- Kai buvau jauna, visada pusryčiaudavau. Ir sveika buvau. Dabar rytais mažai ką valgau - sūrio gabaliuką, truputį uogienės. Pagrindinis „maistas“ - vaistai. Rytais jų tenka daug gerti. Juos užsigeriu vandeniu. Todėl net arbatos geriu mažai.

Kažko ypatingo pusryčiams ir nenusipirksi - pensija maža.

- Pusryčiauti reikia. Kitaip, manau, - ir negalima. Pusryčiauju ryte atsikėlęs, maždaug po pusvalandžio. Kadangi dirbu, tai ne tik pusryčiauju, bet laiku pietauju ir vakarieniauju. Jei nevalgysi, tai ir nepadirbsi.

Pusryčiaudamas geriu kavą ar arbatą, kartais valgau kiaušinienę, duoną, košę. Ir jaunas būdamas visada pusryčiaudavau.

- Manau, kad net tokio klausimo neturėtų būti. Nepusryčiausi – susigadinsi skrandį. Būčiau gydytoja, tokius net bausčiau. Dabar žmonės skuba ir nepusryčiauja.

Pusryčiams reikia nors pusę riekės duonos suvalgyti, arbatos puodelį išgerti. Vaikai pusryčiams turėtų suvalgyti nors bandelę. Pati mėgstu pusryčiams valgyti košę. Košė - ne tik skanu, bet ir sveika.

- Pusryčiauti reikia. Nebūtinai tuoj pat išlipus iš lovos. Geriau valgyti po mankštos ar pasportavus. Žmogus turi nors kiek išalkti.

Pusryčių nevalgymas – mūsų laikmečio problema. Dažnai rytais išgeriama tik kavos puodelį. Tačiau kava „ant tuščio skrandžio“ nėra gerai – dirgina skrandį, kelia rūgštingumą.

Kai skrandžio rūgštingumas padidėjęs, negerai nieko nevalgius gerti ir sultis.

Idealu, kai pusryčiai šilti. Pusryčiams labai tinka košės ar dribsniai. Tai suteikia sotumo jausmą, gerina žarnyno veiklą, o taip pat neturi daug kalorijų.

Kalbino Aldona KAREČKAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS

- Viską nulemia žmogaus būdas, požiūris į gyvenimą – ar jis optimistas, ar pesimistas. Jei aš susirgčiau labai sunkia liga ir man būtų labai sunku, negera, norėčiau nesikankinti ir greičiau numirti. Tačiau kitą kartą pagalvoju, kad stengčiausi iš visų jėgų nepasiduoti ligai. Yra labai daug žmonių, kurie iš paskutinių jėgų kabinasi į gyvenimą.

- Mano žmona sirgo vėžiu. Tikėjosi pasveikti, tačiau po sunkios kovos mirė. Nors ir turiu skaudžios patirties, bet manau, kad tikėti savo jėgomis ir gyvenimu yra labai svarbu. Daug ką reiškia ir gydytojų pozicija – kaip jie sugeba įtikinti žmogų, kad nepaisant ligos, jis dar gali gyventi. Ir nereikia pamiršti Dievo bei maldos – tai suteikia jėgų gyvenimui.

- Tai, kad sužinai, jog sergi nepagydoma liga, dar nereiškia, kad mirsi. Juk žmonės su sunkiomis, nepagydomomis ligomis išgyvena daugelį metų. Svarbu - rūpintis savimi, prisižiūrėti ir kovoti už gyvenimą. O stengtis reikia ne tik dėl savęs – ir dėl savo artimųjų.

- Kalbant apie diabeto ligonius, jie nepanikuoja, nes mokslininkai labai daug dirba, ir visi turime vilties, kad diabetas vieną dieną bus išgydomas. Netgi vėžio, kurį žmonės tiesiogiai sieja su mirtimi, nereiktų vertinti kaip nuosprendžio. Yra medikamentai, operacijos, gydymas, ir ligoniai gyvena. Išgirdus nepagydomos ligos diagnozę svarbu yra viskas – ir gydymas, ir psichologų bei dvasininkų pagalba. Visa tai žmonėms padeda gyventi su viltimi, kad nuosprendis jiems dar neparašytas. Didžiulė parama yra tikėjimas ir tai, kad ligoniai gali burtis į bendruomenes. Jose gaunama dvasinė parama, bendravimas, suvokimas, kad nesi vienas, yra neįkainojami lobiai. To, ką žmonės gauna bendraudami su savo likimo draugais, negalima įvertinti jokia pasaulio valiuta. Mūsų klubo nariai, kaip turbūt ir kitų bendruomenių žmonės, tampa ne tik draugais – tampa lyg giminės, kas taip pat padeda suvokti, kad liga – dar ne nuosprendis.

Kalbino Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS