|
|
|
(ne)Pažinta KretingaIr ką po Kretingos dvaro ąžuolais mintijo etmonas Jonas Karolis Chodkevičius
Ne tik Kretingos muziejaus ekspozicijos, Tradicinių amatų centre rengiamos edukacijos, parodos ir įvairūs renginiai traukia turistus ir poilsiautojus iš visos Lietuvos bei užsienio valstybių – vasarą turistų gausiai lankomas ir Kretingos dvaro parkas, kurį labiausiai 1878–1891 m. išpuoselėjo grafas Juozapas Tiškevičius, Kretingoje įkūręs šeimos rezidenciją. Nuo 1992-ųjų Kretingos dvaro parku rūpinasi ir jį prižiūri Kretingos muziejus. „Kertame sunykusius arba peraugusius želdynus, šienaujame, formuojame gyvatvores, alėjas, rengiame gėlynus, takus“, – Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė teigė, kad Kretingos dvaro parko laukia permainos, neatsiejamos nuo parko atkūrimo, infrastruktūros gerinimo ir istorinio atminimo išsaugojimo. Kretingos dvaro parkas yra mišraus stiliaus ir plyti 23 ha plote. Anot J. Tertelienės, pradžią parkui davė Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis, XVIII a. pab. užveisęs vaismedžių sodą. Peizažinį parką XIX a. I p. suformavo grafai Zubovai, o grafų Tiškevičių laikais jis tapo mišraus stiliaus parku, kurį kartu su vaismedžių sodu grafas vadinęs Vasaros sodu. Atlikus kelerius metus atlikus tyrimus, nustatyta, kad dvaro parko dendoflorą sudaro daugiau kaip 6 tūkst. medžių ir krūmų, priklausančių 28 šeimoms, 59 gentims ir 92 rūšims. Gausiausios rūšių skaičiumi šeimos: erškėtinių – 20 rūšių, pušinių ir kiparisinių – 32 rūšių. Parke vyrauja 32 savaiminių ir 83 introdukuotų medžių ir krūmų rūšys. „Vertingiausi parko želdiniai – parteryje auganti šimtamečių ąžuolų grupė, parko pietinėje dalyje ir rytinėje dalyje išlikusios kaštonų, pagrindinėje parko dalyje ir prie Vilniaus gatvės esančios liepų alėjos“, – svarbiausias parko vertybes įvardino J. Tertelienė, kurios pastebėjimu, senstantiems dvaro parko ąžuolams skiriamas ypatingas dėmesys, pasitelkiant profesionalius arboristus – medžio prigimtį išmanančius specialistus. J. Tertelienės teigimu, praėjusią žiemą ąžuolai, kuriuos arboristai genėjo vasarą, išgyveno pakankamai gerai. Kaip jie ištvers šią žiemą – bus matyti pavasarį, kai pradės sprogti medžių lapai.
Kretingos vardas: ar tikrai turtingas ūkininkas taip mylėjo savo žmoną Ingą, kad...?
Kretingos kraštas apipintas legendomis – senais iš lūpų į lūpas perduodamais mitais, prosenelių pasakojimais ir šiuolaikinėmis vietinių istorijomis. Turbūt geriausiai žinoma yra Kretingos vardo legenda. Ją žino kiekvienas kretingiškis, o visos krašto Ingos gali didžiuotis nešiojančios itin garbingą vardą. Tačiau kiek toje legendoje yra tiesos ir ką iš tiesų reiškia Kretingos pavadinimas? Kiekvieno miesto gyvavimo istorija, metai yra skaičiuojami nuo tos datos, kuomet vietos pavadinimas pirmą kartą paminimas rašytiniuose šaltiniuose. Remiantis šia praktika, Kretingai kitąmet sukaks 773-eji. Deja, tas paminėjimas įvyko ne pačiomis geriausiomis aplinkybėmis. Juk Kretingos vardas, kaip ir daugelio apylinkių pavadinimų, pirmą kartą paminėti kryžiuočių raštuose. Juose rašoma apie kuršių pilį, piliavietę, kuri XIII a. dokumentuose įvardijama kaip Cretyn, Creten, Kretene. Vėlesniuose dokumentuose atsiranda kiek kitokia pavadinimo forma – Crotingen, Cratinen, Kretynga, o Jono Karolio Chodkveičiaus laikais Kretinga tampa Karolštatu, tai yra, Karolio miestu. Kuršių kraštą užkariauti bandę ir kuršišką pavadinimą raštuose užrašę kryžiuočiai vargu ar domėjosi Kretingos vardo kilme ir reikšme. Vis dėlto, iš senų laikų mus pasiekė žaisminga legenda apie vardo reikšmę. Esą gyvenęs ūkininkas, kuris turėjo gražuolę žmoną Ingą. Įsisodinęs į vežimą, duobėtomis gatvėmis važiavo su ja į turgų (pagal kitas versijas – prie jūros). Žinoma, vežimą baisiausiai kratė, todėl žmona šaukusi „kret, kret“, o vyras iš to rūpesčio dar perklausęs – „a kret, Inga?“ Šią situaciją matę vietiniai nusprendė vietovę pavadinti Kretinga – gražuolės ūkininko žmonos Ingos garbei. Dar ir šiandien kretingiškiai mėgsta pajuokauti, kad tokia vardo kilmė tikėtina – juk daugelį metų Kretinga garsėjo itin blogais keliais.
Gudrumas ar kortos: kas atnešė grafui laimę Kretingoje
Kretingos dvaras, ne kaip architektūrinis pastatas, bet kaip ūkinis vienetas skaičiuoja jau pusę tūkstančio metų. Prieš 500 metų įkurtas administruoti pasienio žemes, dvaras per savo istoriją turėjo ne vieną šeimininką. Vieni menkai žinomi, kiti – palikę itin ryškų pėdsaką Kretingos istorijoje. Garsiausias dvaro valdytojas, be jokios abejonės, yra legendinis grafas Juozapas Tiškevičius II. Tad kaip ten buvo iš tiesų – grafas dvarą išlošė kortomis ar vis dėlto jį įgijo ne tokiu romantišku būdu? Senoje Kretingos muziejaus knygelėje „Kretingos dvaro savininkai“ istorikas Julius Kanarskas vardina įspūdingą dvaro šeimininkų sąrašą. Ne visi tame dvare gyveno, bet jį valdydami vis kažką naudingo nuveikdavo. Po Melno taikos, per kurią 1422 m. buvo nustatyta siena tarp LDK ir Vokiečių ordino, susiformavo Kretingos kaimas, o jame ir minimas Kretingos dvaras. Iš pradžių Žemaičių seniūnams Kęsgailoms priklausęs dvaras atliko pasienio teritorijos apsaugos funkciją, rinko mokesčius. Dvaras anuomet anaiptol nespinduliavo dabartine prabanga ir didikai vargu ar jame gyveno. Tačiau tai nesutrukdė XVI a. I p. Kretingos dvarui tapti karališku. Dvaras priklausė Žygimantui Senajam, kuris vedė garsiąją Boną Sforcą. Kretingos valdos vėliau priklausė jų sūnui Žygimantui Augustui, iš meilės vedusiam Barborą Radvilaitę. Ir, nors valdovai Kretingos dvare negyveno, jis buvo valstybinis, todėl drąsiai jį galima sakyti jį buvus karališku. Matyt, Žygimantas Augustas prie Kretingos dvaro prisirišęs nebuvo, nes jį perleido vienam savo didikų, kuris dvarą atidavė Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui. Po jo mirties Kretingos dvaras, anuomet buvęs medinis, atiteko žmonai Kristinai, o ši jį perleido savo sūnui Jonui Karoliui – Kretingos miesto įkūrėjui, bažnyčios ir vienuolyno fundatoriui. Pasak legendų, dvaro teritorijoje ir dabar tebeauga ąžuolai, regėję garsųjį karvedį.
Žiema Japoniškame sode piešia grafikos kūrinius
Vėlyvo rudens ir prasidedančios žiemos metas, apnuoginęs medžius, gimtinės kraštovaizdyje jau piešia natūralius grafikos kūrinius, ir tai ypač atsispindi jau kone du dešimtmečius Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime kuriamame Japoniškame sode. Japoniško sodo esmę atspindi gamtos kūrinijos – augalų, akmenų, vandens – dermė, jų tarpusavio sąskambis. Todėl ši vieta savaip graži kiekvienu metų laiku. „Asmeniškai man dabar yra vienas gražiausių laikų, kai medžiai – be lapų ir išryškėja jų kontūrai, kamienų faktūra. Kai iškrinta sniegas ir juo pasidengia kalvos ir kalvelės, pašvietus saulei, atspindžiai žaidžia tarp tvenkinių paviršių, kalvagūbrių, medžių viršūnių ir masyvių riedulių“, – kalbėjo Japoniško sodo įkūrėjas ir jo šeimininkas Šarūnas Kasmauskas. Jis neslėpė: nors Kalėdos lipa ant kulnų ir tos dienos yra vienintelės per metus, kada atsikvepia ir laiką skiria šeimai, ligi šiol, kaip ir kitais metų laikais, 16 ha ploto Japoniškame sode tebevyksta darbai. Žiemai yra ruošiami medžiai, orai dar leido persodinti medžius. Kadangi sodo erdvės – didžiulės ir atviros, čia dažnai apsilanko zuikiai, stirnos, lapės. Kad laukiniai gyvūnai nesužalotų medžių ir krūmų, tam tikras jų rūšis apsaugo, nupurkšdami avies kraujo miltų tirpalu. „Stirnos labai mėgsta azalijų pumpurus – šie krūmai pumpurus sukrauna rudenį, o sparnuotieji ožekšniai zuikiams, ypač prieš rują sausį–vasarį, yra skanėstas numeris vienas. Dar purškiame japoniškus klevelius, apsaugodami nuo paskanauti jų vis prisistatančių stirnų ir zuikių“, – vaizdingai į prašalaičiui nematomą Japoniško sodo gyvenimą panardino jo savininkas.
Kretingos senosios kapinės: paminklai iškiliausioms miesto asmenybėms
Pirmą kartą besilankantiems Kretingoje mūsų miestas pasirodo neįprastas bent vienu aspektu – svečiai visada klausia, kodėl viena pagrindinių gatvių yra nutiesta per kapines. Tikri kretingiškiai natūraliai nustemba dėl tokio klausimo, nes vietiniams yra žinoma, kad šalia dabartinės Vilniaus gatvės pirmiau buvo įkurtos Akmenos upės pusėje esančios kapinės, o visu amžiumi vėliau kitoje gatvės pusėje įsteigtos dvaro kapinės. Abejose kapinėse gausu gilią istoriją menančių paminklų, tačiau labiausiai išsiskiria dvi koplyčios, dedikuotos itin ryškų pėdsaką miesto istorijoje palikusiems asmenims – pranciškonui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai ir grafų Tiškevičių šeimai. Nors pranciškonas, mokslininkas ir liaudyje gydytoju pripažintas J. A. Pabrėža Kretingoje gyveno ir dirbo anksčiau negu Tiškevičių šeima, koplyčia ant jo kapo buvo pastatyta gerokai vėliau už grafų mauzoliejų-koplyčią. Pastaroji statyta dar 1893 m., o 1849-aisiais mirusiam J. A. Pabrėžai koplyčia pastatyta tik 1933 m. Vis dėlto, nors vėlyvesnė, pranciškonui skirta koplyčia išgyveno ne ką mažiau istorijos negandų negu senesnė Tiškevičių amžinojo poilsio vieta. Mauzoliejus, tapęs vizitine kortele Nors ir to paties – neogotikos – stiliaus, tačiau grafų Tiškevičių mauzoliejus-koplyčia gerokai skiriasi nuo J. A. Pabrėžos koplyčios. Kretingą puoselėjusios giminės amžinojo poilsio vieta gali būti pavadinta ne tik architektūriniu paveldu, bet ir savotišku pareiškimu. Pastatyti šią koplyčią sumanė iš savo tėvo Juozapo Tiškevičiaus II Kretingos dvarą paveldėjęs grafas Aleksandras kartu su motina, grafiene Sofija. Be laiko šį pasaulį palikęs grafas Juozapas buvo vertas kiekvienos pagarbos išraiškos. Kretingai jis padovanojo iki šiol visus žavintį Žiemos sodą, nutiesė pirmąją telefono liniją, įrengė pirmąją hidroelektrinę, nutiesė pirmąjį miesto šaligatvį, pastatė pirmąjį mūrinį tiltą ir nuveikė dar daugelį kitų darbų. Didžiam žmogui – kuklus kapas XVIII a. gimęs Jurgis Pabrėža didžiąją dalį savo darbų nuveikė įžengęs į XIX a., kuomet Kretingos dvarą valdė Zubovų giminė. Tapęs pranciškonu, Kretingoje darė mokslinius nuorašus ir siuntė juos Simonui Daukantui, intensyviai rašė mokslinius darbus, tyrinėjo augalus, parengė pirmąjį lietuvišką geografijos vadovėlį. Lietuvoje, kuri tuo metu buvo patekusi į Rusijos imperijos priespaudą, J. A. Pabrėžos darbai spausdinti ir publikuoti nebuvo. Tačiau šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, pranciškono darbai atrodo neįtikėtinai milžiniški ir svarbūs. Ne be reikalo ši asmenybė dažnai pavadinama lietuviškuoju Leonardu da Vinčiu. O tarp paprastų žmonių J. A. Pabrėža buvo pripažintas nuo pat pradžių – nežiūrint kiek ir kokių darbų jis parašė ir ar jie buvo išspausdinti. Pas žolelių galią žinojusį vienuolį žmonės, kaip pasakytų žemaičiai, „ciūgliais ėjo“ ir prašė pagalbos, kankinami įvairiausių negalavimų. Nors dėl politinių peripetijų medicinos Vilniaus universitete ir nebaigęs, J. A. Pabrėža žmonių buvo laikomas puikiu gydytoju ir garsas apie jį sklido gerokai už Kretingos ribų. Deja, šį pasaulį 1849 m. spalio 30 d. palikęs J. A. Pabrėža iškilmingai palaidotas būti negalėjo. Lietuvą gniaužė stipri carinės Rusijos ranka. Žmonėse šventuoju vadinamas vienuolis buvo palaidotas kukliai – visą gyvenimą kuklumo įsikūnijimu buvęs J. A. Pabrėža turbūt tam ir nebūtų prieštaravęs. Vis dėlto, nors ir paprastas, bet kapas buvo įrengtas senosiose kapinėse, prie pagrindinio įėjimo: bent jau taip J. A. Pabrėžai buvo atiduota derama pagarba. Jos negailėjo kretingiškiai, iš kartos į kartą lankantys vienuolio kapavietę.
Rotušės aikštė: praeitis ir šiandiena. Ar kretingiškiams pavyks išsaugoti istorinį atminimą
Sutvarkius Vilniaus gatvę, Kretingos rajono savivaldybė ketino imtis Rotušės aikštės renovacijos. Tačiau tam pasipriešino grupė verslininkų, besibaiminančių, kad iš aikštės bus iškeldintos automobilių stovėjimo vietos, ir jų verslai žlugs, nueita ligi teismų. Paaiškėjo, kad ir anksčiau mažosios bendrijos (MB) „Pupa – strateginė urbanistika“ rengta Rotušės aikštės sutvarkymo vizija pasenusi, ją tenka koreguoti. Kol vyksta šie procesai, visuomeninio judėjimo „Kretingos aikštė“ entuziastai siekia, kad miesto širdyje būtų atkurtas ir istorinis rotušės pastatas. Lėšos – Akmenos pakrantėms tvarkyti Kretingos rajono savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas einantis vyriausiasis specialistas Svajūnas Bradūnas, paklaustas, kokia šiandienos situacija dėl Rotušės aikštės, atsakė: „Užbaigtas aikštės detalusis planas, tačiau procesas vilkinamas teismuose su visuomenės atstovais, kuriems renovacija neva trukdytų. Techninis projektas buvo pradėtas rengti, tačiau sutartis su „Pupa – strateginė urbanistika“ buvo nutraukta dėl tam tikrų procedūrinių pažeidimų, ir teks skelbti naują konkursą. Dėl šių peripetijų Savivaldybė lėšas nukreipė į Akmenos pakrančių sutvarkymo projektą, ir nebeaišku, kada Rotušės aikštės renovacija bus įtraukta į rajono Strateginės plėtros planą. Jeigu rajono politikai nuspręs, kad laikas tvarkyti aikštę, per kelerius metus tam atsirastų ir lėšų.“ Kokią Rotušės aikštę – su atkurta rotuše ar be jos – mato S. Bradūnas? „Mano nuomone, bet kokia statyba turi turėti prasmę. Būtina išdiskutuoti. Jei atstatome, turime žinoti, ką norėtume rotušėje matyti: vietos savivaldą, metrikacijos skyrių, muziejų ar ką kita. Pritarčiau, jeigu į miesto širdį persikeltų Savivaldybės vadovai, tuoktųsi jaunavedžiai. Bet jei atstatome ir tik tuomet galvojame, kam rotušė galėtų tarnauti, tokiai statybai nepritarčiau“, – tvirtino pašnekovas.
Kretingos lurdas: išsaugotas istorijos audrose
Kretingos lurdo grota skaičiuoja savo 92-uosius metus. Pastatytas, kaip Prancūzijos Lurdo kopija, kretingiškių lurdas sulaukė ne tik tikinčiųjų dėmesio, bet ir sunkios sovietų rankos. Niekintas ir naikintas, Kretingos lurdas vis dėlto išliko beveik toks pat, koks buvo tarpukariu. Tačiau tam prireikė nemenkų kretingiškių pastangų. Prancūzijoje esantis Lurdo miestas garsėja, kaip viena svarbiausių piligrimystės vietų. Čia esančioje grotoje XIX amžiaus antroje pusėje paprastai mergaitei, vardu Bernadeta, net 18 kartų apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Toje vietoje prasiveržusio šaltinio vanduo išgydė neregį ir iki šiol tikintieji iš viso pasaulio plūsta į Lurdo grotą maldauti asmeninių stebuklų. Kretingos lurdo vietoje nieko panašaus nėra įvykę, tačiau jau nuo seno vieta traukia maldai religingus žmones ir mūsų kraštą siekiančius pažinti keliautojus. Dar nuo pagonybės laikų tikėta, kad šalia Kretingos lurdo trykštantis šaltinis turi stebuklingų galių, nes tekąs į rytų pusę. Kretingos lurdas mieste pastatytas neatsitiktinai. Pranciškonai 1933 metais, kuomet buvo minimas 75-asis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Lurde jubiliejus, nusprendė pastatyti Lurdo kopiją pranciškoniškame Kretingos mieste. Tuo labiau, kad Švč. Mergelė Marija vaizduojame miesto herbe, ji laikoma Mažesniųjų brolių ordino (pranciškonų) globėja. Bažnyčioje už altoriaus kabantis titulinis paveikslas taip pat dedikuotas Švč. Mergelei Marijai.
Salantų sinagoga
Salantuose žydai pradėjo kurtis apie XVII a. vidurį. Pirmieji du žydai – Lozorius ir Zelichas – paminėti 1668 m. Salantų dvaro inventoriuje. XVII a. II pusėje Salantuose gyveno tik pavienės žydų šeimos. Jos gyveno centrinėje miestelio dalyje, palaipsniui užimdamos dominuojamą padėtį šioje miestelio erdvėje. XVIII a. I pusėje Salantuose ima daugėti žydų, susiformuoja žydų bendruomenė (kahalas), kurios augimą paskatino 1746 m. miesteliui oficialiai suteikta privilegija turėti keturis prekymečius. Žinoma, kad XVIII a. II pusėje miestelyje žydai turėjo sinagogą. Per tris didelius – 1778 m. vasario mėn. ir 1779 m. rugsėjo bei spalio mėn. – kilusius Salantų gaisrus žydai stipriai nukentėjo, sudegė 43 žydų sodybos. Po 1779 m. gaisro žydai kūrėsi naujoje vietoje, kurioje 1780 m. jau gyveno chazanas, vicekantorius, 2 sinagogos prižiūrėtojai ir kt. Atokiau už miestelio, Jurgaičių (dab. Žvainių) kaime, buvo įrengtos Salantų žydų kapinės. Salantų dvaro pajamų ir išlaidų knygoje nurodoma, kad 1784 m. kahalas Salantų dvarui už mokyklą, špitolę, pirtį ir kapines nuomos mokėjo 60 auksinų. Panašu, kad per miestelyje kilusius tris gaisrus sinagoga sudegė. Po gaisrų atsigaunanti žydų bendruomenė siekė turėti naują mūrinę sinagogą. Tokia iškilo 1809–1810 m., orientuota į Jeruzalę, kas Salantų atveju būtų pietryčių pusė, ir į Jeruzalės Šventyklą – vienintelį Šventą centrą. Tai buvo stačiakampio plano pastatas, persipynęs baroko ir neoklasikos stilių bruožais. Pastato cokolis buvo tašytų akmens blokų, sienos plytų, tinkuotos. Sinagogos stogas buvo mansardinis, dviejų pakopų, keturšlaitis su trimis liukarnomis šiaurės vakarų pusėje. Fasadus skaidė piliastrai, kampuose suporinti. Tarp piliastrų buvo išdėstyti aukšti segmentinių arkų langai, kuriuos paryškino apvadai. Šiaurės vakarų vertikalią ašį pabrėžė pusapskritė arkos niša su stačiakampėmis dvivėrėmis durimis ir pusapskritis langas virš arkos. Tikėtina, kad vyrų salės langų skaičius atitiko halachos reikalavimus – jų buvo dvylika.
Japoniškas sodas velkasi rudens rūbą
Spalį prasidėjo pats turtingiausias, ryškiausias ir spalvingiausias laikas Japoniškame sode Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime. Į ryškų spalvingą kilimą, išaustą puikiai išsilaikiusios šiųmetinės laukų žalumos, įsilieja sodriomis spalvomis – geltona, raudona, oranžine – nusidažę japoniniai klevai, sakuros, saržento putinai, japoninės sedulos, pseudokamelijos, medlievos, japoninės azalijos, sparnuotieji ožekšniai, sietminai ir kiti augalai. Savo rudenišku grožiu sodo gamta tarsi atkartoja Tekančios saulės šalies vaizdus ir tuo ilgam įkrauna mūsų atmintį prieš ateinančią niūrią lapkričio ir žiemos pilkumą. „Šiemet spalvos – ypač gražios ir ryškėja tolygiai, vis stiprėdamos sodrumu“, – kviesdami pasigrožėti Japoniško sodo spalvomis, kurios – gana trumpalaikės, tvirtino šio sodo įkūrėjas Šarūnas Kasmauskas ir jo gyvenimo partnerė Gražina Maštaraitė. Vėstant orams lankytojus jiedu kvietė taip pat iš sodo užsukti sušilti prie puodelio japoniškos žalios arbatos matcha ar matcha latte, sakurų žiedų arbatos ir pasimėgauti nuostabiais žaliosios arbatos matcha desertais. O patys šeimininkai ir jų bičiuliai, tarp kurių – visas būrys iš Japonijos, praėjusį savaitgalį atšventė Japoniško sodo 18-ąjąį, arba, kaip juokavo Š. Kasmauskas, brandos gimtadienį. Šiandieną šį 16 ha plotą, kuriame jau galutinai suformuotas reljefas – kalvos, iškasti, užsodinti ir įveisti 6 tvenkiniai, pasodinta tūkstančiai augalų, tarp kurių dominuoja pušys ir sakuros – šių yra per 500 – lankytojai vadina ramybės, tylos ir grožio oaze. Š. Kasmauskas labai aiškiai prisimena sodo kūrimosi pradžią, kai 2007 m. spalio 9-ąją buvo atplukdyti pirmieji konteineriai iš Japonijos su ekskavatoriais ir buldozeriais, ir jau kitą rytą buvo pradėti sodo kūrimo darbai, kuriems ligi šiol tebevadovauja meistras H. Watanabe.
Žemaičių šventasis: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos atminimo ženklai
Mažesniųjų brolių ordinas Lietuvoje pranešė apie oficialiai pradėtą kunigo, pranciškonų trečiojo ordino nario Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos bylą. Ir tai yra dar viena svarbi žinia tiems, kuriems svarbus žemaičių šventojo kunigo botaniko kalbininko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos atminimo įamžinimas Kretingoje ir Žemaitijoje. Gali teikti liudijimus „Trečiojo Ordino pranciškono kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos pašaukimo gyvenimas, asmens dorybė, paplitęs šventumo garsas ir nuo seno gyvuojantis antgamtinių malonių spinduliavimas prie kapo – svarus pagrindas siekti oficialaus jo šventumo pripažinimo“, – kalbėjo Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebonas Paulius Saulius Bytautas, šiuo metu vadovaujanti ir 2021 m. įsteigtam „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos labdaros ir paramos fondui“. Pabrėža (1771–1849) savo gyvenimu liudijo Evangeliją: buvo uolus sielų ganytojas, pamokslininkas, mokslininkas, mokytojas ir vargstančiųjų gydytojas. Beatifikacijos bylos postulatoriumi Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras brolis kun. Evaldas Darulis paskyrė kun. Vitalijų Kodį, kuris su prašymu oficialiai pradėti kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos bylą kreipėsi į Telšių vyskupą Algirdą Jurevičių. Šiame prašyme V. Kodis rašo: „Jurgis Ambraziejus Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime, Lenkimų parapijoje, Kretingos apskrityje. 1785–1792 m. mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Vilniaus universitete studijavo gamtos mokslus, istoriją, mediciną, botaniką, chemiją, teisę ir teologijos dalykus. 1796 metais buvo įšventintas kunigu. Jis jautė didelę atsakomybę už sielų išganymą, daug dirbo, garsėjo kaip uolus, išmintingas išpažinčių klausytojas, geras pamokslininkas. 1816 m. apsisprendė tapti pranciškonu vienuoliu tretininku apsigyvendamas Kretingos bernardinų (pranciškonų) vienuolyne. Po metų J. A. Pabrėža iškilmingai davė amžinuosius Trečiojo pranciškonų (tretininkų) ordino įžadus, pasirinkęs vienuolinį šv. Ambraziejaus vardą. Mirė 1849 m. spalio 30 dieną Kretingoje. Pranciškonas kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža būdamas gyvas jau turėjo šventumo garsą, kuris po mirties vis stiprėjo. Šiuo metu tikintieji aktyviai lanko jo kapą ir gauna per jo užtarimą Viešpaties malonių. Žmonės jį visada laikė šventu.
|
|
