|
|
|
Žemė ir ūkisAromatas ir nauda – iš violetinio lauko
Darbėnų seniūnijoje gyvenantys Arūnas Prialgauskas ir Artūras Šorys susikooperavo bendrai veiklai: vienas augina levandas, o kitas iš jų gamina actą-toniką, kurį ypač moterys vertina kaip kosmetikos priemonę, atgaivinančią veido odą.
Eitučiai. Primirštas kaimas Kretingos ir Plungės rajonų paribyje
Kretingos rajono savivaldybės pietrytiniame pakraštyje esantys Eitučiai dar prieš nepilną šimtmetį buvo vienas didžiausių Kartenos valsčiaus kaimų. Šiandien jam priklauso 429,77 ha žemės, kurios didesnėje dalyje plyti dirvonuojantys laukai, auga Lubio, Domarko, Brauklio, Dyburio Biržtvos, Vaišnoro bei Armalio miškeliai, o pakraštyje šalia Lubių kaimo ir kelio į Kulius rymo 4 vienkieminės sodybos, kuriose prieš porą metų buvo registruoti 4 gyventojai. Pavadintas pagal naujakurį Kaimas susiformavo XVI–XVII a. Kartenos dvaro miško ir ganyklų plėšininėje žemėje, plytėjusioje abipus Karkluojės bei tarp jos ir Žvalginio upelio. Manoma, kad jo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Eitutis daugiskaitos formos. Eitučiuose besikuriantys žemdirbiai dešiniajame Karkluojės krante įsirengė kapines, kuriose laidojo mirusius artimuosius. Daugiausia čia atgulė maro ir kitų ligų epidemijų aukos, dėl to kapines imta vadinti Maro kapeliais. XVIII a. pab. valdžiai jas uždarius ir paliepus mirusiuosius laidoti Kartenos parapijos kapinėse, senojoje vietoje iki pat tarpukario amžinybėn be kunigo išlydėdavo savižudžius, nekrikštus, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas. Kapines žymėjo keli kryžiai ir koplytėlė. XVIII a. kaimas buvo Kartenos dvaro Eitučių vaitijos centras. Dvarą įsigijus grafams Pliateriams, Eitučiai buvo priskirti Šateikių dvaro Aleksandravo palivarkui. 1846 m. kaime buvo 14 dūmų, o 1849 m. Pranciškaus Pliaterio Aleksandravo palivarke baudžiavą ėjo 152 baudžiauninkai. Dvasiniais žemdirbių reikalais rūpinosi Kartenos parapijos kunigai. 1845 m. tikinčiųjų sąraše minimi 138 katalikai (57 vyrai ir 81 moteris), kurie sudarė 19 šeimynų. Iš dvaro išsinuomotuose ūkiuose šeimininkavo 66 nuolatiniai gyventojai, kurių šeimynose glaudėsi 72 įnamiai ir samdiniai. Gausiausios buvo Ignoto Šimonio, Petro Drukčio, Nikodemo Gaudučio, Tado Domarko ir Andriaus Slušnio šeimynos, kurias sudarė 10–15 žmonių. Mažiausiose – Domininko Drukčio, Ciprijono Bačkauskio, Antano Kubiliaus, Ignoto Dručio – šeimynose gyveno po 3–4 žmones. Kaimo branduolį sudarė 12 sodybų, kurios keliomis grupėmis po 2–3 arba vienkiemiais telkėsi centrinėje žemių dalyje. Dar trys vienkiemiai stūksojo ganyklų žemėje arčiau Kupšių kaimo. Per Eitučius ėjo vieškelis Aleksandravas–Kuliai, nuo kurio kaime atsišakojo keliai į Anužius ir Gaudučius. Šioje kryžkelėje 1901 m., minėdami krikščionybės jubiliejų, gyventojai bendromis lėšomis pastatė puošnų kaltinį kryžių, kurį nukalė Kartenos arba Gaudučių dvaro kalvis. Panaikinus baudžiavą, žemdirbiai buvo priskirti Kartenos valsčiaus Aleksandravo seniūnijos valstiečių luomui. Jiems buvo leista išsipirkti 22 sklypus, už kuriuos grafo P. Pliaterio turto paveldėtojams išperkamuosius žemės mokesčius 1870 m. mokėjo 30 valstiečių. Po reformos ūkių skaičius padaugėjo iki 20. 1902 m. kaime gyveno 100, o užusienyje – 3 valstiečiai.
Neapsikenčia kapus dergiančių varnų
Kapus Kretingos senosiose kapinėse prižiūrintys kretingiškiai susiduria su medžiuose įsikūrusiomis varnomis, kurios, jų teigimu, dergia ant kapų ir kitaip šiukšlina aplinką. Neįmanoma vaikščioti „Nuolat prižiūriu savo artimųjų kapus, tačiau pastaruoju metu tai daryti pasidarė neįmanoma. Varnos apdergia paminklus, patį kapą, prilaužo šakų, kurias tenka nuolat rinkti, o, tvarkant kapą, ir pats turi žiūrėti, kad koks varnos ekskrementas neparlėktų ant tavęs“, – savo patirtimi, paskambinusi į redakciją, dalijosi apie 15 metų senosiose kapinėse artimųjų kapus prižiūrinti Asta Juškaitė. Su šia problema kretingiškė susiduria antrus metus. „Tikrai yra nemalonu net vaikščioti ten“, – kalbėjo A. Juškaitė.
Braškės vazonuose: tvarkingesnė aplinka ir galima valgyti iškart
Kretingoje apie 25-erius metus gyvenanti Vaida Intienė braškes nutarė auginti vazonuose. Sandėliuko kitoje pusėje vyras Algirdas padarė lentynas, ant kurių palei visą sieną laiko trijų veislių braškes. Derlius – iki rudens „Už sandėliuko laikėme įvairius daiktus, tai braškės ant lentynų tapo priežastimi sutvarkyti tą kiemo dalį“, – šypsojosi pašnekovė, patikinusi, kad netoliese esanti tvora uogoms augti netrukdo. Vazonuose Vaida augina trijų veislių braškes: remontantines, „Rumba“ ir „Malvina“. „Rumba“ yra viena populiariausių ankstyvųjų braškių veislių tiek Lietuvoje, tiek Europoje, o „Malvina“ – vėlyviausia. „Norėjau šių uogų turėti kuo ilgesnį laiką, todėl pasirinkau skirtingas veisles – nuo ankstyviausių iki vėlyviausių“, – V. Intienė atskleidė, kad braškių turi nuo pavasario pabaigos iki pat spalio mėnesio. Moteris skiria daug dėmesio auginti šias uogas. Rudenį vazonus suneša į šiltnamį, o pavasarį, atšilus orams, juos sukelia ant palei sieną esančių lentynų. „Pavasarį aš jas iš šiltnamio išnešu jau žydinčias, todėl labai greitai sulaukiu derliaus. Remontantinės braškės uogų duoda labai ilgą laiką – jų mūsų šeima sulaukia iki pat spalio. Būna, kad šios veislės augalus rudenį į šiltnamį sunešu dar žydinčius“, – tikino ketvirtus metus tokiu būdu uogas auginanti kretingiškė.
Ieško būdų padėti žemdirbiams
Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, taikomos vienos didžiausių draudimo išmokų apsidraudusiems ūkiams, kai išmokama net 60 proc. siekianti išmoka žalai kompensuoti. Tačiau nuo stichinės sausros padarinių yra apsidraudę vos 40 ūkių. Kretingos rajone neapdraustas nė vienas. Jei draudžiasi, tai dėl šalnos Kretingos rajono žemės ūkio skyriaus specialistės Aurelijos Jurgutienės teigimu, Lietuvos Respublikoje auginami augalai draudžiami nuo nuostolių, kuriuos sukelia stichinėms nelaimėms prilyginamos nepalankios oro sąlygos ir (arba) tokios nepalankios oro sąlygos, kaip sausra, šalna, speigas, kruša, ledas, lietus, audra ir kt. Pernai 25 ūkininkai buvo apsidraudę 8 tūkst. 783,74 ha vasarinių ir žieminių pasėlių nuo šalnų. Priimta, įvertinta, suskaičiuota ir į ŽŪMIS informacinę sistemą apmokėti pateiktos 66 pažymos, už draudimus sugrąžinta 103 tūkst. 789,73 Eur nacionalinės ir 114 tūkst. 577,89 Eur Europos Sąjungos paramos. Iš viso Kretingos rajono ūkininkai gavo 218 tūkst. 367,62 Eur paramą. „Šešiasdešimt trijuose procentuose apdraustų pasėlių ūkininkai buvo patyrę žalų, kurias apmokėjo draudimas“, – akcentavo A. Jurgutienė. Anot jos, dėl sausros rizikos 2022–2023 metais Kretingos rajone nė vienas ūkininkas savo pasėlių neapdraudė.
Žibininkų žirgeliai užsidirbs sau duoną
Gerokai nutryptoje žirgyno „Ties Baltija“ pievoje Žibininkuose negausią žolę pasigardžiuodami rupšnoja Piko, Paris, Mažylė, Musė ir Braškė, prie mamos kartkartėmis „prisiblatninęs“ pieno paprašo prieš du mėnesius pasaulį išvydęs gražuolis kumeliukas Polis. Turi penkias širdis „Toks yra poni veislės žirgelių gyvenimas: 14–20 valandų per parą ėsti, keturias miegoti arba snausti“, – juokėsi šešių mažųjų arkliukų savininkė Aušra Šunokaitė. Iš tiesų – arkliukas mažas, bet ėdrumu galėtų lenktyniauti su dideliu: per dieną sušlamščia iki 6 kilogramų šieno, o kiek žolės, net nesuskaičiuosi, visa pieva aptvare juk – jų. Žinoma, poniai mėgsta būti pamaloninami ir morka ar obuoliu, tačiau to duoti negalima kasdien. Avižomis, kitais grūdais geriau išvis nešerti, mat dėl cukraus ir angliavandenių pertekliaus prisimeta laminitas – lėtinė liga, kurią išduoda skausmingos gyvulio kanopos. „Kartais žmogus stebisi, kad arkliukas guli ir guli. Nežinant iš tiesų nepagalvotum, kad nepajėgia atsistoti dėl skausmo“, – pasakojo A. Šunokaitė. Jos žodžiais, žirgų mylėtojų posakis, jog šie gyvuliai turi penkias širdis – vieną krūtinėje ir keturias kanopose, – ne iš piršto laužtas. Kanopose yra itin daug kraujagyslių ir jų rezginių. „Laikai žirgą – privalai prižiūrėti, nors rūpesčių ir daug, – tokia filosofija vadovaujasi pašnekovė. – Šitos kumelaitės kanopos buvusių savininkų neprižiūrėtos, kaulas deformavęsis, vaikščiojant skauda. Ji nebepasveiks, bet svarbu, kad gali paeiti ir gyventi savo ponišką gyvenimą“, – viename kaime už simbolinę kainą nusipirktą ir priglaustą bulano spalvos poniukę apibūdino A. Šunokaitė. Anot jos, kanopas specialiu įrankiu bent jau kas mėnesį reikia karpyti ir nudildyti. Grožio ir sveikatinimo procedūrai žirgai nesipriešina, tikriausiai žino, kad po to jiems bus geriau. Ir žirgų dantisto paslauga reguliariai būtina, mat dėl kramtymo būdo – arkliai ėdesį sutrina žandikaulius judindami į šonus – ant krūminių dantų gali atsirasti aštrūs kraštai, kurie nenusizulina, apauga apnašomis, ir tuomet gyvuliui gali skaudėti. Specialistai, galintys taisyti arklių dantis, į Lietuvą dažniausiai atvyksta iš užsienio. Žirgų augintojų bendruomenė dalijasi informacija, kuriomis dienomis jų laukti.
Ankštakiai – kaimas, kurį įkūrė naujakuriai
Prie kelio į Rūdaičius, tarp Kretingsodžio kaimo ir Tenžės upės, plyti Ankštakiai. Tai vienas seniausių Kretingos krašto kaimų, kurio žemėje žmonės gyvena nuo neolito laikų. Trys kapinynai mena vakarų baltus Pirmuosius Ankštakių gyventojus mena kaime rastas akmeninis laivinis kirvis, kuriuo naudojosi III–II tūkst. prieš Kristų čia gyvenę virvelinės keramikos kultūros atstovai. Be jo, aptiktas ir bronzos amžių menantis artefaktas – žalvarinis įvijinis smeigtukas. Senajame geležies amžiuje vietovė pateko į Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūrinę sritį, kurios atstovus vakarų baltus mena trys kapinynai. Jie liudija, kad III–V a. mirusieji bendruomenės nariai laidoti nedeginti, o kiekvieną kapą juosė akmenų vainikas, besijungiantis su gretimo kapo vainiku. Mirusieji buvo išlydimi puošniai aprengti, su savo ginklais, darbo įrankiais ir buities reikmenimis. Jų kaklus puošė antkaklės, rankų riešus – apyrankės, o pirštus – žiedai. Rūbai buvo susegami segėmis arba smeigtukais. Vyrui į kapą palei kairį šoną įdėdavo ietį. Virš galvos vyrams ir moterims pastatydavo nedidelį, miniatiūrinį molinį puodelį, šalia padėdavo vieną ar kelias Romos imperijos monetas – sestercijas. Po didžiojo tautų kraustymosi čia atsikėlė seniesiems gyventojams giminingi kuršiai, kurie savo artimuosius VIII–XII a. laidojo šalia senųjų kapinynų, kaimo šiaurinėje dalyje. Čia aptinkami dviejų tipų kapai: griautiniai ir degintiniai. Degintiniams kapams XI–XII a. kasdavo įvairaus dydžio ir gylio duobes, į kurias supildavo iš laužavietės parneštus mirusiojo palaikus su įkapėmis. Įkapių rasta nedaug, o kai kuriuose kapuose jų neaptikta. Iš griautinių kapų išsiskyrė XII a. pab. – XIII a. pr. kario-raitelio kapas. Karys buvo palaidotas su vytine antkakle ant kaklo, o jo rūbas buvęs susegtas trimis pasaginėmis ir viena apskrita sege. Į kapą pomirtiniam gyvenimui buvę įdėti pjautuvas, drožtuvas, kovos kirvis ir dvi ietys. Šalia jų gulėjo dvinariai žąslai, liudijantys, kad palaidotasis yra raitelis. Be to, kapinynuose rasta atsitiktinių radinių, patekusių iš suardytų kapų. Iš jų išsiskyrė ornamentuotos šukutės-amuletas. Na, o apsilydęs žalvarinis svarelis liudija, kad X–XIII a. Ankštakių bendruomenėje būta pirklių, kurie palaikydavo prekybinius ryšius su kitais kraštais ir bendruomenėmis.
Patenžės durpyne pasistatė kupolo formos namą
Kretingiškis verslininkas Rimas Valentukonis prieš trejus metus ėmėsi įgyvendinti senokai puoselėtą sumanymą – greitai pačiam pasistatyti gyvenamąjį namą. Ir ne bet kokį, o apvalų, iš tolo primenantį didelę jurtą ar nuo cerkvės nukeltą kupolą. Šis neįprastas statinys, kurio diametras – 9 m, o grindų plotas – 63,6 kv. m, Geštautų kaime, Tenžės upės šlaite, traukia akį, važiuojant senuoju keliu iš Palangos. Greta namo – poilsio zona R. Valentukoniui priklausantis 1,4 ha žemės sklypas, kuriame jau įveistas sodas, pastatytos saulės elektrinės, leidžiasi žemyn ligi pamiškės palei Tenžės upę. Būtent tolimajame jo šlaite, kuris apsaugo nuo rytų vėjų, šeimininkas ir ėmėsi statybos. Namas suręstas ant polių iš putų polistirolo, atskiras jo dalis sumaunant vieną ant kitos. Iš išorės namas padengtas specifine stogų danga. Greta namo-kupolo jau suręstas taip pat kupolo formos, bet iš stiklo ir medžio konstrukcijų žiemos sodas, kuriame Rimas ketina auginti egzotinius augalus. O į patį pakalnės šlaitą remiasi ūkinis pastatas-dirbtuvės, jo viršuje – garažas. Greta šio statinio, pasakojo šeimininkas, dar turi atsirasti sūkurinė vonia ir dušas. Visą šlaitą jis pasirengęs išmūryti akmenimis, – šių į sodybą, sakė, jau prisivežęs pakankamai. Priešais statinius durpyne iškasti du tvenkiniai, vienas jų jau tarnauja ir kaip maudynių vieta, ir kaip ramybės oazė, po kurią galima pasiplaukioti savadarbiu plaustu su stogeliu ir pasimėgauti apylinkių ramuma. Juolab kad patenžę pamėgę laukiniai gyvūnai: į sodybą užklysta stirnos, prabėga zuikiai ir lapės, atskrenda gervės. O kada nors, atviravo Rimas, šis tvenkinys turėtų tapti ir žvejybos vieta: mat, užveisė karosų, amūrų, pats juos maitina duona ir mišiniais. Ir kai taip pripranti, kai tos žuvys tampa tarsi augintiniai, juokėsi, šioms užaugus, kažin, ar bepakils ranka jas meškerioti.
Projektas – tarp geriausių Europoje, bet ir nuoskaudos niekur nedingo
Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Salantų regioninio parko grupės įgyvendintas projektas „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas siekiant atkurti Salanto upės vagą“ ką tik susilaukė tarptautinio dėmesio: pateko tarp penkių organizacijos „Dam Removal Europe“ remiamo konkurso nominantų iš visos Europos. Vieniems vaisius saldus, kiti to nesako Salantų regioninio parko grupės ekologo Antano Kubiliaus teigimu, Europa savo upėms yra stipriai pakenkusi, migruojančios žuvų rūšys drastiškai nyksta, todėl užsibrėžtas tikslas šalinti užtvankas ir bent iš dalies atgaivinti, atkurti buveines. Organizacijos „Dam Removal Europe“ misija užtvankų griovimo projektus kuo plačiau viešinti. Nors ekspertų komisijos ir visuomenės, kuri balsavo, sprendimu, pirmoji vieta bei apdovanojimas atiteko ispanams, A. Kubiliaus nuomone, vien faktas, kad iš maždaug 70 Europos užtvankų šalinimo projektų salantiškis įrašytas į geriausiųjų penketuką, negali nedžiuginti. „O kas džiaugiasi? Tie patys, kurie projektą užsakė, kurie vykdė, bet ne vietiniai gyventojai, – pastebėjo šešių butų name prie pernai nugriautos užtvankos gyvenantis Bronius Leknius. – Kone visas miestas buvom susirinkę, protestavom, „gvalta“ šaukėm, kad tą užtvanką paliktų, bet kam rūpi? Upė baisi, į save tapo nepanaši, sekli.“ Nuo 1970-ųjų tame daugiabutyje gyvenanti Broniaus kaimynė Stanislava Petrutienė pritarė, kad patogumų liko mažiau: vasarą vos pro duris išėjus nebegalima išsimaudyti, nebegalima, kaip anksčiau, tilteliu nusileidus, pasisemti vandens gėlėms ir daržams palaistyti... „Bet ta gamta aplink vis tiek liko graži – žalia, anądien stebėjau atskridusį juodąjį gandrą“, – pasakojo moteris.
Kito salantiškio Valerijono Einikio žodžiais, galbūt Regioninio parko direkcijos (tuomet taip vadinosi) vadovai į žmonių nuomonę būtų labiau įsiklausę, supratę norą išsaugoti užtvanką, jeigu patys būtų „iš šaknų“ vietiniai, o ne „ateiviai“. Nugriovus hidrotechnikos statinį, vanduo nuseko tiek, kad perbridęs nesušlapsi, žadėtų žuvų – nė kvapo.
Atstatydinti žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką, „išlupti“ bent 40 mln. Eur patirtiems nuostoliams kompensuoti ir pasikalbėti su Premjere Ingrida Šimonyte – tokie buvo pagrindiniai vakar Vilniuje, prie Seimo, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos surengtos vienos didžiausių pastaruoju metu žemdirbių protesto akcijos reikalavimai.
Žemdirbiai susitelkė kaip kumštis
Žemės ūkio ministerija už laikomas karves yra pasiūliusi suteikti 8 mln. eurų paramą, tačiau, akcijos organizatorių teigimu, ši suma yra nepakankama.
Palaikyti protestuojančių pienininkų atvyko ir būrys kretingiškių. „Negalime tylėti matydami, kas šiame sektoriuje dedasi. Žmonės jau nebeturi, iš ko gyventi – su kuo ir mūsų rajone besikalbėjau, dalis išparduoda karves lenkams. Vadinasi, lietuviško pieno Lietuvai nebereikia, pirksim lenkišką?“ – ironizavo Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas. Yra pieno ūkio savininkų, kurie karvių išparduoti kol kas nesiryžta, anot R. Pauliko, dar šiek tiek „kvėpuoja“, tačiau jų vienų balsas – balsas tyruose.
„Visų šakų žemdirbiai turim sueiti į krūvą ir palaikyti vieni kitus, nes Lietuvos žemės ūkis tarpusavyje labai susijęs: šiandien blogai vieniems, o rytoj – kitiems. Gal, kai valdžia pamatys mūsų jėgą, ims galvoti kitaip?“ – svarstė pašnekovas.
Jo žodžiais, grūdininkams ūkininkauti – irgi ne pyragai, į kampą varo dabartiniai reikalavimai. „Jau greit visa Lietuva bus padaryta ekologine, duoną, grūdus irgi pirksim iš Latvijos, Lenkijos ar Vokietijos“, – apmaudo neslėpė R. Paulikas.
Labiausiai žemdirbius žeidžianti diktatūra: pavyzdžiui, vandens apsaugos zonos nustatytos tokios, kad sklypą nusipirkusiam, už hektarą žemės mokėjusiam po 5–7 tūkst. eurų žmogui šiandien draudžiama tose vietose sėti ir auginti javus, reikalaujama, kad ten būtų pieva.
|
|
