|
|
|
Žemė ir ūkisBraškės vazonuose: tvarkingesnė aplinka ir galima valgyti iškart
Kretingoje apie 25-erius metus gyvenanti Vaida Intienė braškes nutarė auginti vazonuose. Sandėliuko kitoje pusėje vyras Algirdas padarė lentynas, ant kurių palei visą sieną laiko trijų veislių braškes. Derlius – iki rudens „Už sandėliuko laikėme įvairius daiktus, tai braškės ant lentynų tapo priežastimi sutvarkyti tą kiemo dalį“, – šypsojosi pašnekovė, patikinusi, kad netoliese esanti tvora uogoms augti netrukdo. Vazonuose Vaida augina trijų veislių braškes: remontantines, „Rumba“ ir „Malvina“. „Rumba“ yra viena populiariausių ankstyvųjų braškių veislių tiek Lietuvoje, tiek Europoje, o „Malvina“ – vėlyviausia. „Norėjau šių uogų turėti kuo ilgesnį laiką, todėl pasirinkau skirtingas veisles – nuo ankstyviausių iki vėlyviausių“, – V. Intienė atskleidė, kad braškių turi nuo pavasario pabaigos iki pat spalio mėnesio. Moteris skiria daug dėmesio auginti šias uogas. Rudenį vazonus suneša į šiltnamį, o pavasarį, atšilus orams, juos sukelia ant palei sieną esančių lentynų. „Pavasarį aš jas iš šiltnamio išnešu jau žydinčias, todėl labai greitai sulaukiu derliaus. Remontantinės braškės uogų duoda labai ilgą laiką – jų mūsų šeima sulaukia iki pat spalio. Būna, kad šios veislės augalus rudenį į šiltnamį sunešu dar žydinčius“, – tikino ketvirtus metus tokiu būdu uogas auginanti kretingiškė.
Ieško būdų padėti žemdirbiams
Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, taikomos vienos didžiausių draudimo išmokų apsidraudusiems ūkiams, kai išmokama net 60 proc. siekianti išmoka žalai kompensuoti. Tačiau nuo stichinės sausros padarinių yra apsidraudę vos 40 ūkių. Kretingos rajone neapdraustas nė vienas. Jei draudžiasi, tai dėl šalnos Kretingos rajono žemės ūkio skyriaus specialistės Aurelijos Jurgutienės teigimu, Lietuvos Respublikoje auginami augalai draudžiami nuo nuostolių, kuriuos sukelia stichinėms nelaimėms prilyginamos nepalankios oro sąlygos ir (arba) tokios nepalankios oro sąlygos, kaip sausra, šalna, speigas, kruša, ledas, lietus, audra ir kt. Pernai 25 ūkininkai buvo apsidraudę 8 tūkst. 783,74 ha vasarinių ir žieminių pasėlių nuo šalnų. Priimta, įvertinta, suskaičiuota ir į ŽŪMIS informacinę sistemą apmokėti pateiktos 66 pažymos, už draudimus sugrąžinta 103 tūkst. 789,73 Eur nacionalinės ir 114 tūkst. 577,89 Eur Europos Sąjungos paramos. Iš viso Kretingos rajono ūkininkai gavo 218 tūkst. 367,62 Eur paramą. „Šešiasdešimt trijuose procentuose apdraustų pasėlių ūkininkai buvo patyrę žalų, kurias apmokėjo draudimas“, – akcentavo A. Jurgutienė. Anot jos, dėl sausros rizikos 2022–2023 metais Kretingos rajone nė vienas ūkininkas savo pasėlių neapdraudė.
Žibininkų žirgeliai užsidirbs sau duoną
Gerokai nutryptoje žirgyno „Ties Baltija“ pievoje Žibininkuose negausią žolę pasigardžiuodami rupšnoja Piko, Paris, Mažylė, Musė ir Braškė, prie mamos kartkartėmis „prisiblatninęs“ pieno paprašo prieš du mėnesius pasaulį išvydęs gražuolis kumeliukas Polis. Turi penkias širdis „Toks yra poni veislės žirgelių gyvenimas: 14–20 valandų per parą ėsti, keturias miegoti arba snausti“, – juokėsi šešių mažųjų arkliukų savininkė Aušra Šunokaitė. Iš tiesų – arkliukas mažas, bet ėdrumu galėtų lenktyniauti su dideliu: per dieną sušlamščia iki 6 kilogramų šieno, o kiek žolės, net nesuskaičiuosi, visa pieva aptvare juk – jų. Žinoma, poniai mėgsta būti pamaloninami ir morka ar obuoliu, tačiau to duoti negalima kasdien. Avižomis, kitais grūdais geriau išvis nešerti, mat dėl cukraus ir angliavandenių pertekliaus prisimeta laminitas – lėtinė liga, kurią išduoda skausmingos gyvulio kanopos. „Kartais žmogus stebisi, kad arkliukas guli ir guli. Nežinant iš tiesų nepagalvotum, kad nepajėgia atsistoti dėl skausmo“, – pasakojo A. Šunokaitė. Jos žodžiais, žirgų mylėtojų posakis, jog šie gyvuliai turi penkias širdis – vieną krūtinėje ir keturias kanopose, – ne iš piršto laužtas. Kanopose yra itin daug kraujagyslių ir jų rezginių. „Laikai žirgą – privalai prižiūrėti, nors rūpesčių ir daug, – tokia filosofija vadovaujasi pašnekovė. – Šitos kumelaitės kanopos buvusių savininkų neprižiūrėtos, kaulas deformavęsis, vaikščiojant skauda. Ji nebepasveiks, bet svarbu, kad gali paeiti ir gyventi savo ponišką gyvenimą“, – viename kaime už simbolinę kainą nusipirktą ir priglaustą bulano spalvos poniukę apibūdino A. Šunokaitė. Anot jos, kanopas specialiu įrankiu bent jau kas mėnesį reikia karpyti ir nudildyti. Grožio ir sveikatinimo procedūrai žirgai nesipriešina, tikriausiai žino, kad po to jiems bus geriau. Ir žirgų dantisto paslauga reguliariai būtina, mat dėl kramtymo būdo – arkliai ėdesį sutrina žandikaulius judindami į šonus – ant krūminių dantų gali atsirasti aštrūs kraštai, kurie nenusizulina, apauga apnašomis, ir tuomet gyvuliui gali skaudėti. Specialistai, galintys taisyti arklių dantis, į Lietuvą dažniausiai atvyksta iš užsienio. Žirgų augintojų bendruomenė dalijasi informacija, kuriomis dienomis jų laukti.
Ankštakiai – kaimas, kurį įkūrė naujakuriai
Prie kelio į Rūdaičius, tarp Kretingsodžio kaimo ir Tenžės upės, plyti Ankštakiai. Tai vienas seniausių Kretingos krašto kaimų, kurio žemėje žmonės gyvena nuo neolito laikų. Trys kapinynai mena vakarų baltus Pirmuosius Ankštakių gyventojus mena kaime rastas akmeninis laivinis kirvis, kuriuo naudojosi III–II tūkst. prieš Kristų čia gyvenę virvelinės keramikos kultūros atstovai. Be jo, aptiktas ir bronzos amžių menantis artefaktas – žalvarinis įvijinis smeigtukas. Senajame geležies amžiuje vietovė pateko į Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūrinę sritį, kurios atstovus vakarų baltus mena trys kapinynai. Jie liudija, kad III–V a. mirusieji bendruomenės nariai laidoti nedeginti, o kiekvieną kapą juosė akmenų vainikas, besijungiantis su gretimo kapo vainiku. Mirusieji buvo išlydimi puošniai aprengti, su savo ginklais, darbo įrankiais ir buities reikmenimis. Jų kaklus puošė antkaklės, rankų riešus – apyrankės, o pirštus – žiedai. Rūbai buvo susegami segėmis arba smeigtukais. Vyrui į kapą palei kairį šoną įdėdavo ietį. Virš galvos vyrams ir moterims pastatydavo nedidelį, miniatiūrinį molinį puodelį, šalia padėdavo vieną ar kelias Romos imperijos monetas – sestercijas. Po didžiojo tautų kraustymosi čia atsikėlė seniesiems gyventojams giminingi kuršiai, kurie savo artimuosius VIII–XII a. laidojo šalia senųjų kapinynų, kaimo šiaurinėje dalyje. Čia aptinkami dviejų tipų kapai: griautiniai ir degintiniai. Degintiniams kapams XI–XII a. kasdavo įvairaus dydžio ir gylio duobes, į kurias supildavo iš laužavietės parneštus mirusiojo palaikus su įkapėmis. Įkapių rasta nedaug, o kai kuriuose kapuose jų neaptikta. Iš griautinių kapų išsiskyrė XII a. pab. – XIII a. pr. kario-raitelio kapas. Karys buvo palaidotas su vytine antkakle ant kaklo, o jo rūbas buvęs susegtas trimis pasaginėmis ir viena apskrita sege. Į kapą pomirtiniam gyvenimui buvę įdėti pjautuvas, drožtuvas, kovos kirvis ir dvi ietys. Šalia jų gulėjo dvinariai žąslai, liudijantys, kad palaidotasis yra raitelis. Be to, kapinynuose rasta atsitiktinių radinių, patekusių iš suardytų kapų. Iš jų išsiskyrė ornamentuotos šukutės-amuletas. Na, o apsilydęs žalvarinis svarelis liudija, kad X–XIII a. Ankštakių bendruomenėje būta pirklių, kurie palaikydavo prekybinius ryšius su kitais kraštais ir bendruomenėmis.
Patenžės durpyne pasistatė kupolo formos namą
Kretingiškis verslininkas Rimas Valentukonis prieš trejus metus ėmėsi įgyvendinti senokai puoselėtą sumanymą – greitai pačiam pasistatyti gyvenamąjį namą. Ir ne bet kokį, o apvalų, iš tolo primenantį didelę jurtą ar nuo cerkvės nukeltą kupolą. Šis neįprastas statinys, kurio diametras – 9 m, o grindų plotas – 63,6 kv. m, Geštautų kaime, Tenžės upės šlaite, traukia akį, važiuojant senuoju keliu iš Palangos. Greta namo – poilsio zona R. Valentukoniui priklausantis 1,4 ha žemės sklypas, kuriame jau įveistas sodas, pastatytos saulės elektrinės, leidžiasi žemyn ligi pamiškės palei Tenžės upę. Būtent tolimajame jo šlaite, kuris apsaugo nuo rytų vėjų, šeimininkas ir ėmėsi statybos. Namas suręstas ant polių iš putų polistirolo, atskiras jo dalis sumaunant vieną ant kitos. Iš išorės namas padengtas specifine stogų danga. Greta namo-kupolo jau suręstas taip pat kupolo formos, bet iš stiklo ir medžio konstrukcijų žiemos sodas, kuriame Rimas ketina auginti egzotinius augalus. O į patį pakalnės šlaitą remiasi ūkinis pastatas-dirbtuvės, jo viršuje – garažas. Greta šio statinio, pasakojo šeimininkas, dar turi atsirasti sūkurinė vonia ir dušas. Visą šlaitą jis pasirengęs išmūryti akmenimis, – šių į sodybą, sakė, jau prisivežęs pakankamai. Priešais statinius durpyne iškasti du tvenkiniai, vienas jų jau tarnauja ir kaip maudynių vieta, ir kaip ramybės oazė, po kurią galima pasiplaukioti savadarbiu plaustu su stogeliu ir pasimėgauti apylinkių ramuma. Juolab kad patenžę pamėgę laukiniai gyvūnai: į sodybą užklysta stirnos, prabėga zuikiai ir lapės, atskrenda gervės. O kada nors, atviravo Rimas, šis tvenkinys turėtų tapti ir žvejybos vieta: mat, užveisė karosų, amūrų, pats juos maitina duona ir mišiniais. Ir kai taip pripranti, kai tos žuvys tampa tarsi augintiniai, juokėsi, šioms užaugus, kažin, ar bepakils ranka jas meškerioti.
Projektas – tarp geriausių Europoje, bet ir nuoskaudos niekur nedingo
Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Salantų regioninio parko grupės įgyvendintas projektas „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas siekiant atkurti Salanto upės vagą“ ką tik susilaukė tarptautinio dėmesio: pateko tarp penkių organizacijos „Dam Removal Europe“ remiamo konkurso nominantų iš visos Europos. Vieniems vaisius saldus, kiti to nesako Salantų regioninio parko grupės ekologo Antano Kubiliaus teigimu, Europa savo upėms yra stipriai pakenkusi, migruojančios žuvų rūšys drastiškai nyksta, todėl užsibrėžtas tikslas šalinti užtvankas ir bent iš dalies atgaivinti, atkurti buveines. Organizacijos „Dam Removal Europe“ misija užtvankų griovimo projektus kuo plačiau viešinti. Nors ekspertų komisijos ir visuomenės, kuri balsavo, sprendimu, pirmoji vieta bei apdovanojimas atiteko ispanams, A. Kubiliaus nuomone, vien faktas, kad iš maždaug 70 Europos užtvankų šalinimo projektų salantiškis įrašytas į geriausiųjų penketuką, negali nedžiuginti. „O kas džiaugiasi? Tie patys, kurie projektą užsakė, kurie vykdė, bet ne vietiniai gyventojai, – pastebėjo šešių butų name prie pernai nugriautos užtvankos gyvenantis Bronius Leknius. – Kone visas miestas buvom susirinkę, protestavom, „gvalta“ šaukėm, kad tą užtvanką paliktų, bet kam rūpi? Upė baisi, į save tapo nepanaši, sekli.“ Nuo 1970-ųjų tame daugiabutyje gyvenanti Broniaus kaimynė Stanislava Petrutienė pritarė, kad patogumų liko mažiau: vasarą vos pro duris išėjus nebegalima išsimaudyti, nebegalima, kaip anksčiau, tilteliu nusileidus, pasisemti vandens gėlėms ir daržams palaistyti... „Bet ta gamta aplink vis tiek liko graži – žalia, anądien stebėjau atskridusį juodąjį gandrą“, – pasakojo moteris.
Kito salantiškio Valerijono Einikio žodžiais, galbūt Regioninio parko direkcijos (tuomet taip vadinosi) vadovai į žmonių nuomonę būtų labiau įsiklausę, supratę norą išsaugoti užtvanką, jeigu patys būtų „iš šaknų“ vietiniai, o ne „ateiviai“. Nugriovus hidrotechnikos statinį, vanduo nuseko tiek, kad perbridęs nesušlapsi, žadėtų žuvų – nė kvapo.
Atstatydinti žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką, „išlupti“ bent 40 mln. Eur patirtiems nuostoliams kompensuoti ir pasikalbėti su Premjere Ingrida Šimonyte – tokie buvo pagrindiniai vakar Vilniuje, prie Seimo, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos surengtos vienos didžiausių pastaruoju metu žemdirbių protesto akcijos reikalavimai.
Žemdirbiai susitelkė kaip kumštis
Žemės ūkio ministerija už laikomas karves yra pasiūliusi suteikti 8 mln. eurų paramą, tačiau, akcijos organizatorių teigimu, ši suma yra nepakankama.
Palaikyti protestuojančių pienininkų atvyko ir būrys kretingiškių. „Negalime tylėti matydami, kas šiame sektoriuje dedasi. Žmonės jau nebeturi, iš ko gyventi – su kuo ir mūsų rajone besikalbėjau, dalis išparduoda karves lenkams. Vadinasi, lietuviško pieno Lietuvai nebereikia, pirksim lenkišką?“ – ironizavo Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas. Yra pieno ūkio savininkų, kurie karvių išparduoti kol kas nesiryžta, anot R. Pauliko, dar šiek tiek „kvėpuoja“, tačiau jų vienų balsas – balsas tyruose.
„Visų šakų žemdirbiai turim sueiti į krūvą ir palaikyti vieni kitus, nes Lietuvos žemės ūkis tarpusavyje labai susijęs: šiandien blogai vieniems, o rytoj – kitiems. Gal, kai valdžia pamatys mūsų jėgą, ims galvoti kitaip?“ – svarstė pašnekovas.
Jo žodžiais, grūdininkams ūkininkauti – irgi ne pyragai, į kampą varo dabartiniai reikalavimai. „Jau greit visa Lietuva bus padaryta ekologine, duoną, grūdus irgi pirksim iš Latvijos, Lenkijos ar Vokietijos“, – apmaudo neslėpė R. Paulikas.
Labiausiai žemdirbius žeidžianti diktatūra: pavyzdžiui, vandens apsaugos zonos nustatytos tokios, kad sklypą nusipirkusiam, už hektarą žemės mokėjusiam po 5–7 tūkst. eurų žmogui šiandien draudžiama tose vietose sėti ir auginti javus, reikalaujama, kad ten būtų pieva.
Trys skirtingo dydžio dailios kalės – labradorė Dela ir dvi Airos vardu pavadintos mišrūnės – staiga iššoka iš jų auklės Sandros Tamašauskienės automobilio, sustojusio Kretingos Rotušės aikštėje, bagažinės.
Nuolat šalia žmogus
„Jos keliauti įpratusios, tik kitu maršrutu – nuo namų Mazūriškių kaime iki tolokai esančio Girulių miško. Šis atvejis išskirtinis – pabuvos dar ir Kretingos mieste, šaligatviais pavaikščios“, – juokėsi daug laiko užsienyje praleidžiantis, bet, kada gali, prižiūrėti vieną savo ir kelis svetimus šunis žmonai padedantis vyras Martynas.
Anksčiau dirbusi gyvūnų prieglaudoje „Linksmosios pėdutės“, šunis mylinti Sandra nusprendė nuo šios veiklos nenutolti, liko savanorė, be to, savo įsteigtuose „Antruose namuose“ Mazūriškių kaime (Klaipėdos r.) duris atvėrė tiems keturkojams, kurių šeimininkai išvažiuoja atostogauti. Vienu sykiu priimami 6 šunys, jie čia gali praleisti nuo vienos paros iki trijų mėnesių.
„Su keturkojais draugais žaidžiam, vaikščiojam po mišką, mėgaujamės gamta ir vandens telkiniais, o vakarus leidžiam visi kartu ant sofos“, – papasakojo Sandra. Anot jos, tuo „Antri namai“ ir skiriasi nuo šunų viešbučio, nes šalia gyvūno nuolat yra su juo bendraujantis žmogus.
Iššūkius moka įveikti
Pradėti šią veiklą S. Tamašauskienę paskatino atostogoms besiruošianti draugė, kuri prasitarė neturinti, kam palikti augintinį, kad, išvykus už Lietuvos ribų, širdis jaustųsi visiškai rami. „Pagalvojau, žmonių, kuriems reikalinga tokia paslauga, turėtų būti nemažai. Ir neapsirikau, į mus kas nors nuolat kreipiasi, ypač vasarą“, – atviravo moteris, turinti patirties, kaip elgtis ir su bailiais, ir su per daug energingais šunimis.
Svarbiausia, kad atvežti gyvūnai nesielgtų agresyviai nei žmogaus, nei kitų keturkojų atžvilgiu – nekąstų, nepultų „pjautis“. „O pasitaikė, kad šeimininkai šias savybes ir nuslėpė, vėliau sakė tiesiog pamiršę įspėti. Turėjau tokį iššūkį, teko įveikti“, – prisiminė „Antrų namų“ įkūrėja.
Bet iššūkių gali pasitaikyti ir daugiau – pavyzdžiui, kai šuo suserga... Gyvūnų priežiūros kursus išklausiusi, žinias nuolat gilinanti S. Tamašauskienė atviravo ir pati gebanti gyvūną slaugyti, nekeliant streso suleisti vaistus, sugirdyti tabletę, bet, reikalui esant, ir neprisiskambinus, nepasitarus su šeimininkais gali nuvežti į veterinarijos kliniką.
Pelėkių žemės plyti Kulšės upelio pakrantėse, šalia Laukžemės. Ši kaimynystė lėmė tai, kad XIX a. ir XX a. I ketvirtį kaimas buvo priskiriamas Laukžemei, nes jo žemėje buvo įsikūręs Laukžemės dvaro ūkinis-gamybinis centras, pavadintas Pelėkių palivarku.
Vietovės vardas siekia priešistorinius laikus
Archeologiniai paminklai liudija, kad Pelėkiuose žmonės nuolat gyvena nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Iš pradžių tai buvo Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais kultūrinės grupės atstovai, kuriuos VII–VIII a. pakeitė jiems giminingi kuršiai.
Manoma, kad vietovės vardas taip pat siekia priešistorinius laikus. Kalbininkų nuomone, žodis „pelekis“ senųjų baltų kalba galėjo reikšti tai, „kas (at)skelta (pasidaręs aštrus, smailas)“. Iš jo kilo stogo kraigo pavadinimas „pellekis“ prūsų kalba, o žuvies plaukmens pavadinimas „pelekas“ – lietuvių kalba. Mūsų kaimynų latvių kalba žodžiu „pelēks“ įvardijama pilka spalva.
Pelėkių kaimas pradėjo formuotis XV a., kai į Lietuvai atitekusias apytuštes kryžiuočių išžudytų kuršių žemes ėmė keltis žemdirbiai žemaičiai. Visiškai jis susiformavo XVI a. 7 deš., per Valakų reformą. Kaimui priklausė apie 695 ha dydžio stačiakampis žemės sklypas, nutįsęs nuo Laukžemės iki Auksūdžio. Jo kaimynystėje driekėsi Sūdėnų bei vėliau atsiradusių Žynelių, Maloniškių ir Medomiškių kaimų žemės. Kaimo ribas žymėjo akmenų pylimai-ežios. Paskutinį tokį pylimą, Pelėkius skyrusį nuo Sūdėnų, melioratoriai sunaikino po 1970 m.
Pelėkiai priklausė Laukžemės dvarui. Kaimas buvo gatvinis, jo sodybos stovėjo dešiniojo Kulšės kranto aukštumos pakraštyje, abipus pagrindinės gatvės, jungusios gyvenvietę su ariamais laukais, ganyklomis ir keliais. Jame gyvenę žemdirbiai mokėjo dvarui mokestį už žemės rentą, taip pat mokesčius dvarui išlaikyti, atlikinėjo įvairias prievoles. Dvasiniais jų reikalais rūpinosi Laukžemės katalikų bažnyčios dvasininkai.
Fot. Gintautas Zabiela, 2011 m.
Laukžemės katalikų bažnyčios 1802–1827 m. krikšto metrikų knygoje yra minimos Pelėkiuose gyvenusios Ablonskių, Bendikų, Bertašių, Danilavičių, Galdikų, Gigų, Girtų, Grikšų, Jablonskių, Kiesų, Kusų, Lapinskių, Lekstučių, Mikučių, Mineikių, Misių, Mockų, Narkų, Naruišių, Norvaišių, Piekų, Pukinskių, Puškorių, Raišių, Ronkių, Rukių, Salių, Serapinų, Serapinavičių, Skersių, Statkų, Strakšių, Šimkų, Tarvydų, Zaburų, Želvių, Žilių (Žilevičių), Žobakų šeimos.
Krikšto metrikų įrašai liudija, kad šeimoje dažniausiai gimdavo vienas kūdikis. Dvynukių Kotrynos ir Barboros 1825 m. susilaukė tik Vincentas ir Kotryna Danilavičiai. Nesantuokiniai vaikai tuo metu gimdavo labai retai. Jų per 25 metų laikotarpį susilaukė tik dvi kaimo merginos: Elena Kiesaitė ir Kotryna Skersytė.
Pavasarį lauke naktimis nebesant minusinei temperatūrai, ruošdamiesi sproginti pumpurus ir auginti lapus, klevai ir beržai per šaknų sistemą savo kamienus prisipildo dirvožemio vandeniu su vertingomis mineralinėmis medžiagomis – sula, kuria susivilioja ir ne vienas šio ypatingo gėrimo mėgėjas.
Šviežia sula – saldoka, priklausomai nuo metų, skonis gali skirtis net jos prisileidus ir iš to paties medžio. O štai klevo sula bus kur kas saldesnė negu beržo. Šaldytuve laikomas medžių gėrimas išsilaikys šviežias vos dvi ar tris dienas.
Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio miško apsaugos specialistės Jurgitos Mikšytės teigimu, kad medžiams būtų padaryta kuo mažiau žalos, sulą galima leisti iš jų ne plonesnių negu 20 cm skersmens. Ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus medienoje pragręžus iki 3 cm gylio skyles, kurių skersmuo ne didesnis negu 2 cm, sulai teisingai tekėti įstatomi vamzdeliai. Tarpai tarp išgręžtų skylių – ne mažesni negu 10 cm. Indą, į kurį bėga sula, patariama pridengti tinkleliu ar marle, kad neprikristų vabzdžių bei kitų nešvarumų.
Specialistė akcentavo, kad maždaug po savaitės dviejų ar trijų, kai jau sula nustoja bėgti, kamiene negalima palikti atvirų skylių – būtina užkaišyti tokio pat skersmens mediniais kaištukais.
|
|
