|
|
|
Žemė ir ūkisPoetas miške randa ir įkvėpimą, ir grybų
„Kaip tu, žmogau, gali būti neįpratęs grybauti, nepažinti grybų, jeigu nuo vaikystės gyveni kaime, prie kurio – miškai?“ – retoriškai klausė jis. Juozas pamena, kad grybauti mėgę ir abu jo tėvai. „Tėvukas išbėgdavo į mišką iš ryto, – viena kita valanda, ir grybų jau pilnas, kaip vadinom, bulvinis krepšys“, – pasakojo pedagogas. Jam irgi ne prasčiau sekasi grybauti – parodė šviežius baravykus, raudonikius, voveraites, kuriuos šiuokart parsinešė iš Žalgirių miškų Skuodo rajone. Tik va, palygino: anksčiau daugelis miškų, po kuriuos ir šiaip gražiu oru smagu pavaikščioti, įkvėpimo paieškoti, buvę kitokie – švaresni, žalesni, jaukesni. O dabar daug kur plyti brūzgynai, grioviai, medžiai iškirsti – tokius tad pėdsakus paliekanti modernioji technika. J. Maksvytis pastebėjo, kad grybai šiemet ypač gausiai rodytis pradėjo po didžiosios liūties, kai ir automobiliai gatvėmis jau nebe važiavo, bet plaukte plaukė kaip upe. „Nulijo smarkiai tada – ir atsirado grybų. Paskui vėl sausra apniko, galiausiai iš naujo truputį palašnojo... Šiluma ir lietūs grybams derėti – pats tas“, – neabejojo Juozas. Paklaustas, kas jam labiau patinka – grybauti ar ragauti, nusijuokė: esą ir taip, ir taip. „Patiekalą pasigaminu pats sau tradiciškai: grybus pirmiau išverdu, pakepu ant sviesto arba aliejaus, dar pridedu grietinės, prikandus šviežių bulvių – gardžiausi pietūs“, – atviravo jis. J. Maksvytis teigė daugiausiai grybautojų pastebintis šeštadieniais – mašinų, anot jo, pilnos pamiškės. Kai kurie grybauja dėl savęs, o kai kurie ir parduoti į turgų nuneša. Už kibiriuką baravykų ir raudonikių po 10 eurų prašo, porą litrų voveraičių ir už 5 eurus parduoda.
Arbūzų gausa nustebino ir pačią augintoją
„Nežinau, iš kur man ta trauka nuo vaikystės žemei nugarą kasyti, nors tėvai nei ūkininkavo, nei tos žemės apskritai turėjo?“ – atviravo iš Rietavo kilusi, Dupulčiuose gyvenanti Ilona Čepienė. Jųdviejų su vyru Sauliumi plotuose, esančioje už kelių kilometrų nuo namų, ji augina bulves, moliūgus, kopūstus, šparagus, bet įdomiausia, kad dar – ir arbūzus. Pirmasis buvo mandarino dydžio Nežinodamas tų arbūzų, pasislėpusių po lapais, ežiose iškart ir nepastebėsi, o kai pastebėsi ir suskaičiuosi, bus koks 120. Kaip sakė Ilona, maždaug tiek šiemet jų išaugo iš 56 daigų, didžiausias, dar nenuskintas, vaisius jau dabar sveria daugiau kaip 9 kilogramus. Arbūzus auginti I. Čepienė pradėjo prieš ketverius metus, tačiau tik šiais maloniai nustebino toks gausus derlius. O pirmąjį daigą moteris iš nepažįstamos močiutės nusipirko turguje. „Sudomino, galvojau, pabandysiu pasisodinti – tiesiog pažaisiu“, – atviravo ji. Arbūzėlis užaugo dydžio sulig... mandarinu, tačiau skanus. Kai taip, tai ir azartas apėmė, o dar idėjos neatsisakyti paskatino ir vyras, ir sūnūs Tomas su Tadu, abi marčios Evelina ir Aistė. Ilona ėmė domėtis, skaityti, be to, internetu susirado gausią arbūzų augintojų grupę, kurios nariai draugiškai dalijosi patarimais: kokias veisles sodino, kokios kuriam užaugo arba neužaugo, kaip teisingai daiginti sėklas, auginti daigus, paruošti žemę, kurioje tie daigai augs, kuo tręšti, kiek kartų per savaitę laistyti. Pasirodo, arbūzai nemėgsta būti liečiami, tad ravėti geriau, kol dar neužsimezgę vaisiai, o laistyti – su saiku. Vandenį Ilona semia iš čia pat, sklypo teritorijoje, šeimos išsikasto tvenkinio. „Žinoma, bet ką auginant labai svarbu, kad būtų tinkamos gamtos sąlygos ir kad nepultų ligos, tačiau ir be konkrečių žinių neišsiversi“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji teigė naudingos informacijos gavusi iš pačios arbūzų augintojų grupės įkūrėjos, Lietuvoje žinomos, daug metų Panevėžyje arbūzus auginančios Vilmos Rakauskaitės-Žukienės.
Abakiškės minimo kelio ruožus šiemet asfaltuos, bet ne visus
Liudmila Lekstutienė Abakuose gyvena maždaug 20 metrų nuo žvyruoto kelio. „Gerai, kad kelias dienas palijo, o karštomis sausomis dienomis, važiuojant dideliam srautui mašinų, dulkės nusėda net šaldytuve“, – skundėsi ji. Pašnekovės teigimu, šį kelią buvo numatyta iš europinių pinigų išasfaltuoti dar 2011 metais. Tačiau projektai dingo, darbai nepradedami. Anot Liudmilos, gyventojai patys yra priversti kasmet samdyti įmonę, kad palaistytų. Pavasarį teko laistyti 2 kartus. Viena mašina vandens kainuoja 250 eurų. „Kiek galim taip sau leisti? – retoriškai klausė ji.
Teiraujasi, kodėl gaišta kirai
Kretingiškiai retsykiais mato įvairiose vietose besimėtančias kirų gaišenas. Vieną tokių pastebėjo ir į redakciją paskambinusi Savanorių gatvėje gyvenanti moteris. „Vadinamajame naujajame mikrorajone mačiau nugaišusį kirą, tai ne pirmas mano matytas šiais metais. Įdomu, kodėl jie gaišta, ar nėra paplitusi kokia liga“, – svarstė ji. Nors mieste kirų gaišenų tikrai yra, tačiau Kretingos miesto seniūnė patikino, kad situacija nėra pakitusi. „Sulaukėme maždaug 2–3 pranešimų. Kažkokių pokyčių ar daugiau kirų gaišenų neužfiksavome“, – įvardino ji. Pranešimų apie nugaišusius kirus mūsų rajone Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nesulaukė. Paskutinį pranešimą tarnyba gavo liepos 24 d. Gyventojas pranešė, kad prie beždžionių tilto Šventojoje mėtosi kiras. „Nuvykus į vietą, rastas kormoranas. Kormorano gaišena išsiųsta į Nacionalinį maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą ištirti dėl paukščių gripo“, – paaiškino VMVT Klaipėdos departamento patarėjas Virgilijus Valantinas. Gavę pranešimus apie nugaišusius paukščius ir gyvūnus, VMVT specialistai įvertina riziką. „Jei mėginys tinkamas tyrimams, mes nuvykstame į vietą ir gyvūną paimame. Jei pranešimų gauname daug, kreipiamės į savivaldybę prašydami pagalbos. Gaišenų gulėti nepaliekame“, – tikino V. Valantinas. Dėl ko gaišta kirai, specialistų teigimu, priežasčių gali būti kelios. Viena jų – paukščių gripas. „P. n.“ informacija
Ar atgaivins neprigijusius miesto medžius
Rekonstruojant Vilniaus gatvę šalikelėje buvo pasodinti miesto medžiai. Šiandien kai kurie jų žaliuoja, kai kurie – ne. Kol kas lapų neišskleidę medžiai nėra keičiami naujais, todėl gyventojams kilo klausimas, ar apskritai ketinama ką nors daryti. Vilniaus gatvėje gyvenanti kretingiškė atkreipė dėmesį, kad pakeliui į Kretingos muziejų gatvėje per rekonstrukciją pasodinti medžiai prigijo ne visi, kai kurie išsprogo tik iš dalies. „Šalia muziejaus tvoros trys šermukšniai yra visiškai suvargę. Yra ir daugiau nelaimėlių. Kai kurių dalis nesužaliavo, neprigijo“, – klausdama, ar niekas netvarkys naujųjų miesto medžių Vilniaus gatvėje, kalbėjo moteris. Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė įvardino, kad Vilniaus gatvė dar nėra perleista prižiūrėti seniūnijai, todėl ši medžių ir nežiūri. Tiesa, seniūnijos rūpesčiu augalai buvo ne sykį palaistyti šią sausringą vasarą. „Jeigu mums gatvę perduos su neprigijusiais medžiais, žinoma, kad juos atsodinsime, tokių nepaliksime“, – tikino G. Liobikienė. Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėja Sigutė Jazbutienė taip pat paaiškino, kad gatvė dar nėra priduota eksploatuoti – jos dar nėra perėmusi Lietuvos automobilių kelių direkcija. „Žinome, kad keli medžiai yra nudžiūvę. Juos atsodinti bet kokiu atveju turės rangovas. Kada jis tai padarys, atsakyti negaliu, tačiau Savivaldybei tai tikrai nieko nekainuos“, – sakė S. Jazbutienė. „P. n.“ informacija
Pažeidimus nustatyti padeda fluoresceino tirpalas
Liepos mėnesį Kretingos mieste atliekami katilinės Nr.2 (Melioratorių g. 10 Kretingoje) remonto darbai ir lauko šilumos tinklų hidrauliniai bandymai, per kuriuos vartotojams laikinai bus sustabdytas šilumos tiekimas karštam vandeniui ruošti.
Barzdžių Medsėdžiai. Barzdžių miške išaugęs kaimas
Barzdžių Medsėdžiai išaugo Barzdžių kaimo žemėje, todėl abi šias gyvenvietes ilgą laiką siejo bendra istorija. Tik baudžiavos panaikinimo reformos metu nuo valakinio Barzdžių kaimo atskyrus vienkieminę jo dalį, apie 1880 m. atsirado savarankiškas Barzdžių Medsėdžių kaimas, XIX a. ir XX a. sandūroje tapęs viena didžiausių šios apylinkės gyvenviečių, kuri sovietmečiu sunyko. Medė – miškas, sėda – sodyba Barzdžių kaimas minimas Platelių seniūnijos dokumentuose nuo 1585 m. Manoma, kad jam vardą davė naujakurio Barzdžio šeima. Kaimo sodybos ir dirbami laukai plytėjo rytuose, o vakarinę teritorijos dalį apėmė bendro naudojimo ganyklos ir miškas. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir žemdirbių skaičiui, Platelių dvarininkai leido įdirbti žemdirbystei tinkamą iškirstų miškų ir perteklinę ganyklų žemę. Taip XVII a. ėmė kurtis vienkieminės nausėdijos, vadintos užusieniais. Juose apsigyvenę naujakuriai tebepriklausė Barzdžių kaimo bendruomenei, tačiau skirtingai nuo senbuvių turėjo kai kurių mokestinių lengvatų. Vieni pirmųjų naujakurių savo sodybą 1643 m. pasistatė Klecininkų kaimynystėje prie upelio šalia Krėpų (Kripų) biržtvos. Jos namo (žem. trobos) sienojuje buvusi įrėžta statybos data, o pats namas, XIX–XX a. priklausęs Kripų šeimai, iki mūsų laikų išsaugojo XVII a. vidurio trobos architektūrinį išplanavimą. Šią etnoarchitektūrinę sodybą tyrinėjęs inžinierius Ignas Jablonskis nustatė, kad XVII a. namą sudarė trys pagrindinės patalpos: rytiniame gale įrengta troba (gyvenamoji patalpa), vakariniame – priešininkė, o tarp jų – pakriautė. Pietinė pakriautės dalis ties įėjimu į trobą ir priešininkę buvusi vadinama priemene, o šiaurinėje pusėje buvo trobą šildžiusios krosnies pakura ir atviras ugniakuras valgiui ir jovalui ruošti.
Aromatas ir nauda – iš violetinio lauko
Darbėnų seniūnijoje gyvenantys Arūnas Prialgauskas ir Artūras Šorys susikooperavo bendrai veiklai: vienas augina levandas, o kitas iš jų gamina actą-toniką, kurį ypač moterys vertina kaip kosmetikos priemonę, atgaivinančią veido odą.
Eitučiai. Primirštas kaimas Kretingos ir Plungės rajonų paribyje
Kretingos rajono savivaldybės pietrytiniame pakraštyje esantys Eitučiai dar prieš nepilną šimtmetį buvo vienas didžiausių Kartenos valsčiaus kaimų. Šiandien jam priklauso 429,77 ha žemės, kurios didesnėje dalyje plyti dirvonuojantys laukai, auga Lubio, Domarko, Brauklio, Dyburio Biržtvos, Vaišnoro bei Armalio miškeliai, o pakraštyje šalia Lubių kaimo ir kelio į Kulius rymo 4 vienkieminės sodybos, kuriose prieš porą metų buvo registruoti 4 gyventojai. Pavadintas pagal naujakurį Kaimas susiformavo XVI–XVII a. Kartenos dvaro miško ir ganyklų plėšininėje žemėje, plytėjusioje abipus Karkluojės bei tarp jos ir Žvalginio upelio. Manoma, kad jo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Eitutis daugiskaitos formos. Eitučiuose besikuriantys žemdirbiai dešiniajame Karkluojės krante įsirengė kapines, kuriose laidojo mirusius artimuosius. Daugiausia čia atgulė maro ir kitų ligų epidemijų aukos, dėl to kapines imta vadinti Maro kapeliais. XVIII a. pab. valdžiai jas uždarius ir paliepus mirusiuosius laidoti Kartenos parapijos kapinėse, senojoje vietoje iki pat tarpukario amžinybėn be kunigo išlydėdavo savižudžius, nekrikštus, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas. Kapines žymėjo keli kryžiai ir koplytėlė. XVIII a. kaimas buvo Kartenos dvaro Eitučių vaitijos centras. Dvarą įsigijus grafams Pliateriams, Eitučiai buvo priskirti Šateikių dvaro Aleksandravo palivarkui. 1846 m. kaime buvo 14 dūmų, o 1849 m. Pranciškaus Pliaterio Aleksandravo palivarke baudžiavą ėjo 152 baudžiauninkai. Dvasiniais žemdirbių reikalais rūpinosi Kartenos parapijos kunigai. 1845 m. tikinčiųjų sąraše minimi 138 katalikai (57 vyrai ir 81 moteris), kurie sudarė 19 šeimynų. Iš dvaro išsinuomotuose ūkiuose šeimininkavo 66 nuolatiniai gyventojai, kurių šeimynose glaudėsi 72 įnamiai ir samdiniai. Gausiausios buvo Ignoto Šimonio, Petro Drukčio, Nikodemo Gaudučio, Tado Domarko ir Andriaus Slušnio šeimynos, kurias sudarė 10–15 žmonių. Mažiausiose – Domininko Drukčio, Ciprijono Bačkauskio, Antano Kubiliaus, Ignoto Dručio – šeimynose gyveno po 3–4 žmones. Kaimo branduolį sudarė 12 sodybų, kurios keliomis grupėmis po 2–3 arba vienkiemiais telkėsi centrinėje žemių dalyje. Dar trys vienkiemiai stūksojo ganyklų žemėje arčiau Kupšių kaimo. Per Eitučius ėjo vieškelis Aleksandravas–Kuliai, nuo kurio kaime atsišakojo keliai į Anužius ir Gaudučius. Šioje kryžkelėje 1901 m., minėdami krikščionybės jubiliejų, gyventojai bendromis lėšomis pastatė puošnų kaltinį kryžių, kurį nukalė Kartenos arba Gaudučių dvaro kalvis. Panaikinus baudžiavą, žemdirbiai buvo priskirti Kartenos valsčiaus Aleksandravo seniūnijos valstiečių luomui. Jiems buvo leista išsipirkti 22 sklypus, už kuriuos grafo P. Pliaterio turto paveldėtojams išperkamuosius žemės mokesčius 1870 m. mokėjo 30 valstiečių. Po reformos ūkių skaičius padaugėjo iki 20. 1902 m. kaime gyveno 100, o užusienyje – 3 valstiečiai.
Neapsikenčia kapus dergiančių varnų
Kapus Kretingos senosiose kapinėse prižiūrintys kretingiškiai susiduria su medžiuose įsikūrusiomis varnomis, kurios, jų teigimu, dergia ant kapų ir kitaip šiukšlina aplinką. Neįmanoma vaikščioti „Nuolat prižiūriu savo artimųjų kapus, tačiau pastaruoju metu tai daryti pasidarė neįmanoma. Varnos apdergia paminklus, patį kapą, prilaužo šakų, kurias tenka nuolat rinkti, o, tvarkant kapą, ir pats turi žiūrėti, kad koks varnos ekskrementas neparlėktų ant tavęs“, – savo patirtimi, paskambinusi į redakciją, dalijosi apie 15 metų senosiose kapinėse artimųjų kapus prižiūrinti Asta Juškaitė. Su šia problema kretingiškė susiduria antrus metus. „Tikrai yra nemalonu net vaikščioti ten“, – kalbėjo A. Juškaitė.
|
|
