|
|
|
Žemė ir ūkisKašučiai. Bajorų Košučių įkurtas kaimas
Daugiau kaip 2 tūkst. metų Kašučių vietovės istorija glaudžiai buvo susijusi su vieninteliu mūsų rajono ežeru. Pietinėje jo dalyje giliai į sausumą įsiterpia įlanka, kuria dar prieš šimtmetį ežerui patvinus tekėdavo Gelindos upelis. Prie šio upelio paežerėje priešistoriniais laikais kūrėsi pirmieji šio krašto gyventojai, o vėliau stovėjo Kašučių-Paežerių dvarelis. Pėdsakus paliko kuršiai Archeologijos paminklai liudija, kad prie ežero ir Akmenos upės jau I tūkst. pr. Kr. gyveno vakarų baltai, iš kurių VII–VIII a. susiformavo kuršiai. Apie jų pastangas įdirbti akmenuotą žemę pasakoja Kašučių miške išlikusios akmenų krūsnys ir pylimai, žymintys I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. žemdirbystės laukus. Šalia jų stūkso trejetas apeiginių akmenų su daugybe nedidelių dubenėlių, prie kurių senieji gyventojai atlikdavo senovės kulto apeigas. Atokiau nuo ežero, prie Gelindos upelio, veikė pagrindinė kuršių šventykla, kurią ženklino didelis apeiginis akmuo aptašytu šonu ir viršuje iškaltu pailgu dubeniu. Turimi duomenys leidžia manyti, kad tarp dviejų upių – Akmenos ir Gelindos – įsikūrusi kuršių gyvenvietė vadinta Dupe (t. y. Dviupe), kuri pirmąkart paminėta Kuršo vyskupo Henriko 1253 m. rašte dėl Pietų Kuršo žemių dalybų. Panašu, kad šios priešistorinės kuršių gyvenvietės tradicijas tęsė Kašučių kaimas ir XVIII–XIX a. dokumentuose šalia Kašučių minima Duptilčių (Douptilčių, Dupulčių) apyrubė, vėliau pervadinta Dubašių kaimu. Dalį XIII a. užkariautų kuršių žemių Vokiečių ordinas XV a. perdavė Lietuvai. Didžiojo kunigaikščio dvarui atitekusiose valdose imta kurti žemdirbių kaimus. Tarp jų įsiterpusias dykras valdovas už karinę tarnybą dalino bajorams. Taip didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (valdė 1588–1632 m.) pasielgė su Darbėnų dvaro žemių pietiniame pakraštyje, paribyje su Kretingos dvaro valdomis buvusiomis žemėmis. Didesnioji jų dalis atiteko lenkų kilmės Žemaičių kunigaikštystės bajorams Košučiams, kurie naująją savo valdą ir joje esantį ežerą giminės garbei pavadino Kašučiais (lenk. Koszucie). Naujieji savininkai prie ežero pastatė dvarelį, o pietinėje besikuriančio bajorkaimio dalyje šalia pagonybės laikus menančio ąžuolo – bažnyčią. Manoma, kad tai buvusi tuo metu Žemaitijoje dominavusių protestantų (liuteronų) bažnyčia. Tik laimėjus kontrreformacijai, bajorkaimio gyventojai tapo Palangos, o nuo 1740 m. – Darbėnų, katalikų parapijos tikinčiaisiais. Iš Košučių dvarą nupirkęs kitas Žemaičių kunigaikštystės bajoras V. Rajunecas bažnyčią nugriovė, o iš jos rąstų dvare surentė porą klėčių. Nuo tol vietovę prie senojo ąžuolo vietiniai gyventojai vadino Bažnytviete.
Sveikesnis maistas mokyklose – ar misija įmanoma?
Asociacija „Klaipėdos regionas“ Kretingos rajono ūkininkus ir Savivaldybės administracijos atstovus, kuriems aktualios moksleivių maitinimo bei vietos ūkininkų produkcijos tiekimo ugdymo įstaigoms problemos, kartu ieškoti galimybių esamai tvarkai pakeisti trečiadienį pakvietė į kūrybines dirbtuves „Nuo ūkio iki mokyklos“. Pirmas žingsnis „čia ir dabar“ – surinkti informaciją Kadangi į Kretingos rajono kultūros centrą, kuriame buvo suplanuotas renginys, iš ūkininkų atvyko tiktai du – Rimantas Paulikas ir Vladas Baltuonis, – darbo grupėse buvo atsisakyta, tačiau atvirose diskusijose nuomonėmis apsikeista, ir tai gali būti pirmieji žingsniai, siekiant tikslus įgyvendinti Klaipėdos regione. Vis dėlto įžanginį žodį rajono meras Antanas Kalnius tarė ne tokį optimistišką: apie tai, kad vaikai ugdymo įstaigose maistą galėtų gauti iš arčiausiai esančių ūkininkų, girdima gal dvejus metus, bet projektas iš „mirties taško“ nepajudėjo, vienas svarbiausių veikėjų – logistika užsiimti turintis tarpininkas tarp ūkininkų ir ugdymo įstaigų – dingo vos pasisiūlęs juo būti. Siekis vaikus mokyklų valgyklose maitinti vietinių ūkių užaugintais produktais – suprantama ir graži iniciatyva, niekas to nepaneigtų, tačiau ar nebus susiduriama ir su asortimento pasiūlos problema? Pavyzdžiui, bulvių, morkų kitų sezoninių daržovių, uogų ir vaisių pakaktų, tačiau žuvies, pieno, grietinės, varškės, mėsos būtų sunku patiekti dideliais kiekiais. „Ūkininkas turi auginti, o ne užsiimti logistika“, – kalbėjo A. Kalnius. Tiek Kretingos rajono savivaldybė, tiek kaimyninių Klaipėdos ir Skuodo rajono savivaldybės tarpininkui pasiruošusios pagelbėti finansavimu – logistikai, infrastruktūrai sukurti numatyta per 1 mln. 200 tūkst. eurų, – bet kad to tarpininko kol kas nėra. Asociacijos „Klaipėdos regionas“ vykdomoji direktorė Eglė Stončė reagavo į mero žodžius, kad ūkininkų produktų pasiūla galinti būti per maža. „Vieni sako maža pasiūla, kiti – kad maža paklausa... Todėl vienas žingsnių „čia ir dabar“ galėtų būti surinkti išsamią informaciją – kokia paklausa yra visoje Savivaldybėje. Tada su ūkininkais reiktų susėsti ir žiūrėti, ar naudingumo prasme verslui apsimoka galvoti apie bendrą pirkimą, aptarti ir kainų nustatymo metodiką, kad būtų skaidru ir visiems aišku“, – kalbėjo ji. Meras pažadėjo, kad, padedant Švietimo ir Žemės ūkio skyriams, informaciją apie produktų paklausą ikimokyklinėse įstaigose turės po savaitės.
Ruginiai ir Duoniai, žemdirbius džiuginę duoniniais javais
Atokiau nuo Kretingos–Kūlupėnų plento, už geležinkelio, miškų apsuptyje abipus Skroblupio upelio, plyti Ruginių žemės. Šiandien čia nėra nė gyvos dvasios, o kažkada šiuose laukuose buvo apie 20 žemdirbių kiemų ir palivarkas, veikė mokykla, kunkuliavo įprastas kaimo gyvenimas. Dvarui išlaikyti mokėjo duoklę Ruginių istorijos ištakos siekia XVII a. II pusę – XVIII a. pr., kai Kretingos dvaro girios plėšininėje žemėje ėmė kurtis žemdirbiai. Pirmąkart vietovė paminėta 1769 m., o jos pavadinimas kilo iš pirmųjų naujakurių Ruginių asmenvardžio. Tiesa, vėliau kaimiečiai ėmėsi aiškinti, jog kaimas taip pavadintas todėl, kad jo žemdirbiai vertėsi maistinių rugių auginimu. 1771 m. kaimui priklausė apie 325 ha žemės, kurią iš Kretingos dvaro nuomojo Kazimieras Butkus, Dovydas Garjonis, Dovydas Valatka, Jonas, Juozapas ir Pranciškus Petručiai, Juozapas Gaidys, Antanas ir Juozapas Jurgelevičiai, Jonas Jucys, Jonas Viluckis, Jurgis Rutis, Juozapas Laurinavičius, Petras Šeškus ir Jurgis Razma. Dvasiniu žemdirbių gyvenimu rūpinosi Kartenos parapijos kunigai. Mirusiems laidoti prie Skroblupio veikė kapinės. Pasakojama, kad 1710–1711 m. maro aukos netilpusios į kapines, todėl kaimo pievose joms laidoti buvo paskirtas sklypas, kurį gyvieji pavadino Kapų rėžiu. Nuo XVIII a. pab. mirusius laidoti privaloma buvo vežti į Kartenos parapijos kapines, nors dalis kaimiečių savo artimuosius laidojo ir Kretingos parapijos kapinėse. Nuo to laiko senosiose kaimo kapinėse retsykiais be kunigo amžinybėn buvo išlydimi nekrikštyti mirę kūdikiai arba savižudžiai. 1845 m. Ruginiuose stovėjo 16 katalikų sodybų, kuriose gyveno 60 vyrų ir 68 moterys. Gausiausios buvo Petro Norvilo ir Petro Mineikio šeimynos, turėjusios po 12 šeimyniškių. Nuo 8 iki 11 asmenų sudarė Pranciškaus Bieliausko, Antano Petručio, Kazimiero Narvilo, Antano Butkaus, Antano Kupšio, Mykolo Viluckio, Mykolo Drungilo ir Augustino Vaitkaus šeimynas. Be jų, kaime gyveno Mykolo Miliaus, Marcijono Katkaus, Pranciškaus Žiaušio, Juozapo Sopo, Jeronimo Garjonio ir Teodoro Bražinsko šeimos.
Rūbų dizainerės pasirinkimas – lietuviška vilna
Vidinis noras gyventi arčiau jūros ir būtinybė turėti pakankamai erdvės 5 vaikus auginančiai šeimai, profesionalią rūbų dizainerę Neringą Rūkę ir jos vyrą IT specialistą Liną atvedė į mūsų rajoną, Kumpikų kaimą, kur šeima įsigijo buvusius kultūros namus. „Pamatę skelbimą, iškart supratome, kad tai yra tai, ko mes ieškome – vos 15 minučių iki jūros, pušynai ir didelis namas visai mūsų šeimai. Po dviejų mėnesių, mes su visais vaikais, šuniukais, gėlėmis ir baldais jau gyvenome naujuose namuose“, – prisipažino Neringa, kurios susikurtą prekinį ženklą ruke.lt labiau žino Vakarų šalių mezgėjos. Gyvendama Vilniuje laiminga nesijautė Kumpikuose gyvenanti 40 metų Neringa Rūkė – tikra vilnietė, sostinėje ji gimė, augo mokėsi, dirbo. „Esu užkietėjusi vilnietė, dar ir dabar kartais išlenda sostinės mentalitetas, – prisipažino ji ir neslėpė, kad dar lankydama darželį žinojo tris dalykus, kurių nori gyvenime: kad bus rūbų dizainerė, turės dvynius ir gyvens kaime. – Nors aplinkiniams tai atrodė nerealu, viskas išsipildė 100 proc. ir daugiau.“ Moteris sakė, kad gyvendama Vilniuje niekada nesijautė laiminga, nors sostinėje tikrai yra galimybių uždirbti, mėgautis didmiesčio pranašumais: „Dirbau stiliste, kostiumų dailininke, televizijoje, gerai uždirbdavau, ir tuo pačiu – nebuvau laiminga. Buvau jauna, su didelėmis karjeros galimybėmis, bet aš beprotiškai norėjau išvažiuoti iš Vilniaus ir gyventi kaime.“ Neringos svajonės išsipildė: 2012 m. atsirado puiki proga išvažiuoti gyventi į vienkiemį tarp Vilniaus ir Kauno. Su šeima ten išgyveno 10 metų. Tačiau per tą laiką užgimė vidinis noras, nepalikęs ramybėje, – tai jūra. Vienądien priėmus sprendimą, šeima rinkosi iš to, ką rado skelbimuose – kad laisvai galėtų rinktis naująjį būstą, nebuvo, kur palikti penkių vaikų.
Žemdirbiai sostinės nepalieka, protestuos ilgiau?
Vakar, ketvirtadienį, turėjo būti paskutinė sunkiąja technika, kurios suskaičiuota 1 tūkst. 300, Vilnių šturmavusių Lietuvos ūkininkų protesto prieš Vyriausybės žemės vykdomą žemės ūkio politiką diena, tačiau iš ryto pasklido žinia, kad Lietuvos žemės ūkio taryba Vilniaus savivaldybei pateikė prašymą akciją pratęsti. Reikalauja konkrečių terminų „Turbūt, kad Vilniuje užsibūsim. Norim išgirsti konkrečius terminus, per kuriuos valdžia įvykdytų savo įsipareigojimus“, – sakė su mažiausiai 20 kretingiškių žemdirbių proteste dalyvaujantis Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas. Nepasiekę tikslo per laužų laukuose deginimo akciją, ūkininkai ir toliau atkaklūs: reikalauja atšaukti prievolę atkurti daugiametes pievas, panaikinti nuo šių metų pakeltą akcizą suskystintosioms naftos dujoms (SND), spręsti pieno krizę, atsisakyti saugomų teritorijų plėtros, stabdyti rusiškų grūdų tranzitą, grąžinti senąją žymėto dyzelino naudojimo tvarką. Trečiadienį šiuos 6 punktus protestuotojai dar sykį išvardino žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui ir aplinkos ministrui Simonui Gentvilui. Abu ministrai buvo nušvilpti, buvo reikalaujama K. Navicko atsistatydinimo – esą kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, o jeigu nesugeba, tai tegul pasitraukia. „Ką kita turim sakyti, jeigu vis tiek jie šneka apie paukščiukus ir vabaliukus“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė ir R. Paulikas. Vyriausybė trečiadienį išplatintame pranešime teigė, jog Ministrų kabinetas siekia spręsti ūkininkų keliamas problemas, pavyzdžiui, atliepiant reikalavimus dėl žymėto dyzelino ir SND, jau įregistravo Akcizų įstatymo pakeitimus. „Kas iš to? Tai – jų pačių padarytos klaidos, nesusipratimai, kuriuos bando taisyti. Įsigilinus į įstatymą dėl dyzelino, pamatai, kad vienas žodis vienoje vietoje išbrauktas, bet perkeltas į kitą. Vadinasi, vietoj to, kad iškart, kaip mes prašome, atstatytų buvusią tvarką, ir vėl bus reikalingos diskusijos, ir vėl – laukimas“, – svarstė kretingiškis.
Žvilgsnis akies krašteliu: kaip Kalėdas šventė Kretingos grafai
Kretingos muziejuje saugomas grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių jauniausios dukters Elenos Klotildos Tiškevičiūtės Ostrovskos (1876–1953) prisiminimų „Palanga ir Kretinga mano tėvo laikais“ mašinraštis. Šie prisiminimai leidžia susidaryti įspūdį apie XIX a. pabaigos Kretingos dvarą, bent akies krašteliu žvilgtelėti, kaip tuomet ten buvo švenčiamos Kalėdos. Jaukūs susitikimai stikliniame pastate Tiškevičių įsigytas Kretingos dvaras savo išvaizda dėmesio netraukė: rūmų nebuvo, o dideliame parke prie tvenkinio stovėjo du atskiri namai, kurių vienas buvo aukščiau, kitas – kiek žemiau. Šalia kelio esantis namas buvo grafų, antrasis – skirtas vaikams ir svečiams. Abu šiuos namus jungė dengtas medinis koridorius, pakeltas ant stulpų – negražus, nepatogus ir nešildomas. Netrukus grafas Juozapas Tiškevičius nutarė abu namus sujungti, tarp jų pastatant žiemos sodą. Didžiulis pastatas – įstiklintas viršuje ir šonuose, kuriame visą žiemą palaikoma kambario temperatūra, iš priekio užapvalintas, apjuostas galerijomis, su fontanu, kriokliu, olomis, pilnas palmių ir žalumos – sutelkė šeimą. Ten buvo ilsimasi, pramogaujama, valgoma. Kai kurios galerijos buvo tokios plačios, kad net atvykus daugybei svečių galėjo tarnauti kaip valgomieji. Vakare žiemos sodas buvo apšviestas elektrinėmis lankinėmis lempomis, kas tuo metu buvo labai neįprasta. Tai tikriausiai buvo pirmoji elektros šviesa rusų imperijoje. Ir Tiškevičių vaikų žaidimams žiemos sodas buvo tarsi rojus: tarp palmių, antrąjį aukštą siekiančių subtropinių augalų, tarp grotų buvo daug slaptų užkampių – kaip pasakose. Ankstyvi pusryčiai dažniausiai buvo patiekiami žiemos sodo galerijoje arba šalia esančiame mažajame valgomajame. Vaikai, ant ilgų virtuvinių šakučių pasmeigę bandeles, jas skrudindavo krosnyje, taip pasigamindami skrebučius. Pietūs – pusę antros, vėl žiemos sodo didžiojoje galerijoje. Po pietų visi keliaudavo į šoninę galeriją, kurioje stovėjo marmurinis stalas, sofa, krėslai. Ten diskutuodavo apie politiką, įvykius, skaitė laikraščius, vaišinosi kava ir arbata, o vaikai dūkdavo žiemos sode. Visi metų laikai Kretingoje prabėgdavo įprastu ritmu. Pavasarį žolynuose išsprogdavo pirmosios žibuoklės bei kuokštai baltų plukių ir anemonų. Gegužę prie tvenkinio ir krioklio pasirodydavo pakalnutės. Pavasario pabaigoje trims mėnesiams Kretingos dvaras nutildavo, ištuštėdavo, nes prasidėdavo Palangos sezonas. Rudenį, po šalnų, aplink rūmus žydėjo paskutinės rožės ir verbenos, kurių nuostabus aromatas vasarą per langus, balkonus ir verandas sklido į rūmus. Po šimtamečiais medžiais mirgėjo pabirę kaštonai, alėjų takeliai taip pat buvo nubarstyti gilėmis bei kaštonais, mirgėjo spalvotų lapų tuneliai. Žiemą girgždančiu sniegu iki rūmų atšliuoždavo rogės. Elenos Klotildos vaikystės prisiminimuose vaizdus ir kvapus papildo bernardinų vienuolyno pusėje skambantys varpai ir iš palivarko atsklindantis gaidžių giedojimas.
Bumbuliai. Išnykęs kaimas prie Kartenalės
Bumbuliai – sovietmečio melioracijos sunaikintas kaimas, plytėjęs Budrių, Šmilkščių, Balsiškių, Drungilų, Lūgnalių ir Žutautų kaimynystėje. Šiandien jam priklauso 301,44 ha žemės, kurią iš visų pusių juosia Margelių, Bumbulių, Reiskių ir Žutautų miškai, o šiaurės rytinį kraštą siekia Tyro (Kalniškių) durpynas. Ištuštėjusius laukus kerta senasis Budrių–Kulių kelias, o pietinę dalį vagoja kaime ištekantis Kartenalės upelis. Pagal pavardę ar pagal augalą? XVII–XVIII a. Kartenos dvaro miškingoje žemėje prie Kartenalės upelio ir svarbaus to meto kelio Kretinga–Budriai– Kuliai ėmė kurtis pirmieji naujakuriai, savo nausėdiją pavadinę Bumbuliais. Tai buvo užusienis – už valakinių kaimų ribų plėšininėje žemėje įsikūrusi vienkieminė gyvenvietė, besiribojanti su Plungės dvaro valdomis. Manoma, kad nausėdijos pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio Bumbulio šeimos pavardės. Pasak kitos versijos, kaimui vardą galėjo duoti bumb?liu vadinamas trumpamakštis rūgtis, kuris mėgo augti kaimo laukuose, daržuose ir pakelėse. Užusienio, laikui bėgant virtusio kaimu, gyventojai buvo katalikai, priklausę Kartenos parapijai. Melstis, vaikus krikštyti ir mirusius į paskutinę kelionę išlydėti jie galėjo ir Budriuose veikusioje koplyčioje – parapijos filijoje. Tik santuoką registruoti būtinai reikėjo vykti į parapinę Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Parapijos krikšto metrikų knygoje 1802–1815 m. minimi savo naujagimius Kartenoje arba Budriuose krikštiję Jonas ir Marijona Diržininkai, Tadas ir Janina Drakšai, Antanas ir Magdalena Liaudinskiai, Antanas ir Marijona Miliai, Juozapas ir Rozalija Miliai, Jonas ir Joana Puplesiai, Juozapas ir Veronika Slušniai, Jonas ir Veronika Talmontai, kūdikių krikštatėviais buvę Antanas Balsevičius, Antanas Diržininkas, Marijona Drakšaitė, Juozapas Kibišius, Domininkas Kupšys, Marijona Kupšytė, Antanina ir Magdalena Lamašiūtės, Janina Puplesienė, Rožė Slušnienė, Tomas Slušnys, Marijona Slušnytė, Pranciška Stupelytė, Konstancija Urbonavičiūtė. Prie kai kurių pavardžių prirašytos santrumpos G. D., reiškiančios asmens bajorišką kilmę, liudija, kad Liaudinskiai ir Urbonavičiai priklausė bajorų luomui. Bajoraitės Rozalijos Liaudinskytės ir jos sutuoktinio Juozapo Miliaus sūnaus Juozapo Leonardo Miliaus 1812 m. liepos 15 d. Kartenos bažnyčioje vykusiose krikštynose dalyvavo net trys krikšto tėvų poros: krikštatėviai bajoras Juozapas Urbonavičius su Marijona Liaudinskiene iš Bumbulių ir jų asistentai – karteniškiai bajorai Viktorinas Ivaškevičius, Benedikta Majevska, Albinas Stanevičius ir Marijona Urbonavičienė. Bumbuliai priklausė Kartenos dvaro Gudų vaitijai, administruojamai iš Gudiškių palivarko, vėliau pavadinto Mišučių palivarku. Kartu su Lūgnaliais kaimas sudarė vieną laukininkiją, kurios suolininkas 1813 m. buvo Pranciškus Urbonas. XIX a. I pusėje čia stovėjo 7 prievolininkų sodybos. Jose įsikūrę baudžiaviniai valstiečiai Kartenos dvarininkams mokėjo žemės rentos mokestį – činšą, o lažines prievoles atlikdavo Mišučių palivarke. Mišučių dvarui 1841 m. tapus bajorų Parčevskių valda, Bumbulių žemės liko Kartenos grafo Pranciškaus Pliaterio nuosavybe.
Daugėja ūkininkų, besidraudžiančių pasėlius
„Po šių metų įvairių gamtos išdaigų rajono ūkininkai labiau susidomėjo pasėlių draudimo paslaugomis“, – tokia žinia pasidalijo Kretingos rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistė Aurelija Jurgutienė. Ūkininkams, pasėlius apdraudusiems nuo iššalimo, išgulimo, sausros rizikų, valstybė kompensuoja 50 procentų nacionalinės draudimo sumos, o europinės dalies – iki 70 procentų. Kaip teigė A. Jurgutienė, 2024 metų derlių – nacionalinę dalį (vasarinius ir žieminius pasėlius) ir ES dalį dėl iššalimų (žieminius pasėlius) apsidraudė 32 ūkininkai, 5 ūkiai apsidraudė dėl sausros rizikos. Praėjusiais metais buvo apsidraudę 24 ūkininkai, o dėl sausros rizikų – nė vienas. „Šiuo metu skaičiuojamos kompensacijos už apdraustus pasėlius, preliminari suma 2024 metams rajono ūkininkams yra apie 368 tūkst. 619,5 Eur. Už 2023 metų draudimus buvo išmokėta 196 tūkst. 858,77 Eur kompensacijų.
„P. n.“ informacija
Nuostolių dėl šalnų patyrusiems ūkininkams – išmokos
Pradėtos mokėti išmokos nuostolių dėl šalnų patyrusiems Lietuvos sodininkams bei uogų augintojams. Artimiausiu metu jiems bus išmokėta daugiau kaip 2 mln. eurų. Iš viso beveik 200 asmenų, nukentėjusių nuo šalnų metų pradžioje, pasieks 2,1 mln. eurų. Parama skiriama pagal priemonę ,,Parama žemės ūkio veiklos subjektams, patyrusiems nuostolių nukentėjus sodų ir uogynų derliui dėl šalnų 2023 metais“. Pagal šią paramos schemą bus finansuota iki 60 proc. žemdirbių patirtų nuostolių. Išmokas gaus tie ūkininkai, kurie pateikė prašymus paramai ir atitiko paramos teikimo reikalavimus. Dėl šalnų Kretingos rajone šiemet nuostolių patyrė 23 sodų ir uogynų augintojai. Informacija apie patirtą žalą buvo perduota Žemės ūkio ministerijai ir Žemės ūkio duomenų centrui.
„P. n.“ informacija
„AiDi“ linijos keramika spinduliuoja spalvomis ir kelia nuotaiką
Šioms Kalėdoms sukurti kretingiškės 32-jų Kristinos Lonkutytės, prekinio ženklo „AiDi“ įkūrėjos, darbai iš polimerinio molio – puodeliai, dubenėliai, arbatos sieteliai, stalo įrankiai, įvairūs suvenyrai ir papuošalai – stebina spalvingumu, originalumu ir žaismingumu. Darbus moteris pristato kasmetinėse kalėdinėse mugėse viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje, taip pat savo internetiniame tinklalapyje. Kretingiškė, pagal specialybę – kraštovaizdžio inžinierė, lipdyti iš polimerinio molio, sakė, ėmėsi susilaukusi pirmagimio sūnaus Aido. „Sūnus gimė prieš 7-erius metus, o kai šventėme jo pirmąjį gimtadienį, labai norėjau padovanoti jam savo rankomis sukurtą tokią dovaną, kurią jis prisimintų ilgam, gal net visą gyvenimą. Mūsų šeimoje galioja tradicija – mano mama Loreta yra floristė. Ji nuo vaikystės mums visas gimtadienio ar kalėdines dovanas skoningai ir išmoningai įpakuodavo, karnavalams sukurdavo įspūdingus drabužius. Todėl ir man norėjosi savo vaikui sukurti mažą šventę“, – apie pirmuosius savo rankų darbo kūrinius – šaukštelį ir šakutę sūnui – kalbėjo Kristina. Taip pamažu įsivažiavo, darbui skirdama tik vaiko pietų miegą ir vėlyvus vakarus. O kadangi visi namai aidėdavo nuo skardaus Aido balso, taip ilgainiui natūraliai gimė ir jos kuriamų darbų linijos pavadinimas „AiDi“. Iš pradžių suvenyrus Kristina išdovanodavo artimiesiems, draugams, o po to jų nuotraukas kėlė į internetą, – taip atsirado užsakovų. Kiekvienam, sakė, sukurianti pagal konkretų pageidavimą, kam ir ką norisi akcentuoti dovanojant. „Tarkim, paprašo dovanos snieglentininkui ar konkrečios įmonės bosui. Nusipaišau gaminio eskizą, stengdamasi išryškinti konkrečias savybes, jei pageidauja nuotaikingo gaminio – stengiuosi perteikti linksmą ir net šmaikštų personažą-simbolį.
|
|
