Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar žinote, kokios bus savivaldybių naujai išrinktų merų funkcijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Siekia atkurti istorinį Pryšmančių parką

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2022-03-25

„Geri darbai autoriaus neturi“, – įsitikinę pryšmantiškiai Vilius Ančeris, Janina Giedraitienė ir Ingrida Macytė-Ančerienė, kurių pastangomis Gyventojų iniciatyvai parengtas Pryšmančių dvaro parko atkūrimo projektas, galintis sutelkti bendruomenę gamtos išsaugojimui ir puoselėjimui.

Dviejų aktyvių pryšmantiškių Janinos Giedraitienės ir Ingridos Macytės-Ančerienės rūpesčiu, Gyventojų iniciatyvoms, už kurias dar galima balsuoti iki kovo 31 dienos rajono Savivaldybės tinklapyje arba užėjus į šią instituciją, buvo pateiktas projektas Pryšmančių dvaro parkui išsaugoti ir apsodinti. Moterys tikisi, kad jų iniciatyva, tiesiogiai susijusi su gamtos išsaugojimu, sulauks gyventojų įvertinimo ir pritarimo.

Parke pasodintų per 60 medžių ir krūmų

Galima sakyti, kad J. Giedraitienės ir I. Macytės-Ančerienės šeimos Pryšmančiuose – naujakurės: Janina čia gyvena nuo 2013-ųjų, Ingrida atsikėlė 2019-aisiais. Moterys prisipažino, kad ieškojo ramybės, gamtos prieglobsčio, ir tai surado Pryšmančiuose, kur gamta galima mėgautis tiesiogine šio žodžio prasme. „Matydavome ateinant stirnų, o ir briedis, būdavo, užklysta. Šiemet į senuosius parko medžius sugrįžo pelėda, girdime genį, žiemą mus lanko sniegenos, kėkštai, mėgsta pasivaikščioti netoliese lizdą kraunantis gandras“, – džiaugėsi moterys, neabejodamos, kad šį gamtos kampelį galima išsaugoti visų pastangomis. Todėl ir rengdamos projektą Gyventojų iniciatyvoms akcentavo, kad toks projektas galėtų sutelkti vietos bendruomenę, prižiūrint, puoselėjant, saugojant parką.

„Mums visiškai nesuprantama tendencija, kai į žaliąsias erdves, kaip kokie svetimkūniai, įsiveržia įvairūs karkasai, treniruokliai, kuriais vis dėlto labiau pasinaudoja jaunesni žmonės. Kartais net keista, kai iki tų treniruoklių ne ateinama, o atvažiuojama automobiliu... Mūsų siekis – ne tik išsaugoti unikalią buvusio dvaro aplinką, mokyti vaikus tausoti gamtą, bet ir sudaryti sąlygas vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms patirti malonę buvojant natūralios gamtos apsuptyje“, – projekto idėją grindė I. Macytė-Ančerienė ir jos vyras Vilius Ančeris.

Šiuo metu parke yra išsaugoti suoliukai, stalelis, sūpynės. Čia dažnai poilsiui prisėda prošal, senuoju Pryšmančių keliu, pravažiuojantys dviratininkai. „Visa tai norisi ne tik išsaugoti, bet dar ir papildyti“, – kalbėjo pryšmantiškiai.

Parką veikia žmonių veikla, gamtos stichijos, dėl ko kasmet mažėja medžių, o projekto autoriai dar norėtų, kad parkas ir žydėtų, todėl numatė, kad reikėtų atsodinti išnykusius arba iškirstus medžius, pasėti naują žolę, kas tikrai didintų parko patrauklumą. Idėjos sumanytojų nuomone, parke būtų tikslinga pasodinti per 60 įvairių medžių ir žydinčių krūmų: ąžuolų, beržų, liepų, raudonųjų klevų, gudobelių, putinų, europinių pūkenių, putinalapių pūslenių, desertinių šermukšnių, sedulų, šaltalankių. Visa tai, preliminariais skaičiavimais, kainuotų per 1,2 tūkst. Eur, žinoma, būtina – ir specialisto konsultacija. Parką galėtų papuošti ir mediniai takai. Iš viso projektui įvykdyti pryšmantiškiai prašo per 2,5 tūkst. Eur: lėšos suskaičiuotos, atsižvelgiant į vidutines kainas, kurios dėl įvairių aplinkybių gali ir pasikeisti.


Legendomis apipinta Strazdelio sodyba

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2022-02-25
Šiandieną Starzdelio sodyba Birutės g. Nr. 4 priklauso jo palikuonims anūkei Vitai Budzienei su vyru Tauru ir jo dukteriai Rūtai Aleksandrai Barienei (dešinėje).

Kone Kretingos miesto centre, užstotas prekybos centro „Senukai“, Birutės g. Nr. 4 sodyboje išlikęs itin įdomios architektūros akmeninis statinys. Jo viena mūro siena tarsi prilaiko kalvos šlaitą ir yra geriausiai matoma iš Akmenės gatvės. Senieji kretingiškiai spėlioja – gal prieškariu čia buvęs kalėjimas, o gal slėptuvė nuo bombų. Tačiau tik jos šeimininkas Juozas Strazdauskas, vadintas tiesiog – Strazdeliu, šiandieną tiksliai papasakotų, ką gi buvo sumąstęs. Deja, savo inžinerijos paslaptis į kapus jis nusinešė per Kretingos gaisrą 1941-aisiais.

Statinys trijų aukštų

Į Birutės g. Nr. 4 sodybą iš Vilniaus sugrįžta J. Strazdausko duktė 87-erių Rūta Aleksandra Barienė ir anūkė Vita Budzienė su šeima, o žiemą-vasarą ją prižiūrėti talkina kaimynas Antanas Vaitkus iš gretimo daugiabučio, kuris, sutikus savininkams, ir aprodė paslaptingąjį statinį. Statinys 3-jų aukštų, L raidės formos, plokščiu stogu, viršum kurio įrengta terasa.

„Artimieji pasakojo, kad pats sodybos šeimininkas Strazdelis kažkada išsikėlė sklypą, aptvėrė jį tvora ir apsodino klevais, kad šie sutvirtintų šlaitą nuo Birutės gatvės, o ant kampo iš lauko akmenų ant vakarų pusėje išlikusios sienos ėmė mūryti šitą įdomų statinį“, – pasakojo A. Vaitkus, įleidęs į jo vidų.

Stačiais siaurais akmeniniais laiptais patenkama į kelias skliautuotas patalpas, viduje sienos taip pat mūrytos iš akmenų, langų ertmės – arkinės. Iš tiesų padvelkia paslaptimis ir mistika. Dar žemiau – rūsys, jį mačiusiems tikrai primenantis požeminę slėptuvę.


Kaimas (Godele) Vokietijos kariuomenės kartografų 1915 m. parengtame Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje

Gargždelė (žem. Gargždalė) – prie Plungės–Skuodo plento šalia Salantų įsikūręs kaimas. Jame veikia civilinės kapinės, kuriose laidojami Salantų krašto gyventojai, stovi Vytauto Didžiojo paminklas, stūkso jau pusę amžiaus šią vietovę garsinanti unikali akmens meistrų Orvidų sodyba.

Susiformavo vietoje, kur daug gargždo

Alkupio aukštupyje rastas apeiginis akmuo su dubeniu liudija, kad šioje vietovėje priešistoriniais laikais veikusi senovės baltų šventvietė – alka davusi vardą ir per kaimą Salanto link tekančiam upeliui.

Kaimas susiformavo rytinėje istorinių Salantų žemės dalyje. Šioje vietovėje nuo seno plytėjo bendrosios ganyklos, kuriose ganėsi tiek Salantų dvaro, tiek ir miestelėnų galvijai. Ganyklų žemėje buvę gausu gargždo – apvalių, nedidelių akmenų, todėl vietovę imta vadinti Gargždele.

Čia, prie senojo kelio į Plungę, apie XVII a. buvo įrengtos Salantų miestelio kapinės, kuriose laidotos karų, bado, maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, kiti Salantų ir šalia buvusio Jurgaičių kaimo mirusieji. Kapinėse nuo seno stovėjo Šv. Barboros koplyčia. 1750 m. duomenimis, ji buvusi medinė, su vienu altoriumi, o virš stogo kilo nedidelis kupolas su signatūriniu varpu. Šalia stovėjo varpinė, kurią sudarė keturi ąžuoliniai stulpai su malksnomis dengtu stogeliu, po kuriuo kabėjo nedidelis varpas.

Daugėjant žemdirbyste besiverčiančių šeimų, dvarininkai leido įdirbti plėšininę ganyklų žemę. Tokiu būdu atokiau nuo Salantų, netoli kapinių, prie kelio į Plungę, XVIII a. antroje pusėje įsikūrė kelios naujakurių šeimos, savo nausėdiją pagal vietovės vardą pavadinusios Gargždele. Pirmąkart šis kaimas pažymėtas kanauninko Stanislovo Čerskio 1830 m. Vilniuje išleistuose Salantų parapijos ir Skuodo dekanato žemėlapiuose bei paminėtas teisininko Mykolo Gadono taip pat Vilniuje 1846 m. publikuotame Telšių apskrities vietovių sąraše.

Miestelio kapinės XVIII a. pabaigoje tapo parapinėmis, kuriose laidoti visi Salantų parapijoje mirę gyventojai katalikai. Greta katalikų apie XVIII a. pabaigą buvo įrengtos protestantų kapinės, skirtos evangelikų liuteronų tikėjimą išpažinusiems vokiečių, latvių, lietuvių ir kitos kilmės dvarų ir valdžios įstaigų tarnautojams, pirkliams, amatininkams, miestelėnams ir žemdirbiams laidoti.


Arnas Stačiokaitis

Konsultuoja Lietuvos jaunųjų advokatų asociacija

Pasitaiko, kad, atsiradus nesutarimams tarp kaimynų, pirmieji skundai būna susiję su tvoros teisėtumu. Dažniausiai tokie ginčai kyla dėl nesudaryto rašytinio sutikimo statant tvorą ant kaimyninio žemės sklypo ribos. Klasikinė situacija: statant tvorą gaunamas tik žodinis kaimyno patvirtinimas, bet vėliau, pasikeitus santykiams, imama reikalauti pateikti rašytinį sutikimą arba tvorą nugriauti.

Ką daryti, kad tokios situacijos būtų išvengta? Spausdiname Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos (LJAA) kandidato į tikruosius narius Arno Stačiokaičio komentarą: „Kad tvora nekeltų rūpesčių, o tarnautų pagal paskirtį ir žmogui leistų savo valdose jaustis saugiai, reikia pasirūpinti, kad ji atitiktų visus keliamus techninius reikalavimus, būtų teisėta. Teisės aktuose yra įvardinti atvejai, kada reikalingas besiribojančio sklypo savininko sutikimas. Besiribojančių sklypų savininkų sutikimai reikalingi ir arčiau kaip 1 m atstumu iki kaimyninio žemės sklypo ribos želdinant gyvatvorę.

Žodiniai sutikimai teisinės galios neturi, juos pasirašo abi šalys. Rašytinio sutikimo forma gali būti laisva, tačiau, norint išvengti galimų ginčų ateityje, vertėtų aiškiai identifikuoti: statomos tvoros lokaciją, atstumą iki sklypo ribos; tvoros aukštį; tvoros akytumą; esant galimybei, pridėti būsimos tvoros eskizą.


Savivaldybė nupirktų dalį tvoros

  • Žemė ir ūkis
  • 2022-02-25

Griūvančios ir pavojų praeiviams keliančios istorinės vienuolyno tvoros dalį, įeinančią į privataus sklypo J. K. Chodkevičiaus g. Nr. 1 ribas ir priklausančios evangelikų liuteronų draugijai „Sandora“, Kretingos rajono savivaldybė norėtų perimti savo žinion, kad galėtų sutvarkyti visą tvorą.

Didesnė senosios vienuolyno tvoros, besiribojančios su Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos ir privataus sklypo teritorija, dalis patenka į valstybinę žemę. Bendras tvoros ilgis – 38 m.

Ši tvora, pasak Kretingos rajono paminklosaugininkės Medos Skersienės, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota kaip atskiras objektas ir neturi savo unikalus numerio. Ji yra įtraukta į Kultūros paveldo departamento dokumentus kaip bendros saugomos vietovės – Kretingos senamiesčio – dalis.

Liuteronų evangelikų draugijai „Sandora“ rengiant apleisto pastato, kuriame išvien su partneriu – Kretingos rajono savivaldybe ketinama atidaryti Vaikų dienos centrą, projektą, buvo susirūpinta ir pavojų keliančia vos besilaikančia tvora.

„Tvora neturi jokio pamato. Ji yra perstatyta toje pačioje vietoje, kurioje stovėjo senoji, ir iš tų pačių lauko akmenų. Tvoroje žiojėjo skylės, išlaužos, mes jas prieš 10-metį užlopėme“, – teigė Kretingos evangelikų liuteronų draugijos „Sandora“ vadovas Arūnas Šulskis.

Jis sakė, kad buvo tartasi su Savivaldybe, kad ši visą tvorą perimtų savo žinion ir ją sutvarkytų, nes draugija neturi tam lėšų. „Sutinkame ją už simbolinę kainą parduoti Savivaldybei. Tai būtų realiausias būdas išsaugoti tvorą kaip dalį Kretingos senamiesčio“, – įsitikinęs A. Šulskis.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Turauskaitė patikino, kad ši galimybė buvo aptarta su „Sandoros“ vadovu A. Šulskiu: „Sutarėme rengti bendradarbiavimo sutartį, pasidalinti įsipareigojimais, Savivaldybei perėmus visą tvorą. Tuomet galėtume rengti tvoros sutvarkymo projektą. Šį siūlymą kovo mėnesį teiksime svarstyti rajono tarybai“, – sakė V. Turauskaitė.

„P. n“ informacija


Buvusio technikumo bendrabutis – neišspręsta problema

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2022-02-25
Nugriauti sovietinį pastatą, išplėsti reprezentacines Kretingos dvaro valdas, atkuriant buvusį rūmų parterį, vis dar trukdo neišspręsta problema dėl dviejų butus įsigijusių savininkų.

Kretingos muziejaus vadovei Vidai Kanapkienei iškėlus idėją ir rajono politikams pritarus, kad reikėtų nugriauti dvaro teritorijoje užsilikusį sovietinį buvusio žemės ūkio technikumo bendrabutį Vilniaus g. Nr. 18, o jo vietoje atkurti dvaro parterį, šis procesas tebevilkindamas ligi šiol – ištuštėjusiame pastate dar gyvena dviejų butų savininkai.

Siekia iškeldinti abu išsyk

V. Kanapkienė tvirtai įsitikinusi, kad istorinis teisingumas turi būti atstatytas, ir prezentacinė dvaro teritorija priešais rūmus turi atgauti ankstesnį vaizdą – vietoj nušiurusio bendrabučio reikia atkurti geometrinio išplanavimo dvaro parterį su gazonais, rožynais ir fontanais.

„O jei pritartų Kultūros paveldo departamentas, tai galėtų tapti vieta, kurioje būtų įprasmintas miesto ir dvarvietės įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus atminimas“, – sakė V. Kanapkienė, patikinusi, kad pirmiausia toje vietoje būtų atlikti archeologiniai tyrimai ir nustatyta, gal išlikę fontanų ar kitų mažosios architektūros liekanų.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Turauskaitė paaiškino, kad taryba jau prieš kelerius metus nusprendė – buvusį bendrabutį reikia nugriauti. Įvyko derybos su paskutinių 2-jų gyvenamųjų butų savininkais.

„Vienas gyventojų jau pernai sutiko išsikraustyti į Savivaldybės nupirkti pasiūlytą butą ir jau buvo suderėta, o kitai savininkei buvo ieškoma optimaliausio varianto. Tačiau rajono taryba nepritarė iškeldinti tik vieną gyventoją, buvo nutarta sprendimą atidėti tol, kol bus sutarta su abiem savininkais ir nupirkti išsyk du butai“, – kalbėjo V. Turauskaitė.

Kasmet – po 10 tūkst. eurų

Pasak V. Turauskaitės, šį pavasarį vėl bus deramasi su abiejų butų savininkais, ir tikimasi, kad derybos bus sėkmingos. „Iškeldinus paskutinius gyventojus, jau galima bus rengti pastato griovimo projektą“, – kalbėjo V. Turauskaitė, nežadėdama, kad pastatas bus nugriautas greitai.

Kretingos rajono meras Antanas Kalnius patikslino, kad jau pernai Strateginės plėtros tarybos posėdyje buvo numatyta konkreti pinigų suma pirkti vieną butą, į jį iškeldinti vieną bendrabučio gyventojų, kuris sutiko su Savivaldybės pasiūlytu variantu.

„Dėl kito buto tebevargstame antrus metus: ir ne vien dėl šeimininkės iškeltų pageidavimų, bet ir dėl tarybos, kuri balsavo, kad neužtenka iškeldinti vieną gyventoją, kitą paliekant sprendimo. Savivaldybei kainuoja ne tik išpirkti butus, bet kasmet dar tenka mokėti po 10 tūkst. Eur už tiekiamas komunikacijas – elektrą, vandenį ir nuotekas“, – kalbėjo meras, patikinęs, kad visame ištuštėjusiame pastate elektra ir šildymas išjungti, tačiau išlaidos susidaro dar teikiant paslaugas šių dviejų butų gyventojams.


Kretingoje įvyko renginys, skirtas trumpųjų maisto tiekimo grandinių sklaidai.

Kretingos rajono žemės ūkio skyrius suorganizavo renginį, skirtą trumpųjų maisto tiekimo grandinių sklaidai. Į jį buvo susirinkę ūkininkai iš visų mūsų rajono seniūnijų, Klaipėdos rajono žemės ūkio skyriaus ir Ūkininkų sąjungos atstovai. Švedijos patirtimi pasidalijo asociacijos „Klaipėdos regionas“ direktorė Eglė Stonkė, o svarbiausią pranešimą skaitė įdirbį šioje srityje turintis Vilniaus universiteto profesorius Lietuvos mokslininkų sąjungos narys Dalius Serafinas.

Ragino mąstyti globaliai, veikti lokaliai

Anot D. Serafino, posakis „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“ nūdieną įgavo ypatingą prasmę: aplinka pasaulyje darosi vis užterštesnė, intensyvi žemdirbystė kuria ne tik teigiamas, bet ir neigiamas pasekmes, kai pereikvojama ekosistema. O juk iš globalaus taško žvelgiant, dabartinei kartai tenka didžiulė atsakomybė, kokią žemę perduosime savo vaikams ir anūkams.

Kaip sakė profesorius, šiame kontekste nepateisinama, kad, užuot pakankamai užsiauginus, bulvės į Lietuvą „važiuoja“ iš Ispanijos ar Egipto, česnakai – iš Kinijos. Kita vertus, nepateisinamas ir anglies dvideginio kiekio didinimas atmosferoje. Tačiau į anglies dvideginį D. Serafinas ragino taip pat pažvelgti dvejopai: tiesa, kad išsiskiria daug įvairių kancerogeninių medžiagų, kenkiančių žmogaus sveikatai, bet tiesa ir ta, kad anglies dvideginiu minta augalai.

„Svarbiausia yra suprasti, ką šalia savęs turime vertingo, bet nuvertinto, arba ta vertė nesuprasta“, – akcentavo pašnekovas. Globalus iššūkis – senėjanti pasaulio visuomenė. Ar ji bus lėtinių ligų kamuojama, ir sveikatos sistema brangiai kainuos, visų nepatenkins, ar vis dėlto mes tą problemą įveiksim ir džiaugsimės aktyvia, prasminga senatve? D. Serafino teigimu, žmogaus sveikatą apie 40 proc. lemia socialinė, 20 proc. – ekologinė aplinka, 20 proc. fiziologija, įtakos turi genai. Turi ir gyvenimo būdas, nulemtas socialinės aplinkos: kiek judame, kokį maistą – biologiškai vertingą ar „negyvą“ – valgome? Moksliniais tyrimais įrodyta, kad, pavyzdžiui, išvirta bulvė, palaikius valandą, netenka daugiau kaip 50 proc. vitamino C. „Jeigu dar tą bulvę pasišildome, apkepame aliejuje, – pakenkiame sau dvigubai“, – sakė profesorius. Jo žodžiais, biologiškai vertingas maistas yra tas, kurį pagaminus suvartojame iškart ar bent jau po valandos.


1915 m. kaimo planas. Ištrauka iš Prūsijos karalystės topografų parengto topografinio žemėlapio

Tarp Raguviškių ir Jokūbavo, miškų apsuptyje abipus Babrūnės (Pababrūnės) upelio, plyti Būdviečių kaimas. Šiandien jį mena ištuštėję laukai ir jų pakraštyje prie Kūlupio miško rymančios visų pamirštos kapinės, kuriose ilsisi kadaise kaimą kūrę ir puoselėję jo gyventojai.

Pavadinimas – pagal verslus

Būdviečiais (Būdviečiu, Būdvietėmis) vadinamų vietovių Lietuvoje yra daugiau kaip penkiolika, o didžioji dauguma jų telkiasi vakarinėje ir pietvakarinėje šalies dalyje. Šias vietoves dažniausiai supa miškai ar miškinga žemė, todėl manoma, kad joms vardą galėjo duoti su mišku susijęs pirmųjų gyventojų verslas. Senovės Lietuvoje „būdomis“ buvo vadinamos medienos apdirbimo įmonės bei šalia jų įsikūrusios darbininkų (medkirčių, angliadegių ir pan.) gyvenvietės.

Kretingos ir Kartenos dvarų valdų paribyje nuo seno plytėjo miškų masyvas, XVII a. dokumentuose vadintas Degimų, XVIII a. – Kumpiškių, o šiandien – Žalgirio mišku. Šiame miškų masyve nuo XV–XVI a. buvo plėtojamas medienos apdirbimo verslas: pirklių samdyti medkirčiai jame ruošė medieną eksportui į Prūsiją ir kitus Vakarų Europos kraštus, o leidimus iš dvaro išsipirkę angliadegiai degė medžio anglis kurui.

Iškirstoje Kartenos dvaro Mišučių palivarkui priklausančioje miško dalyje Babrūnės (Pababrūnės) dešiniajame krante buvusioje plėšininėje žemėje apie XVII a. susiformavo žemdirbių kaimas, kurio pavadinime liko užšifruota informacija apie anksčiau šioje vietoje veikusią medienos apdirbimo įmonę – būdą. Pirmosios rašytinės žinios apie šį kaimą aptinkamos 1718 m. kovo 3 d. Lietuvos valstybės ir karo veikėjo Kazimiero Jono Sapiegos Kartenos dvaro valdytojo J. Korvino-Petrovskio rašte dėl Mišučių palivarko administratoriaus T. Arbašausko valstiečiams padarytų skriaudų. 1725 m. kaimas (Budweiten) pirmąkart pažymėtas Rytų Prūsų šiaurinės dalies žemėlapyje.


Atnaujintą Darbėnų seniūnijos pastatą papuošė herbas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2022-01-28
Atnaujinus Darbėnų seniūnijos pastatą, seniūno Alvydo Poškio rūpesčiu, ant fasado atsirado miestelio užrašas ir jo herbas.

Darbėniškiai džiaugiasi pačiame miestelio centre baigiamu renovuoti seniūnijos pastatu, į kurį seniūnija ruošiasi grįžti jau vasarį. Atnaujintas statinys nuo šiol jiems bus tarsi pasididžiavimas ir miestelio statusu – neseniai patvirtintu jo herbu, kuris papuošė pastato išorę. „Nuo šiol tikrai galėsime sakyti, kad visi keliai veda į Darbėnus, kas ir pavaizduota herbe“, – tvirtino Darbėnų seniūnijos seniūnas Alvydas Poškys.

Įtvirtino ir miestelio statusą

Seniūnas pasidžiaugė, kad puikiai sutapo aplinkybės, kai neseniai buvo patvirtintas ir Darbėnų herbas, ir pradėta seniūnijos renovacija.

Pernai rudenį, prieš pradedant pastato renovaciją, A. Poškiui kilusi mintis, kad reikėtų ant jo pritvirtinti meniškai sukurtą užrašą „Darbėnai“ ir miestelio herbą, kad visiems – ir iš kaimų atvykstantiems, ir prošal važiuojantiems žmonėms – būtų aišku, kad seniūnija ir yra ten, kur miestelio herbas.

„Pagalvojau, kad pastato viršuje tarp 3 masyvių langų yra tuščias plotas, tad kodėl jo neišnaudojus mūsų herbui. Pasitarėme su pastato renovaciją atlikusias rangovais – klaipėdiečių įmone „Rangova“, jie pateikė eskizus. Patiko, kaip jie ketino įgyvendinti mūsų sumanymą – užrašą ir herbą pagamino specialiai pagal reklamų standartą. Įrengė ir apšvietimą, kad užrašas su herbu būtų apšviesti ir tamsiuoju metu“, – džiaugėsi A. Poškys.


Įrengę stadioną šunims, organizuos jų lenktynes

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2022-01-28
Architektu dirbantis Svajūnas Bradūnas, su šeima įkūręs veislyną, mūsų rajone įrengė stadioną lenktyniniams šunims, kur organizuos nacionalinio lygio varžybas.

Amber, pasak šeimininko, yra užsigimusi bėgikė.

Seną sodybą su 3,5 ha žemės aplinkui Darbėnų seniūnijos Medomiškių kaime įsigijusi palangiškių Aušros Šileikaitės ir Svajūno Bradūno šeima įrengė šunų bėgiojimo stadioną su sertifikuotomis trasomis, skirtomis lenktyninių kurtų varžyboms. Šį pavasarį Aušra ir Svajūnas ketina surengti nacionalines „Loure Coursing“-o (dirbtinio jauko persekiojimo) ir, jei pavyks, – „Racing“-o (bėgimo ratu) varžybas.

Vipetai – bėgikai iš prigimties

Visa šeima – be Aušros ir Svajūno, dar dvi jųdviejų dukterys Jūra ir Banga – gyvūnų mylėtojai, įkūrę šunų veislyną „Perkūno vaikis“. Namie jie laiko 2 jorkšyrus, 2 kates ir 4 vipetus, arba anglų kurtus: Smilgą, Šerę, Zenių ir Amber, pastaroji jauniausia – jai tik 15 mėnesių. Būtent vipetais labiausiai ir džiaugiasi veisėjai, nes šie šunys teikia didžiausią malonumą, ugdant ir vystant jų sportą, – tam palangiškiai ir įrengė aikštyną, įsigijo įrangos.

„Vipetai yra šunys bėgikai, sprinteriai, galintys išvystyti iki 50 km/val. greitį. Pasirinkdami juos veisti, rinkomės geriausią genų kolekciją. Viena kalė jau atsivedė šuniukus, kita – neužilgo, o Amber ruošiame varžyboms“, – kalbėjo Svajūnas.

Rodydamas į tamsiai pilkos spalvos įspūdingąją Amber, kurios tėvai iš Anglijos ir Prancūzijos, pašnekovas sakė, kad šis „grožis“ parodose nėra perspektyvus, nes turi labiau terjero, negu kurto požymių. Jos anatomija – ypatingai išlenkta nugara – tokia, kad labiausiai tinka lenktynių trasai.

Vipetai, Svajūno žodžiais, neturi spalvų standartų – gali būti šviesiai pilkos, smėlinės, mėlynos spalvų ar dėmėti kaip tigrai. „Lietuvoje vipetai nėra reti: vieni juos laiko kaip sofos šunis, nes yra ramūs, jautrūs, bet mūsų šeimos filosofija tokia – jeigu iš prigimties šie šunys yra bėgikai-zuikių gaudytojai, tad bėgimui juos ir turime naudoti“, – įtaigiai kalbėjo S. Bradūnas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas