|
|
|
Žemė ir ūkisKretingiškio vynas – vėl tarp geriausių
Kretingiškis vyndarys Vytautas Kanapka iš Vyno dienų šventės parsivežė net 5 diplomus. Jo iš aviečių ir spanguolių pagamintas vynas „Nostalgija“ vyno iš aviečių grupėje buvo geriausias, o vyšnių vynas „Grafienės auskarai“ pelnė sidabro medalį. Į dvi asociacijas susivienijusių Lietuvos vyndarių organizuojamos Vyno dienos įprastai vykdavo pavasarį, šiemet dėl koronaviruso pandemijos šventė buvo perkelta į rudenį. Kretingiškis vyndarys parodose dalyvauja jau 6 metus, jo pagamintas vynas ne kartą buvo gerai įvertintas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. V. Kanapkos apdovanojimų kraitėje – 18 diplomų, aukso, sidabro medaliai, ir iš tarptautinių parodų. „Rygoje kasmet vyksta Baltijos šalių dienos, bet šiemet ten nebedalyvavau“, – sakė vyndarys, prisipažinęs, kad nuo kelionės į Rygą jį irgi sulaikė koronavirusas. Vyndarystė V. Kanapkai yra pomėgis, apie kurį svajojo nuo jaunystės „Bočius Šatėje (V. Kanapkos motinos gimtinėje Skuodo rajone, – aut. past.) turėjo apie 1,5 tūkstančio vaismedžių sodą, 300 avilių bityną. Ir bočius, ir baba naminį vyną gamindavo“, – apie savo pomėgio ištakas kalbėjo kretingiškis. V. Kanapka gamina 18 rūšių vyną iš sodo uogų ir vaisių – vynuogių, aviečių, agrastų, aronijų, obuolių, kriaušių, kitų. „Vyno pardavimu neužsiimu, neturiu tikslo pelnytis iš savo pomėgio“, – sakė V. Kanapka, vynu vaišinantis bičiulius ir visus tuos, kaip šmaikštavo jis, „prijaučiančius Bacho (romėnų vyno ir vaisingumo, – aut. past.) dievui.“
Paukštininkė sieks Lietuvos jurgino rekordo
Žibininkuose gyvenančios 60-metės ūkininkės Genovaitės Šunokienės daržo kampe, palei retų paukščių turtingą paukštidę, išstypo didžiulis jurginas. Moteris pasikvietė „Pajūrio naujienas“, kad, palypėjusi ant kopėčių, rulete jį išmatuotų ir patvirtintą faktą galėtų išsiųsti Lietuvos rekordų agentūrai „Factum“, – jurgino aukštis siekė 2,75 m. Gėlė paukštidės pašonėj „Nesu jurginų žinovė: daug metų šis krūmas čia auga, kol užaugo milžinas. Nežinau jo veislės, teks pakviesti, kad apžiūrėtų profesionali gėlininkė. Dirva čia neįmantri – žvyras, smėlis. Tik, eidama lesinti paukščių, ant jurgino vis užpilu induose likusį užterštą vandenį, – pasakojo G. Šunokienė. – Krūmas įdomus tuo, kad ant vieno stiebo išsiskleidžia dvispalviai – balti ir raudoni – žiedai. Kai krūmas išstypo, pradėjau domėtis: jau yra užfiksuotas Lietuvos jurgino rekordas – 2,62 m, maniškis už šį aukštesnis“. Į išstypėlį jurginą vis krypsta ir G. Šunokienės paukščių ekspoziciją apžiūrėti užsukančių svečių akys, – ūkis yra pramogų komplekso HBH pašonėje. Vos 10 arų žemės sklype įrengta 40 aptvarų, kurie pilni skirtingų retų veislių paukščių – daugiausia vištų, dar – fazanų, ančių, papūgų, povų. Plunksnų spalvų grožiu traukia sidabriniai, auksiniai, karališkieji fazanai. G. Šunokienės žodžiais, dar yra ir deimantinių, tokių dabar neturinti. „Šie fazanai Aplinkos ministerijos yra domestikuoti, kitaip tariant, – pripažinti naminiais, ir jiems netaikomi dideli reikalavimai. Kitiems retiems paukščiams, atvirkščiai, reikalingi kilmės ir įsigijimo dokumentai, voljerai privalo būti registruoti, atvyksta tikrintojai“, – kalbėjo paukštininkė. Įveisė turtingą ekspoziciją Moteris nuo mažumės mėgo paukščius: rūpindavosi viščiukais, ančiukais. Pirmoji veislinių vištų pora į jos ūkį Žibininkuose atkeliavo amžinatilsį motinos Zofijos Gintauskienės rūpesčiu: pamačiusi pas kaimynus, išprašė ir dukrai. „Tai buvo olandų baltakuodžiai“, – rodydama kuodus iškėlusias savo ūkio senbuves, pasakojo G. Šunokienė. Paukštininkė išskyrė sunkiausias pagal svorį – belgiškos Malines veislės, sveriančias iki 4 kg, ir mažiausias – angliškus serbraitus, ne ką už balandį didesnes vištaites, sveriančias po 400–500 g. „Tai visam pasauly mažiausia višta, ji veisiama labai sunkiai: iš 20 perinamų kiaušinių išsirita vos 2–3 viščiukai“, – tvirtino paukštininkė. Iš Vengrijos į Lietuvą atkeliavę plikakakliai (Naked Neck), šių kaklai – visiškai be plunksnų. Suporavus su kitų veislių, juokavo paukštininkė, dabar jau atsiradę daug „suplikakaklintų“ vištų. Belgijos brakeliai – tai vištos skraidūnės, šios mėgsta medyje patupėti. „Nesužiūrėtum, gaidys bemat atsirastų kitame aptvare, susiporuotų ir sugadintų kitų vištų veisles“, – paukščių pasaulio subtilybes dėstė ūkininkė. Kinijos kochinchinai – apvalūs tarsi dideli kukuliai. Anglų peštukinės (Old Englisch game) veislės vištaitės – itin laibomis ilgomis kojomis: „Nebūtų įdomu, jei visos vienodo ūgio. Eini palei aptvarus ir čia staiga – nedidukės, bet išstypusios“, – stebėjosi G. Šunokienė.
Vėjo energija – galimybė keisti pasaulį
Iš Kretingos kilusi ir šiuo metu Danijoje gyvenanti, „MHI Vestas Offshore Wind“ kompanijoje dirbanti Greta Kikilaitė teigė, kad atsinaujinanti vėjo energija sudaro daugiau nei pusę šios šalies pagaminamos elektros energijos ir viliasi galėsianti ateityje prisidėti prie gimtosios Lietuvos tvaresnės elektros energijos gamybos. Pašnekovė prisiminė, kad apie galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą Danijoje ji sužinojo besimokydama Pranciškonų gimnazijoje: „Dešimtoje klasėje mokykloje svečiavosi atstovai iš „kastu.lt“ – jie pristatė kelias užsienio šalis, jų universitetus ir galimybes. Pasibaigus susitikimui, su klasės drauge, laukdamos pamokos, stovėjome prie matematikos kabineto durų ir nusprendėme – aš studijuosiu Danijoje, ji – Anglijoje. Vėliau ieškojau informacijos apie šią šalį, mokiausi kalbos pagrindų, rinkausi studijų programą.“ Nors buvo galybė nežinomųjų, kretingiškė neabejojo savo pasirinkimu. „Pripažįstu, sprendimas mokytis būtent šioje šalyje buvo gana spontaniškas – apie pačią šalį nieko konkretaus nežinojau, įspūdį apie Daniją buvau susidariusi iš televizijos, kurioje šmėžavo vėjo malūnai, kiaulių fermos ir laimingiausi pasaulio žmonės“, – atskleidė G. Kikilaitė. Anot jos, Danija siūlo labai platų studijų pasirinkimą anglų kalba, studijos yra nemokamos, taip pat palanki socialinė parama studentams ir finansinė parama ieškantiems darbo po studijų, aukštas absolventų pajamų lygis. „Gimnazijoje labiau sekėsi humanitariniai mokslai, mėgau kalbas. Kadangi anglų kalba ir taip gerai sekėsi, pamaniau, kad Danija suteiktų puikią galimybę praturtinti turimas kalbų žinias“, – tikino kretingiškė.
Gyvenimas pagal mėnulį
Prie namų Darbėnuose 30 arų užimančiame sklype daržininkaujanti Liudmila Juškevičiūtė jau kuris laikas ne tik nė vienos žemės ūkio kultūros nesėja, nesodina, nepjauna ir nekasa, bet ir pas daktarą arba į kirpyklą neina nepažvelgusi į du, anot jos, stebuklingus vadovus: „Sodo dienoraštį darbai pagal mėnulį“ ir draugės padovanotą vokiečių autorės knygą „Apie tinkamą laiką“, kurioje gyvenimiški patarimai sudėlioti nuo A iki Z. Žiedų dieną šakniavaisių nesodina „Sodo dienoraštį darbai pagal mėnulį“ Liudmila prenumeruoja nuo 2002-ųjų ir turi sukaupusi visus iki šiol išleistus šio leidinio egzempliorius. „Juos pavartę nerasit tuščio lapo – visur tušinuku mano pastebėjimų pripeckiota“, – juokėsi darbėniškė, ties tam tikromis kalendoriaus dienomis rodydama savo pačios įrašus: kokia oro temperatūra tuokart buvo naktį, o kokia – dieną, kuriame Zodiako ženkle minučių tikslumu stojo mėnulis, kokius darbus darže tuo metu ji atliko ar pavėlavo atlikti, kurie rezultatai pranoko lūkesčius, o kurie – atvirkščiai. Visi Zodiako ženklai turį savo sferas: žemę, orą, vandenį ir ugnį. Pagal juos moteris ir paskirsto savo kasdienybės planus. Kai mėnulis Avino ženkle, – vaisių diena, vadinasi, tinka sodinti vaisius nokinančius augalus. Kai Jaučio ženkle – bus šaknų diena, galima drąsiai sodinti bulves, burokus... O kai Dvynių ženkle, – žiedų diena, taigi sielą džiugins vešančios gėlės, ypač vijoklinės. „Pažeisti šios tvarkos negalima: pavyzdžiui, šakninių daržovių niekada nesodinu ir nekasu žiedų dieną. Jeigu šiokią dieną pasodinčiau, tai tik gražiu žydėjimu ir tegalėčiau džiaugtis, o po žeme užaugusių gerų bulvių gumbų nesulaukčiau“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji akcentavo, kad, ypač norint derlių išlaikyti per žiemą, sodinti, kasti arba rauti būtina mėnuliui esant Jaučio ženkle ir per delčią. Neretai pasitaiko, kad žmonių rūsiuose bulvės papūva arba pavysta – perrinkti, pasirodo, irgi patartina būtent tuomet, kai mėnulis Jaučio ženkle. O štai mėnuliui esant Vandenio ženkle, jokiu būdu negalima augalų pikiuoti, neprigis. Tuo pašnekovė įsitikino pati – įspūdingiems gėlių kilimams sukurti auginamos jos lobelijos nelaiku daigus išpikiavus išgulė taip, kad gaila paskui buvo ir pažvelgti.
Alka. Senovės baltų šventvietėje išaugęs kaimas
Plačiai išsidriekusiame Erlos slėnyje šalia Salantų stūkso pagonių tikėjimo reliktus saugantis Alkos kalnas. Jo viršūnėje įsikūręs vienas mažiausių Imbarės seniūnijos kaimų, kaip ir kalva, vadinamas Alka (Alku). Apie 1,2 km ilgio, 0,43 km pločio ir 23 m aukščio moreninė kalva – paskutiniojo ledynmečio palikimas. Ji atsirado ledynų tirpsmo metu vandens srautams aplink išgraužus gilų ir platų Erlos upės slėnį. Tautosaka mena, kad šiame slėnyje gilioje senovėje tyvuliavęs ežeras, o kalvos viršūnė buvusi sala, kyšanti virš ją supančio vandens. Pasak vieno padavimo, sykį iš dangaus čia nusileido ežeras, tačiau jam nepatikę būti šioje vietoje, ir po trijų dienų persikėlęs į Platelius. Moreninę kalvą iš tikrųjų nuo seno supo vandeningos Erlos senvagės ir pelkės, kurios, laikui bėgant, virto durpingomis pavasarį ir liūčių metu patvinstančiomis pievomis. Žmonės jas pavadino Erlomis. Apie tai liudija vandens augalų ir žuvų kaulų liekanos, kurių apylinkės gyventojai rasdavo kasdami Erlose durpes. Storiausias durpių sluoksnis susiformavęs tarp Alkos ir Žudgalio, kur iki XX a. vidurio veikė durpynas. Šia slėnio dalimi teka Alkupio upelis, seniau į rytus nuo kalvos įsiliedavęs į Erlą. Šiuo metu jis tolyn teka kalvos šiaurės rytine ir šiaurine papėde iškastu kanalu, o į Erlą įteka į šiaurę nuo kaimo. Erlos pelkės viduriu seniau tekėjo vasaromis neišdžiūstantis Durbės upelis. Į pietus nuo Alkos kalno jis įtekėdavo į Varlupį, o šis – į Salantą. Kalvos pietrytinis kyšulys vadinamas Alkos, rečiau – Aukos arba Šventimų, kalnu. Jis iki 10–13 m aukščio, apie 320 m ilgio ir iki 150 m pločio. Tautosaka mena, kad seniau čia augo ąžuolynas, kuriame veikė senovės baltų šventykla su aukojimo vieta – alka (alkas) skirta turto ir pertekliaus dievui Pilvyčiui (Pilnyčiui). Joje po storiausiu ąžuolu stovėjęs aukuro akmuo ir degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės. Šventykloje tarnavo ir žalčiai, kuriuos vaidilutės auginusios Salanto slėnyje stūksančiame Gaidžio kalne. Šalia šventyklos, tarp senų ąžuolų įrengtame būste, gyvenęs žynys.
Daržų siaubas – sunkiai išnaikinami šliužai
Jau ne pirmi metai drėgnesnėse vietose sodus ar daržus turintys žmonės pastebi, kad jų sodinamus ir rūpestingai puoselėjamus augalus – tiek daržoves, tiek gėles – vis pikčiau puola šliužai. Šie gyviai, sugebantys per parą suėsti augalų masės beveik perpus tiek, kiek patys sveria, ypač suaktyvėja po lietaus, o šiltos žiemos ir drėgnos vasaros padeda jiems tarpti. Užpuolė prieš penkerius metus Kad šliužai yra itin bjaurūs ir sunkiai išnaikinami kenkėjai, ne iš nuogirdų žino šalia Būtingės prieš daugiau nei 30 metų įkurtoje sodininkų bendrijoje „Darba“ gyvenantys šventojiškiai Audronė Bukauskienė ir Petras Baronas. Jų sklypą iš vienos pusės juosia melioracijos griovys. Būtent iš tos pusės prieš penkerius metus kruopščiai puoselėjamus gėlynus ir lysves su daržovėm bei uogom pradėjo pulti šliužai. „Kai tik jie pasirodė, baisu būdavo ir prisiliesti. Orams atšilus po didesnio lietaus jų pulkai – sakau neperdėdama – per naktį nugrauždavo tik sudygusių agurkų, cukinijų ir moliūgų daigus. Salotų, kurios išsisėjusios net per Naujus metus žaliuodavo, per sezoną nelikdavo visai – nuėsdavo vos išlindusias“, – pasakojo A. Bukauskienė. Pasak jos, kad atsigintų nuo šliužų, bandyta ir lysves kelti, ir aptverti jas. Daržovių daigelius Audronė ir Petras dangstė stiklainiais, maišais, kad bent kiek paaugtų, nes paūgėjusių daigų gyviai jau „nebeįkąsdavo“. Tačiau nusitaikydavo į žiedus. „Galima sakyti, kad išstudijavome jų mėgstamiausius patiekalus: šliužams, pasirodo, labai patinka cukinijų ir moliūgų žiedai ir tik užsimezgę vaisiai. Rinkdavom nuo jų šliužus, o pačias užmazgėles net apraišiodavome, kad tik bent kiek paaugtų. Jeigu metai būdavo lietingesni, tai ir gerokai paūgėjusius moliūgus ir cukinijas apgrauždavo. Dar jiems labai tiko lubinai ir jurginai – šitų gėlių net nebegalėjome auginti. Ir, žinoma, braškės su žemuogėm. Būdavo, pamatai rytą gražiai nunokusią uogą, nusiskini, o iš kitos pusės į ją šliužas įsikandęs. Bjauru“, – pasakojo moteris.
Azalijų bonsai – žydėjimo apogėjuje
Japoniškame sode, įkurtame Mažučių kaime, tarp Darbėnų ir Lazdininkų, pavasarinį sakurų žydėjimą birželį–liepą keičia ryškus azalijų kilimas. Jų čia – šimtai: apsipylusios raudonais, rožiniais, baltais, geltonais, oranžiniais žiedais, sakytum, išprotėjusios savo žydėjimu. Beje, šis grožis auga vazonuose: tai – bonsai, o jų amžius – nuo 60 iki 100 ir daugiau metų. Bonsus dovanojo japonai Aprodydamas šį žydintį turtą didžiausio Europoje japoniško sodo, pradėto kurti prieš 12 metų plyname lauke, sumanytojas ir savininkas palangiškis Šarūnas Kasmauskas sakė: „Bonsai yra japonų pasididžiavimas: tarp bonsų dominuoja pušys, po jų eina azalijos, toliau – japoniški klevai. Kurdami bonsus, japonai tarsi pritraukia gamtą į savo urbanizuotus kiemus. Tai – minimalizuota gamtos dalelė tarp milijoninių miestų šurmulio.“ Pirmieji bonsai į Mažučiuose kuriamą sodą atkeliavo prieš dešimtmetį, kuomet savo projektą Tokijuje pristatė pats jo šeimininkas. Š. Kasmausko žodžiais, per žiniasklaidą apie lietuvių idėją sužinojo ir ją palaikė nežinomi japonų verslininkai. „Jie mums pridovanojo bonsų, – buvo labai netikėta. Prikrovė jų pilnus konteinerius ir atsiuntė į Lietuvą“, – aprodydamas azalijų bonsų bei kitų medžių kolekciją, kalbėjo sodo įkūrėjas. Jis patikino, kad Mažučių japoniškame sode šiandien sukaupta gausiausia bonsų kolekcija Baltijos šalyse, joje – per 1 tūkst. šių savitų gamtos meno kūrinių. Be bonsų kolekcijos, sode plyti sakurų laukas: jame – per 500 japoniškų vyšnių. Šalia medelio įsmeigtos lentelės rodo, kad kai kurios jų – vardinės. Pasirodo, už auką sodui jame galima auginti savąją sakurą. Japoniškame sode, Š. Kasmausko žodžiais, mėgsta apsilankyti ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, pats taip pat kaupiantis bonsų kolekciją.
Sodyboje atgimsta drevinė bitininkystė
Kalniaus sodyboje Barkelių kaime, prie Kašučių ežero, pamažu atgimsta drevinė bitininkystė – sodybos savininkas Giedrius Kalnius, pats savo rankomis pagaminęs dirbtines dreves-avilius, įsitikinęs, kad senieji bitininkystės būdai gali būti įdomūs sodybos lankytojams. „Gamtą ir natūralią aplinką vertinantiems sodybos lankytojams norisi parodyti vis kažką naujo“, – neslėpė Giedrius, praėjusiais metais įrengęs apiterapijos namelį ir ties šia naujove nesustojęs – šiemet jis bitėms įrengė ne tik keturias dreves, bet ir šiaudinį, nupjautinio kūgio formos avilį, kuriame, kaip ir vienoje drevių, jau apsigyveno po spiečių. Pins šiaudinius avilius „Šiaudinis avilys, iš kažkur parneštas tėvo, gal kokį ketvirtį amžiaus gulėjo ant namo aukšto. Kol nesidomėjau bitininkyste, nė nesupratau, kad tai – šiaudinis avilys. Tokie aviliai XIX a., gal kiek ir anksčiau, labiausiai buvo paplitę Žemaitijoje, nes jie, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, buvo pranašesni už paprastus kelminius avilius“, – aprodydamas šiaudinį avilį ir jame jau įsikūrusias bites, pasakojo G. Kalnius. Jis seną šiaudinį avilį – šiam galėtų būti koks 80–100 metų – restauravo, ir tam naudojo ruginius šiaudus, mat būtent tokie patyrusių bitininkų rekomenduojami senojoje literatūroje. Sodybos savininkas sakė, kad norėtų tokių avilių nupinti ir daugiau, apie tai jau kalbėjęsis su viena pynėjų, senuosius amatus atgaivinančia archeologe. Jau paruošė ir pagrindus lakoms – ant jų būtent ir pastatomas pintas avilys, kuris po to įtaisomas į medinę dėžę arba statomas ant stovų. „Tegu jų čia, sodyboje, būna ir daugiau“, – kad šalia įprastojo ketina plėsti ir netradicinį bitininkavimą, teigė G. Kalnius.
Ieško problemos, kurios nėra?
Į redakciją paskambinusi kretingiškė Teresė teigė, kad „Minijos“ sodininkų bendrijoje nuo spalio nebeliko bendro naudojimo atliekų konteinerio, o sąskaitos už šiukšlių išvežimą vis tiek eina kaip ėjusios tokios pat. „Mes soduose gyvename tik vasaros sezonu, kito pasirinkimo nėra – buitines šiukšles savo automobiliais, naudojant savo degalus, esame priversti vežti kur nors į mieste esančius konteinerius“, – sakė ji. Bet blogiausia, kad, anot pašnekovės, sodininkai neturi, ir kur dėti nugenėtų medžių šakų, tad kai kurie neša ir meta į pakeles, teršia privačius miškus. „Kodėl privačių miškų savininkai paskui turi viską iškuopti?“ – klausė skaitytoja. Kretingiškės pretenzijos gerokai nustebino sodininkų bendrijos „Minija“ pirmininkę Vilmą Jonutienę. Jos žodžiais, kadangi ne visi sodininkai šiukšles ir prašomi rūšiuodavo, bendrijos tarybos posėdyje buvo aptarta galimybė, tarpininkaujant bendrovei „Kretingos komunalininkas“, konteinerius išdalinti kiekvienam rinkliavos mokėtojui atskirai. Šį žingsnį žengti tvirtai buvo apsispręsta pavasarį valdyboje. Kiekvienam sodininkui, sezono metu mokančiam rinkliavos mokestį, atskirais pranešimais arba skambučiais pranešta, kad konteineriai bus atvežami į pirmininkės kiemą ir kada galima juos atsiimti. Tačiau kai kurie sodininkai atsisakė, teigdami, kad savo sklype konteinerių nei kompostavimo dėžių laikyti nenori, pasisiūlė atliekas verčiau išsivežti patys. Pirmininkė paaiškino, ir kaip šioje bendrijoje tvarkomos nugenėtos medžių ir krūmų šakos: „Tiek pavasarį, tiek rudenį, jeigu tų šakų žmogus turi saują, esam susitarę, kur nešti ir krauti dideles krūvas. Jeigu sodininkas nusigenėjo medžius, ir šakų susidaro daug, sukrauna savo sklypo ribose ir skambina man, aš pažymiu vietą sodininkų bendrijos plane, kurį nusiunčiu „Kretingos komunalininkui“ dieną prieš atvažiuojant išvežti“, – paaiškino V. Jonutienė.
Miestą pamilo gandrai, bet paliko lakštingalos
Šią gegužę viena kretingiškių šeima labai nustebo ant nuosavo renovuoto namo kamino pamačiusi tupint gandrą, kuris paskraidęs vis sugrįždavo – panašu, kad ruošėsi čia sukti lizdą. Ką daryti, kad tokių „neprašytų“ įkurtuvių nebūtų? Ir kodėl Kretingos mieste šią gegužę nečiulba lakštingalos? Apie šiuos reiškinius papasakojo Ventos rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys. Teks kalti piramidę Gandras, pasakojo kretingiškė V. J., žvalgėsi poros, o, atskridus varnoms, susipešė su jomis. Gal dėl įtakos zonos? „Į žvalgytuves atskridęs ilgakojis ketino įsikurti ant kamino. Keista, kad įsidrąsino brautis į gyvenamąjį kvartalą kone pačiame Kretingos centre, greta judrios gatvės. Ar tie laukiniai paukščiai taip priprato prie žmonių, kad nesibaimina perėti vietovėje, kur namas prie namo?“ – svarstė skaitytoja. Kretingiškei baugu, kad gandras, sukdamas lizdą ir nešdamas į jį šakas, neužkimštų namo kamino, o jo šeimyna dar ir dergtų ant namo stogo. „Kažkas iš namiškių visgi turės lipti ant stogo ir viršum kamino įtvirtinti sukaltą trikampį-piramidę, kad paukščiui būtų nepatogu tupėti ir šis atsisakytų sumanymo čia įsikurti. Kitos išeities nėra, – nemedžiosi gi lietuvių numylėto paukščio“, – šmaikštaudamas aiškino ornitologas V. Jusys, 43-jus metus dirbantis su paukščiais – juos žieduodamas, stebėdamas perimvietes, gyvenseną, migraciją. Ir suskubo tęsti mintį: „Jeigu sumanytumėte paprašyti kokio medžiotojo būrelio nario pagalbos, nuskambėtumėte per visą Lietuvą – mieste net varnų negalima šaudyti, kaip ir bet kurio kito perinčio paukščio. O čia gi – gandras.“ Sudarė sutartį su žmogumi Pasidomėjus, kodėl gandrai taip išdrąsėję, kad braunasi į miestus, V. Jusys tikino, kad tai – labai socializuotas ir greit prie aplinkybių prisitaikantis paukštis. Beje, be žmonių jis nė neišgyvenąs: „Prieš tūkstančius metų gandras sudarė sutartį su žmogumi, kad apsigyvens prie jo namų, suks lizdą ir ves jauniklius. Taip jis tampa tarsi sodybų įnamiu: prisiminkime liaudies išmintį – kas gi pasirūpina ir žmonių palikuonimis, kas atneša vaikus?“, – vėlgi pusiau rimtai pusiau juokais kalbėjo ornitologas. Beje, jis pastebėjo, kad gandrai pirmus metus suka lizdą, tačiau perėti į jį sugrįžta tik kitais metais. Gandrai, kaip ir kiti paukščiai, V. Jusio žodžiais, įpročius keičia dėl klimato pokyčių ir žmonių veiklos. Pakito ir paukščių migracija – jie paankstina ar suvėlina išskristi arba grįžti, – šis procesas ir stebimas Ventės rago ornitologinėje stotyje, žieduojant paukščius.
|
|
