|
|
|
Žemė ir ūkisKas laukia Kretingos vandens bokšto
Bendrovė „Kretingos vandenys“ socialiniuose tinkluose pasidalino informacija, kad prie įvažiavimo į miestą nuo Šiaulių pusės kylančio galingo vandens bokšto būklė yra avarinė. Jo teritorija aptverta „Stop“ juosta, kuri vietomis nudraskyta, ir aplinkiniai žmonės pastebėjo, kad pro ją landžioja paaugliai. Visa tai kelia nerimą gretimų Melioratorių gatvės daugiabučių gyventojams, ir jie norėtų žinoti, koks gi šio galiūno likimas: ką su juo ketinama daryti – griauti ar renovuoti. Prisiminė seną nelaimę „Ar ilgai čia laukti bėdos, juolab kad tas bokštas jau paženklintas nelaime ir žmogaus mirtimi, – kalbėjo į redakciją paskambinęs kretingiškis Juozas. – Gerai atsimenu, kaip griuvo nebaigtas statyti pirmasis bokštas: bėgom žiūrėti, nors saugumiečiai vaikė ir neleido prieiti artyn. To bokšto statyboj dirbo mano geras pažįstamas. Valdžia darbus tuomet prastai kontroliavo, medžiagas masiškai vogdavo, cementas buvo prastos kokybės. Statė vyrų brigada, ne paslaptis, vyrai ir darbo metu – taip tuomet buvo priimta – stikliuką pakilnodavo. Dar dirbo vienas atsiųstas kareivis. Jis ir buvo užsiropštęs į bokštą, kai šis griuvo neatlaikęs pusiausvyros, nes betonuota masė suvirto į šoną“. Kretingiškio žiniomis, kareivis žuvo, kiti brigados vyrai, tuomet buvę bokšto papėdėje, išsigelbėjo. Vėliau, 1985-aisiais, griuvusio bokšto vietoje pastatytas dabartinis, tačiau gerokai žemesnis – pastarojo aukštis 49,5 m. Panašus tuo metu buvo pastatytas ir Šventojoje. Aptvėrė statybine tvora Bendrovės „Kretingos vandenys“ vadovas Tomas Jurgutis nedvejodamas patikino, kad Kretingos vandens bokštas nebenaudojamas nuo 2004-ųjų, savo laiką atgyvenęs, o jo būklė – avarinė. Sovietmečiu statyto vandens bokšto tikslas – sukaupti į rezervuarą 600 kub. m vandens ir tiekti jį Kretingos miesto gyventojams. Bokštas nustojo funkcionuoti nuo to laiko, kai mieste buvo įrengti vandens gerinimo įrenginiai ir pastatyti antžeminiai rezervuarai. „Bokštą būtina griauti, nes, ekspertų vertinimu, per kone keturis dešimtmečius įskilęs ir rezervuaro kupolas, ir pamatas, o ir pats statinys pamažu svyra. Laiptus stipriai yra pažeidusi korozija, ir be papildomų apsaugos priemonių pavojinga patekti į statinio vidų. Dėl to šiandien tenka bokštą aptverti, kad į teritoriją nepatektų smalsuoliai“, – kalbėjo T. Jurgutis. Jis neslėpė, kad šį pavasarį dėl intensyvių statybų nebuvo lengva išsinuomoti statybinę tvorelę, todėl laikinai ir tekę pasinaudoti „Stop“ juosta. Tačiau užvakar apsauginė tvora buvo atgabenta ir sumontuota, kad po pavojingą zoną nevaikščiotų pašaliniai asmenys.
Patikslintos pasėlių deklaravimo taisyklės
Žemės ūkio ministerija, atsižvelgusi į žemdirbių prašymus ir pasikonsultavusi su mokslininkais, patikslino Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškų ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisykles. Visi pareiškėjai jau žino, kad šiemet laukuose nebus galima palikti smulkintos ir tolygiai paskleistos žolės. Išimtis taikoma tik sodų ir uogynų tarpueiliams, kuriuose yra pieva. Patikslinus taisykles numatyta dar viena galimybė – palaukėse, kurios siekiant ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių atitikties yra deklaruojamos kaip pievos (kodas GPŽ), žolę bus galima nupjauti, išvežti, sudėti į kūgius arba smulkinti ir tolygiai paskleisti. Pareiškėjai, kurių deklaruojami plotai ar jų dalys patenka į paukščių apsaugai svarbias teritorijas, paraiškoje turės patvirtinti žinantys apie tai. Taikantieji laukuose bearimines žemės dirbimo technologijas (seklųjį žemės dirbimą arba tiesioginės sėjos būdą), deklaruodami pasėlius paraiškoje turės pateikti apie tai informaciją. Jei pareiškėjas Nacionalinės mokėjimo agentūros prašymu per nurodytą terminą nepatikslins paraiškos duomenų (pvz., neteisingai pateiktos atsiskaitomosios sąskaitos duomenų ar paveldėtojas nepraneš apie valdos perėmimą), agentūra tik praėjus trejiems metams anuliuos apskaičiuotą paramą. Anksčiau taisyklėse buvo nurodytas vienerių metų terminas. Ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos sėklininkystės asociacija, parengė ir 2021 m. Augalų veislių klasifikatorių. Į jį įrašytos beveik visos šiuo metu Lietuvoje auginamos teisiškai saugomos augalų veislės. Iki šiol sąraše buvo apie 10 tūkst. veislių, dabar jis žemdirbių patogumui sutrumpėjo iki 900. Pasėlių deklaravimas vyks iki birželio 7 d. Paraiškas bus galima teikti ir pavėluotai: nuo birželio 8 d. iki liepos 2 d., tačiau už kiekvieną pavėluotą darbo dieną išmokų suma bus mažinama 1 proc.
Pagal Žemės ūkio ministerijos informaciją
Botanikos sodas įprasmina Jurgio Pabrėžos darbus
Klaipėdos universiteto (KU) Botanikos sode yra suformuoti 5 skyriai: dendrologinis, dekoratyvinių želdinių, rytietiškų sodų, Lietuvos floros ir vaistinių-prieskoninių augalų. Pastarąjį, šiemet minint kraštiečio mokslininko botaniko vienuolio pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos 250-ąsias gimimo metines, sumanyta pertvarkyti į etnofarmacinę kolekciją, kuri savo forma primena baltiškąjį gyvybės medį. J. A. Pabrėžos paveldui pažinti KU Botanikos sodo vadovė profesorė Asta Klimienė pasakojo, kad anksčiau jų sode auginta vaistinių-prieskoninių augalų kolekcija pertvarkyta pagal baltiškąjį modelį, sukuriant atskiras zonas. Joje atsirado ir etnofarmacinių, arba liaudyje naudojamų kaip vaistinių, augalų zona, kurioje jau pasodintas valerijonas, vingiorykštė, šalpusnis, dilgėlė, bitkrėslė ir kt. Tokius augalus gydymo tikslais vartojo liaudies mediciną gerai išmanantis botanikas J. A. Pabrėža. „Iš viso etnofarmacinei kolekcijai atrinkome 19 nuo seno mūsų krašte augančių gydomųjų augalų. Jie susodinti grupėmis į apskritimo, gyvačiukės, saulutės formomis kuriamą gyvybės medį, o suformuoti takai primena medžio kamieną“, – apie baltiškojo paveldo, kurį puikiai išmanė ir gydydamas žmones naudojo J. Pabrėža, edukacinę kolekciją pasakojo A. Klimienė. Spartus vaistinių augalų plitimas mūsų krašte sietinas su krikščionybės plėtra – atsirado vienuolynai, buvo pradėta auginti iš kitų kraštų atsivežtus augalus, vartoti juos gydymo tikslais.
Kas padeda pasiekti finansinę laisvę
Kaip reikėtų paskirstyti savo gaunamas pajamas, kaip turėtų būti paskirstomos išlaidos, kas galėtų motyvuoti taupyti ir apskritai kas tai yra finansinis raštingumas, „Pajūrio naujienų“ skaitytojams paaiškino Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorė Jolanta Kreišmonienė. „Kažkur perskaičiau tokią citatą: „Tam, kad numatytumėme žmogaus ateitį, pakanka pažiūrėti, kam jis dabar leidžia pinigus ir skiria laiką!“ – kad finansinio raštingumo įgūdžiai reikalingi nuo mažens, kasdien ir visą gyvenimą, neabejojo lektorė. Ji nepritarė požiūriui, kad galbūt dėl įvairių finansinių krizių apskritai neverta turėti atsargų: „Jei žmogus neturės santaupų, vadinamosios finansinės pagalvės, tai iš kokių pajamų jis gyvens, jei neteks darbo krizės metu? Iš tiesų, žmonės jau turėjo pasimokyti iš 2008 m. krizės – kad finansus reikia tvarkyti atsakingai ir kokios yra galimos pasekmės, to nepadarius. Bet kuriuo atveju, finansinių saugiklių įvairiomis formomis – pinigais, nekilnojamuoju turtu, žaliavomis – auksu, sidabru – turėti verta.“ Pagrindinės finansų valdymo taisyklės Finansiniu raštingumu suprantamas gebėjimas tinkamai valdyti savo asmeninius finansus, gebėjimas suprasti finansinę informaciją ir ja pasinaudoti, priimant teisingus finansinius sprendimus, pradedant kasdienėmis išlaidomis ir baigiant ilgalaikiu finansiniu planavimu. Gyvenant šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje, daugiausia laiko žmonės praleidžia uždirbdami pinigus ir juos išleisdami. O norint pasiekti finansinės laisvės arba kad gautų pajamų užtektų bent iki mėnesio pabaigos, iki kito atlyginimo, ir nereikėtų skolintis, būtina gebėti kontroliuoti uždirbamus ir išleidžiamus pinigus ir atsidėti jų ateičiai, t. y. taupyti. „Nesvarbu kokį būdą tvarkyti asmeninius finansus asmuo bepasirinktų, būtina laikytis pagrindinių taisyklių: išlaidos turi būti mažesnės už pajamas; kaupti santaupas įvairiems nenumatytiems atvejams; ruoštis iš anksto būsimoms didelėms išlaidoms; skolintis atsakingai“, – paaiškino J. Kreišmonienė.
Žvainiškės šiltnamyje jau žalia
Nedideliame žvainiškės Daivos Stonkuvienės šiltnamyje prie namų visu ryškumu jau žaliuoja pirmosios salotos. Dabar – salotos, ateis eilė ir pomidorams Pati Daiva juokėsi – anoks čia stebuklas, juk beveik visi kaime gyvenantys žmonės šiltnamius turi ir, ko gero, kas netingėjo padirbėti, tas jau taip pat skanauja ankstyvųjų vitaminingų žalumyninių daržovių. Kaip bebūtų, ir pati pašnekovė pripažino: dažna šeimininkė turi savo patirčių, kuriomis retsykiais pravartu ir pasidalinti. D. Stonkuvienė į vazonėlius pasodintų salotų prisipirko praėjusį pavasarį. Lapus nupjaustė, o likusias šakneles susodino šiltnamyje. Augalai ūgtelėjo, laikui bėgant, pribarstė sėklų. Tada sudygusias jas žvainiškė sukaišiojo į žemę – per žiemą salotos išsilaikė kuo puikiausiai, o šiuo metu lapeliai jau užaugo iki 5–7 centimetrų. Tame pačiame polikarbonatiniame šiltnamyje, sudarančiame galimybes išlaikyti geriausią aplinkos temperatūrą ir jos drėgmę, po truputį jau stypsta pakankamai šiltą kovo 8 dieną Daivos pasėti ir plėvele užkloti špinatai, ridikėliai, netrukus čia bus „apgyvendintos“ paprikos, agurkai. Kitame, taip pat prie namų esančiame stikliniame, šiltnamyje bus pasodinti pomidorai. „Mažiau patenka saulės, iš patirties žinau, kad pomidorai ten auga geriau – vaisiai išsilaiko iki tol, kol pašąla,“ – sakė Daiva. Savo šiltnamio gėrybes ji kruopščiai ir ravėjusi, ir daug laisčiusi, kai pasnigo, prinešusi pakankamai sniego. Tręšusi tik organinėmis trąšomis – perpuvusiu mėšlu. „Bet šiemet pirmąkart išbandžiau ir granuliuotą vištų mėšlą – labai pasiteisino“, – teigė pašnekovė. D. Stonkuvienės šeima daržovių, o jų šiltnamiuose bei lauko darže užsiaugina, kokių tik yra, parduotuvėse, juolab ne sezono metu, beveik neperka, vitaminų semiasi iš savo pačių užsikonservuotų gėrybių.
Šaučikiai. Kaimas, kurio gyventojus išskyrė sovietmečio reformos
Šiandien Šaučikiais vadinamos dvi viena šalia kitos Kretingos ir Skuodo savivaldybėse esančios gyvenvietės, kurios dar prieš 75-erius metus sudarė vieną kaimą. Vietovardis – pagal pirmąjį naujakurį Šaučikiai pirmąkart paminėti 1568 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto Plungės valdos žemėlapyje. Manoma, kad vietovardis kilo iš pirmojo naujakurio Šaučikio vardo. Po Valakų reformos kaimui priklausė apie 872 ha žemės, kuri ribojosi su Šaukliais, Nerėpais, Erlėnais, Juodupėnais ir Ermonaičiais (dab. Palšiai ir Šatraminiai), o šiaurės rytinis kampas – su Kulaliais. Kuriantis gatviniam kaimui, visos sodybos buvo statomos vakarinėje žemių dalyje, abipus apie 1,5 km ilgio gatvės, kuria ėjo senasis vieškelis iš Salantų į Mosėdį. Abipus sodybų plytėjo ariami laukai, o už jų, kaimo pakraščiuose, – bendrosios ganyklos, pievos ir miškai. 1646 m. kaimas priklausė Salantų dvarui, o jį padalinus 1675 m. atiteko Grūšlaukės dvarui. Nuo 1750 m. čia buvo 22–23 kiemai, kuriuose 1821 ir 1843 m. gyveno 177 katalikai, priklausantys Salantų parapijai. 1845 m. sudarytame sąraše išvardinti 92 vyrai ir 109 moterys – Alksnių, Anužių, Bagdonų, Bėrontų, Bružų, Dronsučių (Drąsučių), Einikių, Golauskių, Kniūkštų, Kubilių, Kvasų, Laukių, Leknių, Petrauskų, Petručių, Pilipavičių, Razmų, Stanių, Stonkų, Šorių, Vaicekauskų, Valančių, Vamrių, Vičių, Zaburų ir Žutų šeimynos. Jos dirbo iš dvaro išsinuomotą žemę, už kurią mokėjo činšą, o Pesčių palivarke ėjo lažą ir atliko kitas baudžiavines prievoles. Viso kaimo galvijų bandas piemenys ganė bendrosiose ganyklose ir miške, o po šienapjūtės atžėlus atolui – ir pievose. Kaimo miške žemdirbiai ruošė sau malkas ir medieną trobesiams remontuoti, o naujoms statyboms medienos pasigaminti gaudavo Salantų dvaro miško valdoje.
Seniūnaičių sueigoje aptarta, kas svarbiausia
Kūlupėnuose įvyko išplėstinė seniūnaičių sueiga, kurioje balsavimo teisę turėjo I, II ir III Kūlupėnų bei Nasrėnų seniūnaitijų seniūnaičiai, taip pat kaimo bendruomenės centro „Kūlupėnai“ pirmininkė Jūratė Mačernienė. Kaip teigė J. Mačernienė, susirinkimas buvo dalykiškas, iškelta daug klausimų, be didelių ginčų vieningai priimta daug sprendimų. Kaip visada, jautrus klausimas kaime – gatvių taisymas, asfaltavimas. Anot bendruomenės pirmininkės, seniūnaičiai dar prieš prasidedant sueigai buvo apvažiavę seniūnijos teritoriją, savo akimis pamatę, įvertinę, kad iš anksto žinotų, apie kurias gatves konkrečiai kalbama, kurias pirmiausia reikėtų asfaltuoti, todėl išreiškė šeimininkišką požiūrį paskirstant 2021 metų LR Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšas. Vienbalsiai nutarta 6 tūkst. eurų skirti Liepų gatvės asfalto dangai atnaujinti; 10 tūkst. 230 eurų – Ateities gatvės asfalto dangai atnaujinti; 18 tūkst. eurų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių su žvyro danga priežiūrai; 700 eurų – gatvių ženklinimui. Vienbalsiai buvo pritarta seniūnijos 2020 m. veiklos ataskaitai, aptarti ir kiti svarbūs klausimai, tarp kurių – šunų vedžiojimo ir laikymo tvarka, nes ne visi gyventojai to paiso: nesurenka gyvūnų ekskrementų, kai kurių šeimininkų keturkojai laksto palaidi.
„P. n.“ informacija
Velykos Darbėnuose – su ekologiniu užmoju
Nors pavasaris, lydimas dar ir pandemijos šleifo, šiemet vangiai keliauja per mūsų rajono miestelius, jų žmonės gyvena artėjančių Velykų nuotaikomis. Darbėnų miestelio aikštė, prie bažnyčios, jau papuošta žmogaus ūgį beveik triskart pranokstančiu šviečiančiu kiaušiniu, begales spalvingų kiaušinių atrideno darbštieji zuikiai ir Velykų bobutė. Karteniškiai kuria velykinę alėją, o kūlupėniškių Velykos atgis ant senųjų langų. Pasaką kuria bendruomenė Darbėnų seniūnijos seniūno pavaduotojos Bernadetos Litvinienės žodžiais, miestelio žmonės į puošybos darbus kibo gerokai prieš šventes, kad suspėtų pasipuošti artėjančiam Verbų sekmadieniui. O svarbiausia yra tai, kad darbėniškiai šiemet velykinį grožį susikūrė panaudodami medžiagas iš ankstesnių švenčių. „Esame taupūs ir išradingi: kiaušiniui panaudojome dar užpraėjusių Kalėdų arkos karkasą, pernai Kalėdoms iš jo buvome padarę burbulą. Puošdami burbulą, juokavome, kad jis tiks ir Velykoms. Ta mintis tiksėjo, kol prisiartino svarbiausia pavasario šventė – taip iš burbulo gimė kiaušinis. Dideliuose krepšiuose sudaiginome tuos pačius grūdus, kuriais buvome prikimšę kalėdinius nykštukus. Draugiškai kibome į darbą – ir štai: miestelis pavirto Velykų pasaka“, – kalbėjo B. Litvinienė. Jos žodžiais, seniūnijos ūkio dalies darbuotojai didžiajam kiaušiniui ne vien išlankstė karkasą, bet ir išpynė jį vytelėmis. Darželio auklėtojos su vaikais išpuošė pačių pagamintomis gėlėmis ir kaspinėliais, o seniūnijos darbuotojos vėlė kiaušinius, kuriuos sukabino ant šakų, siuvo zuikius ir tupdė juos į krepšius. Geba uždegti kitus „Didžiuosius, savo vyro Jono kažkada nupintus, krepšius mums paskolino Elena Ruzgailienė iš Joskaudų kaimo“, – geru žodžiu visus, prisidėjusius prie šventės kūrimo, minėjo B. Litvinienė. Aikštėje greta didžiojo kiaušinio dar puikuojasi mažesni, išpuošti verslininkų Onutės ir Rimanto Benečių, Linos Bumbulienės ir jos kolegių, Lazdininkų seniūnaitės Rimos Dobravolskienės, pedagogės Editos Gliožerienės ir jos vadovaujamų ikimokyklinukų, bibliotekininkių Danutės Paulikienės ir Jurgitos Anužienės. Paklausta, kas yra jų jau tradicinėmis tampančių miestelio Kalėdų ir Velykų švenčių puošybos iniciatoriai, B. Litvinienė nė nedvejojo: „Mūsų seniūnas Alvydas Poškys ir specialistė Asta Kairienė. Abu – jauni žmonės, jiedu ir yra tie amžinieji varikliai. Pilni idėjų ir labai lengvai sugebantys jomis uždegti kitus.“
Šalia Grūšlaukės kils vėjo elektrinės
„Visuomenės sveikatai įtaką darančių veiksnių nenumatoma“, – tokia pagrindinė išvada pateikiama VšĮ „Pajūrio tyrimų ir planavimo institutas“ specialistų parengtoje planuojamos ūkinės veiklos – trijų vėjo elektrinių įrengimo ir eksploatavimo netoli Grūšlaukės – poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitoje. Rengiasi statyti tris jėgaines Planuojamos ūkinės veiklos (PŪV) poveikio visuomenės sveikatai vertinimo (PVSV) ataskaita buvo parengta vėjo jėgaines besirengiančių statyti bendrovių „Gera galia“, „Žydras dangus“ ir „Pajūrio energetika“, ketinančių per šiuos metus užbaigti projektavimo darbus bei pastatyti pačias elektrines, kurių eksploatacijos pradžia numatoma 2021–2022 metais, užsakymu. Vietą, kurioje planuojama statyti vėjo elektrines, supa žemės ūkio paskirties sklypai ir miškai. Artimiausios urbanizuotos teritorijos – už pusantro kilometro į rytus esanti Grūšlaukė ir šiaurės vakarų kryptimi už maždaug 1,9 km įsikūrę Plokščių ir Mončių kaimai. Arčiau būsimų jėgainių esama trijų sodybų: už 420-ties, 715-os metrų ir vieno kilometro. 36,0911 ha sklypas, kuriame kiekvienai jėgainei pagal normatyvus skiriama apie 0,3 ha ploto, yra žemės ūkio paskirties. Elektrinėms įrengti žemės sklypai bus padalinami, atidalintos žemės sklypo dalies paskirtis bus keičiama į „Kita“. Tvirtins kelius, ties tiltus Būsimosiose jėgainėse, kuriose planuojama montuoti 2,5–3,6 MW galios generatorius, pagaminama elektros energija požeminiais kabeliais bus nuvedama į dvi jau esamas transformatorines pastotes Grūšlaukėje. Kabelinėms elektros linijoms tiesti per privačius žemės sklypus bus gauti rašytiniai žemės savininkų sutikimai. Prieš pastatant vėjo elektrines, bus parengtos joms reikalingos aikštelės: į laikinojo saugojimo vietą išvežtas nukastas dirvožemio sluoksnis, iškastos duobės pamatams. Monolitiniai pamatai bus liejami vietoje, į juos montuos gamyklines detales, prie kurių bus tvirtinami vėjo jėgainių bokštai, o prie jų – rotoriai ir mentės, po to tiesiamos ir prie elektros tinklų prijungiamos kabelių linijos. Baigus šiuos darbus, iškastasis gruntas bei nukastas dirvožemis bus paskirstytas teritorijoje, suformuojant kiekvienos jėgainės aptarnavimo aikštelę. Privažiavimui prie teritorijos bus naudojamas esamas kelių tinklas: pietinėje pusėje greta planuojamos teritorijos eina rajoninis kelias Salantai–Grūšlaukė–Benaičiai. Esami keliai, vedantys iki planuojamų žemės sklypų, kurie bus naudojami vėjo elektrinėms įrengti ir aptarnauti, bus sustiprinti: išlyginti greideriuojant, pagal poreikį užpiltos duobės, keliai bus periodiškai prižiūrimi. Nuo esamo lauko kelio įvažiavimui į vėjo jėgainių žemės sklypą bus įrengti tiltai pervažiavimui per Šlaveitos upelį ir nutiesti reikalingi privažiavimo iki kiekvienos aikštelės keliai.
Kokybiškas produktas – dviguba grąža ūkyje
Su garsiausių pasaulyje prekių ženklų įmonėmis, garantuojančiomis aukščiausią produktų kokybę, dirbanti uždaroji akcinė bendrovė (UAB) „Virgilita“ šiemet paminės 10 metų veiklos sukaktį. Didmenine ir mažmenine pašarų, lesalų, mineralų, žolės sėklų prekyba užsiimančios bendrovės steigėjai Sigita ir Virgilijus Kniškos įsitikinę, kad žemdirbiai, mokėdami už kokybę, laimi dukart – per didesnius primilžius, priesvorius, gerą žolės masę ganyklose. „Bendraudamas su ūkininkais, visada sakau: skaičiuokite, ir pamatysite, kokią grąžą duoda kokybiški produktai“, – akcentavo V. Kniška, kurio įmonė aptarnauja per 300 ūkininkų visoje Lietuvoje, dauguma jų ūkininkauja Vakarų Lietuvos regione. Bendrovė „Virgilita“ ūkininkų ūkiams tiekia tokių prekių ženklų, kaip „De Heus“ pašarus ir lesalus, „Schaumann“ mineralus, laižalus ir konservantus, „Barenbrug“ žolės sėklą, „Eurosilos“ pašarų bokštus ir veršelių namelius. „De Heus“ – Olandijos kapitalo įmonė, tęsianti šimtametę šeimos tradiciją, garsi ne tik Europoje, bet ir pasaulyje – kaip sakoma, nuo Pietų Amerikos iki Bangladešo ūkių. Vien Lenkijoje ši bendrovė yra pastačiusi 8 gamyklas, iš kur produkcija atkeliauja ir iki Lietuvos. „Dažnai tenka išgirsti, kad neva lenkiška prekė netikusi. O jeigu tokią gamyklą olandų bendrovė pastatytų Lietuvoje? Ką tada sakytume? Iš esmės, kur gamykla bebūtų, olandų kontrolė ir reikalavimai kokybei yra maksimalūs, o klientai, gyvulių ūkiuose kartą išbandę mūsų platinamus produktus, grįžta vėl“, – teigė V. Kniška, akcentuodamas, kad šalies ūkininkai darosi vis labiau mokyti, turi sukaupę daug patirties ir nuolat įgyja naujų žinių.
|
|
