|
|
|
Žemė ir ūkisMėguvos gatvėje – automobilių stovėjimo aikštelės
Mėguvos gatvėje bus naujai įrengtos arba praplėstos automobilių stovėjimo aikštelės – prie mokyklos-darželio „Žibutė“ ir Kretingos meno mokyklos. Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo ir rajono Saugaus eismo komisijos vadovo Povilo Černeckio žodžiais, automobilių parkavimas Mėguvos gatvėje – įsisenėjusi problema. „Tėvai atveža mažamečius vaikus į mokyklą-darželį, automobilius stato siauroje Mėguvos gatvėje, nes daugiau nėra kur. Darbuotojai mašinas taip pat parkuoja gatvėje, užkimšdami ją ir sukeldami nepatogumų kitiems vairuotojams. Saugaus eismo komisija nuolat gauna aplinkinių daugiabučių namų gyventojų skundų dėl automobiliais užkimštos gatvės, kurioje ypač pavojinga žiemą, nes gatvė nelygi, jos pakalnėje ir įkalnėje pašalus labai slidu“, – apie būtinybę įrengti automobilių stovėjimo aikšteles kalbėjo P. Černeckis. Jo žodžiais, prie Meno mokyklos automobilių parkavimo aikštelė taip pat – ankšta, nesužymėtos parkavimo vietos, tačiau tetelpa apie 10 automobilių. Jose parkuojasi į darbus atvykę mokytojai, o į užsiėmimus vaikus atvežančių ar pasiimančių vaikų tėvams nėra kur saugiai sustoti – net ir esant laisvų vietų, į aikštelę įvažiuoti draudžia ženklas. Todėl, atsižvelgiant į gyventojų prašymus, Kretingos rajono savivaldybė šiemet parengė aikštelių Mėguvos gatvėje įrengimo ir aikštelės prie Meno mokyklos rekonstrukcijos projektus. Darbams atlikti jau parinktas ir rangovas – Plungės bendrovė „VVarff“.
Į šešis rajono tvenkinius paleido žuvis plėšrūnes
Trečiadienį į 6 Kretingos rajono vandens telkinius paleista 1 tūkst. 100 šiųmečių ežerinių lydekų, kurių bendras svoris sudaro 110 kg. Saugo, kad vanduo neuždumblėtų Ankstesniais metais į tvenkinius būdavo paleidžiama ir kitokių žuvų – sidabrinių karosų, plačiakakčių, lynų, baltųjų amūrų. Kaip „Pajūrio naujienoms“ sakė už ekologiją atsakinga rajono Savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo specialistė Lina Rimkuvienė, vien lydekomis apsiribota laikantis rekomendacijos: šiuo metu daugelyje ištirtų tvenkinių dominuoja smulkiosios karpinės žuvys, o plėšriųjų – per mažai. „Tokiais atvejais vanduo darosi nebe skaidrus, uždumblėja, nustoja vystytis povandeninė augmenija“, – paaiškino specialistė. Jos žodžiais, povandeninės augmenijos bendrijos yra svarbios mikrobestuburių, taip pat ir daugelio ežerinių žuvų rūšių buveinės bei nerštavietės. Plėšriosios žuvys, kaip lydeka, kontroliuojančios smulkiųjų karpinių žuvų gausą, neigiamus procesus slopina natūraliai. Lydekas Kretingos rajono savivaldybė pirko iš viešųjų pirkimų konkursą laimėjusios Vilniaus rajono bendrovės „Akvilegija“. Priskaičiavus transportavimo išlaidas, šiai įmonei buvo sumokėta 2 tūkst. 900 eurų. Įžuvinimo darbe, be L. Rimkuvienės, dalyvavo Kretingos aplinkos apsaugos inspekcijos specialistas Edmundas Mikaločius, taip pat lydekas atgabenęs bendrovės „Akvilegija“ atstovas Kęstutis Skridelskis. Pagal praėjusiais metais atliktus ichtiofaunos (žuvų) išteklių tyrimus ir paruoštą ilgalaikį žuvų įveisimo planą, taip pat atsižvelgus į tvenkinių plotus, daugiausia ežerinių lydekų – 400 – atiteko Rūdaičių tvenkiniui. Į Kretingos dvaro parko III tvenkinį buvo paleista 250, į II tvenkinį – 200, į Šukės tvenkinį – 100, į Kretingos dvaro I tvenkinį – 80 ir į Kretingos vienuolyno (Pastauninko) tvenkinį – 70 šiųmečių lydekų.
Pirmasis rajone afrikinio kiaulių maro atvejis
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai Darbėnų seniūnijos Žalimų miške sumedžiotam šernui nustatė afrikinį kiaulių marą (AKM). Taikomi antros zonos apribojimai Laikinai Kretingos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vedėjo pareigas einančio Viliaus Stančiko teigimu, mūsų rajone tai pirmas toks atvejis. Ši liga šernams perduodama tiesioginio kontakto su apsikrėtusiais gyvūnais metu per ekskretus, sekretus ar kraują. Nuo AKM patvirtinimo momento visas Kretingos rajonas yra įtrauktas į II zoną, t. y. užkrėstą teritoriją. Iki šiol II zonoje buvo tik atskiros seniūnijos – Kartenos, Imbarės, Kūlupėnų, kadangi jos ribojasi su šalia esančiais rajonais, kuriuose AKM nustatytas anksčiau. II zonoje taikomi apribojimai kiaulių judėjimui iš laikymo vietų. Laikymo vieta turi atitikti visus biologinio saugumo reikalavimus, atliekama nuolatinė oficiali veterinarinė priežiūra. Pasak V. Stančiko, svarbu, kad užkrėstoje teritorijoje laikantieji kiaules ne vėliau kaip prieš 3 dienas apie skerdimą savo reikmėms informuotų įgaliotąjį veterinarijos gydytoją, kuris po skerdimo turi kiaulę apžiūrėti, įvertinti patologinius anatominius pakitimus ir, esant gyvūnų užkrečiamosios ligos įtarimui, paimtų mėginius tyrimams dėl AKM. „Afrikinis kiaulių maras – didelė problema, kadangi nėra nei vaistų, nei vakcinos, o virusas pavojingas tiek šernams, tiek kiaulėms. Mirtingumas nuo šios ligos siekia 95–99 procentus“, – akcentavo KVMVT vedėjas.
Ar turėsime Kretingoje žydinčių sakurų slėnį?
Nors įdėta nemažai pastangų ir lėšų, Akmenos upės slėnis Vilniaus gatvėje, anapus lurdo, taip ir netapo kretingiškių ir miesto svečių poilsio ar ramių pramogų, grožėjimosi gamta vieta. „O be reikalo, – įsitikinęs kretingiškis Pranas Liaučius, pats mėgstantis dažnai vaikščioti būtent čia. – Šis slėnis turi kažkokios traukos, kuri galbūt siejasi su ramybe, su natūraliai susiformavusiu landšaftu.“ P. Liaučius, Statybininkų gatvės seniūnaitis, sakė negalįs būti abejingas aplinkai ir mano, kad gražiai, tvarkingai gyventi Kretingoje nori ne jis vienas. „Anądien nebeapsikenčiau – dvi valandas slėnyje kuopiau šakų, lapų sąnašas iš Pastauninko upelio, surinkau išmėtytas trinkeles. Sakau statybininkams, ko jūs per tvorą tų plytelių primėtote. Šie tvirtino, kad tai prošal einančių vaikų darbas. Surinkau, „suštabeliavau“, sakau, pasiimkite. Tai pažiūrėjo į mane kaip į keistuolį...“, – P. Liaučius sakė, kad pasiilgstąs bendrų miestelėnų talkų – per jas galima daug nuveikti, tvarkant viešąsias miesto erdves. P. Liaučiaus pastebėjimu, Akmenos slėnis galėtų virsti sakurų parku – šie, pavasarį anksti pražystantys medžiai, yra dekoratyvūs, ir, kai niekas aplink dar nežydi, džiugina akį ir po žiemos pavargusią sielą. „Manau, kad tam nereikėtų daug lėšų – svarbu būtų sutelkti žmones, miestelėnus, kurie galbūt panorėtų savo miestui padovanoti po medelį, gal ir aplink Kretingą esantys medelynai paaukotų vieną kitą sodmenį, – pasvarstė kretingiškis. – Bet gal reikėtų apskritai atsiklausti žmonių nuomonės? Nebūtinai sodinti sakuras. Juk čia galėtų žydėti ir kitokie dekoratyvūs žydintys medžiai – alyvos, jazminai, o gal ir – mūsų soduose įprastos vyšnios...“ Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė „Pajūrio naujienoms“ teigė, kad Akmenos upės slėnis yra didelis seniūnijos rūpestis: „Ne per seniausiai gvildenome slėnio viziją – ką norėtume jame matyt, kaip jis turėtų atrodyti, kad žmonių norai nesusikirstų su mūsų ketinimais. Su Pranu, su kitais iniciatyviais miesto gyventojais tikrai padiskutuosime, ką seniūnija ir žmonės galėtų kartu nuveikti.“
Spręs dėl atkasto istorinio šulinio
Ateinantį antradienį, spalio 27 dieną, Kretingos muziejuje rinksis muziejininkų, kultūros paveldo ir Kretingos rajono savivaldybės specialistų komisija, kad nuspręstų dėl tolesnio istorinio šulinio Vilniaus gatvėje likimo. Šį šulinį praėjusią savaitę, tyrinėdami Vilniaus gatvės istorinius sluoksnius, priešais „Pajūrio naujienų“ redakciją aptiko archeologai. Jų komandai vadovaujantis mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ archeologas Jurgis Sadauskas pasakojo, kad atkastas, manoma, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios šulinys, bet jo amžius gali siekti ir XVIII a. Tam, kad konkrečiai būtų nustatytas jo amžius, reikėtų detalesnių tyrimų. „Tai – rąstinis šulinys, įgilintas iki 3 m, bet dar nesame pasiekę jo apačios. Giliau kasti darosi nesaugu: reikėtų praplėsti šurfą ir daugiau praardyti grindinio, o tam jau būtinas Kultūros paveldo departamento leidimas“, – kalbėjo J. Sadauskas. Jis sakė, kad, kaip įprasta, radę įdomesnį radinį apie tai informavę Kretingos muziejų: „Manėme, gal norėtų jį iškelti ir eksponuoti muziejuje, tačiau jie turi kitokį matymą.“ Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė sakė, kad muziejaus specialistai svarsto galimybę šulinį palikti autentiškoje vietoje, užkonservuoti ir užkloti permatoma danga, kad jį, kaip istorinį objektą, galėtų pamatyti visuomenė bei miesto svečiai. Toks šulinys taptų turizmo traukos vieta. J. Sadausko manymu, kol kas tai – tik idėja, nes lemiamą žodį tars konservavimo specialistai. Šulinys yra ne važiuojamojoje kelio dalyje, bet labai arti jo, tad renovacijos darbus atliekanti bendrovė „Šilutės automobilių keliai“ taip pat turės spręsti, ar nereikia papildomai rengti techninio grindinio projekto. Jeigu toks būdas „in situ“, arba eksponuoti vietoje, būtų įmanomas, dar reikėtų išspręsti kitą svarbią sąlygą – kas mokės už papildomus darbus.
Apie lašinius, „rūkytus“ puode
„Anksčiau šeimininkės taip gamino iš biednystės, o mes dabar – iš smalsumo“, – iš užmaršties prikėlusi jos šeimoje naudotą senovinį lašinių „rūkymo“ būdą, juokavo asociacijos „Pajūrio bendruomenė“ pirmininkė rūdaitiškė Gražina Katkuvienė. Svogūnų lukštų ir slyvų paslaptis Kilogramą lašinių, o dar geriau – šoninės, Gražina pirmiausia gerai įtrina dviem galvomis česnako ir trim šaukštais pipirų. Prieskoniais pagardintą „šmotą“ mėsos įdeda į iš anksto pasiruoštą puodą, kurio dugnas išklotas gera sauja svogūnų lukštų. Įmeta 10 džiovintų slyvų, tuomet užberia 200 gramų druskos ir vieną šaukštą cukraus, užpila apie litrą vandens, prideda dar porą saujų svogūnų lukštų ir verda ne mažiau kaip 25–30 minučių – nelygu, ar mėsos nori šalto, ar karšto „rūkymo“. Kurie renkasi pirmąjį variantą, paverda šiek tiek trumpiau, kurie antrąjį – ilgiau. Pati G. Katkuvienė, atsižvelgusi į šeimos narių pageidavimus, pusę gabalo „rūko“ vienaip, pusę – kitaip. Mėsą išvirus, tame nuovire uždengtą reikia palikti mažiausiai pusdieniui, kad visi komponentai įsigertų. Išėmus padėti ant pjaustymo lentelės, kad nuvarvėtų, nusausėtų. Apdengti kita lentele ir paslėgti. Atvėsusį gaminį suvynioti į maistinę plėvelę. Šaldytuve taip „išrūkyta“ gražiai gelsva arba rusva kvepianti mėsa puikiai išsilaikys apie 2 savaites, o šaldiklyje – ir gerokai ilgiau. Lygiai toks pat procesas ir „rūkant“ į marlę suvyniotą maltą mėsą – nereikės parduotuvėje pirkti dešrų. Anot pašnekovės, dūmo įvaizdį ir skonį mėsai suteikia būtent auksiniai svogūnų laiškai ir džiovintos slyvos. Receptai – galvoje, o ne knygose Kai per šią Rudens derliaus ir Moliūgo šventę Kretingos rajono seniūnijų šeimininkės nėrėsi iš kailio, gavusios užduotį pademonstruoti, ką įdomaus geba „sukurpti“ iš lašinių, Gražina ilgai nemąstė. „Mano mama tebuvo baigusi 4 klases, bet kaime garsėjo kaip gera šeimininkė. Pigių, gardžių, iš pirmo žvilgsnio neįprastų valgių ji prigalvodavo, rodos, iš nieko. Ruošdamasi šventei, aš tiesiog prisiminiau, kad ypač per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Velykas – ant šeimos stalo visuomet turėdavom būtent tokiu būdu „išrūkytų“ lašinių“, – atviravo rūdaitiškė. Anot pašnekovės, tuomet dar nebuvo mados receptus užrašyti – reikėjo ingredientus ir eilės tvarką dėtis į galvą. Todėl, pagal mamos receptą ruošiant lašinius, Gražinai teko praktikuotis ir pasimokyti iš klaidų. Iš pradžių į puodą ji dėjo tik vieną saują svogūnų – mėsos spalva išėjo per blanki, akivaizdu, kad lukštų buvo per mažai. Dėjo 5 džiovintas slyvas – skonis ne kaip dūmo, vadinasi, ir slyvų reikėjo daugiau. „Aš ir dabar jokių knygų apie kulinariją namuose nelaikau – turėjau vienintelį žinyną, bet ir tą patį vyriausiai anūkei atidaviau“, – linksmai pasakojo G. Katkuvienė. Ji pridūrė, kad mėsą ypač skanu valgyti su obuoliene ir krienais. Kol šių gėrybių dar pilni sodai ir daržai, patarė suskubti pasiruošti žiemai.
Salantuose vėl plazda Žalioji vėliava
Tryliktus metus iš eilės Salantų gimnazijos mokiniai spalio mėnesį prie savo mokyklos iškelia Žaliąją vėliavą. Ši vėliava ir tarptautinis Gamtosauginių mokyklų programos (GMP) sertifikatas mokyklai suteikiamas vieneriems metams. Norėdama jį gauti, mokykla turi įrodyti, jog yra to verta – salantiškiai tai įrodo kasmet nuo dalyvavimo šioje programoje pradžios. Salantų gimnazijos gamtosauginės programos koordinatorė, biologijos mokytoja metodininkė Rasa Bumblienė „Pajūrio naujienoms“ sakė, jog šis įvertinimas visam gimnazijos kolektyvui – ir programoje dalyvaujantiems gimnazistams, ir mokytojams – labai brangus, gauti Žaliąją vėliavą ir Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatą, kurį šiemet įteikė Gamtosauginių mokyklų koordinatorius Renaldas Rimavičius, nėra taip paprasta. „Iš viso yra septyni GMP elementai, kuriuos kiekviena įstaiga, dalyvaujanti programoje, turi įgyvendinti. Visų pirma reikia įkurti gamtosauginį komitetą, kurio aktyviausi nariai privalo būti moksleiviai. Įkūrus komitetą, privalu parengti veiksmų planą, atlikti monitoringą, siekiant įvertinti, kaip parengtasis planas įgyvendinamas, rengti ir siųsti ataskaitas – darbo pakanka visiems, kas įsitraukia į programą“, – pasakojo R. Bumblienė. Nors 7 žingsnelių metodika – svarbiausias GMP aspektas, svarbu yra ir kryptinga mokyklos bendruomenės veikla atitinkama tematika. Aplinkosauginiam auditui atlikti bei ekologinėms veikloms vykdyti siūlomos septynios temos: Atliekos, Šiukšlės, Klimato kaita, Energija, Vanduo, Bioįvairovė ir gamta bei Sveika gyvensena. Praėjusiais metais salantiškiai rinkosi su ekologija susijusias temas ir įsitraukė į šviečiamąją, praktinę, pažintinę bei tiriamąją veiklas: rašė darbus bei pranešimus, kuriuos pristatydavo konferencijose, į kurias buvo kviečiami moksleiviai ir iš kitų rajono mokyklų, ugdymo dienų metu į piliakalnius ir kitas krašto istorijai svarbias vietas rengė ekskursijas, kurių metu mokėsi pažinti savo kraštą ir jį mylėti. Gimnazijoje buvo rengiamos viktorinos, skirtos Žemės dienai bei kitoms progoms, su ekologija susijusios temos, pavyzdžiui, atliekų rūšiavimas ir jo svarba, šiukšlės – kokius pėdsakus žmonės palieka planetoje, – buvo integruotos į įvairius dėstomus dalykus. Tiesa, dėl karantino nepavyko surengti akcijos „Darom“. „Penktų-dešimtų klasių moksleiviai noriai įsijungė į užduotį aplankyti pasirinktą Salantų regioninio parko objektą, nufilmuoti jį ir pristatyti, papasakojant, kuo šis objektas svarbus ir patrauklus. Gaminome inkilus: vienų klasių moksleiviai juos kalė, kitų – margino, vėliau inkilai buvo iškelti Šauklių riedulyne. Pradinukai žiemą statė lesyklėles, lesino paukščius ir stebėjo, kokie sparnuočiai atskrenda“, – pasakojo gamtosauginės programos koordinatorė, akcentavusi, kad be pertraukos trylika metų prie gimnazijos plazdanti Žalioji vėliava – visos bendruomenės nuopelnas. ---
Tarptautinė gamtosauginių mokyklų programaAplinkosauginio švietimo fondas (FEE – Foundation for Enviromental) – 1981 m. įkurta tarptautinė nevyriausybinė organizacija. Savo tikslus FEE įgyvendina vykdydamas penkias programas: Mėlynosios vėliavos, Miškų pažinimo, Jaunųjų aplinkosaugos reporterių, Žaliojo rakto, Gamtosauginių mokyklų. Gamtosauginių mokyklų programa (GMP) Lietuvoje įgyvendinama nuo 2004 m. Jos tikslas – skatinti jaunus žmones aktyviai dalyvauti aplinkosaugoje ir spręsti ekologines problemas. Be Salantų gimnazijos, Kretingos rajone šiemet Žaliąsias vėliavas ir tarptautinius Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatus penktąjį kartą gavo Marijono Daujoto progimnazija ir Baublių mokykla-daugiafunkcis centras.
„P. n.“ informacija
Kodėl verta auginti cidonijas
„Paprastoji cidonija – tikra sodo puošmena: pavasarį ji puikiai atrodo, apsipylusi baltais ar rožiniais žiedais, skleidžia švelnų aromatą, rudenį gi medis pasipuošia įspūdingais vaisiais“, – teigė Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro profesijos mokytoja Ilona Stanevičiūtė. Paprastoji cidonija mūsų soduose ir sodybose nėra itin paplitusi, tačiau besidomintieji naujovėmis šį augalą pastebi vis dažniau. Savaime cidonijos yra paplitusios Vidurinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Kaukaze, jų vaisiai, padengti pūkeliu, primena citrinas. Iš vieno suaugusio krūmo priskinama iki 50 kg vaisių. Įdomu tai, kad švieži vaisiai nelabai tinka vartoti, ir, ko gero, cidonija yra vienintelis vaisius, kurio aromatas ir skonis atsiskleidžia jį termiškai apdorojus: troškinant su mėsos patiekalais, gaminant desertus, ruošiant atsargas žiemai – verdant uogienes, džemus, kompotus. Savo tėvynėje cidonijų medžiai išauga iki 6–8 m, vėsesnio klimato rajonuose, taip pat ir Lietuvoje – iki 3–4 m aukščio. „Mūsų klimato sąlygomis tinkamesnė yra krūmo forma su trimis–penkiais ar daugiau stiebų – taip augalas mažiau nukenčia nuo šalčio, o jei ir nušąla – lengvai atželia ir yra ilgaamžiškesnis“, – paaiškino I. Stanevičiūtė. Patinka cidonijai šilta, saulėta vieta, purus, derlingas, drėgnokas priemolis ar lengvai rūgšti dirva – svarbu, kad joje neužsistovėtų paviršinis vanduo. Laistyti reikia tik per didžiąsias sausras, nes gerai išsivysčiusios cidonijos šaknys pasiekia 2 m gylį, tad drėgmės gauna iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Dirvą cidonijai pasodinti reikėtų ruošti kaip ir kitiems vaismedžiams: duobės kasamos 60–70 cm gylio ir 70–100 cm pločio, pripilama apie 10 kg komposto ar perpuvusio mėšlo, kuris sumaišomas su derlinga žeme, padarant kūgio formos kaupelį – ant jo paskleidžiamos ir apkasamos sodinuko šaknys. Gylio pakanka tokio, kokiame augo medelyne. Sodinti galima rudenį, likus 2–3 savaitėms iki šalnų, arba pavasarį, pradžiūvus dirvai. „Norint didesnio cidonijos vaisių derliaus, reikėtų sodinti du krūmus, kad žiedai geriau apsidulkintų. Tačiau dera ir pavienis krūmas“, – patarė profesijos mokytoja. Genėti cidoniją rekomenduojama ankstyvą pavasarį – vasarį–kovą: išpjaunamos tarpusavyje konkuruojančios, į vidų augančios šakos, trumpinami pirmamečiai ūgliai, nuo kurių priklauso kitų metų derlius. Pasenusias, į vainiko vidų augančias šakas, galim išpjauti ir rudenį. Senstantys krūmai genimi intensyviau – tai paskatins naujų ūglių augimą ir vaisinių šakelių formavimąsi. Skirtingai nuo obelų ir kriaušių, cidonijos žiedus krauna ant šiųmečių ūglių, kurie išauga 3–4 savaitės po vegetacijos pradžios, kai pavasarinių šalnų tikimybė maža, ir žiedai nenušąla. Cidonijos pradeda derėti 3–4 metais po pasodinimo, produktyvios 40–50 metų ir ilgiau. Pasidauginti cidonijų galima skiepijant, taip pat – horizontaliomis ir vertikaliomis atlankomis, žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais. „Nesunku išsiauginti cidonijų poskiepių – sėklos surenkamos nuo šalčiui atsparių sukultūrintų krūmų. Galima sėti rudenį arba stratifikuoti žiemą rūsyje ir balandžio pabaigoje pasėti lauke. Geromis sąlygomis poskiepiai užauga per metus. Tačiau iš sėklos cidonijos neužaugintume – augalas prarastų veislės savybes. Todėl geriau būtų skiepyti arba dauginti atlankomis“, – I. Stanevičiūtė atkreipė dėmesį, kad sunkiau cidonijos prigyja dauginant auginiais. Cidonijos vaisiai sunoksta rugsėjo pabaigoje–spalio viduryje. Savo forma jie primena kriaušę ar obuolį, tankiai padengti pūkeliu, kuris lengvai nusibraukia. Švieži vaisiai nėra gardūs, tačiau apdorojus atsiskleidžia puikus aromatas ir, žinoma, skonis. Senovės graikai cidonijos vaisius vertino kaip gyvybinės energijos šaltinį ir savo mitologijoje įvardindavo kaip auksinį obuolį. Dėl išskirtinio aromato pintinę su cidonijomis dėdavo jaunavedžių kambaryje. Iš cidonijos vaisių gaminami ne tik desertai – Vidurinėje Azijoje cidonijos dedama į plovą, Graikijoje – gaminant mėsos patiekalus. Vertinga yra arbata su cidonijos gabaliukais, mat šiuose tvirtuose vaisiuose gausu vitaminų A, C, E, PP, B grupės, mikroelementų, ypač – kalio, vertingų rūgščių. Cidonija ne tik suteikia jėgų, bet ir gerai veikia psichiką, nuotaiką. I. Stanevičiūtės patarimu, labai skanus iš cidonijos vaisių yra pats paprasčiausias desertas, kai, perpjovus cidoniją ir išėmus sėklalizdžius, į viduriuką įdedama medaus arba įberiama truputis cukraus ir iškepama orkaitėje. „Tikrai labai skanu“, – tvirtino Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro profesijos mokytoja.
Seniūnijose įsibėgėja rudens darbai
Šakų genėjimas, senų medžių ir sužėlusių krūmynų šalinimas, žvyrkelių greideriavimas – tokie kasmetiniai rudens darbai įsibėgėja rajono seniūnijose. Kai kurių seniūnai turi kuo pasidžiaugti: į pabaigą eina vasarą ir dar anksčiau pradėti projektai. Tačiau beveik visi padūsauja, kad kasdieniams darbams nudirbti trūksta ir rankų, ir pinigų. Gyvena pabaigtuvių nuotaikomis „Miestelis dabar gyvena projekto „Darbėnų gyvenvietės kompleksinis atnaujinimas“ pabaigtuvių nuotaikomis“, – paklaustas, kuo gyvena seniūnija, pasakojo Darbėnų seniūnijos seniūnas Alvydas Poškys. – Trečiadienį pradėjome liepų alėjos atsodinimo darbus – aplink naujai nutiestą pėsčiųjų taką nuo senojo dvaro pastato parko link bus pasodintos 48 liepaitės. Praėjusią savaitę sumontuoti vaikų žaidimo aikštelės įrenginiai Darbėnų gimnazijos stadione, artimiausiu metu čia bus paklota speciali danga. Pamažėl įsibėgėja šaligatvio tiesimo darbai Skuodo gatvėje, čia jau pastatyti stulpai gatvės apšvietimui įrengti“. Seniūnas pasidžiaugė, kad šiais metais, gavus papildomų „kovidinių“ lėšų, Laukžemėje, Grūšlaukėje ir Vaineikiuose pavyko išasfaltuoti po vieną gatvę. Prieš porą savaičių Naujojoje Įpiltyje įrengtas gatvių apšvietimas – to iki pat šiol dar nebuvo padaryta. Tačiau neapsieita be ekscesų: tik savaitę pasidžiaugę apšviestomis gatvėmis, gyventojai liko be šviesos, mat, nenuleidęs prie traktoriaus prikabintų padargų, traktorininkas sugebėjo nutraukti laidus, ir beveik savaitės prireikė gedimams pašalinti. Visoje seniūnijoje vis dar pjaunama žolė – šie paprastai vasarai priskiriami darbai šiemet ilgai užsitęsė. Pamažu pradedami šalinti pakelėse sužėlę ir ant kelių šakomis jau užvirstantys krūmai – pradėta nuo Kiaupškių kaimo. Senojoje Įpiltyje, pasitarus su bendruomenės pirmininku Edvardu Stalmoku, nuspręsta praretinti krūmus, sužėlusius ant Karių kalno ir Marijos kalnelio.
Smilkalai iš magiško kioskelio
Kūrybiniu slapyvardžiu Laura Mirėja prisistatanti, o iš tikrųjų – „Minijos“ sodininkų bendrijoje gyvenanti Laura Ruškytė įsitikinusi: kiekvienas žmogus gali pasiieškoti vidinės drąsos, pasitikėti savimi, išbandyti skirtingus dalykus ir apsistoti ties tais, kurie daugiausiai teikia džiaugsmo. Laiką išnaudoti džiaugsmui „Gyvenimas per daug trumpas, todėl bent dalį šioje žemėje mums skirto laiko išnaudokime tam, kad padarytume jį gražesnį. Kas mėgsta šokti – tegul šoka, kas mėgsta keliauti – tegul keliauja, kas kurti – tegul kuria. Aš grįžau prie vaikystėje pamėgtos dailės, susidomėjusi menoterapija, dalyvauju Birštone įsikūrusio Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto renginiuose, o, važinėdama po užsienius, atradau ir visiškai naują sritį – smilkalus, kas tapo ir nedideliu mano verslu“, – sakė prieš 12 metų į Kretingos rajoną iš Mažeikių gyventi atsikrausčiusi pašnekovė. Kauno technologijos universitete neakivaizdžiai ji yra baigusi tarptautinės prekybos bakalaurą. „Dirbau sekretore, vertėja, vadybininke ir tuo pačiu studijavau gana pragmatišką specialybę, nes mano tėvai neabejojo, kad pirmiausia privalau įgyti pagrindą po kojom, gauti nuolatines pajamas“, – kodėl, svajojusi tapyti paveikslus ir turėdama Mažeikių meno mokyklos baigimo pažymėjimą, nepasuko į Dailės akademiją, pasakojo jauna moteris. Bet juk ne be reikalo gyvuoja posakis ką išmoksi, ant pečių nenešiosi: pašnekovė atviravo vis tik retsykiais į rankas paimanti teptuką – namų sienas puošia keli tapybos kūriniai. Be to, Laura yra sukūrusi ir pluoštą atvirukų, kuriuose vaizduoja abstrakcijas. Viename atviruke – labirintas. „Labirinte žmonės nepasiklysta, labirinte žmonės atranda save, labirinte nereikia susidurti su minia, labirinte galima susipažinti su savim“, – autorė perskaitė anglų kalba parašytą užrašą ties juo.
|
|
