|
|
|
Žemė ir ūkisŠiųmečiu derliumi ūkininkai nesidžiaugia
Prieš porą dienų javapjūtę Abakų lauke, kur 90-yje hektarų geltonuoja žieminiai kviečiai, pradėjęs karteniškis Gintaras Žiobakas nebe pirmą vasarą pluša kartu su sūnumis Domantu ir Tadu. Rajone žinomas ūkininkas teigė užsiauginęs pamainą. Užtvenkdami upę, žmonės ją sunaikina
„Esame tik mažas taškelis visoje pasaulio mozaikoje, todėl tikrai nesame „pasaulio bamba“, nors tokie jaučiamės, užėmę nemažai Žemės planetos“, – teigė gamtininkas fotografas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis, Salantų regioninio parko direkcijos Salantų dvaro parke birželio 18-ąją surengtame susitikime „Pasikalbėkime apie mus gamtoje“ su šio miesto visuomene. Salantiškiai taip pat rinkosi į parke, didžiuliame ekrane surengtą virtualią pamoką, kurią vedė gamtininkas, knygų vaikams autorius Selemonas Paltanavičius. Šiuo renginiu Salantų regioninio parko direkcija, įgyvendindama gamtosaugos projektą „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas, siekiant atkurti Salanto upės vagą“, siekė kuo įdomiau informuoti ir plačiau šviesti visuomenę gamtos apsaugos, upių atkūrimo ir jų geros ekologinės būklės svarbos bei žuvų migracijos klausimais. Ši iniciatyva buvo skirta pokalbiams apie žmones gamtoje, jų daromą poveikį gamtai. Nykus užtvenkto Salanto gyvenimas M. Čepulis stebėjosi: „Nuo ryto vaikščiojau prie Salantų miesto užtvankos ir nesuprantu, kodėl galvojama, kad jos nereikia griauti. Pasižiūrėjus į upę už užtvankos, – vien sąžalynas žolių, kur jau niekas nebegyvena, pasikeitusi visa ekosistema. Problemos esmė – ne vien lašišų migracija, o gausybė organizmų, kurie galėtų gyventi upės tėkmėje, bet negyvena.“ Paklaustas, kaip mano, kodėl kai kurie vietos gyventojai piktinasi išgirdę apie numatytą Salantų miesto užtvankos rekonstrukciją, M. Čepulis teigė, kad labiausiai žmones baugina bet kokios permainos, nes jie pripratę prie pastovumo. Ir pridūrė manąs, kad gyventojai turėtų žiūrėti į ateitį, į ateities kartas, kurios supranta šio darbo prasmę. Svečias palinkėjo salantiškiams kantrybės ir išlaukti momento, kai darbai bus baigti ir pasidžiaugti, kad turės puikiai sutvarkytą poilsio vietą ir gražią laisvą upę.
Šalynas – grafų Šuazelių-Gufjė įkurtas dvaras
Viena jauniausių Kalnalio apylinkės gyvenviečių Šalynas pradėjo formuotis tik prieš porą šimtmečių. Iš pradžių tai buvo Platelių dvaro ūkinis padalinys – palivarkas. Vėliau jis virto savarankišku dvaru, o po Antrojo pasaulinio karo tapo kaimu. Kaip palivarkas tapo dvaro centru Šiandien Šalynui priklauso 193,87 ha žemės, kurioje registruotos 6 sodybos ir pavieniai statiniai. Dauguma jo trobesių telkiasi pietrytinėje žemių dalyje – buvusio dvaro sodybvietėje. Rytiniu žemių pakraščiu teka Kūlupis, o šiaurės vakaruose iš Joniškių laukų išteka Vinkšnupis. Išilgai kaimo eina žvyrkelis, jungiantis gyvenvietę ir Didžiuosius Žalimus su Salantų–Kretingos plentu. Kitas kelias, vadinamas Miško gatve, į Šalyną nuo minėto plento veda per Nasrėnų kaimą. Palyginus su jį supančiais Nasrėnų, Didžiųjų Žalimų, Klausgalvų Medsėdžių ir Klausgalvų kaimais, Šalynas yra jauniausia šios apylinkės gyvenvietė. Istorija liudija, kad minėti kaimai nuo XVI a. priklausė valstybiniam Platelių dvarui. Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, imperatorius Pavlas I Platelių valdą 1797 m. padovanojo giljotinuoto prancūzų karaliaus Liudviko XVI diplomatui grafui Marijai Gabrieliui Florentui Augustui de Šuazeliui-Gufjė, per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją su šeima prieglobstį ir valstybinę tarnybą radusiam Rusijos imperijoje. Napoleonui Bonapartui paskelbus amnestiją į užsienį pasitraukusiems kilmingiesiems, 1802 m. jis grįžo į tėvynę, o Platelių dvarą perdavė valdyti vyriausiajam sūnui, Rusijos imperijos karininkui ir imperatoriaus rūmų kamerherui Antuanui Liudvikui Oktavijui de Šuazeliui-Gufjė (1773–1840), kuris šią valdą galutinai perėmė 1807–1808 metais. Plėsdamas palivarkinę lažinę ūkio sistemą ir siekdamas geriau administruoti tolokai nuo pagrindinio dvaro nutolusias savo valdas, Antuanas Liudvikas Oktavijus de Šuazelis-Gufjė nutarė Nasrėnų kaimo žemėje įkurti palivarką, kurį pavadino Išalinu. Tuo tarpu vietos gyventojai šį vietovardį šiek tiek patrumpino ir naująją vietovę ėmėsi vadinti Šalynu (žem. Šalīns). 1837 m. Šalyną Antuanas Liudvikas Oktavijus užrašė vyriausiajam sūnui Aleksandrui Vladislovui Ignacijui Oktavijui, po tėvo mirties paveldėjusiam ir kitas Platelių dvaro valdas. 1861 m. palivarke buvo 25 gyventojai, stovėjo vėjo malūnas. Pobaudžiavinės žemės reformos metu Aleksandras Vladislovas Ignacijus Oktavijus palivarką išplėtė, prijungdamas prie jo ir dalį jam paliktos Klausgalvų kaimo žemės. Palivarką jis pavertė dvaro centru, iš kurio buvo valdomos Grūšlaukės (nuo 1880 m. – Salantų) valsčiuje grafams Šuazeliams-Gufjė paliktos žemės valdos.
Parūpo tvenkinių nuoma, priežiūra
Kretingos rajone 6 tvenkiniai – 3-ys Padvarių, Pastauninko Kretingoje ir Rūdaičių, Šukės – priklauso Kretingos rajono savivaldybei, visi kiti yra valstybiniai. Kiek rajone yra valstybinių tvenkinių – neaišku. Savivaldybės tarybos Kaimo reikalų ir ekologijos komitetas paprašė Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) šių tvenkinių sąrašą iki birželio 30 d. pateikti Savivaldybės administracijai ir tarybos politikams. Savivaldybė rūpinasi tų 6 tvenkinių įžuvinimu, pakrančių priežiūra. Įžuvinimas vyksta pagal specialistų iš Lietuvos hidrobiologų draugijos parengtą planą. Savivaldybės administracijos ekologės Linos Rimkuvienės teigimu, įžuvinima kasmet, išskyrus 2019-uosius, kai buvo atliekamas žuvų populiacijos tvenkiniuose tyrimas, po kurio buvo parengta tvenkinių įžuvinimo programa dešimtmečiui. Pernai į tvenkinius buvo paleista 110 kg lydekaičių, šiemet bus įžuvinta plačiakakčiais, lydekomis, kitąmet – amūrais. Rajone esantys valstybiniai tvenkiniai, Kaimo reikalų ir ekologijos komiteto nario Stasio Kaniavos tvirtinimu, yra įžuvinami pagal Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento parengtą programą, už šių tvenkinių įžuvinimą moka jų nuomininkai. Už leidimą žvejoti tvenkinyje jo nuomininkui nustatytą mokestį moka žvejai. S. Kaniava irgi nuomojasi Grūšlaukės, Pesčių tvenkinius. Teigiama, kad didieji rajono tvenkiniai yra išnuomoti. Štai Tūbausių tvenkinį nuomojasi Juozas Motiejauskas, Salantų – Salantų žvejų klubas, 114 ha Lazdininkų – Kazys Motiejauskas. Kaimo reikalų ir ekologijos komiteto pirmininkas Steponas Baltuonis svarstė, kad nuomos mokestis mūsų rajone yra mažas ir jį reikėtų didinti, kadangi kitose Savivaldybėse šis mokestis siekia ir tūkstantį kitą eurų, o nuomininkai ten ir žvejybinį turizmą organizuoja. Lazdininkų tvenkinio metinė nuomos kaina yra 200 eurų. Tvenkinių nuomotojai pagal nuomos sutartį rūpinasi tik gyvąja gamta, kaip antai įžuvinimu. Jie neprivalo prižiūrėti pakrančių.
Neleido luošinti medžių
„Kaip Kvecių gyvenvietės centre genimi palei elektros tinklus augantys medžiai, tokio košmaro nesu regėjęs, o ir kitur Europoje nepamatysi“, – įsitikinęs „Pajūrio naujienoms“ pluoštą nuotraukų iš įvykio vietos atsiuntęs verslininkas Pranas Varkojis. Nudiria su visa žieve Anot P. Varkojo, kadangi darbininkai pjūklais viršūnių nepasiekia, šakas įpjauna, o šios lūžta, skaudžiai nudirdamos medžio žievę. Tokį vandalizmo faktą matant, neabejingam žmogui sunku tylėti. „Suprantama, medžius, kad šakos neliestų elektros tinklų, būtina genėti, bet ar vasara tam pats tinkamiausias metas? Be to, elektros tinklai gyvenvietėje buvo neseniai pakeisti – galėjo juos pakišti ir po žeme, bet Savivaldybei matyt tai per brangu. Pas mus nuolat žiūrima ne kad būtų geriau, o kad – pigiau, užtat ir gyvenam taip, kaip gyvenam“, – piktinosi P. Varkojis. Kaip išsiaiškino Kretingos seniūnė Sigita Riepšaitė, ESO užsakymu, medžius Kvecių gyvenvietėje geni aplinkos tvarkymo darbus atliekanti Jurbarko įmonė „Dirginta“. „Specialiai nuvažiavau pasižiūrėti, – keletas medžių tikrai negražiai atrodo“, – pripažino ji. Bet įmonės „Dirginta“ vadovui Šarūnui Dirginčiui, regis, tai – nė motais. „Pajūrio naujienoms“ apie situaciją į kalbas jis nesileido, teigė, kad dirbama pagal techninę specifikaciją, darbai derinami su inžinieriais, šiems – viskas įtinka, o visiems geras niekada nebūsi. Tačiau ESO ryšių su visuomene projektų vadovo Pauliaus Kalmanto nuomonė kategoriška: medžiai Kveciuose genimi nekokybiškai. Po P. Varkojo signalo darbai sustabdyti ir esą nebus priimti tol, kol užsakovas ir gyventojai rangovui nebeturės pretenzijų. Medžius, pasak ESO atstovo, geriau genėti pavasarį, kai pumpurai dar neišsprogę, o gyvatvores – baigiantis vasarai, kai jos nustoja augti ir ruošiasi žiemai, bet natūralu, kad elektros tinklų apsaugos zonose tai daroma visais metų laikais. Pučiant stipriam vėjui, užklupus audrai, žliaugiant liūtims, esant snygiui, medžiai ir išvešėjusios jų šakos dažnai nutraukia laidus ar nuverčia atramas, dėl to nutrūksta elektros tiekimas. Nuosavybe priklausančiose teritorijose už šalia elektros linijų augančių medžių ir kitų želdinių priežiūrą atsakingi patys gyventojai. Sodinant medį, kuris augs netoli elektros linijų, kiekvienas iš anksto turėtų žinoti, koks ateityje bus to medžio aukštis ir kaip šakosis vainikas.
Rūšiavimas – problema. „Persilaužti“ gyventojai skatinami ir dovanomis
Kretingiškiai aplinkinių namų kaimynai Irena Račienė, Petras Lidžius ir Virginija Strazdienė nė pagalvot nepagalvojo, kad, vakare į konteinerius išnešę šiukšles, namo pareis pamaloninti dovanomis. Už ką? Už tai, kad – rūšiuoja! Tokią nuotaikingą pakuočių gamintojų ir importuotojų inicijuotą akciją, gyventojus skatinančią tvarkingai elgtis su atliekomis, trečiadienį surengė bendrovė „Kretingos komunalininkas“. Piešia dar liūdną vaizdą „Pavakarosim čia truputį, pastebėsim, kaip žmonėms sekasi, paaiškinsim, jei kam kils klausimų, patarsim, kad stiklas į stiklo, popierius į popieriaus, o plastiko pakuotės – į geltonąjį plastiko konteinerį privalo nukeliauti“, – „Pajūrio naujienoms“ dėstė kartu su savo darbuotojų komanda – Komunalinių atliekų skyriaus specialiste-kontroliere Violeta Grigaitiene, vadybininku Mindaugu Paulausku ir bendrųjų reikalų specialistu Audriumi Beniušiu prie naujųjų požeminių konteinerių Kęstučio gatvėje lūkuriuojantis „Kretingos komunalininko“ direktorius Rimantas Žiaušys. Mokomosios akcijos, jo teigimu, planuojamos kas mėnesį, o pirmosios Kęstučio bei Žalioji gatvės pasirinktos todėl, kad šios vietos kone pačiame Kretingos miesto centre – vienos problemiškiausių. Kaip kalbėjo direktorius, pakuočių gamintojų ir importuotojų organizacijos, kurių iš viso yra trys – VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“, „Žaliasis taškas“ ir „Gamtos ateitis“ – apskritai kol kas piešia liūdną paveikslą Lietuvoje: į konteinerius sudėtose rūšiuotose atliekose 45 procentai, kitaip tariant, beveik pusė atliekų aptinkama neišrūšiuotų. Kai kurie žmonės rūšiuoti arba nenori, arba negalvoja, kokį poveikį aplinkai, gamtai ir jiems patiems daro žemės tarša.
Grabšyčiai. Kaimynams savo žemes išdalinęs kaimas
Grabšyčiai – į mažiausių Kretingos rajono gyvenviečių penketuką patenkantis kaimas, plytintis abipus kelio Nasrėnai–Stropeliai, įsiterpęs tarp Kūlsodžio ir Stropelių žemių. Jo likimas – akivaizdus pavyzdys, kaip įvairiu laiku vykusios žemės ir administracinio-teritorinio suskirstymo reformos naikino senus mūsų krašto kaimus. Susiformavo po Valakų reformos Pagal teritoriją Grabšyčiai šiandien yra mažiausias Kūlupėnų seniūnijos kaimas, apimantis tik 38,1 ha plotą, kuriame stovi trejetas sodybų. Tačiau daugiau kaip prieš 100 metų Grabšyčiai buvo viena didžiausių Kartenos valsčiaus gyvenviečių. Kaimas apėmė per 1 tūkst. ha plotą, kuriame dabar plyti Grabšyčiai ir Sauseriai bei dalis Kūlsodžio, Lapgaudžių ir Dauginčių kaimų. Tuo metu Grabšyčius vakaruose supo Salanto, pietuose – Minijos, o pietryčiuose – Mišupės upės. Rytuose jie ribojosi su Prystovais ir Stropeliais, šiaurėje – su Kūlsodžiu, vakaruose – su Kūlupėnais, o pietuose – su Dauginčiais. Vakariniame pakraštyje ošė Tamožinės miškas, o rytiniame – Grabšyčių pušynas. Kaimui priklausė ir dalis kairiajame Minijos krante esančių žemių: slėnio pievos bei dalis Šilpelkės miško. Miške netoli Dauginčių II piliakalnio ir šiandien tebestūkso suplokštėjęs pylimas, kuriuo nuo XVI a. Valakų reformos iki XX a. Lietuvos žemės reformos ėjo riba tarp Grabšyčių ir Dauginčių.
Šeštasis padvariškių smidrų augintojų pavasaris
Renatos ir Rimanto Paulikų sodyboje Padvariuose 11-os arų plote derančių smidrų sezonas šį pavasarį dėl šaltų orų dvi savaites vėluoja. Tačiau jaunai šeimai, regis, – nė motais, į derybas su gamta juk neis, koks derlius bus, toks gerai.
Prystovai. Kaimas „pristaunioje“ (nuostabioje) vietovėje
Vaizdingoje vietovėje šalia Minijos ir Mišupės santakos plyti vienas seniausių Kūlupėnų seniūnijos kaimų – Prystovai, kuriuos su likusiu pasauliu ir seniūnijos centru jungia Prancūzkelis. Trys pavadinimo versijos Prystovai – trečias pagal teritorijos plotą Kūlupėnų seniūnijos kaimas, apimantis 553 ha žemės. Iš šiaurės jį juosia geležinkelis, rytuose – Kretingos ir Plungės rajonų administracinė riba, palei pietinį kraštą vingiuoja Minija, o vakaruose kaimas susisiekia su Sauseriais. Vaizdingos Minijos ir Mišupės pakrantės nuo seno traukė žmones. Pasakojama, kad upių santakoje senovėje stovėjusi pilis, kurią nuplovė Minija. Šiandien buvusį piliakalnį primena Pile, Pilimi, Pilale, Dyburio pilale vadinamos aukštumos pakraštyje esanti atodanga. Šalia Dyburio pilalės esančioje smėlingoje Rūsių kalvelėje kasant duobes bulvėms saugoti buvo aptikta stambių kaulų ir senienų, iš kurių vienas sidabrinis žiedas savo skersmeniu prilygęs dvikinkio vežimo rato stebulei. Nuo to laiko imta pasakoti, kad čia palaidoti Prystovuose gyvenę milžinai. Vis tik, radiniai leidžia manyti, kad čia buvęs VIII–XIII a. kuršių kapinynas, o tas nepaprastas žiedas buvo ne kas kitas, kaip priešistorinis kaklo papuošalas – antkaklė. Galbūt su kuršių tikėjimu susijęs ir masyvus akmuo su dubeniu, šiuo metu supleišėjęs gulintis prie Mišupės, netoli tilto. Prystovų kaimas susiformavo XVI a. Kartenos dvarui priklausančioje žemėje. Manoma, kad jo vardas susijęs su pristovo – dvaro pareigūno – pavadinimu. Tais laikais pristovais vadinti iš pasiturinčių valstiečių arba smulkių bajorų skiriami pareigūnai, administravę dalį dvaro valdų, varę valstiečius atlikti prievolių, jiems atstovavę ir gynę jų reikalus dvare ir teisme. Galbūt kažkuris Kartenos dvaro pristovas tapo vienu pirmųjų šio kaimo naujakurių; arba visa nausėdija su žeme ir žemdirbiais buvusi tarnybos laikotarpiui atiduota pristovui, atlyginant jam už darbą. Pasak kitos versijos, seniau per kaimą ėjęs svarbus kelias, prie kurio stovėję keliauninkams apsistoti skirti užvažiuojamieji namai. Prie tos stoties išaugęs kaimas ir buvęs pavadintas Prystovais, t. y. vieta, kurioje „pristojama“ poilsiui. Patys prystoviškiai aiškina, kad čia esanti „pristauni“ – graži, nuostabi vieta, dėl to ji taip ir pavadinta.
Investuoti – vadinasi, įdarbinti laisvus pinigus
Kas tai yra investicijos, į ką reikėtų investuoti, kodėl verta tai daryti, „Pajūrio naujienos“ kalbėjosi su Klaipėdos valstybinės kolegijos Finansų ir apskaitos katedros lektore Aurelija Zoniene. – Kaip apibūdintumėte investavimą ir į ką gali investuoti paprastas, vidutines pajamas gaunantis žmogus? – Bendrąja prasme investavimas suprantamas kaip laisvų pinigų įdarbinimas. Šiais laikais investavimo alternatyvų yra įvairių. Galima investuoti į nekilnojamąjį turtą, tauriuosius metalus, vertybinius popierius, kriptovaliutas, pensijų fondus, gyvybės draudimą, paskolas sutelktinio finansavimo platformose ar tarpusavio skolinimo platformose ir pan. Pradėti investuoti galima net neišėjus iš namų, pasitelkiant skaitmenines priemones. Investavimas yra neatsiejamas nuo finansinio raštingumo. Jeigu asmuo nėra profesionalus investuotojas ir mano, kad jam trūksta tam tikrų investavimo žinių, jis gali kreiptis į investicines paslaugas teikiančias įmones, kurios už tam tikrą mokestį padės įdarbinti jo sukauptas lėšas. Pagal Lietuvos banką, 2020 metai išsiskyrė įspūdingu indėlių augimu bankuose. Praėjusiais metais indėliai bankuose išaugo 6,9 mlrd. Eur, arba 27,6 proc., ir metų pabaigoje sudarė 31,9 mlrd. Eur. Toks indėlių prieaugis buvo rekordinis – didžiausias per visą stebėjimų laikotarpį. 2020 m. augo visų rūšių indėliai, o namų ūkių – 3 mlrd. Eur (20,2 proc.). Tai rodo, kad namų ūkiai gaunamas pajamas buvo linkę kaupti ateičiai. Kaupimas minimas neatsitiktinai – investuoti rekomenduojama pradėti tik tuomet, kai namų ūkiui pavyksta sukaupti bent 3-6 mėnesių išlaidų dydžio rezervą, o investuojamą pinigų sumą nebūtų skaudu prarasti.
|
|
