|
|
|
Žemė ir ūkisSeniūnaičių sueigoje aptarta, kas svarbiausia
Kūlupėnuose įvyko išplėstinė seniūnaičių sueiga, kurioje balsavimo teisę turėjo I, II ir III Kūlupėnų bei Nasrėnų seniūnaitijų seniūnaičiai, taip pat kaimo bendruomenės centro „Kūlupėnai“ pirmininkė Jūratė Mačernienė. Kaip teigė J. Mačernienė, susirinkimas buvo dalykiškas, iškelta daug klausimų, be didelių ginčų vieningai priimta daug sprendimų. Kaip visada, jautrus klausimas kaime – gatvių taisymas, asfaltavimas. Anot bendruomenės pirmininkės, seniūnaičiai dar prieš prasidedant sueigai buvo apvažiavę seniūnijos teritoriją, savo akimis pamatę, įvertinę, kad iš anksto žinotų, apie kurias gatves konkrečiai kalbama, kurias pirmiausia reikėtų asfaltuoti, todėl išreiškė šeimininkišką požiūrį paskirstant 2021 metų LR Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšas. Vienbalsiai nutarta 6 tūkst. eurų skirti Liepų gatvės asfalto dangai atnaujinti; 10 tūkst. 230 eurų – Ateities gatvės asfalto dangai atnaujinti; 18 tūkst. eurų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių su žvyro danga priežiūrai; 700 eurų – gatvių ženklinimui. Vienbalsiai buvo pritarta seniūnijos 2020 m. veiklos ataskaitai, aptarti ir kiti svarbūs klausimai, tarp kurių – šunų vedžiojimo ir laikymo tvarka, nes ne visi gyventojai to paiso: nesurenka gyvūnų ekskrementų, kai kurių šeimininkų keturkojai laksto palaidi.
„P. n.“ informacija
Velykos Darbėnuose – su ekologiniu užmoju
Nors pavasaris, lydimas dar ir pandemijos šleifo, šiemet vangiai keliauja per mūsų rajono miestelius, jų žmonės gyvena artėjančių Velykų nuotaikomis. Darbėnų miestelio aikštė, prie bažnyčios, jau papuošta žmogaus ūgį beveik triskart pranokstančiu šviečiančiu kiaušiniu, begales spalvingų kiaušinių atrideno darbštieji zuikiai ir Velykų bobutė. Karteniškiai kuria velykinę alėją, o kūlupėniškių Velykos atgis ant senųjų langų. Pasaką kuria bendruomenė Darbėnų seniūnijos seniūno pavaduotojos Bernadetos Litvinienės žodžiais, miestelio žmonės į puošybos darbus kibo gerokai prieš šventes, kad suspėtų pasipuošti artėjančiam Verbų sekmadieniui. O svarbiausia yra tai, kad darbėniškiai šiemet velykinį grožį susikūrė panaudodami medžiagas iš ankstesnių švenčių. „Esame taupūs ir išradingi: kiaušiniui panaudojome dar užpraėjusių Kalėdų arkos karkasą, pernai Kalėdoms iš jo buvome padarę burbulą. Puošdami burbulą, juokavome, kad jis tiks ir Velykoms. Ta mintis tiksėjo, kol prisiartino svarbiausia pavasario šventė – taip iš burbulo gimė kiaušinis. Dideliuose krepšiuose sudaiginome tuos pačius grūdus, kuriais buvome prikimšę kalėdinius nykštukus. Draugiškai kibome į darbą – ir štai: miestelis pavirto Velykų pasaka“, – kalbėjo B. Litvinienė. Jos žodžiais, seniūnijos ūkio dalies darbuotojai didžiajam kiaušiniui ne vien išlankstė karkasą, bet ir išpynė jį vytelėmis. Darželio auklėtojos su vaikais išpuošė pačių pagamintomis gėlėmis ir kaspinėliais, o seniūnijos darbuotojos vėlė kiaušinius, kuriuos sukabino ant šakų, siuvo zuikius ir tupdė juos į krepšius. Geba uždegti kitus „Didžiuosius, savo vyro Jono kažkada nupintus, krepšius mums paskolino Elena Ruzgailienė iš Joskaudų kaimo“, – geru žodžiu visus, prisidėjusius prie šventės kūrimo, minėjo B. Litvinienė. Aikštėje greta didžiojo kiaušinio dar puikuojasi mažesni, išpuošti verslininkų Onutės ir Rimanto Benečių, Linos Bumbulienės ir jos kolegių, Lazdininkų seniūnaitės Rimos Dobravolskienės, pedagogės Editos Gliožerienės ir jos vadovaujamų ikimokyklinukų, bibliotekininkių Danutės Paulikienės ir Jurgitos Anužienės. Paklausta, kas yra jų jau tradicinėmis tampančių miestelio Kalėdų ir Velykų švenčių puošybos iniciatoriai, B. Litvinienė nė nedvejojo: „Mūsų seniūnas Alvydas Poškys ir specialistė Asta Kairienė. Abu – jauni žmonės, jiedu ir yra tie amžinieji varikliai. Pilni idėjų ir labai lengvai sugebantys jomis uždegti kitus.“
Šalia Grūšlaukės kils vėjo elektrinės
„Visuomenės sveikatai įtaką darančių veiksnių nenumatoma“, – tokia pagrindinė išvada pateikiama VšĮ „Pajūrio tyrimų ir planavimo institutas“ specialistų parengtoje planuojamos ūkinės veiklos – trijų vėjo elektrinių įrengimo ir eksploatavimo netoli Grūšlaukės – poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitoje. Rengiasi statyti tris jėgaines Planuojamos ūkinės veiklos (PŪV) poveikio visuomenės sveikatai vertinimo (PVSV) ataskaita buvo parengta vėjo jėgaines besirengiančių statyti bendrovių „Gera galia“, „Žydras dangus“ ir „Pajūrio energetika“, ketinančių per šiuos metus užbaigti projektavimo darbus bei pastatyti pačias elektrines, kurių eksploatacijos pradžia numatoma 2021–2022 metais, užsakymu. Vietą, kurioje planuojama statyti vėjo elektrines, supa žemės ūkio paskirties sklypai ir miškai. Artimiausios urbanizuotos teritorijos – už pusantro kilometro į rytus esanti Grūšlaukė ir šiaurės vakarų kryptimi už maždaug 1,9 km įsikūrę Plokščių ir Mončių kaimai. Arčiau būsimų jėgainių esama trijų sodybų: už 420-ties, 715-os metrų ir vieno kilometro. 36,0911 ha sklypas, kuriame kiekvienai jėgainei pagal normatyvus skiriama apie 0,3 ha ploto, yra žemės ūkio paskirties. Elektrinėms įrengti žemės sklypai bus padalinami, atidalintos žemės sklypo dalies paskirtis bus keičiama į „Kita“. Tvirtins kelius, ties tiltus Būsimosiose jėgainėse, kuriose planuojama montuoti 2,5–3,6 MW galios generatorius, pagaminama elektros energija požeminiais kabeliais bus nuvedama į dvi jau esamas transformatorines pastotes Grūšlaukėje. Kabelinėms elektros linijoms tiesti per privačius žemės sklypus bus gauti rašytiniai žemės savininkų sutikimai. Prieš pastatant vėjo elektrines, bus parengtos joms reikalingos aikštelės: į laikinojo saugojimo vietą išvežtas nukastas dirvožemio sluoksnis, iškastos duobės pamatams. Monolitiniai pamatai bus liejami vietoje, į juos montuos gamyklines detales, prie kurių bus tvirtinami vėjo jėgainių bokštai, o prie jų – rotoriai ir mentės, po to tiesiamos ir prie elektros tinklų prijungiamos kabelių linijos. Baigus šiuos darbus, iškastasis gruntas bei nukastas dirvožemis bus paskirstytas teritorijoje, suformuojant kiekvienos jėgainės aptarnavimo aikštelę. Privažiavimui prie teritorijos bus naudojamas esamas kelių tinklas: pietinėje pusėje greta planuojamos teritorijos eina rajoninis kelias Salantai–Grūšlaukė–Benaičiai. Esami keliai, vedantys iki planuojamų žemės sklypų, kurie bus naudojami vėjo elektrinėms įrengti ir aptarnauti, bus sustiprinti: išlyginti greideriuojant, pagal poreikį užpiltos duobės, keliai bus periodiškai prižiūrimi. Nuo esamo lauko kelio įvažiavimui į vėjo jėgainių žemės sklypą bus įrengti tiltai pervažiavimui per Šlaveitos upelį ir nutiesti reikalingi privažiavimo iki kiekvienos aikštelės keliai.
Kokybiškas produktas – dviguba grąža ūkyje
Su garsiausių pasaulyje prekių ženklų įmonėmis, garantuojančiomis aukščiausią produktų kokybę, dirbanti uždaroji akcinė bendrovė (UAB) „Virgilita“ šiemet paminės 10 metų veiklos sukaktį. Didmenine ir mažmenine pašarų, lesalų, mineralų, žolės sėklų prekyba užsiimančios bendrovės steigėjai Sigita ir Virgilijus Kniškos įsitikinę, kad žemdirbiai, mokėdami už kokybę, laimi dukart – per didesnius primilžius, priesvorius, gerą žolės masę ganyklose. „Bendraudamas su ūkininkais, visada sakau: skaičiuokite, ir pamatysite, kokią grąžą duoda kokybiški produktai“, – akcentavo V. Kniška, kurio įmonė aptarnauja per 300 ūkininkų visoje Lietuvoje, dauguma jų ūkininkauja Vakarų Lietuvos regione. Bendrovė „Virgilita“ ūkininkų ūkiams tiekia tokių prekių ženklų, kaip „De Heus“ pašarus ir lesalus, „Schaumann“ mineralus, laižalus ir konservantus, „Barenbrug“ žolės sėklą, „Eurosilos“ pašarų bokštus ir veršelių namelius. „De Heus“ – Olandijos kapitalo įmonė, tęsianti šimtametę šeimos tradiciją, garsi ne tik Europoje, bet ir pasaulyje – kaip sakoma, nuo Pietų Amerikos iki Bangladešo ūkių. Vien Lenkijoje ši bendrovė yra pastačiusi 8 gamyklas, iš kur produkcija atkeliauja ir iki Lietuvos. „Dažnai tenka išgirsti, kad neva lenkiška prekė netikusi. O jeigu tokią gamyklą olandų bendrovė pastatytų Lietuvoje? Ką tada sakytume? Iš esmės, kur gamykla bebūtų, olandų kontrolė ir reikalavimai kokybei yra maksimalūs, o klientai, gyvulių ūkiuose kartą išbandę mūsų platinamus produktus, grįžta vėl“, – teigė V. Kniška, akcentuodamas, kad šalies ūkininkai darosi vis labiau mokyti, turi sukaupę daug patirties ir nuolat įgyja naujų žinių.
Pavasarėja: seniūnijos baigė galynėtis su sniegu?
Kretingos rajono savivaldybės biudžete seniūnijoms sniegui valyti buvo numatyta 40 tūkst. eurų. Akivaizdu, kad tokios sumos neužteko, juolab kad šiemet buvo užklupusi žiema, kokios seniai neregėjom. Kadangi jau velkasi neapmokėtos skolos, o dar jų prisidės už vasarį, Ekonomikos ir biudžeto skyriaus vedėjas Gvidas Jonauskas neabejojo, kad rajono taryba šią biudžeto eilutę turės koreguoti. Darbai atlikti – pinigai vėluoja „Mūsų maldos nuėjo Dievui į ausį: sniegas štai jau tirpsta, ateina pavasaris“, – juokavo Imbarės seniūnas Antanas Turauskis. Anot jo, rūpesčių šį gilios žiemos sezoną buvo lygiai tiek, kiek ir sniego. Imbarės seniūnijoje, kurios teritorijoje – apie 100 kilometrų vietinių kelių, jo danga buvo 30 centimetrų storio, kai, pavyzdžiui Kretingos mieste – 25 cm. Sniego valymo darbus seniūnijoje atliko Savivaldybės skelbtą viešųjų pirkimų konkursą laimėję 2 ūkininkai ir Kelių priežiūros tarnyba. Už sausį Savivaldybė pagal Buhalterinės apskaitos skyriui pateiktas sąskaitas jiems turės sumokėti maždaug 8 tūkstančius eurų, o sąskaitos už vasarį bus pateiktos kovo pradžioje. Sniegą valę vyrai, kaip sakė seniūnas, dirbo rankoves atsiraitoję kada tik reikėjo, nors gyventojai kartais ir priekaištavo. „Žmonės visada nori ir greičiau, ir švariau, bet ne visada tai pavyksta. Jei pinigų kas duotų, kiek paprašytum, tai ir tris, ir keturis kartus per dieną valytuvais būtų galima kelius pravažiuoti“, – kalbėjo A. Turauskis. Jam labiau patiko senoji finansavimo tvarka, kai pagal poreikius biudžeto lėšos būdavo skirstomos konkrečioms seniūnijoms – esą tuomet būdavo daugiau laisvės, galėjo lanksčiau laviruoti, žodinės apklausos būdu, kada reikia, pasirinkti kaip penkis pirštus seniūniją pažįstančius darbščius ūkininkus, sutinkančius savo technika nuo kelių ir gyvenvietėse valyti sniegą.
Kaip užauginti gerą pomidorų derlių
Savo sodybų ar daržo nebeįsivaizduojame be pomidorų. Kad užaugintume gerą jų derlių, būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų, vienas kurių – tinkamai parinkta sėkla. Uždaroji akcinė bendrovė „Sėkluva“ sodininkams-daržininkams rekomenduoja auginti tokias pomidorų veisles, kurios maksimaliai yra pritaikytos prie mūsų klimato sąlygų: pomidorų augintojams, atsižvelgiant į šeimos poreikius, belieka tik atsirinkti, kokius pomidorus auginti – aukštaūgius ar žemaūgius, smulkiavaisius ar stambiavaisius, raudonus, avietinius, geltonus ar vis labiau į madą ateinančius tamsiavaisius. Sėklų pasirinkimą lemia ir tai, kaip auginsime pomidorus: atvirame grunte, šiltnamiuose, o gal – ant palangės ar balkone. Mūsų klimato sąlygomis pomidorai į nuolatinę vietą yra sodinami daigais. Vadinasi, pirma sėjamos sėklos, iš jų išaugę daigeliai pikuojami, o sutvirtėję daigai sodinami į atvirą gruntą ar šiltnamį. Norint išvengti pomidorų ligų, sėklų gamintojai ir pardavėjai rekomenduoja nepirkti sėklų iš atsitiktinių prekeivių, būtina pasidomėti veislės charakteristika, pasitarti su labiau patyrusiais daržininkais. Patyrę pomidorų augintojai nerekomenduoja taupyti dirvožemiui, todėl geriau iškart pirkti pomidorų daigų auginimui skirtą arba universalų substratą. Sėjant būtina jį sudrėkinti ir dezinfekuoti.
Kaip galima vykdyti veiklą nesteigiant įmonės
„Netekau darbo, tačiau turiu minčių ir idėjų pradėti dirbti savarankiškai. Kaip geriau tai padaryti, nuo ko pradėti? Vertėtų iškart steigti įmonę ar bandyti dirbti, savo veiklą registruojant kitokia forma?“ – klausė „Pajūrio naujienų“ skaitytojas Romas V. Konsultaciją šiuo klausimu suteikė Klaipėdos valstybinės kolegijos Finansų ir apskaitos katedros lektorė Giedrė Balkytė. Nesteigiant įmonės veiklą vykdyti galima turint verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymą. Tokios veiklos registravimo pranašumai, lyginant su įmonių steigimu, – kad nėra minimalaus pradinio kapitalo reikalavimo, mažesni buhalterinės apskaitos reikalavimai ir apribojimai, veikla lengvai įregistruojama ir nutraukiama. Kretingos rajono savivaldybėje 2020 metais populiariausios veiklos su verslo liudijimu buvo: prekyba tik ne maisto produktais; specialieji statybos darbai; kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla; statybos baigimo apdailos ir valymo darbai; prekyba; kvalifikacijos tobulinimo ir papildomo mokymo veikla ir kt. O populiariausios veiklos pagal individualios veiklos pažymą buvo kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla; statybos baigimas ir apdaila; kiti statybos baigiamieji ir apdailos darbai, variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas; gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba ir kt. Vykdantys individualią veiklą (turint verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymą) gyventojai turi mokėti gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Mokamų mokesčių suma priklauso nuo gautų pajamų dydžio, pasirinktos veiklos rūšies, veiklos vykdymo laikotarpio, veiklos teritorijos, norimų socialinių garantijų ir pan.
Žudgalio praeities mozaika
Į vakarus nuo Salantų miesto, Erlos-Salanto upių senslėnyje ir už jo kylančioje aukštumoje, plyti Žudgalis. Tai daugiau kaip dviejų šimtų metų istoriją skaičiuojantis kaimas, kurio praeitį mena palei Ateities gatvę tebestovinčios sodybos, kryžkelėje rymanti koplytėlė bei prie kelio į Salantus veikusios senosios kapinės. Upelis varliagyvių garbei Šiandien kaimui priklauso 212,10 ha žemės, kurioje stovi 8 sodybos. Pagal teritorijos dydį iš trisdešimt keturių Imbarės seniūnijos kaimų Žudgalis yra dvidešimt penktas, o pagal gyventojų skaičių priskiriamas prie mažiausių seniūnijos gyvenviečių. Daugiau kaip pusė kaimo žemės – apie 120 ha – plyti Erlos-Salanto upių senslėnyje. Šioje dalyje dominuoja pievos ir dirvonuojanti žemė. Šiauriniame pakraštyje, tarp gyvenvietės ir Alkos kalno, plyti Erlomis vadinamos durpingos pievos, kaskart pavasarį ir per rudenines liūtis patvinstančios ir tampančios sunkiai praeinama pelke. Šia pievų dalimi Erlos link teka Alkupis, skiriantis Žudgalį nuo Alko (Alkos) kaimo. Nuo Erlų Salanto link teka vasaromis išdžiūvantis Varlupis. Pasakojama, kad šis upelis – dirbtinis, atsiradęs Salantų dvaro savininkų paliepimu iškasus melioracijos kanalą Erlų pelkėms nusausinti. Pavasariais jame atsirasdavo gausybė varlių, kurių kvarkimas plačiai pasklisdavo apylinkėje. Todėl naująjį upelį vietiniai praminė šių beuodegių varliagyvių garbei. Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu vieškeliu, jungusiu miestą ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais. Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinis kelio ruožas, einantis miesto teritorija, vadinamas Žudgalio gatve. Pietinė kaimo riba siekia kelius Salantai–Kretinga ir Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis. Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu vieškeliu, jungusiu miestą ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais. Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinis kelio ruožas, einantis miesto teritorija, vadinamas Žudgalio gatve. Pietinė kaimo riba siekia kelius Salantai–Kretinga ir Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis.
Kretingiškės namuose – brangiausios pasaulyje katės
Kretingiškė, TV projekto realybės šou „Namas“ dalyvė, grožio ir estetikos specialistė 38-erių Gražina Asipauskaitė prieš pusmetį įsigijo du ypatingus gyvūnus – vienas brangiausių ir rečiausių kačių pasaulyje: laukinę Afrikos katę servalą, kurią pavadino Monro, ir sevaną, vardu Talį. Iš išorės – lūšis, charakteris – šuns Abi katės dėl kailio atrodo tarsi tigriukai, tačiau turi laibus kaklus, nedidelę galvą su ilgomis ausimis, itin ilgas kojas ir tuo primena lūšis. Monro, pasakojo šeimininkė, yra tikra žvaigždė – jos grakšti eisena, išdidi elgsena, akys išraiškingos. Ėda nedaug ir tik iš rankų, yra ilgakojė – suaugusios ir pasistiebusios ant dviejų užpakalinių kojų šios katės gali siekti iki 160–170 cm. „Iš visko matyti, kad maniškė Monro pagal veislę tikrai bus mažesnė, nes galvoju, kad ji nėra 100-procentinė servalė. O Talis, atvirkščiai – daug ėda ir per pusmetį jau spėjo nusipenėti. Jis mėgsta laipioti užuolaidomis ir užšokti kuo aukščiau“, – pasakojo moteris. Šioms katėms būtinas specialus maistas, įvairūs vitaminai. Monro organizmas sunkiai įsisavina kalcį, todėl pradėjo lūžinėti kaulai. Dabar katės kojytėse įtaisyti 4 strypai, kad kaulai sugytų po atliktų operacijų. „Lūšiukai“, tvirtino Gražina, labai myli vaikus, o jos 7-mečiui sūnui Gabrieliui pakeičia brolius ar seses. „Šios katės ypatingos – primena šunis, klauso komandų – atsistoti, sėsti, atnešti kamuoliuką, netgi rašiklį sūnui ruošiant pamokas. Urzgia, kad iš dubenėlio neatimtum maisto. Nors sakoma, kad jos agresyvios, bet taip nėra, jos labai jaučia šeimininką. Nėra buvę, kad įbrėžtų, nors vaikas netyčia ir ant uodegos užlipa“, – savo augintines gyrė G. Asipauskaitė. Iš prieglaudos paėmė katę ir šunį Be šių dviejų kačių, kurių kiekviena kainuoja kaip geras automobilis, G. Asipauskaitė dar turi kitokias 2 kates — rusų nulėpausį ir Siamo veislės, jos namus saugo kalė Dika. „Ir Siamo katytę Pumą, ir vilkšunę pasiėmiau iš prieglaudos. Dika buvo stipriai kankinta, sulaužyti šonkauliai, prieglaudoje sakė – nugaiš. Bet parsivežiau, išgydžiau, ir jau 4-erius metus pas mane gyvena, tiesa, liko raiša. Kartais staugia kaip vilkė. Puma yra akla, baiminasi žmonių, tik viena bėda, kad įgudusi gaudyti paukštelius“, – apie savo gyvūnus pasakojo moteris.
Sūdėnai. Gilią senovę menantis kaimas.
Netoli Laukžemės, pasienyje su Latvija, driekiasi Sūdėnų kaimo žemės. Jose rastas gludintas akmens kirvukas siaurėjančia pentimi, taip pat Šventosios slėnyje aptiktos ugniaviečių liekanos bei žmonių nuskeltos titnago skeltės liudija, kad šioje vaizdingoje vietovėje žmonės ėmė kurtis jau gilioje senovėje, dar neolito pabaigoje ar žalvario amžiuje. Vakarų baltų palikti pėdsakai Daugiau žinių turime apie ankstyvajame ir senajame geležies amžiuose čia gyvenusią vakarų baltų bendruomenę, kurią mena pilkapynas ir kapinynai, išlikę Šventosios slėnio kalvelėse. Pilkapyną sudaro 5 skirtingo dydžio – nuo 4,2 iki 9 m skersmens – pilkapiai, supilti III–I a. pr. Kristų. Juose rasti 26 sudegintų mirusiųjų kapai, kuriuose smulkiai sutrupinti kauliukai buvę užkasti duobutėse arba supilti į nedideles lipdyto molio urnas. Dalis urnų stovėjo ant plokščių akmenų ir buvo uždengtos akmens plokštėmis. Kai kuriuos kapus supo nedideli akmenų vainikėliai. Pilkapyną apleidus, I a. po Kr. didžiojo pilkapio sampile dar buvusi palaidota nesudeginta moteris, prie kurios rasta gintaro ir mėlyno stiklo karolių. Kiti mirusieji nuo I a. laidoti 360 m į pietvakarius nuo pilkapyno, arčiau Šventosios esančiame Vaidavingyje. Čia rasta I–IV a. Vakarų Lietuvos pajūrio kapinynams būdingų akmenų vainikų, 2 suardyti degintiniai kapai ir geležinis įmovinis ietigalis. Apie V a. šis kapinynas taip pat buvo apleistas, o mirusiuosius gentainiai vėl ėmėsi laidoti ankstesnėje vietoje, aplink pilkapyną. Tyrimų metu čia aptikti 23 kapai su akmenų vainikais, datuojami V a.–VI a. pirmąja puse. Mirusieji laidoti nesudeginti, skobtiniuose karstuose, su negausiomis įkapėmis: gintaro karoliais, žalvarinėmis apyrankėmis, smeigtukais, segėmis, smiltainio verpstukais, miniatiūriniais lipdyto molio puodeliais ir kt. Įdomu tai, kad dalis kapų buvę pažymėti: ties 9 kapais virš žemės kyšojo akmenys, kurių dalis stovėjo ant grindinėlių, o prie vieno kapo buvęs pastatytas medinis stulpas, apjuostas 8 mažų akmenų vainikėliu. Vėliau, VIII–XIII a. čia gyvenusių kuršių pėdsakų reikėtų ieškoti Degsnės miško pietiniame pakraštyje esančioje Maro kapelių kalvelėje. Kasant iš jos smėlį, buvo randama įvairių žalvarinių kryžminių smeigtukų ir kitų papuošalų, geležinių ietigalių bei kirvių.
|
|
