|
|
|
Žemė ir ūkisGrabšyčiai. Kaimynams savo žemes išdalinęs kaimas
Grabšyčiai – į mažiausių Kretingos rajono gyvenviečių penketuką patenkantis kaimas, plytintis abipus kelio Nasrėnai–Stropeliai, įsiterpęs tarp Kūlsodžio ir Stropelių žemių. Jo likimas – akivaizdus pavyzdys, kaip įvairiu laiku vykusios žemės ir administracinio-teritorinio suskirstymo reformos naikino senus mūsų krašto kaimus. Susiformavo po Valakų reformos Pagal teritoriją Grabšyčiai šiandien yra mažiausias Kūlupėnų seniūnijos kaimas, apimantis tik 38,1 ha plotą, kuriame stovi trejetas sodybų. Tačiau daugiau kaip prieš 100 metų Grabšyčiai buvo viena didžiausių Kartenos valsčiaus gyvenviečių. Kaimas apėmė per 1 tūkst. ha plotą, kuriame dabar plyti Grabšyčiai ir Sauseriai bei dalis Kūlsodžio, Lapgaudžių ir Dauginčių kaimų. Tuo metu Grabšyčius vakaruose supo Salanto, pietuose – Minijos, o pietryčiuose – Mišupės upės. Rytuose jie ribojosi su Prystovais ir Stropeliais, šiaurėje – su Kūlsodžiu, vakaruose – su Kūlupėnais, o pietuose – su Dauginčiais. Vakariniame pakraštyje ošė Tamožinės miškas, o rytiniame – Grabšyčių pušynas. Kaimui priklausė ir dalis kairiajame Minijos krante esančių žemių: slėnio pievos bei dalis Šilpelkės miško. Miške netoli Dauginčių II piliakalnio ir šiandien tebestūkso suplokštėjęs pylimas, kuriuo nuo XVI a. Valakų reformos iki XX a. Lietuvos žemės reformos ėjo riba tarp Grabšyčių ir Dauginčių.
Šeštasis padvariškių smidrų augintojų pavasaris
Renatos ir Rimanto Paulikų sodyboje Padvariuose 11-os arų plote derančių smidrų sezonas šį pavasarį dėl šaltų orų dvi savaites vėluoja. Tačiau jaunai šeimai, regis, – nė motais, į derybas su gamta juk neis, koks derlius bus, toks gerai.
Prystovai. Kaimas „pristaunioje“ (nuostabioje) vietovėje
Vaizdingoje vietovėje šalia Minijos ir Mišupės santakos plyti vienas seniausių Kūlupėnų seniūnijos kaimų – Prystovai, kuriuos su likusiu pasauliu ir seniūnijos centru jungia Prancūzkelis. Trys pavadinimo versijos Prystovai – trečias pagal teritorijos plotą Kūlupėnų seniūnijos kaimas, apimantis 553 ha žemės. Iš šiaurės jį juosia geležinkelis, rytuose – Kretingos ir Plungės rajonų administracinė riba, palei pietinį kraštą vingiuoja Minija, o vakaruose kaimas susisiekia su Sauseriais. Vaizdingos Minijos ir Mišupės pakrantės nuo seno traukė žmones. Pasakojama, kad upių santakoje senovėje stovėjusi pilis, kurią nuplovė Minija. Šiandien buvusį piliakalnį primena Pile, Pilimi, Pilale, Dyburio pilale vadinamos aukštumos pakraštyje esanti atodanga. Šalia Dyburio pilalės esančioje smėlingoje Rūsių kalvelėje kasant duobes bulvėms saugoti buvo aptikta stambių kaulų ir senienų, iš kurių vienas sidabrinis žiedas savo skersmeniu prilygęs dvikinkio vežimo rato stebulei. Nuo to laiko imta pasakoti, kad čia palaidoti Prystovuose gyvenę milžinai. Vis tik, radiniai leidžia manyti, kad čia buvęs VIII–XIII a. kuršių kapinynas, o tas nepaprastas žiedas buvo ne kas kitas, kaip priešistorinis kaklo papuošalas – antkaklė. Galbūt su kuršių tikėjimu susijęs ir masyvus akmuo su dubeniu, šiuo metu supleišėjęs gulintis prie Mišupės, netoli tilto. Prystovų kaimas susiformavo XVI a. Kartenos dvarui priklausančioje žemėje. Manoma, kad jo vardas susijęs su pristovo – dvaro pareigūno – pavadinimu. Tais laikais pristovais vadinti iš pasiturinčių valstiečių arba smulkių bajorų skiriami pareigūnai, administravę dalį dvaro valdų, varę valstiečius atlikti prievolių, jiems atstovavę ir gynę jų reikalus dvare ir teisme. Galbūt kažkuris Kartenos dvaro pristovas tapo vienu pirmųjų šio kaimo naujakurių; arba visa nausėdija su žeme ir žemdirbiais buvusi tarnybos laikotarpiui atiduota pristovui, atlyginant jam už darbą. Pasak kitos versijos, seniau per kaimą ėjęs svarbus kelias, prie kurio stovėję keliauninkams apsistoti skirti užvažiuojamieji namai. Prie tos stoties išaugęs kaimas ir buvęs pavadintas Prystovais, t. y. vieta, kurioje „pristojama“ poilsiui. Patys prystoviškiai aiškina, kad čia esanti „pristauni“ – graži, nuostabi vieta, dėl to ji taip ir pavadinta.
Investuoti – vadinasi, įdarbinti laisvus pinigus
Kas tai yra investicijos, į ką reikėtų investuoti, kodėl verta tai daryti, „Pajūrio naujienos“ kalbėjosi su Klaipėdos valstybinės kolegijos Finansų ir apskaitos katedros lektore Aurelija Zoniene. – Kaip apibūdintumėte investavimą ir į ką gali investuoti paprastas, vidutines pajamas gaunantis žmogus? – Bendrąja prasme investavimas suprantamas kaip laisvų pinigų įdarbinimas. Šiais laikais investavimo alternatyvų yra įvairių. Galima investuoti į nekilnojamąjį turtą, tauriuosius metalus, vertybinius popierius, kriptovaliutas, pensijų fondus, gyvybės draudimą, paskolas sutelktinio finansavimo platformose ar tarpusavio skolinimo platformose ir pan. Pradėti investuoti galima net neišėjus iš namų, pasitelkiant skaitmenines priemones. Investavimas yra neatsiejamas nuo finansinio raštingumo. Jeigu asmuo nėra profesionalus investuotojas ir mano, kad jam trūksta tam tikrų investavimo žinių, jis gali kreiptis į investicines paslaugas teikiančias įmones, kurios už tam tikrą mokestį padės įdarbinti jo sukauptas lėšas. Pagal Lietuvos banką, 2020 metai išsiskyrė įspūdingu indėlių augimu bankuose. Praėjusiais metais indėliai bankuose išaugo 6,9 mlrd. Eur, arba 27,6 proc., ir metų pabaigoje sudarė 31,9 mlrd. Eur. Toks indėlių prieaugis buvo rekordinis – didžiausias per visą stebėjimų laikotarpį. 2020 m. augo visų rūšių indėliai, o namų ūkių – 3 mlrd. Eur (20,2 proc.). Tai rodo, kad namų ūkiai gaunamas pajamas buvo linkę kaupti ateičiai. Kaupimas minimas neatsitiktinai – investuoti rekomenduojama pradėti tik tuomet, kai namų ūkiui pavyksta sukaupti bent 3-6 mėnesių išlaidų dydžio rezervą, o investuojamą pinigų sumą nebūtų skaudu prarasti.
Kas laukia Kretingos vandens bokšto
Bendrovė „Kretingos vandenys“ socialiniuose tinkluose pasidalino informacija, kad prie įvažiavimo į miestą nuo Šiaulių pusės kylančio galingo vandens bokšto būklė yra avarinė. Jo teritorija aptverta „Stop“ juosta, kuri vietomis nudraskyta, ir aplinkiniai žmonės pastebėjo, kad pro ją landžioja paaugliai. Visa tai kelia nerimą gretimų Melioratorių gatvės daugiabučių gyventojams, ir jie norėtų žinoti, koks gi šio galiūno likimas: ką su juo ketinama daryti – griauti ar renovuoti. Prisiminė seną nelaimę „Ar ilgai čia laukti bėdos, juolab kad tas bokštas jau paženklintas nelaime ir žmogaus mirtimi, – kalbėjo į redakciją paskambinęs kretingiškis Juozas. – Gerai atsimenu, kaip griuvo nebaigtas statyti pirmasis bokštas: bėgom žiūrėti, nors saugumiečiai vaikė ir neleido prieiti artyn. To bokšto statyboj dirbo mano geras pažįstamas. Valdžia darbus tuomet prastai kontroliavo, medžiagas masiškai vogdavo, cementas buvo prastos kokybės. Statė vyrų brigada, ne paslaptis, vyrai ir darbo metu – taip tuomet buvo priimta – stikliuką pakilnodavo. Dar dirbo vienas atsiųstas kareivis. Jis ir buvo užsiropštęs į bokštą, kai šis griuvo neatlaikęs pusiausvyros, nes betonuota masė suvirto į šoną“. Kretingiškio žiniomis, kareivis žuvo, kiti brigados vyrai, tuomet buvę bokšto papėdėje, išsigelbėjo. Vėliau, 1985-aisiais, griuvusio bokšto vietoje pastatytas dabartinis, tačiau gerokai žemesnis – pastarojo aukštis 49,5 m. Panašus tuo metu buvo pastatytas ir Šventojoje. Aptvėrė statybine tvora Bendrovės „Kretingos vandenys“ vadovas Tomas Jurgutis nedvejodamas patikino, kad Kretingos vandens bokštas nebenaudojamas nuo 2004-ųjų, savo laiką atgyvenęs, o jo būklė – avarinė. Sovietmečiu statyto vandens bokšto tikslas – sukaupti į rezervuarą 600 kub. m vandens ir tiekti jį Kretingos miesto gyventojams. Bokštas nustojo funkcionuoti nuo to laiko, kai mieste buvo įrengti vandens gerinimo įrenginiai ir pastatyti antžeminiai rezervuarai. „Bokštą būtina griauti, nes, ekspertų vertinimu, per kone keturis dešimtmečius įskilęs ir rezervuaro kupolas, ir pamatas, o ir pats statinys pamažu svyra. Laiptus stipriai yra pažeidusi korozija, ir be papildomų apsaugos priemonių pavojinga patekti į statinio vidų. Dėl to šiandien tenka bokštą aptverti, kad į teritoriją nepatektų smalsuoliai“, – kalbėjo T. Jurgutis. Jis neslėpė, kad šį pavasarį dėl intensyvių statybų nebuvo lengva išsinuomoti statybinę tvorelę, todėl laikinai ir tekę pasinaudoti „Stop“ juosta. Tačiau užvakar apsauginė tvora buvo atgabenta ir sumontuota, kad po pavojingą zoną nevaikščiotų pašaliniai asmenys.
Patikslintos pasėlių deklaravimo taisyklės
Žemės ūkio ministerija, atsižvelgusi į žemdirbių prašymus ir pasikonsultavusi su mokslininkais, patikslino Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškų ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisykles. Visi pareiškėjai jau žino, kad šiemet laukuose nebus galima palikti smulkintos ir tolygiai paskleistos žolės. Išimtis taikoma tik sodų ir uogynų tarpueiliams, kuriuose yra pieva. Patikslinus taisykles numatyta dar viena galimybė – palaukėse, kurios siekiant ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių atitikties yra deklaruojamos kaip pievos (kodas GPŽ), žolę bus galima nupjauti, išvežti, sudėti į kūgius arba smulkinti ir tolygiai paskleisti. Pareiškėjai, kurių deklaruojami plotai ar jų dalys patenka į paukščių apsaugai svarbias teritorijas, paraiškoje turės patvirtinti žinantys apie tai. Taikantieji laukuose bearimines žemės dirbimo technologijas (seklųjį žemės dirbimą arba tiesioginės sėjos būdą), deklaruodami pasėlius paraiškoje turės pateikti apie tai informaciją. Jei pareiškėjas Nacionalinės mokėjimo agentūros prašymu per nurodytą terminą nepatikslins paraiškos duomenų (pvz., neteisingai pateiktos atsiskaitomosios sąskaitos duomenų ar paveldėtojas nepraneš apie valdos perėmimą), agentūra tik praėjus trejiems metams anuliuos apskaičiuotą paramą. Anksčiau taisyklėse buvo nurodytas vienerių metų terminas. Ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos sėklininkystės asociacija, parengė ir 2021 m. Augalų veislių klasifikatorių. Į jį įrašytos beveik visos šiuo metu Lietuvoje auginamos teisiškai saugomos augalų veislės. Iki šiol sąraše buvo apie 10 tūkst. veislių, dabar jis žemdirbių patogumui sutrumpėjo iki 900. Pasėlių deklaravimas vyks iki birželio 7 d. Paraiškas bus galima teikti ir pavėluotai: nuo birželio 8 d. iki liepos 2 d., tačiau už kiekvieną pavėluotą darbo dieną išmokų suma bus mažinama 1 proc.
Pagal Žemės ūkio ministerijos informaciją
Botanikos sodas įprasmina Jurgio Pabrėžos darbus
Klaipėdos universiteto (KU) Botanikos sode yra suformuoti 5 skyriai: dendrologinis, dekoratyvinių želdinių, rytietiškų sodų, Lietuvos floros ir vaistinių-prieskoninių augalų. Pastarąjį, šiemet minint kraštiečio mokslininko botaniko vienuolio pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos 250-ąsias gimimo metines, sumanyta pertvarkyti į etnofarmacinę kolekciją, kuri savo forma primena baltiškąjį gyvybės medį. J. A. Pabrėžos paveldui pažinti KU Botanikos sodo vadovė profesorė Asta Klimienė pasakojo, kad anksčiau jų sode auginta vaistinių-prieskoninių augalų kolekcija pertvarkyta pagal baltiškąjį modelį, sukuriant atskiras zonas. Joje atsirado ir etnofarmacinių, arba liaudyje naudojamų kaip vaistinių, augalų zona, kurioje jau pasodintas valerijonas, vingiorykštė, šalpusnis, dilgėlė, bitkrėslė ir kt. Tokius augalus gydymo tikslais vartojo liaudies mediciną gerai išmanantis botanikas J. A. Pabrėža. „Iš viso etnofarmacinei kolekcijai atrinkome 19 nuo seno mūsų krašte augančių gydomųjų augalų. Jie susodinti grupėmis į apskritimo, gyvačiukės, saulutės formomis kuriamą gyvybės medį, o suformuoti takai primena medžio kamieną“, – apie baltiškojo paveldo, kurį puikiai išmanė ir gydydamas žmones naudojo J. Pabrėža, edukacinę kolekciją pasakojo A. Klimienė. Spartus vaistinių augalų plitimas mūsų krašte sietinas su krikščionybės plėtra – atsirado vienuolynai, buvo pradėta auginti iš kitų kraštų atsivežtus augalus, vartoti juos gydymo tikslais.
Kas padeda pasiekti finansinę laisvę
Kaip reikėtų paskirstyti savo gaunamas pajamas, kaip turėtų būti paskirstomos išlaidos, kas galėtų motyvuoti taupyti ir apskritai kas tai yra finansinis raštingumas, „Pajūrio naujienų“ skaitytojams paaiškino Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorė Jolanta Kreišmonienė. „Kažkur perskaičiau tokią citatą: „Tam, kad numatytumėme žmogaus ateitį, pakanka pažiūrėti, kam jis dabar leidžia pinigus ir skiria laiką!“ – kad finansinio raštingumo įgūdžiai reikalingi nuo mažens, kasdien ir visą gyvenimą, neabejojo lektorė. Ji nepritarė požiūriui, kad galbūt dėl įvairių finansinių krizių apskritai neverta turėti atsargų: „Jei žmogus neturės santaupų, vadinamosios finansinės pagalvės, tai iš kokių pajamų jis gyvens, jei neteks darbo krizės metu? Iš tiesų, žmonės jau turėjo pasimokyti iš 2008 m. krizės – kad finansus reikia tvarkyti atsakingai ir kokios yra galimos pasekmės, to nepadarius. Bet kuriuo atveju, finansinių saugiklių įvairiomis formomis – pinigais, nekilnojamuoju turtu, žaliavomis – auksu, sidabru – turėti verta.“ Pagrindinės finansų valdymo taisyklės Finansiniu raštingumu suprantamas gebėjimas tinkamai valdyti savo asmeninius finansus, gebėjimas suprasti finansinę informaciją ir ja pasinaudoti, priimant teisingus finansinius sprendimus, pradedant kasdienėmis išlaidomis ir baigiant ilgalaikiu finansiniu planavimu. Gyvenant šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje, daugiausia laiko žmonės praleidžia uždirbdami pinigus ir juos išleisdami. O norint pasiekti finansinės laisvės arba kad gautų pajamų užtektų bent iki mėnesio pabaigos, iki kito atlyginimo, ir nereikėtų skolintis, būtina gebėti kontroliuoti uždirbamus ir išleidžiamus pinigus ir atsidėti jų ateičiai, t. y. taupyti. „Nesvarbu kokį būdą tvarkyti asmeninius finansus asmuo bepasirinktų, būtina laikytis pagrindinių taisyklių: išlaidos turi būti mažesnės už pajamas; kaupti santaupas įvairiems nenumatytiems atvejams; ruoštis iš anksto būsimoms didelėms išlaidoms; skolintis atsakingai“, – paaiškino J. Kreišmonienė.
Žvainiškės šiltnamyje jau žalia
Nedideliame žvainiškės Daivos Stonkuvienės šiltnamyje prie namų visu ryškumu jau žaliuoja pirmosios salotos. Dabar – salotos, ateis eilė ir pomidorams Pati Daiva juokėsi – anoks čia stebuklas, juk beveik visi kaime gyvenantys žmonės šiltnamius turi ir, ko gero, kas netingėjo padirbėti, tas jau taip pat skanauja ankstyvųjų vitaminingų žalumyninių daržovių. Kaip bebūtų, ir pati pašnekovė pripažino: dažna šeimininkė turi savo patirčių, kuriomis retsykiais pravartu ir pasidalinti. D. Stonkuvienė į vazonėlius pasodintų salotų prisipirko praėjusį pavasarį. Lapus nupjaustė, o likusias šakneles susodino šiltnamyje. Augalai ūgtelėjo, laikui bėgant, pribarstė sėklų. Tada sudygusias jas žvainiškė sukaišiojo į žemę – per žiemą salotos išsilaikė kuo puikiausiai, o šiuo metu lapeliai jau užaugo iki 5–7 centimetrų. Tame pačiame polikarbonatiniame šiltnamyje, sudarančiame galimybes išlaikyti geriausią aplinkos temperatūrą ir jos drėgmę, po truputį jau stypsta pakankamai šiltą kovo 8 dieną Daivos pasėti ir plėvele užkloti špinatai, ridikėliai, netrukus čia bus „apgyvendintos“ paprikos, agurkai. Kitame, taip pat prie namų esančiame stikliniame, šiltnamyje bus pasodinti pomidorai. „Mažiau patenka saulės, iš patirties žinau, kad pomidorai ten auga geriau – vaisiai išsilaiko iki tol, kol pašąla,“ – sakė Daiva. Savo šiltnamio gėrybes ji kruopščiai ir ravėjusi, ir daug laisčiusi, kai pasnigo, prinešusi pakankamai sniego. Tręšusi tik organinėmis trąšomis – perpuvusiu mėšlu. „Bet šiemet pirmąkart išbandžiau ir granuliuotą vištų mėšlą – labai pasiteisino“, – teigė pašnekovė. D. Stonkuvienės šeima daržovių, o jų šiltnamiuose bei lauko darže užsiaugina, kokių tik yra, parduotuvėse, juolab ne sezono metu, beveik neperka, vitaminų semiasi iš savo pačių užsikonservuotų gėrybių.
Šaučikiai. Kaimas, kurio gyventojus išskyrė sovietmečio reformos
Šiandien Šaučikiais vadinamos dvi viena šalia kitos Kretingos ir Skuodo savivaldybėse esančios gyvenvietės, kurios dar prieš 75-erius metus sudarė vieną kaimą. Vietovardis – pagal pirmąjį naujakurį Šaučikiai pirmąkart paminėti 1568 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto Plungės valdos žemėlapyje. Manoma, kad vietovardis kilo iš pirmojo naujakurio Šaučikio vardo. Po Valakų reformos kaimui priklausė apie 872 ha žemės, kuri ribojosi su Šaukliais, Nerėpais, Erlėnais, Juodupėnais ir Ermonaičiais (dab. Palšiai ir Šatraminiai), o šiaurės rytinis kampas – su Kulaliais. Kuriantis gatviniam kaimui, visos sodybos buvo statomos vakarinėje žemių dalyje, abipus apie 1,5 km ilgio gatvės, kuria ėjo senasis vieškelis iš Salantų į Mosėdį. Abipus sodybų plytėjo ariami laukai, o už jų, kaimo pakraščiuose, – bendrosios ganyklos, pievos ir miškai. 1646 m. kaimas priklausė Salantų dvarui, o jį padalinus 1675 m. atiteko Grūšlaukės dvarui. Nuo 1750 m. čia buvo 22–23 kiemai, kuriuose 1821 ir 1843 m. gyveno 177 katalikai, priklausantys Salantų parapijai. 1845 m. sudarytame sąraše išvardinti 92 vyrai ir 109 moterys – Alksnių, Anužių, Bagdonų, Bėrontų, Bružų, Dronsučių (Drąsučių), Einikių, Golauskių, Kniūkštų, Kubilių, Kvasų, Laukių, Leknių, Petrauskų, Petručių, Pilipavičių, Razmų, Stanių, Stonkų, Šorių, Vaicekauskų, Valančių, Vamrių, Vičių, Zaburų ir Žutų šeimynos. Jos dirbo iš dvaro išsinuomotą žemę, už kurią mokėjo činšą, o Pesčių palivarke ėjo lažą ir atliko kitas baudžiavines prievoles. Viso kaimo galvijų bandas piemenys ganė bendrosiose ganyklose ir miške, o po šienapjūtės atžėlus atolui – ir pievose. Kaimo miške žemdirbiai ruošė sau malkas ir medieną trobesiams remontuoti, o naujoms statyboms medienos pasigaminti gaudavo Salantų dvaro miško valdoje.
|
|
