|
|
|
Žemė ir ūkisApie gilių kavą, raugintus klevo lapus ir keistą muziką
Drėgnuose tropikų miškuose augančio Palo santo medžio smilkalai, džiovinti vaisiai, medus, stalo vidury pamažu besiskleidžianti stebuklingoji Jericho rožė ir daug mažų spalvotų puodelių – tokią atmosferą sukūrė padvariškė Nida Urbonaitė, Kretingos muziejaus darbuotojus pirmuosius pakvietusi į daugelio skoniui neįprastos kavos degustaciją.
„Žaisliniai“ puodeliai – pagal nuotaiką Smilkalai – dėl močiutės palėpę primenančio aromato, Jericho rožė – dėl amžinumo, mat ši Mergelės Marijos palytėta gėlė, sako, sugeba šimtus, tūkstančius kartų mirti ir vėl atgyti. „Simboliška, kad šį pilką, iš pažiūros neišvaizdų, vos užpylus vandens besiskleidžiantį gniužulą, laikomą nemirtingumo simboliu, galima perduoti iš kartos į kartą. O juk muziejininkai daiktų istorijas ir įvykius taip pat perteikia kartų kartoms“, – kodėl į renginį atsinešė rožę, paaiškino Nida. „Visiems, kam nereikalingi maži puodeliai, sakiau, duokit man. Nustebau, kad jų, ir prabangių, dabar turiu tiek daug. Klausiu: o ką geradariams aš galėčiau – mainais? Juokiasi – esą su „žaisliniais“ puodeliais nėra jiems, kas veikti, iš tokių vis tiek negeria“, – pasakojo N. Urbonaitė. Anot jos, kai kuriems žmonėms rytą pasitikti patinka su gurkšniu garuojančios kavos geltoname, kai kuriems – raudoname ar žaliame puodelyje. „O štai šis, mėlynas, spėju, patiktų direktorei Vidai Kanapkienei, nes, pastebėjau, kad jos ir drabužiai, ir papuošalai daugiausia – mėlyni“, – juokavo Nida. Būtent jųdviejų – Nidos ir direktorės – pažintis, užsimezgė SPA „Levanda“ Padvariuose, kur pašnekovė dirba. Moteriškas paatviravimas apie kavą lėmė, kad šiandien ji, kaip edukatorė, varsto Kretingos muziejaus duris, kad, kaip sakė muziejaus Informacijos ir edukacijos skyriaus vedėja Jurgita Paulauskienė, Tradicinis amatų centras pasipildė dviem Nidos kuruojamomis naujomis programomis – vaikams skirta ir sykį jau išbandyta, nemažai puikių atsiliepimų sulaukusia „Gilės nuotykiai virtuvėje“ bei „Kelionė laiku su kavos puodeliu“ suaugusiems. Į pirmąją kavos degustaciją suaugusiems Nida atsinešė ir, kaip suskaičiavo, kokius 14 metų už save vyresnį „Šeimininkės vadovą“. Būtent ši knyga moterį ir įkvėpė domėtis iš augalų išgaunama kava, pradėti skonių bandymus.
Upės ir upių potvyniai
Upės ir krituliai Upių nuotėkio savybes lemia upės baseino geologinės, klimatinės ypatybės ir antropogeninė veikla. Upėse, kurių sistemose dominuoja lengvi smėlio gruntai, didžiąją nuotėkio dalį sudaro gruntinis vanduo, o ten, kur dominuoja nelaidus, sunkus gruntas, upėms būdinga, kad didžiąją nuotėkio dalį sudaro kritulių ir sniego tirpsmo vanduo. Miškinguose ir pelkėtuose upių baseinuose didesnė dalis vandens yra sulaikoma miško paklotės, kuri tarsi kempinė sugeria ir lėtai atiduoda perteklinę drėgmę – priešingai negu intensyviai žemės ūkyje naudojamos teritorijos, kai dėl atviro dirvos paviršiaus ir įrengtų melioracijos sistemų vanduo nuteka daug greičiau. Minijos upės baseinas didžiąja dalimi priskiriamas Žemaičių aukštumos hidrologinei sričiai. Čia per metus iškrinta daugiausia kritulių Lietuvos teritorijoje, o garavimas gana silpnas, todėl dėl vyraujančių sunkių molio ir priemolio dirvožemių didžioji jų dalis nuteka paviršiniu nuotėkiu. Nors didžioji dalis vandens upėmis nuteka pavasarį, bet būdingi dažnai pasikartojantys stiprių liūčių sukelti poplūdžiai. Šios hidrologinės srities upių absoliutus vandeningumas yra didžiausias visoje Lietuvoje (iš vieno ha per metus nuteka iki 4 tūkst. 400 kub. m andens). Minijoje ties Kartena nuo 1924 m. veikia hidrologinė stotis, kurios duomenis galima peržiūrėti Lietuvos hidrometrologijos tarnybos puslapyje http://www.meteo.lt/lt/hidroinformacija. Pagal šioje stotyje atliktus ilgalaikius matavimus nustatyta, kad maksimalus Minijos vandens lygis ties Kartena siekia net 5,86 m, minimalus – 0,74 m, o stichiniu yra laikomas, kai pasiekia 5,20 m lygį. Vidutinis Minijos vandens debitas (vandens tūris, nutekantis per laiko vienetą) ties Kartena – 15,1 kub. m/s, o maksimalus – net 265 kub. m/s, kuris buvo užfiksuotas 1926 m. Šių metų lapkričio pirmą dešimtadienį įvykęs potvynis nesiekė stichinės ribos, tačiau vandens lygis buvo artimas maksimaliam vandens lygiui ir siekė 4,95 m (lapkričio 8 d. 19.30 val. duomenimis). Panašus lygio potvynis buvo kilęs 2010 m. kovo mėnesį.
Daktarai. Tarsi Feniksas iš pelenų pakilęs kaimas
Netoli Kretingos, tarp Salantų ir Šiaulių plentų, plyti Daktarų kaimo žemės, besiribojančios su Grykšiais, Klibiais ir Rubulių miškų masyvu. Sykį šis kaimas buvo sudegintas, bet prieš šimtą metų atgimė naujam gyvenimui. Kodėl jį vadina Daktarais – niekas nežino. Tačiau gydytojo amatą menančiu vardu gyventojai visada didžiavosi ir mėgo pasišaipyti iš kaimynų sakydami: „Jei Traidžiai suviduriuos, o Klibiai sušlubuos, tai Daktarai visada juos pagydys.“ Manoma, kad pirmieji naujakuriai čia pasirodė XV a., kai Vokiečių ordinas perdavė Lietuvai iki tol valdytas pajūrio žemes. Pirmųjų žemdirbių pastangas įdirbti akmeningą žemę ilgą laiką priminė ganyklose netoli Salantų plento išsibarsčiusios akmenų krūsnys, žymėjusios seniausius žemdirbystės laukus. Įkūrus Kretingos dvarą ir jo valdose 1566 m. pravedus Valakų reformą, visa žemė tarp dvaro sodybos ir Rubulių miškų masyvo buvo paversta bendrosiomis dvaro ganyklomis, kuriomis galėjo naudotis ir aplinkiniai Dopšaičių, Klibių bei Kurmaičių kaimai. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste besiverčiančių gyventojų, dvaro savininkai leido žemdirbiams kurtis plėšininėje ganyklų žemėje, kur naujakuriai steigė vienkiemines nausėdijas, vadintas užusieniais. Taip atsirado Daktarų užusienis, pirmąkart paminėtas 1611 m. Kretingos valsčiaus inventoriuje. Spėjama, kad pirmaisiais jo naujakuriais galėjo būti dvaro tarnautojai, gavę žemės laikinam naudojimui kaip atlygį už tarnybą. Kiek vėliau kaimynystėje atsirado Grykšių užusienis. Abiejų šių užusienių žemdirbiai 1771 m. iš dvaro nuomojosi 12¾ valako (apie 264 ha) žemės ir priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitijos Bliūdsukių laukininkijai.
Iš tamsos išnirę žvėrys – vairuotojų siaubas
Netikėtai į važiuojamąją dalį išbėgę laukiniai gyvūnai kelia siaubą vairuotojams. Stresą šiomis dienomis teko išgyventi ir palangiškiui, Šiaulių plentu važiavusiam namo. Pavardės skelbti ir daugiau detalių apie avariją atskleisti nepanorusio vyro vairuojama mašina susidūrė su milžinišku šernu. Didžiausias priešas – greitis „Su reikalais iš Kretingos važiuodama į Vydmantus apie 20 valandą vakaro pamačiau stovintį automobilį „Toyota“. Grįžtant, žiūriu, ta mašina tebestovi, vairuotojas sunerimęs. Supratau, kad kažkas atsitiko ir išlipau, jei reikės, padėti “, – pasakojo įvykio liudininkė Rita. Anot jos, priežastis paaiškėjo griovyje išvydus kokių 200 kg svorio šerną. Vairuotojas pagal taisykles jau buvo išsikvietęs policiją, informavęs aplinkosaugininkus, šie pranešė medžiotojų būreliui, kurio medžioklės plotuose žvėris nudaužtas. Nors susidūrimas su šernu buvo stiprus, Kretingos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas Tomas Mikelkevičius šią avariją apibūdino dar kaip laimingą: vairuotojas nesužeistas, mašina, nors ir nukentėjo, bet taisoma. „Ne kartą raginome ir raginame ypač tamsiuoju paros metu vairuotojus būti budrius. Nesvarbu, kad leistinas greitis 90 kilometrų per valandą, bet skirtingomis aplinkybėmis tai nebūtinai yra saugus greitis. Vairuotojams patiems reikia įsivertinti rizikas ir elgtis atsakingai“, – sakė viršininkas. Jo teigimu, šiais metais rajono keliuose užregistruoti 87 automobilių susidūrimai su laukiniais žvėrimis. Rizikingiausi keliai gerai žinomi: Kretinga–Skuodas, Kretinga–Kūlupėnai, važiuojant į Gargždus, A-11 nuo Kretingos tiek Kartenos, tiek Palangos kryptimis.
Siūlo mažinti šernų populiaciją
Daugiau kaip 7-erius metus besitęsiantis afrikinis kiaulių maras iš Lietuvos nesitraukia, Kretingos rajonas pagal nustatytus šios ligos atvejus – tarp pirmaujančių šalyje. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Klaipėdos departamento direktoriaus Antano Baužos duomenimis, Lietuvoje nustatyti 272 užkrato atvejai, iš jų 147-iose gaišenose, 125-iuose sumedžiotuose šernuose. Kretingos rajone „Lūšies“ medžiotojų būrelio plotuose 46-iose vietose nustatyta 112-a atvejų, iš jų 108-iose gaišenose ir 4-iuose sumedžiotuose šernuose. Pasak direktoriaus, Kretingos rajonas šiuo atžvilgiu – tarp pirmaujančių. Skuodo rajone esančiose „Lūšies“ medžiotojų būrelio plotuose 7-iose vietose rastos 9 gaišenos. „Ir tai – ne viskas, vakar gavome aujos informacijos, kad šio būrelio plotuose rastos dar 7 gaišenos, mūsų darbuotojai vyko paimti mėginių“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė A. Bauža. VMVT tikslas – kiek įmanoma, mažinti šernų populiaciją, kad afrikinis kiaulių maras, kuriuo šie žvėrys užsikrečia kontakto būdu, o per įvairią veiklą perneša žmogus, negalėtų plisti. „Mums svarbiausia – apsaugoti kiaulių ūkius. Darbėnų seniūnijoje, kur paskelbta ekstremali situacija, jau esam patikrinę 51 ūkį, kaip laikomasi mažiems kiaulių ūkiams privalomų biologinės saugos reikalavimų. Tikrinsime ir kitus. Už reikalavimų nesilaikymą bus taikomos Administracinio nusižengimo kodekse numatytos baudos“, – sakė A. Bauža. Patikrinimų žada ir daugiau VMVT Kretingos rajone esančiose kai kuriose maisto gaminimo ir pardavimo įmonėse tikrino, kaip laikomasi nustatytų COVID-19 ribojimų: dėl galimybių paso, srautų valdymo, dezinfekavimo priemonių, medicininių kaukių. Pažeidimų nerado. „Bet tai nereiškia, kad maisto tvarkymo subjektai turi atsipalaiduoti – tikrinsime ir ateityje“, – įspėjo A. Bauža.
„P. n.“ informacija
Žiema galanda nagus – tarnybos tam pasiruošė
Žiema – čia pat. Kretingos rajono Savivaldybės Ekstremalių situacijų komisijos posėdyje paaiškėjo, kad visos atsakingos tarnybos ir seniūnijos iššūkiams pasiruošusios. Kelininkai jau startavo Sekdama meteorologines prognozes, techniką Kretingos kelių tarnyba pasirengusi siųsti bet kurią akimirką. Įmonė turi 8 barstytuvus, 4 autogreiderius, 2 takų valymo ir barstymo traktorius. Nusidėvėjusi technika šiemet pakeista nauja – įsigytas vienas barstytuvas ir vienas vilkikas su barstytuvu. Žiemos tarnyboje iš viso pasikeisdami dirbs 16 barstytuvų vairuotojų, 2 autokrautuvo vairuotojai ir 8 mechanizatoriai, paskirti 4 budintieji. Kaip akcentavo tarnybos vadovas Tomas Balčytis, keliai valomi ir barstomi pagal nustatytą tvarką: pirmiausia – magistraliniai, krašto ir po to – rajoniniai keliai. Startas įvyko praėjusį pirmadienį, kai 4 mašinos kelių valyti išvažiavo į Darbėnų, Šventosios, Palangos, Karklės pusę, kur buvo susidaręs plikledis. Antradienį šiek tiek pasnigus, Salantų pusėje dirbo viena mašina. Barstymo medžiagomis kretingiškiai kelininkai apsirūpino dar vasarą. „Sutartys su tiekėjais pasirašytos ir galioja, tad, prireikus atsargas papildysime ir vėl“, – sakė T. Balčytis. Šiuo metu sandėliai užpildyti: laikoma 1 tūkst. 600 t druskos bei 800 t smėlio ir druskos mišinio. Iki šiol kelininkai kelius barstydavo baltarusiška druska, o dabar – vokiška, kurios liko nuo pernai. Kaip teigė T. Balčytis, vokiečių tiekėjų druska iš pažiūros šiek tiek brangesnė, tačiau, įvertinus tai, kad apie 10–20 proc. pernai pabrango baltarusiška druska, kaina beveik susilygina – 65 eurai už toną. T. Balčyčio spėjimu, šiemet žiema gali būti panaši į pernykščią, todėl tikimasi, kad ir druskos bei mišinio bus sunaudota panašiai – apie 5 tūkst. tonų.
Kalno Grikštai. Kaimas prie Minijos ir Kartenalės santakos
Kalno Grikštai – viena seniausių Žalgirio seniūnijos gyvenviečių. Kaimas plyti vaizdingame Minijos upės slėnyje ir abipus jos kairiojo intako Kartenalės II, seniau vadintos Didžiąja Kartenale, stūksančiose aukštumose, apsuptas Raguviškių, Baublių, Budrių kaimų žemių ir Mišučių miško. Archeologiniai duomenys liudija, kad šioje vietovėje žmonės nuolat gyvena nuo I tūkst. prieš Kr. antrosios pusės. Apie tai pasakoja šalia Minijos ir Kartenalės II santakos esančioje slėnio terasoje išlikusi senovės gyvenvietė, kurioje inžinierius Ignas Jablonskis 1977 m. aptiko iki pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, menantį, kad žmonės čia nuolat gyveno ne vieną šimtmetį. Jie statėsi antžeminius namus, kurių sienas šiltino molio tinku. Pastatų viduje išsikastose duobėse buvo įsirengę židinius, naudotus būstui šildyti ir maistui gaminti. Kasdienėje buityje jie naudojosi iš titnago, akmens ir kitų medžiagų pagamintais įrankiais. Drauge su kitais radiniais rastos lipdytos keramikos šukės grublėtu ir lygiu paviršiumi mena, kad buičiai reikalingus indus žmonės lipdė iš netoliese išsikasto molio. Kiek vėliau, I tūkst. po Kr. pradžioje, dalis bendruomenės persikėlė 500 m į pietus ir įsikūrė kitos terasos pakilumoje. Joje šio straipsnio autoriui 2002 m. pavyko aptikti ugniaviečių pėdsakų ir lipdytos keramikos šukių. Ryškesnio kultūrinio sluoksnio neradus, spėjama, kad šioje vietoje gyventa neilgai. Deja, abi senovės gyvenvietes smarkiai apnaikino čia veikę naudingų iškasenų karjerai.
Finansiniai vaikų įgūdžiai ugdomi nuo mažens
Augant vaikams, keičiasi jų poreikiai, suvokimas apie gyvenimą. Neišvengiamas – ir jų smalsumas, kai kalbama apie pinigus. Kada vaikui reikia pradėti duoti pinigų, vadinamųjų kišenpinigių, kaip ugdyti vaikų finansinį raštingumą, mintimis pasidalino Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorė Jolanta Kreišmonienė. Jos įsitikinimu, finansiniai vaikų įgūdžiai turėtų būti formuojami nuo mažens. „Kuo anksčiau vaikams pradėsime aiškinti, kas yra pinigai, iš kur jie atsiranda ir kaip reikia su jais elgtis, tuo teisingesnį požiūrį į juos išugdysime“, – teigė lektorė, akcentuodama, kad pinigų paskirtį vaikas jau sugeba suprasti nuo 5–6 metų. Tėvams derėtų paaiškinti, kad, norint turėti pinigų, reikia dirbti ar užsiimti pajamas atnešančia veikla ir taupyti. „Vaiką būtina mokyti nusistatyti prioritetus išlaidoms, ugdyti suvokimą, kad, prieš kažką perkant, reikia įvertinti, ar pakaks turimos pinigų sumos, gal reikia kokio daikto atsisakyti. Nuo mažens vaikai gali dalyvauti, aptariant šeimos biudžetą, svarstant šeimos galimybes, planuojant išlaidas, priimant bendrus sprendimus“, – patarė J. Kreišmonienė. Kasdieniai praktiniai veiksmai gali būti tokie, kaip: galima pasiskolinti iš vaiko pinigų, numatant grąžinimo terminą ir atvirkščiai; kartu su vaikais sudaryti pirkinių sąrašą; parduotuvėje paprašyti, kad surastų reikiamą prekę už numatytą kainą; leisti pačiam nusipirkti norimą prekę, žaislą už kišenpinigius ar už tam tikrą sutaupytą pinigų sumą, kas leistų pajusti pinigų, jo daromo sprendimo vertę ir pasekmes. Taip pat nuo mažumės reikėtų ugdyti taupymo įprotį ir supratimą, tarkim, jei lieka nepanaudotų kišenpinigių arba vaikas nori įsigyti kokį nors brangesnį daiktą, reikėtų patarti atsidėti likusią arba tam tikrą pinigų sumą. „Taip pat ir tėvai turi rodyti pavyzdį vaikams – žodžiai ir veiksmai turi sutapti, tai yra patys turi laikytis asmeninių finansų tvarkymo taisyklių, kurias nustatė vaikams, nes vaikai labai stebi tėvų elgesį ir yra jų „kopijuotojai“, jų elgesio atspindys“, – J. Kreišmonienė neabejojo, kad išmokyti vaikus atsakingai elgtis su pinigais yra tėvų pareiga.
KRATC tikslas: sąvartyne – nulis atliekų
Tikslą „Zero Landfill“ (nulis atliekų sąvartyne) išsikėlė ir jo siekia Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (KRATC), nuo 2008 m. Dumpiuose eksploatuojantis europinius standartus atitinkantį sąvartyną bei jo teritorijoje veikiančią modernią mechaninio atliekų rūšiavimo gamyklą. Būtent čia patenka mišriosios komunalinės atliekos iš 7-ių aplinkinių savivaldybių, tarp jų ir iš Kretingos rajono. Pernai iš Kretingos buvo atgabenta 12,7 tūkst. t, o per 9 šių metų mėnesius – 9, 2 tūkst. t mišriųjų atliekų. Daugiau rūšiuoti, mažiau vartoti Tuo metu, kai prieš klimato kaitą kovojantis KRATC dirba pagal principą „Zero Landfill“, aktyvistai, kuriems rūpi planetos likimas, propaguoja filosofiją „Zero Waster“ (nulis šiukšlių): žmones raginami gyventi pagal nuostatą „daugiau rūšiuoju, mažiau vartoju“. Nerūšiuotos atliekos pūva, į aplinką išskirdamos metano dujas, o štai įsigijęs naują pirkinį, žmogus neišvengiamai sukuria naują šiukšlę. Kad neterštume Žemės, sugedusius daiktus verčiau remontuoti, veikiančius skolintis, nusibodusiais apsikeisti su kaimynu, o ne išmesti. Sumažinti išmetamų buitinių atliekų dalį valstybes nares įpareigojo ir Europos Sąjunga. Kuo mažiau komunalinių atliekų sąvartynuose turi būti palaidojama (deponuojama). Kaip sakė KRATC viešųjų ryšių atstovas Arūnas Liubinavičius, Klaipėdos regione ši nuostata įgyvendinama puikiai: kai kitose Lietuvos sąvartynuose laidojamų komunalinių atliekų vidurkis sudaro 25 procentus, KRATC deponuoja 3,5 procento. Visa kita įmonė išrūšiuoja, išsiunčia perdirbti arba panaudoja energijai gaminti. Sąvartyne įrengta specializuota aikštelė, kurioje apdorojamas po atliekų deginimo susidaręs šlakas: atskiriami juodieji ir spalvotieji metalai, priemaišos, jis išsijojamas į skirtingo stambumo frakcijas ir sandėliuojamas. Nors atliekos deginamos nuo 2015-ųjų, tačiau tik šiemet Lietuvoje apsispręsta, kad šlakas yra ne šiukšlė, o medžiaga, tinkama statyboms.
Vietoj jaučių – danieliai ir Dovydo elniai
„Danieliai – jaukūs, neišrankūs pašarui, nereikalauja daug priežiūros, Dovydo elniai – lyg karvės, asilo ir elnio mišinys: ramūs kaip karvės, snukiai kaip asilo, ragai kaip elnio“, – savo augintinius apibūdino Jūratė ir Rokas Radzvilavičiai, šiemet Pasertupyje, 5 ha apimančiuose aptvaruose, įkurdinę 30 danielių ir porą Dovydo elnių su jaunikliu. Įsikūrė šeimos sodyboje „Vaka, vaka, vaka!“ – padėdama dukrai ir žentui nešti pašarą į danielių aptvarus pašaukė Birutė Puškorienė. Ir „vaikai“ kaipmat atsišaukė: atliuoksėjo prie šėryklų, vis pasidairydami, ar šeimininkai, be įprastinių avižų, nebus atnešę skanėstų: ypač jie mėgsta batoną. Kartu su vos metukų sulaukusia dukryte Vėja šerdama pačią jaukiausią patelę Rudę – ji kažkada kitų šeimininkų buvo auginta namuose, tad ir dabar žmonių nesibaido, o paėdusi lyg ložėje ant minkštasuolio įsitaiso šieno kaugėje, – J. Radzvilavičienė pasakojo, kad ūkininkauti pradėjo senoje šeimos sodyboje. Medinis namas, kurį nusipirko dar senelis, statytas XIX a. pabaigoje. Jį tvarkyti buvo pradėjęs prieš penkerius metus anapilin iškeliavęs Jūratės tėvas: pakeitė senus sienojus, apšiltino, planavo čia pats su žmona ūkininkauti. „Aplink sodybą turime miško. Tėvas, medžiotojas, ketino čia Dovydo elnius auginti. Tačiau suspėjo tik kelias avis užsiveisti, tikėdamasis, kad jos padės mišką tvarkyti, žolę nuės. Bet iš jų prastos miško tvarkytojos buvo: ateidavo prie namo ir laukdavo, kol jas kas pašers“, – su šypsena prisiminė J. Radzvilavičienė. Dabar ji su vyru planuoja, ką ir kaip vaizdo kameromis stebimoje sodyboje, prie kurios iškastame tvenkinyje plaukioja karpiai, eršketai, plačiakakčiai amūrai – beje, daug žuvų žiemą išnaikino čia plėšikavusi ūdra, – įrengti taip, kad po kurio laiko būtų galima ir norinčias gamtoje pailsėti šeimas į svečius priimti.
|
|
