|
|
|
Žemė ir ūkisKalno Grikštai. Kaimas prie Minijos ir Kartenalės santakos
Kalno Grikštai – viena seniausių Žalgirio seniūnijos gyvenviečių. Kaimas plyti vaizdingame Minijos upės slėnyje ir abipus jos kairiojo intako Kartenalės II, seniau vadintos Didžiąja Kartenale, stūksančiose aukštumose, apsuptas Raguviškių, Baublių, Budrių kaimų žemių ir Mišučių miško. Archeologiniai duomenys liudija, kad šioje vietovėje žmonės nuolat gyvena nuo I tūkst. prieš Kr. antrosios pusės. Apie tai pasakoja šalia Minijos ir Kartenalės II santakos esančioje slėnio terasoje išlikusi senovės gyvenvietė, kurioje inžinierius Ignas Jablonskis 1977 m. aptiko iki pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, menantį, kad žmonės čia nuolat gyveno ne vieną šimtmetį. Jie statėsi antžeminius namus, kurių sienas šiltino molio tinku. Pastatų viduje išsikastose duobėse buvo įsirengę židinius, naudotus būstui šildyti ir maistui gaminti. Kasdienėje buityje jie naudojosi iš titnago, akmens ir kitų medžiagų pagamintais įrankiais. Drauge su kitais radiniais rastos lipdytos keramikos šukės grublėtu ir lygiu paviršiumi mena, kad buičiai reikalingus indus žmonės lipdė iš netoliese išsikasto molio. Kiek vėliau, I tūkst. po Kr. pradžioje, dalis bendruomenės persikėlė 500 m į pietus ir įsikūrė kitos terasos pakilumoje. Joje šio straipsnio autoriui 2002 m. pavyko aptikti ugniaviečių pėdsakų ir lipdytos keramikos šukių. Ryškesnio kultūrinio sluoksnio neradus, spėjama, kad šioje vietoje gyventa neilgai. Deja, abi senovės gyvenvietes smarkiai apnaikino čia veikę naudingų iškasenų karjerai.
Finansiniai vaikų įgūdžiai ugdomi nuo mažens
Augant vaikams, keičiasi jų poreikiai, suvokimas apie gyvenimą. Neišvengiamas – ir jų smalsumas, kai kalbama apie pinigus. Kada vaikui reikia pradėti duoti pinigų, vadinamųjų kišenpinigių, kaip ugdyti vaikų finansinį raštingumą, mintimis pasidalino Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorė Jolanta Kreišmonienė. Jos įsitikinimu, finansiniai vaikų įgūdžiai turėtų būti formuojami nuo mažens. „Kuo anksčiau vaikams pradėsime aiškinti, kas yra pinigai, iš kur jie atsiranda ir kaip reikia su jais elgtis, tuo teisingesnį požiūrį į juos išugdysime“, – teigė lektorė, akcentuodama, kad pinigų paskirtį vaikas jau sugeba suprasti nuo 5–6 metų. Tėvams derėtų paaiškinti, kad, norint turėti pinigų, reikia dirbti ar užsiimti pajamas atnešančia veikla ir taupyti. „Vaiką būtina mokyti nusistatyti prioritetus išlaidoms, ugdyti suvokimą, kad, prieš kažką perkant, reikia įvertinti, ar pakaks turimos pinigų sumos, gal reikia kokio daikto atsisakyti. Nuo mažens vaikai gali dalyvauti, aptariant šeimos biudžetą, svarstant šeimos galimybes, planuojant išlaidas, priimant bendrus sprendimus“, – patarė J. Kreišmonienė. Kasdieniai praktiniai veiksmai gali būti tokie, kaip: galima pasiskolinti iš vaiko pinigų, numatant grąžinimo terminą ir atvirkščiai; kartu su vaikais sudaryti pirkinių sąrašą; parduotuvėje paprašyti, kad surastų reikiamą prekę už numatytą kainą; leisti pačiam nusipirkti norimą prekę, žaislą už kišenpinigius ar už tam tikrą sutaupytą pinigų sumą, kas leistų pajusti pinigų, jo daromo sprendimo vertę ir pasekmes. Taip pat nuo mažumės reikėtų ugdyti taupymo įprotį ir supratimą, tarkim, jei lieka nepanaudotų kišenpinigių arba vaikas nori įsigyti kokį nors brangesnį daiktą, reikėtų patarti atsidėti likusią arba tam tikrą pinigų sumą. „Taip pat ir tėvai turi rodyti pavyzdį vaikams – žodžiai ir veiksmai turi sutapti, tai yra patys turi laikytis asmeninių finansų tvarkymo taisyklių, kurias nustatė vaikams, nes vaikai labai stebi tėvų elgesį ir yra jų „kopijuotojai“, jų elgesio atspindys“, – J. Kreišmonienė neabejojo, kad išmokyti vaikus atsakingai elgtis su pinigais yra tėvų pareiga.
KRATC tikslas: sąvartyne – nulis atliekų
Tikslą „Zero Landfill“ (nulis atliekų sąvartyne) išsikėlė ir jo siekia Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (KRATC), nuo 2008 m. Dumpiuose eksploatuojantis europinius standartus atitinkantį sąvartyną bei jo teritorijoje veikiančią modernią mechaninio atliekų rūšiavimo gamyklą. Būtent čia patenka mišriosios komunalinės atliekos iš 7-ių aplinkinių savivaldybių, tarp jų ir iš Kretingos rajono. Pernai iš Kretingos buvo atgabenta 12,7 tūkst. t, o per 9 šių metų mėnesius – 9, 2 tūkst. t mišriųjų atliekų. Daugiau rūšiuoti, mažiau vartoti Tuo metu, kai prieš klimato kaitą kovojantis KRATC dirba pagal principą „Zero Landfill“, aktyvistai, kuriems rūpi planetos likimas, propaguoja filosofiją „Zero Waster“ (nulis šiukšlių): žmones raginami gyventi pagal nuostatą „daugiau rūšiuoju, mažiau vartoju“. Nerūšiuotos atliekos pūva, į aplinką išskirdamos metano dujas, o štai įsigijęs naują pirkinį, žmogus neišvengiamai sukuria naują šiukšlę. Kad neterštume Žemės, sugedusius daiktus verčiau remontuoti, veikiančius skolintis, nusibodusiais apsikeisti su kaimynu, o ne išmesti. Sumažinti išmetamų buitinių atliekų dalį valstybes nares įpareigojo ir Europos Sąjunga. Kuo mažiau komunalinių atliekų sąvartynuose turi būti palaidojama (deponuojama). Kaip sakė KRATC viešųjų ryšių atstovas Arūnas Liubinavičius, Klaipėdos regione ši nuostata įgyvendinama puikiai: kai kitose Lietuvos sąvartynuose laidojamų komunalinių atliekų vidurkis sudaro 25 procentus, KRATC deponuoja 3,5 procento. Visa kita įmonė išrūšiuoja, išsiunčia perdirbti arba panaudoja energijai gaminti. Sąvartyne įrengta specializuota aikštelė, kurioje apdorojamas po atliekų deginimo susidaręs šlakas: atskiriami juodieji ir spalvotieji metalai, priemaišos, jis išsijojamas į skirtingo stambumo frakcijas ir sandėliuojamas. Nors atliekos deginamos nuo 2015-ųjų, tačiau tik šiemet Lietuvoje apsispręsta, kad šlakas yra ne šiukšlė, o medžiaga, tinkama statyboms.
Vietoj jaučių – danieliai ir Dovydo elniai
„Danieliai – jaukūs, neišrankūs pašarui, nereikalauja daug priežiūros, Dovydo elniai – lyg karvės, asilo ir elnio mišinys: ramūs kaip karvės, snukiai kaip asilo, ragai kaip elnio“, – savo augintinius apibūdino Jūratė ir Rokas Radzvilavičiai, šiemet Pasertupyje, 5 ha apimančiuose aptvaruose, įkurdinę 30 danielių ir porą Dovydo elnių su jaunikliu. Įsikūrė šeimos sodyboje „Vaka, vaka, vaka!“ – padėdama dukrai ir žentui nešti pašarą į danielių aptvarus pašaukė Birutė Puškorienė. Ir „vaikai“ kaipmat atsišaukė: atliuoksėjo prie šėryklų, vis pasidairydami, ar šeimininkai, be įprastinių avižų, nebus atnešę skanėstų: ypač jie mėgsta batoną. Kartu su vos metukų sulaukusia dukryte Vėja šerdama pačią jaukiausią patelę Rudę – ji kažkada kitų šeimininkų buvo auginta namuose, tad ir dabar žmonių nesibaido, o paėdusi lyg ložėje ant minkštasuolio įsitaiso šieno kaugėje, – J. Radzvilavičienė pasakojo, kad ūkininkauti pradėjo senoje šeimos sodyboje. Medinis namas, kurį nusipirko dar senelis, statytas XIX a. pabaigoje. Jį tvarkyti buvo pradėjęs prieš penkerius metus anapilin iškeliavęs Jūratės tėvas: pakeitė senus sienojus, apšiltino, planavo čia pats su žmona ūkininkauti. „Aplink sodybą turime miško. Tėvas, medžiotojas, ketino čia Dovydo elnius auginti. Tačiau suspėjo tik kelias avis užsiveisti, tikėdamasis, kad jos padės mišką tvarkyti, žolę nuės. Bet iš jų prastos miško tvarkytojos buvo: ateidavo prie namo ir laukdavo, kol jas kas pašers“, – su šypsena prisiminė J. Radzvilavičienė. Dabar ji su vyru planuoja, ką ir kaip vaizdo kameromis stebimoje sodyboje, prie kurios iškastame tvenkinyje plaukioja karpiai, eršketai, plačiakakčiai amūrai – beje, daug žuvų žiemą išnaikino čia plėšikavusi ūdra, – įrengti taip, kad po kurio laiko būtų galima ir norinčias gamtoje pailsėti šeimas į svečius priimti.
Ar Dvaro parko ąžuolai mena Joną Karolį Chodkevičių
Atgal į Lietuvos dailės muziejų iškeliavo visą vasarą Kretingos dvaro parko teritorijoje eksponuota garsaus karvedžio ir Kretingos miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus palapinė. Vieta jai buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes šalia auga patys seniausi dvaro parko ąžuolai, labai tikėtina, menantys ir paties J.K. Chodkevičiaus laikus. Senoliui – per 400 metų Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė patikino, kad Kretingos dvaro parke, kuris yra vienas seniausių Lietuvoje išlikusių XVI–XVIII a. dvaro parkų, prie rūmų tebeošia trys labai seni įspūdingų matmenų ąžuolai. „Kuris šių galiūnų čia pasodintas seniausiai ir yra matęs daugiausiai dvariškių, galbūt jų paslapčių ar meilės istorijų girdėjęs“, – pasakojimo pradžioje, vedžiodama tarp vienas šalia kito augančių ąžuolų, intrigavo J. Tertelienė. Jos žodžiais, pirmąjį – 21 m aukščio ir 1,96 m skersmens, augantį priešais rūmus, muziejaus darbuotojai nuo seno vadina „Senuoju dvaro ąžuolu“. Antrasis auga prie pat tako į rūmus: šio aukštis – 25 m, skersmuo – 1,70 m, dėl įspūdingų šaknų ir kamieno, primenančių masyvią dramblio koją, jis taip ir pavadintas – „Dramblio koja“. Trečiasis auga netoli laiptų, vedančių tvenkinio ir lopšelio-darželio „Eglutė“ link, jo aukštis – 25 m, skersmuo – 1,88 m. Tačiau šis ąžuolas ligi šiol vardo neturi. Arboristų manymu, šis ąžuolas ir yra seniausias, – jam turėtų būti per 400 metų.
Miestas ir bitės: unikalius vabzdžius apgyvendino ant gimnazijos stogo
Bendradarbiaudama su Aplinkos ministerija ir miesto bitininkų urbanbee.lt komanda, Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija ant mokyklos stogo įkurdino dvi bičių šeimas. „Vienintelis iššūkis, su kuriuo susidūrėme – kad turėjome surasti, kas prižiūrės bites, nes projekto sumanytojai nebūtų turėję galimybių važinėti iš sostinės šiam darbui atlikti“, – teigė gimnazijos ūkio dalies vedėja Simona Mikelkevičienė, kuri, turėdama bitininkavimo patirties, ir ėmėsi bičių ant stogo priežiūros. Žaliosios idėjos – darnaus vystymosi link Pagal Aplinkos ministerijos vykdomą projektą, šalyje ant stogų bus apgyvendintos 25-ios bičių šeimos. Po dvi šeimas, be Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos Kretingoje, bitės įkurdintos Vingio parke Vilniuje ir ant Prezidentūros stogo. „Mūsų gimnazija nepatyrė jokių papildomų išlaidų, – kad projekto sumanytojai viskuo pasirūpino patys, tvirtino Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos direktorius Kęstutis Trakšelys, kuris akcentavo dar vieną gamtosauginės krypties projektą – saulės elektrinės statybą – ant mokyklos stogo. – Esame nuolatiniai renginių, projektų, vadinamųjų žaliųjų iniciatyvų dalyviai – skleisdami ekologines idėjas, siekiame ugdyti sąmoningus ir gamtą, aplinką, kurioje gyvenam, tausojančius mokinius.“ Bitės ant gimnazijos stogo apgyvendintos mediniuose daugiaaukščiuose Dadano tipo 17-os rėmų aviliuose, projekto vykdytojai pasirūpino dar trimis korpusais, meduviniais rėmais. Žiemoti bitės liko ant 8 rėmų, gausias šeimas S. Mikelkevičienė pasirengusi dar gydyti nuo varozės erkių. Jos pastebėjimu, bitėms ant stogo – šilčiau, jas čia mažiau kamuos drėgmė, ligos, o vabzdžių ir žmonių keliai tikrai nesusikirs. Su nekantrumu bus laukiama ir pavasario. „Aplink mokyklą – miesto parkas, individualūs namai ir sodai. Manau, kad bitėms tikrai netrūks maisto ir natūralių ganyklų“, – vylėsi S. Mikelkevičienė, kurios žiniomis, miesto bitininkystė sėkmingai plėtojama ir kitose šalyse, o gautas medaus derlius stebina ir patyrusius bitininkus: iš miesto augalų surinktas medus ir labai skirtingas ir, tyrimų duomenimis, pakankamai švarus ir sveikas. Iškilus neaiškumams, urbanbee.lt bitininkai yra pasirengę konsultuoti, patarti, jie taip pat gimnazijos mokiniams ir mokytojams skaitys paskaitas apie bičių gyvenimą, jų priežiūrą. „Mūsų įsipareigojimai numatyti iki 2023-iųjų metų, – paaiškino S. Mikelkevičienė. – Tačiau ir pasibaigus bendradarbiavimo terminui, projektą tęsime, nes turime minčių bites ne tik išsaugoti, bet ir jų padauginti.“
Nuo Zaštardų iki Gestautų
Dešiniajame Akmenos upės krante esančioje Kretingos miesto dalyje seniau plytėjo Kretingos kaimas, kuris ribojosi su Karolštato-Kretingos miestu, Kurmaičiais, Kveciais ir Pryšmančiais, taip pat – su Prūsijos karalystės Bajorų ir Lamsočių kaimais. Kaimo pietvakariniame pakraštyje, abipus Tenžės žemupio, pasienyje su Prūsija plytėjo bendro naudojimo ganyklos, įsiterpusios tarp Lamsočių, 1895 m. prijungtų prie Bajorų, ir Pryšmančių žemių. Jos buvo už valakais išmatuotų dirbamos žemės sklypų ribos ir naudotos viso kaimo galvijams ganyti, šienui šienauti. Tenžės kairiajame krante, slėnyje stūksojo didžiulė moreninė kalva, šiandien vadinama Saulyčio kalnu, kurios didesnioji dalis priklausė Kretingos kaimui, o pietinis galas – Prūsijos karalystei. Jonui Karoliui Chodkevičiui įkūrus 1609 m. Karolštato (Kretingos) miestą ir jam perdavus iki tol kairiajame Akmenos krante buvusias Kretingos kaimo žemes, stokodami ariamų sklypų jau XVII a. valstiečiai pradėjo įdirbti žemdirbystei tinkamą prie Tenžės buvusių ganyklų žemę, ganyti ir šienauti palikdami tik slėnio pievas. Plėšininėje žemėje XVIII a. įsikūrė kaimui priklausantis užusienis, pagal pirmųjų naujakurių pavardę pavadintas Zaštardais. Jam priklausė 175 margai, t. y. 124,25 ha, dirbamos, pievų, ganyklų ir miško žemės, kurią 1771 m. iš Kretingos dvaro nuomojosi žemdirbių Motiejaus Zaštardo, Juozapo Zaštardo ir Antano Bertašiaus šeimos. Naujakuriai buvo atleisti nuo prievolių ir mokesčių dvarui, išskyrus činšo mokestį už žemę.
Tinteliai. Nasrėnų žemėje išaugęs kaimas
Tinteliai (žemaitiškai Tėntelē) – istorinėje Nasrėnų kaimo žemėje išaugusi gyvenvietė. Ji įsikūrusi 401,64 ha plote, kuris rytuose remiasi į Salanto upę, vakaruose – į Vaineikių miškų masyvą, šiaurėje ribojasi su Nasrėnų, o pietuose – su Kūlupėnų žemėmis. Archyviniai duomenys liudija, kad Tintelių priešistorė glaudžiai susijusi su Nasrėnų kaimu, kuris XVI–XVIII a. priklausė valstybiniam Platelių dvarui. Per Valakų reformą apie 1585 m. nustačius kaimų ribas, Nasrėnų kaimynais tapo Klausgalvų, Kūlsodžio, Kūlupėnų ir Žalimų kaimai. Laikui bėgant į pietus nuo Nasrėnų gyvenvietės abipus Salantų–Kretingos vieškelio XVII–XVIII a. susiformavo kupetinio kaimo tipo nausėdija, kuri buvo laikoma Nasrėnų užusieniu, t. y. už valakais išmatuotos dirbamos žemės ribų išaugusia gyvenviete. 1750 m. duomenimis, joje stovėjo beveik pusė Nasrėnams priklausančių sodybų, t. y. pačiame kaime buvo 13, o užusienyje – 12 katalikų kiemų. Nasrėnų kaimas 1797 m. atiteko iš Prancūzijos atsikėlusiam naujajam Platelių dvarininkui Marijonui Gabrieliui Florentui Augustui de Šuazeliui-Gufjė, kuris šią valdą perleido vyriausiajam sūnui, Rusijos imperijos karininkui Antuanui Liudvikui Oktavijui de Šuazeliui-Gufjė. Perėmimo metu 1808 m. sudarytame žemėlapyje matome į pietus nuo Nasrėnų gyvenvietės, paribyje su Kūlupėnų kaimo žeme, abipus Salantų–Kretingos kelio pažymėtą 6 sodybų užusienį, kuriam priklausančią dirbamą žemę pusiau dalino į vakarus nuo Kūlupio upelio plytėjusios mišku apaugusios bendrosios ganyklos. Dar beveik antra tiek sodybų buvo išsibarstę vienkiemiais į vakarus nuo užusienio augusiame miške.
Miestą „puola“ balandžiai, varnos ir lapės
Kretingiškiai piktinasi dėl miestą, jų žodžiais, pulkais okupavusių paukščių – varnų, kirų, balandžių, kurie dergia šaligatvius, kranksi ir klykia neleisdami miegoti, niokoja kapavietes senosiose miesto kapinėse. Skaitytojai siūlo įvairius būdus, kaip reikėtų atsikratyti paukščių – naudoti baidančias garsines patrankas, viršum daugiabučių stogų įrengti smaigus. „Atėjusi prie artimųjų kapų, iš pradžių galvodavau, kad koks piktavalis jas nuniokojo: išvartytos ir išmėtytos žvakidės, prinešta šakų. O po to, išsikalbėjusi su pažįstama, sužinojau, kad čia – varnų darbas. Ogi pasirodo, jos apverčia žvakides ir išlesa užsilikusį neišdegusį parafiną“, – guodėsi skaitytoja Dalia P. Rasa C. piktinosi, kad, nespėjus renovuoti Vilniaus gatvės, šaligatviai ties „Grifo“ parduotuve jau nudergti balandžių, ir siūlo jais atsikratyti, viršum stogo įrengiant smaigus, kaip ji yra mačiusi užsienyje. Tačiau Kretingos rajono aplinkosaugininkas Ričardas Kašėta patikino tikrai žinąs, kad Venecijoje, kur balandžių apstu – be jų nebeįsivaizduojamas šio miesto veidas, ir kur šie paukščiai taip suįžūlėjo, kad net vagia maistą iš praeivių, – viršum Šv. Morkaus katedros įrengti smaigai, kad balandžiai netūptų ir nedergtų šventovės. Bet tai nereiškia, kad balandžiai išsidangino iš miesto – jie dar labiau nutupia aikštę, laukdami lesalo iš miesto svečių. „Žinau, kad dėl tų smaigų buvo ažiotažas – sukilo gyvūnų saugotojai, reikalaudami juos nuimti. Kaip užsibaigė šis protestas, nežinau“, – kalbėjo R. Kašėta. Jo manymu, tokiai situacijai galima pritaikyti posakį, kad lazda turi du galus: iš vienos pusės – palaikant gyvūnų globos organizacijas, paukščiai saugomi, o iš kitos – nekontroliuojant nebesuvaldomas jų populiacijos plitimas. Gyvenamosiose vietose paukščiai jau seniai nebešaudomi, tik naikinami jų lizdai ir kiaušiniai.
Demontuojant užtvanką, ketino iškelti užsilikusias žuvis
Šilutės bendrovė „Kavesta“ pradėjo Salanto miesto užtvankos demontavimo darbus: iš pradžių buvo išleistas vanduo į Salanto žemupį, Minijos link išplukdant žuvis. Tačiau masyvioms žuvims užsilikus nusekusiame tvenkinyje, užvakar, gaudant tinklu ir patalpinant į specialias talpyklas su deguonimi, buvo ketinta jas perkelti į Salanto upės žemesniąją dalį. Atvykus žuvininkystės bei Klaipėdos gyvosios gamtos inspekcijos specialistams, paaiškėjo, kad po liūčių pakilus vandeniui, žuvys išplaukė pačios.
|
|
