|
|
|
Žemė ir ūkisKaip teisiškai įtvirtinti susitarimą su kaimynu, planuojant statyti tvorą?
Konsultuoja Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijaPasitaiko, kad, atsiradus nesutarimams tarp kaimynų, pirmieji skundai būna susiję su tvoros teisėtumu. Dažniausiai tokie ginčai kyla dėl nesudaryto rašytinio sutikimo statant tvorą ant kaimyninio žemės sklypo ribos. Klasikinė situacija: statant tvorą gaunamas tik žodinis kaimyno patvirtinimas, bet vėliau, pasikeitus santykiams, imama reikalauti pateikti rašytinį sutikimą arba tvorą nugriauti. Ką daryti, kad tokios situacijos būtų išvengta? Spausdiname Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos (LJAA) kandidato į tikruosius narius Arno Stačiokaičio komentarą: „Kad tvora nekeltų rūpesčių, o tarnautų pagal paskirtį ir žmogui leistų savo valdose jaustis saugiai, reikia pasirūpinti, kad ji atitiktų visus keliamus techninius reikalavimus, būtų teisėta. Teisės aktuose yra įvardinti atvejai, kada reikalingas besiribojančio sklypo savininko sutikimas. Besiribojančių sklypų savininkų sutikimai reikalingi ir arčiau kaip 1 m atstumu iki kaimyninio žemės sklypo ribos želdinant gyvatvorę. Žodiniai sutikimai teisinės galios neturi, juos pasirašo abi šalys. Rašytinio sutikimo forma gali būti laisva, tačiau, norint išvengti galimų ginčų ateityje, vertėtų aiškiai identifikuoti: statomos tvoros lokaciją, atstumą iki sklypo ribos; tvoros aukštį; tvoros akytumą; esant galimybei, pridėti būsimos tvoros eskizą.
Savivaldybė nupirktų dalį tvoros
Griūvančios ir pavojų praeiviams keliančios istorinės vienuolyno tvoros dalį, įeinančią į privataus sklypo J. K. Chodkevičiaus g. Nr. 1 ribas ir priklausančios evangelikų liuteronų draugijai „Sandora“, Kretingos rajono savivaldybė norėtų perimti savo žinion, kad galėtų sutvarkyti visą tvorą. Didesnė senosios vienuolyno tvoros, besiribojančios su Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos ir privataus sklypo teritorija, dalis patenka į valstybinę žemę. Bendras tvoros ilgis – 38 m. Ši tvora, pasak Kretingos rajono paminklosaugininkės Medos Skersienės, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota kaip atskiras objektas ir neturi savo unikalus numerio. Ji yra įtraukta į Kultūros paveldo departamento dokumentus kaip bendros saugomos vietovės – Kretingos senamiesčio – dalis. Liuteronų evangelikų draugijai „Sandora“ rengiant apleisto pastato, kuriame išvien su partneriu – Kretingos rajono savivaldybe ketinama atidaryti Vaikų dienos centrą, projektą, buvo susirūpinta ir pavojų keliančia vos besilaikančia tvora. „Tvora neturi jokio pamato. Ji yra perstatyta toje pačioje vietoje, kurioje stovėjo senoji, ir iš tų pačių lauko akmenų. Tvoroje žiojėjo skylės, išlaužos, mes jas prieš 10-metį užlopėme“, – teigė Kretingos evangelikų liuteronų draugijos „Sandora“ vadovas Arūnas Šulskis. Jis sakė, kad buvo tartasi su Savivaldybe, kad ši visą tvorą perimtų savo žinion ir ją sutvarkytų, nes draugija neturi tam lėšų. „Sutinkame ją už simbolinę kainą parduoti Savivaldybei. Tai būtų realiausias būdas išsaugoti tvorą kaip dalį Kretingos senamiesčio“, – įsitikinęs A. Šulskis. Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Turauskaitė patikino, kad ši galimybė buvo aptarta su „Sandoros“ vadovu A. Šulskiu: „Sutarėme rengti bendradarbiavimo sutartį, pasidalinti įsipareigojimais, Savivaldybei perėmus visą tvorą. Tuomet galėtume rengti tvoros sutvarkymo projektą. Šį siūlymą kovo mėnesį teiksime svarstyti rajono tarybai“, – sakė V. Turauskaitė.
„P. n“ informacija
Buvusio technikumo bendrabutis – neišspręsta problema
Kretingos muziejaus vadovei Vidai Kanapkienei iškėlus idėją ir rajono politikams pritarus, kad reikėtų nugriauti dvaro teritorijoje užsilikusį sovietinį buvusio žemės ūkio technikumo bendrabutį Vilniaus g. Nr. 18, o jo vietoje atkurti dvaro parterį, šis procesas tebevilkindamas ligi šiol – ištuštėjusiame pastate dar gyvena dviejų butų savininkai. Siekia iškeldinti abu išsyk V. Kanapkienė tvirtai įsitikinusi, kad istorinis teisingumas turi būti atstatytas, ir prezentacinė dvaro teritorija priešais rūmus turi atgauti ankstesnį vaizdą – vietoj nušiurusio bendrabučio reikia atkurti geometrinio išplanavimo dvaro parterį su gazonais, rožynais ir fontanais. „O jei pritartų Kultūros paveldo departamentas, tai galėtų tapti vieta, kurioje būtų įprasmintas miesto ir dvarvietės įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus atminimas“, – sakė V. Kanapkienė, patikinusi, kad pirmiausia toje vietoje būtų atlikti archeologiniai tyrimai ir nustatyta, gal išlikę fontanų ar kitų mažosios architektūros liekanų. Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Turauskaitė paaiškino, kad taryba jau prieš kelerius metus nusprendė – buvusį bendrabutį reikia nugriauti. Įvyko derybos su paskutinių 2-jų gyvenamųjų butų savininkais. „Vienas gyventojų jau pernai sutiko išsikraustyti į Savivaldybės nupirkti pasiūlytą butą ir jau buvo suderėta, o kitai savininkei buvo ieškoma optimaliausio varianto. Tačiau rajono taryba nepritarė iškeldinti tik vieną gyventoją, buvo nutarta sprendimą atidėti tol, kol bus sutarta su abiem savininkais ir nupirkti išsyk du butai“, – kalbėjo V. Turauskaitė. Kasmet – po 10 tūkst. eurų Pasak V. Turauskaitės, šį pavasarį vėl bus deramasi su abiejų butų savininkais, ir tikimasi, kad derybos bus sėkmingos. „Iškeldinus paskutinius gyventojus, jau galima bus rengti pastato griovimo projektą“, – kalbėjo V. Turauskaitė, nežadėdama, kad pastatas bus nugriautas greitai. Kretingos rajono meras Antanas Kalnius patikslino, kad jau pernai Strateginės plėtros tarybos posėdyje buvo numatyta konkreti pinigų suma pirkti vieną butą, į jį iškeldinti vieną bendrabučio gyventojų, kuris sutiko su Savivaldybės pasiūlytu variantu. „Dėl kito buto tebevargstame antrus metus: ir ne vien dėl šeimininkės iškeltų pageidavimų, bet ir dėl tarybos, kuri balsavo, kad neužtenka iškeldinti vieną gyventoją, kitą paliekant sprendimo. Savivaldybei kainuoja ne tik išpirkti butus, bet kasmet dar tenka mokėti po 10 tūkst. Eur už tiekiamas komunikacijas – elektrą, vandenį ir nuotekas“, – kalbėjo meras, patikinęs, kad visame ištuštėjusiame pastate elektra ir šildymas išjungti, tačiau išlaidos susidaro dar teikiant paslaugas šių dviejų butų gyventojams.
Trumposios maisto tiekimo grandinės: paspirtis ūkininkams, nauda – visai visuomenei
Kretingos rajono žemės ūkio skyrius suorganizavo renginį, skirtą trumpųjų maisto tiekimo grandinių sklaidai. Į jį buvo susirinkę ūkininkai iš visų mūsų rajono seniūnijų, Klaipėdos rajono žemės ūkio skyriaus ir Ūkininkų sąjungos atstovai. Švedijos patirtimi pasidalijo asociacijos „Klaipėdos regionas“ direktorė Eglė Stonkė, o svarbiausią pranešimą skaitė įdirbį šioje srityje turintis Vilniaus universiteto profesorius Lietuvos mokslininkų sąjungos narys Dalius Serafinas. Ragino mąstyti globaliai, veikti lokaliai Anot D. Serafino, posakis „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“ nūdieną įgavo ypatingą prasmę: aplinka pasaulyje darosi vis užterštesnė, intensyvi žemdirbystė kuria ne tik teigiamas, bet ir neigiamas pasekmes, kai pereikvojama ekosistema. O juk iš globalaus taško žvelgiant, dabartinei kartai tenka didžiulė atsakomybė, kokią žemę perduosime savo vaikams ir anūkams. Kaip sakė profesorius, šiame kontekste nepateisinama, kad, užuot pakankamai užsiauginus, bulvės į Lietuvą „važiuoja“ iš Ispanijos ar Egipto, česnakai – iš Kinijos. Kita vertus, nepateisinamas ir anglies dvideginio kiekio didinimas atmosferoje. Tačiau į anglies dvideginį D. Serafinas ragino taip pat pažvelgti dvejopai: tiesa, kad išsiskiria daug įvairių kancerogeninių medžiagų, kenkiančių žmogaus sveikatai, bet tiesa ir ta, kad anglies dvideginiu minta augalai. „Svarbiausia yra suprasti, ką šalia savęs turime vertingo, bet nuvertinto, arba ta vertė nesuprasta“, – akcentavo pašnekovas. Globalus iššūkis – senėjanti pasaulio visuomenė. Ar ji bus lėtinių ligų kamuojama, ir sveikatos sistema brangiai kainuos, visų nepatenkins, ar vis dėlto mes tą problemą įveiksim ir džiaugsimės aktyvia, prasminga senatve? D. Serafino teigimu, žmogaus sveikatą apie 40 proc. lemia socialinė, 20 proc. – ekologinė aplinka, 20 proc. fiziologija, įtakos turi genai. Turi ir gyvenimo būdas, nulemtas socialinės aplinkos: kiek judame, kokį maistą – biologiškai vertingą ar „negyvą“ – valgome? Moksliniais tyrimais įrodyta, kad, pavyzdžiui, išvirta bulvė, palaikius valandą, netenka daugiau kaip 50 proc. vitamino C. „Jeigu dar tą bulvę pasišildome, apkepame aliejuje, – pakenkiame sau dvigubai“, – sakė profesorius. Jo žodžiais, biologiškai vertingas maistas yra tas, kurį pagaminus suvartojame iškart ar bent jau po valandos.
Būdviečiai. Medkirčių ir angliadegių įkurtas kaimas.
Tarp Raguviškių ir Jokūbavo, miškų apsuptyje abipus Babrūnės (Pababrūnės) upelio, plyti Būdviečių kaimas. Šiandien jį mena ištuštėję laukai ir jų pakraštyje prie Kūlupio miško rymančios visų pamirštos kapinės, kuriose ilsisi kadaise kaimą kūrę ir puoselėję jo gyventojai. Pavadinimas – pagal verslus Būdviečiais (Būdviečiu, Būdvietėmis) vadinamų vietovių Lietuvoje yra daugiau kaip penkiolika, o didžioji dauguma jų telkiasi vakarinėje ir pietvakarinėje šalies dalyje. Šias vietoves dažniausiai supa miškai ar miškinga žemė, todėl manoma, kad joms vardą galėjo duoti su mišku susijęs pirmųjų gyventojų verslas. Senovės Lietuvoje „būdomis“ buvo vadinamos medienos apdirbimo įmonės bei šalia jų įsikūrusios darbininkų (medkirčių, angliadegių ir pan.) gyvenvietės. Kretingos ir Kartenos dvarų valdų paribyje nuo seno plytėjo miškų masyvas, XVII a. dokumentuose vadintas Degimų, XVIII a. – Kumpiškių, o šiandien – Žalgirio mišku. Šiame miškų masyve nuo XV–XVI a. buvo plėtojamas medienos apdirbimo verslas: pirklių samdyti medkirčiai jame ruošė medieną eksportui į Prūsiją ir kitus Vakarų Europos kraštus, o leidimus iš dvaro išsipirkę angliadegiai degė medžio anglis kurui. Iškirstoje Kartenos dvaro Mišučių palivarkui priklausančioje miško dalyje Babrūnės (Pababrūnės) dešiniajame krante buvusioje plėšininėje žemėje apie XVII a. susiformavo žemdirbių kaimas, kurio pavadinime liko užšifruota informacija apie anksčiau šioje vietoje veikusią medienos apdirbimo įmonę – būdą. Pirmosios rašytinės žinios apie šį kaimą aptinkamos 1718 m. kovo 3 d. Lietuvos valstybės ir karo veikėjo Kazimiero Jono Sapiegos Kartenos dvaro valdytojo J. Korvino-Petrovskio rašte dėl Mišučių palivarko administratoriaus T. Arbašausko valstiečiams padarytų skriaudų. 1725 m. kaimas (Budweiten) pirmąkart pažymėtas Rytų Prūsų šiaurinės dalies žemėlapyje.
Atnaujintą Darbėnų seniūnijos pastatą papuošė herbas
Darbėniškiai džiaugiasi pačiame miestelio centre baigiamu renovuoti seniūnijos pastatu, į kurį seniūnija ruošiasi grįžti jau vasarį. Atnaujintas statinys nuo šiol jiems bus tarsi pasididžiavimas ir miestelio statusu – neseniai patvirtintu jo herbu, kuris papuošė pastato išorę. „Nuo šiol tikrai galėsime sakyti, kad visi keliai veda į Darbėnus, kas ir pavaizduota herbe“, – tvirtino Darbėnų seniūnijos seniūnas Alvydas Poškys. Įtvirtino ir miestelio statusą Seniūnas pasidžiaugė, kad puikiai sutapo aplinkybės, kai neseniai buvo patvirtintas ir Darbėnų herbas, ir pradėta seniūnijos renovacija. Pernai rudenį, prieš pradedant pastato renovaciją, A. Poškiui kilusi mintis, kad reikėtų ant jo pritvirtinti meniškai sukurtą užrašą „Darbėnai“ ir miestelio herbą, kad visiems – ir iš kaimų atvykstantiems, ir prošal važiuojantiems žmonėms – būtų aišku, kad seniūnija ir yra ten, kur miestelio herbas. „Pagalvojau, kad pastato viršuje tarp 3 masyvių langų yra tuščias plotas, tad kodėl jo neišnaudojus mūsų herbui. Pasitarėme su pastato renovaciją atlikusias rangovais – klaipėdiečių įmone „Rangova“, jie pateikė eskizus. Patiko, kaip jie ketino įgyvendinti mūsų sumanymą – užrašą ir herbą pagamino specialiai pagal reklamų standartą. Įrengė ir apšvietimą, kad užrašas su herbu būtų apšviesti ir tamsiuoju metu“, – džiaugėsi A. Poškys.
Įrengę stadioną šunims, organizuos jų lenktynes
Seną sodybą su 3,5 ha žemės aplinkui Darbėnų seniūnijos Medomiškių kaime įsigijusi palangiškių Aušros Šileikaitės ir Svajūno Bradūno šeima įrengė šunų bėgiojimo stadioną su sertifikuotomis trasomis, skirtomis lenktyninių kurtų varžyboms. Šį pavasarį Aušra ir Svajūnas ketina surengti nacionalines „Loure Coursing“-o (dirbtinio jauko persekiojimo) ir, jei pavyks, – „Racing“-o (bėgimo ratu) varžybas. Vipetai – bėgikai iš prigimties Visa šeima – be Aušros ir Svajūno, dar dvi jųdviejų dukterys Jūra ir Banga – gyvūnų mylėtojai, įkūrę šunų veislyną „Perkūno vaikis“. Namie jie laiko 2 jorkšyrus, 2 kates ir 4 vipetus, arba anglų kurtus: Smilgą, Šerę, Zenių ir Amber, pastaroji jauniausia – jai tik 15 mėnesių. Būtent vipetais labiausiai ir džiaugiasi veisėjai, nes šie šunys teikia didžiausią malonumą, ugdant ir vystant jų sportą, – tam palangiškiai ir įrengė aikštyną, įsigijo įrangos. „Vipetai yra šunys bėgikai, sprinteriai, galintys išvystyti iki 50 km/val. greitį. Pasirinkdami juos veisti, rinkomės geriausią genų kolekciją. Viena kalė jau atsivedė šuniukus, kita – neužilgo, o Amber ruošiame varžyboms“, – kalbėjo Svajūnas. Rodydamas į tamsiai pilkos spalvos įspūdingąją Amber, kurios tėvai iš Anglijos ir Prancūzijos, pašnekovas sakė, kad šis „grožis“ parodose nėra perspektyvus, nes turi labiau terjero, negu kurto požymių. Jos anatomija – ypatingai išlenkta nugara – tokia, kad labiausiai tinka lenktynių trasai. Vipetai, Svajūno žodžiais, neturi spalvų standartų – gali būti šviesiai pilkos, smėlinės, mėlynos spalvų ar dėmėti kaip tigrai. „Lietuvoje vipetai nėra reti: vieni juos laiko kaip sofos šunis, nes yra ramūs, jautrūs, bet mūsų šeimos filosofija tokia – jeigu iš prigimties šie šunys yra bėgikai-zuikių gaudytojai, tad bėgimui juos ir turime naudoti“, – įtaigiai kalbėjo S. Bradūnas.
Šmilkščiai. Sovietinės kolektyvizacijos sunaikintas kaimas
Šmilkščiai – vienas iš nedaugelio Kretingos rajono kaimų, kuriuos sovietinė žemėnaudos sistema, padedama melioracijos, nušlavė nuo žemės paviršiaus, palikdama tik dykromis virtusias žemdirbystei skirtas žemes. Prieš šimtmetį Šmilkščiai buvo vienas stambiausių Kartenos valsčiaus kaimų, kuriam priklausė apie 405 ha žemės. Žemdirbiai tapo baudžiauninkais Kaimas plytėjo dabartinių Budrių žemės rytinėje dalyje, į rytus nuo Kartenos–Mikoliškių kelio, abipus Kūlupio upelio. Ribojosi su Abakais, Vėlaičiais, Balsiškiais, Bumbuliais ir Budriais. Kaimą juosė Vėlaitynės, Bumbulių ir Margelių miškai. Ties riba su Budriais prie kaimo šliejosi Jašinskės miškelis, į rytus nuo kurio, jau Šmilkščiuose, auga nedidelis Poplėsio miškelis. Pietrytinis žemių kampas kirto Bumbulių mišką ir siekė Tyro durpyną. Šioje vietovėje seniau plytėjo Kartenos dvarui priklausę miškai, krūmais ir medžiais apaugę drėgni laukai, naudoti ganykloms. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste besiverčiančių šeimų, dvaro savininkai naujakuriams leido įdirbti ganyklų ir iškirsto miško žemę. Amžininkai teigia, kad čia žemė buvusi bloga, drėgna, duodanti menką derlių, dėl to esą vietovė pavadinta Šmilkščiais. Iki pobaudžiavinės reformos Šmilkščiai buvo kupetinis kaimas, o jo ištakos siekia XVII a. pirmąją pusę. Tuo metu Šmilkščiai su Budriais ir Abakais priklausė Gudeliškės palivarkui, kurį dvarininkas Mykolas Sapiega 1634 m. atidavė naujai įkurtos Kartenos katalikų bažnyčios klebonijai. Tokiu būdu žemdirbiai tapo ne tik šios bažnyčios parapijiečiais, bet ir baudžiauninkais. Jie 1753–1763 m. dalyvavo Budriuose statant koplyčią, kuriai tapus parapinės bažnyčios filija, į ją žmonės rinkdavosi religinių švenčių metu, krikštijo naujagimius. Rusų valdžiai palivarką 1842 m. nusavinus, žemdirbiai tapo valstybės prievolininkais, baudžiavines prievoles atliekančiais Kartenos valdiniame dvare. 1845 m. Šmilkščiuose buvo surašyti 47 gyventojai – 18 vyrų ir 29 moterys, iš kurių 23 asmenys buvo suaugę, o 24 – vaikai. Iš viso tuo metu gyveno 6 katalikų šeimos: Juozapo Jedinkaus, Prano Simučio, Juozapo Puplesio, Ignoto Sermončio, Juozapo Dirvonskio ir Pranciškaus Šporo. Jose, įskaitant įnamius, buvo nuo 4 iki 11 asmenų. 1849 m. valstybiniame Kartenos dvare lažą atlikinėjo 48 baudžiauninkai. Paleisti iš baudžiavos, jie buvo priskirti valstiečių luomui, o savo interesams Kartenos valsčiaus valdyboje atstovauti kartu su Budrių ir Abakų valstiečiais išsirinkdavo seniūną. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, visos kaimo valstiečių šeimos gavo išsipirkti iki tol dirbtą ariamą žemę. Be to, laisvoje žemėje kūrėsi taip pat iš baudžiavos paleisti Budrių ir kitų vietovių valstiečiai, kuriems savame kaime žemės nebeliko. Už gautą Šmilkščiuose žemę prievoles valstybei 1870 m. atlikinėjo 46 valstiečiai.
Žiemą auga gaisrų tikimybė
„Neprižiūrimas ir netvarkingas šildymo įrenginys su dūmtraukiu gali sukelti gaisrą, dėl kurio gyventojai lieka be pastogės, turto, o kartais nukenčia ir patys“, – įspėjo Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai. Intensyvaus degimo metu liepsnos temperatūra būna maždaug 1000–1500 C0. Tokios aukštos temperatūros neatlaiko kamino konstrukcijos bei jų įdėklai, kaminas įtrūksta, o liepsna išplinta. Tokiam gaisrui būdingas ūžesys kamine, iš jo besiveržiančios kibirkštys ar net liepsnos. „Jeigu taip nutiko, kuo skubiau užgesinkite ugnį šildymo įrenginyje, sandariai uždarykite visas krosnies dureles, kad nebūtų traukos, ir ugnis negautų šviežio oro, bei kvieskite ugniagesius“, – patarė inspektorius Saulius Latakas. Per šiuos metus Kretingos rajono savivaldybėje dūmtraukiai degė 33 kartus, pagrindinė to priežastis – neišvalyti suodžiai. S. Latako teigimu, dūmtraukius reikia valyti prieš pradedant eksploatavimą, o eksploatavimo metu – ne rečiau, kaip kartą per tris mėnesius. Palėpėse ir kitose gaisro atžvilgiu pavojingose patalpose dūmtraukiai turi būti išbaltinti, kad, atsiradus kamino įtrūkimams, galima būtų laiku tai pastebėti. Šiais metais Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai kartu su rajono Savivaldybės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojais, vykdydami akciją „Gyvenkime saugiai“, aplankė daugiau kaip 2 tūkst. 100 būstų, gyventojams priminė saugaus elgesio buityje taisykles bei dūmų detektorių svarbą, atsakė į rūpimus klausimus. „Nors ir stengiamasi visuomenę šviesti priešgaisrinės saugos srityje, pasitaiko atvejų, kai dėl elementariausių gaisrinės saugos taisyklių pažeidimų kyla didelės nelaimės“, – sakė S. Latakas. Inspektoriaus žodžiais, neseniai buvo gautas pranešimas apie Juodupėnų kaime degantį gyvenamąjį namą. Atvykus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pajėgoms, siautėjo atvira liepsna. Sudegė pastato stogas, išdegė katilinės ir tambūro patalpos, buvo sulietos kitos gyvenamojo namo patalpos kartu su rūbais, buitine technika, vaiko mokymosi priemonėmis, bandydamas gesinti įsiplieskusį gaisrą, apdegė ir vienas gyventojas. Šios nelaimės priežastis – ant šildymo įrenginio paliktos džiovinti malkos.
„P. n.“ informacija
Po Kretingą klaidžiojo stirna: kaip reaguoti praeiviams
Maždaug savaitę prieš Kalėdas kretingiškiai matė po miestą vaikščiojant stirnaitę: ji buvo atklydusi į žmonių kiemus Kretingsodyje, blaškėsi po Rotušės aikštę ir nykštukais išpuoštą skverą, tarsi Rudolfas iš kalėdinės pasakos keldama džiaugsmą praeiviams, ypač – vaikams. Stirnos klajonės po miestą baigėsi pirmadienį – ji buvo išgabenta ir paleista į laisvę Kartenos miškuose. Įviliojo į voljerą ir iškvietė tarnybas Pirmadienio rytą stirna atklydo į J. Šimkaus gatvę, vedančią itin judrių Šventosios ir Klaipėdos gatvių link. Ją, besiblaškančią tarp pravažiuojančių automobilių ir sustumtų sniego pusnių, ties nuosavo kiemo vartais pamatė skaitytojas. Vyras įviliojo stirną į tuščią voljerą. „Pagalvojau: negerai, kad atklydęs laukinis gyvūnas laisvai vaikšto gatvėje. Matėsi, kad stirna baukšti. O jei besiblaškydama užšoktų ant automobilio kapoto ar išgąsdinta – ant kokio praeivio? Žmonės jau Kūčių vakarą dalijosi feisbuke vaizdais, kaip stirna kerta gatvę prie „Maximos“, leidžiasi šeriama iš rankų“, – kalbėjo vyras. Jis sakė skambinęs aplinkosaugininkams, šie nukreipę į gyvūnų globos draugiją. Pastarieji taip pat atsisakė išsivežti gyvūną, pasiūlė patiems išgabenti į mišką. Tuomet skambino į Klaipėdos regiono gyvūnų globos namus „Nuaras“, jų atstovus, pasak skaitytojo, taip pat teko įtikinėti, kad palikti stirną gatvėje nesaugu ir pačiam gyvūnui, ir žmonėms. Netrukus furgonu atvykęs „Nuaro“ atstovas gyvūną įkėlė į narvą ir išgabeno į mišką už Kartenos.
|
|
