|
|
|
Žemė ir ūkisKretinga jau pražydo našlaitėmis
Šią savaitę bendrovės „Kretingos komunalininkas“ darbuotojai miestą baigė apsodinti našlaitėmis, liaudiškai dar vadinamomis akelėmis. Geltonai oranžiniai, tamsiai mėlyni ir bordinės spalvos su mėlynais viduriukais žiedai su kai kur tarp jų įkomponuotais lapinių augalų akcentais gatvės praeivius džiugina vazose Rotušės aikštės centre, prie „Lauros“ parduotuvės, skvere įrengtoje simbolinėje „akyje“, prie Kretingos miesto seniūnijos, „burbuluose“ prie sankryžų ir kitose viešose vietose. Trečiadienis buvo ne pirma, bet ir ne paskutinė diena, kai bendrovės „Kretingos komunalininkas“ darbuotojas Alvydas Stuopelis prigyjančius augalus laistė. „Laistyti reikės kas dvi dienos, bet, žinoma, atsižvelgsime ir į oro sąlygas. „Taškų“ per dieną apvažiuoti turiu labai daug, tad ir vandens reikia daug – trijų tonų sunkiai užtenka“, – sakė pašnekovas. Įmonės Aplinkos, gatvių ir apšvietimo priežiūros skyriaus vyriausiojo vadybininko Stasio Perkausko teigimu, gėlių nupirkta už panašią sumą, kaip kasmet – už 5 tūkst. 400 eurų. Į nemažai visuomenės dėmesio sulaukusius, prieštaringai vertintus ir galop daugumos gyventojų pamiltus modernius daugiamečių augalų gėlynus Rotušės aikštėje ir prie Bereko Joselevičiaus paminklo ties rajono Švietimo centru šiemet nebus investuojama, juos pakaks tik prižiūrėti. „Gėlynai jau tvarkomi nuo kovo – genimi, apkarpomi, ravimi. Specialiai tokiems darbams yra paskirta darbuotoja“, – sakė S. Perkauskas.
„P. n.“ informacija
Ūkininkų sąjungos pirmininkas: „Pradėkim nuo pagarbos ir palaikykim saviškį“
„Jeigu ūkininkas už ūkininką nepastovės, tai kas tada bus už jį?“ – klausimu į klausimą, kodėl sutiko tarnauti viso rajono žemdirbiams, atsakė naujasis Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas 41-erių technologijos inžinierius iš Šukės Rimantas Paulikas. Moto – neišradinėti dviračio, o sekti pavyzdžiais Prieš įvyksiantį ataskaitinį skyriaus narių susirinkimą Rimantas teigė žinojęs, jog pirmininko pareigos gali būti pasiūlytos jam. „Sklandė tokie gandai, bet aš nesiruošiau. Visų pirma maniau, kad tarp rajono ūkininkų yra vertesnių kandidatūrų, iš buvusio pirmininko galinčių perimti vairą, o ir žmona buvo prašiusi neprisiimti papildomų pareigų, nes jų apstu mūsų pačių grūdininkystės ūkyje, valdome per 300 hektarų“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo pašnekovas. Tačiau, anot šukiškio, niekas tuo pirmininku nenorėjo būti. Liko dvi galimybės: arba imtis vadovauti pačiam, arba grėsė skyrių Kretingoje uždaryti. „Kam būtų nuo to geriau? Kadangi, kaip aš sakau, visoje toje ūkininkavimo kepykloje sukuosi daug metų, matau, ko reikia ūkininkams, kokios yra pagrindinės problemos. Nuo šiol bandysime jas spręsti visi kartu “, – sakė R. Paulikas. Jo moto – žemės ūkyje išradinėti dviračio nereikia, bet reikia sekti gerais išsivysčiusių šalių, tokių, kaip Vokietija, Danija, Švedija, Suomija, pavyzdžiais, ir, kas vertingiausia, pritaikyti pas save. „Kai jau pagal galimybes būsim ant lygių svarstyklių lėkščių, tada naujovių imkimės, pirmi vieversiai pasauly nebūkim“, – įžvalgomis dalijosi naujasis pirmininkas. Jį skaudina visuomenės požiūris į ūkininkus Lietuvoje, nepatinka, kad miesto gyventojai ir žemdirbiai tarsi sąmoningai kiršinami. Esą to nebūtų, jeigu iš TV ekranų nesklistų tiesmukiškos žinios, jog ūkininkų kišenes antai ir vėl papildys europiniai milijonai. „Miesto žmogus išgirsta, ir jam jau atrodo, kad mums kiekvienam kažkas atneša ir į kišenę įdeda po milijoną. Na, nėra taip!“ – akcentavo R. Paulikas.
Kaip įveikti nerimą dėl karo
Pastarosiomis dienomis, vykstant karui Ukrainoje, daugelį žmonių, tarp jų – ir juanų, kamuoja baimė ir sunki emocinė būklė. Nerimas kenkia sveikatai, neleidžia užsiimti kasdieniais darbais. Psichologė-psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė patarė, kaip įveikti nerimą ir kaip padėti stresą patiriančiam žmogui. Pasak psichologės, jaunimui ir ypač paaugliams svarbi artimųjų nuomonė. Jei jie reaguoja itin jautriai, ir jaunas žmogus patiria daugiau neigiamų emocijų. Jei informacija pateikiama realistiškai, išlaikant pusiausvyrą, tuomet ir kiti žmonės ją priima lengviau. „Jaunam žmogui svarbu turėti ramstį, žinoti, kad yra ne vienas ir turi į ką kreiptis ištikus sunkumams“, – tikino specialistė, akcentuodama, kad neramumai jaunimo neveikia labiau negu kitų amžiaus grupių gyventojų. „Reikia suprasti, kad nuo visų neigiamų emocijų vaiko nepavyks apsaugoti. Ir nereikia. Kiekvienas žmogus turi rasti savo išgyvenimo būdus. Nereikia situacijos piešti šviesiau negu yra ar meluoti. Jaunas žmogus turi išmokti tvarkytis su sunkumais“, – teigė psichoterapeutė. Taip pat daugiau nerimo kelia netinkami ar vienpusę ir neobjektyvią informaciją pateikiantys šaltiniai. Pernelyg įsijautus į naujienų skaitymą situacija ima trikdyti. Kai kurie žmonės taip įninka į domėjimąsi, kartais net keliasi naktį ir tikrina naujienas. „Kai pernelyg įsitraukiama į neigiamybes, jose imama ieškoti teigiamybių, tačiau jų nepavyksta rasti, todėl nerimas dar labiau sustiprėja. Reikia „dozuoti“ informacijos kiekį, kitaip išsiderinama“, – paaiškino S. Vizgaudienė. Pasak specialistės, jaunimas naujienas skaito ramiau, galbūt todėl, kad nelabai įsivaizduoja karą. Vyresni žmonės labiau „užsikrečia“ emociškai, turi daugiau patirties, žino, kad gali būti visaip. Jaunimo patirtis – labiau teigiama.
Gražėja dar viena erdvė
„Atgimė ir visuomenei atsivėrė dar viena mūsų senojo dvaro parko dalis“, – taip šiomis dienomis sušvitusią erdvę palei antrą tvenkinį pietų pusėje apibūdino Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė. Iškirto 56 medžius „ligonius“ Direktorės žodžiais, be pinigų apskritai jokio grožio nei eksterjere, nei interjere nesukursi, todėl svarbu nuoseklus projektų finansavimas. Parko želdiniams sutvarkyti iš Aplinkosaugos programos Kretingos rajono savivaldybė skyrė 10 tūkst. eurų. V. Kanapkienė pasidžiaugė ne tik Savivaldybės administracijos, rajono politikų požiūriu, bet ir parko želdinius tvarkiusios bendrovės „Raguvilė“ vadovo Virginijaus Brazausko bei šios įmonės darbininkų atsakingumu – visi suplanuoti darbai atlikti laiku ir kokybiškai. Tvarkomoje parko dalyje buvo išnaikintas menkaverčių krūmų šabakštynas, gavus leidimus, iškirsti 56 medžiai, daugiausia uosiai, sergantys vadinamąja uosių džiova, išrauta daug kelmų. „Bet dar yra čia kas veikti – rudenį tą plotą norime išvalyti, išfrezuoti, sulyginti taip, kad vėliau būtų galima čia mechanizuotai šienauti. Tam reikėtų dar maždaug 3 tūkstančių eurų“, – teigė V. Kanapkienė. Patys muziejaus darbuotojai, anot jos, taip pat nesėdi sudėję rankų – šį penktadienį ketina organizuoti talką, rinks šakas, akmenis. Muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė atviravo dėl neva be gailesčio kertamų medžių paprastai sulaukianti gyventojų priekaištų, o šiuokart – tyla. „Galbūt žmonės jau pradeda suprasti, kad sveikų medžių niekada nekirstume, o kai nulūžusius arba gyvybės netenkančius „ligonius“, per smarkius vėjus neretai grasinančius ir savaime nuvirsti, pašaliname – tik visiems į naudą. Ar atsodinsime? Bus matyti. Parkas yra parkas, tai – ne miškas, kad medžiai augtų labai tankiai“, – paaiškino ji.
Gatves šluoja moderni mašina
Akylesni kretingiškiai šį pavasarį tikriausiai pastebėjo tai vienur, tai kitur po miestą zujančią nedidukę bendrovės „Kretingos komunalininkas“ mašiną HAKO. Pasak vyriausiojo vadybininko Stasio Perkausko, pernai rudens pabaigoje už 27 tūkst. Eur iš įmonės lėšų įsigyta šiukšles, popiergalius, net ir plytelių tarpuose nugulusias dulkes kruopščiai sutraukianti vaakuminė transporto priemonė anksčiau pasitarnavo vien tik atokesnių Kretingos gatvių, kurioms neprisikirti nuolatiniai valytojai ir yra daug rankų darbo, šaligatviams valyti, o dabar įdarbinta visu 100 proc. Paklaustas apie darbų spartą, mašiną vairuojantis Albinas Šlyžius teigė, jog vienoje gatvėje užtrunkama ilgiau, kitoje – trumpiau, mat lemia šaligatvių užterštumas, plotis, įvažiavimai, kampai, užsukimai, autobusų stotelės. „Kai kuriose gatvėse užtenka kartą šaligatviais pravažiuoti, o kai kuriose tenka sukti ne po vieną ratą“, – sakė A. Šlyžius. O „Mersedesas“, vairuojamas bendrovės senbuvio Prano Montrimo, valo gatvių važiuojamąją dalį. Kad ir kaip darbą norėtųsi atlikti gerai, dažnai nepavyksta dėl to, kad tiek daugiabučių, tiek privačių namų gyventojai ruožus užstato automobiliais, neįvažiuoja į savo kiemus. „Centrinėse miesto gatvėse valymo darbai pradedami 4 valandą ryto, mašinų tokiu laiku tikrai dar neturėtų būti, tačiau – pilna. Joms išvažinėjus, paliekami nešvarūs plotai, mes turime papildomai siųsti valytojas, kad jos nušluotų rankinėmis šluotomis“, – problemą išdėstė S. Perkauskas.
„P. n.“ informacija
Senąjį miesto parką sutvarkys pavasarį
Prie Kretingos miesto stadiono dar prieškariu įkurtą senąjį parką konkursą laimėjusi įmonė „Kretingos komunalininkas“ ėmėsi tvarkyti dar pernai rudenį. Peržiem įšaldyti darbai buvo atnaujinti šį pavasarį, tačiau išvažinėtas ir išraustas parkas sukėlė kai kurių kretingiškių pasipiktinimą. Senojo parko tvarkymo darbai turi būti užbaigti per šį balandį ir, tikėtina, atsinaujinęs parkas taps dar viena kretingiškių pamėgta poilsio vieta. „Dar praėjusį rudenį paklojo takus trinkelėmis, bet pastebėjau, kad darbus atliko paskubomis ir nekokybiškai. Sportuoju, ir, eidamas tomis trinkelėmis, vis už jų užkliūdavau. Dabar gi matau, kad tas trinkeles ardo ir vėl kloja iš naujo. Kodėl taip neracionaliai naudojami pinigai ir kas atsako už nekokybiškai atliktus darbus? Klausiau darbininkų, jie atsakė, kad tai – rajono politikų nurodymas“, – kalbėjo į redakciją paskambinęs kretingiškis. Kretingos miesto seniūnės Gintarės Liobikienės žodžiais, senasis miesto parkas yra tvarkomas iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos skirtų lėšų, bendra šio projekto vertė – per 216 tūkst. Eur. „Pernai reikėjo įsisavinti 95 proc. lėšų, dėl to darbai ir buvo pradėti dar praėjusį rudenį – paklotas pagrindas takams. Tačiau peržiem oro sąlygos buvo nepalankios, pašalas iškilnojo trinkeles, dabar rangovas taiso broką, kuris pasimatė pavasarį. Tačiau, atsakant į skaitytojo pastebėjimą, mokėti už darbą rangovui antrąkart tikrai nereikės – jis atsako už savo darbų kokybę“, – kalbėjo G. Liobikienė. Jos žodžiais, trinkelėmis senajame parke iškloti 7 takai, kurių bendras ilgis – 900 m, plotas – 2,5 tūkst. kv. m. Tokiomis pat trinkelėmis bus išklotas takas nuo Savanorių gatvės ligi parko takų, – šiuo metu išraustas pėsčiųjų takas trukdo gyventojams praeiti iš miesto iki ligoninės.
Juodupėnai. Kaimas prie Juodupio upelio
Už Salantų, paribyje su Skuodo rajonu, abipus Erlon tekančio Juodupio upelio, plyti Juodupėnai (žem. Joudopienaa), kitais metais minėsiantys gražią 455 metų sukaktį. Nuo bajorų iki dvaro prievolininkų Juodupėnų kaimas pirmąkart paminėtas ir pažymėtas 1568 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valstybinio Telšių valsčiaus valdų žemėlapyje. Tuo metu Juodupėnams priklausė apie 2 tūkst. 317 ha miško ir dirbamos žemės, kuri ribojosi su Erlėnų, Pesčių, Peldiškių (Peldžių), Šaučikių, Armonaičių ir Viršutinės Šventosios kaimais. XVI–XVIII a. Juodupėnai buvo bajorkaimis, kuriame gyveno smulkūs bajorai, už karinę tarnybą iš didžiojo kunigaikščio gavę čia žemės su ją dirbančiais valstiečiais. Greta bajorų ūkių kaime kūrėsi eiliniai žemdirbiai, kurie buvo Salantų, nuo 1675 m. – Grūšlaukės dvaro baudžiauninkai. Bajorai iš pradžių nepriklausė nuo dvaro. Tačiau carinės Rusijos laikais lėšų savo bajorystei įrodyti neturėję smulkūs bajorai tapo paprastais Grūšlaukės dvaro prievolininkais. Plečiantis dirbamos žemės plotams, XVII a. Juodupėnų žemėje susiformavo Jakštaičių, Rokiškės, Urbaičių, Kirkšių užusieniai, kurie XVIII a. pirmoje pusėje tapo savarankiškais kaimais. Erlos slėnyje stūksančioje Alkos kalno kalvoje XVIII a. antroje pusėje susiformavo dar viena nausėdija, iš pradžių vadinta Juodupėnų užusieniu, o XIX a. tapusi savarankišku Alkos kaimu. Dvasiniu gyvenimu nuo XVII a. rūpinosi Salantų parapijos kunigai. Šios parapijos gyvenviečių statistika liudija, kad 1750 m. bajorkaimyje buvo 6 kiemai, o XIX a. pirmoje pusėje Juodupėnuose būta 21 kiemo. Juose 1821 m. gyveno 231, o 1845 m. – 212 (95 vyrai ir 117 moterų) katalikų. 1845 m. parapijiečių sąrašas liudija, kad nuolatiniai kaimo gyventojai buvo Jonas Alonderis, Antanas Andrijauskas, Antanas Beniušis, Motiejus Beniušis, Antanas Bružas, Mykolas Dėkontas, Stanislovas Giedra, Kazimieras Kairys, Pranas Končys, Juozapas Kubilius, našlė Barbora Maksvytienė, Antanas ir Pilypas Meškiai, Antanas Mickus, Juozapas Mikita, Juozas ir Pranas Numgaudžiai, Pranas Pakalniškis, Antanas Ramonas, Danielius Skataris, Pranas Vairis (Vauras?), Antanas ir Tadas Zubės.
Siekia atkurti istorinį Pryšmančių parką
Dviejų aktyvių pryšmantiškių Janinos Giedraitienės ir Ingridos Macytės-Ančerienės rūpesčiu, Gyventojų iniciatyvoms, už kurias dar galima balsuoti iki kovo 31 dienos rajono Savivaldybės tinklapyje arba užėjus į šią instituciją, buvo pateiktas projektas Pryšmančių dvaro parkui išsaugoti ir apsodinti. Moterys tikisi, kad jų iniciatyva, tiesiogiai susijusi su gamtos išsaugojimu, sulauks gyventojų įvertinimo ir pritarimo. Parke pasodintų per 60 medžių ir krūmų Galima sakyti, kad J. Giedraitienės ir I. Macytės-Ančerienės šeimos Pryšmančiuose – naujakurės: Janina čia gyvena nuo 2013-ųjų, Ingrida atsikėlė 2019-aisiais. Moterys prisipažino, kad ieškojo ramybės, gamtos prieglobsčio, ir tai surado Pryšmančiuose, kur gamta galima mėgautis tiesiogine šio žodžio prasme. „Matydavome ateinant stirnų, o ir briedis, būdavo, užklysta. Šiemet į senuosius parko medžius sugrįžo pelėda, girdime genį, žiemą mus lanko sniegenos, kėkštai, mėgsta pasivaikščioti netoliese lizdą kraunantis gandras“, – džiaugėsi moterys, neabejodamos, kad šį gamtos kampelį galima išsaugoti visų pastangomis. Todėl ir rengdamos projektą Gyventojų iniciatyvoms akcentavo, kad toks projektas galėtų sutelkti vietos bendruomenę, prižiūrint, puoselėjant, saugojant parką. „Mums visiškai nesuprantama tendencija, kai į žaliąsias erdves, kaip kokie svetimkūniai, įsiveržia įvairūs karkasai, treniruokliai, kuriais vis dėlto labiau pasinaudoja jaunesni žmonės. Kartais net keista, kai iki tų treniruoklių ne ateinama, o atvažiuojama automobiliu... Mūsų siekis – ne tik išsaugoti unikalią buvusio dvaro aplinką, mokyti vaikus tausoti gamtą, bet ir sudaryti sąlygas vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms patirti malonę buvojant natūralios gamtos apsuptyje“, – projekto idėją grindė I. Macytė-Ančerienė ir jos vyras Vilius Ančeris. Šiuo metu parke yra išsaugoti suoliukai, stalelis, sūpynės. Čia dažnai poilsiui prisėda prošal, senuoju Pryšmančių keliu, pravažiuojantys dviratininkai. „Visa tai norisi ne tik išsaugoti, bet dar ir papildyti“, – kalbėjo pryšmantiškiai. Parką veikia žmonių veikla, gamtos stichijos, dėl ko kasmet mažėja medžių, o projekto autoriai dar norėtų, kad parkas ir žydėtų, todėl numatė, kad reikėtų atsodinti išnykusius arba iškirstus medžius, pasėti naują žolę, kas tikrai didintų parko patrauklumą. Idėjos sumanytojų nuomone, parke būtų tikslinga pasodinti per 60 įvairių medžių ir žydinčių krūmų: ąžuolų, beržų, liepų, raudonųjų klevų, gudobelių, putinų, europinių pūkenių, putinalapių pūslenių, desertinių šermukšnių, sedulų, šaltalankių. Visa tai, preliminariais skaičiavimais, kainuotų per 1,2 tūkst. Eur, žinoma, būtina – ir specialisto konsultacija. Parką galėtų papuošti ir mediniai takai. Iš viso projektui įvykdyti pryšmantiškiai prašo per 2,5 tūkst. Eur: lėšos suskaičiuotos, atsižvelgiant į vidutines kainas, kurios dėl įvairių aplinkybių gali ir pasikeisti.
Legendomis apipinta Strazdelio sodyba
Kone Kretingos miesto centre, užstotas prekybos centro „Senukai“, Birutės g. Nr. 4 sodyboje išlikęs itin įdomios architektūros akmeninis statinys. Jo viena mūro siena tarsi prilaiko kalvos šlaitą ir yra geriausiai matoma iš Akmenės gatvės. Senieji kretingiškiai spėlioja – gal prieškariu čia buvęs kalėjimas, o gal slėptuvė nuo bombų. Tačiau tik jos šeimininkas Juozas Strazdauskas, vadintas tiesiog – Strazdeliu, šiandieną tiksliai papasakotų, ką gi buvo sumąstęs. Deja, savo inžinerijos paslaptis į kapus jis nusinešė per Kretingos gaisrą 1941-aisiais. Statinys trijų aukštų Į Birutės g. Nr. 4 sodybą iš Vilniaus sugrįžta J. Strazdausko duktė 87-erių Rūta Aleksandra Barienė ir anūkė Vita Budzienė su šeima, o žiemą-vasarą ją prižiūrėti talkina kaimynas Antanas Vaitkus iš gretimo daugiabučio, kuris, sutikus savininkams, ir aprodė paslaptingąjį statinį. Statinys 3-jų aukštų, L raidės formos, plokščiu stogu, viršum kurio įrengta terasa. „Artimieji pasakojo, kad pats sodybos šeimininkas Strazdelis kažkada išsikėlė sklypą, aptvėrė jį tvora ir apsodino klevais, kad šie sutvirtintų šlaitą nuo Birutės gatvės, o ant kampo iš lauko akmenų ant vakarų pusėje išlikusios sienos ėmė mūryti šitą įdomų statinį“, – pasakojo A. Vaitkus, įleidęs į jo vidų. Stačiais siaurais akmeniniais laiptais patenkama į kelias skliautuotas patalpas, viduje sienos taip pat mūrytos iš akmenų, langų ertmės – arkinės. Iš tiesų padvelkia paslaptimis ir mistika. Dar žemiau – rūsys, jį mačiusiems tikrai primenantis požeminę slėptuvę.
Gargždelė. Orvidų sodyba ir Vytauto Didžiojo paminklu besididžiuojantis kaimas
Gargždelė (žem. Gargždalė) – prie Plungės–Skuodo plento šalia Salantų įsikūręs kaimas. Jame veikia civilinės kapinės, kuriose laidojami Salantų krašto gyventojai, stovi Vytauto Didžiojo paminklas, stūkso jau pusę amžiaus šią vietovę garsinanti unikali akmens meistrų Orvidų sodyba. Susiformavo vietoje, kur daug gargždo Alkupio aukštupyje rastas apeiginis akmuo su dubeniu liudija, kad šioje vietovėje priešistoriniais laikais veikusi senovės baltų šventvietė – alka davusi vardą ir per kaimą Salanto link tekančiam upeliui. Kaimas susiformavo rytinėje istorinių Salantų žemės dalyje. Šioje vietovėje nuo seno plytėjo bendrosios ganyklos, kuriose ganėsi tiek Salantų dvaro, tiek ir miestelėnų galvijai. Ganyklų žemėje buvę gausu gargždo – apvalių, nedidelių akmenų, todėl vietovę imta vadinti Gargždele. Čia, prie senojo kelio į Plungę, apie XVII a. buvo įrengtos Salantų miestelio kapinės, kuriose laidotos karų, bado, maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, kiti Salantų ir šalia buvusio Jurgaičių kaimo mirusieji. Kapinėse nuo seno stovėjo Šv. Barboros koplyčia. 1750 m. duomenimis, ji buvusi medinė, su vienu altoriumi, o virš stogo kilo nedidelis kupolas su signatūriniu varpu. Šalia stovėjo varpinė, kurią sudarė keturi ąžuoliniai stulpai su malksnomis dengtu stogeliu, po kuriuo kabėjo nedidelis varpas. Daugėjant žemdirbyste besiverčiančių šeimų, dvarininkai leido įdirbti plėšininę ganyklų žemę. Tokiu būdu atokiau nuo Salantų, netoli kapinių, prie kelio į Plungę, XVIII a. antroje pusėje įsikūrė kelios naujakurių šeimos, savo nausėdiją pagal vietovės vardą pavadinusios Gargždele. Pirmąkart šis kaimas pažymėtas kanauninko Stanislovo Čerskio 1830 m. Vilniuje išleistuose Salantų parapijos ir Skuodo dekanato žemėlapiuose bei paminėtas teisininko Mykolo Gadono taip pat Vilniuje 1846 m. publikuotame Telšių apskrities vietovių sąraše. Miestelio kapinės XVIII a. pabaigoje tapo parapinėmis, kuriose laidoti visi Salantų parapijoje mirę gyventojai katalikai. Greta katalikų apie XVIII a. pabaigą buvo įrengtos protestantų kapinės, skirtos evangelikų liuteronų tikėjimą išpažinusiems vokiečių, latvių, lietuvių ir kitos kilmės dvarų ir valdžios įstaigų tarnautojams, pirkliams, amatininkams, miestelėnams ir žemdirbiams laidoti.
|
|
