|
|
|
Žemė ir ūkisLeliūnų fermoje verslininkai įdarbino Kalifornijos sliekus
Kretingiškius Vaidotą Benetį ir Mindaugą Lukaševičių sieja ir kaimynystė, ir bendri reikalai Imbarės seniūnijoje. Leliūnuose nusipirkę buvusias kolūkio dirbtuves, vyrai jas pavertė Kalifornijos sliekų auginimo ferma, o lauko teritorijoje pasistatę keletą pastatų, juose džiovina, sijoja, fasuoja sliekų pagamintą produktą biohumusą – ypač vertingą trąšą. Gamina biohumusą Idėja Kalifornijos sliekus ne tik auginti, bet ir įdarbinti skirtingas specialybes bei kitas veiklas lig šiol turintiems kretingiškiams kilo įsikalbėjus apie galimas neužimtas verslo nišas ir pamačius uždegančių pavyzdžių kitur. „Pradžiai, o tai buvo 2006-aisiais, iš augintojų parsivežėm 600 kilogramų sliekų, iš vietinių ūkininkų nusipirkom galvijų mėšlo ir nusprendėm pabandyti, kas iš to išeis“, – šypsojosi Vaidotas. Per tuos metus sliekų prisidaugino į valias, ir šiomis dienomis fermoje po polietileno plėvele, saugančia nuo juos erzinančios saulės šviesos, gyvių jau knibžda kokios 3 tonos, o ir mėšlo reikia nepalyginamai daugiau. Per parą sliekai suėda tiek maisto, kiek sveria patys, tai yra iki 4 gramų. Tiesa, mėšlas lauko aikštelėje pirmiau yra supūdomas, tik tuomet gali būti naudojamas kaip pašaras. Jį perleidę per savo virškinimo sistemą, sliekai ir gamina bekvapę mikroelementų ir mineralų prisotintą gryną ekologišką trąšą.
Darbėnų miestelyje – Prancūzijos dvelksmas
Darbėnai. Buvusių kultūros namų aikštelėje, ties keliu, vedančiu pro Lazdininkus į Palangą ir atvirkščiai, dėmesį patraukia ryškiai raudonas mobilus vagonėlis ir keletas medinių staliukų šalia. „Sustojom palaikyti lietuviško verslo“, – tarė linksmai nusiteikę trys dviračiais atmynę kurorte atostogas leidžiantys jauni vyrai iš Vilniaus. Raudoname vagonėlyje – originalūs blynai Jie dar nežinojo, kad tas verslas greičiau prancūziškas negu lietuviškas ir kad trečiadienis – pirmoji „raudonojo vagonėlio“ darbo diena šioje ramioje miestelio vietoje išsinuomotame sklype. Nežinojo, ir ko galbūt neįprasto paragauti čia gaus. Vienas vagonėlio šeimininkų, 23-jų Dovydas, per kelias minutes specialioje keptuvėje iškepė po ypatingą 40 cm diametro blyną vien tik iš grikių miltų ir vandens, o viduje užlankstė šiek tiek kumpio, išsilydžiusio sūrio ir po kiaušinį. Trynys – skystas. „Nebijokite jo paleisti šakute – bus kaip padažas“, – linkėdama gero apetito, ankstyviems to ryto klientams patarė Dovydo mama Rima Criou. O iš gėrimų, sakė, geriausia obuolių sidras, bet, jei jo nėra, tinka obuolių sultys, tiesa, irgi truputį „pagazintos“ – burbuliukai priduoda savotiško žaismo. „Kam nepatinka tokie blynai – prašom su šokoladu arba daržovėmis, o gal norit „be nieko“, tik truputį sviestu pateptų?“ – pridūrė kad ir su akcentu, bet puikiai lietuviškai šnekantis Rimos vyras prancūzas Olivier. Lietuvių kalbos jis pramoko per užmegztus ryšius su lietuviais. Vedinas verslo, susijusio su jachtų įrangos, ypač virvių laivams ir keltams, pardavimu, 2000-aisiais pirmąkart prancūzas atvyko į Klaipėdą. O vieną kartą atvyko ir pasiliko.
Pratęsiamas valstybinės žemės deklaravimo terminas
Ūkininkai, turintys galiojančius valstybinės žemės nuomos dokumentus, bet dėl nekorektiško valstybinės žemės duomenų sluoksnio negalėję užbaigti deklaruoti žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų iki deklaravimo termino pabaigos, paraiškų duomenis galės pakeisti iki liepos 8 dienos. Išmokų mažinimo nuoskaitos dėl vėlavimo nebus taikomos, nusprendė Žemės ūkio ministerija. Ši išimtis taikoma tik tiems pareiškėjams, kurie susiduria su valstybinės žemės deklaravimu ir turi galiojančias valstybinės žemės nuomos sutartis. Svarbi sąlyga – paraišką pareiškėjas turi būti pateikęs iki birželio 14 d. Tokiu atveju sklypus valstybinėje žemėje, kurie patenka į „Valstybinės žemės“ ar „Laisvos valstybinės žemės“ sluoksnius, ir kurių Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) nebuvo perdavusi VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui (ŽŪIKVC), bus galima deklaruoti keičiant paraiškos duomenis. Sankcijos nebus taikomos tik už vėliau deklaruotų laukų valstybinėje žemėje paraiškos dalį. Nuo šių metų pakeitus deklaravimo taisykles ir sugriežtinus valstybinės žemės deklaravimo tvarką, nebeleidžiama deklaruoti valstybinės žemės neturint nuomos sutarties arba suteiktos teisės laikinai naudotis valstybine žeme. Tačiau pasitaiko atvejų, kai dėl nekorektiškų valstybinės žemės duomenų ne visa teisėtai naudojama valstybinė žemė įkelta į žemės ūkio valdas ar atvaizduojama Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje. Šios informacijos patikslinimas NŽT ir duomenų perdavimas ŽŪIKVC užtrunka. Taigi, ūkininkai deklaruoti naudmenas valstybinėje žemėje gali tik tuomet, kai NŽT atnaujina žemdirbiams laikinai suteiktų valstybinės žemės plotų sluoksnį, o ŽŪIKVC patikslina duomenis žemės ūkio valdų registre ir juos integruoja į Paraiškų priėmimo informacinę sistemą.
Nuo Jurgaičių iki Žvainių
Iš pietų Salantus supantys ir su miestu susiliejantys Žvainiai – Lietuvos žemės reformos metu Salantų dvaro teritorijoje išaugęs kaimas. Tačiau jo naujakuriai buvo ne pirmieji šioje žemėje įsikūrę žemdirbiai: iki baudžiavos panaikinimo čia plytėjo Jurgaičių kaimas. Kaimą panaikino, jo vardas kuriam laikui liko Žvainiuose, prie Salanto upės, žmonių gyventa jau priešistoriniais laikais. Apie tai liudija Gaidžio kalne išlikę senovės laidojimo paminklai ir apeiginis akmuo. Istoriniais laikais Gaidžio kalno aplinkoje prie Salanto kūrėsi 1556 m. pirmąkart paminėti Skilandžių kaimas ir dvaras, vėliau pavadinti Salantais. 1568 m. sudarytas šių apylinkių planas liudija, kad, vykdant Valakų reformą, dabartinių Salantų, Gargždelės, Žvainių ir Gedgaudžių teritorijoje buvo suformuotas Salantų arba Grebšių kaimas. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbių šeimų, dvaro savininkai valstiečiams leido įdirbti į pietus nuo miesteliu tapusių Salantų plytėjusias bendrąsias ganyklas. Taip XVII a. pirmoje pusėje jose išaugo Jurgaičių kaimas, pirmąkart paminėtas 1644 m. Salantų bažnyčios santuokos metrikų knygoje. Vietovardis liudija, kad gyvenvietės pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Jurgaitis daugiskaitos formos. Jurgaičiai ribojosi su Salantų dvaru, miesteliu bei į rytus nuo jo plytėjusiomis bendrosiomis ganyklomis, vadintomis Gargždele. Rytuose kaimas siekė Gedgaudžių, vakaruose – Pesčių, o pietuose – Imbarės žemes. Centrine dalimi Salanto link tekėjo Alkupio upelis, o vakarine dalimi ėjo vieškelis, jungęs Salantus su Skaudaliais ir Nasrėnais. 1750 m. Jurgaičiuose stovėjo 5 sodybos. Kaimas buvo kupetinis, sodybos išsibarsčiusios abipus Alkupio viena netoli kitos, dabartinių Žvainių rytinėje dalyje. Vienas kelias jas jungė su Salantais, o kitas – su senuoju Plungės vieškeliu. Į vieškelį jis įsiliejo Gargždelės vietovėje, ties Salantų miestelio ir dvaro kapinėmis, kuriose mirusiuosius laidojo ir Jurgaičių gyventojai. Kaimo pakraštyje, prie Salanto, apie 1795 m. dvaras leido Salantų žydų bendruomenei įsirengti savo konfesines kapines. XIX a. kaime tebebuvo 5 kiemai. Juose gyveno ir iš dvaro išsinuomotą žemę dirbo katalikų šeimos, kurias 1821–1843 m. sudarė nuo 35 iki 38 asmenų. 1845 m. parengtas tikinčiųjų sąrašas liudija, kad Jurgaičiuose gyveno Juozapo Skėrio, Leono Vasiliausko, Prano Laukio, Antano Laukio, Prano Kasperavičiaus, Antano Nikodimo, jo sūnų Antano ir Prano Nikodimų šeimos, taip pat Krizostomas Vasiliauskas, Jonas Kupis, Pranas Paberkis. Visos šeimos buvo nepasiturinčios, samdinių nesamdė, visus žemės ūkio darbus stengėsi atlikti šeimynos rankomis. Tik Nikodimų ūkyje tarnavo samdinė Barbora Jasaitė. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, kurios metu žeme buvo aprūpinami iš baudžiavos paleisti valstiečiai, dvarininkams leista dvarui kaimuose likusius žemės sklypus perkelti į vieną valdą ir suformuoti palivarkinį ūkį. Šia teise pasinaudojęs Salantų dvarininkas Konstantinas Gorskis tarp 1861–1866 m. panaikino Jurgaičių kaimą, sodybas nugriovė, žemę pavertė Salantų palivarko arimais ir ganyklomis, o valstiečius iškeldino į Gargždelės ir kitus kaimus arba pavertė kumečiais. Tačiau salantiškiai vietovę ir toliau vadino Jurgaičiais.
Už teisingą rūšiavimą – pagyrimai ir prizai
Organizacijos „Žaliasis taškas“ ir bendrovės „Kretingos komunalininkas“ atstovės atliekų rūšiavimo pamoką su žaidimo elementais ir daugybe prizų surengė Salantų gimnazijos pradinukams. Renginys buvo planuotas ugdymo įstaigos stadione, bet dėl nepalankaus oro netrukus teko perkelti į vidų. „Bet dar spėjom pamatyti, kaip iš mašinos išverčia šiukšlės“, – sakė ketvirtokas Ovidijus Vareikis. „Kiek daug džiaugsmo!“ – į vaikų akis, degančias noru kuo geriau atlikti organizatorių užduotis, dėmesį atkreipė gimnazijos direktorė Aušra Zebitienė. Bet prieš šį „egzaminą“, kurį sėkmingai išlaikius „Žaliojo taško“ atstovės Jurgita ir Jolita Baltrukevičiūtės apdovanos rašikliais, katalogais, maišiukais, liniuotėmis, mažiesiems ugdytiniams reikėjo pasikartoti žinias. „Rūšiuoti atliekas su vaikais mes pratinamės pirmiausia savo aplinkoje, tai yra savo klasėje. O kad jie stengiasi tai daryti ir namie, girdėjom iš tėvų – kartą viena mama juokavo, kad mažiausio popierėlio niekas iš namiškių dabar bet kur neįmes“, – sakė mokytojos Rūta Zorgevičienė ir Skaistė Šikšniūtė, į renginį atlydėjusios pirmokus. Ne vienoje tokioje moksleiviams surengtoje akcijoje dalyvavusi įmonės „Kretingos komunalininkas“ ekonomistė Eglė Alonderienė teigė, kad šio renginio tikslas ir buvo ne mokyti atliekų rūšiavimo pradmenų, o suteikti žinių apie įdomesnius dalykus, kurių gali nežinoti ir suaugusieji: kur dėti pasenusius ar nebereikalingus vaistus, kaip elgtis su panaudota technika, į kurį konteinerį mesti pakelius nuo bulvių traškučių, kaip atskirti pakuotę, nes į geltonuosius konteinerius dažnai primetama plastiko, ne pakuočių. „Kuo daugiau viešini rūšiavimo taisykles, tuo didesnė nauda. Su mūsų bendrovės Atliekų tvarkymo specialiste Violeta Grigaitiene pastebėjome, kad žmonės vis daugiau įsimena, konteinerių turinys mūsų rajone keičiasi, gerėja“, – sakė E. Alonderienė.
Rūdaičiuose veikė mainų daigais turgelis
„Tu man – kopūstų, aš tau – pomidorų“, – šiemet toks mainų daigais turgelis Rūdaičiuose buvo suorganizuotas antrą kartą. Kaip sakė iniciatorė bibliotekininkė Laimutė Kalniuvienė, kone visos kaime gyvenančios moterys šiltnamiuose kokių nors augalų augina, o, jei ko užsiaugina per daug, išmesti gaila, geriau kaimynams atiduoti. Tad ir pastarąjį kartą bibliotekos prieigose pro atvirą langą prieš pietus pasklido liaudiška muzika, pažeme vienas po kito ėmė rikiuotis vazonėliai ir indai su jurginų, jukų, porų, kopūstų ir įvairiais kitais daigais.
„Milda Viluckienė, Laima Narvilienė, Viktorija Kerienė, Jolanta Butkienė, Virginija Grikštienė, Ona Penelienė, Vilma Songailienė – ir tai dar ne visos moterys, kurios turi, ką pasiūlyti, žino, ir ko galbūt pačioms namo parsinešti reikėtų“, – sakė L. Kalniuvienė. „Aš vežiau vėlyvųjų kopūstų daigų, norėčiau ankstyvųjų“, – šypsojosi Regina Stonkuvienė. Vėlyvųjų kopūstų ji teigė sodinusi 30 daigų, tai tiek ir galvų paaugs. Kaimo bendruomenės pirmininkė Gražina Katkuvienė dairėsi, kur gauti įdomesnių augalų puokštėms kurti. „Man jų reikia ir reikia – puošiu koplyčią“, – atviravo ji.
„P. n.“ informacija
Iš suvažiavimo – su nepasitikėjimo ministru gaidele
„Kaip gali kareiviai eiti į karą, jeigu jų vadas persišauna sau koją?“ – retoriškai klausė iš Dotnuvoje įvykusio Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) 35-ojo suvažiavimo grįžęs šios sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas. Mintyse jis turėjo ministrą Kęstutį Navicką ir nusivylimą jo vykdoma žemės ūkio politika. Nemaloni skolos kupra „Ministras pasirodė tik trumpam. Pasveikino ir po kurio laiko, motyvuodamas, kad laukia kiti susirinkimai, net nesulaukęs mūsų klausimų iš salės dingo, – pasakojo R. Paulikas. – Gal pabūgo, kad bus nušvilptas? To mes neplanavom, esam kultūringi žmonės, būtume susitvardę. Reikėjo kitokio bendravimo ir atsakymų, bet jų negavome“. Buvo ir daugiau politikų, tarp kurių europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, Seimo nariai Viktoras Pranckietis, Vilius Ąžuolas. Bet tų, kurie sėdėjo salėje, pašnekovas nesureikšmina – esą daugeliui „kvepia“ naujais rinkimais, norisi užsidirbti „pliusų“, o palinksėjimas galva, pritariant išsakytai vienai ar kitai minčiai, nebūtinai reiškia nuoširdų ūkininkų palaikymą. Problemų išsakyta daug – ir apie brangstančius gamybos išteklius, ir apie mažas žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas, apie vėluojančias tiesiogines išmokas, stringantį valstybinės žemės pardavimą, kooperacijos lėtumą, elektros skirstytojų savivalę. Suvažiavime dalyvavo 108 delegatai iš 32 skyrių, tarp Kretingai atstovaujančiųjų, be R. Pauliko, – ūkininkai Artūras Turauskis, Valdas Navickas ir Tomas Butkevičius.
Sodyboje prie Darbėnų – nacionalinės šunų lenktynės
Seną sodybą su 3,5 ha žemės Darbėnų seniūnijos Medomiškių kaime, palei kelią į Laukžemę, įsigijusi palangiškių Aušros Šileikaitės ir Svajūno Bradūno šeima joje įrengė šunų bėgiojimo stadioną su sertifikuotomis trasomis, skirtomis lenktyninių šunų varžyboms. Šią gegužę šeimininkai pirmąkart surengė nacionalines „Loure Coursing“-o (dirbtinio jauko persekiojimo) ir „Racing“-o (bėgimo ratu) dviejų dienų varžybas, į kurias suvažiavo per 40 šunų dalyvių ir jų šeimininkų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Gali tapti Lietuvos čempionais Pasak stadiono įkūrėjo ir šių rungtynių organizatoriaus S. Bradūno, į nacionalinio lygio varžybas, kuriose teisėjauja 2 sertifikuoti teisėjai, suvažiuoja tie šunų mylėtojai, kurie siekia savo augintinių rekordų ir titulų. „Jeigu tikslas, kad augintinis taptų Lietuvos čempionu, jam reikės skirtingose varžybose Lietuvoje pasiekti 3 aukščiausius rezultatus, – tuomet suteikiamas čempiono titulas. O jei siekiama Latvijos, Estijos ar Suomijos čempionų titulų, vykstama į varžybas tose šalyse“, – kalbėjo S. Bradūnas. Tam, kad šunys galėtų dalyvauti lenktynėse, jų savininkai taip pat privalo turėti licencijas, atitinkančias specifinius reikalavimus: tarkim, jose pažymimi ne tik gyvūno pasiekimai, bet ir nuobaudos – šuo negali rodyti agresijos, sporte dalyvaujantys šunys ir privalo elgtis ramiai. Per varžybas šunys bėga po 2 ratus dviejose trasose: pirmoji išdėliojama taip, kad bėgtų prieš laikrodžio rodyklę, o antroji, kad bėgtų pagal laikrodžio rodyklę. Teisėjai įvertina 4 rezultatus ir pagal juos nustato šuns užimtą vietą. „Lenktyniniai šunys bėga greit, juos pagauna azartas, išsiskiria adrenalinas. Bėga poromis, ir reikia žinoti, ką su kuo paleisti. Todėl trasos turi būti itin saugios, kad būtų išvengta traumų, nes šie šunys yra brangūs“, – tikino pašnekovas. Varžosi po du šunis Tam, kad galėtų rengti treniruotes, o juolab varžybas, organizatoriams reikia ir specialių žinių, ir pajėgų. Pasak Svajūno, neužtenka įrengti specialias trasas, išlaikant atitinkamus kampus, kad posūkiai nebūtų per statūs, bet reikia ir talkininkų: vieni tempia „zuikį“, kiti keturračiais važiuoja iš paskos, dar kiti fiksuoja, fotografuoja, teisėjauja, reikia veterinaro priežiūros. S. Bradūnas, kad įgytų operatoriaus licenciją, sakė specialiai to mokęsis užsienyje. Lenktynėse gali dalyvauti įvairių veislių šunys. Pagal taisykles, tam, kad varžybos būtų laikomos įvykusiomis, reikia, kad dalyvautų bent du tos pačios veislės šunys. Jeigu bėga tik vienas, jis laimi pirmąją vietą, tačiau titulo negauna. „Šįkart nelabai pasisekė Ibizos ir Afganų kurtų šeimininkams, nes varžybose jų tebuvo po vieną. Daugiausiai šeimininkai atsivežė basendžių ir vipetų veislių šunų“, – kalbėjo varžybų organizatorius.
Pesčiai. Savo žemes išbarstęs kaimas
Prie Pestupio upelio įsikūrę Pesčiai XVI–XVII amžiais buvo vienas didžiausių Salantų apylinkės kaimų, kuriam priklausė apie 1 tūkst. 787 ha žemės. Bet istorija lėmė taip, kad šiandien kaimui beliko tik 94,13 ha žemės, o likusioje teritorijoje laikui bėgant susiformavo Klecininkų, Leliūnų, Bajoralių, Buginių, Bargalio ir Žudgalio kaimai. Pavadinimas – pagal upelį Pesčiai pirmąkart paminėti ir pažymėti matininko Jokūbo Laškovskio per Valakų reformą 1568 m. rugpjūčio 7 d. parengtame Salantų apylinkių žemėlapyje. Greičiausiai kaimui vardą davė jo laukais vingiuojantis Pestupio upelis, seniau galėjęs būti vadinamas ir trumpesniu vardu – Pesčiu. Po Peldiškių (Peldžių) tai buvo antras pagal dydį Salantų dvaro valdų kaimas, besiribojantis su Salantų arba Grebšių, Erlėnų, Juodupėnų, Grūšlaukės, Peldiškių ir Barzdžių kaimais. Dirbama žemė apėmė centrinę jo dalį, o kitur plytėjo bendrosios ganyklos, miškai ir pievos. Daugėjant žemdirbių šeimų, bendro naudojimo žemėje žemdirbystei buvo įsisavinami vis nauji sklypai. Taip vakarinėje dalyje XVII a. atsirado Pesčių ir Bajoralių užusieniai, o pastarasis netrukus tapo savarankišku kaimu. Didžiulį plotą užimantis kaimas turėjo įsirengęs net trejas kapines, kurių pora veikė vakarinėje dalyje abipus Pestupio, o trečios – rytinėje dalyje, netoli kelio Kretinga–Salantai. Jose laidoti dėl senyvo amžiaus, įvairių ligų, per suirutes nuo bado ar karo veiksmų žuvę kaimo gyventojai, taip pat kaimo apylinkėse per švedmetį žuvę ar mirę kariai. Dauguma palaidotųjų buvo baisiausios tų laikų rykštės – negailestingai siautėjusio maro – aukos, todėl kapines imta vadinti Maro kapeliais, o vėliau – tiesiog Kapeliais. Carinės Rusijos administracijai XVIII a. pabaigoje uždraudus sanitarijos sumetimais laidoti kaimų kapinėse, mirusiuosius liepta vežti į Salantų parapijos kapines. Tačiau gyventojai senųjų kapinių nepamiršo, statydavo jose kolektyvinius paminklus – kryžius, stogastulpius, koplytėles, bent kartą metuose rinkdavosi pagerbti čia amžinam poilsiui atgulusių artimųjų ir jau pamirštų kaimo gyventojų.
Akcija „Darom“ subūrė į talką
Lietuvoje šiandien vyksta kasmetinė akcija „Darom“, kurios tikslas – gyventojus paskatinti nuo atliekų išsivalyti aplinką, gyventi švariau ir jaukiau. Skirtingai negu kai kuriuose kituose šalies rajonuose, kretingiškiai ir šiemet aprūpinti viena būtiniausių priemonių – 160 litrų talpos maišais. Už 500 eurų Savivaldybė jų nupirko 500 ir išdalijo seniūnijoms, tad talkininkams patiems nereikės atsinešti. Pasak rajono Savivaldybės atstovo Alberto Barausko, išspręsta ir surinktų atliekų išgabenimo į sąvartyną problema – susitarta, kad Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (KRATC) iš mūsų rajono Savivaldybės jas priims už simbolinį mokestį. Bendrovės „Kretingos komunalininkas“ direktoriaus Rimanto Žiaušio teigimu, pastarąjį sykį pavasarinė akcija „Darom“ vyko prieš pandemiją. Atliekų į KRATC tuokart buvo išvežta apie 10–15 tonų. Tačiau tiek A. Barauskas, tiek R. Žiaušys akcentavo, kad į Klaipėdos sąvartyną bus išvežamos tik tos atliekos, kurios surinktos teritorijose, akcijos metu įtrauktose į tvarkytinų teritorijų Kretingos rajone sąrašą. Norintieji šį sąrašą praplėsti, įrašyti papildomas viešąsias erdves turėjo apie tai iš anksto informuoti savo seniūnijos seniūną. Kretingos miesto seniūnės Gintarės Liobikienės teigimu, akcijoje „Darom“ paprastai dalyvauja ir pavieniai asmenys, ir šeimos, ir bendruomenės, ir organizacijos, ir verslo įmonės – visi, kuriems rūpi gamta, kurie nori prisidėti kuriant gražesnę aplinką. „Žmonės patys galėjo siūlyti, kurias erdves, jų manymu, reikėtų tvarkyti Kretingos mieste, bet, kaip visada, pasiūlėme ir mes, seniūnija“, – sakė G. Liobikienė. Keletas institucijų ir organizacijų tvarko Akmenos pakrantes, ruožą iki Žemaitės alėjos, Nidos stadiono prieigas. Pastauninko parke šiukšles renka Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos ir Marijos Tiškevičiūtės mokyklos vaikai, Jauryklos bendruomenė pluša Jauryklos parke, visada geranoriška Geštautų bendruomenė – senojo Palangos kelio prieigose ties įvažiavimu į Kretingą. Miesto seniūnijos darbuotojai senajame parke užsimojo pasodinti skirtingai žydinčių krūmų. Jų iš viso nupirkta 100. „Ankstesniais metais sakurų, alyvų ir radastų buvom pasodinę Pastauninko parke, o per šią talką turim tikslą papuošti senąjį mūsų miesto parką“, – sakė G. Liobikienė.
„P. n.“ informacijaDaugiau: https://www.pigubeakcijos.lt/ |
|
