|
|
|
Žemė ir ūkisPrieskonių augintojai grįžta prie svajonės apie žirgus
Laukžemės kaimo Darbėnų seniūnijoje prieigose įsigiję žemės sklypą 44-erių palangiškis Andrius Gedvilas ir du jo broliai 40-metis Mindaugas ir 38-erių Vytautas prieš kelerius metus ėmėsi auginti prieskonines žoleles. Tačiau, nuo vaikystės jodinėję žirgais, Andrius ir Vytautas puoselėjo svajonę – veisti žirgus. Šią savaitę ji pradėjo pildytis – į jų ūkį iš Priekulės žirgyno buvo atgabentas pirmasis veislinis žirgas. Garsios Babilono veislės palikuonis 4-metis žirgas, pagal dokumentus pavadintas Varduva, bus skirtas dalyvauti jojimo varžybose Andriaus dukterėčiai 10-metei Andrėjai, kuri savarankiškai jau pramokusi jodinėti. Į iš anksto paruoštą aptvarą trenerio Lino Mickaus vedamą žirgą pakely nedraugiškai pasitiko du poniai 4-metis Bazilikas ir 7-metė Mėta, jį bandę apkandžioti ir apspardyti. „Reikės šiek tiek laiko, kol apsipras vieni su kitais. Šiaip mūsų poniai – gana ramūs, tik, pasitikdami nematytą kaimyną, matyt, sunerimo“, – kalbėjo brolių Gedvilų motina Pranutė Maksimovė. „Tiedu poniai ligi šiol buvo džiaugsmas ir mūsų šeimos vaikams, ir mums patiems. Žirgas, arklys, ponis – giminingi gyvūnai, kokia galinga iš jų sklinda gerumo energija, gali atėjęs pabendrauti, žirgas, atrodo, supras tave ir nuramins, paguos, išklausys“, – kol vyrai pratino Varduvą prie naujos aplinkos, pasakojo Pranutė. Kol dar nešalta, gyvūnai bus laikomi aptvaruose, jiems įrengta ir priebėga nuo lietaus ir vėjo, aptvarą juosia elektrinis piemuo, o žiemoti bus įrengtos arklidės.
Išrinkti konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojai
Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus taryba išrinko konkurso „Metų ūkis-2022“ nugalėtojus.
Pirmoji vieta skirta „Prieskonių jūrą“ Laukžemėje įsteigusiam Andriui Gedvilui, antroji – Darbėnų seniūnijoje, Grūšlaukėje, augalininkystės ūkį plėtojančiam Airidui Viskontui, trečioji – taip pat augalininkyste užsiimančiam Kęstui Petručiui iš Šlaveitų.
Senas tradicijas turinčio konkurso tikslas – žemdirbius skatinti pažangiai ūkininkauti, puoselėti ilgametes tradicijas.
Kiekvieną lapkritį – jau penktus metus iš eilės – darbėniškiai imasi iniciatyvos iki Vėlinių išpuošti savo miestelį švytinčias moliūgais: šiemet jų, išpjaustytų ir įvairiai išpuoštų, į miestelio aikštę suvežta kone šimtas. Vakarais uždegamos juose įstatytos žvakės, ir Darbėnų miestelis tampa kažkuo panašus į Švėkšną, vėlyvą rudenį garsėjančią šviečiančiais moliūgais.
„Idėja panaudoti moliūgus miesteliui papuošti gimė po Moliūgo šventės, įkvėpė dar ir savo dydžiu Darbėnams prilygstančio Švėkšnos miestelio pavyzdys. Pradėjome galvoti, o kodėl ir mums nepasipuošti? Dėkingi esame „Pajūrio naujienoms“, kad po tradicinės Moliūgo šventės iš savo ekspozicijos padovanojo keletą moliūgų drožybai, kitą dalį susirinkome iš miestelio ir jo apylinkių gyventojų. Nuo pat rugsėjo seniūnijos žmones raginome drožinėti, puošti ir sutartu laiku atvežti savo kūrinius į aikštę, priešais bažnyčią“, – kalbėjo vienas akcijos sumanytojų Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.
Iš vieno tokių „Pajūrio naujienų“ dovanotų moliūgų, sakė, ir pats išdrožęs Darbėnų miestelio herbą, į šią veiklą įtraukė ir savo brolį Darbėnų ugniagesių skyrininką Donatą Poškį.
Šių metų spalio 29-ąją sukanka 90 metų, kai atidarytas geležinkelis Telšiai–Kretinga. Tai buvo viena svarbiausių tarpukario Lietuvos vyriausybės inicijuotų statybų, sujungusi laikinąja sostinę Kauną su vieninteliu mūsų jūrų uostu Klaipėdoje.
Paskolą suteikė ir anglai, ir danai
Lietuvai atkūrus valstybingumą, iš Rusijos ir Vokietijos okupacijų laikų paveldėta geležinkelių struktūra neatitiko jaunos valstybės ekonominių poreikių. Ypač tai pasidarė akivaizdu 1923 m. atgavus Klaipėdos kraštą. Iš laikinosios sostinės geležinkeliu jūrų uostą buvo galima pasiekti tik važiuojant labai vingiuotu maršrutu Kaunas–Jonava–Radviliškis–Tauragė–Šilutė–Klaipėda. Kiti du geležinkeliai vedė per Latviją ir Vokietiją. Toks susisiekimas buvo nepatogus, kelias gana ilgas, o važiuojant kitų valstybių teritorija teko gaišti laiką pasienyje.
Siekdama Kauną su Klaipėda sujungti trumpiausiu keliu, vyriausybė 1923 m. pasirinko dvi naujojo geležinkelio trasas: Amaliai–Kretinga ir Kazlų Rūda–Tauragė. Atsižvelgiant į būsimą ekonominę naudą, įvertinus geležinkelio statybos ir eksploatacijos išlaidas, pirmenybė buvo suteikta pirmajai trasai, kurią planuota tiesti per tankiai gyvenamą ir labiau ekonomiškai išvystytą šiaurinę Žemaitiją. 1924 m. liepos 29 d. Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį visoje numatomo geležinkelio trasoje naujai tiesiamoms atkarpoms, linijoms, stotims, pralankoms, karjerams, tiltams ir kitiems geležinkelio statybos reikalams priverstinai buvo nusavinama žemė, sumokant jos savininkams geras kompensacijas. Geležinkelio projektinis ilgis siekė 132 km, o išlaidos jam tiesti – pusės metinio valstybės biudžeto. Dėl šios priežasties statyba vyko dviem etapais.
„Samanose pamatęs tą keistenybę buvau beeinąs mašinos link, bet apsisukau ir grįžau atgal. Pagalvojau: nuo mažens aš po miškus maišausi, bet tokio grybo, į kurį gerai įsistebeilijęs ir akis, ir nosį, ir ausis, ir burną gali įžvelgti, per tiek metų nė karto nebuvau aptikęs“, – įspūdžiu dalijosi į „Pajūrio naujienų “ redakciją radinį atnešęs Kretingsodžio gyventojas Zenonas Budrevičius.
Į žiedinio kopūsto galvą panašų masyvų, bet lengvą gamtos sutvėrimą jis rado įsitaisiusį palei seną medį miške netoli Palangos, nors ten kretingsodiškis atviravo esąs retas svečias, kur kas dažniau grybauti suka į patikrintas vietas Kūlupėnuose arba Darbėnuose.
„Į Palangos mišką užsukau vien iš neturėjimo, ką veikti: reikėjo laukti, kol žmona Albina sanatorijoje atliks procedūras, o kad nebūtų nuobodu, galvoju, grybų čia pat pasidairysiu – Kretingos turguje buvau ant prekystalio pastebėjęs ir vieną kitą baravyką“, – pasakojo Zenonas.
Tačiau pats tuokart rastų grybų gausa pasigirti negalintis. Juokavo, kad užtenka ir to vieno, tik nežinia, ar jis valgomas?
O, pasirodo, – valgomas. Gelsvos spalvos kopūstgalviu raukšliumi vadinamą grybą, sudarytą iš daugybės raukšlėtų ar garbanotų skiautelių, „Pajūrio naujienoms“ jau anksčiau yra apibūdinęs Gamtos tyrimo centro Mikologijos laboratorijos mokslininkas Jonas Karpavičius. Prieš kurį laiką tokią pat senuose pušynuose augančią retą gamtos gėrybę Darbėnų apylinkėse buvo radęs ir laikraščio skaitytojas Bronius Milkontas.
Daugeliui kretingiškių iš atminties neišblėso šiųmetė Rudens derliaus ir moliūgo šventė, kurią paįvairino viena už kitą gardesnius patiekalus gaminančios, virėjų prijuostėmis ryšinčios seniūnijų komandos, čia pat po atviru dangumi Rotušės aikštėje garuojantys puodai ir, žinoma, tarp jų vos spėjantis suktis virtuvės šefas Algirdas Liebus.
Audronė GRIEŽIENĖ
Palangoje gimęs, Klaipėdoje augęs, Kretingoje ir galiausiai Barzdžių kaime Imbarės seniūnijoje gyvenęs 30-ies vyras šiuo metu karjerą tęsia Olandijoje, dirba žinomame viešbutyje „Van der Valk Utrecht“, mėgaujasi kiekviena diena, nes, sakė, kulinarija užkoduota jo kraujyje.
– Algirdai, kiek jums buvo metų, kai pats pasigaminote pirmąjį patiekalą ir koks tai patiekalas?
– Turbūt kaip daugeliui – keptas kiaušinis. Buvau kokių 7–8-erių. Tuo metu man atrodė pats skaniausias, kokį tik kada nors esu valgęs. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad nėra skanesnio maisto už tą, kurį gamina mano mama Rasa. Vaikystėje ji man leido išbandyti, ką tik noriu, aš daug ko išmokau iš jos.
– Kurią mokyklą Kretingoje baigėte ir ar jau mokykliniame suole žinojote, kad jūsų ateitis bus susieta su maisto gaminimu?
– Kretingoje lankiau Simono Daukanto mokyklą (dabar progimnazija), turėjau nuostabią auklėtoją Nijolę Andriuškytę. O kad užaugęs norėčiau tapti virtuvės šefu, pagalvodavau dar besimokant Klaipėdos miesto „Varpo“ mokyklos pirmoje klasėje. Pamenu, vėliau apie tai pasakiau ir auklėtojai Sadutei Drungilienei. Ji mane palaikė, skatino. Mes bendraujame lig šiol – džiaugiuosi, kad turėjau garbę ruošti maistą buvusios auklėtojos gimtadienio šventei.
– Ar turėjote virtuvės šefų -autoritetų, kurių pavyzdžiu norėjote sekti?
– Nuo mažumės dievinau Robertą Ščesnavičių, jis mano vaikystėje buvo visas pasaulis! Nepraleisdavau jo laidų per televiziją, kaskart nusirašydavau patiekalų receptus. Aš net iš pamokų kartais pabėgdavau dėl Ščesnavičiaus laidos arba keldavausi paryčiais pažiūrėti pakartojimą. Tačiau šiai profesijai vis tiek labiausiai įkvėpė mama, jos sesuo, kiti artimieji. Todėl ir sakau, kad kulinarija – mano kraujyje.
– Kur pirmąkart ne savo namuose gavote progą pasireikšti kaip virėjas?
– Galima sakyti, pirmuosius karjeros žingsnius ir žengiau mamos restorane – ji tuomet nuomojosi „Vienaragio malūną“ Kretingoje. Man tebuvo
15 metų. Dėl profesijos pasirinkimo daugiau jaudinosi tėtis, bet, kai pradėjau kilti karjeros laiptais, jis labai džiaugėsi ir dabar didžiuojasi. O tikroji šefo „kelionė“ prasidėjo po to, kai dalyvavau dviejuose TV projektuose – „Susitikime virtuvėje“ ir „Skonis“.
Laukžemiškė Julija Semenistaja išgarsėjo apylinkėse kruopščiai siuvinėtais savo paveikslais, kurių parodas jau surengė bendruomenės namuose, bibliotekoje. Seną sodybą Laukžemėje, Vingio gatvėje, prieš 10-metį įsigiję klaipėdiečiai Julija ir jos vyras Pavelas pavertė viena gražiausių visame kaime: išpuoselėtas kiemas, baseinas su čiurlenančiu šaltiniu, o kitapus gatvės prižiūrimoje vejoje – modernus daržas, kur daržovės susodintos į dėžes.
Julijai pakvietus į skoningai išpuoštus namus, vizgindamas uodega ir besišliedamas prie kojų, svečius pirmiausia pasitiko itin mielas šeimos draugas rudakailis labradoras Oksfordas. „Toks jo vardas pagal dokumentus“, – šypsodamasi paaiškino Julija, savo šeimos gyvenimą nusprendusi kurti kaime.
Kaipgi klaipėdiečiai ryžosi iškeisti judraus uostamiesčio gyvenimą į nuošalų kaimą, iš kur ligi Šventosios tenka 5 km žvyrkeliu, o ligi Darbėnų apie 10 km važiuoti? Šeimininkė neslėpė: „Šuo mus čia atvedė. Kai įsigijome Oksfordą, šis buvo labai judrus – teko ieškotis nuošalios vietos, kad gyvūnas galėtų išsilakstyti. Pasirinkome Laukžemę, mums čia patiko viskas – ramybė, geri kaimynai, stipri bendruomenė. Su Oksfordu visus aplinkinius miškus esame aplakstę. O tam, kad socializuotųsi, susitiktų su kitais keturkojais, važiuojame į aikšteles Palangoje, Klaipėdoje arba į šunims skirtus paplūdimius prie jūros“, – gyvenimo pokyčius nulėmusias aplinkybes išklojo pašnekovė.
Sodininkų gatvė Dupulčių kaime savo pavadinimą pateisina su kaupu: vienoje kelio pusėje įsikūrę vaismedžių medelyną puoselėjantys Petravičiai, apie kuriuos jau esame rašę, o vos per žingsnį, kitoje, – dar „nečiupinėti“ Bučmiai. Ar nesusipainioja žmonės, pas vienus ar pas kitus užsukę sodinukų pirkti? Sigitas Bučmys pripažino: per tiek metų visko yra pasitaikę, o išsiaiškinti juk nekainuoja.
Augalai prie namų – dėl malonumo
Bučmių sodyboje vazonuose – parduoti paruoštos vyšnios, trešnės, slyvos, avietės, serbentai, dera vynuogės ir net „aukso uogos“. Pasirodo, ant skėtinio žilakrūmio augantys centimetro dydžio raudoni saldžiarūgščiai vaisiai – lyg aukso lašeliais apšlakstyti, užtat ir pavadinimas toks prabangus. Šalia – kita įdomybė. Tai trys maždaug metro ūgio braškių krūmai. Po kibiriuką, kad ir nedidelį, uogų nuo kiekvieno pavyksta priskinti. „Dovanų mes tas braškes gavom, kaip ir „aukso uogą“, kaip kinišką vijoklį – penkiaskliautę akebiją, kurios ir jaunus ūglius išsikepę kiti valgo, ir arbatą iš lapų ruošia“, – papasakojo Sigitas. O akebijos vaisiai būna susikabinę po tris ar penkis, kai prinoksta, tampa violetiniai. Skanauti galima ne anksčiau, kaip apie rugsėjo pabaigą ar spalį, kada šiek tiek įskyla. Skonis „šokoladinis“, primena „paukščių pieną“ – populiarius saldainius.
Bučmių obelys – tik žemaūgės, kuolų joms paramstyti nereikia. „Šita štai – „Alva“, – atkreipė dėmesį Sigitas. – Iš pažiūros nedidukė, o obuolių nuo vieno medžio keturias dėžes pripildėm“. Šalia auga kriaušė, aiškiai nebemadingu rusišku pavadinimu „Moskovskaja krasavica“. Tos kalbos vartoti kad ir labai nesinori, bet juk „žodžių iš dainos“ neišmesi. Ši rudeninė veislė, kaip ir kitos, medelyne auginamos, – ypatinga, atspari rauplėms ir rudajam puviniui. O vaisiai dideli, labai skanūs, saldūs, burnoje tirpsta. „Bet nusiskynęs taip paprastai kriaušės čia pat nesuvalgysi – turi pirmiau pasiieškoti chalato arba prijuostės, nes prakandus sultys ištrykš, gali apsitaškyti“, – perspėjo jis.
Dar prieš šimtmetį buvęs didžiausias Kartenos seniūnijos Kalniškių apylinkės Anužių kaimas šiandien priskiriamas prie nykstančių rajono gyvenviečių. Jam priklauso 426,14 ha žemės, kurioje belikusios kelios sodybos, apgriuvęs kolūkio laikų ūkinis pastatas bei ūkinei paskirčiai tebenaudojamas po privatizacijos likęs nesugriautas gamybinių statinių kompleksas.
Seniausius gyventojus mena baltiškas kirvis
Anužiai įsikūrę Alanto kairiajame krante, tarp upės ir Tyro durpyno. Seniausius šių žemių gyventojus mena prie durpyno rastas baltiškas II tūkst. II p. – I tūkst. pr. Kr. akmeninis kirvis.
Kaimas ėmė kurtis XVII a. tarp Kartenos ir Plungės dvarų žemių įsiterpusiame Šateikių dvaro valdos pakraštyje. Iki tol čia plytėjo dvaro miškai ir krūmais apaugę laukai. Daugėjant žemdirbyste užsiimančių šeimų, dvarininkai leido naujakuriams kurtis plėšininėje žemėje. Manoma, kad nausėdija buvusi pavadinta pirmojo naujakurio Anužio šeimos garbei.
Nuo įsikūrimo kaimas turėjo savo kapines, kuriose iki pat praeito šimtmečio vidurio laidoti vietos gyventojai, daugiausia maro ir kitų užkrečiamųjų epideminių ligų aukos, nekrikštai, mirę kūdikiai, savižudžiai, kurių nepriimdavo į Kartenos parapijos kapines.
1845 m. Anužiuose stovėjo 11 katalikų sodybų, kuriose gyveno 102 žmonės: 47 vyrai ir 55 moterys. Gausiausia buvusi Nikodemo ir Petronėlės Valančių šeimyna, kurią sudarė 12 asmenų. Vienu asmeniu mažiau buvo Antano ir Marijonos Stropų, dviem – Jono ir Agotos Brazdauskių, Marcijono ir Rožės Jazdauskių bei Mykolo ir Rožės Banių šeimynose. Po devynis šeimynykščius gyveno Adomo ir Onos Jokūbauskų bei Jono ir Leokadijos Dauginčių, po aštuonis – Ešmontų, Juozapo ir Albinos Gapalų bei Antano ir Viktorijos Žylių namuose. Mažiausia buvusi Juozapo ir Anelės Pryžlinų šeimyna, kurioje buvo 7 asmenys.
1846 m. kaime buvo 13 kiemų, o 1849 m. Šateikių dvaro Aleksandravo palivarke lažą ėjo 118 valstiečių. Panaikinus baudžiavą, čia buvo suformuota 30 žemės sklypų, už kuriuos 1870 m. Šateikių grafui Pranciškui Pliateriui išperkamuosius žemės mokesčius mokėjo 94 valstiečiai.
Kaimas buvo vienkieminis. 1865–1872 m. jame keturiomis grupėmis buvę išsibarstę 12 sodybų. XX a. pr. Anužiai tapo didžiausia Kalniškių apylinkės gyvenviete, kurioje 1902 m. buvo 120 gyventojų ir stovėjo jau 20 sodybų. Minėdami krikščionybės jubiliejų, 1901 m. kaimo kryžkelėje kaimiečiai pastatė kaltinį ornamentuotą ažūrinį kryžių su anotacine lentele: „Pundatore Anužiu soda“. Ta pačia proga kaimo kapinių aukščiausioje, šiaurinėje, dalyje iškilo dar pora kaltinių kryžių, o tarp jų – medinė koplytėlė. Siekiant apsisaugoti nuo bręstančio pasaulinio karo, 1914 m. buvo atnaujinta kapinių centre stovėjusi koplytėlė, o abipus jos pastatyta pora ąžuolinių kryžių.
Jeigu 11-a metų Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Palangoje dėstančio garsaus Lietuvos kinologo, Gyvūnų globėjų asociacijos prezidento Vytauto Gustaičio kas nors paprašytų paskaitos elektroninės versijos, šis, ko gero, nustebtų: paprasčiausiai neturi – žinias, kurias perteikia savo moksleiviams, be kinologijos mokyklos, Lietuvos sporto ir Mykolio Romerio universitetus baigęs, teisės magistro laipsnį įgijęs vyras kaupia galvoje.
Kitų draugų neturėjo
O pirmosios patirtys apie gyvūnus – iš ankstyvos vaikystės, kai, būdamas mažas, Vytautas augo pas senelius atokiame Suvalkijos vienkiemyje, nuo kurio iki artimiausios sodybos kokie trys kilometrai. Tad vieninteliai draugai, su kuriais berniukas leisdavo laiką, tebuvo keli įvairaus plauko ir dydžio „kieminiai“ šunys: vasarą kartu bėgdavo išsimaudyti ežere, žiemą senelis, beje, turintis artimų giminystės sąsajų su garsiuoju Lietuvos aviakonstruktoriumi Antanu Gustaičiu, pakinkydavo roges – būdavo smagu keturiems šunims tempiant per pusnis prasilėkti laukais.
Artėjant mokslo metams, būsimąjį pirmoką tėvai parsivežė į Kauną. Bet meilė šunims niekur nedingo ir gyvenant dideliam mieste. „Kai draugo kalė atsivedė šuniukų, tėvų išprašiau, kad vieną tos vados kalytę leistų man parsinešti“, – pasakojo V. Gustaitis. Būtent ši, kaip paaiškėjo, neeilinių gabumų mišrūnė, kurią pradėjo dresuoti kartu su DOSAAF instruktoriais, vėliau ir tapo jo karjeros kinologijos srityje įkvėpėja.
Apie 1984-uosius V. Gustaitis užsiėmė sukarintos penkiakovės su tarnybiniais šunimis sportu, o, pasiekus gerų rezultatų, buvo priimtas į Lietuvos komandą, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Beje, šunys ir bendros treniruotės Vytautą suvedė ir su būsimąja žmona veterinarijos gydytoja Jurgita Šventoraityte, buvusia jūrų daugiakovininke, plaukike. Kartu savo šaliai jiedu atstovavo ne viename čempionate tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje, tiek Lietuvoje. Ar galėjo tuomet pagalvoti, kad kada nors tėvų pėdomis paseks ir veterinarijos studijas baigę jųdviejų vaikai? Dukra Meilė tapo veterinare-chirurge, sūnus Martynas – kinologas, dėsto ir tame pačiame Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Palangoje. „Aš – teoriją, jis – praktiką“, – šypsojosi V. Gustaitis.
|
|
