|
|
|
Žemė ir ūkisJavapjūtę baigė miežių lauke
Iš viso 300 hektarų plotuose javus auginantis Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas praėjusį antradienį įdienojus Kukoriškių kaime kūlė vasarinius miežius. Tai jau buvo paskutinieji jo javapjūtės akcentai. Anksti sėjęs nesigaili Anot pašnekovo, šiemet sąlygos darbams laukuose – idealios, nepalyginsi su ta Lietuvos dalimi, kurioje ūkininkai vargsta negalėdami derliaus nuimti dėl to, kad technika klimpsta į nuo lietaus įmirkusią žemę, pasėliai – sukritę, grūdai genda, nors investuotos didelės sumos pinigų ir į trąšas, ir į degalus. R. Paulikas teigė, kad jo ūkyje javapjūtė, prie kurios darbų prikibo ir giminaičiai, truko apie tris savaites. „Niekada nebūna taip, kad iš vakaro nusistatei, kelintą valandą rytoj į laukus išvažiuosi, taip ir įvyks. Ūkyje yra daug kitų darbų: didžiąją dalį grūdų mes patys džiovinam, patys į aruodus pilam – Šukėje esam pasistatę 700 tonų talpos sandėlį. O kartais juk ir technika gali pavesti“, – apie kasdienybę kalbėjo pašnekovas. Kukoriškiuose išsidėsčiusiuose trijuose laukuose R. Pauliko vasariniai miežiai užima apie 30 ha. Derlius džiugina gausa, kombaine įmontuotas kompiuteris rodo, kad iš hektaro byra po 7 tonas. „Manau, neapsirikau surizikavęs ir pavasarį pasirinkęs gana ankstyvą laiką sėti“, – teigė Rimantas. Svarstė, kad nuo šalnų, kurių buvo, pasėlius galėjo užstoti iš vienos pusės miškas, iš kitos – čia pat esantis Kretingos miestas.
Vėluojančios javapjūtės pradžia: gąsdina lietūs, nežinia dėl grūdų kainų
Javų derlius Lietuvoje šiemet užderėjo neprastas, tačiau Aukštaitiją merkiant lietums, kombainai laukuose „šliaužia pilvais“. Javapjūtė vėluoja, neįprasta ir Žemaitijoje: kai ankstesniais metais ūkininkai paeiliui kuldavo žieminius rapsus, tada miežius, kviečius – šią vasarą skirtingų kultūrų derlius sunoksta kone vienu metu. Užsitęsę drėgni orai grasina pakenkti grūdų kokybei, grūdų kainas šokdina karas Ukrainoje. Virginijus Čėsna skųstis nelinkęs Vieno stambiausių rajone grūdų ūkio savininkas Virginijus Čėsna jau išvairavo į laukus kombainus, visi jie vikšriniai. „Kai pirkau pirmąjį, kiti ūkininkai kraipė galvas – kam tie vikšrai? Tegul kartą per 7-erius metus javapjūtė būna lietinga, ir vikšrinis kombainas atsiperka“, – sakė ūkininkas, akcentavęs, kad vikšrinio kombaino nereikia kaip ratinio pažliugusioje dirvoje tampyti traktoriumi, kitas svarbus vikšrų pranašumas – jie tausoja dirvos struktūrą, jos tiek nesumaitoja. „Pastaraisiais metais žemaičiai negalime Dievui skųstis – anksčiau nuo lietaus daugiau kentėdavome“, – tarėV. Čėsna apie orų permainas. V. Čėsnos ūkyje šiemet žieminiai kviečiai plyti 680 ha, žieminiai rapsai – 350 ha ir 220 ha bręsta pupos. Ūkininkas žieminių kviečių derlių, lyginant su pernykščiu (5 tonos iš 1 ha), prognozuoja būsiant geresniu – apie 6 tonas iš hektaro. Žieminius rapsus pavasarį pakando šalnos, tad jų derliaus, anot ūkininko, „prūdais“ nebus. Paklaustas apie vidutinį grūdinių derlių Kretingos rajone, kiek prikulia kiti ūkininkai, V. Čėsna sakė: „Pernai kiti gyrėsi, kad ir 9 tonas iš hektaro kūlė, bet ar čia teisybė?“ V. Čėsna turi nuosavą sandėlį, į kurį supila apie pusę savo ūkio derliaus. Prieš 7-erius metus, kai javapjūtė irgi vėlavo, jis įsigijo grūdams laikyti rankoves. „Kai jas pirkau, aplink jų dar niekas neturėjo. Tik neaišku, ar supylęs į rankoves ir neskubėdamas parduoti laimėsi. Pernai laimėjau“, – patirtimi dalijosi jis. Pavasarį žieminiams rapsams šalnų padarytą žalą ūkininkui atlyginti turi draudimas. „Viskas mano ūkyje drausta, visi pasėliai“, – sakė V. Čėsna.
Laiviai. Kaimas prie Salanto ir Bubino santakos
Viena seniausių Salantų apylinkės vietovių Laiviai yra antras pagal gyventojų skaičių (248 žmonės) ir trečias pagal teritorijos dydį (894,56 ha) Imbarės seniūnijos kaimas. Gyventojų skaičiumi jis nusileidžia tik Juodupėnams, o teritorijos plotu – Žeimiams ir Erlėnams. Pavadinimo versijos – dvi Laivius puslankiu juosia Salantas, kurio link per kaimą vingiuoja Bubinas, seniau vadintas Daubupiu (rusų laikais – Dubovka). Ties šių upių santaka kūrėsi pirmieji gyventojai, I tūkst. pr. įsirengę piliakalnį. Jį laiviškiai vadina Pilale ir pasakoja, kad tai senovės įtvirtinimas gynybai nuo švedų. VIII–XIII a. piliakalnyje ir papėdės gyvenvietėje gyveno kuršių bendruomenė, artimuosius laidojusi kitapus Bubino įsirengtame kapinyne. Iš pradžių mirusieji laidoti nedeginti. Apie IX–X a., atsiradus deginimo papročiui, sudegintus palaikus su įkapėmis pradžioje sudėdavo į karstus, vėliau supildavo į dėžutes-karstelius, o kremacijai įsigalėjus, suberdavo į įvairaus dydžio duobes. Įkapės liudija, kad bendruomenė palaikė tamprius ryšius su tolimais prekybos centrais, iš kurių atkeliavo užsienio meistrų dirbiniai: kalavijai, Damasko plieno ietigalis, kovos kirviai, stiklo bei emalio karoliai ir pan. Tarp kapinyno ir Salanto seniau stūksojo Kurganu vadinta kalvelė, laikyta senovės karo vado kapu. Deja, tarpukariu ją nukasus, senienų ar kapų nerasta. Manoma, kad čia gyvenusią kuršių bendruomenę sunaikino ar iškeldino kitur 1260–1267 m. kuršių sukilimą numalšinę kryžiuočiai. Deja, kaip kuršių bendruomenė vadino savo gyvenvietę, duomenų neturime. Dabartinis vietovardis atsirado XV–XVI a., kai į kuršių žemes atsikėlę žemaičiai įkūrė žemdirbių kaimą, pagal pirmojo naujakurio Laivio vardą pavadintą Laivaičiais. Manoma, kad pirmąkart Laiviai paminėti tarp didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1511 m. spalio 2 d. Žemaitijos seniūnui Stanislovui Kęsgailai dovanotų kaimų, kur kaimo vardas suslavintai užrašytas „Styrniki“ (senąja rusų kalba, kuria buvo surašytas dovanojimo aktas, sąvoka „styrnik“ reiškia yrininką arba laivininką). Tiesa, senieji laiviškiai turi kitą vietovardžio kilmės versiją. Pasak jų, senovėje Salantas buvo svarbi prekybos arterija, kuria plaukioję laivai apsistodavo po didžiuliu ąžuolu šalia piliakalnio įrengtoje prieplaukoje. Dėl to ją imta vadinti Laiviais, o vėliau šį vardą perėmė šalia išaugęs kaimas.
Kenkėjų mažiau, ligų – daugiau
Šiemet labai pabrangus mineralinėms trąšoms, kai kurie ūkiai, taupydami lėšas, mažiau tręšė dirvožemį ir augalus. Tai gali būti viena priežasčių, dėl ko pasėliai labiau pasiligoję. Pasak Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Klaipėdos rajono biuro augalininkystės konsultantės Vilijos Matyžiūtės, pernai, kai buvo labai šilta ir sausa, pasėliuose buvo daugiau kenkėjų negu ligų, o štai šiemet, kai daug drėgmės, – priešingai. Anot pašnekovės, susidoroti su derliui įtaką darančiomis augalų ligomis individualiai įsivertinę gali patys ūkininkai, laiku ir reikiamais kiekiais panaudojantys fungicidus. Kretingos rajone, kaip ir kitur Vakarų Lietuvoje, augalams gresia tos pačios ligos: kviečių dryžligė, lapų septoriozė, miežių tinkliškoji dryžligė, kai kuriuose plotuose bulves kankina maras. Augalų ligos išsiduoda pačios: esant kviečių dryžligei, iš pradžių ant lapų pasimato mažos gelsvai rudos arba rudos dėmelės, vėliau pažeidimo vietoje išryškėja ryškiu gelsvu apvadu apribotos rudos rombo formos dėmės, kurių centre yra tamsiai ruda dėmelė. Smarkiai ligai išplitus ir dėmėms didėjant, jos susilieja pažeisdamos beveik visą lapą, javų pasėlis iš tolo atrodo visas gelsvas. Lapų septoriozė pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius. Pirmiausia ligos požymiai išryškėja ant apatinių lapų šiltą vėlyvą rudenį arba anksti pavasarį. Tačiau, pasak specialistės, augalų būklė apskritai Vakarų Lietuvoje kol kas neatrodo prastai, nes, skirtingai nuo kitų Lietuvos vietovių, jų neišguldė audringi orai su gausiais krituliais. „Blogiausia, kai vėjai ir lietūs javus išguldo grūdo formavimosi metu. Tai atsiliepia derliui, krenta grūdinių kultūrųjų klasė“, – sakė V. Matyžiūtė.
„P. n.“ informacija
Leliūnų fermoje verslininkai įdarbino Kalifornijos sliekus
Kretingiškius Vaidotą Benetį ir Mindaugą Lukaševičių sieja ir kaimynystė, ir bendri reikalai Imbarės seniūnijoje. Leliūnuose nusipirkę buvusias kolūkio dirbtuves, vyrai jas pavertė Kalifornijos sliekų auginimo ferma, o lauko teritorijoje pasistatę keletą pastatų, juose džiovina, sijoja, fasuoja sliekų pagamintą produktą biohumusą – ypač vertingą trąšą. Gamina biohumusą Idėja Kalifornijos sliekus ne tik auginti, bet ir įdarbinti skirtingas specialybes bei kitas veiklas lig šiol turintiems kretingiškiams kilo įsikalbėjus apie galimas neužimtas verslo nišas ir pamačius uždegančių pavyzdžių kitur. „Pradžiai, o tai buvo 2006-aisiais, iš augintojų parsivežėm 600 kilogramų sliekų, iš vietinių ūkininkų nusipirkom galvijų mėšlo ir nusprendėm pabandyti, kas iš to išeis“, – šypsojosi Vaidotas. Per tuos metus sliekų prisidaugino į valias, ir šiomis dienomis fermoje po polietileno plėvele, saugančia nuo juos erzinančios saulės šviesos, gyvių jau knibžda kokios 3 tonos, o ir mėšlo reikia nepalyginamai daugiau. Per parą sliekai suėda tiek maisto, kiek sveria patys, tai yra iki 4 gramų. Tiesa, mėšlas lauko aikštelėje pirmiau yra supūdomas, tik tuomet gali būti naudojamas kaip pašaras. Jį perleidę per savo virškinimo sistemą, sliekai ir gamina bekvapę mikroelementų ir mineralų prisotintą gryną ekologišką trąšą.
Darbėnų miestelyje – Prancūzijos dvelksmas
Darbėnai. Buvusių kultūros namų aikštelėje, ties keliu, vedančiu pro Lazdininkus į Palangą ir atvirkščiai, dėmesį patraukia ryškiai raudonas mobilus vagonėlis ir keletas medinių staliukų šalia. „Sustojom palaikyti lietuviško verslo“, – tarė linksmai nusiteikę trys dviračiais atmynę kurorte atostogas leidžiantys jauni vyrai iš Vilniaus. Raudoname vagonėlyje – originalūs blynai Jie dar nežinojo, kad tas verslas greičiau prancūziškas negu lietuviškas ir kad trečiadienis – pirmoji „raudonojo vagonėlio“ darbo diena šioje ramioje miestelio vietoje išsinuomotame sklype. Nežinojo, ir ko galbūt neįprasto paragauti čia gaus. Vienas vagonėlio šeimininkų, 23-jų Dovydas, per kelias minutes specialioje keptuvėje iškepė po ypatingą 40 cm diametro blyną vien tik iš grikių miltų ir vandens, o viduje užlankstė šiek tiek kumpio, išsilydžiusio sūrio ir po kiaušinį. Trynys – skystas. „Nebijokite jo paleisti šakute – bus kaip padažas“, – linkėdama gero apetito, ankstyviems to ryto klientams patarė Dovydo mama Rima Criou. O iš gėrimų, sakė, geriausia obuolių sidras, bet, jei jo nėra, tinka obuolių sultys, tiesa, irgi truputį „pagazintos“ – burbuliukai priduoda savotiško žaismo. „Kam nepatinka tokie blynai – prašom su šokoladu arba daržovėmis, o gal norit „be nieko“, tik truputį sviestu pateptų?“ – pridūrė kad ir su akcentu, bet puikiai lietuviškai šnekantis Rimos vyras prancūzas Olivier. Lietuvių kalbos jis pramoko per užmegztus ryšius su lietuviais. Vedinas verslo, susijusio su jachtų įrangos, ypač virvių laivams ir keltams, pardavimu, 2000-aisiais pirmąkart prancūzas atvyko į Klaipėdą. O vieną kartą atvyko ir pasiliko.
Pratęsiamas valstybinės žemės deklaravimo terminas
Ūkininkai, turintys galiojančius valstybinės žemės nuomos dokumentus, bet dėl nekorektiško valstybinės žemės duomenų sluoksnio negalėję užbaigti deklaruoti žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų iki deklaravimo termino pabaigos, paraiškų duomenis galės pakeisti iki liepos 8 dienos. Išmokų mažinimo nuoskaitos dėl vėlavimo nebus taikomos, nusprendė Žemės ūkio ministerija. Ši išimtis taikoma tik tiems pareiškėjams, kurie susiduria su valstybinės žemės deklaravimu ir turi galiojančias valstybinės žemės nuomos sutartis. Svarbi sąlyga – paraišką pareiškėjas turi būti pateikęs iki birželio 14 d. Tokiu atveju sklypus valstybinėje žemėje, kurie patenka į „Valstybinės žemės“ ar „Laisvos valstybinės žemės“ sluoksnius, ir kurių Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) nebuvo perdavusi VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui (ŽŪIKVC), bus galima deklaruoti keičiant paraiškos duomenis. Sankcijos nebus taikomos tik už vėliau deklaruotų laukų valstybinėje žemėje paraiškos dalį. Nuo šių metų pakeitus deklaravimo taisykles ir sugriežtinus valstybinės žemės deklaravimo tvarką, nebeleidžiama deklaruoti valstybinės žemės neturint nuomos sutarties arba suteiktos teisės laikinai naudotis valstybine žeme. Tačiau pasitaiko atvejų, kai dėl nekorektiškų valstybinės žemės duomenų ne visa teisėtai naudojama valstybinė žemė įkelta į žemės ūkio valdas ar atvaizduojama Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje. Šios informacijos patikslinimas NŽT ir duomenų perdavimas ŽŪIKVC užtrunka. Taigi, ūkininkai deklaruoti naudmenas valstybinėje žemėje gali tik tuomet, kai NŽT atnaujina žemdirbiams laikinai suteiktų valstybinės žemės plotų sluoksnį, o ŽŪIKVC patikslina duomenis žemės ūkio valdų registre ir juos integruoja į Paraiškų priėmimo informacinę sistemą.
Nuo Jurgaičių iki Žvainių
Iš pietų Salantus supantys ir su miestu susiliejantys Žvainiai – Lietuvos žemės reformos metu Salantų dvaro teritorijoje išaugęs kaimas. Tačiau jo naujakuriai buvo ne pirmieji šioje žemėje įsikūrę žemdirbiai: iki baudžiavos panaikinimo čia plytėjo Jurgaičių kaimas. Kaimą panaikino, jo vardas kuriam laikui liko Žvainiuose, prie Salanto upės, žmonių gyventa jau priešistoriniais laikais. Apie tai liudija Gaidžio kalne išlikę senovės laidojimo paminklai ir apeiginis akmuo. Istoriniais laikais Gaidžio kalno aplinkoje prie Salanto kūrėsi 1556 m. pirmąkart paminėti Skilandžių kaimas ir dvaras, vėliau pavadinti Salantais. 1568 m. sudarytas šių apylinkių planas liudija, kad, vykdant Valakų reformą, dabartinių Salantų, Gargždelės, Žvainių ir Gedgaudžių teritorijoje buvo suformuotas Salantų arba Grebšių kaimas. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbių šeimų, dvaro savininkai valstiečiams leido įdirbti į pietus nuo miesteliu tapusių Salantų plytėjusias bendrąsias ganyklas. Taip XVII a. pirmoje pusėje jose išaugo Jurgaičių kaimas, pirmąkart paminėtas 1644 m. Salantų bažnyčios santuokos metrikų knygoje. Vietovardis liudija, kad gyvenvietės pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Jurgaitis daugiskaitos formos. Jurgaičiai ribojosi su Salantų dvaru, miesteliu bei į rytus nuo jo plytėjusiomis bendrosiomis ganyklomis, vadintomis Gargždele. Rytuose kaimas siekė Gedgaudžių, vakaruose – Pesčių, o pietuose – Imbarės žemes. Centrine dalimi Salanto link tekėjo Alkupio upelis, o vakarine dalimi ėjo vieškelis, jungęs Salantus su Skaudaliais ir Nasrėnais. 1750 m. Jurgaičiuose stovėjo 5 sodybos. Kaimas buvo kupetinis, sodybos išsibarsčiusios abipus Alkupio viena netoli kitos, dabartinių Žvainių rytinėje dalyje. Vienas kelias jas jungė su Salantais, o kitas – su senuoju Plungės vieškeliu. Į vieškelį jis įsiliejo Gargždelės vietovėje, ties Salantų miestelio ir dvaro kapinėmis, kuriose mirusiuosius laidojo ir Jurgaičių gyventojai. Kaimo pakraštyje, prie Salanto, apie 1795 m. dvaras leido Salantų žydų bendruomenei įsirengti savo konfesines kapines. XIX a. kaime tebebuvo 5 kiemai. Juose gyveno ir iš dvaro išsinuomotą žemę dirbo katalikų šeimos, kurias 1821–1843 m. sudarė nuo 35 iki 38 asmenų. 1845 m. parengtas tikinčiųjų sąrašas liudija, kad Jurgaičiuose gyveno Juozapo Skėrio, Leono Vasiliausko, Prano Laukio, Antano Laukio, Prano Kasperavičiaus, Antano Nikodimo, jo sūnų Antano ir Prano Nikodimų šeimos, taip pat Krizostomas Vasiliauskas, Jonas Kupis, Pranas Paberkis. Visos šeimos buvo nepasiturinčios, samdinių nesamdė, visus žemės ūkio darbus stengėsi atlikti šeimynos rankomis. Tik Nikodimų ūkyje tarnavo samdinė Barbora Jasaitė. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, kurios metu žeme buvo aprūpinami iš baudžiavos paleisti valstiečiai, dvarininkams leista dvarui kaimuose likusius žemės sklypus perkelti į vieną valdą ir suformuoti palivarkinį ūkį. Šia teise pasinaudojęs Salantų dvarininkas Konstantinas Gorskis tarp 1861–1866 m. panaikino Jurgaičių kaimą, sodybas nugriovė, žemę pavertė Salantų palivarko arimais ir ganyklomis, o valstiečius iškeldino į Gargždelės ir kitus kaimus arba pavertė kumečiais. Tačiau salantiškiai vietovę ir toliau vadino Jurgaičiais.
Už teisingą rūšiavimą – pagyrimai ir prizai
Organizacijos „Žaliasis taškas“ ir bendrovės „Kretingos komunalininkas“ atstovės atliekų rūšiavimo pamoką su žaidimo elementais ir daugybe prizų surengė Salantų gimnazijos pradinukams. Renginys buvo planuotas ugdymo įstaigos stadione, bet dėl nepalankaus oro netrukus teko perkelti į vidų. „Bet dar spėjom pamatyti, kaip iš mašinos išverčia šiukšlės“, – sakė ketvirtokas Ovidijus Vareikis. „Kiek daug džiaugsmo!“ – į vaikų akis, degančias noru kuo geriau atlikti organizatorių užduotis, dėmesį atkreipė gimnazijos direktorė Aušra Zebitienė. Bet prieš šį „egzaminą“, kurį sėkmingai išlaikius „Žaliojo taško“ atstovės Jurgita ir Jolita Baltrukevičiūtės apdovanos rašikliais, katalogais, maišiukais, liniuotėmis, mažiesiems ugdytiniams reikėjo pasikartoti žinias. „Rūšiuoti atliekas su vaikais mes pratinamės pirmiausia savo aplinkoje, tai yra savo klasėje. O kad jie stengiasi tai daryti ir namie, girdėjom iš tėvų – kartą viena mama juokavo, kad mažiausio popierėlio niekas iš namiškių dabar bet kur neįmes“, – sakė mokytojos Rūta Zorgevičienė ir Skaistė Šikšniūtė, į renginį atlydėjusios pirmokus. Ne vienoje tokioje moksleiviams surengtoje akcijoje dalyvavusi įmonės „Kretingos komunalininkas“ ekonomistė Eglė Alonderienė teigė, kad šio renginio tikslas ir buvo ne mokyti atliekų rūšiavimo pradmenų, o suteikti žinių apie įdomesnius dalykus, kurių gali nežinoti ir suaugusieji: kur dėti pasenusius ar nebereikalingus vaistus, kaip elgtis su panaudota technika, į kurį konteinerį mesti pakelius nuo bulvių traškučių, kaip atskirti pakuotę, nes į geltonuosius konteinerius dažnai primetama plastiko, ne pakuočių. „Kuo daugiau viešini rūšiavimo taisykles, tuo didesnė nauda. Su mūsų bendrovės Atliekų tvarkymo specialiste Violeta Grigaitiene pastebėjome, kad žmonės vis daugiau įsimena, konteinerių turinys mūsų rajone keičiasi, gerėja“, – sakė E. Alonderienė.
Rūdaičiuose veikė mainų daigais turgelis
„Tu man – kopūstų, aš tau – pomidorų“, – šiemet toks mainų daigais turgelis Rūdaičiuose buvo suorganizuotas antrą kartą. Kaip sakė iniciatorė bibliotekininkė Laimutė Kalniuvienė, kone visos kaime gyvenančios moterys šiltnamiuose kokių nors augalų augina, o, jei ko užsiaugina per daug, išmesti gaila, geriau kaimynams atiduoti. Tad ir pastarąjį kartą bibliotekos prieigose pro atvirą langą prieš pietus pasklido liaudiška muzika, pažeme vienas po kito ėmė rikiuotis vazonėliai ir indai su jurginų, jukų, porų, kopūstų ir įvairiais kitais daigais.
„Milda Viluckienė, Laima Narvilienė, Viktorija Kerienė, Jolanta Butkienė, Virginija Grikštienė, Ona Penelienė, Vilma Songailienė – ir tai dar ne visos moterys, kurios turi, ką pasiūlyti, žino, ir ko galbūt pačioms namo parsinešti reikėtų“, – sakė L. Kalniuvienė. „Aš vežiau vėlyvųjų kopūstų daigų, norėčiau ankstyvųjų“, – šypsojosi Regina Stonkuvienė. Vėlyvųjų kopūstų ji teigė sodinusi 30 daigų, tai tiek ir galvų paaugs. Kaimo bendruomenės pirmininkė Gražina Katkuvienė dairėsi, kur gauti įdomesnių augalų puokštėms kurti. „Man jų reikia ir reikia – puošiu koplyčią“, – atviravo ji.
„P. n.“ informacija
|
|
