|
|
|
Žemė ir ūkisLiudvikas Haidukas – Kretingos dvaro parko puoselėtojas
Šiemet sukako 110 metų, kai mirė karališkasis sodininkas-planuotojas, grafo Juozapo Tiškevičiaus valdų vyriausiasis daržininkas Liudvikas Haidukas, savo ir pagalbininkų rankomis kūręs ir puoselėjęs Kretingos dvaro parką ir žiemos sodą. Liudvikas Haidukas, vengriškai – Lajos Hajduk, gimė 1856 m. Vengrijos karalystėje, manoma, Budapešte. Susidomėjęs daržininkyste, sodininkyste ir želdininkyste, šių disciplinų pagrindų mokėsi šalia Austrijos-Vengrijos imperijos sostinės Vienos įsikūrusioje Habsburgų dinastijos Šionbruno (Schönbrunn) rezidencijoje, tapo karališkuoju sodininku-planuotoju. <> Gabų sodininką-daržininką pastebėjo Vienos apylinkėse poilsiavę Lietuvos didikai. Pirmasis į savo valdas jį pakvietė Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis. Archyvuose išlikęs dokumentas liudija, kad 1878 m. už darbą kuriant ir tvarkant Rietavo dvaro parką Liudvikui Haidukui buvo išmokėtas 450 sidabro rublių metinis atlyginimas. Netrukus šį savo profesijos žinovą nusižiūrėjo geras kunigaikščių Mykolo ir Bogdano Oginskių bičiulis, vienas turtingiausių to meto Lietuvos didikų, grafas Juozapas Tiškevičius, 1878 m. ėmęsis Kretingos dvare kurti nuolatinę savo šeimos rezidenciją. Manoma, kad į Kretingos dvarą Liudvikas Haidukas atvyko apie 1880–1881 m. Čia jam buvo patikėta kurti iš Lentvario perkeltos Tiškevičių rezidencijos aplinką – vasaros ir žiemos sodus, prižiūrėti daržininkystės ir sodininkystės ūkį. Liudviko Haiduko persikėlimo į Kretingą aplinkybės dar neatskleistos. Galbūt šeimininko pakeitimui įtakos turėjo geresnis atlyginimas, o gal jam apsispręsti padėjo tai, kad grafienė Sofija Tiškevičienė turėjo vengriškas šaknis: jos tėvo Aleksandro Horvato protėviai į Lietuvą ir Lenkiją iš Vengrijos persikėlė 1575–1576 m. drauge su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapusiu Transilvanijos kunigaikščiu Steponu Batoru. Kretingos dvare Liudvikas Haidukas netruko prigyti ir ši vieta tapo produktyviausia ir paskutine jo gyvenimo ir veiklos stotimi, kurioje jis praleido daugiau kaip 30 metų, iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Ona Galdikaitė – Padvarių moterų pranciškonių vienuolyno įkūrėja
Pirmuosius bernardinus vienuolius Kretingoje 1602 m. įkurdino jos valdytojas Jonas Karolis Chodkevičius (1570–1621), kai moterų vienuolija pradėta kurti tik 1920 m. gruodžio mėnesį. Viena pirmųjų seserų vienuolių, savo gyvenimą paskyrusi Dievui, buvo Ona Galdikaitė (1898–1990), žinoma poetiniu slapyvardžiu Vynmedžio šakelė, rašiusi eiles, sovietmečiu bendradarbiavusi pogrindiniuose leidiniuose, iš užsienio kalbų vertųsi teologinius leidinius ir religines knygas. Ji gimė 1898 m. Giršinų kaime prie Mosėdžio pasiturinčių 80 ha. ūkio savininkų Fortunatos Karevičiūtės ir Felikso Galdiko šeimoje ir buvo vienintelė mergaitė tarp 4 brolių, iš kurių Adomas vėliau tapo garsiu dailininku. Giliai maldinga motina savo laiku buvo atsisakiusi troškimo tapti vienuole, kad jos vienintelis brolis Pranciškus taptų kunigu. Į kunigus po Petrapilio dvasinės akademijos baigimo 1886 m. įšventintas Pranciškus Karevičius (1861–1945) 1914 m. tapo Žemaičių vyskupu ir juo išbuvo iki 1926 m., kai savo pareigas perleido jaunesniam vyskupui Juozapui Skvireckui, netrukus įstojęs į Marijonų vienuoliją Marijampolėje. O. Galdikaitė, baigusi pradinę mokyklą Mosėdyje, 1912 m. tęsė mokslus Kaune, Saulės progimnazijoje, iš kur, baigusi 2-i klases, dėl prasidėjusio I pasaulinio karo artėjant frontui išvyko į Panevėžį, iš kur 1915 m. persikėlė į Rusijos Kislovodsko miestą pas tetą, iš kur 1916 m. išvyko į Voronežą, kuriame buvo apsistoję nemažai karo pabėgėlių lietuvių ir veikė mergaičių bei berniukų gimnazijos. Čia baigusi 6-ą ir 7-ą klases O. Galdikaitė sugrįžo į Kauną ir tęsė mokslus katalikiškoje Saulės gimnazijoje, kuriai vadovavo garsus ateitininkas Pranas Dovydaitis (1886–1942), Vasario 16-osios Akto signataras, profesorius. Čia ji pradėjo publikuoti ir pirmuosius eilėraščius – maldas, iš kurių liejosi motinos įskiepyta gili religinė dvasia, kuri ją lydėjo visą gyvenimą. 1919 m. po gimnazijos baigimo, O. Galdikaitė išvyko į Vokietiją Miunsterio universitete studijuoti teologijos, filosofijos bei pedagogikos mokslų, bet dėl sveikatos problemų grįžo namo ir po poilsio bei ilgų apmąstymų, nusprendusi rinktis vienuolės gyvenimą ir tarnystę Dievui, 1921 m. Kretingoje įstojo į sunkiai besikuriančią materialinių sunkumų ir dvasinių vadovų trūkumo kamuojamą Šv. Pranciškaus III ordino seserų kongregaciją, kuri dėl neatitikimo kanonams 1924 m. buvo panaikinta. O prieš tai , siekdama kanoniško patvirtinimo, kongregacija privalėjo tobulinti savo seserų dvasinį gyvenimą, todėl 1922 m. pradžioje buvo užmegzti ryšiai su Vokietijos Nonenverto pranciškonių vienuolynu, į kurį 1922 m. rugsėjo mėn. O. Galdikaitė, kaip labiausiai išsilavinusi, ir išvyko.
Biblijos ištakos ir kelias į Lietuvą
Kretingos rajono M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Palangoje gyvenančiu Šv. Rašto vertėju, humanitarinių mokslų daktaru, biblistu ir teologu Giedriumi Saulyčiu. Jis pristatė neseniai 4 atskiromis knygomis Lietuvos Biblijos draugijos išleistą Naująjį Testamentą, papasakojo apie seniausius rankraščius ir koks buvo Šventojo Rašto kelias į Lietuvą. Rašė hebrajų ir graikų kalbomis Bibliją sudaro Senasis Testamentas, nušviečiantis išrinktosios tautos kelią iki Kristaus gimimo, ir Naujasis Testamentas, pasakojantis apie Kristaus atėjimą, Jo mokymą, Prisikėlimą ir mokinių darbus. Senasis Testamentas parašytas hebrajų, Naujasis Testamentas – graikų kalbomis. „Po įžymaus antikos karvedžio Aleksandro Makedoniečio žygių IV a. prieš Kristų užkariaujant pasaulį – dalį Europos, Afrikos ir Azijos, užkariautose tautose išplito graikų kalba, kaip, tarkim, dabar anglų, – paaiškino mokslininkas. – Nors žydai Jėzaus laikais kalbėjo aramėjų kalba, tačiau sinagogose melsdavosi hebrajiškai, o vėliau – graikiškai.“ Pasak G. Saulyčio, senieji rankraščiai buvo rašomi ant papiruso, kuris atsirado III tūkstantmetyje prieš Kristų – iš pradžių rašyta į ritinius, vėliau jie būdavo pjaustomi ir rišami į knygas. O nuo I a. prieš Kristų imta naudoti pergamentą, kuris buvo išrastas Pergamo mieste, dabartinėje Turkijoje. Pergamentas – tai itin plonai specialia technika išdirbtos Pergame augintų ožkų veislės odos. Seniausi Biblijos fragmentai Seniausias išlikęs Šv. Rašto fragmentas – iš pranašo Izaijo knygos, ranka perrašytos ant papiruso 125 m. prieš Kristų. Izaijo pranašystė greta kitų šventraščių buvo aptikta Kumrano uolose, dabartiniame Izraelyje. Biblistas G. Saulytis pasidžiaugė, kad jam taip pat pavykę perskaityti kai kuriuos senuosius hebrajų tekstus. Seniausias išlikęs fragmentas iš Naujojo testamento – tai 90 m. rašytas Jono evangelijos 18 skyriaus fragmentas. „Labai keista, kad dėl Jėzaus gyvenimo, kaip istorinio fakto, vis dar abejojama, nors net 4 Evangelijos jį liudija, prabėgus labai nedaug laiko po tikrų istorinių įvykių. Tačiau niekas neabejoja Herodotu, Sokratu ar Platonu – nei dėl jų gyvenimo, nei dėl raštų, nors jie gyveno šimtmečius iki Kristaus“, – pastebėjo G. Saulytis.
Drungilai. Išnykęs kaimas prie Balsiškių tyro
Netoli Kartenos slūgsantį Kalniškių durpyną supa Balsiškių kaimui priklausančios žemės. Jų pietrytinėje dalyje, tarp durpyno ir Lūgnalių, seniau plytėjo prieš 40 metų iš Lietuvos gyvenviečių sąrašo išbrauktas išnykęs Drungilų kaimas. Pavadinimas – pagal naujakurių pavardę Drungilai atsirado XVIII a. pirmoje pusėje, kai šiame atkampiame Kartenos dvaro miškingų ir pelkėtų žemių pakraštyje, šalia prekybos kelio, jungusio Kulių miestelį su Kretinga, Kartena ir Budriais, ėmė kurtis pirmieji naujakuriai. Tai buvo užusienis – plėšininėje dvaro žemėje įsikūrusi nausėdija, kuriai vardą davė pirmųjų naujakurių Drungilų šeima. Nausėdijos gyventojai buvo žemdirbiai, dirbę iš Kartenos dvaro savininkų išsinuomotą žemę. Jie išpažino katalikų tikėjimą ir priklausė Kartenos parapijai. Nuo 1643 m. melstis ir vaikus krikštyti, o vėliau ir mirusius į paskutinę kelionę išlydėti jie galėjo ir Budriuose įkurtoje filijinėje bažnyčioje. Tik santuoką registruoti būtinai reikėjo vykti į parapinę Kartenos bažnyčią.
Vietoj virbalų – dviračio „špiekiai“, o siūlai – iš latviškų kojinių
Vasarą – daržai ir konservai, visus metus – mezginiai. Tokiu ritmu gyvena Adelė Drakšienė. „Aš kaip jaunystėje – buvau ir tebesu veiklų sūkury“, – šypsojosi kretingiškė. Pirmieji pabandymai – vaikystėje Jiedu su vyru Adomu abu tokie: daržovių, kurias paskui konservuoja žiemai, užsiaugina Adelės tėviškėje, o kai derliaus metas pasibaigia, ji mezga, jis meistrauja, remontuoja, dairosi, kokį dar augalą kieme pasodinus, kad ir pro daugiabučio penktojo aukšto langą žiūrėtųsi gražiai. Pomėgį megzti Adelė atrado vaikystėje, išmoko iš mamos. „Tiksliau, nei mama per daug turėjo laiko mokyti, nei ką – parodė, ir viskas. Žadeikiuose gyvenom, tėvai laikė švelniakailių avių, vilną pešė, mama pati verpė, pati siūlus dažė, kepures, pirštines – viską, ką reikėjo, mums mezgė“, – pasakojo A. Drakšienė. Pirmą geltoną megztinį iš naminių avies vilnos siūlų ji nusimezgė būdama šeštokė. Kuo labiau augo, tuo labiau norėjosi puoštis, atrodyti originaliau, iš kitų išsiskirti, ypač kai mokėsi prekybos mokykloje, o paskui neakivaizdžiai ir institute Vilniuje. „Būdavo, ir į darbą ateinu, – moterys iškart pastebi: o, Adelė jau su nauja liemene!“, – juokėsi prisiminusi. Bet ir kitos bendradarbės megzdavo. Anot pašnekovės, sovietmečiu parduotuvėse sunku kokį įdomesnį drabužį buvo gauti. Dabar gi visko pilna iš pirmo žvilgsnio ir gražaus, ir nebrangaus. „Neblogą megztinį ir už 19 eurų dabar nusipirkti galima, bet ar pagalvojame, iš ko jis, ar susimąstome apie kokybę?“ – retoriškai klausė ji.
Inkilus kels ir prieš atskubant žiemai
Artėjant žiemai, trijuose Valstybinių miškų urėdijos regioniniuose padaliniuose, tarp jų ir Kretingos, pradėti inkilų kalimo darbai – kad pavasarį grįžtantys paukščiai iškart galėtų įsikurti naujuose namuose. Pelėdos perės netrukus Iš viso planuojama pagaminti 8 tūkst. 200 inkilų. Procese, be Kretingos, šiuo metu dalyvauja Raseinių ir Tauragės regioniniai padaliniai. Jie gamina inkilus skirtingiems paukščiams – pavyzdžiui, Raseinių miškininkai sukals 2 tūkst. 100 namelių, kurių daugiausiai bus skirta šikšnosparniams ir miegapelėms, tauragiškiai – 3 tūkst. 100 inkilų. Didžioji dalis atiteks zylėms, musinukėms bei varnėnams, per 300 – žvirblinėms pelėdoms, žalvarniams, kukučiams, žaliosioms ir pilkosioms meletoms. O Kretingos rajoniniam padaliniui patikėta naujus namus „pastatyti“ daugiausia musinukėms, zylėms, varnėnams bei uralinėms ir naminėms pelėdoms – iš viso kretingiškiai turės pagaminti 2 tūkst. 540 inkilų. Beveik 1 tūkst. 700 būtent zylėms ir musinukėms. Įprasčiau, kad inkilai parskrendantiems paukščiams gaminami ir keliami artėjant pavasariui, tačiau Kretingos regioninio padalinio miško auginimo specialistė Gražina Banienė teigė, kad, pavyzdžiui, šikšnosparniai, kuriems inkilų, kad ir ne tiek daug, bet pagamina ir kretingiškiai, peri rudenį, o pelėdos – jau ant kulnų minantį sausį. Šiemet Kretingos padalinio miškininkai savo regiono girininkijose iškėlė apie 400 inkilų, kuriuos, kaip G. Banienė pavadino, prie urėdijos esančiame fabrikėlyje mechaniniais plaktukais sukalė urėdijos darbininkai. Dabar jie – Rimvydas Vaičekauskas, Stanislovas Rudys, Algirdas Zeigis ir Viktoras Mažionis – rankoves raitojasi ir vėl. Per dieną sparnuočiams vyrai suspėja pagaminti ir iki 100 medinių namelių.
Jaunus ūkininkus iš Sauserių „užkabino“ egzotiški grybai
Dauguma žmonių grybauti eina į mišką, o prieš dvejus metus Sauserių kaime įsikūrę Dovilė ir Vitalijus Smilgiai – į 1,3 aro užimančią pavėsinę arti savo namų. Skoniu baravykus primenantys japoniški šitakiai čia auga tiesiog ant medžio rąstų. Augina ant rąstų Pavasarį grybieną pasodinusi, šeima nurinko pirmąjį derlių. „Kiek ten jo buvo – gal viso labo kilogramas, bet mums vakarienei su makaronais užteko“, – šypsojosi Vitalijus. Anot jo, svarbiausia, kad pradžia jau padaryta, dabar žiūrės, kaip seksis toliau. Pirmą kartą egzotiškų grybų jis paragavo viename Lietuvos restoranų. „Pietums užsisakiau steiką, jis buvo su šitakių padažu – na na, galvoju, bus įdomu, kas tai per daiktas. Ir visai patiko“, – atviravo pašnekovas, dar „karštą“ idėją pirkti grybienos ir patiems imtis auginti tokius pat gybus parvežęs žmonai. Dovilė nusišypsojo: jokie grybai jai nepatinka, ji jų valgyti nemėgsta. Bet ko tik nepadarysi, norint išbandyti naujovę – juolab kad iš Mažeikių miesto į kaimo vienkiemį atsikrausčius nebuvo tikslo aplink laikyti vien tik žalią pievą, o ką nors auginti, ūkininkauti. Pasisodino 40 arų bulvių, pasisėjo tiek pat burokėlių, 50 arų moliūgų, na, ir tų šitakių į vyro supjaustytus maždaug metro ilgio beržo rąstus, kurių iš viso Vitalijus paruošė 107. Porą savaičių juos nupjautus dar palaikė, kad senoji grybiena, kuria medžiai paprastai apsikrečia, „išeitų“, paskui per kelias savaites išgręžė daugybę skylių. O tada jau prasidėjo vieną dieną trukęs sodinimo procesas – abu sutuoktiniai plūkėsi nuo ryto 10 iki nakties 12-os: specialiu švirkštu į kiekvieną skylę „štampavo“ grybieną, o užpildytas tepė bičių vašku, kad neišdžiūtų.
Voveraičiai. Kretingos dvaro girioje išaugęs kaimas
Prie Klaipėdos–Šiaulių geležinkelio, Kretingos–Salantų plento ir nuo jo atsišakojančio kelio į Šukę, miškų apsuptyje plyti Voveraičių kaimas. Jam priklauso 854,49 ha dydžio plotas, kuriame registruotos 23 sodybos ir pavieniai statiniai. Pagal plotą Kretingos seniūnijoje kaimas užima garbingą IV vietą, tačiau pagal gyventojų skaičių, kurių 2021 m. būta 26, yra tik tryliktas. Iki baudžiavos Voveraičiai skaičiuoja trečiąjį savo istorijos šimtmetį. Nausėdija atsirado apie XVIII a. vidurį, žemdirbių šeimoms įsisavinant plėšininę Kretingos dvaro Girios miško žemę. Pirmieji naujakuriai kūrėsi akmeningoje ir šlapioje vietovėje, iš arimui parinktų plotų raudami kelmus, rinkdami riedulius, sausindami balas. Naujakuriai nausėdiją pavadino Voveriais, kurie pirmąkart paminėti 1769 m. Kretingos valsčiaus inventoriuje. Manoma, kad tokiu vardu nausėdija buvusi pavadinta todėl, kad jai priklausančiame miške gyveno daug voverių. Pasak kitų, kaimo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Voverys. 1771 m. kaimas jau vadinamas Voveraičiais. Jam priklausė per 98 ha žemės, kurią iš Kretingos dvaro nuomojosi Antanas Kaklys, Antanas Šeškus, Jurgis Sauseris, Antanas Pečiulis, Kristupas Kuršelis ir Jonas Zavadzkis, valdę nuo 10,65 ha iki 34,44 ha žemės. XIX a. pirmoje pusėje žemės nuomininkai dažnai keitėsi, kartais 1–2 sodybos stovėjo tuščios, neišnuomotos. Panaikinus baudžiavą ir ruošiantis žemės ir administracinei reformai, 1862 m. kaime buvo registruoti 5 kiemai. Juose šeimininkavo Feliksas Vilimas, Jonas Šiaulinskas, Pranciškus Želvys, Mykolas Makareinis ir Pranciškus Balcevičius. Žemdirbiai iš Kretingos dvaro nuomojosi po 23,2 ha žemės. Pagrindinės 4 sodybos stovėjo dešiniajame Pilsupio krante, į vakarus nuo Girės miško ir prie kelio į Šukę, o penktoji – vakarinėje dalyje, šalia Degimalio miško. Jos buvo tipinės, medinės, apjuostos žiogrių tvoromis. Visose jose stovėjo troba, klėtis, atskiros kūtės galvijams ir naminiams gyvuliams laikyti bei jauja. Sodybos žemė ir pastatai buvo dvaro nuosavybė, todėl už kiekvieną sieksnį priklausė mokėti po 5 kapeikas. Už dirbamą žemę žemdirbiai kasmet mokėjo po 34,47 rublio dydžio rentos mokestį. Be to, jie privalėjo atlikti lažo prievoles: kasmet paruošti ir į dvarą atvežti po 70 pūdų šieno, 1 kubinį sieksnį malkų, 3 rąstus, 23 dienas per metus su savo darbiniais arkliais ir inventoriumi arba be jų dvaro palivarke Kretingoje dirbti įvairius žemės ūkio ir dvaro sodybos pastatų remonto darbus. Nuo lažo galima buvo atsipirkti dvarui sumokant 11,90 rublio lažpinigių.
Sodyba primena liaudies buities muziejų
Prie miško prigludusi ūkininko, drožėjo, bitininko Audriaus Lubio sodyba Kadagynų kaime Darbėnų seniūnijoje labiau primena ne įprastą vienkiemį, o liaudies buities muziejų. Joje – paties perstatyti iš senelių paveldėti trobesiai, kurių sienos apkabinėtos senienomis, rakandais, medžių dirbiniais. Suręsta jurtą primenanti pavėsinė greta pirties, o ši užpildyta paties drožtomis Užgavėnių kaukėmis, taip pat – parvežtomis iš kitų pasaulio vietų. Moliūgai – papuošti Darbėnų miestelį Gretimai ganosi pulkas avių, kudakuoja vištos, sodybos bityne – 40 avilių, iš savų bičių vaško šeimininkas lieja žvakes. Ant suolų puikuojasi meniškai šeimininko išdrožinėti moliūgai.
„Nepripažįstu jokių helovinų, moliūgus drožiau seniūnijos paprašytas, kad papuoštų Darbėnų miestelio centrą, – kasmet prieš Vėlines suvežam moliūgus į didelę kompoziciją, – paklaustas, kodėl gi ėmėsi moliūgų, atsakė drožėjo amatą puikiai įvaldęs A. Lubys. – Moliūgai patys žino ir man pasufleruoja, kas iš jų turi išeiti – koks balboko veidas.“ Šiųmetinei šventei meistras jau išskaptavo 3 moliūgus – 2 kaukes ir vieną žibintą, o į ketvirtąjį kibs šiomis dienomis – kas iš jo išeis, dar nebuvo linkęs prognozuoti. Įdomūs instrumentai, kurias Audrius, pagal specialybę – apželdintojas, o iš tiesų – gamtos ir žemės žmogus, tikras miškų žinovas, 5-erius metus dirbęs Darbėnų girininkijoje girininko pavaduotoju, drožia ir skaptuoja moliūgus. Vieni įdomiausių instrumentų skirti medžiams pažymėti, juose įrėžiant vieną ar dvi linijas arba kryželį, priklausomai, medis tinka į lentpjūvę ar kertamas sausuolis. Kiti meistro instrumentai – savadarbiai, dar iš tų laikų, kai ėmėsi drožti kaukes.
Rūdaičių „Bičiuliukai“ ranką tiesia kaimynams
Vienas – kariškis, kita – pasienietė. Jis kilęs nuo Pakruojo krašto, ji – žemaitė iš Plungės. Gavę darbus Klaipėdoje, ieškojo vietos aplink įsikurti. Ramybės uostą atrado Rūdaičiuose, kur nusipirko, savaip įsirengė sodybą ir jau planuoja verslą, kokio kaime dar nebuvo. Kvepiantys procesai – vakarais, po darbo „Kaimelis – gražus, gyvenam 16 metų, bet su vietiniais žmonėmis lig šiol mažai kas bendro. Ko norėti, kai 6 valandą ryto keliesi, 7 valandą išvažiuoji į darbą, pakeliui dar dukras į mokyklą nuveži. Grįžti vakare ir, kiek lieka laisvo laiko, – čia“, – sakė Margarita ir Ričardas Petraičiai. „Čia“ – tai sodybos teritorijoje atskiras pastatas, kuriame vyksta kvepiantys procesai: rūšiuojamos ir džiovinamos vaistažolės, kurios, pasak Ričardo, jau yra „užkariavusios“ kone pusę daržo, sukamas medus, ruošiami bičių duonelė ir pikis, įvairūs medaus mišiniai su avietėmis, bruknėmis, šaltalankiais, putino uogomis, pakeltose lysvėse pačios Margaritos auginamais šalavijais, ramunėlėmis, mėtomis, pipirmėtėmis, anyžiniu lofantu, čiobreliais, mairūnu, pelynu, sukatžole, juozažole, vingiorykšte ir dar daug kuo. Abi dukros – 13-os Rūta ir 9-erių Milda – padeda ant indelių klijuoti lipdukus. Šaldytuve – į buteliukus supilstyta natūraliai fermentuota nefiltruota medaus gira, kuriai naudojami išraiškingiausio skonio augalai: kmynai, imbieras, mėtos, čiobreliai, pelynas. „Pavyzdžiui, aš pats mėgstu girą su pelynu, o kitam gal labiau patiks su kmynais, kuri gaminama su specifiniu grikių medumi ir dėl to įgauna lengvą alaus poskonį“, – produkto skirtumus apibūdino R. Petraitis. Anot pašnekovų, norint gaminti girą, reikia chemijos žinių, išmanyti maisto technologijas. „Kiek mes patys eksperimentavom, kiek nepavykus esam išpylę arba nenoromis prisigaminę per daug acto, nors ir jis, fermentuotas, yra geras produktas“, – atviravo pašnekovai.
|
|
