|
|
|
Žemė ir ūkisNotiškė. Išnykusi gyvenvietė, menanti bajorus Mongirdus ir generolą Petrą Šniukštą
Notiškės (Notaniškių) vietovė yra dešiniajame Minijos intako Kartenalės II upelio krante, greta Nausodžio, Budrių (Kačaičių) ir Kalno Grikštų kaimų. Jos atsiradimas ir istorija glaudžiai susiję su šalia stovėjusiu Mišučių dvaru ir jo savininkais bajorais Mongirdais. Notiškės istorijos ištakos siekia tolimus priešistorinius laikus. Juos mena netoli Minijos ir Kartenalės II išlikę trejetas piliakalnių, ant kurių stovėjo senųjų pajūrio krašto gyventojų kuršių ir jų protėvių medinės pilaitės. Po daug aukų nusinešusių kovų su kryžiuočiais kuršių žemės gerokai ištuštėjo, todėl į jas XV–XVI a. ėmė keltis žemaičiai, įkūrę čia Gudų kaimą, priklausantį Kartenos dvarui (valsčiui). Netrukus Gudai tapo vaitijos centru, kuriai administruoti ties riba su Nausodžiu buvo pastatyta Gudiškių palivarko sodyba, vėliau pavadinta Mišučių palivarku (dvaru). Naujakuriams įdirbant plėšininę bendro naudojimo žemę – ganyklas, miškus, pievas, pietinėje Gudų dalyje, abipus Kartenalės II, atsirado Mažųjų Kačaičių ir Grikštų (Kalno Grikštų) nausėdijos. Pačius Gudus, kurių sodybos telkėsi kaimo gale prie kelio į Budrius, XIX a. imta vadinti Gudgaliais. Mažuosiuose Kačaičiuose apie 1830 m. Mišučių dvarininkai Parčevskiai pastatė vandens malūną, kuriame apsigyvenęs malūnininkas malė miltus tiek dvaro reikmėms, tiek valstiečiams. Malūnas tapo neformalia apylinkės vyrų susirinkimų vieta, kurioje jie aptardavo įvairius reikalus ir naujienas. Mišučių dvarą 1859 m. nupirkus Vyžuonų dvarininkei Michalinai Mongirdienei, ši valda tapo bajorų Mongirdų giminės nuosavybe. Vykdant baudžiavos panaikinimo reformą, dvarininkams buvo leista iš baudžiavos paleistuose kaimuose dvarui paliktą dirbamą žemę persikelti šalia savo sodybos ir suformuoti palivarkinį ūkį. Pasinaudojant šia teise, Mišučių dvaro palivarkiniam ūkiui buvo pasirinkti Gudgaliai (Gudai) ir Mažieji Kačaičiai. Abu šie kaimai buvo panaikinti: Gudgalių (Gudų) žemė virto dirbamais laukais, o Mažuosiuose Kačaičiuose iškilo šiai valdai administruoti skirta palivarko sodyba, pavadinta Notaniškiais (Nataniškiais). Ją sudarė ponų namas, ūkvedžio namas, kumetynas, dideli tvartai (žem. stadalos), svirnas, kluonas, daržinė, kiti ūkiniai pastatai, o prie upės – minėtas vandens malūnas. Joje 1901 m. buvo 5 nuolatiniai gyventojai.
Atliekas rūšiuoja dažnas, bet netinkamai
Praėjusiais metais atliktos apklausos duomenimis, net 91 proc. lietuvių dažnai arba visada rūšiuoja atliekas. Tačiau gyventojams vis dar trūksta žinių, kaip tinkamai paskirstyti atliekas į konteinerius. „Šiandien turime dirbti ties rūšiavimo kokybe“, – esmę atskleidė „Žaliasis taškas“ marketingo ir komunikacijos vadovė Asta Burbaitė. Organizuoja edukacijas Pakuočių atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“ sausį organizuoja nuotolinį edukacijų ciklą „Žaliasis raštingumas‘25“. Per jį norima supažindinti visuomenę su teisingu praktiniu aplinkosaugos principų taikymu kasdienėje veikloje. „Žaliojo raštingumo“ terminą priskyrėme „Žaliojo taško“ organizuojamoms edukacinėms veikloms. Galbūt terminas ir nėra plačiai vartojamas, tačiau mums tai – žinios, kurių turėtų įgyti kiekvienas gyventojas, siekdamas minimalaus neigiamo poveikio aplinkai“, – paaiškino A. Burbaitė. Tokias edukacijas organizacija vykdo reguliariai. Įgyvendindami šį projektą, labiausiai orientuojasi į ugdymo įstaigas – darželius, mokyklas, tačiau dalyvauti edukacijose gali ir kiti rajono gyventojai, kurie nori daugiau sužinoti apie tinkamą atliekų rūšiavimą bei jų kelionę perdirbimo link. „Žaliojo raštingumo“ edukacijos šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo klausytojų amžiaus. „Su pačiais mažiausiais gaminame darbelį, naudodami nebereikalingas medžiagas ir atliekomis tapusias pakuotes. Norime parodyti, kad kartais nuostabūs dirbiniai gali būti sukuriami per daug neinvestuojant, o tiesiog apsidairant aplink, kažko neišmetant, bet panaudojant pakartotinai. Tuo pačiu papasakojame, kaip susitvarkyti likusias atliekas, kaip jas tinkamai išrūšiuoti. Vyresniems klausytojams pateikiame daugiau žinių. Esant galimybei edukacijas paįvairino protmūšiais, viktorinomis“, – apie edukacijų turinį pasakojo specialistė.
Kretingos žiemos sode įkurdino šviečiančias vaikų–vabzdžių instaliacijos
Kretingos muziejus vakarais kretingiškius kviečia į Žiemos sodą, kurio erdvės užsipildė drąsia ir intriguojančia menininko iš Suomijos Alexanderio Reichsteino sukurta šviečiančia instaliacija. Daugiau nei trys dešimtys melsvai šviečiančių objektų, vaizduojančių vaikų–vabzdžių hibridus, įtaisytų tarp Žiemos sodo augalų, visu grožiu pasimatys tik tamsiuoju paros metu ir kurs mistišką šios erdvės atmosferą. Ši instaliacija, pasak Kretingos muziejaus vadovo Romando Žiubrio, atkeliavo tiesiai iš Helsinkio. Instaliacijos idėjos autorius ir kūrėjas Alexanderis Reichsteinas savo sumanymą pavadino „Metamorfozės“, nes jis, anot autoriaus, yra apie pokytį. Savo kūrinius muziejaus erdvėje įkurdino pats jų autorius. Į Kretingą jis atvyko dar sekmadienį. Menininkui talkino Kretingos muziejaus darbuotojai bei specialia pakviesti aukštalipiai. A. Reichsteinas veda minties paralelę tarp vaikų ir vabzdžių gimimo, augimo bei brandos. Instaliacijos objektai – tarsi vabzdžių ir vaikų hibridai skirtinguose augimo ir vystymosi etapuose: iš kiaušinėlių išsiritančios lervutės juda kaip naujagimiai; vėliau jos auga, įgauna rankas ir kojas bei pradeda bėgioti ir žaisti ant šakų kaip ikimokyklinukai; galiausiai išskleidžia sparnus ir išskrenda iš namų kaip paaugliai. Ultravioletinių spindulių šviesoje šis skulptūrėlių spiečius kuria ypatingą atmosferą. Įspūdį sustiprina instaliaciją lydintis garso menininko Petrio Laakso, taip pat – iš Suomijos, sukurtas garso takelis, kuriame persipina įvairūs garsai – juokas, verksmas, burbėjimas.
Turguje sausį juntamas sąstingis
Nors ir nėra tikrosios žiemos bei sniego, visgi lauke – žvarbu. ,,Pajūrio naujienos“, nusprendusios pasmalsauti, kaip šioje žvarboje sekasi prekiautojams, trečiadienį apsilankė Kretingos turgavietėje. Pirkėjai žvalgosi medaus ,,Žiemos metą turguje ir prekyboje juntamas sąstingis, – pasakojo medumi ir medaus produktais prekiaujanti Violeta Šedienė, pridurdama, kad medaus poreikis išauga užklupus ligoms, o į medaus produktus, tokius kaip duonelė, žiedadulkės, bičių pikis, imama dairytis norint sustiprinti organizmą. Pasak bitininkės, pati geriausia prekyba yra vasarą.
,,Kadangi turguje esu jau senbuvė, kone 30 metų prekiauju, pastebėjau, kad pirkėjų labai stipriai mažėja. Reikėtų imtis kažkokių priemonių, kad daugiau žmonių pritraukti būtent į turgų. Žinoma, nemažai nuolatinių pirkėjų medaus pirkti atvyksta į namus, bet dalį jų pasigrobė internetinė prekyba, ypatingai jaunimas tuo naudojasi, – dalinosi 43-jų metų bitininkystės patirtį turinti, savo bityno aviliais po visą Kretingos rajoną pasklidusi, bitininkė Violeta Šedienė, kuriai visapusiškai padeda ir palaiko šeima. Dedeklių kiaušiniais prekiaujantis smulkaus ūkio šeimininkas Valentinas Šoblinskis iš Erlėnų džiaugėsi parduodąs bet kokiu oru. ,, Auginu tik vištas, jokių kitų paukščių neturime. Tuo užsiimu jau aštuonerius metus. Vienu metu namuose auga kelios vištų vados: pusės metų, metų ir pusantrų. Jei matau, kad kažkuri ima mažiau dėti, keičiu į naujas, jaunesnes,“ – kalbėjo V. Šoblinskas, džiaugdamasis ir šeimos pagalba nedideliame ūkyje.
Žvejai entuziastai meškeres jau ruošia
Vasario 7–9 dienomis Palangą sudrebins tūkstančius gyventojų iš visos Lietuvos ir iš svetur priviliojanti tradicinė Stintų šventė. Organizatoriai, kaip kasmet, žada turtingą tautodailininkų „kermošių“, skonių jūrą ir atrakcijų gausą, daug koncertų ir linksmybių šeimoms, ir, žinoma, žvejiškų rungčių. Šventė bus, bet kad būtų ir stintų „Ruošiamės po truputį, ruošiamės. Meškeriojimo varžyboms jau prieš mėnesį su sūnumi Emiliu esam užsiregistravę“, – sakė trečiąkart jose dalyvausiantis kretingiškis Vaidas Ivanauskas. Agurkais kvepiančių žuvų sezonas prasidėjo prieš tris savaites, tačiau Vaidui tik vieną kartą daugių daugiausiai pavyko sumeškerioti iki 3 kilogramų. Kretingiškis pasidžiaugė, kad žuvys buvusios ne tokios smulkios, kaip pernai, tad ir valyti jas buvo paprasčiau, ir paskanauti užteko. Ypatingų receptų šeima neturi, tik, anot pašnekovo, žmona ir sūnus mėgsta ką tik iškeptas stintas, o jis – atvėsusias. V. Ivanauskas pirmąkart žvejoti pabandė 5-erių, o jo sūnui Emiliui dabar – 7-eri. „Jeigu ir neužkibs žuvelė, žinau, kaip vaikui svarbu bus bent tą meškerę rankose palaikyti, per varžybas jaustis komandos dalimi“, – juokėsi vakarais, po darbo, arba dažną savaitgalį nuo jūros tilto žvejojantis vyras. Jam pačiam meškeriojimo varžybose prieš keletą metų yra neblogai pasisekę – iš 54-ių komandų užėmė trečiąją vietą. Bet, anot pašnekovo, per varžybas gaudomos ne vien tik stintos, o ir kitos tuo metu žvejoti nedraudžiamos žuvys, pavyzdžiui, plekšnės. Vertinimo kriterijai skiriasi: už kiekvieną gramą plekšnės žvejai pernai gavo vieną tašką, o už vieną stintos gramą – 30 taškų. Vaidas atviravo per Stintų šventę labiausiai laukiantis ne didelio šurmulio kurorte, o šių varžybų, nes smagu išbandyti save, pabendrauti su ne pirmą sykį sutinkamais tokiais pat entuziastais. Varžybos paprastai prasideda 8 valandą ryto ir trunka iki pusiaudienio – priklausomai nuo oro sąlygų. „Svarbiausia, kad tų stintų normaliai atplauktų“, – sakė Vaidas.
Verslą, kaip ir gyvenimą, kuria dviese
Įsikurti Kretingoje, susilaukti vaikų, užsidirbti pinigų tiek, kad butą galėtų pakeisti namu – šie Rūtos ir Edmundo Paulauskų planai, galima sakyti, išsipildė su kaupu, juolab kad, Klaipėdos gatvėje išsinuomojusi patalpas, pora pradėjo ir gana retą mūsų rajono apylinkėse verslą – vytinti mėsą. Dieną viename darbe, vakare – kitame Rūta – skuodiškė, Edmundas kilęs iš Plungės. Susituokę jiedu Kretingą atrado dėl patogios geografinės padėties, mat iki Klaipėdos, kur vienoje baldų įmonių dirba vyras, – ranka paduoti, o ir gimines gimtuose kraštuose lankyti nėra toli. Kolegijoje baigęs tarptautinių pardavimų vadybą, E. Paulauskas teigė, kad, kol įsisiūbuos vos prieš metus rimčiau užsuktas verslas, toje „baldinėje“ minkštų baldų aptraukėju vis dar dirba dėl greitų ir gerų pinigų – pagausėjusiai šeimai jau norėtų ne tik didesnio namo, bet tame pat sklype pasistatyti ir savo fabrikėlį, kuriame vytintų mėsą. Patalpų nuoma, kaip sakė Edmundas, „paima“ daug finansų. Rūta pagal specialybę – kineziterapeutė, masažuotoja ir slaugytojos padėjėja, ketina grįžti prie masažuotojos praktikos. Tai įvyks vėliau, nes kol kas namuose prižiūri du vaikus – 2018-aisiais pasaulį išvydusią pirmagimę ir 2023-iaisiais gimusį mažylį. Bet ir versle ji stengiasi vyrui talkinti kuo daugiau. „Ceche jis sukasi vakarais, po darbo, ir savaitgaliais. Miegoti nueina ne anksčiau, kaip 11 vakaro. Aš taip pat ten turiu pareigų: sudžiovintą mėsą pasverti, aparatu vakuumuoti, ant kiekvieno pakelio užklijuoti lipdukus, sudėlioti galiojimo laiką“, – pasakojo pašnekovė. Anot jos, svarbu pasidėti sausoje, vėsioje ir tamsioje vietoje. Vytinti produktai galioja ilgai, nieko blogo, jei kas nors ir metus išlaikys, bet, kad neprarastų skonio, geriausia suvalgyti per tris mėnesius.
Senovinį žvakių liejimo amatą prilygino kūrybai
Kretingiškiui bitininkui Lietuvos bitininkų sąjungos Kretingos draugijos nariui Arvydui Alonderiui ne per seniausiai buvo įteiktas Tautinio paveldo sertifikatas senoviniu būdu liejamoms žvakėms. Simboliška, kad šis sertifikatas jau 10 metų bitininkaujančiam bičiuliui buvo įteiktas per rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje įvykusį Dainų šventės minėjimo renginį ir tautodailininko Adolfo Andriejaus Viluckio jubiliejinę 85-erių metų sukakčiai skirtą drožinių parodą. Ką bekalbėtum, visa tai – ir sertifikatas, ir Dainų šventė, ir tautodailė – simbolizuoja tradicijų išsaugojimą. „Kai tą vakarą man įteikė sertifikatą, aš neslėpiau, kad norėčiau jį suplėšyti į mažus gabaliukus ir išdalinti visiems žmonėms, kurie visomis išgalėmis stengiasi garsinti bet kokios srities tautinį paveldą, senovinius gamybos būdus ir amatus. Mane šis sertifikatas skatina stengtis dar labiau – kad senovinį žvakių liejimo būdą galėčiau parodyti ne augančiai, bet ir ateities kartai“, – kalbėjo bitininkas, kartu su žmona Virgilija Vičiulyte-Alonderiene Minijos ichtiologiniame draustinyje Raguviškių kaime puoselėjantis 70 šeimų bityną. Pirmąsias žvakių liejimo pamokas Arvydas gavo dar vaikystėje. „Iš savo bočiaus, kuris Impilties kaime ilgais žiemos vakarais liedamas žvakes tarsi sustabdydavo laiką – jis būdavo skirtas bendravimui, saviraiškai, prasmingiems pokalbiams. Ateidavo kaimynai parodyti savo žvakių – va, kaip pavyko, o kaip jums sekėsi? Tai būdavo toks tarsi sakralinis ypač platus gyvenimo momentas, kurio nuotaiką atsimenu iki šiol“, – A. Alonderis kalbėjo, kad senovinis žvakių liejimas iš natūralaus bičių vaško yra išskirtinai kūrybinis procesas, nes niekada negali numanyti galutinio rezultato – kiekviena žvakė turi savo spalvą, tekstūrą, formą, raštus, atspalvius ir dydį. Anot bitininko, lieti žvakes nėra fiziškai sunkus darbas, tai – labiau kūrybinis procesas, leidžiantis stebėti, kaip kaista, teka vaškas, kaip iš šio skysto produkto gimsta apčiuopiamas produktas. „Mano bočius vis sakydavo, kad moterų rankos, kurios čiupinėja žvakes ir jų nešasi bažnyčion, visada švelnios ir gražios, mat, anot senolio, nuo vaško rankos minkštėja ir gražėja“, – prisiminė Arvydas, senovinį žvakių liejimo amatą atgaivinęs iškart, kai tik pradėjo bitininkauti.
Drungilai. Išnykęs kaimas prie Balsiškių tyro
Netoli Kartenos slūgsantį Kalniškių durpyną supa Balsiškių kaimui priklausančios žemės. Jų pietrytinėje dalyje, tarp durpyno ir Lūgnalių, seniau plytėjo prieš 40 metų iš Lietuvos gyvenviečių sąrašo išbrauktas išnykęs Drungilų kaimas. Pavadinimas – pagal naujakurių pavardę Drungilai atsirado XVIII a. pirmoje pusėje, kai šiame atkampiame Kartenos dvaro miškingų ir pelkėtų žemių pakraštyje, šalia prekybos kelio, jungusio Kulių miestelį su Kretinga, Kartena ir Budriais, ėmė kurtis pirmieji naujakuriai. Tai buvo užusienis – plėšininėje dvaro žemėje įsikūrusi nausėdija, kuriai vardą davė pirmųjų naujakurių Drungilų šeima. Nausėdijos gyventojai buvo žemdirbiai, dirbę iš Kartenos dvaro savininkų išsinuomotą žemę. Jie išpažino katalikų tikėjimą ir priklausė Kartenos parapijai. Nuo 1643 m. melstis ir vaikus krikštyti, o vėliau ir mirusius į paskutinę kelionę išlydėti jie galėjo ir Budriuose įkurtoje filijinėje bažnyčioje. Tik santuoką registruoti būtinai reikėjo vykti į parapinę Kartenos bažnyčią.
Vietoj virbalų – dviračio „špiekiai“, o siūlai – iš latviškų kojinių
Vasarą – daržai ir konservai, visus metus – mezginiai. Tokiu ritmu gyvena Adelė Drakšienė. „Aš kaip jaunystėje – buvau ir tebesu veiklų sūkury“, – šypsojosi kretingiškė. Pirmieji pabandymai – vaikystėje Jiedu su vyru Adomu abu tokie: daržovių, kurias paskui konservuoja žiemai, užsiaugina Adelės tėviškėje, o kai derliaus metas pasibaigia, ji mezga, jis meistrauja, remontuoja, dairosi, kokį dar augalą kieme pasodinus, kad ir pro daugiabučio penktojo aukšto langą žiūrėtųsi gražiai. Pomėgį megzti Adelė atrado vaikystėje, išmoko iš mamos. „Tiksliau, nei mama per daug turėjo laiko mokyti, nei ką – parodė, ir viskas. Žadeikiuose gyvenom, tėvai laikė švelniakailių avių, vilną pešė, mama pati verpė, pati siūlus dažė, kepures, pirštines – viską, ką reikėjo, mums mezgė“, – pasakojo A. Drakšienė. Pirmą geltoną megztinį iš naminių avies vilnos siūlų ji nusimezgė būdama šeštokė. Kuo labiau augo, tuo labiau norėjosi puoštis, atrodyti originaliau, iš kitų išsiskirti, ypač kai mokėsi prekybos mokykloje, o paskui neakivaizdžiai ir institute Vilniuje. „Būdavo, ir į darbą ateinu, – moterys iškart pastebi: o, Adelė jau su nauja liemene!“, – juokėsi prisiminusi. Bet ir kitos bendradarbės megzdavo. Anot pašnekovės, sovietmečiu parduotuvėse sunku kokį įdomesnį drabužį buvo gauti. Dabar gi visko pilna iš pirmo žvilgsnio ir gražaus, ir nebrangaus. „Neblogą megztinį ir už 19 eurų dabar nusipirkti galima, bet ar pagalvojame, iš ko jis, ar susimąstome apie kokybę?“ – retoriškai klausė ji.
Inkilus kels ir prieš atskubant žiemai
Artėjant žiemai, trijuose Valstybinių miškų urėdijos regioniniuose padaliniuose, tarp jų ir Kretingos, pradėti inkilų kalimo darbai – kad pavasarį grįžtantys paukščiai iškart galėtų įsikurti naujuose namuose. Pelėdos perės netrukus Iš viso planuojama pagaminti 8 tūkst. 200 inkilų. Procese, be Kretingos, šiuo metu dalyvauja Raseinių ir Tauragės regioniniai padaliniai. Jie gamina inkilus skirtingiems paukščiams – pavyzdžiui, Raseinių miškininkai sukals 2 tūkst. 100 namelių, kurių daugiausiai bus skirta šikšnosparniams ir miegapelėms, tauragiškiai – 3 tūkst. 100 inkilų. Didžioji dalis atiteks zylėms, musinukėms bei varnėnams, per 300 – žvirblinėms pelėdoms, žalvarniams, kukučiams, žaliosioms ir pilkosioms meletoms. O Kretingos rajoniniam padaliniui patikėta naujus namus „pastatyti“ daugiausia musinukėms, zylėms, varnėnams bei uralinėms ir naminėms pelėdoms – iš viso kretingiškiai turės pagaminti 2 tūkst. 540 inkilų. Beveik 1 tūkst. 700 būtent zylėms ir musinukėms. Įprasčiau, kad inkilai parskrendantiems paukščiams gaminami ir keliami artėjant pavasariui, tačiau Kretingos regioninio padalinio miško auginimo specialistė Gražina Banienė teigė, kad, pavyzdžiui, šikšnosparniai, kuriems inkilų, kad ir ne tiek daug, bet pagamina ir kretingiškiai, peri rudenį, o pelėdos – jau ant kulnų minantį sausį. Šiemet Kretingos padalinio miškininkai savo regiono girininkijose iškėlė apie 400 inkilų, kuriuos, kaip G. Banienė pavadino, prie urėdijos esančiame fabrikėlyje mechaniniais plaktukais sukalė urėdijos darbininkai. Dabar jie – Rimvydas Vaičekauskas, Stanislovas Rudys, Algirdas Zeigis ir Viktoras Mažionis – rankoves raitojasi ir vėl. Per dieną sparnuočiams vyrai suspėja pagaminti ir iki 100 medinių namelių.
|
|
