|
|
|
Mums rašoAtskleidė tragiškiausią XX a. Lietuvos istorijos puslapį
Darbėnų miestelis garsus veikliais žmonėmis, kurie puoselėja etnokultūrinį ir istorinį paveldą. Vieni jų – Daiva ir Arūnas Dudėnai, kurie, surinkę ne vieną tautinio paveldo rinkinį, įkūrė amatų centrą-muziejų „Tekstilės kelias“. Gyvąja nacionaline vertybe vadinama mokytoja Justina Vaičikauskienė, kuri, dirbdama Darbėnų gimnazijoje, ugdytinių širdyse skiepijo meilę prigimtinei kalbai. Žemaitiškas žodis jos iniciatyva skambėjo ir už mokyklos ribų vykstančiuose renginiuose. O ir dabar, gyvendama Kaune, nepamiršta Darbėnų, palaiko glaudų ryšį su bendradarbiais, miestelio bendruomene. Į Darbėnų žemę tvirtai įaugęs ir Tautvydas Rudys, atvykęs iš Vilniaus krašto. Jis Žemaitijoje puoselėja seną odininko amatą. O Stanislovas Burba bene geriausiai žino Darbėnų krašto gyventojų indėlį kovoje dėl lietuvių tautos valstybingumo ir nepriklausomybės. Ir ne tik žino, bet ir žadina patriotinį aktyvumą, skatina domėtis savo krašto istorija. Be šių žmonių, žinoma, yra ir daugiau nusipelniusių dėmesio. Todėl Kretingos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Darbėnų filialo bibliotekos darbuotojos ėmėsi iniciatyvos – parengė projektą „Meilė istorijai jungia kartas“, kurio tikslas – paviešinti šviesiausių žmonių veiklą, kad jų meilė ir pagarba tėvynės paveldui ir kitų širdyse uždegtų norą domėtis istorine praeitimi ir kultūra.
Ką pavyko sužinoti apie knygnešę Reginą Čiaučiulienę
Numalšinus 1863 metų sukilimą, Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo 1864 m. birželio 17 d. nurodymu buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, kiek vėliau visus lietuviškus leidinius. Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas 1865 m. rugsėjo 18 d. slaptu aplinkraščiu įteisino spaudos draudimą, sustabdė visų spaustuvėse ir knygynuose esamų anksčiau išleistų lietuviškų knygų platinimą, uždraudė lietuviškus leidinius įvežti iš užsienio. 1865 m. rugsėjo 23 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas išleido aplinkraštį Nr. 141, draudžiantį spausdinti leidinius lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Įsakymas formaliai lyg ir nedraudė visos lietuviškos spaudos, tik įsakė priimti kirilica raidyną (graždanką) vietoje tradiciškai vartoto lotyniškojo raidyno. Tačiau iš tikrųjų visą lietuviškos spaudos slaviškuoju raidynu leidimą carinė administracija suėmė į savo rankas, apsiribodama elementorių, kalendorių ir katekizmų, maldaknygių leidimu. Slaviškų rašmenų mokymas ir cenzūruotos spaudos leidyba reiškė lietuvių tautos atribojimą nuo savo rašto ir kartu viso spausdinto žodžio tradicijos bei įtraukimą į rusų kultūrą. Tad kova dėl lotyniško raidyno reiškė ir kovą dėl lietuvių tautos išlikimo. Knygnešystė atsirado ir kaip pasipriešinimas caro valdžios veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant pravoslavybę. Rusijos imperijoje uždraudus spaudą lietuviškais rašmenimis, vyskupas Motiejus Valančius per Aukštaitijos šviesuolį Jurgį Bielinį 1866–1867 m. persiuntė kunigui Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvei atidaryti. Lietuviška literatūra buvo spausdinama Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose, Karaliaučiuje. Lietuvą pasiekdavo nemažai ir lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistų knygų, laikraščių. Lietuviškos spaudos draudimas turėjo priešingą efektą – subrandino mokslo trokštančią, lietuviškos savimonės perimtą kartą, žadino paprastų žmonių poreikį skaityti ir kalbėti gimtąja kalba.
Ar šventės liko šventos?
Nobelio premijos laureatė rašytoja Olga Tokarčiuk yra pasakiusi: „Jeigu kas sugebėtų pažvelgti į mus iš aukštai, pamatytų, kad pasaulis yra pilnas skubančių, suprakaitavusių, labai pavargusių žmonių ir vėluojančių, pasiklydusių jų sielų...“ Kiekvienas mūsų susimąstęs tikriausiai suprastumėme, kad taip ir yra. Mūsų sielos nespėja paskui mus gal ir keliasdešimt metų. Didžiulis gyvenimo tempas, šeima, darbas, ir dažniausiai – ne vienas, neretai išlepinti vaikai, ne vienam dar ir mokslai... Kada sustoti, pamąstyti, aprimti? Nėra kada, net prieš didžiąsias metų šventes. Vieną, kitą gal pristabdė pandemija, bet su ja apsipratę, vėl sukamės lyg voverės rate. Gyvenimas nestovi vietoje, daug kas keičiasi, daugumos protus užvaldė įvairios naujos technologijos. Bet gal vis dėlto būtų pravartu prisiminti, kaip ramiai tamsų žiemos advento laiką leido mūsų protėviai, nes mes šiuo metu viską darome priešingai. Ateinančias šventes švenčiame iš inercijos, puldami į kraštutinumus, pirkdami dovanas, daug nesusimąstydami, kodėl ir kam, ar to reikia?.. Tradiciškai pasilinksminimai, suėjimai, vakarėliai buvo rengiami tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, dabar, ypač darbo kolektyvuose, skubame švęsti prieš Kalėdas. Žinoma, nelygu, koks vakarėlis – ramiam padėkos vakarui laikas tikrai tinkamas. Mūsų senoliai nieko nedarė nereikalingo, viskas turėjo didžiulę reikšmę. Nykstant mūsų švenčių sakraliai prasmei, mūsų sielos, nepatirdamos atsinaujinimo, prisilietimo prie būties gelmių, skursta. Pradėkime nuo dabartinio meto advento laiko ir pažiūrėkime į jį mūsų protėvių akimis. Esame visi girdėję apie tamsiojo metų laiko draudimus: laikytis pasninko, nerengti trankių pasilinksminimų, nesiskolinti, nieko neįžeidinėti, nekirsti medžių, nekirpti avių ir t.t. Jie tikrai nebuvo šiaip sau sugalvoti, o kad apsivalytų, kaip sakoma, ir kūną, ir sielą, gyventų darnoje su visa žmogų supančia aplinka. Susitaikyti, dovanoti skriaudas – to neišpildžius, bet koks virsmas neįmanomas. Mūsų tėvai nebuvo tokie naivūs ir netikėjo vadinamais Kūčių nakties stebuklais, kad vanduo virsta vynu ar kad gyvuliai prabils. Jie suprato, kad baigiasi vienas ir prasideda naujas gyvenimo ciklas. Nepaprastą Kūčių naktį žmogus pats yra lyg vanduo, virstantis vynu. Su nauja viltimi jis atnaujina savo dvasią naujam prasidedančiam metų ratui, kilimui aukštyn. Gyvulių kalba – tai žmogaus supratimas, kad ir jie gamtos kūriniai, kad su jais reikia tinkamai elgtis.
Susitikimai, išvykos, šventės
Įvairių susitikimų, išvykų, švenčių turtingas rajono švietimo, kultūros įstaigų gyvenimas atsispindi laikraščio skaitytojų atsiųstuose laiškuose, kuriuose ir dalinamasi gerosiomis naujienomis. Valstybės gimtadieniui – literatų sueiga Nuolatinis mūsų laikraščio bendraautorius pedagogas Juozas Maskvytis pasidžiaugė Darbėnų bibliotekos iniciatyvomis, skirtomis Lietuvos valstybės 100-mečiui: Darbėnų bibliotekininkės Danutė Paulikienė ir Jurgita Anužienė suorganizavo renginių ciklą vaikams „Kas ieško, tas randa“, surengė spaudinių parodą „Šimtas metų lyg viena diena“, fotografijų parodą „Senieji Darbėnai“, parašė šimtą laiškų-linkėjimų Lietuvai ir surengė išskirtinę literatų sueigą „Šimtas posmelių Lietuvai“. Savo naujausias eiles sueigoje skaitė darbėniškiai Stanislava Kucharskaja, Romas Barasa, Lazdininkų kaimo poetai Kazimieras Paburskis, Adomas Stoncelis bei grūšlaukiškis Juozas Maskvytis. Visi prisiminė amžinybėn išėjusios kūrėjos Zitos Puškoriūtės bei Rietave gyvenančios Stefanijos Petrauskienės patriotines eiles. Į Darbėnų krašto kūrėjų eiles įsiliejo ir lietuvių literatūros klasika – ją dovanojo aktyviausi bibliotekos skaitytojai Aldona Pocienė, Nijolė Pudžmienė, Onutė Paulauskienė, Bronislava Rupšienė, Liucija Pakalniškytė, Justina Vaičikauskienė. Renginį savaip nuspalvino dainos, informacinis stendas „Svarbiausios Lietuvos istorijos datos“. Kultūrinis gyvenimas vis dar alsuoja valstybės 100-mečiu
Gausa renginių kaskart vis praturtina rajono mokyklų, kultūros įstaigų gyvenimą. Jų turinys – pats įvairiausias, ir dauguma jų vis dar alsuoja Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio nuotaikomis. Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Kartenos filialo bibliotekininkė Zinaida Viršilienė pasidalino nuotaikomis, kuriomis buvo nuspalvinta popietė – Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus mokinių keramikos darbų parodos „Mes taip pasaulį matom“ atidarymas. Dailės skyriaus vedėja keramikos mokytoja Lina Nikartienė gausiam būriui parodos lankytojų darbus pristatė kartu su mokinėmis Justina Baltrūnaite (baigiamasis darbas „Po akacija“), Martyna Kripaite ir Emilija Misiūte. Viešnių pasakojimą apie lietuvišką keramiką ir jos gamybos būdus papildė šios mokyklos akordeono mokytoja Silva Garbaliauskienė su akordeonistų trio Roku Meškausku, Žygimantu Valančausku ir Edvinu Navicku atlikdami muzikinius kūrinius. Mokinių darbų paroda Kartenos bibliotekoje veiks iki gegužės 30 d. Signatarų namuose, Vilniuje, surengtoje viktorinoje, į kurią buvo pakviestos Vasario 16-osios akto signatarų vardo mokyklos, dalyvavo ir Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro IX–X kl. komanda. Ji varžėsi tarp 10 komandų iš Vilniaus, Veiviržėnų, Alsėdžių, Kaltinėnų ir t. t. Jokūbavo komanda daugiausiai taškų gavo už eiliuotą prisistatymą, kitas viktorinos užduotis mokiniai atliko muziejaus ekspozicijoje. Jokūbaviškiai, vadovaujami istorijos mokytojos Audronės Končienės ir lietuvių kalbos mokytojos Ingos Mažeikienės, užėmė V v. Į mokyklą dovanų jie parvežė filmą apie A. Stulginskį ir neseniai surasto Vasario 16 d. akto faksimilę.
Rudenį palydėjo pasakos interpretacija
Paskutinį rudens mėnesį lopšelio-darželio „Žilvitis“ 11 g. priemokyklinukai palydėjo nuotaikinga pasakos ,,Katės namai" interpretacija. Tai – kūrybinė vaikų veikla, kurios metu buvo ugdomos visos vaiko kompetencijos: socialinė, sveikatos, pažinimo, komunikavimo, meninė. Vaikai šios pasakos metu mokėsi ne tik įgyti vaidybinės patirties, bet ir užjausti, padėti, atskirti gėrį nuo blogio. Išanalizavę pasakos moralą kiekvienas vaikas stengėsi perteikti savo personažą išraiškinga kalba, savita intonacija. Ši veikla vaikams teikė ne tik geras emocijas, bet ir ugdė empatijos jausmą. Vaidinimu vaikai pradžiugino savo tėvus ir rajono pedagogus. Vaikus ruošė priešmokyklinio ugdymo pedagogės Birutė Perkumienė, Ella Maleckienė bei meninio ugdymo pedagogė Daiva Samalienė.
Lopšelio-darželio „Žilvitis“ informacija
Rudenėlis bibliotekoje
Vydmantų gimnazijos pradinukai svečiavosi Vydmantų kaimo bibliotekoje, kur vyko edukaciniai užsiėmimai ,,Rudenėlis bibliotekoje“. Mokinius maloniai sutiko bibliotekininkės Romutė Girskienė, Milda Rogačiovienė. Bibliotekos vedėja Romutė Girskienė bendravo su mokiniais, kalbėjo apie knygą, kaip susirasti informaciją knygose, ką pasako jų viršelis, titulinis lapas, skaitė knygas, jas aptarė. Per užsiėmimus mokiniai susipažino su žiurkėnais Spurgiu ir Pūke, labai patiko inscenizuoti pasaką ,,Ropė“, žaidė žaidimus. Ypač didelį įspūdį padarė kūrybinės užduotys: trečiokai darė vitražą iš įvairiaspalvių rudeninių lapų, ketvirtokai vėrė vėrinius iš augalų, kuriuos kabino ant šakos. Savo darbeliais mokiniai papuošė biblioteką. Kūrybines užduotis padėjo atlikti Vydmantų kaimo bibliotekininkė Milda Rogačiovienė. Tai aktyvus mokinių ugdymas, kai ugdytiniai gauna žinių netradicinėse aplinkose, padeda jiems kelti mokymosi motyvaciją, geriau įsisavinti mokomąją medžiagą.
Jolanta SALIENĖ
Pradinio ugdymo mokytoja
Šviesos ir žodžio šventė
Palangos Šventosios pagrindinės mokyklos bibliotekoje įvyko Šiaurės šalių bibliotekų savaitė. Ši savaitė tūkstančiams vaikų nuo pat Grenlandijos iki Baltarusijos – tai istorijų klausymasis jaukioje žvakių šviesoje, tai nauja literatūra iš Šiaurės, tai įvairios parodos, susitikimai ir kiti renginiai su Šiaurės šalimis susijusiomis temomis. Kasmet daugiau kaip 2 tūkst. mokyklų ir bibliotekų sutartą dieną tą pačią valandą vyksta Šiaurės šalių knygų skaitymai. Kai mus gaubia lapkričio sutemos, užsidegame žvakes ir skaitome. Tokia yra du dešimtmečius gyvuojanti Šiaurės šalių bibliotekų savaitės idėja. Šiemet minimos Suomijos 100-osios nepriklausomybės metinės. Šia proga ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių vaikams siūloma skaityti suomių rašytojo Mauri Kunnas knygą „Lobių sala“. Ši knyga tiesiogiai siejasi ir su šių metų tema „Šiaurės salos“. Mokyklos bibliotekoje Šiaurės šalių bibliotekų savaitė prasidėjo Šviesos ir žodžio švente. Visą rytą į marinistiniais motyvais papuoštą biblioteką rinkosi knygos personažais virtę skaitovai, PDD grupės mokiniai, l/d „Sigutė“ priešmokyklinės grupės ugdytiniai, mokytojai bei kiti mokyklos ir darželio bendruomenių nariai. Juk ne kasdien bibliotekoje sutiksi piratą, skaitantį knygą, suomiškai prabilusią mokytoją Aistę Viskontę ar išgirsi darželio ugdytinių atliekamą smagią, visus išjudinusią koncertinę programą! Jaukiai pleveno žvakių liepsnelės prie šventojiškius su projekto dalyviais jungiančio „Žuvėdros skrydžio“ tilto (mozaika), žvejų tinkluose miegojo aukso žuvys, viską tyliai sekė trolis Mumis, tyliai skrebeno spalvoti pieštukai, garsiai skambėjo skaitomas tekstas – gimė šventė!
„Pelėdžiukai“ susipažino su pasieniečio profesija
Rūdaičių mokyklos priešmokyklinio ugdymo grupės vaikų tėvai, vykdydami savanorystės programą ir padėdami įgyvendindami projektą „Ugdymas karjerai“, sudaro galimybes vaikams apsilankyti savo darbo vietose. Šįkart Rūtos Petraitytės mama Margarita Petraitienė vaikus pakvietė atvykti į Karklę ir susipažinti su pasieniečio profesija. Karklėje vaikus pasitiko Pakrančių apsaugos rinktinės Specialiosios paskirties komandos viršininkas Nerijus Gasparavičius. Jis papasakojo apie pasieniečių darbą, supažindino su jų naudojama ginkluote, parodė filmuką apie vykdomas pratybas. Vaikai sužinojo, kad pasieniečiai saugo valstybės sieną. Labiausiai „Pelėdžiukų“ grupės vaikus sužavėjo Pakrančių apsaugos rinktinės Sienos kontrolės skyriaus vyresniosios specialistės kinologės Kristinos Rimkutės ir jos augintinės Aikos pasirodymas: šuo pademonstravo paklusnumo bei šoklumo įgūdžius. Mažieji „Pelėdžiukai“ stebėjo, kaip Aika surado paslėptas sprogstamąsias medžiagas, apžiūrėjo šunų voljerus bei jų mokymo klasę. Vaikai džiaugėsi susipažinę su pasieniečio profesija, o ypač – patirtais smagiais įspūdžiais.
Giedrė RUSTEIKĖ
Priešmokyklinio ugdymo pedagogė
Ekskursija į Pajūrio regioninį parką
Gamtos mokslais besidomintys Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos II–IV klasių mokiniai, lydimi chemijos mokytojos Jovitos Japertienės ir biologijos mokytojos Aurelijos Orlovienės, buvo išvykę į Pajūrio regioninį parką. Pirmiausia nuvykome į Pajūrio regioninio parko lankytojų centrą, kur mus pasitiko vyr. ekologas Erlandas Paplauskis. Jis vaizdžiai papasakojo apie Pajūrio regioninį parką – saugomą Lietuvos pajūrio teritoriją tarp Klaipėdos ir Palangos, o maždaug pusė parko teritorijos yra jūroje. Supažindino su parko gyvūnija, augalija, kraštovaizdžiu, Raudonosios knygos rūšimis bei parodė filmą apie tai. Po įdomių diskusijų su vyr. ekologu leidomės į žygį pažintiniu „Litorinos“ taku – istorinės Litorinos jūros krantu. Litorina – tiesiog viena Baltijos jūros vystymosi stadijų, o dabar gražaus miško turtingo šimtamečių medžių – bukų, skroblų, platanalapių klevų, maumedžių, raudonųjų ąžuolų, uosių ir kt., kaip manoma, pasodintų pirklių iniciatyva, pasivaikščiojimui gamtoje skirtas takas. Pakeliui aplankėme Olandų kepurės skardį, kuris nuolatos ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi apie 17 metrų aukščio kriaušiu. Pažintiniu „Litorinos“ taku pėsčiomis keliavome apie 3 km iki pakrantės artilerijos baterijos Kukuliškių kaime, pastatytos II pasaulinio karo pradžioje, 1939 metais, Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos ir Vokietijai besiruošiant žygiuoti į rytus. Čia buvo įrengtas karinis jūrų uostas, apginkluoti pabūklais ir kulkosvaidžiais, įkurdinti artilerijos bazės kariai ir karininkai. Dabar tuose II pasaulinio karo įtvirtinimuose įrengta improvizuota karinė ekspozicija, o mus pasitikęs gidas Timūras gebėjo pateikti praėjusių dienų faktus taip, kad mokiniams istorija tapo aiški ir suprantama kiekvienam.
Aurelija ORLOVIENĖ, Jovita JAPERTIENĖ
Mokytojos
|
|
