|
|
|
NuomonėVabzdžiais pasirūpinta. O žmonėmis?
Atkūrę nepriklausomybę ir įstoję į Europos Sąjungą (ES), atsigręžėme į šalia mūsų gyvenančius neįgalius žmones, sovietmečiu uždarytus savo namuose ir išstumtus į viešojo gyvenimo užkulisius, kad savo negalia sveikiems ir laimingiems komunizmo statytojams netrukdytų siekti šviesios ateities.
Ar turėsime kitokią savivaldą?
Vietos savivalda suprantama kaip teisė ir galimybė demokratiškai išrinktos valdžios organams savo atsakomybe ir atstovaujant vietos gyventojų interesams tvarkyti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį. Šiemet Kretingos rajone įvykę Savivaldybės ir mero rinkimai parodė, kad žmonės subrendo pokyčiams, jie nori daugiau demokratijos ir dalyvavimo valdant rajoną ir jame tvarkytis, todėl ir pasitikėjimas buvo pareikštas savo programoje tai žadėjusiems politikams. Pirmieji naujos valdžios žingsniai gana nedrąsūs ir nelengvi, nes jos laukia ne tik daug nepatirtų dalykų, bet ir rinkimus pralaimėjusiųjų politikos senbuvių bei jų šalininkų ne tik teisinga, bet neretai ir piktdžiugiška kritika. Naujajai valdžiai planuojant tolesnes rajono vystymo perspektyvas privalu užbaigti ir jų pirmtakų pradėtus vystyti projektus. Europos Sąjunga (ES) iš savo fondų skiria milijonines lėšas mūsų gyvenimui gerinti, atskirčiai tarp jos senbuvių ir naujųjų ES valstybių mažinti, bet ar mes jas iš tikrųjų naudojame tikslingai ir skaidriai, ir ten, kur jų labiausiai šiuo metu reikia. Rajono Savivaldybės strateginio planavimo ir investicijų skyriaus kompetencija, sugebėjimas pasirinkti labiausiai šiuo metu reikalingus žmonėms investicinius projektus ne vien tik dėl „Šv. Jokūbo pamario kelio“, jau bene dešimtmetį nerandančio išėjimo už Kretingos rajono ribų, ne vienam kretingiškiui kelia daug abejonių.
Kretinga ir Palanga – konkurencija ar partnerystė?
Kretinga ir Palanga – du Lietuvos pajūrio miestai, kuriuos skiria tik 10 km, kaip ir Antakalnio bei Pilaitės mikrorajonus Vilniuje, amžiams „pasmerkti“ būti kartu. Buvimas šalia be jokių galimybių išsiskirti turėtų skatinti glaudžią abiem pusėms naudingą partnerystę. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Ką pamirštame švęsdami miestelių šventes
Po pasaulį istorinių kataklizmų išblaškytieji žydai litvakai ir jų palikuonys grįžta į Lietuvą ieškoti savo šaknų, aplankyti vietas, kur gyveno jų gausios nacių genocido metu išžudytos Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenės, taip pat ieško per Holokaustą pavieniams žydams padėjusių išlikti vietinių žmonių palikuonių. Įprasta, kad iš viso pasaulio atvykę žydai kreipiasi į Lietuvos žydų bendruomenę ar žydų tautybės gidus, užsiimančius jų palyda po Lietuvą. Ne per seniausiai Darbėnų miestelį panorusius aplankyti svečius iš JAV pasitikęs Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis ne iš karto suprato, kad tai yra vienintelio per Holokaustą išlikusio darbėniškio žydo vyro Moshe (Mošės) Bloch‘o (1913–1977 m.) vaikaitis Marvin Hecker su žmona ir dukra. Į Lietuvą pirmą kartą atvykusieji ypač nudžiugo sužinoję, kad Laukžemės miestelyje gyvena M. Bloch‘o gelbėtojų Barboros ir Kazio Lukošių jauniausioji dukra Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė (gim. 1937 m.), kurią telefono skambutis apie svečių atvykimą užklupo netikėtai ir maloniai nustebino. Džiaugsmingos susitikimo akimirkos, Zitos Aldonos vaikystės prisiminimai apie jos tėvų sodyboje prieglobstį radusį M. Bloch‘ą, su kuriuo ir jai teko bendrauti, ir jos šeimos pagalbą sugraudino svečius. Jautrus susitikimas, kurio pagrindinė mintis – „be jūsų nebūtų mūsų“, prabėgo kaip viena akimirka, tad gausiomis ašaromis aplaistytas išsiskyrimas buvo ypač sunkus. „Aš didžiuojuosi savo tėvais, vien dėl to vertėjo gyventi“, – sakė Zita Aldona, sugraudinta svečių iš JAV paprastumo ir nuoširdumo. Tą pačią dieną svečiai apsilankė ir Darbėnuose, kur juos sutiko ir apie darbėniškių nuveiktus darbus, saugant istorinį čia gyvenusių žydų atminimą, papasakojo tam daug laiko ir pastangų kartu su savo mokiniais skirianti mokytoja Edita Gliožerienė. Neabejotina, kad svečiams parodytas dėmesys ir atradimų bei susitikimų džiaugsmas ilgai išliks svečių širdyse, tai ras atgarsį ir JAV žiniasklaidoje, nes tarp atvykusiųjų buvo ir žurnalistė, leidėja Marvin‘o Heckerio žmona Gaylon Finklea Hecker.
Ko liūdi legendinis Kretingos futbolo stadionas?
Futbolas – populiariausias pasaulyje sportas, kurį žaidžia ir juo žavisi milijardai žmonių, o pasaulio futbolo čempionatų finalinės varžybos populiarumu lenkia net ir olimpines žaidynes. Dėl futbolo verda aistros, kyla riaušės ir net tarpvalstybiniai karai. Futbolas yra tapęs viso pasaulio neatsiejama gyvenimo ir jo istorijos dalimi. Kretingos futbolo istorija yra taip pat neatsiejama jos istorijos dalis, bet ar dažnai apie tai prisimename? Kretingoje futbolas pradėtas žaisti 1923 metais. Futbolo aikštė buvo įkurta šalia dabartinės Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos ir miesto parko. Čia žaidė vietinės futbolo komandos „Šaulys“, vėliau Žemaitis“, bet reikšmingesnių laimėjimų jos nepasiekė, nors 1941–1944 metais „Žemaičio“ komandoje žaidė Kretingos gimnazijos mokytoju dirbęs Eduardas Balsys (1919–1984 m.), 1937 metais su Klaipėdos KSS komanda tapęs Lietuvos čempionu, o 1938 m. atstovavęs ir Lietuvos rinktinei. Futbolo suklestėjimas Kretingoje siejamas su „Melioratoriaus“ komanda, kuri 1958–¬1959 metų Lietuvos aukščiausioje lygoje, vadintoje A klase, tarp 12 komandų buvo aštunta, o 1958 m. rugpjūčio 31 d. Kretingoje įvykęs Lietuvos taurės finalas tarp „Melioratoriaus“ ir Vilniaus „Spartako“ klubinės komandos tarp vyresnės kartos futbolo mėgėjų iki šiol kelia aistras.
Buvusių ugniagesių priekaištai – be pagrindo
Į praėjusiame „Pajūrio naujienų“ numeryje pasirodžiusią publikaciją „Buvę ugniagesiai jaučiasi palikti ant ledo“ sureagavo Baublių-Kartenos ugniagesių komandos skyrininkas Vaidas Puidokas. Jo teigimu, buvę Salantų ugniagesiai elgiasi nesąžiningai priekaištaudami Kretingos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininkui Nerijui Cipariui, nes dėl susidariusios situacijos jie galėtų kaltinti tik save. „Niekas nei Salantų ugniagesių komandos, nei kurios nors kitos nedraskė, kaip patys jie teigia. Visiems buvo pasiūlyta pasilikti. Tačiau Salantų ugniagesiai organizavo ir kitas ugniagesių komandas, kviesdami kolegas absoliučiai visiems kartu išeiti lauk, gauti kompensacijas už 6 mėn. ir tada vėl sugrįžti. Pats asmeniškai skambinau Salantų ugniagesių komandos skyrininkui ir aiškinau, kad pagal įstatymą tai yra neįmanoma: negalima ir pasiimti kompensaciją, ir vėl toliau dirbti. Bet jie įsivaizdavo, kad dėl jų bus naujas įstatymas ir juos vis vien įdarbins“, – kalbėjo V. Puidokas, kuris stebėjosi ir tuo, kad Salantų ugniagesių komandos skyrininkas nedalyvaudavo bendruose susirinkimuose. V. Puidokas teigė salantiškiams ugniagesiams išaiškinęs ir tai, kad tą laiką, kol bus mokama kompensacija – 5 mėnesius – Salantų gaisrinė nebus užrakinta ir niekas nelauks, kol į ją sugrįš senieji darbuotojai. Anot V. Puidoko, suprasdami, kad be ugniagesių palikti Salantų kraštą yra nesaugu, laikinai ten važinėti dirbti buvo pasiryžę ir Baublių bei Kartenos komandų ugniagesiai. „Dar išvakarėse, kai rytojaus dieną jau buvo suplanuota pasirašyti sutartis dėl atleidimo iš darbo, paskambinau Salantų komandai ir perspėjau: yra surasti nauji žmonės, kurie bus įdarbinti vietoj jūsų, jei jūs išeisite iš darbo. Bet manęs klausytis jie nenorėjo“, – apgailestavo V. Puidokas.
Skubūs darbai – vieni vargai
Natūralu, kad sparčiai artėjantis Kretingos katalikų bažnyčios ir parapijos įkūrimo 400 metų jubiliejus jos valdytojus pranciškonus, miesto valdžią bei miestelėnus įpareigoja ir skatina kokiu nors būdu jį pažymė
Ar Baltijos pajūris priklauso tik Palangos valdžiai?
Tikrai keistas klausimas. Daugelis iš mūsų pasakytų, kad – ne, ir atsakytų, jog Baltijos pajūris priklauso mums visiems, t.y priklauso Lietuvai. Bet ar visada taip buvo?
Pajūris – ne Palangos, o visos Lietuvos
Tikriausiai dar ne visi kretingiškiai girdėjo apie Palangos tarybos sprendimą nuo 2016 m. apmokestinti įvažiavimą į Palangos miestą visam vasaros laikotarpiui. Girdėjau, skaičiau, nuodugniai domėjausi ir tiesiog likau pritrenkta – kitą vasarą, norėdami patekti į pajūrį, mokėsime po 5 eurus už parą ir ne tik už įvažiavimą pačion Palangon, bet ir į Kunigiškes, Nemirsetą, Šventąją.
Ko liūdi šv. Antano namelio pieta?
Šv. Antano rūmai, žmonių vadinami šv. Antano nameliu, – unikalus Kretingos miesto pastatas, kurio istorijai aprašyti reikėtų visos monografijos.
|
|
