|
|
|
NuomonėKodėl „slepiame“ savo unikalų istorinį paveldą?
Nutolę tik 12 km nuo Palangos, kurią per metus aplanko šimtai tūkstančių poilsiautojų, šalia savęs turime didžiulę potencialių turistų rinką, tik ar visada sugebame tinkamai ja pasinaudoti? Atnaujinus Vilniau gatvę, jau nebe gėda turistus ir svečius pravesti Tiškevičių keliu iš Kretingos dvaro į bažnyčią ir miesto centrą, kuriuo kiekvieną sekmadienį ir per šventes, karieta ar automobiliu vykdavo Tiškevičių šeimos nariai, bažnyčioje turėję ir savo asmeninius suolus-klaupkas. Tinkamai pristatytas ir pažymėtas grafų Tiškevičių kelias turėtų tapti tuo Kretingos turizmo perlu, kuriuo norėtų pereiti tūkstančiai pajūryje apsilankiusių poilsiautojų, nes čia jų laukia tikrai unikalūs, niekur Lietuvoje nematyti turizmo objektai. Kretingos dvaras su didžiausiu Lietuvoje Žiemos sodu, puošniausia Lietuvoje dviejų architektūrinių stilių kapinių tvora su aukščiausiais šalyje kapinių vartais ir grafų Tiškevičių amžinojo poilsio vieta – šeimos koplyčia, vienuolio pranciškono pamokslininko ir botaniko Jurgio Pabrėžos kapo koplyčia, vieno iškiliausių Lietuvoje tarpukario visuomenės veikėjų generolo Vlado Nagevičiaus kapu, seniausia Žemaitijoje išlikusia bažnyčia su seniausiais Lietuvoje vargonais, aukščiausiu ir vienu puošniausiu Lietuvoje mediniu altoriumi su 22 šventųjų medinėmis skulptūromis, iš kurių 15 išliko nuo bažnyčios pastatymo laikų, seniausiomis ir puošniausiomis Lietuvoje medinėmis bažnyčios ir zakristijos durimis, menančiomis dar karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus laikus bei šio karvedžio šeimos mauzoliejumi. Štai unikalūs istorinio ir kultūrinio paveldo objektai, apie ką daugybė žmonių Lietuvoje net nenutuokia. Bendraudamas su žmonėmis iš įvairių Lietuvos vietų dažnai paklausiu, ką jie žino apie Kretingą, jos istorinį ir kultūrinį paveldą, bet tik retas jų ką nors daugiau negu Žiemos sodą apie mus teišgali paminėti, o pasitaiko ir tokių, kurie Kretingą tik pravažiavę, nors bene kasmet apsilanko Palangos pajūryje. Žmones nuo seno traukia unikalūs ir išskirtiniai turizmo objektai, kurių niekur kitur nėra Lietuvoje, tad juos išskirti iš kitų reikėtų pirmiausia ne tik internetiniame turizmo informacijos centro (TIC) puslapyje, bet ir turizmo lankstinukuose apie Kretingos kraštą, kai šiandien jie paskęsta tarp eilinių objektų, kuriais šiuolaikinį, po visą pasaulį galintį keliauti žmogų, sunku sudominti. Pavienės Kretingoje organizuojamos ekskursijos praskaidrina kasdienybę ir suteikia galimybę norintiems susipažinti su mūsų istoriniu paveldu, bet tai tik nedidelė galimybė, kai daugelis žmonių keliauja savo automobiliais pavieniui ir pažinti kraštą nori savarankiškai. Kretingos muziejaus lankytojai, ten neradę reikiamos informacijos apie miesto centre esantį unikalų istorinį paveldą, dažnai pasitenkina tik jo aplankymu ir į miesto centrą nė neužsuka. O ir užsukęs ilgiau neužsibūna, nes jokio traukos objekto ten neturime. Automobilių ir autobusų stovėjimo vietos, fontanas, lauko kavinės, mažoji architektūra galėtų būti tuo, kas skatintų ilgiau pasilikti ir praleisti nors kelias valandas, jau nekalbant apie dviračių taką į Palangą, kurio kretingiškiams reikia kaip šviežio oro.
Pjauti medį Kretingoje vis dar lengviau negu jį sodinti
Kretingos parkų „rekonstrukcijos“ už milžiniškus Europos Sąjungos ir rajono biudžeto pinigus, kai parkai taip „pagerinami“, kad po to žmonėms jais naudotis tampa net ir sunkiau, kaip tai atsitiko Pastauninko parke, kelia pagrįstą kretingiškių pasipiktinimą nekokybišku darbu ir veltui išleistais pinigais, lyg jų šiuo metu nebūtų, kur dėti. Bet Kretingoje parkų tvarkymas, matyt, yra šventas reikalas, tad dar nepasibaigus Pastauninko parko peripetijoms, jau pradėta ir senojo miesto parko rekonstrukcija. Nors šis prie judrios Šiauliai–Palanga automagistralės įsikūręs nedidelis parkas jau seniai nebeteko kažkada turėtos reikšmės kretingiškių gyvenime, ir juo naudojasi tik aplinkiniuose namuose gyvenantieji, nuspręsta skubiai jį rekonstruoti, nelaukiant prasidėsiančių miesto stadiono atnaujinimo darbų, kad būtų parengtas kompleksinis rekonstrukcijos projektas, suderinus bendrus mažosios architektūros ir aplinkos tvarkymo elementus. Taip darytų kiekvienas savo pinigus skaičiuojantis racionalus žmogus, bet Kretingoje yra kitaip. Karštligiškas tuo suinteresuotų politikų skubėjimas „įsisavinti“ 100 tūkst. Eur rajono biudžeto lėšų tradiciškai prasidėjo nuo ir taip retų parko medžių naikinimo, pirmiausia sunaikinant jo įžymybę – ilgus metus parko tako viduryje žmonių saugotą ir puoselėtą uosį, lyg tuo taku kasdieną vaikščiotų žmonių minios, ir jis jiems trukdytų. Nupjovus keletą medžių, išrovus jų kelmus ir išrausus pėsčiųjų takus, darbai praėjusią savaitę, kai puikus saulėtas oras kvietė lauke dirbti, sustojo, ir jame jokios darbinės veiklos nebuvo pastebėta. Akivaizdu, kad pjauti medžius esame išmokę, belieka tik išmokti juos tinkamai pasodinti. O gal ateityje užkietėjusiems medžių pjovėjams padėtų praėjusio amžiaus miškininkų išmintis: „Pagalvok, žmogau, prieš pjaudamas medį, kad tai tavo protėviai tavęs nepažinę jį tau pasodino.“
Romualdas BENIUŠIS
„Dovana“ Antano Mončio 100-mečio jubiliejui
Šiemet įgyvendinama iš Kretingos krašto kilusio žymaus Lietuvos skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) 100-mečio atminimui skirta renginių programa „Sveikinimai ir pasisveikinimai Antano Mončio gimimo 100-mečiui“. Globojama Palangos miesto mero Šarūno Vaitkaus, Palangoje ji vyksta visus metus. Svarbiausi renginiai – šv. Mišios Palangos katalikų bažnyčioje, fotografijų parodos „Kryžiaus kelio stotys. Laonas“ bei A. Mončio vardu pavadinto skvero prie muziejaus atidarymas įvyko jo gimimo dieną birželio 8-ąją. A. Mončio kūrinių parodą ,,Meniniai pasisveikinimai sugrįžtant į gimtinę“ šią vasarą buvo surengęs ir Kretingos muziejus. Menininko vaikai Jean‘as Christophe‘as ir Sabina, paveldėję tėvo kūrybinį palikimą, mielai juo dalijasi, skolindami savo tėvo kūrinius Lietuvoje vykstančioms parodoms, o, esant galimybei, čia ir apsilanko. Be renginių ir parodų pajūryje, šiemet Vilniuje numatytos dvi parodos – lapkričio 25 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje įvyksianti A. Mončio paramos fondo organizuojama paroda „Veidai ir dvasios“, kurioje bus eksponuojami Sabinai Mončys priklausantys jos tėvo kūriniai, bei šiuo metu galerijoje „Vartai“ vykstanti paroda „L‘Etreinte-Embracement. – Glamonė“. Šioje parodoje pamėginta sujungti A. Mončio kūrybinį palikimą bei vienuolikos jaunųjų menininkų kūrinius, specialiai sukurtus šiai parodai, dažnai remiantis jo kūrybos bruožais, reziumuojančiais su jų pačių menine praktika ir šiuolaikinėmis problemomis. Internete skelbiama, kad galerija „Vartai“, įkurta 1991 m., yra didžiausia privati galerija Lietuvoje. Ji siekia pristatyti kuo įvairesnį bei savitesnį šiuolaikinį meną, neapsiribodama konkrečiomis medijomis. Galerija orientuojasi į aktyvią tarptautinę veiklą, jos plati programa pristato lietuvių, užsienio menininkus Lietuvoje, reprezentuoja Baltijos šalių kūrėjus tarptautinėje meno scenoje.
Niekada nemaniau, kad aš, paprasta salantiškė, kada nors sulauksiu tiek dėmesio. Deja… pasirodo būna... „Transliuotojas” (nežinau, kaip kitaip jį įvardinti, juk nei žurnalistas, nei kokias kitokias, man žinomas, pareigas užima) net visą filmą apie mane susuko ir socialiniuose tinkluose „prasuko“. Pasijutau labai reikšminga. Juk ne dažnai iš niekur nieko kuriami filmai apie eilinius piliečius. Ir išgirdau apie save… Mano atliekami darbai galimai nusikalstami, ir dėl to mano reputacija priekaištinga. Ilgokai galvojau, kuris mano darbas toks jau gadinantis reputaciją. Gal darbas Salantų kultūros centro Žvainių skyriuje? Lyg ir ne… skyriaus vedėjos pareigos biudžetinėje įstaigoje neturėtų kenkti tarybos narės reputacijai. Tada gal buvimas Seimo nario patarėja užtraukia man priekaištų? Ir čia nerandu nieko nusikalstamo. Tiesa, dar individuali veikla. Bet daugelis žmonių dirba pagal individualią veiklą, šitaip dirbo, dirba ir, manau, jog ir ateityje dirbs ir ne vienas kolega, tarybos narys. Deja, tik aš kažkodėl šito, pasak „Transliuotojo“, negaliu daryti. Viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje nurodžiau, jog su manim pagal individualią veiklą sudaryta paslaugų teikimo sutartis, visuose tarybos ir komitetų posėdžiuose nusišalinau nuo visų klausimų, susijusių su įmone, su kuria esu sudariusi sutartį. Pasirodo, to nepakanka, nes kažkaip keistokai šia mano individualia veikla susidomėjo Kretingos rajono savivaldybės Antikorupcijos komisija. Jos pirmininko teigimu, būtina tirti šitą atvejį, nes apie jį kalba „Transliuotojas“. Ir čia pat pirmininkas pripažįsta, jog nėra ko man „prikišti“, nes niekam nenusižengiau ir nieko nepažeidžiau. Tai tyrimas bus pradėtas pagal socialiniuose tinkluose paleistą antį. Kas čia ir ko ieško, kas ir ko siekia?.. Ir dar labiau keista darosi, kad mano individualia veikla Antikorupcijos komisija „susirūpino“ tik beveik po metų. Dirbu oficialiai, sumoku visus mokesčius, negaunu iš niekur jokių nelegalių pajamų. Negi legaliai dirbti yra nusikaltimas? Taip ir kyla klausimas, ar rajone nebėra tikros korupcijos apraiškų? Peršasi mintis, kad gal ši manoji istorija yra lapelis kam nors, kas tikrai kvepia korupcija, pridengti?
Kyla labai liūdnos mintys dėl jau Vyriausybės lygiu suplanuotų sveikatos apsaugos reformų. Kad jo suplanuotos, supranti iš sveikatos apsaugos viceministrės Danguolės Jankauskienės ir Valstybinės ligonių kasos direktoriaus pavaduotojos Tatjanos Golubajevos pasisakymų. Svarbu viską mažinti, siaurinti, o kaip bus žmogui – niekam nesvarbu.
Kas liko tarp eilučių: apie Savivaldybės ūkį ir nykštukus
Turiu vilties, kad jau nebebus taip, kaip būdavo anksčiau. Labai to tikiuosi galvodamas apie Kretingos rajono politiką. Nes šiek tiek aktualijomis besidomintys žmonės greitai pastebėjo, kaip šiuolaikiniais vadybos principais gali būti organizuojamas efektyvus Savivaldybės administracijos darbas, kaip, pajutę demokratišką vadovavimą, specialistai vis drąsiau išsako savo nuomonę, kaip atvirai ginami visuomenės interesai ir netoleruojamas piktnaudžiavimas valdžia. Bet ne visiems politikams tai patinka, nes tai ne jų stilius, ir svarbiausia – tai ne apie juos. O tokioje situacijoje, kai nespėji risnoti paskui, gali tik pagalį į ratus bandyti įkišti. Taip ir nutiko metų pradžioje – brūkšt keturiolika parašų, savanoriškų, o gal ir ne visai, ir turim naują valdančiąją daugumą. Kuris dabar prisipažintų, net jei buvo spaudžiamas, ne visai gražiai įkalbinėjamas, o gal papirkinėjamas pažadais? Galime tik spėlioti. Sausio 5 dienos „Pajūrio naujienų“ numeryje pažiro ir politikų nuomonių apie naujai suformuotą valdančiąją daugumą ir tokio kataklizmo priežastis. Gal kam nors jos ir pasirodė rimtos, o kai kam –banalios, pritemptos ir labiau primenančios kvailokus pasiteisinimus negu rimtus argumentus. Na, bet čia jau rašiusiųjų ar kalbėjusiųjų bėdos. Vis dėlto vertos dėmesio kelios detalės, mintys, likusios tarp eilučių, ir jų sunku nepastebėti akylesniam skaitytojui. Išties privilegija ir dovana avansu, matyt, atiteko vicemerui, jei jis pats net įpusėjus kadencijai nenustoja dėkoti už „<...> galimybę stebėti administracijos, tarybos ir mero darbą iš arti <...>“ bei lyg tarp kito – dar ir padirbėti kartu. Tik ar dėkingi rinkėjai, kurie tikėjosi, kad šis imsis lyderystės, inicijuos darbus, o ne tik pusantrų metų stebės ir stebėsis. Kaip jis pats rašo, „valandų valandas“, matyt, stebėjo ir negalėjo atsistebėti, kad Antanas Kalnius, net tapęs viso rajono vadovu, nenustojo bendrauti su bičiuliais kraštiečiais. Aišku, gal taip neįprasta vicemero partijos skyriuje. Bet čia tas pats, kas kaltinti konservatorius, kad jie daugiau bendrauja su konservatoriais negu su kokiais socdemais. Nors ką gali žinoti tokioje koalicijoje. Beje, skaičiusieji minėtą straipsnį, matyt, nekantrauja sužinoti, ką turėjo mintyje vicemeras, prisipažindamas, kad „daug klausimų kilo dėl kai kurių asmenų „skaidraus atsiradimo“ tam tikrose pareigose <...>“. Nei asmenys, nei pareigos nebuvo įvardintos, tačiau svarbiausia, matyt, buvo paskleisti abejonę. Įdomu, kiek tada klausimų vis dar vicemeras jau paruošė naujajam koalicijos partneriui Virginijui Domarkui? Šis viešai pareiškė, kad su visa savo komanda yra „pasiruošę prisidėti prie naujos daugumos lyderystės stiprinant administracinius ūkinius skyrius žmogiškaisiais resursais <...>“. Ar turėtume suprasti, kad partiniai organai jau parengti „atsirasti tam tikrose pareigose“? Ir kas yra jo minimi administraciniai ūkiniai skyriai? Ar tik nebus čia koks darinys iš G. Orvelo „Gyvulių ūkio“, kur visi lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus? Ką čia apie gyvulius, geriau pakalbėkime apie nykštukus. Štai vienas nepartinis naujosios koalicijos narys, nors ir dievagojasi nieko neišmanąs apie viešuosius ryšius, panašu, puikiai išmano nykštukų reikalus. O kaip kitaip suprasti, jei visas Savivaldybės viešųjų ryšių „gan gerų specialistų“ komandos darbas jam nė iš tolo neprilygsta žiniai apie kalėdinius nykštukus Darbėnuose? Na, gal tik nykštukai jam ir gali padėti, jei visus pusantrų metų būdamas valdančiojoje daugumoje ir laisvai reikšdamas dažnai priešišką nuomonę, jis viešai tvirtina, kad „nė vienas tarybos narys negalėjo laisvai ir viešai reikšti kitokios savo nuomonės atskirais klausimais“. Pasirodo, kad burną jam užčiaupė visagalis „Kretingos kraštas“. Reikia sutikti, kad, kaip rašo pats Konstantinas Skierus, „teisinga komunikacija šiandien yra galingas įrankis“, bet negalima pamiršti ir liaudies patarlės, kad melo kojos – trumpos. Tad pabandykime atspėti, kas liko tarp eilučių. Nenustebčiau, jei kitas naujųjų valdančiųjų taikinys bus artimiausia mero komanda. Naikinti etatus priežasčių galima rasti įvairiausių – nuo lėšų taupymo iki nepatenkintų nykštukų skundų. Juk čia politika, čia viskas įmanoma. Brūkšt dar vienas pagalys į ratus, ir meras lieka be savo pagalbininkų. Bet tame nieko asmeniško, viskas iš pagarbos rinkėjui ir dėl Kretingos rajono gerovės.
Kiek laiko dar tęsis kasinėjimai Vilniaus gatvėje?
Nebeištvėriau, kai sužinojau, kad praėjusią savaitę, trečiadienį, į Rotušės aikštėje išraustų senų pamatų duobes įkrito žmogus. Nukentėjusioji kretingiškė turėjo sąnarių implantus, ir po tokių „nusileidimų“ į akmenų pilnas duobes tikėtasi labai liūdnų pasekmių, tad Greitoji medicinos pagalba atlėkė net iš Klaipėdos. Įdomu, kaip į tą įvykį reagavo darbo saugos specialistai? Po šio įvykio teko kalbėtis su archeologu (taip save prisistačiusiu). Jis patikino, kad visas objektas aptvertas. Specialiai iš naujo nuvykau pažiūrėti užtvarų. Deja, ne visur, deja, ne itin į akis krentančia, vėjo plaikstoma celofanine juosta. Ar į ją galima atsiremti, jei netikėtai žmogus prarastų pusiausvyrą? Aš dar stebiuosi, kad tai – tik pirmas kartas, kai įvyko nelaimingas atsitikimas. Bet gal tai tik pirmas užfiksuotas? Laimingas atsitiktinumas? Dabar laukime, kada į viduryje miesto be priežiūros paliktas duobes pradės „parkuotis“ automobiliai – juk niekas nepažadėjo, kad ir šiemet bus besniegė žiema. Bet aš ne apie tai norėjau pareikšti savo nuomonę. Kaip paminėjau, nebeištvėriau po šio įvykio. Ką mes šiandien turime Rotušės aikštėje? Amžių statybą? Kasinėjimų poligoną? Ar sunkiai įveikiamą kliūtį miesto centre, jau tapusia žmogaus gyvybei pavojinga zona? Pritariu kretingiškio, gero mano pažįstamo, patyrusio statybininko, vykdžiusio statybinius projektus didmiesčių senamiesčių paveldo zonose, nuomonei, kad Kretingoje hiperbolizuojama paveldo situacija ir paveldosaugininkų standartai pačioje Kretingoje taikomi nevienodi. Kretingos dvaro teritorijoje, turinčioje kelių šimtmečių istoriją, griaunant saugotinus pastatus, vykdant statybos darbus (takai, pastatų infrastruktūros įrenginiai, keliai, fontanas ir kt.), nematyta preciziško paveldosaugininkų dėmesio. O štai miesto centre, kurio atkastų pamatų amžius yra šimtas, na, maksimaliai pusantro šimto metų, dirba vienas ar du žmonės, su „dantų šepetuku“ rinkdami „gausias“ muziejines vertybes. Suradę keletą šukių pasistengė surengti nemažą viešųjų ryšių akciją – štai, žiūrėkite, ką radome! Kokia didi jūsų praeitis! Reikia išplėsti paieškų poligoną!
Kalėdinė „dovanėlė“
Savivaldybės tarybai SĮ „Kretingos komunalininkas“ svarstyti pateikė Kretingos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžių perskaičiavimo projektą. Šio ilgo biurokratinio pavadinimo ir į 15 puslapių suguldyto projekto esmė – keliama kaina už šiukšles. Tiesa, ne visiems.
Kretingoje ir rajone daug vienišų, pagyvenusių žmonių, nepaliekančių savo rankomis per gyvenimą pastatytų namų. Suskaičiavau: Kretingos Parko gatvėje, kurioje gyvenu, yra 29 individualūs namai, iš jų tik 4-iuose gyvena 3 ir daugiau žmonių, kituose – po 1–2. Sodybose gyvenantys žmonės dalį atliekų kompostuoja, sušeria vištoms ir pan. Pagal „Kretingos komunalininko“ duomenis, dabar 1 gyventojas moka metinį 29 eurų mokestį už vidutiniškai 254 kg šiukšlių išvežimą, pagal projektą išvežamų atliekų kiekis 1 žmogui didinamas apie 33 kg, t. y., iki 290 kg.
Šiuo savo viešu pasisakymu noriu paskatinti daugiabučių namų gyventojus dalyvauti sprendžiant jų gyvenamųjų namų teritorijų tvarkymo klausimus ir atverti akis kolegoms Savivaldybės taryboje, kad šį ketvirtadienį įvyksiančiame posėdyje nepritartų Daugiabučių gyvenamųjų namų teritorijų tvarkymo programai.
Esu darbo grupėje, kuri kartu su Savivaldybės administracijos specialistais turėjo parengti daugiabučių namų teritorijų tvarkymo programą, nuostatus. Grupė buvo susirinkusi šių metų sausio mėnesį, sutarėme, kad rengiant programą labai svarbi yra daugiabučiuose gyvenančių žmonių nuomonė, kad į ją būtina atsižvelgti. Vasario mėnesį sukvietė daugiabučių namų atstovus ir jiems pristatė daugiabučių gyvenamųjų namų teritorijų tvarkymo programos projektą. Susirinkimo dalyviai pareiškė pastabą kitą, tačiau esu įsitikinęs, kad daugelis programos projekto, parašyto painia biurokratine kalba, nesuprato. Tą programą pirmiausia reikėjo išversti į žmonių kalbą, kad ir gyventojams, ne vien Savivaldybės specialistams, būtų aišku.
Po vasarį įvykusio susitikimo su gyventojais buvo pertrauka, ramybė. Ir staiga lapkričio 11 d. Savivaldybės tarybos Ekonominės plėtros ir ūkio komitetas svarstyti gavo lapkričio 26 d. tarybos posėdžiui tvirtinti teikiamą Savivaldybės specialistų parengtą rajono daugiabučių gyvenamųjų namų teritorijų tvarkymo programą, kurioje neatsižvelgta nė į tas kelias vasarį per susitikimą išsakytas gyventojų mintis. Apie gyventojų įtraukimą į platesnę diskusiją per visą tą ramybės laikotarpį nebuvo girdėti. Drįstu tvirtinti, kad rengiant programą gyventojai buvo ignoruojami, nors daugelis į Savivaldybės tarybą patekusių politikų, tarp jų ir „kraštiečiai“, per rinkimus rinkėjams prisiekinėjo, kad sprendžiant savivaldos klausimus gyventojų nuomonė bus svarbiausia. Dabar patogu viską sukarti ant karantino, tačiau susisiekti su gyventojais buvo galima ir elektroniniais laiškais, kitomis šiuolaikinių ryšių priemonėmis. Deja, šis, su gyventojais susijęs liečiantis klausimas buvo sprendžiamas vien Savivaldybės kabinetuose, užuot jį kantriai derinus su bendruomene, kuriai priklauso apie pusė rajono gyventojų, gyvenančių apie 180 daugiabučių namų.
Paseno Kretingos rajone nusistovėjusi futbolo struktūra, jos pokyčiai yra neišvengiami ir dėl Lietuvos futbolo federacijos (LFF) reikalavimų.
Dar pernai rugsėjį LFF pranešė, kad nuo 2021-ųjų sezono U-15, U-16, U-17, U-19, U-14 Pirmos lygos ir U-14 Pirmos ir Antros lygos varžybose negalės dalyvauti komandos, kurių juridinio asmens steigėjas yra tik savivaldybė ar valstybė. Taigi šiose varžybose dalyvauti negalės ir Kretingos sporto mokyklos futbolininkai.
LFF skatina visoje Lietuvoje diegti klubinę futbolo struktūrą. Pagal LFF diegiamos klubinės struktūros modelį, mūsų „Minijos“ klubas irgi privalės turėti ne vien vyrų, bet ir vaikų, jaunimo, merginų ir veteranų futbolo komandas. Pritariu tokiai klubinei struktūrai, taip organizuojamas futbolas visoje Europoje, ir pertvarką skatindama LFF dviračio neišradinėja.
Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius sudarė gausią darbo grupę, kuri iki šių metų pabaigos turi parengti išvadą dėl rajono futbolo perspektyvos. Į šią grupę įtraukti Savivaldybės Švietimo skyriaus, „Minijos“ klubo, kiti futbolo bendruomenės atstovai, treneriai, tėvai, politikai.
Darbo grupė siūlo įsteigti naują viešąją įstaigą, kurios steigėjai ir dalininkai būtų „Minijos“ klubas, kuriam priklausytų ne mažiau kaip 1/3 balsų ar dalių, nes toks yra LFF reikalavimas, dar ne mažiau 1/3 balsų atitekti turėtų Savivaldybei, likę – futbolo rajone rėmėjams, remsiantiems vaikų futbolą. Beje, dabar aplinkybės tapti vaikų futbolo rėmėju yra itin palankios, tam užtenka pareikšti norą būti rėmėju ir naujos viešosios įstaigos steigėju.
„Minijos“ klubo vadovai bendradarbiauja su Kretingos sporto mokyklos treneriais ir tikisi, kad treneriai sutiks iš Sporto mokyklos pereiti į naujai kuriamą organizaciją. Visi šitie pokyčiai nebus įmanomi be rajono švietimo sistemos pertvarkos, po kurios Kretingos sporto mokykloje nebeliktų futbolo.
Esu įsitikinęs, kad dėl pokyčių blogiau tikrai nebūtų, tačiau jų nepadarius „Minijos“ futbolo komanda netektų licencijos, o rajono mažieji futbolininkai negalėtų žaisti visuose prestižiniuose čempionatuose, jiems beliktų futbolo kamuolį spardyti tarpusavyje.
Naujos viešosios įstaigos valdymui siūlau be valdybos sudaryti ir stebėtojų tarybą, į ją būtinai įtraukti ir jaunųjų sportininkų tėvus.
Viešoji įstaiga turėtų organizuoti daugiau turnyrų, stovyklų. Jaunieji futbolininkai galėtų būti ugdomi pagal LFF siūlomą „Anderlecht“ programą.
„Minijos“: klubas, kaip būsimas naujos viešosios įstaigos dalininkas, jau įsipareigojo klubo gaunamas solidarumo lėšas skirti viešajai įstaigai išlaikyti. Lėšas, kurios atitekdavo futbolui Sporto mokykloje taip pat gautų įsteigta viešoji įstaiga. Įstaiga siektų pritraukti ir neformalaus vaikų ugdymo, įvairių fondų lėšas. Iš Sporto mokyklos į viešąją įstaigą dirbti perėjusiems treneriams algos mažėti neturėtų, galbūt sutrumpėtų atostogos, jei taptų treneriais, nebe mokytojais.
Kviečiu visus neabejingus Kretingos rajono futbolui dalyvauti keičiant futbolo struktūrą rajone. Šiame procese svarbios visų patirtys, įžvalgos, patarimai. Darbo grupė rinksis rugsėjo 17 d. 15 val. Kretingos rajono savivaldybėje Savanorių g. 29A Kretingoje posėdžių salėje.
|
|
