|
|
|
Būkem žemaitēMūsa kūriejē
Mozėkontū notėkėma Mona diedė bova savamuokslis mozėkonts. Žmuonės api tuokius rokava, ka grajėj „ne iš gaidiū, bet ėš keporės.“ Daba sakytu ėš atmintėis. Ons pūtė tuokė rėista triūba. Seniau tėi patys trys a ketorė mozėkonta lioub grajytė ė veselies, ė budynies. Diedė papasakuojė, ka pakavuojus, pagal mozėkontu pasakyma – nopūtus, vėina sena muotrėškelė, nomūs bova pagrabs. Seniau ė budynės, ė pagraba, ė veselės lioub būtė nomūs. Nu šnapšės vėina kėta žonda paraudonava, vo ožvės – žėnta. Dabarčiou ons stuojė i gaspaduorius ton ūkė ė vėsa gyvenėma, dėltuo nikap nabsogebiejė sotorietė sava džiaugsma. Ons pasėlėnkė pri vėina mozėkonta ė nagarse i ausi paprašė, ka anėi pagrajytu „tuoki lieta valsieli.“ „No mes ė grajėjuom“, – sakė diedė. Paskou paleda ė polkeles. Vo tep kartas būn, ka nagali basoprastė, kor papoule.
BERŽANSKIENĖ Zenutė
Bolbė – žemaitiu karalienė: po bolbakasė
Nuors bolbės i mūsa kraštos atkeliava ne tep sene, be anū sava stala jau nebeisivaizdounam. Valguom ė vėrtas, ė keptas, ė kleckus daruom, ė kuošės maklevuojem. Kumet lietove pradiejė bolbės augintė, nežinuom, ožtat poike žėnuom, kumet anuos atkeliava i Žemaitėje: ton aprašė vyskops Muotiejus Valončius, vo anuo varda muziejou Nasrienūs yr pastatyts ė paminklos bolbe – žemaitiū karaliene. Pastatė paminkla Vyskopa Muotiejaus Valončiaus gėmtėnės muziejou Nasrienūs yr daug vėsuokiu paminklu, vėsuokiu iš medė ėšdruožtū skulptūru. Tarp anū aki patrauk daili apvali besėšypsonti medėnė bolbelė, katrou ėšdruožė truopnus žemaitis tautuodailininks Alpuonsos Skiesgėls (Alfonsas Skiesgilas) nu Kretinguos. Muziejaus direktuorė Violeta Čėsnienė papasakuojė, ka mėslės pastatytė paminkla bolbe i galva atejė apie 2006 metos – tumet sokaka 200 metu nu tuo laika, ka vyskops Muotiejus Valončius sava knyguo „Pasakojimas Antano Tretininko“ (1872 m.) aprašė, kap 1806 metas ūkininks Pilyps Brazdauskis i Nasrienus pėrma karta atvežė bolbės. „Vėskas iš Valončiaus apsakyma „Nauji išmoniai“: vyskops kap dėdelė naujyna aprašė bolbės ė paminavuojė data, kumet tuos bolbės Nasrienūs atsėrada. Mes ė pamėslėjuom, ka rek ton data pažymietė, ka rek paminkla ė pate bolbe“, – pasakuojė direktuorė. Ėšdruožtė paminkla bova paprašyts jau ne veina medėnė skolptūra muziejou sukūrės Alpuonsos Skiesgėls – ons sotėka, ė somėslėjė ton bolbė karalienė ožkeltė ont bačkuos – nes tas laikas vėsas naujynas liob nu bačkū skelbtė. Ė ėšdruožė žėidas vainėkouta bolbė, katra nu bačkuos pasėskelbė: „Bulvei Žemaitijoje – 200 metų“. „Rėnginys bova dikte poikos, „Žemaitiu alkierius“ ė anuo vaduovė Janina Zvonkuvienė parėngė pruograma aplink bolbė kap maista ė vaista. Bova žmuoniū ne tėk ėš Kretinguos, bet ė ėš Skouda, ėš Klaipiedas, ė vėsė dyvuojies, kap mes če tep somėslėjuom, ė džiaugies, ka sožėnuojė, kumet bolbės – ontruoji mūsa douna – i Žemaitėjė atkeliava“, – prėsėmėnė V. Čėsnienė, pridiejosi, ka tuoks paminklos yr vėns pats ne tiktas Žemaitėjuo, bet ė vėsuo Lietovuo.
Pri babūnelės
Ka aš mažus bovau, tonke liobo būtė pri babūnelės. Vėina kara ana mon saka: – Ek parnešk posė kiuocė ropotiū, eso anas skostė i taisyso pėitus. Nudūriau akis į aslą – mėslėjo, kas tas kiuocis yr? Mata babūnėlė, ka kažkas ne tep. Slinks nikumet nebovau. Greta ana soprata, kamė rekals. Tumet paaiškėna, tad ė parnešiau tū ropotiu. Kėta dėina taisa buočius traktuoriu, o aš klauso:
Lig ženatve ožgys
Mona mama vėsumet sakydava: ,,Lig ženatve ožgys.” Ė nesvarbo, kas bebūto notėkė: isikonda i lėižovi, užlėpa unt griebliaus ar nusitvėlke su kuoke nuors potra – vėsalaik girdiedavau ton pati žuodiu kratėni. Anou vadėnu žuodiu kratėnio, nes ons mon išvės neikondams bova. Mėslydavau ė mėslydavau kiauras dėinas: ,,Nu kap monei daba tėik ėlga gys ta žaizda ė kap vėsi žėnuos, ka tėkra išgėjė būtėnt ont ženatvės?” Vo mona tuoks myntėjėms troka tol, kol vėina graži pavasari dėina neapsiženėj posseserė. Vėsa istuorėjė prasidiej, ka priš nedielė lig veselės ana tieškies vėdorie asluos, paslydosi ont velns žėna kuo. O kėik striuoka bova! Baisi nečiestis, rek pripažint. Kraupe atruodė tuos anuos krovėna nutarkoutas kuojės, bet vėskou užglaistė ta pati nemėrtinga mamas frazė: ,,Alekto, pamatysi, lig ženatve ožgys, še, šėta šaldytas mesuos šmuota, palaikyk prispaudosi”. No ta aš pardaug ė nebsėrūpėnau tuom anuos kuojiem, bet vėstėik par vėsa gėmėnė nuskombiej, ka jaunuoji žiuopla yr. Apie talentingouji buotanika, katras ėšaukštėna žemaitiu kalba
Lietuvuos Seims 2021 metos yr paskelbės muokslininka, buotanika, žemaitiu raštėjės veikieji, konėga prancėškuona Jorgi Ambroziejaus Pabriežas metas – sokaka 250 metu nu šiuos Kretinga garsėnontiuos asmenybės gėmėma. Nepataikava aukštaitems Apie anū žėnuoma kap apie buotanika – ta tema yr parašės apie 50 darbū, bet vertings palėkėms ateitėis kartuoms yr geruoka dėdesnis: buotanikas žuodyns, augalū morfuoluogijės lietoviu terminū žuodyns, 800 augalū rūšiū herbariums, pėrmasis lietoviu kalba parašyts geografėjės vaduovelis, geografėjės terminū žuodyns, luotynu kalbuos vaduovelis, apie 250 pamuokslu ivaires žmoniū gyvenima ėr tėkiejėma klausimas. Ons rašė lėnkėška ėr luotynėška, bet daugiause – šiaurės žemaitiu kretingėškiu tarmė. Kap Kretinguo ivykusiuo konferėncijuo, skėrtuo J. A. Pabrieža pagerbtė, nuskombieji pruofesuoriaus Giedriaus Sobačiaus mintis, tuos asmenybės raštėjė fuormavuos ėr tesies posi šimta metu. Žmaitėška rašyt ons pradiejė dar XVIII a. pabaiguo, onksčiausis teksts bova 1798 metas pėrmoujė advėnta savaitė sakyts pamuokslus Raudienu parapėjės bažnyčiuo. Kumet rašė tou teksta, J. A. Pabrieža nebova 30-ėis metu. Apie 1827 metos, sosėtelkės daugiau tėis muokslėnė buotanėka veikla, ons sosėdūrė so pruoblema – nebova žemaitėšku terminū, kap pats sakė, nebova tautėnės žemaitiu gramatikas. J. A. Pabrieža bendrėnė kalba miegėna formoutė pagal savė. Vėina pagrindėniu nuostatu bova rašytė kuo panašiau i žmuoniū šnekamoujė kalba tamė kraštė, katram anėi gyven. Tep bova patuoge soprastė žemaitems dounininkams, sunke – aukštaitems. Bet J. A. Pabrieža ni nesistėngė taikytėis pri aukštaitiu, bandė kortė bėndrėnė kalba, skėrta šiaurės žemaitems. Sava kalba ons net bova pavadėnės pajūri žemaitiu kalba, bova nosakės net terituorėjė, kor ta kalba galiuo – „15 myliu nu Baltėjės jūras i krašta gėloma“.
BŪKEM ŽEMAITĒ
Žemaitėjės žemės vaka raša sava kalba„Žemaitėjės žemė monėm augėn“, – tuokio pavadėnėmu išlesta dar vėina, jau ketvėrtuoji, Kretinguos Jorgi Pabriežas universitetėnės gimnazėjės muokytuojės Jadvygas Miežetienės sotelktū muoksleiviu žemaitėškas kūrybas knyga. Pandemėjė „siūla“ nenotraukė Muokytuojė sakė, ka pavadėnėma ėlga galvuotė nereikiejė: mes vėsė esam Žemaitėjės žemės vaka, vėsė sauguom, kū paveldiejė ėš sava tievū, seneliu, pruoseneliu. Je kas paklausto, kas yr ož auksa brongiau, torbūt ne vėins atsakyto: gimtuoji kalba. O žemaičiou gimtuoji jog ė yr žemaičiu kalba, tik gaila, ka jaunuoji karta muokykluo tarp savės maža žemaitėška ruokoujės – kėts nenuor, kėts – nejauke jautas priš bėndraomžios. Gimnazijės Žemaičiu kalbuos būreliou vaduovaujontės muokytuojės tėkslus yr muokinios padrousint ne tik kalbietė žemaitėška, bet ėr rašytė, kortė, dalyvautė kasmetiniūs konkursūs „Koram žemaitėška“. Juoki paslaptės, ka kalbininka nesotar: vėinims žemaičiu yr kalba, kitims – tarmie. Kap bebūto, muokytuojė saka pastebiejosi, ka prigimtėnė kalba labiause yr ėšlaikė vaka, katrėi gyven kaima aplinkuo, kor dar ta šneka tebier gyva tarp šeimuos nariū, artėmūju, kaimynu. Konkursė „Koram žemaitėška“ dalyvau, sava kūrinios pateik ne tik Kretinguos miesta, bet ė Kartenuos, Kūlupienu, Darbienu gimnazėjės, kėtū rajuona muokyklu, tep pat kaimynini Plungės rajuona muoksleive. „Šes metas mums visims bova sunkiau, spaudė pandemėjė, ta dėdėliū pasirinkėmu netoriejuom. Bet nenuoriejuom nutrauktė „siūla“, katras jau daug metu yr vejams i vėina graži kamuolioka. Diel tuo sogalvuojuom konkursa organizoutė nuotuolėnio būdu“, – pasakuojė J. Miežetienė. Ana pasėdžiaugė ė viel solaukosi nuostabe gražiū kūrineliu – eilieraščiu, pasaku, nuoveliu, sakmiū, pasakuojėmu.
Dėivadėrbis ė kėtė
Adolpis ėš Galalė, savė vadėnontis medgraužiu, groudiou baigontis ė 2020-ysims spronkont nu mūsa, somėslėjė parokoutė api tuoki dėivadėrbi Paulauski Jūzapa, katram tas metas sukaka 160 metu nu gėmėma, vo nu mėrėma – 75 meta. „Gyvena ons pri pat Grūšlauke, pakasėnie ont Salontu. Aš anuo gyva nebiprisėmenu. Ka mama lioub nusivestė pas Paulauskė muotrėškas, meistros mostas dėrba sava dėrbtovelie“, – pradiėjė pasakuotė Adolpis, gyvenės kaimynūs so meistro. Ons pasakuojė tuoliau: „Jūzaps – plate žėnuoms dėivadėrbis. Pridruožės vežėma švėntuju, liob vežtė 10 km i Salontu torgo pardoutė. Ėš sava kūrybas gyvena. Ėšleda sūno i konėgus, bet šės, baigės seminarėjė, apsėgalvuojė, dėrba muokėtuoju, apsėžanėjė, gera druožėniejė, dalyvava paruoduos. Bovom sosėpažėnė, ėšsėrokavė, gyvena Tauragie. Ėlga omžiaus solaukė, bova parašės prisėmėnėmus ėš gyvenima Grūšlaukie. Dar toriejė dvė dokteris. Vėina bova tuoki pruotinga, gera kriaučka. Aš jau bovau pradiejės po bėški medi graužtė. Vėina karta, ėš ožpečė ėštraukosi ablio, mon padavė. Paklausiau, kėik kainou, saka – nieka, paduovanuojė. Vo tas ablioks figūrėnis, riemelems a kitims darbeliams ėšablioutė. Tebtoriu – kartas panauduojo. Meistros bova ė gabos stalios. Ontra Jūzapa doktie ūkėninkava ė augėna tris dokteris – meistra anūkės. Vėina anūkė gyvena Grūšlaukie. Dėivadėrbis bova gera žėnoms, matiau Telšiu moziejaus fondūs anuo šventulelius. Dėrba kuoplyčelės, kryžius, kuoplytštolpius, druožė smolkesnius religėnius ė kituokius darbelius. Atvažiavės sūnos so kompanėjė, jau po mėrtėis, matiau, ka nešė ėš kamarelės druožėnius, statė į saulė, portigrapava. Bova ėšdruožta būrys mozėkontu, svete rokava, kap tus mozėkontus ivardintė – sotarė, ka bus „Pintoviu mozėkonta“. Smoikėninks bova pametės smėčio, ta i ronka idavė kap tik tuoki šiauda. Mon, vaikūzou, dėdele tas isėmėnė. Vertėnont ėš šiu dėinu laika – mozėkonta buvo nuostabi druožėne, nuors nedėdėlė, gal 25–35 cm aukštė, vėsė jodesie.
Senieji vondėnvarde: paslaptingi, ėškalbingi
Mažiejont gyventuoju, dalis kaimū ka ėr ėšnykst, bet apie tautuos gyvenėma tuos vėituos pasaka vietuovarde ė vondėnvarde – opės, ežera. Humanėtariniu muokslu daktare darbienėškė Jūrate Laučiūte iduomesni yr vondėnvarde, nes anėi ėlgiause ėšsėlaikė nepakėtė. Kalbas tor ė bruoliu, ė seserū Kap sakė J. Laučiūtė, žmuonis dar nestatė kaimū, gyvenvietiu, miestu, bet opės jau bova svarbės. Priš 2-3 a 4 tūkstontius metu mūsa krašta bova apaugė mėškas, pro anus sunke galiejė prasėbrautė, veinintelis patėkėms kels ė bova opės arba ežera, katrims pirmėisiems ė doutė pavadėnėma. Vėns seniausiu – Salonts. Ta opė tekiejė ne vėina tūkstonti metu, pakol atsėrada Salontū miestelis. O kap nustata vondėnvardiu omžiu? Kalbas, kap ėr žmuonis, tor gėmėnės: tievos, muotinas, bruolios, seseris, posseserės, buočios... Mūsa, žemaitiu, kalba yr baltu kalbū vėina gropė. „Aš pritaru sava bovosiam geram bičiuliou pruofesuoriou a. a. Aleksou Gėrdeniou ė dabar Šiauliū universiteta duocėntou Juozou Pabrieža, katrėi laika, ka žemaitiu bova tuoki pat baltu kalbū savaronkėška šaka, kap lietoviu, kuršiu, latviu“, – sakė muokslu daktarė. Anuos žuodes, lietove, žemaite tor muotėna ė tieva – baltu kalbas. O baltu kalbas so kėtuom sava sesiem – slavu, germanu – ien i dėdėlė indoeuruopietiu kalbū šeima. Giminystė nustatuoma paveiziejos, ka yr panaši žuode, linksne, galūnės. Pagal tū gal soprastė, katrėi artesni, katrėi tuolesni gėmėnės. Žemaite so lietoves sosėšnek be dėdėliuos bieduos, o jau so latves – sunkiau, so lėnkas – dar sunkiau, bet vėina kėta žuodi sopront. Kuo daugiau panašomu, tuo gėmėnie artimesnė. So vondėnvardes ta pati istuorėjė. Būn, ka opės tus patius pavadėnėmus tor ė Lietovuo, ė Rusijuo, ė Prancūzėjuo, ė dar kor nuors. Pavyzdžiou, Salonts tek per Salontus Kretinguos rajuonė, bet Pėitū Ukrainuo yr opelė Solučka (Dnestra aukštupys). Muokslininka tor nosėstatė diesnios: lietoviu, baltu garsus „a“ Ukrainuo, Rusijuo atėtink garsa „o“. Vadėnas, Solučka ė Salonts yr tuos patiuos indoeuropietiu gėntėis, katra priš kuokios 5 tūkstontius metu klaikėniejė po Euruopa, doutė pavadėnėmą. Vėina tuos gėntėis šaka atklyda i mūsa Žemaitėjė, opė tep ė palėka: pri mūsa – Salonts, Ukrainuo – Solučka, Šveicarijuo yr Salantija. J. Laučiūtė palygėna: lietovėška „salantis“ yr dalyvis – kap „bėgti – bėgantis“. Lietovėšks veiksmažuodis „salti“ reišk „tekietė“, ta opė Salants ė kėlės nu žuodi „salti“.
Api tas patės lėgas
Nuorietiuo ė aš sava nuomuonė pasėdalintė diel lėgū. Mona gerbema kraštietė Zėnutė stebas, kap tata tėi daktara žmuonims vėsuokės lėgas prikabėn, sakykem, ton depresėjė. Ana saka, ka seniau žmuonis arba mažiau sėrga, arba ėš vėsa nesėrga. Tas nier teisybė. Anas laikas dėdele daug kūdikeliu ė vakū ėšmėrdava. Lėgas siausdava kap pasiotosės. Mona baba muokytuojė bova, ė liob sakytė, ka, kumet ana maža bova, aplink 1910 metos, vaka dažna laiduotovės žaisdava – so nabaštėko ė so procesėjė, ė so konėgo. Muotrėšku jaunu daug mėrdava, o ka paklausdava, nu kuo mėrė, atsakydava – „pri maža“. Vo Žemaitėjiė ė tuoks pasakyms būdava – „a pėrti pastatyt, a buoba numėršt – tas pats“. Rek soprastė, ka muotrėška nomėrtė tas laikas būdava dėdele paprasta. Krūvuoms vaka našlaites palėkdava. Vo vyra daugiau karūs žūdava. Šes laikas žmuonis žyme ėlgiau gyven, vo jog nemaža lėgū atsėrond so metas. Jegu ėlga negyvensi, – nedaug ė tesėrgsi. Dieva sotverta gražiausė žmuogaus kūna dalis – smegenis – yr laba jautrės. Diel tuo, jegu nesugebiesi rūpintėis anuoms, ta gali anas sosargdintė. Vo Alzheimeris yr rimta lėga, ėš anuos šaipytėis negal. Mes esam ėšmuokyti mėslytė, ka smegenis yr mūsa AŠ. Ėš tėkrūju rek aplink anas ėr ėš šuona pagalvuotė, anuomis pasėrūpintė. Jegu Dieva isakymu nesilaikysem, savo artėma nemyliesem, negerbsem – bus negera. Rusa lėguonius so tam tėkruom lėguom laba graže yr pavadėnė – „duševnobolnyje.“ Tas reišk, kad tuokiū žmuoniū sielas serg. Vo mūsa kalbuo tuokėj lėguonele yr vadėnamis ... No,patis irašykėt... Vyskops Muotiejos Valončios laba kuovuojė priš pijuokystė. Tas laikas nieks nemėslėjė, ka ta yr kažkuokė priklausuomybės lėga. Ana daugiause bova vyru lėga, muotrėškelės negaliedava sau lestė pijuokautė, nes dėdėlė atsakuomybė ont anū petiū bova oždieta – rūpintėis vaikeles. Šėta pasėskaitiau mona mylėmas rašytuojės Žemaitės apsakyma „Netorieje geruos muotinas” ė paskiau nakti sunke ožmėgau: kėik tuos muotrėškas kėntieje nu vyru pijuokystės! Vo ka doudi velniou varda – jau gali so anou ė pakuovuotė. Šes laikas daktara stėngas padietė kėntėntims nu prėklausuomybės lėgu. Ė depresiju bova daug tas laikas, bet ta velns varda netoriejė, ė žmuonis laba sliepdava, ka šeimuo kas nuors nosėžodydava a jauna mamele i šolėni kartas ė so vakelio poldava. So Dieva ė žmuoniu pagalba žmuonims šes laikas gal laba pagerietė. Tik rek nebėjuotė pagalbas prašytėis, rek drousims būtė. Diel prėvėsosiu vaistu pabrikantu aš so Zėnuti sotėktiuo. Žmuonims vėini vaista nepadies nu depresiju. Rekieto sopratėma ė kontrybės. Ė nereikieto dyvytėis šes laikas, ka žmuonis nebėjuoto prašytėis pagalbas, jegu anims yr bluoga. Jog, kap saka švėntam raštė, – melskėteis, ė jums būs atėdaryta.
KUKSONIENĖ Rasa
Lėp i dongu, žaid kerepieža
I Muotiejaus Valončiaus gėmtėnės muzieju Nasrienūs atvažiavė lonkytuoje sožėna ne tik apie tuo garsaus vyskopa gyvenėma, veikla, pamata daug anuo asmenėniu daiktū, bet jau kors laiks gal pasėmuokytė XIX omžiaus pabaiguos–XX omžiaus pradiuos žemaitiu senuovėniu žaidėmu. Ypač anėi patink vakams. Žaisdami siek tėksla Kap sakė knygas „Lietoviu liaudies žaidėma ė pramuogas“ sodarytuos bėbliuograps Vytauts Stepuonaitis, žaidėma yr veiksminga vakū aukliejėma priemuonė, katra paded ėšogdytė jaunoujė karta stėprė, sveka ė džiaugsminga. Žaisdams žaidėmus, vaks siek kuoki nuorintas tėksla, vėsomet nuor laimietė, stėngas, ogda valė. Bet yr ė žaidėmu, katrėi atkartuo žmuoniū gyvenėma būda, boiti ė tou patiu muoka amata. Kap pasakuojė Muotiejaus Valončiaus gėmtėnės muziejaus dėrektuorė Violeta Čėsnienė, tieva sava mažims vakams žaistė seniau ėšdruoždava mažas medėnės staklės – lai mergėkės žaid, ka druobės aud, ruošas darboutėis kap anū mamas a babas numūs ka darboujės. Vo vaikiokams ėšdruoždava medėnios dalgios – ka anėi „etu šėinautė“ – jog aug būsimieje vyra šėinpjuove. Ėšdruoždava ė šautovus – tievynė nu priešu vėsumet rek būt pasėruošos apgintė. Bet ypač miegstama bova vadėnamis judrieje arba sportėne žaidėma – anū bova daug ė vėsuokiu, pavyzdžiou: lėpėms i dongu, kerepiežos, biegėms (lėnktynės) isilėpus i maišos, pasėvažėniejėms rateliūs, juojėms apsėžergos medėni arklioka, vakštiuojėms so kuojūkas, kvadrats ė daug kėtu. Žaislams – ė karvės plauka, ė kiaulės pūslie Torbūt ne kiekvėins šėndėin žėna, ka sviedini kvadratou žaistė seniau tieva vakams padėrbdava ėš karvės plaukū. „Pasiimdava i ronkas maža gomoleli besišerontės karvės plaukū, anū sospausdava sosokdava, ka da daugiau apkėbtu gyvuoli plaukas, trindava i karvės, o kartas ė i arkli šuonus – pakol gomolioks gaudavuos kumsti dėdoma ė galieto žaistė“, – pasakuojė Violeta. Futbuolou žaistė kamuoli pasiūdava ėš mėla, i anuo vėdu būdava prėgrūsta kėtū medžiaguos skiautiu. Dar vėins populiaros žaislus bova barškotis, vadėnams bolė. Anū padėrbdava ėš švare so pelenas ėšplautuos kiaulės pūslies, vo i vėdu prėpėldava žėrniu. Diel tuo mietuoma a rėitiedama bolė ė barškiedava. Muziejaus kėimė i pėiva yr ismeigts medi stėibs so čiut čiut kyšontiuom šakeliem – kap laiptas, paruoštas tam „lėpėmou i dongu“. Vaka pasėjem i saujė do šakalelios, katrū vėina posė yr balta, vo kėta – tomsi, so žėivė. Pakaituom tus do šakalelios met i vėršu – je ont žemės nokrėta vėins tomsos, kėts balts, skaituos tas žaidies gal lėpt i medi stėiba par vėina šakelė, kėtep taront, par vėina žingsni. Je ėškrėta abėdvė posės baltas, – lėp ož karta do žingsnios, reišk par dvė šakelės. Bet, je ėškrėta abėdvi posės tomsės, – ta nieka gera, krėnt apėnt i apatė. Kėts miegstams žaidėms – kerepiežos: sostuojos ratu rek stėngtėis lazduom nomoštė vėdurie pastatyta trišaki medeli, vo vėins žaidies sauga, neprėled, ėrgi mojoudams a daužydams lazda. „Ė senuovie kerepieža žaidieju vėsas kuojės nu sodaužyma mielyniem nosietas būdava. Nuoriedama, ka kėts kėta lazduom neožgauto, aš vakū prašau, ka anėi geriau tas lazdas ėš tuola i kerepieža mesto“, – joukies pašnekuovė.
|
|
