|
|
|
Mūsų žmonėsMoteris žodžius lengvai sudėlioja į posmus
„Rašau, kai liūdna, graudu. Gyvenime ir eilėse nesitaikstau su negerovėm: matyt, tas teisybės troškimas ateina iš mano šeimos ir vaikystės“, - tvirtino septyniasdešimtmetė kretingiškė Janina Veidmonienė. Moteris ligi šiol teberašo ir šmaikščius, politiniu atspalviu atmieštus, ir moteriškai lyriškus eilėraščius. Ji tebesaugo ir jai itin brangų dar Sibire sukurtų posmų sąsiuvinį.
Trys broliai gyvena kurčios ir nebylios tylos pasaulyje
Stasės ir Antano Čyžauskų namuose Nausėdų kaime tvyro neįprasta tyla: trys iš keturių jų suaugusių sūnų – Ričardas, Andrius ir Stasys – yra kurčnebyliai. Atsvara šiam Čyžauskų tylos pasauliui – šeimos narių santarvė bei gražiai tvarkomi bendri namai ir jų aplinka.
Nepasiklydusi likimo vingiuose
“Gyvenime man buvo brangiausia meilė Lietuvai, knygoms, Dievui. Visa tai gavau iš savo mamos. Jeigu ji nebūtų buvusi tokia, kokia buvo, aš ir pati nežinau, kur šiandien būčiau”, - sako mūsų kraštietė, publicistė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto Baltistikos centro direktorė Jūratė Laučiūtė. Savo žvalumu ji stebina, ir net apsirikęs neduotum jai 66-erių. Savo amžiaus moteris neslepia ir pripažįsta: visa tai – vėlgi iš mamos, kuri daugybę metų mokytojavo Darbėnų mokykloje.
Globotinių šventė – be dirbtinių šypsenų ir pompastikos
Norint ne tik pamatyti, bet ir širdimi pajausti, kokia yra tikra šventė – jos laukimo džiaugsmas, susitikimų klegesys ir pasirodymų jaudulys, – reikia pabūti tarp žmonių, kuriems globos įstaigos pakeičia savus namus, o jų darbuotojai – artimuosius. Susitikti su to paties likimo draugais iš kitų globos namų jiems – nelyginant pamatyti tikrus brolius ar seseris. Tokia diena jiems būna tik sykį per metus, kai švenčiama tradicinė Klaipėdos apskrities globos įstaigų meno šventė.
Balandžiai surado naujus namus
Kretingiškis Jonas Valiulis iki pat šiol stebisi, kaip į jo kiemą atskridę du balti balandžiai čia kaip niekur nieko ir apsigyveno.
Žmogaus gyvenimo ciklas pagal šventojiškių tradicijas
Lietuvos ir Latvijos pasienyje įsikūrusios Šventosios gyventojai, vadinami kuršininkais, iki šiol išsaugojo savitus papročius, kuriuose persipina liuteronų, pagonių bei savitas, pajūrio gamtos suformuotas požiūris į gyvenimą bei jo vertybes. Amžinas žmogaus gyvenimo ciklas - gimimas, branda ir mirtis. Šventojoje gimęs, augęs ir iki šiol gyvenantis kraštotyrininkas, archeologas bei kolekcininkas Mikelis Balčius papasakojo, jog savo krašto giminių švenčių bei tradicijų Šventojoje žmonės dar tvirtai laikėsi iki praėjusio amžiaus vidurio.
Juodaodžiams legionieriams atrodo, kad lietuviai kalba per greitai
Į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) atvykę Frymanas Teiloras ir Andre Smitas dar tik apsipranta su mūsų šalimi, į kurią atskrido prieš gerą mėnesį. Abu vaikinai – krepšininkai legionieriai, šį sezoną žaidžiantys Palangos “Naglio-Adakrio” krepšinio komandoje, startavusioje NKL. Abu krepšininkai – to paties amžiaus – 26-erių. Ir abu jie galvoja apie tolimesnę karjerą aukštesnėse krepšinio lygose.
Išgyti nuo ligų yra tik vienas kelias – perkeisti save
Vladislava Katkuvienė į Karteną atsikraustė prieš dvejus metus. Miestelio žmonės ėmė šnekėti, jog ji yra aiškiaregė. „Jeigu pasakyčiau, ką aš galiu, ką įvaldžiau, būčiau tikra išpuikėlė. Ne į puikybę keltis yra mano gyvenimo tikslas, o - padėti žmogui“, - tvirtino 44-erių moteris.
Nepavargo būti misionieriumi mirtimi dejuojančioje Afrikoje
Mūsų kraštietis, kunigas misionierius Hermanas Šulcas, jau daugiau kaip 30 metų dirba tolimojoje Ruandoje, Afrikoje. Ten jis įkūrė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai išžudyti per tarpusavio genčių karus ar mirę iš bado. Nesyk matęs, kaip žudomi jo globojami vaikai, naikinama sodyba, ir pats vos per plauką išsigelbėjęs nuo mirties, 68-erių kunigas pasakė: „Kur daugiausiai iškentėjai, ten labiausiai ir traukia“. Toks buvo jo atsakymas, paklausus, ar per tiek laiko nepavargo būti misionieriumi mirtimi dejuojančioje Afrikos šalyje.
Ambasadorius ištikimas savo gimtinei – Kretingai
„Labai norėjosi paskutinįjį savo aktyvaus gyvenimo etapą paskirti Kretingai. Norėjau kandidatuoti į Seimą, kad galėčiau atstovauti savo gimtajam miestui. Bet man buvo duota suprasti, kad po ambasadoriaus darbo Estijoje savo veiklą turėčiau pratęsti ir Latvijoje, - Lietuvos ambasadoje Rygoje pasitikęs „Pajūrio naujienų“ darbuotojus bei jų šeimos narius, kalbėjo Lietuvos ambasadorius Latvijoje, mūsų kraštietis Antanas Vinkus. – Tačiau ir dirbdamas Latvijoje degu noru padėti savo šaliai, jos žmonėms ir ypač - savo gimtinei“.
|
|
