|
|
|
Mūsų žmonėsM.Valančiaus žodis tebėra gyvas
„Norėčiau ir po mirties jums būti naudingas“,- šiuos vyskupo Motiejaus Valančiaus testamento žodžius, kurie tarsi pranašiškai numatė šviesuolio darbų prasmę ir tąsą, pacitavo Nijolė Raudytė, Kretingos viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja. Nupiešti iškilios asmenybės Motiejaus Valančiaus portretą nėra paprasta – nors šį pirmadienį sukaks 210-osios jo gimimo metinės, tačiau vyskupo švietėjiškos idėjos peržengė amžininkus ir dar šiandien yra aktualios.
Tarp vienuolyno bibliotekos sienų – amžių išmintis
Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekos amžius yra toks pat, kaip ir paties vienuolyno, kuris pastatytas 1610 m. ir įžengė jau į penktąjį gyvavimo šimtmetį. Ligi Antrojo pasaulinio karo ši biblioteka buvo viena turtingiausių šalyje: čia saugoti inkunabulai – pirmosios spausdintos knygos, seni raštai. Nors nesyk naikinta gaisrų ir žmonių, ši biblioteka ligi šiolei tebėra vertingiausia religinio turinio knygų šventovė Lietuvoje.
Liko sužavėti mūsų bažnyčia
Šį trečiadienį Lietuvos konsulas Kaliningrade Vaclovas Stankievičius su grupe verslininkų iš Kaliningrado lankėsi Klaipėdoje ir Palangoje. Svečiai iš anksto buvo pareiškę norą pabuvoti Kretingos katalikų bažnyčioje ir pranciškonų vienuolyne. Valandos laiko šiam vizitui, kaip buvo numatę, neužteko. Ir dvi valandos su klebonu, pranciškonu Linu Vodopjanovu bažnyčioje ir vienuolyne, anot jų, tirpte ištirpo. “Jūs turite gražius ir puoselėjamus Dievo namus, su tokia mums netikėtai gilia ir įdomia istorija bei tokius neįprastai pasauliečiams atvirus dvasininkus – brolius pranciškonus”, - atsisveikindami kalbėjo kaliningradiečiai, žadėdami pasitaikius progai ir ateityje neaplenkti Kretingos.
”P.n.” informacija
Ilgaamžė nenori kelti rūpesčių artimiesiems
Žibininkuose gyvenanti Adolfina Valatkienė paminėjo 95 metų jubiliejų. Kretingos seniūno Antano Gedmino teigimu, šiuo metu ji yra seniausia seniūnijos gyventoja.
Jaučiasi laimingi sulaukę auksinių vestuvių
Kūlupėnuose gyvenantys Leonora ir Adomas Stonkai savo auksinių vestuvių išvakarėse teigia esantys laimingi: užaugino keturis vaikus, sulaukė vienuolikos anūkų, greit į pasaulį ateis ir antrasis proanūkis. Džiaugiasi, kad vaikai sukūrę šeimas gyvena savame krašte - neišbėgo į užsienį laimės ieškoti.
Brūkšnio ir taško galia
Informacijos perdavimo būdai per visą žmonijos istoriją keičiasi lygiai taip pat greitai, kokia greita yra žinių tėkmė. XVI amžiuje iš Vilniaus laiškas į Veneciją pirmyn ir atgal nukeliaudavo per 15 dienų. Praėjus vos trims šimtams metų, svarbiai žiniai eiklių žirgų ir drąsių žygūnų nebereikėjo – atsirado telegrafai, po to – telefonai, dar vėliau – greiti lėktuvai. O dabar gi užtenka tik paspausti kompiuterio mygtuką „enter“, ir informacija akimirksniu skrieja į bet kurį pasaulio tašką. Nors prieš šešetą dešimtmečių žinioms gauti dar reikėdavo arklių ir šimtų metrų telegrafo juostelės.
Įgyvendinusi ne vieną svajonę, tęs pradėtus darbus
Šiandien Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė švenčia 60 metų jubiliejų. Ji džiaugiasi, kad likimas jai lėmė gražiausius gyvenimo metus dirbti muziejuje ir suteikė galimybę realizuoti save. O norą daryti kažką gražaus ir gero ji atsinešė iš vaikystės.
Savąją poeziją susupo į „Siūlėtą maršką“
„Marška gali būti vadinamas ir viršutinis rūbas, ir staltiesė ar drobulė, kuria tarsi uždengiami išgyvenimai. Laikui bėgant marška dyla – kaip ir mūsų mintys, kurias prasminga vis iš naujo peržvelgti, „susiūlėti“, o po kurio laiko – ir vėl atrasti. Tuomet tos pačios tiesos kitomis spalvomis sužiba“,- pirmosios savo poezijos knygos pavadinimo prasmę atskleidė kretingiškė Marija Bučkienė, skaičiuojanti dešimtus metus Lietuvos kaimo rašytojų sąjungoje.
Kryždirbystė – protėvių padovanota tradicija
Kryžius – krikščionybės simbolis, už žmoniją iškentėtos Kristaus kančios metafora, pasaulyje skaičiuojanti daugiau negu du tūkstančius metų, o į Lietuvą atkeliavusi vos prieš kelis šimtmečius – per kančią, kalaviją, tradicijų laužymą. Vis dėlto vargu ar koks kitas simbolis geriau atskleidžia lietuvio melancholišką dvasios virpėjimą, beribę ištikimybę Dievui bei tradicijoms ir per amžius kentėtą tautos skausmą.
Knyga ir armonika baubliškį lydi visą gyvenimą
Baubliuose gimęs, augęs bei garbaus amžiaus sulaukęs Pranas Lukauskas – vienas šio kaimo šviesuolių, su knyga nesiskiriantis jau septynias dešimtis metų. Sovietmečiu jis buvo garsus kaimo muzikantas, armoniką virkdydavęs vestuvėse, krikštynose, bendrose šventėse. P.Lukauskas – ir žinomas kino mechanikas, kviesdavęs Baublių žmones į naktinius kino seansus.
|
|
