|
|
|
Mūsų žmonėsIlgaamžė nenori kelti rūpesčių artimiesiems
Žibininkuose gyvenanti Adolfina Valatkienė paminėjo 95 metų jubiliejų. Kretingos seniūno Antano Gedmino teigimu, šiuo metu ji yra seniausia seniūnijos gyventoja.
Jaučiasi laimingi sulaukę auksinių vestuvių
Kūlupėnuose gyvenantys Leonora ir Adomas Stonkai savo auksinių vestuvių išvakarėse teigia esantys laimingi: užaugino keturis vaikus, sulaukė vienuolikos anūkų, greit į pasaulį ateis ir antrasis proanūkis. Džiaugiasi, kad vaikai sukūrę šeimas gyvena savame krašte - neišbėgo į užsienį laimės ieškoti.
Brūkšnio ir taško galia
Informacijos perdavimo būdai per visą žmonijos istoriją keičiasi lygiai taip pat greitai, kokia greita yra žinių tėkmė. XVI amžiuje iš Vilniaus laiškas į Veneciją pirmyn ir atgal nukeliaudavo per 15 dienų. Praėjus vos trims šimtams metų, svarbiai žiniai eiklių žirgų ir drąsių žygūnų nebereikėjo – atsirado telegrafai, po to – telefonai, dar vėliau – greiti lėktuvai. O dabar gi užtenka tik paspausti kompiuterio mygtuką „enter“, ir informacija akimirksniu skrieja į bet kurį pasaulio tašką. Nors prieš šešetą dešimtmečių žinioms gauti dar reikėdavo arklių ir šimtų metrų telegrafo juostelės.
Įgyvendinusi ne vieną svajonę, tęs pradėtus darbus
Šiandien Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė švenčia 60 metų jubiliejų. Ji džiaugiasi, kad likimas jai lėmė gražiausius gyvenimo metus dirbti muziejuje ir suteikė galimybę realizuoti save. O norą daryti kažką gražaus ir gero ji atsinešė iš vaikystės.
Savąją poeziją susupo į „Siūlėtą maršką“
„Marška gali būti vadinamas ir viršutinis rūbas, ir staltiesė ar drobulė, kuria tarsi uždengiami išgyvenimai. Laikui bėgant marška dyla – kaip ir mūsų mintys, kurias prasminga vis iš naujo peržvelgti, „susiūlėti“, o po kurio laiko – ir vėl atrasti. Tuomet tos pačios tiesos kitomis spalvomis sužiba“,- pirmosios savo poezijos knygos pavadinimo prasmę atskleidė kretingiškė Marija Bučkienė, skaičiuojanti dešimtus metus Lietuvos kaimo rašytojų sąjungoje.
Kryždirbystė – protėvių padovanota tradicija
Kryžius – krikščionybės simbolis, už žmoniją iškentėtos Kristaus kančios metafora, pasaulyje skaičiuojanti daugiau negu du tūkstančius metų, o į Lietuvą atkeliavusi vos prieš kelis šimtmečius – per kančią, kalaviją, tradicijų laužymą. Vis dėlto vargu ar koks kitas simbolis geriau atskleidžia lietuvio melancholišką dvasios virpėjimą, beribę ištikimybę Dievui bei tradicijoms ir per amžius kentėtą tautos skausmą.
Knyga ir armonika baubliškį lydi visą gyvenimą
Baubliuose gimęs, augęs bei garbaus amžiaus sulaukęs Pranas Lukauskas – vienas šio kaimo šviesuolių, su knyga nesiskiriantis jau septynias dešimtis metų. Sovietmečiu jis buvo garsus kaimo muzikantas, armoniką virkdydavęs vestuvėse, krikštynose, bendrose šventėse. P.Lukauskas – ir žinomas kino mechanikas, kviesdavęs Baublių žmones į naktinius kino seansus.
Palinkėjimas sau gimtadienio proga – kad Dievas duotų sveikatos rūpintis vargša
„Gali eiti per vandenį – nenuskęsi, per ugnį – nesudegsi. Jei pasitiki Dievu, viską galima įveikti“,- apie savo stiprybės šaltinį kalbėjo Apolonija Bernotienė, jau 21 metus neatlygintinai plušanti labdaros valgykloje, kurioje kasdien pamaitinama apie 60 varguolių. Vasario 3 dieną 85-ąjį gimtadienį švęsianti A.Bernotienė įsitikinusi, kad sulaukti tokio amžiaus ir būti energingai, išmintingai, neturėti bėdų dėl sveikatos jai padėjo atsižadėjimas savo asmeninio gyvenimo vardan mūsų rajono vargšų ir našlaičių.
Pagerbė žmonių širdžių šventąjį
Jokūbaviškių sveikuolių klubas „Atrask save“ atšventė 240-ąjį pranciškonų kunigo, gydytojo bei botaniko Jurgio Pabrėžos gimtadienį. Jokūbaviškės kartu su sveikuolių klubu „Žolinčių akademija“ aplankė J.Pabrėžos kapą, prisiminė pranciškono gyvenimo būdą bei gerus darbus, už kuriuos kretingiškiai jį vadino ir tebevadina šventuoju.
Salantiškiams – Popiežiaus palaiminimas ir Prezidentės sveikinimas
Salantiškiai Genovaitė ir Leonas Dapšauskai sulaukė išskirtinės dovanos – auksinių vestuvių proga jie sulaukė Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo ir Popiežiaus Benedikto XVI apaštalinio palaiminimo.
|
|