|
|
|
Mūsų žmonėsKretingiškis Dunilovo dvarininkas Juozapas Tiškevičius
Juozapas Tiškevičius (1890–1967) buvo antrasis Kretingos grafų Marijos ir Aleksandro Tiškevičių sūnus. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad jis gimė Vilniuje. Tačiau neseniai pavyko rasti įrašą Kretingos bernardinų bažnyčios 1879–1891 m. krikšto metrikų knygoje, liudijantį, kad būsimasis Dunilovo dvarininkas šį pasaulį išvydo Kretingoje, senelio Juozapo Tiškevičiaus dvare. Krikšto metrika skelbia, kad Kretingos parapinėje katalikų bažnyčioje Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis 1890 m. rugpjūčio 28 d. pakrikštijo Juozapo vardu grafų Marijos Puslovskos ir Aleksandro Tiškevičių sūnų, gimusį sausio 20 d. Kretingos dvare. Krikšto tėvu tapo kūdikio senelis, Rusijos imperijos kavalerijos kariuomenės pulkininkas grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), kurio garbei berniukas pakrikštytas. Krikštamote buvo artima motinos giminaitė, Švėkšnos dvarininko, visuomenininko, archeologo, Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos, Vilniaus žemės ūkio banko pirmininko grafo Adomo Alfredo Gustavo Pliaterio (1836–1909) žmona grafienė Genovaitė Marija Juozapa Apolonija Ieva Puslovska-Pliaterienė (1852–1936). Ankstyvosios vaikystės dienas Juozapas su dvejais metais vyresniu broliu Stanislovu ir po metų gimusia seseria Marija leido laikinąja tėvų rezidencija tapusiame Lentvario dvare, taip pat senelės Sofijos Tiškevičienės rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje. Vasarodavo dažniausiai panemunėje stovėjusiame Išlaužo dvare, kurį kraičiui buvo gavusi motina. Vėliau, po senelio Juozapo Tiškevičiaus mirties, šeima persikėlė į pagrindinę šios grafų Tiškevičių giminės atšakos rezidenciją – Kretingos dvarą. Pradžios mokslo žinias Juozapas gavo tėvų dvaruose, mokomas ir ugdomas samdomų mokytojų. Vėliau tėvai išsiuntė jį mokytis į Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją. Tai buvusi sena, XVIII a. įsteigta Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės mokykla, kuri carinės Rusijos laikais 1837 m. pertvarkyta į Kuršo gubernijos administracijos išlaikomą valdinę vyrų gimnaziją. Skirtingai nuo kitų gimnazijų, kuriose mokymas vyko rusų kalba, Mintaujoje buvo mokoma vokiečių kalba. Todėl į šią prestižinę vidurinę mokyklą savo vaikus mokytis siųsdavo ne tik vokiečių kilmės Latvijos ir Estijos baronai ir miestiečiai, bet ir lietuviškų gubernijų aristokratai, valdininkai, turtingi miestiečiai, miestelėnai ir pasiturintys valstiečiai.
Žemaitiją pamilo, ieškodama savo šaknų
Kretingsodyje apsistojusi pabėgėlė iš Ukrainos, Chersono miesto, 57-erių Olena Rudomiotkina mūsų krašte nėra laikina viešnia: giminės šaknų paieškos ją išvien su tremtine motina, iš Mišučių kaimo kilusia Petre Šilgalyte, čia atvedė jau kone prieš du dešimtmečius. Per tą laiką O. Rudomiotkina sakė tiesiog įsimylėjusi Žemaitiją: tikino gavusi Lietuvos, o neseniai – ir Ukrainos užsienio reikalų ministerijų palaikymą, ji įsteigė Žemaitijos istoriją ir etnokultūrą propaguojančią tarptautinę organizaciją. Iš Irkutsko – į Chersoną O. Rudomiotkinos motinai P. Šilgalytei tebuvo vos 5-eri, kai 1948-aisiais jos šeimą – tėvą Juozą Šilgalį su 4 vaikais, mat žmona Monika jau buvo mirusi – ištrėmė į Irkutsko sritį, Taišetskij rajoną. Tėvas tremtyje greitai susirgo stuburo tuberkulioze ir visus vaikus valdžia išbarstė po vaiknamius. P. Šilgalytė Irkutske baigė statybų technikumą, ten sutiko būsimąjį Olenos tėvą Andrejų, kurio šaknys – iš Belaja Cerkov, netoli Kijevo. Jiems gimė 2 dukterys: Olena – vyriausioji, Irkutske dar gyvena 50-metė Janina. Olena baigė chemijos studijas Irkutsko universitete ir buvo paskirta dirbti į Chersono laivų statybos gamyklą, dirbo joje 5-erius metus. Ištekėjo už Pavelo, kuris gimęs taip pat Irkutsko lenkų tremtinių šeimoje, pora susilaukė dviejų sūnų: Konstantinui – 35-eri, Stanislovui – 33-ji. Skatinama savo ukrainiečių senelių – ir močiutė Tatjana, ir senelis Aleksandras – buvo garsūs pedagogai, O. Rudomiotkina dar įstojo į Chersono pedagoginį universitetą ir tapo pedagoge-psichologe. Dirbo švietimo srityje: direktoriaus pavaduotoja Chersono srities licėjuje, nuo 2003-ųjų vadovavo Chersono srities centrui „Demokratijos vystymas“, kurio veikla aprėpė įvairias sritis – ekonomikos, švietimo, valstybinio valdymo.
Įamžins garsaus akordeonisto kraštiečio Kazio Stonkaus atminimą
Spalio 28-ąją Kretingos muziejuje įvyks akordeono muzikos konkursas-festivalis, skirtas kraštiečiui, ryškiam šalies akordeonistui, kurio vardas skambėjo ir garsiose pasaulio koncertų salėse, Kaziui Stonkui atminti. Šio talentingo muzikanto profesoriaus K. Stonkaus Kretinga ir visa Lietuva neteko pernai rudenį. Telkė pasaulio akordeonistus K. Stonkus buvo Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius ir Akordeono skyriaus vedėjas, Lietuvos nacionalinės akordeonistų sąjungos prezidentas. Jis buvo vizituojantis profesorius Šveicarijos ir Kinijos universitetuose. K. Stonkus buvo paskirtas tarptautinės akordeonistų konferencijos prie UNESCO muzikinio komiteto nariu. Kraštiečio rūpesčiu buvo surengti svarbiausi pasaulio akordeonistų konkursai „64-asis Pasaulio trofėjus“ ir „71-oji Pasaulio taurė“, kuriuose dalyvavo žinomiausi akordeono atlikėjai iš viso pasaulio. Už nuopelnus kultūrai 2015-aisiais K. Stonkų apdovanojo LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Praėjus metams po garsaus kraštiečio mirties, akordeonistų festivalis-konkursas K. Stonkui atminti Kretingoje rengiamas dviejų jį gerai pažinojusių kretingiškių pastangomis: Kretingos meno mokyklos mokytojos Silvijos Garbaliauskienės, kuri buvo pirmoji jo akordeono mokytoja, ir Kretingos muziejaus vadovės Vidos Kanapkienės, su kuria garsųjį kraštietį siejo bičiulystė. Nuo vaikystės – keliaujantis muzikantas „Tai buvo išskirtinis atlikėjas, pelnęs pasaulinį garsą ir likęs neišpuikintas šlovės. Labai mylimas akordeonistų bendruomenės, nuostabus, paprastas, lengvai bendraujantis žmogus. Jis paliko gilų įspaudą mūsų tautos kultūroje, akordeono muzikos pasaulyje“, – tvirtino S. Garbaliauskienė, jo pirmoji vedlė į muzikos profesionalo kelią. Jos žodžiais, K. Stonkus nuo vaikystės buvęs labai gabus. „Jį mokydama, jaučiau, kad jis gali pasiekti didelių aukštumų. Ir pasiekė. Deja, per anksti – būdamas vos 53-jų, iškeliavo dėl netikėtai jo gyvybę pakirtusios ligos. Palaidotas Druskininkuose, kur gyvena jo šeima, – šiltai savo mokinį prisiminė S. Garbaliauskienė. – Teko bendrauti su Kazio tėvu: jis pasakojo, kad dar mažas būdamas, Kazys jau grojo – bet kur ir visiems, kas jo klausėsi. Tėvas dirbo vairuotoju ir vežiodavosi sūnų kartu su nupirktu instrumentu. Taigi Kazys jau vaikystėje buvo keliaujantis muzikantas, be galo talentingas – jis gyveno muzika. Tapo ne tik atlikėju profesionalu, bet pasiekė ir mokslo aukštumų – buvo profesorius, dėstė ir pamilti akordeono muziką mokė jaunosios kartos muzikantus.“
Sibiro išbandymai: neatėmė vilties, nesunaikino tikėjimo
Apie tremtį ir Sibire jos šeimai tekusius išbandymus kretingiškė 85-erių Elena Danutė Buitvydienė kalbėjo be pykčio, nieko nekaltindama ir nesmerkdama. Tačiau moteris įsitikinusi: jeigu ne okupacija, Lietuva būtų greitai tapusi pažangia šviesia šalimi, kuo žmonės ir tikėjo. Tik visas gražias viltis sugriovė įsiveržėliai. „Tas pats šiandien ir su Ukraina, kuri stoja už savo šalį“, – kad Rusijos, kaip šalies okupantės, veiksmai yra nepateisinami, kalbėjo tremtinė. Nesiryžo palikti žemės E. D. Buitvydienė gimė Magdalenos Ataitės (gim. 1907 m.) ir Augustino Miltakio (gim. 1902 m.) šeimoje. Motina – iš Raguviškių, tėvas – iš Mišučių, kur po vestuvių šeima ir apsigyveno. Susilaukė 4 vaikų, su kuriais 38 ha turėjusią ūkininkų šeimą naujoji valdžia ištrėmė 1948 m. gegužės 22 d. Elenai Danutei tas rytas įsiminė visam gyvenimui: „Jis buvo toks šviesus, taip gražiai žydėjo sodas – obelys, slyvos, vyšnios. Viskas buvo balta balta... Ir tas atsiminimas man išliko tiek ryškus, kad, regis, viskas – kaip šiandien įvykę.“ Moteris pasakojo, kad jos tėvą Klaipėdoje gyvenęs brolis, siuvėjas, sutikdavęs įvairių žmonių, vis perspėdavo: „Augustinai, važiuok į Klaipėdą, bus trėmimai.“ „Tačiau tėvas apie tai nė negalvojo, o ir žemės palikti nesiryžo: viską apsėjęs, apsodinęs. Iki paskutinės minutės netikėjo, kad va, ateis ir nukels nuo žemės“, – E. D. Buitvydienė gerai atsimena, kaip ankstų rytą stribai apsupę kiemą, su šautuvais stovėję po langais, sukėlę visus – tėvus, seseris Birutę ir Virginiją, brolį Vladą. Vyriausiajai Elenai Danutei tada buvo 10 metų. Motina rišo ryšulius, krovė viską, ko numanė reiksią kelionėje, o pasisvečiuoti atėjusi mamos mama, nepatekusi į tremiamųjų sąrašus, rinko šiltesnius rūbus, tarsi nujausdama, kad jie labai pravers. Kadangi ūkininkų šeimos namas dviejų galų, viename jų gyveno motinos brolio Stanislovo ir jo žmonos Liudvikos šeima, padėdavusi ūkyje. Taigi dėdienė dar spėjo slapta nuo stribų įmesti porą kepalų duonos, kumpio, lašinių gabalą, truputį sviesto. Paryčiais dar ėjo į Kretingos geležinkelio stotį, kad perduotų virtų kiaušinių, bet jos neprileido.
Stanislovas Tiškevičius ir jo šeima
Iš paskutiniojo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus gausių palikuonių senųjų kretingiškių atminty geriausiai išliko 1941 m. prie Skuodo žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, tarpukario Kretingos verslininkas ir visuomenininkas Kazimieras Tiškevičius, kurio palaikai ilsisi grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje senosiose miesto kapinėse. Kazimieras buvo tiktai šeštas iš dešimties grafų Marijos Puslovskos ir Aleksandro Tiškevičių vaikų. Iš viso šioje didikų šeimoje augo šešios dukros (viena, vyriausioji – Marija, mirė būdama 5 metukų) ir keturi sūnus – Stanislovas, Juozapas, Kazimieras ir Jurgis. Pirmasis Marijos ir Aleksandro Tiškevičių kūdikis ir vyriausiasis sūnus gimė 1888 m. kovo 5 d. Lentvario dvare. Pakrikštytas buvo Stanislovu Juozapu Marija (rusiškuose šaltiniuose vietoje Marijos vadinamas Marijonu). Pirmąjį vardą gavo motinos tėvo Stanislovo Puslovskio, antrąjį – senelio iš tėvo pusės Juozapo Tiškevičiaus, o trečiąjį – motinos garbei. Gimdamas jis paveldėjo grafo titulą, kurį oficialiuose dokumentuose rašydavo prie pavardės, ir Tiškevičių giminės herbą „Leliva“. Iš pradžių augo Lentvario dvare, kuriame tėvai rezidavo po santuokos, o vėliau – po senelio Juozapo Tiškevičiaus mirties, šeimos rezidencija tapusiame Kretingos dvare. Taip pat vaikystės ir paauglystės dienas leisdavo Vilniuje, Trakų gatvėje stovinčiuose senelės Sofijos Tiškevičienės rūmuose, kur tėvai apsistodavo atvykę aplankyti giminių arba tvarkyti įvairių reikalų. Vasarodavo su tėvais motinos paveldėtame Išlaužo dvare prie Nemuno, lankydavosi Palangoje pas senelę Sofiją Tiškevičienę viloje „Sofija“ (dabar – „Anapilis“), svečiuodavosi dėdės Felikso Vincento Tiškevičiaus naujuose Palangos dvaro rūmuose. Retsykiais su motina, tėvu ar seneliu Stanislovu Puslovskiu išvykdavo į Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Italijos ar Prancūzijos kurortus.
Darbėnų provizorius Augustinas Pocius
Tarpukariu Darbėnuose savo vaistinę turėjęs Augustinas Pocius (1888–?) – vienas iš daugelio carinėje Rusijoje XIX a. pab.–XX a. pr. profesinį išsilavinimą įgijusių lietuvių, 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, sugrįžusių į savo gimtąjį kraštą. Gimęs 1888 m. Lazdininkų kaime, čia užaugo valstiečių šeimoje. Tėvai, suprasdami mokslo svarbą, savo sūnų stengėsi išleisti į mokslus, ir jis apie 1906 m. baigė Palangos progimnaziją. Vykdydamas tėvų norą savo šeimoje turėti kunigą, studijavo Kauno kunigų seminarijoje, bet čia, nesuradęs pašaukimo, po dviejų kursų iš jos išstojo. Atsisakę tapti dvasininkais, lietuviai jaunuoliai neretai pasirinkdavo farmacininko kelią, išvykę į didžiuosius carinės Rusijos miestus, kur savo profesinę veiklą pradėdavo nuo darbo vaistinėje, nes baigusieji du dvasinės seminarijos kursus, vaistinės mokinio praktika galėjo verstis be papildomų egzaminų. O tai buvo svarbu, nes dažniausiai netekusiems tėvų finansinės paramos vaistinės mokinio darbas padėjo išgyventi ir siekti profesijos. A. Pocius, išvykęs į Kijevą, čia praėjęs vaistininko mokinio ir vaistininko padėjėjo kelią, Kijevo universitete 4 semestrus studijavo farmacijos mokslus ir sėkmingai išlaikęs provizoriaus egzaminus, įgijo universiteto baigimo diplomą, kas jam suteikė teisę verstis provizoriaus praktika. Dirbdamas įvairiose Kijevo vaistinėse, A. Pocius patyrė po bolševikinio perversmo 1917 m. šalį apėmusią ekonominę suirutę, tad po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis su žmona grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Darbėnuose, šalia gimtojo Lazdininkų kaimo. Ar vertėtų atkurti Dimitravo muziejų
Tarp Kretingos ir Darbėnų įsikūrusį, prieškario Lietuvos ir II pasaulinio karo istoriją menantį kaimą žmonės vis dar vadina Dimitravu, nors yra atkurtas jo tikrasis pavadinimas – Tarvydai. Tačiau Dimitravas tebėra žinomas ne tik rajone, bet ir šalyje, nes Smetonos laikais čia veikė priverčiamųjų darbų stovykla, kurią vėliau vokiečiai pavertė konclageriu: čia buvo kankinami ir žudomi žmonės. Deja, ši vieta, nepriklausomybės pradžioje atimta iš muziejininkų, šiandieną merdi. Dvarą pardavė Lietuvos vyriausybei Tarvydų kaimas, kitapus Tūbausių, buvo žinomas nuo XVI a., o Dimitravu tapo tik XIX pradžioje, kai palivarką čia įkūrė grafai Zubovai ir pavadino jo savininko Dmitrijaus Zubovo vardu. Už skolas šis nedidelis dvaras su statiniais atiteko Kretingos valdytojui grafui Juozapui Tiškevičiui, kurį jis užrašė dukteriai Marijai Tiškevičiūtei. Tarpukariu valdžiai ieškant vietos priverčiamųjų darbų stovyklai įrengti, šis dvaras su 80 ha žemės buvo parduotas Lietuvos vyriausybei, kuri 1937-aisiais čia įrengė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialą – priverčiamųjų darbų įstaigą, veikusią iki 1940 metų. Pasak Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko, apskričių viršininkai ir karo komendantai vieneriems metams į priverčiamuosius darbus Dimitrave – skaldyti apylinkėse surinktus akmenis – siųsdavo administracine tvarka nubaustus piliečius. Įkalintieji gabendavosi akmenis į buvusiame kumetyne atidarytą akmenskaldę. Skaldė juos keturkampiais gabalais. Greta Dimitravo nutiestu geležinkeliu akmenys buvo išgabenami ir jais klojami prieškario Lietuvos keliai, gatvės, grindžiamos aikštės, manoma, buvo panaudoti ir Tūbausių bažnyčiai statyti. Tačiau pagrindinis stovyklos kontingentas buvo antivalstybine veikla užsiiminėję komunistinio pogrindžio veikėjai, tarp jų – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Motiejus Šumauskas, kalėjo ir kriminaliniai nusikaltėliai.
Dvaras–kalėjimas–mokykla ir muziejus 1941–1944 m. Dimitravas virto žmonių gyvenimų ir likimų mėsmale: čia ketverius metus veikė koncentracijos stovykla. O netoli Dimitravo, apie 3 km nuo buvusios stovyklos, miške, ant Alkos kaln, buvo šaudomi ir į vieną didelę duobę verčiami žmonės, dažniausiai – žydų tautybės. Remiantis istoriniais šaltiniais, Dimitrave ir jo apylinkėse per karą buvo nužudyta 1 tūkst. 770 žmonių. Nacistinės okupacijos pradžioje Dimitrave buvo laikomos nespėjusios pasitraukti sovietų karininkų šeimos, okupantai suimdavo ir uždarydavo į stovyklą prievolių laiku nepristatydavusius vietos ūkininkus. Pokariu dvaro palivarko rūmuose-kalėjimo administracijos pastate buvo įkurdinta pagrindinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, o 1964 m. atidarytas Kretingos muziejaus filialas, veikęs iki nepriklausomybės pradžios. Dimitravo muziejuje 18 metų – nuo 1977-ųjų iki 1995-ųjų – jaunesniąja moksline bendradarbe dirbo Tarvyduose gyvenanti dabar Kretingos muziejuje dirbanti 68-erių Eleonora Ranciuvienė. „Sovietmečiu Dimitravo muziejaus teritorija buvo gerai prižiūrima, atvykdavo daug ekskursantų, mokinių. Buvo išsaugoti dvaro sodybos-kalėjimo pastatai ar jų liekanos, pastatyta skulptoriaus Antano Dimžlio skulptūra, vaizduojanti tris iškankintus kalinius, o žudynių vietoje – ąžuolo stulpai su varpais. Tačiau prasidėjus permainoms, valdžia įsakė muziejų uždaryti. Nors oficialiai jis veikė iki 1991 metų, bet dar užtruko, kol perdavėme eksponatus Kretingos muziejui“, – pasakojo ji.
Žolinė Laukžemėje – trečią dešimtį skaičiuojanti tradicija
„Nuo seno tikima: jeigu neateisi švęsti Žolinės, jeigu nepasidžiaugsi bendryste su giminėm ir kaimynais, jeigu neparagausi naujo derliaus duonos, tai visus metus būsi vienas ir biednas. Matyt, dar ir todėl tiek žmonių suvažiuoja pas mus, į Laukžemę, į tradicinę Žolinės šventę“, – stebėdama šurmuliuojančius itin gausiai susirinkusius 21-ą kartą surengtos šventės svečius liaudies išmintį priminė Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja ir kaimo bendruomenės vadovė Aida Mikutienė.
Kunigaikščių Masalskių giminės pėdsakai Kretingos istorijoje
Antroje XVIII a. pusėje Kretingoje šeimininkavo kunigaikščiai Masalskiai. Jų valdymas tetruko tik pusšimtį metų, tačiau per tą laiką dvaro šeimininkai pakeitė socialinę ir urbanistinę valdos raidą, Kretingą pavertė mūriniu miestu, kuriame įkūrė pirmąją Vakarų Žemaitijoje vidurinę mokyklą.
Iš Viliaus Orvido įgiję neįkainojamus lobius
Šį rugpjūtį Kretingos krašto ir Lietuvos žmonės, kuriems svarbios asmenybės, nepriklausomybės priešaušriu formavusios tautos laisvės siekį, meilę ir pagarbą Kūrėjui ir jo kūrinijai, mini Gargždelėje prie Salantų gimusio, brendusio ir į jos kapų žemę atgulusio labai savito ir gilaus požiūrio menininko pranciškono Viliaus Orvido atminimą: rugpjūčio 16-ąją jam būtų sukakę 70. Tačiau šį pasaulį jis paliko prieš 30 metų, rugpjūčio 5-ąją, likus kelioms dienoms iki 40-ojo gimtadienio.
|
|
