|
|
|
Mūsų žmonėsPalangos gintaro lobis – grafienės Antaninos Tiškevičienės dovana Kretingai
Liepos 5 d. į Kretingos muziejų sugrįžo unikalus senovės gintaro dirbinių rinkinys, archeologinėje literatūroje kitaip dar vadinamas Palangos gintaro lobiu. Tai palangiškės grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės dovana, įteikta muziejui prieš 87 metus, tačiau jame taip ir nebuvusi eksponuota. Antanina Sofija gimė 1870 m. sausio 27 d. Posadovo dvare (Didžiosios Lenkijos vaivadija), grafų Vladislovo Tomo Juozapo Lonckio ir Antaninos Skuževskos-Lonckos šeimoje. Tuo metu šios lenkiškos žemės priklausė vokiečių valdomai Prūsijos karalystei, o Antaninos tėvas buvo įtakingas Poznanės kunigaikštystės žemvaldys ir politinis veikėjas. Iš viso Vladislovas ir Antanina Lonckiai susilaukė 9 vaikų – 3 sūnų ir 6 dukterų, iš kurių Antanina buvo jauniausia. Seseriai Elenai 1883 m. ištekėjus už Biržų grafo Juozapo Tiškevičiaus (1851–1905), užsimezgė glaudūs grafų Lonckių ir Tiškevičių giminystės ryšiai. Elenai 1890 m. mirus, J. Tiškevičius 1883 m. liepos 15 d. vedė vyresniąją jos seserį Izabelę Emiliją Veroniką, o po mėnesio, 1883 m. rugpjūčio 15 d. už svainio pusbrolio, Kretingos grafo Felikso Vincento Tiškevičiaus (1869–1932) ištekėjo ir Antanina Sofija. Po šešuro, Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) mirties vyrui paveldėjus Palangos dvarą, šeima persikėlė į Palangą, kur šalia legendinio Birutės kalno netoli jūros pasistatė reprezentacinius neoklasicistinius rūmus, apjuosdama juos didžiuliu parku. Jaunieji grafai rūpinosi Juozapo Tiškevičiaus įsteigto kurorto plėtra, prie Birutės kalno įrengė lurdą, o vietoje senųjų maldos namų drauge su parapijiečiais pastatė didingą mūrinę neogotikinę bažnyčią.
Nepasiklydusi išbandymų kelyje
Birželio 28 d. Kauno arkikatedroje įvyko Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos diecezinės fazės užbaigiamasis posėdis, kuriam vadovavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Surinkti dokumentai buvo iškilmingai užantspauduoti ir išsiųsti į Vatikaną tolesnei beatifikacijos proceso eigai. A. Dirsytės beatifikacijos byla Kauno arkivyskupijoje yra pirmoji, kurios dokumentai jau išsiųsti į Vatikaną ir apskritai – pirmoji tokia byla Lietuvos istorijoje, nes didžioji dalis beatifikacijos bylų Lietuvoje užvestos vyskupams, kunigams ir tik kelioms moterims, tačiau jos nebaigtos. Adelė – pasaulietė mokytoja, savo pašaukimą išgyvenusi iki pat kankinystės. Kokia ji buvo asmenybė? Adelė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Šėtos parapijos Pramislavos kaime, gausioje Agotos ir Antano Dirsių šeimoje, buvo šeštasis vaikas. Po kelių dienų, balandžio 21d., pakrikštyta Šėtos Švč. Trejybės bažnyčioje. Adelė mokėsi Aukštųjų Kaplių pradžios mokykloje, vėliau – Šėtos progimnazijoje ir Kėdainių gimnazijoje. Dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje pradėjo dalyvauti ateitininkų veikloje. 1928 m. įstojo į Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitetą, Teologijos – filosofijos fakultetą, studijavo vokiečių kalbą, dalyvavo ateitininkų „Birutės“ draugovės veikloje. Deja, pasikeitus aplinkybėms, – mirė tėvas, studijas teko nutraukti, pačiai rūpintis pragyvenimu. Nuo 1939 m. vasario 26 d. A. Dirsytė pradėjo dirbti mokytoja Kauno Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų ruošos mokykloje, o 1940 m. birželio 4 d., gavusi universiteto baigimo diplomą, persikėlė į Vilnių ir dirbo mokytoja keliose sostinės mokyklose. A. Dirsytė bendradarbiavo su kunigu Alfonsu Lipniūnu, dalyvavo ir jam padėjo organizuoti „pogrindinę“ ateitininkų veiklą.
Vardiniai ženklai – ir kretingiškiams istorikams
Palangos gintaro muziejuje įvykusioje III tarptautinėje mokslinėje grafams Tiškevičiams skirtoje konferencijoje „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus skaitymai 2023“ Genealogijos, heraldikos ir veksikologijos instituto vardiniais ženklais „Už genealogijos, heraldikos ir veksikologijos mokslo tiriamuosius darbus“ apdovanoti ir Kretingos muziejaus istorikai Jolanta Klietkutė bei Julius Kanarskas. Grafą išryškino kaip rezidencijų puoselėtoją ir naujovių diegėją „Gavęs temą, kuria turėsiu kalbėti apie grafą Juozapą Tiškevičių kaip apie šeimos rezidencijų puoselėtoją ir naujovių diegėją, svarsčiau, ką gi pasakysiu naujo, kad nesikartočiau? Papasakojau, kas prieš kelerius metus atradimas buvo ir man pačiam, o konferencijos dalyviai išgirdo pirmąkart“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė J. Kanarskas. Vartydamas muziejuje saugomą Tiškevičių dvaro archyvą, nagrinėdamas dokumentus, kuriuos prieš 5-erius metus perėmė amžinybėn išėjus Donatui Butkui, jis aptiko, kad technines naujoves mėgęs grafas Juozapas Tiškevičius būtent Kretingoje, rekonstruotame dvaro vandens malūno pastate, 1883-aisiais pasistatė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę. Istorikas pakomentavo, ir kada ji pradėta statyti, ir kada pabaigta, išvardijo pavardes žmonių, kurie, statant elektrinę, dirbo, kiek kam už darbus buvo sumokėta. Elektros energija iš pradžių buvo tiekiama tik Žiemos sodui, o vėliau – rūmų patalpoms apšviesti.
J. Tiškevičius – vienas turtingiausių XIX a. Lietuvos didikų, valdė 27 dvarus su 437 tūkst. ha žemės ir turėjo tris šeimos rezidencijas. Anot J. Kanarsko, labiausiai akcentuojamos Lentvario ir Kretingos rezidencijos, tačiau dar viena buvusi Trakų gatvėje Vilniuje, kur yra įsikūrusi apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka.
Kretingoje rezidenciją grafas nusipirko iš didikų Zubovų. Kadangi ši rezidencija buvo skirta gyventi nuolat, ji ir turėjo būti moderni, įrengta pagal geriausius to meto Europos rezidencijų pavyzdžius. Naujoji šeimos rezidencija garsėjo mišraus stiliaus parku ir Europoje aukščiausiu stikliniu priestatu su jame įkurdintu Žiemos sodu, kuriame augo palmės ir daug kitų egzotiškų kraštų augalų, buvo įrengtas krioklys, fontanas, o sienas puošė koralai. Suderinus su Rusijos imperijos pašto ir telegrafo ryšių ministerija, Kretingos dvaro rūmuose grafas J. Tiškevičius atidarė ir pirmąjį Vakarų Žemaitijoje telegrafą – 1878-aisiais iš čia buvo išsiųsta telegrama. J. Kanarsko žodžiais, prašmatnumo Kretingos rezidencijai suteikė 1882 m. nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono ryšio linija, kai grafui atsirado galimybė telefonu susisiekti su Rietavo dvarais. Kadangi J. Tiškevičiui dėl ligos sunku buvo judėti, su savo dvaru, su palivarku patogiau susisiekdavo telefonu.
Atkurkime Jurgio Pabrėžos kapo koplyčios freską
Kretingai 1932–1934 m. buvo ypač reikšmingi: per šį laikotarpį Kretingos pranciškonų vienuolių ir jų rėmėjų pastangomis buvo pastatyta Pranciškonų gimnazija ir Šv. Antano rūmai, lurdo grota ir Jurgio Pabrėžos kapo koplyčia. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849) – išskirtinė asmenybė, vienas iš trijų garsiausių XIX a. Žemaitijos šviesuolių, savo darbais ir veikla stovėjęs greta su istoriku rašytoju Simonu Daukantu (1793–1864) ir Žemaičių vyskupu rašytoju blaivybės propaguotoju Motiejumi Valančiumi (1801–1875). Gimęs 1771 m. Lenkimų parapijos Večių kaime savo gyvenimą paskyrė žmonėms, garsėjo ne tik dvasininko-pamokslininko, bet ir švietėjiška, moksline veikla, didelę savo gyvenimo dalį paskyręs botanikos, medicinos mokslams, todėl dabarties botanikai jį pripažįsta Lietuvos botanikos tėvu, kurio veiklą vainikavo 1843 m. baigtas rašyti apie 1 tūkst. rankraščio puslapių augalų sistematikos veikalas „Taislius augyminis“, kuriam parašyti jis paskyrė 8-erius savo gyvenimo metus. J. Pabrėža savo medicinos žinias ir patirtį pritaikydamas praktikoje gamino vaistus, mokė žmones pažinti vaistažoles ir naudoti jas gydymui, priimdavo ligonius ir juos gydė bernardinų (pranciškonų) vienuolyne, į kurį įstojo 1816 m.
Benedikto Henriko Tiškevičiaus sugrįžimas į Kretingą
Kretingos muziejuje liepos 28 d. atidaroma Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinio – Fotografijos muziejaus – parengta kilnojamoji paroda „Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos studija“. Tai simboliškas žymaus keliautojo, kolekcionieriaus ir fotografo B. H. Tiškevičiaus sugrįžimas į Kretingą, kurioje jis paskutinįkart lankėsi prieš 130 metų. Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935) buvo neeilinė asmenybė. Jis garsėjo kaip nenuilstantis keliautojas, kolekcininkas, meno mecenatas, laikomas vienu meninės fotografijos pirmtakų Lietuvoje ir Baltojoje Rusioje. Naujagimis pasaulį išvydo netoli Vilniaus, Nemėžio dvare, kuriame rezidavo jo tėvai Mykolas ir Marija Vanda, abu kilę iš grafų Tiškevičių giminės. Jis buvo pakrikštytas senelio, motinos tėvo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus garbei, kuris po 1835 m. savo šeimos rezidenciją įkurdino Raudondvaryje šalia Kauno, o Nemėžio dvarą kraičiui paliko dukrai Marijai Vandai. Tuo metu tiek prastuomenės, tiek ir diduomenės šeimas lankė klastinga liga – džiova. Ji neaplenkė ir grafaičio šeimos, 1854 m. nusinešusi tėvo, o 1860 m. – ir motinos gyvybes. Anksti tėvų netekusį našlaitį auginti ir auklėti ėmėsi senelis Benediktas Emanuelis, gyvenęs Paryžiuje, Verne gatvėje įsigytuose namuose, ir jo brolis, Biržų dvarininkas Jonas Tiškevičius, o 1862 m. berniuko globėju tapo dar ir Rokiškio grafas Reinoldas Tyzenhauzas. Benediktui Henrikui atvykus į Paryžių mokytis, giminės nuogąstavo, kad jo neištiktų tėvų likimas, todėl išsiuntė konsultuotis pas gydytojus. Šiems rekomendavus pasirūpinti silpnais jaunuolio plaučiais, jaunasis grafas buvo išsiųstas į Portugalijai priklausančią Atlanto vandenyno Madeiros salą, kurioje gyveno Austrijos imperatorienės Elžbietos, kitaip vadintos Sisi, rūmuose. Praleidęs nemažai laiko prie jūros, jaunuolis ją pamėgo, susidomėjo buriavimu ir jachtomis.
Apie dailininką Petrą Kalpoką – per asmenines sąsajas
Projektas „Kretingos meno įvykis“, skirtas Kretingos miesto 770 metų jubiliejui, ne tik suvienijo kultūrinių renginių gausą, bet ir aktualizavo Kretingos miesto kultūrinį palikimą. Dalis jo – dailininko Petro Kalpoko kūrybos paroda „Peizažai“ – buvo pristatyta istoriniame Lietuvos banko Kretingos skyriaus pastate, kuriame tebėra išsaugotas Lietuvos kultūros paveldo objektas – Petro Kalpoko sieninės tapybos kūriniai. Pristatyti parodą ir paveldą buvo patikėta humanitarinių mokslų daktarei Jūratei Sofijai Laučiūtei, turėjusiai asmeninių sąsajų su Petro Kalpoko šeima.
Apie Kretingos šaulių veiklą tarpukariu
Viena gausiausių ir veikliausių tarpukario Kretingos visuomeninių organizacijų buvo Lietuvos šaulių sąjungos XV (Kretingos) rinktinė. Tai buvusi sukarinta visuomeninė kultūrinė organizacija, kuri rūpinosi kariniu, patriotiniu ir kultūriniu savo narių parengimu, tautinių tradicijų puoselėjimu, mobilizacinio rezervo ruošimu, visuomenės rengimu pilietinei savigynai ir krašto gynybai. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, siekiant prie Lietuvos valstybės gynimo ir išsaugojimo pritraukti kuo daugiau krašto gyventojų, 1919 m. birželio 27 d. buvo įkurta Lietuvos šaulių sąjunga. Spalį bermontininkams užėmus Kretingos apskritį, į šaulių organizaciją jungtis jos vadovybė ragino ir Kretingos krašto gyventojus, kuriems iškėlė užduotį rinkti duomenis apie bermontininkų judėjimą, užpuldinėti pavienius jų būrius, ardyti Bajorų–Priekulės (Latvija) geležinkelį, Kretingos–Telšių plentą ir tiltus. Šauliais rūpintis buvo pavesta apskrities gydytojui Feliksui Janušiui. Pirmieji šauliai pradėjo veikti Darbėnų valsčiuje. Vieni šaltiniai būrio įsteigimo data laiko 1919 m. spalio 4 d., o kiti teigia, kad darbėniškius šaulius kunigas Petras Umbrasas-Černiauskas subūrė 1920 m. spalio 10 d. Tarp pirmųjų šaulių buvo Pranas Pocius, Juozas Ruokis, Kostas Medutis ir Vladas Kiauleikis. Tokiu būdu darbėniškiai tapo XV (Kretingos) rinktinės 1-uoju būriu. 1920 m. šaulių būriai pradėjo veikti Gargžduose, Salantuose, 1921 m. – Kretingoje, Palangoje, Skuode, Lenkimuose, Mosėdyje, 1922 m. – Grūšlaukėje, Kartenoje, Plateliuose ir Notėnuose, 1923 m. – Kuliuose. 1924–1935 m. šaulių grandys ir būriai atsirado Aleksandrave, Aleksandrijoje, Budriuose, Daukšiuose, Endriejave, Ersloje, Gintališkėje, Kalnalyje, Kaukolikuose, Laukžemėje, Mikoliškėse, Raguviškiuose (1929 m. būrio vadovybė persikėlė į Jokūbavą), Rūdaičiuose, Šatėse, Veiviržėnuose, Vėžaičiuose. Moksleivių šaulių būriai veikė Kretingos, Palangos ir Skuodo progimnazijose, Pranciškonų gimnazijoje. Paskutiniai 1939 m. susibūrė Negarbos piliakalnio, Aisėnų, Šventosios moterų ir Skuodo gimnazijos šaulių būriai. 1935 m. reorganizavus šaulių valdymą, 4-asis (Kretingos) būrys peraugo į kuopą, prie kurios buvo prijungti Rūdaičių, Jokūbavo ir Pranciškonų gimnazijos šaulių būriai.
Savo kūryba dalinasi ir su kitais
Kalniškiuose veikia Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos narės Aldonos Valatkienės tapybos darbų paroda. Aplinkinius savo produktyvumu stebinanti – parodoje eksponuojami per pastaruosius kelis mėnesius nutapyti darbai – moteris kukliai vylėsi, kad kada nors jai pavyks savo kūryba pasidalinti ir su kitais. O šią svajonę išpildė Kretingos rajono kultūros centro Kalniškių skyriaus vedėja Kalniškių bendruomenės pirmininkė Rita Viskontienė ir Kretingos viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kalniškių filialo bibliotekininkė Zina Metrikienė, Kalniškių kaimo ir jo apylinkių žmones pakvietusios į jaukią popietę-susitikimą su darbų autore. Parodoje eksponuojami A. Valatkienės peizažai, kuriuos moteris daugiausiai ir tapo. Piešia ji akrilu, o darbai priskirtini naiviojo meno krypčiai. „Tapyti pradėjau būdama 74-erių, neturėdama jokio meninio išsilavinimo. Ši paroda – tarsi mažytė duoklė naujai atrastai laisvei, kuri leido pasinerti į seniai širdyje nešiotą aistrą menui“, – prisistatydama kalniškiečiams teigė A. Valatkienė. Ji ypač pasidžiaugė bendryste su tautodailininke literate Laimute Kasparavičiene, kuri stumtelėjo ir pamokė ne tik tapyti, bet ir paragino neslėpti darbų, atvirkščiai – dalintis kūryba su kitais. Moters užsidegimą ilgus vakarus skirti menui, drobėms, teptukams ir dažams, palaikė dukterys Rita ir Živilė, vyras Eugenijus, meistraujantis rėmelius paveikslams, molbertus. „Kai po dienos darbų visi eina miegoti, aš pradedu tapyti. Potėpis po potėpio, ir žiūriu, kad jau gili naktis“, – A. Valatkienė sakė labai vertinanti tą ramybę, kurią jai teikia malonus pomėgis, todėl dabar jau ir kitiems vyresnio amžiaus žmonėms patartų viena – neužsisklęsti savyje, ieškoti tos kūrybos kibirkštėlės, kuri uždega ir leidžia realizuoti save.
Atskleistos senos sodybos Juodupėnuose paslaptys
Žmonių išsaugotos senos sodybos slepia ne vieną paslaptį, kurias neretai pavyksta atskleisti. Kretingos rajono Juodupėnų kaime savo giminės sodybą puoselėjantis kretingiškis Darius Grigaitis palėpėje, tarp senų rakandų, atrado dėžutę, kurioje jo dėmesį patraukė įdomūs istoriniai dokumentai: „Ūkvaizdžių sutartis“ ir jo senelio Kazimiero Grigaičio testamentas.
Ūkvaizdžiai – senas dar Jurgio Pabrėžos (1771–1849) žemaičių vestuvių papročių raštuose minimas terminas – sudėtinė pasirengimo vestuvėms dalis, dar vadinama priešjungtine sutarimi. Per ūkvaizdžius, kuriuose dalyvaudavo jaunosios tėvai, jaunojo piršlys ir liudininkai, buvo galutinai susitariama dėl merginos atsineštinio turto – pasogos, į ūkvaizdžių sutartį surašant ne tik suderėtą pinigų sumą, bet ir gyvulius, ūkio padargus, baldus, darbo įrankius ir pan. Ūkvaizdžių sutartis buvo surašoma jaunosios namuose prie liudytojų ir patvirtinami jų parašais. Šios jaunosios turto peržvalgos buvo praktikuojamos tik tarp pasiturinčių ūkininkų, kai neturtingieji apsieidavo be jokių peržiūrų ir pasogos derėtuvių. 1940 m. balandžio 6 d. sudarytoje ūkvaizdžių sutartyje Alkos kaime, prie Salantų, gyvenę ir 30 ha ūkį valdę Barbora ir Kazys Beniušiai, išleisdami savo dukterį Oną (1916–1996) už Juodupėnų kaimo gyventojo Liudviko Grigaičio (1915–1988) pasižadėjo būsimai šeimai skirti 2 tūkst. litų pinigais, iš kurių 1 tūkst. litų prie kraičio, kai likusi dalis turėjo būti išmokėta 1941 m. ir 1942 m. po 500 litų kasmet. Prie to priklausė ir arklys, pakinkytas vienkinkiuose ratuose, ir 4 karvės, iš kurių viena melžiama duodama prie nuotakos kraičio, o likusios dvi melžiamos ir viena mitulė atiduodamos vėliau, taip pat 3 kiaulės ir 3 avys. Prie kraičio pridedam viena drabužių šėpa ir šėpa indams, taip pat skrynia ir pusskrynė, dvi lovos su patalyne, dvi kėdės, stalelis ir audimo staklės, keturi lovos užtiesalai, vadinamieji divonai, ir antklodė.
Bajorų kapinaitės mena savito miestelio gyvenimą
Dabartinė pietrytinė Kretingos miesto dalis – Bajorai, ilgus šimtmečiais buvusi Rytų Prūsijos dalis, išsaugojo ne tik šiam kraštui būdingų raudono mūro statinių, bet ir senąsias evangelikų liuteronų kapinaites, primenančias apie šios ryškios bendruomenės gyvavimą. Miesto seniūnijos rūpesčiu, šios kapinaitės atnaujintos. Išlikę vertingų paminklų Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė sakė, kad evangelikų liuteronų kapinaitės, kuriose jau nebelaidojama, tarsi tapusios geležinkelių įkaite, mat prošal jas nuolat zuja traukiniai. Be to, apleistos jos nyko, buvo betampančios aplinkinių Briedžio ir Klaipėdos gatvių gyventojų šunų vedžiojimo vieta. Todėl buvo susirūpinta šias kapinaites sutvarkyti: iškirsti aplinkui augę menkaverčiai krūmai, kapinės aptvertos kaldinto metalo tvora, kad atitiktų originalią, kokia buvo įrengta gerokai prieš šimtmetį. Dabartinių kapinių plotas – 0,14 ha, o jų ribos sudaro 35x40 m ploto stačiakampį. Jame išlikę metalinės tvoros liekanų, senovinių metalinių ažūrinių kryžių, taip pat – per 10 antkapinių tipinių betoninių paminklų. Alyvų krūme į žemę smenga medinio kryžiaus liekanos. Senosios evangelikų liuteronų kapinės Bajoruose, Kretingos rajono paminklotvarkininkės Medos Skersienės teigimu, yra įregistruotos Kultūros paveldo vertybių registre: iš vertingųjų savybių išskiriami metalinės tvoros liekanos ir senieji šiam kraštui būdingi kaltiniai metalo kryžiai. M. Skersienės žodžiais, iš visų Kretingos rajone esančių evangelikų liuteronų kapinių – pastarosios dar yra J. Jablonskio g. Kretingos mieste, Mažučių kaime Darbėnų seniūnijoje, Rūdaičiuose ir Raguviškiuose – Bajorų kapinaitės, kažkada apleistos, o dabar su ypatinga priežiūra sutvarkytos dėl vertingųjų savybių.
|
|
