Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Grafaitė Aleksandra Marija Sofija Marcelina Tiškevičiūtė Kretingos dvaro Žiemos sode. Nežinomas fotografas. Apie 1908 m. Kretingos muziejus

Kretinga garsėja kaip vienuolynų miestas, kuriame gilias tradicijas turi pranciškonai. Tačiau dalis kretingiškių savo gyvenimą siejo ir sieja ir su kitomis vienuolijomis. Tarp jų buvo grafaitė Aleksandra Tiškevičiūtė, pasirinkusi tarnystę Mirštančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijoje.

Būsimoji vienuolė gimė 1893 m. liepos 15 d. grafų Aleksandro ir Marijos Puslovskytės Tiškevičių šeimoje, motinai priklausančiame Rusijos imperijos Lenkijos Karalystės Suvalkų gubernijos Išlaužo dvare, buvusiame tarp Prienų ir Kauno. Tai buvo ketvirtasis grafų vaikas ir antroji dukra, kuri tėvo, motinos ir senelės iš tėvo pusės garbei buvusi pakrikštyta Aleksandra Marija Sofija, o taip pat krikšto metu gavo ir ketvirtąjį – Marcelinos vardą.

Aleksandros tėvai po santuokos nuo 1887 m. gyveno Lentvario dvare, o vasaras mėgo leisti Nemuno kairiajame krante stovėjusiame Išlaužo dvare, kurį grafienė Marija Tiškevičienė buvo gavusi kraičiui. Tačiau netrukus po mergaitės gimimo šeima persikėlė į kitą Lietuvos kraštą – į Kretingos dvarą, kuris Aleksandrui Tiškevičiui atiteko paveldėtojams galutinai pasidalinus mirusio tėvo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) nekilnojamąjį turtą.

Vyresniesiems broliams Stanislovui ir Juozapui išvykus mokytis į Liepojos ir Mintaujos gimnazijas, Aleksandra su seserimis – dvejais metais vyresne Marija ir vieneriais jaunesne Elena augo namie, prižiūrimos guvernančių. Sesutei Marijai 1896 m. kovo 14 d. netikėtai nuo ūmaus smegenų uždegimo mirus, ji liko vyriausia mergaite šeimoje.

Mokslo žinių pagrindus mergaitė įgijo namuose, kur ją su jaunesnėmis seserimis Elena, Ona, Izabele, Imakulata ir broliais Kazimieru bei Jurgiu mokė samdomos mokytojos. Nuo vaikystės formuojantis Aleksandros asmenybei ir pažiūroms didelės įtakos turėjo religingumu ir dievobaimingumu pasižymėjusios motina Marija ir senelė Sofija Tiškevičienė, taip pat teologija besidominti ir asketišką gyvenimą gyvenusi teta, tėvo sesuo, filantropė Marija Tiškevičiūtė (1871–1943), išugdžiusios mergaitei tvirtą tikėjimą, pamaldumą, meilę artimajam.


Moksliniu leidiniu pagerbė krašto tyrinėtoją Igną Jablonskį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-01-21
Archeologę humanitarinių mokslų daktarę Eglė Rimkienę, prieš pusantrų metų pradėjusią dirbti Kretingos muziejuje, žavėjo jos pirmtako savamokslio kraštotyrininko ir archeologo Igno Jablonskio asmenybė, kurios veiklos įprasminimui ji ėmėsi surengti konferenciją ir išleisti mokslinį leidinį.

Leidinio pagrindą sudaro mokslinės publikacijos.

Kretingos muziejaus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėjos Eglės Rimkienės rūpesčiu neseniai išleistas mokslinis leidinys „Kretingos rajono archeologiniai tyrimai ir perspektyvos“, skirtas Lietuvai svarbaus kraštotyrininko inžinieriaus, savamokslio archeologo, Kretingos rajono Garbės piliečio Igno Jablonskio 110-osioms gimimo metinėms. Šis leidinys ne tik plačiai nušviečia I. Jablonskio darbus, šios asmenybės svarbą archeologijai, kraštotyrai, etnografijai, – jame taip pat apžvelgiami ir naujausi Kretingos rajono archeologiniai tyrimai.

Sutelkė šalies mokslininkus

Pasak E. Rimkienės, leidinys gimė iš mokslinių pranešimų, kurie buvo perskaityti pernai I. Jablonskio 110-osioms gimimo metinėms Kretingos muziejuje surengtoje konferencijoje.

Per 100 puslapių apimties leidinyje – 8 publikacijos, parašytos 14 autorių. Penki jų – Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė Nijolė Raudytė, Vilniaus universiteto mokslininkai Lijana Muradian ir Algimantas Merkevičius, Klaipėdos universiteto mokslininkas Gintautas Zabiela – savo publikacijose atskleidė J. Jablonskio – Lietuvos pajūrio krašto kultūros paveldo, pilkapių ir piliakalnių tyrinėtojo – biografiją, bibliografiją, mokslinę veiklą ir jos svarbą Kretingos krašto ir visos šalies kontekste.

Šie ir kiti mokslininkai – Medeina Gailiūtė iš Vilniaus universiteto, Audronė Bliujienė, Tomas Rimkus ir Linas Daugnora iš Klaipėdos universiteto – apžvelgė ir svarbiausius atliktus Lietuvos pajūrio, Kretingos miesto ir rajono – Kluonalių, Andulių – apylinkių archeologinius tyrinėjimus.


Marija Tiškevičiūtė. Fot. Carl Sylberg. Klaipėda, XIX a. pab. Kretingos muziejus

Šiemet sukako 150 metų, kai gimė filantropė, lietuvių spaudos bendradarbė, knygnešių rėmėja, pirmojo lietuviško vaikų darželio steigėja Marija Tiškevičiūtė, visą savo sąmoningą gyvenimą paaukojusi labdaringai veiklai, o gyvenimišką kelią pabaigusi kančiose Sibiro lageryje.

Marija buvo antroji grafų Juozapo ir Sofijos Horvataitės Tiškevičių duktė. Tačiau likimas taip lėmė, kad anksti mirus pirmajai dukrai Sofijai, tapo vyriausia dukterimi. Ji gimė 1871 m. lapkričio 22 dieną. Vaikystę leido Lentvario dvare ir Vilniuje. Šeimai persikėlus į 1874 m. naujai įsigytą Kretingos dvarą, Marija augo jame, o vasaras leido tėvui priklausančiame Palangos dvare.

Nuo lopšio ją augino auklė Scholastika Michalovska, o nuo penkerių metų – prancūzė Marija Fajard. Sukakus devyneriems metams, tolesniu auklėjimu ir mokymu rūpinosi Paryžiuje mokslus baigusi, iš Lenkijos į Kretingą atvykusi mokytoja Justina Dmochovska, mokiusi religijos, istorijos, literatūros, gamtos ir geografijos mokslų, prancūzų kalbos, taip pat fizikos ir logikos. Anglų kalbai ir matematikai buvo samdoma mokytoja iš Anglijos, o vokiečių kalbai ir muzikai – iš Vokietijos.

Anglų kalbos mokytojos dažnai keitėsi. Didžiausios įtakos Marijai turėjo 1887 m. atvykusi Margarita Sent Kler (Margaret Saint-Clair, 1865–1924). Jos tėvas Jungtinėje Karalystėje vadovavo berniukų kolegijai, todėl dukra gavo gerą išsilavinimą. Be anglų kalbos ir matematikos, ji mokė dar algebros ir geometrijos. Marija labai susibičiuliavo su Margarita, kelis kartus vyko su ja į Jungtinę Karalystę, lankydama draugės tėvus ir artimuosius.

Sesuo Elena Klotilda prisimena, kad Marija buvo stipri ir savarankiška asmenybė, sunkiai pasiduodanti brolių ir kitų įtakai. Nuo jaunų dienų ji turėjo ambicingų mokslo siekių. Gilindama matematikos žinias, įkalbėjo tėvus papildomai samdyti mokytoją iš Palangos progimnazijos, kuris atvykęs į dvarą kartą per savaitę dėstė aukštąją matematiką. Be to, Marija papildomai mokėsi fizikos, filosofijos, poezijos, greta anglų, prancūzų, vokiečių, rusų išmoko esperanto kalbą. 1908 m. bandė studijuoti Miuncheno universitete, tačiau netrukus studijas metė.

Nuo mažens būdama giliai tikinti, domėjosi teologija, kurios mokė Peterburgo dvasinės akademijos auklėtinis, Palangos progimnazijos kapelionas kunigas Jonas Mickanevskis. Ieškodama atsakymo į tikėjimo klausimus, skaitė filosofines ir teologines knygas. Laikydamasi krikščioniškų vertybių, pasirinko asketišką gyvenimo būdą, tarnystę Dievui, atsisakė santuokinio gyvenimo, pasiaukojo labdaringai veiklai, rūpinimuisi vargšais ir našlaičiais.

Kretingoje Marija lankė pagalbos prašančius vargšus, rūpinosi parapijos prieglaudos išlaikytiniais. Įkalbėjo seseris paimti nuolatinei globai ir auklėjimui po našlaitę, kol jos sulauks pilnametystės. Joms išlaikyti iš savo pinigų, tėvų skiriamų kiekvieną mėnesį asmeninėms išlaidoms, pasamdė prie vienuolyno gyvenusias davatkas, kurios našlaites prisiėmė į namus, prižiūrėjo ir maitino. O Marija su seserimis sutartomis dienomis našlaites lankė, vedė joms pamokas, siuvo sukneles ir apatinius rūbus, rūpinosi, kad jos išmoktų siuvėjos amato. Marijos auklėtinė vėliau per nelaimingą atsitikimą neteko kojos, todėl grafaitės rūpesčiu Varšuvoje vargšei buvo pagamintas kojos protezas. Be to, ji rūpinosi po vestuvių į Lenkiją išvykusios sesers Elenos Klotildos globota našlaite, kurią sėkmingai ištekino už vyro.


B. H. Tiškevičius su vaikais Zakopanės kalnų kurorte, 1892 m. rugpjūtis

Šiais metais Lietuvoje pristatytas žinomo Lietuvos kolekcininko Gedimino Petraičio (1956–2021) viename Vokietijos antikvariatų įsigytas grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) apie 700 fotografijų rinkinys – didžiulis jo nuopelnas Lietuvos kultūrai ir jos istorinio atminimo išsaugojimui.

G. Petraičio dėka B. H. Tiškevičiaus darytos nuotraukos sugrįžo į Lietuvą, o jo vardas – į Lietuvos istorinį atminimą. Šiais metais surengtos trys jo fotografijų parodos ir aukciono namų „ARS VIA“ išleista 382 puslapių knyga „Sugrįžimas. Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935)“.

1891–1898 metų nuotraukos iš Gražinos ir Gedimino Petraičių rinkinio, kurį sudarė fotografijos istorikas Dainius Junevičius, tapo neeiliniu šalies kultūrinio gyvenimo įvykiu. 1866 m. mirus vienam turtingiausių Lietuvos žmonių grafui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui, jo turto paveldėtojas keturiolikmetis B. H. Tiškevičius tapo vienu turtingiausių žmonių Europoje, paveldėjęs didelius turtus Prancūzijoje ir Rusijoje. Gimęs 1852 m. gruodžio 9 d. Nemėžyje, šalia Vilniaus, anksti tapo našlaičiu, jo tėvui Mykolui Tiškevičiui (1825–1853), kilusiam iš šios giminės Logoisko šakos Ukrainoje, anksti mirus nuo džiovos, o po 7 metų 1860 m. nuo tos pačios ligos mirus ir jo motinai Vandai. Tapęs didžiulių turtų savininku, įgijęs gerą išsilavinimą, jis galėjo sau leisti laisvai gyventi, keliauti po pasaulį ir pramogauti. 1874 m. išplaukęs jachta į Šiaurės Ameriką, jis iš ten grįžo jau vedęs Klarą Elizabetę Bankroft (Clara Elizabeth Bancroft, 1857–1883). 1876 m. pradžioje grafas įsigijo jo užsakymu Prancūzijoje, Havro uosto laivų statykloje, pastatytą dvistiebę jūrinę jachtą, kurią pavadino „Žemaitej“, tai yra „Žemaitija“, kuria plaukiojo po pasaulį ir vėl apsilankė JAV. Jachtos įgulą sudarė per 30 žmonių, ši jachta ir po jos pardavimo 1879 m. kitam savininkui iki pat jos žūties 1914 m. buvo laikoma gražiausiu Prancūzijos burlaiviu.

B. H. Tiškevičiaus šeima susilaukė 3 vaikų, gyveno Paryžiuje, Nicoje, Portugalijai priklausiusioje Madeiros saloje.


Į Vydmantų koplyčios zakristiją, parapijos klebono Karolio Petravičiaus rūpesčiu, pargabenti Nelly ir Arvydo Paltinų dovanoti baldai, buities daiktai ir jų naudota muzikos įranga

Skrynelėje – moteriški N. Paltinienės mažmožiai.

Vydmantų parapijos kleboną Karolį Petravičių ir Lietuvos estrados pasaulio žvaigždes Nelly ir Arvydą Paltinus siejo ilgametė – du dešimtmečius, ligi sutuoktinių mirties trukusi, bičiulystė. Vykdant legendinių atlikėjų valią, jų muzikos studijos įranga ir buities daiktai iš Vokietijos buvo pargabenti į Lietuvą, į būsimą Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčią. Kol kas N. ir A. Paltinų kambarys-studija įrengtas koplyčios zakristijoje: ir šiandien ten galima užeiti ir pasijausti tarsi patekus į svečius pas Lietuvos estrados legendas.

Svetainėje skamba Nelly dainos

„Emigravę į Vokietiją 1982-aisiais, N. ir A. Paltinai gyveno nuomojamame bute. Po sutuoktinių mirties praėjus 3 mėnesiams, jeigu nebūtume išvežę jų valia mums palikto turto, viskas būtų išversta į šiukšlyną. Atiduoti turtą muziejui nėra taip paprasta, o čia, koplyčioje, galima netgi kavos atsigerti iš Nelly ir Arvydo pamėgtų puodelių“, – atvėręs duris į zakristiją, kalbėjo K. Petravičius. Išsyk patenkama į nedidelę svetainę-muzikos studiją su kukliais baldais: „Ant šito fotelio mėgdavo sėdėti Nelly, ant ano – Arvydas. Galite prisėsti, paliesti Nelly mėgstamą šalikėlį“, – rodydamas ant fotelio atkaltės gulintį juodą plonytį šaliką, K. Petravičius kvietė jaustis laisvai.

Jis aprodė estrados žvaigždžių Vydmantų bažnyčiai, kurios statyba abu domėjosi, padovanotą muzikos įrangą „Napsound“ – pultą, kolonėles, klavišinius, kuriais grojo A. Paltinas, ir mikrofonus, kuriais 40 metų naudojosi Nelly. Uždėjo jos dainų plokštelę, kad kuo labiau būtų juntama buvusių šeimininkų dvasia. Kietajame diske – visa A. Paltino kūryba, netgi – neišleisti kūriniai, kuriuos kompozitorius kaupė preciziškai.

Paėmęs į rankas Nelly pamėgtos Salomėjos Nėries poezijos rinktinės tomą, K. Petravičius vartė dainininkės pažymėtus lapus ir, sakė, pagal kai kuriuos eilėraščius pats sukūręs muziką, – šie tapo muzikalaus, ypač gražiu balsu apdovanoto Vydmantų klebono atliekamomis dainomis.


Sofija ir Stasys Japertai su vaikais Birute ir Vytautu savo namuose Darbėnuose prie fortepijono. Apie 1928 m. S. Japerto archyvas

Tarpukariu Lietuvos miesteliuose gyvenę inteligentai stengėsi suburti vietos gyventojus blaiviai ir kultūringai leisti laisvalaikį, švęsti šventes, taip paįvairinant kasdienį gyvenimą. Vienas jų buvo Darbėnų vargonininkas Stasys Japertas (1890–1961).

Jis gimė 1890 m. Šilalės miestelyje, ten baigė ir pradžios mokyklą. Jau vaikystėje pajuto trauką muzikai, turėjo gerą muzikinę klausą ir balsą. Prasidėjus I pasauliniam karui, 1914 m. carinės Rusijos valdžios, paskelbusios visuotinę mobilizaciją, paimtas į jos kariuomenę, tarnavo kavalerijos dalinyje, dalyvavo mūšiuose Rytų Prūsijos fronte prieš vokiečius, sužeistas į koją pateko į jų nelaisvę. Išvežtas į karo belaisvių stovyklą Vengrijos sostinėje Budapešte čia iki pat karo pabaigos dirbo metalo liejykloje, iš kur 1918 m. sugrįžo į Lietuvą. Nusprendęs savo gyvenimą paskirti muzikai, privačiai mokėsi vargonininko profesijos, nes ji Lietuvoje buvo reikalinga ir gerbiama, užtikrinusi ir stabilias pajamas. 1921 m. persikėlęs gyventi į Kvėdarnos miestelį, čia vargonavo vietos bažnyčioje, netrukus vedė iš ūkininkų šeimos kilusią Sofiją Audinytę (1901–1942), kuri 1922 m. pagimdė pirmagimį sūnų Vytautą. Apie 1924 m., pakviestas Darbėnų klebono Petro Kažukausko (1881–1934), ieškojusio bažnyčiai gero vargonininko, su šeima atvyko į Darbėnus ir čia praleido visą likusį savo gyvenimą, žmonėms palikęs šviesius prisiminimus. Jo šeima įsikūrė dar ir šiandien išlikusiame raudonų plytų parapijos namų I aukšte, dviejų kambarių su virtuve bute. Pirmame aukšte gyveno ir bažnyčios zakristijonas su šeima bei varpininkas, čia buvo įsikūrusi ir atskirą įėjimą turėjusi arbatinė. Gyvenant šiame name pasaulį išvydo: 1924 m. – Birutė, 1928 m. – Aldona, o 1931 m. – ir Stasys, kurio dėka ir gimė šis pasakojimas.


Jono Karolio Chodkevičiaus šeima

  • Mūsų žmonės
  • 2021-11-19
Jono Karolio Chodkevičiaus portretas, sukurtas pagal Sofijos Chodkevičiūtės piešinį. Dail. Karolis Majeris, 1840 m. Kretingos muziejus

Minint Kretingos miesto, bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400-ąsias metines, daugiausia dėmesio buvo skirta jo žygdarbiams, šlovingoms pergalėms ir atminimui įamžinti. Viso to šešėlyje liko genialaus karvedžio šeiminis gyvenimas ir naujausi biografiniai faktai.

Tradiciškai teigiama, kad Jonas Karolis Chodkevičius gimė 1560 m. Vilniuje. Tačiau dar 2014 m. lenkų istorikas, Liublino Marijos Kiuri-Skladovskos universiteto profesorius Marianas Stanislavas Chachajus vienoje iš savo publikacijų didžiojo etmono gimimo data nurodė 1570/1571 metus. Todėl šiemet minint Jono Karolio Chodkevičiaus metus, jis buvo pajaunintas dešimčia metų, daugelyje laidų, publikacijų, dokumentų ir šventės atributikoje karvedžio gimimo datą nurodant 1570 metus.

Jonas Karolis atstovavo katalikiškai Chodkevičių giminės Bychavo šakai, kurios pradininkas buvo jo senelis, Žemaičių seniūnas ir Trakų, vėliau – Vilniaus, kaštelionas Jeronimas Chodkevičius († 1561 m.), vizito pas popiežių metu 1555 m. iš Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V gavęs paveldimą Bychavo, Muišės ir Šklovo grafo titulą. Šią giminės šaką tęsė Jeronimo sūnus, Žemaičių seniūnas, Livonijos valdytojas ir Lietuvos didysis maršalka Jonas Chodkevičius († 1579 m.) ir jo sūnūs – Aleksandras, tapęs Trakų vaivada, ir jau mums gerai žinomas Jonas Karolis. Jiedu 1592 m. pasidalino tėvo paliktas valdas, iš kurių pagrindinė ir didžiausia Bychavo grafystė atiteko Jonui Karoliui, o Šklovo grafystė su Muišės miestu ir dvaru – Aleksandrui. Be to, broliams atiteko po keletą mažesnių valsčių Naugarduko vaivadijoje ir Žemaičių seniūnijoje, taip pat dveji rūmai Vilniuje.

Jonas Karolis vedė du sykius. Pirmąja žmona tapo našlė Sofija Mieleckaitė-Olelkaitienė, gimusi 1567 m. Sandomiere. Jos tėvas grafas Mikalojus Mieleckis (1546–1585) buvo Podolės vaivada ir Lenkijos kariuomenės didysis karūnos etmonas, o motina – iš Pinsko kilusi kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo duktė Elžbieta (1550–1591).


„Atpildas“ už tai, kad tėvų namuose veikė bunkeris

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-11-19
Elvyra Žiliūtė, pati išgyvenusi sunkius pokario išbandymus, ligi šiol domisi partizanų istorija, skaitydama knygas.

Kretingiškės 88-erių Elvyros Žiliūtės gyvenimas pokariu priminė tikrą pragarą žemėje: jos tėvų namuose, miškų apsuptame Mikoliškių kaimo vienkiemyje, po grindimis buvo įrengtas Kardo rinktinės partizanų štabo bunkeris, kuriame lankydavosi ir šios rinktinės vadas Juozas Jucys, slapyvarde Margis. Aptikus bunkerį, prasidėjo E. Žiliūtės ir jos šeimos slapstymosi, vargo ir kančios metas.

Slėptuvė atsirado apsigyvenus patėviui

„Mūsų sodyba buvo labai graži, kol gyvas buvo mano tėvas Izidorius Žilius. Jis buvo kaimo veterinaras, kaip pasakodavo, caro kariuomenėje ėjęs tarnybą Kaukaze. Turėjo visokių padargų, technikos, dirbo žemę – jos buvo 15 ha. Dirbo daug ir sunkiai, nes už paveldėtą turtą turėjo išmokėti dalis 5 giminaičiams. Mano šviesi vaikystė ir baigėsi sulig tėvo mirtimi 1943-aisiais: tuomet aš buvau 9-erių, o brolis 7-erių“, – aiškiai savo gyvenimo detales prisiminė ir dėstė E. Žiliūtė.

Po 20-čia metų vyresnio savo vyro mirties Elvyros motina Stasė talkon į ūko darbus priprašė netoliese, pas ūkininką Kupšį už berną tarnavusį Vladą Šilgalį. Po kelerių metų jiedu susituokė, susilaukė dukters Virginos, kuri buvo 13-ka metų jaunesnė už Elvyrą. „Negalėčiau pasakyti, kada mūsų namuose atsirado bunkeris ir kaip jį iškasė – turbūt, naktimis, kai mes, vaikai, miegojome. Bet esant slėptuvę gerai žinojau – pro lauko duris reikėjo pereiti virtuvę ir kambarį, ji buvo įrengta po „prisėdnio“ – tamsaus koridoriaus – grindimis. Žinojau, kad ten yra partizanų štabas, mačiau visokių aparatų: spausdinimo mašinėlę, radijo siųstuvą, buvo gausu dokumentų – rinktinės archyvas, sienos laidais apraizgytos. Mūsų namuose nuolat būdavo žmonių: vieni išeidavo, kiti ateidavo, matydavau ir Margį – jis buvo ūkininkės Kupšienės, pas kurią tarnavo patėvis, brolis, bet bunkery nedažnai tepasilikdavo nakvoti“, – kalbėjo pašnekovė.


Senasis Kretingos miesto parkas

  • Mūsų žmonės
  • 2021-10-15
Dainų šventė Kretingos stadione 1961 m. Kretingos muziejaus nuotr.

Šokiai parko vasaros estradoje antrąją Marytės ir Antano Tamašauskų vestuvių dieną 1964 m. liepos 19 d. M. Tamašauskienės archyvas

Neseniai pradėto rekonstruoti senojo miesto parko istorija siekia beveik 100-metį. Istoriko Juliaus Kanarsko duomenimis, Kretingos dvaro Vaitiškių 21 ha sklypas miestui atiteko 1925 m. Žemės reformos komisijai jį suvalstybinus.

Vakarinė sklypo dalis buvo perduota apskrities savivaldybei miesto parkui įrengti ir gimnazijai statyti. Parkas buvo pradėtas kurti buvusiame dvaro parko užparkyje, vadintame Pušynu, kuriame iš tolo buvo matyti senos aukštos pušys, ir parko kūrimo darbai vyko visą tarpukarį. Be paprastų medžių, čia buvo sodinami ir vardiniai ąžuolai įvairių valstybinių, tautinių švenčių, jubiliejų ir iniciatyvų proga. Čia 1934 m. buvo pasodintas Tautos vado, o 1936 m. – Baltijos vienybės ąžuolai. Žymus Lietuvos miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975), 1929 m. nusprendęs Kretingos miškų urėdijos būstinę perkelti iš Darbėnų į Kretingą, susitarė su mokyklos vadovybe, kad iš jos sklypo prie Pušyno atskirtų ketvirtadalį hektaro urėdijos būstinei pastatyti. Tuo metu buvo mada kurti urėdijas dideliuose 10–15 ha sklypuose, kad urėdai galėtų ūkiškai tvarkytis, bet M. Daujotas, būdamas išsilavinęs žmogus, kultūrininkas ir visuomenininkas, nenorėjo didelę savo laiko dalį skirti žemės ūkio darbams. Jo pasirinkimu statyti urėdiją nedideliame sklype miesto ribose nebuvo patenkintas ir Miškų departamentas, bet, nežiūrint to, 1930 m. čia iškilo medinis pastatas, kuriame įsikūrė urėdijos raštinė, butai urėdui ir valytojai, keli kambariai archyvui ir tarnybiniais reikalais atvažiuojantiems žmonėms.


Kretingos miestas ir dvaras (kairėje) Prūsijos karalystės Klaipėdos apylinkių žemėlapyje. XVII a. Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Šiemet minime iškilaus karvedžio, Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400-ąsias metines. Jis garsėjo ne tik savo karinėmis pergalėmis, bet ir tuo, kad aktyviai rėmė Katalikų Bažnyčią, statė vienuolynus, bažnyčias, mokyklas ir prieglaudas. Vienas didžiausių jo nuopelnų Žemaičių seniūnijoje, greta Kražių jėzuitų kolegijos įsteigimo, buvo Kretingos miesto, arba Karolštato, su bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynu ir bažnyčia įkūrimas.

Kretingos dvarą Jonas Karolis paveldėjo 1592 m. gegužės 18 d. Kartu su šia valda Žemaičių seniūnijoje jam atiteko Skuodas ir Grūstė, Vilniuje – mūriniai rūmai, Naugarduko vaivadijoje – Liachavičai, Svisločius ir Gnezna, o Vitebsko vaivadijoje – Bychavas.

Žemaičių seniūnijoje pagrindinė Chodkevičių valda nuo 1568 m. buvo Skuodo dvaras, šalia kurio Jono Karolio tėvas Jonas įkūrė katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčias, pastatė savo vardu pavadintą Johanesbergo miestą, į kurį pakvietė protestantus vokiečių pirklius ir amatininkus. Vis dėlto tėvo puoselėtas Skuodas nesusilaukė Jono Karolio ir jo žmonos Sofijos dėmesio.

Gali būti, kad nuo jaunų dienų katalikybės dvasia auklėtiems sutuoktiniams protestantiška Johanesbergo aplinka netiko, todėl jiedu susidomėjo šalia Prūsijos buvusia Kretinga, pro kurią nuo XVI a. pabaigos ėjo svarbus užsienio prekybos traktas. Čia jiedu sumanė kurti katalikybės citadelę, užkardančią protestantizmo plitimą žemaitiškose jų valdose. Sumanytojų valia šios citadelės branduoliu turėjo tapti bernardinų vienuolynas su greta esančiu katalikų miestu.

Vienas padavimų, pasakojančių apie vienuolyno ir miesto atsiradimą, mena, kad sykį iš karo žygio į Kretingą parvykęs etmonas prisėdęs dvare po mėgstamiausiu didžiuliu ąžuolu pailsėti. Jam susimąsčius apie ateities planus, ant peties nutūpusi baltu balandžiu apsireiškusi Apvaizda ir pašnibždėjusi mintį, kad šalia dvaro reikia pastatyti katalikų vienuolyną, bažnyčią ir miestą.

Vienuolynui ir miestui pastatyti reikėjo laiko ir lėšų, kurių dėl prasidėjusio karo su švedais steigėjams labai trūko. Todėl, atsiliepdamas į Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio raginimą remti katalikų misijas, Jonas Karolis dešiniajame Akmenos upės krante esančiose Kretingos kaimo kapinėse pirmiausia 1602 m. pastatė medinę katalikų bažnyčią. Jai prižiūrėti ir dvasiniu pavaldinių gyvenimu rūpintis pakvietė aktyviai katalikybę krašte skleidusius vienuolius bernardinus, kurie tais pačiais 1602 m. Radome vykusioje Mažesniųjų brolių observantų ordino Lenkijos provincijos kapituloje įkūrė Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyną su parapija.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas