Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Klaipėdos gatvė Vokietijoje 1904 m. išleistame Kretingos apylinkių žemėlapyje

Klaipėdos gatvė yra viena seniausių Kretingos gatvių, nors miesto dalimi ji tapo tik prieš 90 metų. Tačiau ilgus šimtmečius ja ėjo kelias į Vakarų Europą, o ties Bajorais buvusi valstybinės sienos užkarda skyrė kretingiškius nuo Vakarų civilizacijos.

Klaipėdos gatve nuo seno ėjo svarbus prekybos traktas, jungęs šiaurės vakarų Žemaitiją su Klaipėdos uostu. Ypač jo reikšmė išaugo XVI a. pabaigoje, kai po Valakų reformos gerokai pagausėjo eksportui auginamų grūdinių kultūrų derlius. Nuo Salantų ar Kartenos pusės vykę pirkliai su prekėmis į šį kelią per Akmenos upę kėlėsi prie Kretingos dvaro. 1609 m. suteikus Kretingai Magdeburgo teisę ir pastačius Karolštato miestą, iš jo turgavietės Klaipėdos kelio link buvo vykstama Birutės gatve, per Akmenos slėnyje kūpsančią salą. Nuo jos Pelėdos kalno šlaitu keliauninkai kilo į priešingame krante buvusį Kretingos kaimą, žemaičių vadintą Kretingsodžiu.

Apie Pelėdos kalną, nuo kurio prasideda Klaipėdos gatvė, iki šiol sklando įvairūs gandai. Vienas jų mena, kad ant kalno stovėjusi Kretingos pilis. Esą, kryžiuočiams ją užpuolus, pilies gynėjai taip gerai paslėpė savo turtus, kad tvirtovę užėmę užpuolikai nieko nerado. Pasakojama, kad kartą per metus kalno papėdėje ties Akmena atsiveria urvas, vedantis į pilies požemius. Esą, ne vienas drąsuolis pro šį urvą išėjo ieškoti paslėptų lobių, tačiau grįžti iš požemių nė vienam nepavyko. Ant Pelėdos kalno gatvės pradžioje, dešinėje jos pusėje, XVII–XVIII a. stovėjo trys Kretingos kaimo sodybos. Vienoje jų, ties kryžkele su Palangos vieškeliu, veikė smuklė. Toliau, sienos su Prūsija (Vokietija) link, abipus kelio plytėjo bendrosios kaimo ganyklos ir pievos. Nuo jų į vakarus tęsėsi dirbami laukai, už kurių ošė beržynas. Kitapus valstybinės sienos vokiečių teritorijoje dešinėje kelio pusėje driekėsi Lampzaičių (Lampsaten), tarp kelio ir Akmenos upės – Bajorų (Bajohren), o gatvės gale arčiau santakos su Tenže – Šlažių (Schlaszen) kaimų žemės.


Tursunali Kuzijev su uzbekų ir rusų kalba išleista Stasės Vaineikienės knyga „Pabėgėlės užrašai“.

2022 m. nuotr. iš interneto

Santykius tarp tautų, nepriklausomai nuo jas skiriančių atstumų, kultūrinių ir religinių skirtumų, kuria ne tik šalių diplomatai, bet ir seniau gyvenusių žmonių knygos, laiškai ir atsiminimai.

2016 m. Taškento sendaikčių turguje nusipelniusio Uzbekistano kultūros veikėjo Tursunali Kuzijevo įsigytame 1892 m. vokiečių kalba išleistame Martyno Liuterio „Senojo ir Naujojo Testamento“ leidinyje, tarp knygos puslapių, rastas atvirlaiškis užminė mįslę, kurios įminimas sugrąžino mus į prieš 100 metų Vidurinėje Azijoje vykusius dramatiškus įvykius, kurių dalyviai ir liudininkai buvo palangiškių Stasės ir Liudo Vaineikių šeima.

T. Kuzijevas šioje knygoje rastą daktaro L. Vaineikio apie 1921–1922 m. rusų kalba rašyto ir iš Palangos išsiųsto atviruko, kuriame buvo pavaizduotas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus paveikslas „Regėjimas“, kopiją nusiuntė dar nuo 1988 m. Lietuvos kultūros fondo suvažiavimo laikų pažįstamam vilniečiui visuomenininkui Ričardui Garuoliui, su kuriuo jis ilgą laiką palaikė gerus tarpusavio santykius, susirašinėjo. Atvirlaiškyje matoma tik laiško, rašyto vienam Vidurinėje Azijoje pasilikusių ten sutiktų daktaro bičiulių, gal ir lietuvio, pabaiga, kurioje jis kviečiamas atvykti į Lietuvą ir jam paaiškinama paveikslo „Regėjimas“ vizija – valstybės herbas, vaizduojantis iš gilaus miego pabudusią Lietuvą. T. Kuzijevą sužavėjo daktaro L. Vaineikio (1869–1938) asmenybė, jo profesinė, kultūrinė ir tautinė veikla, o sužinojęs, kad jo žmonos S. Vaineikienės knygoje „Pabėgėlės užrašai“ aprašyti 1914–1921 m. įvykiai Vidurinėje Azijoje, jis užsidegė idėja šią knygą uzbekų ir rusų kalbomis išleisti Uzbekijoje.


Bronė Liniauskienė: nepamirštamas pedagogės ir poetės tandemas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2023-03-17

Pedagogė Bronė Liniauskienė, kurią visą gyvenimą lydėjo kūryba, „Pajūrio naujienoms“ yra sakiusi, kad kitos profesijos žmogumi savęs neįsivaizduoja: „Jeigu galėčiau pakartoti gyvenimą, vėl būčiau mokytoja“.

Pedagogė ir poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė ir Kretingos rajono Garbės pilietė Bronė Liniauskienė, dėl gimtosios kalbos ir poetinio žodžio puoselėjimo tapusi Kretingos legenda, šiemet kovo 20 dieną būtų šventusi savo 100-mečio jubiliejų. Keturis dešimtmečius ji dirbo dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja ir mokė gimtosios kalbos grožio, išleido 7 poezijos knygas – paskutinioji jų buvo rinktinė „Kregždės praauga dangų“.

Kai B. Liniauskienė šventė savo 85-metį, teko su ja rengti interviu „Pajūrio naujienoms“. Tuomet B. Liniauskienė sakė mananti, kad kretingiškiai, ypač buvę kolegos ir mokiniai, ją labiau žino kaip mokytoją, o ne kaip poetę. „Aš visąlaik mokiau vyresniųjų klasių mokinius. Tai – labai įdomūs žmonės, su kuriais galima buvo kalbėtis įvairiomis temomis. Net jeigu keli mokiniai klasėje buvo smalsūs, verta buvo dirbti vien dėl jų, – prisiminė mokytoja, patikindama, kad kitos profesijos žmogumi savęs ji neįsivaizdavo. – Jeigu galėčiau pakartoti gyvenimą, vėl būčiau mokytoja.“

Mokytojos B. Liniauskienės darbą visą gyvenimą lydėjo ir kūryba. Ji tikino, kad poezija nuo vaikystės jai buvo atgaivos šaltinis. „Mano atrama – žemė ir tėviškė. Visąlaik gedavau tėviškės, savos žemės kampo, kurių anksti netekau. Todėl mano poezija nėra moderni ir jauniems žmonėms ji nepatinka“, – tuomet samprotavo kūrėja. Per visą jos poeziją – nuo ankstyvosios iki pačios brandžiausios – brėžiama laiko linija. Vieno gyvenimas toks, kito – kitoks: laikas kažką palieka, kažką nusineša. Džiaugsmas ir ašaros – taip pat laikinumo požymiai.

Senatvė neužgožė gyvenimo geismo

Tuomet devintą dešimtį įpusėjusi iškili moteris atrodė žvali, išsaugojusi itin gerą atmintį ir šviesų protą. Jos būtį apsunkino vien tai, kad po sudėtingų kojų operacijų sunkiai vaikščiojo, bet, tikino, kaitę telefonai nuo pokalbių su draugėmis, gyvenančiomis visoje Lietuvoje, aplankydavę ir buvę mokiniai.

„Neturiu kojų, bet turiu rankas, akis, galvą, aiškų protą. Man bjauru klausytis, kaip seni žmonės kalba apie „smertį“. Iš tikrųjų, kalbėdami apie mirtį, jie galvoja apie gyvenimą. Čia tik virkavimai, savęs gailestis. Kai reikės, „smertis“ pats ateis, nepriklausomai nuo kalbų apie ją“, – realistiškai į žmogaus egzistavimo reiškinius tuomet žvelgė B. Liniauskienė. Ligi gyvenimo pabaigos pedagogė ir poetė nesiskyrė su savo ištikimiausiais draugais – knygomis, ypač poezijos ir naujausios lietuvių autorių prozos. Jų parūpindavo artimieji: duktė Audronė Liniauskaitė, Klaipėdos universiteto docentė psichologijos mokslų daktarė, ir anūkas Antanas Kairys, dabar – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas.

Dzūkijoje dabar įsikūręs poetės sūnus Jonas Liniauskas dvi kadencijas – nuo 2002 iki 2011-ųjų – buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. Trys Jono vaikai, poetės anūkai, pasirinkę humanitarines specialybes: Jonas jaunesnysis dėsto filosofiją, Povilas baigė Dailės akademiją, o Gabrielė pasirinko socialinius mokslus.


Rėmelis su Sofijos Stefanijos ir Mikalojaus Tiškevičių (?) nuotrauka iš Sofijos Stefanijos Tiškevičienės buto. XIX a. pab.

Kretingos muziejaus fondai

Iš Kretingos dvariškių ryškesnį pėdsaką dvaro istorijoje paliko tarnautojai brolis ir sesuo Jonas ir Sofija Stefanija Šostakai, taip pat grafų valdų finansinę apskaitą vykdęs Sofijos Stefanijos sutuoktinis Mikalojus Tiškevičius. Grafų bendrapavardis Mikalojus Juozapas Karolis Tiškevičius (1834–1901) gimė Šiaulių krašto bajorų Eleonoros Henrikaitės ir Pranciškaus Tiškevičiaus šeimoje. Ši šeima grafų Tiškevičių giminei nepriklausė, todėl neturėjo grafo titulo. Panašu, kad šeima buvusi iš smulkių dvarininkų, todėl sūnus, gavęs savo luomui priklausantį išsilavinimą, didelių valdų nepaveldėjo, o tapo valstybės tarnautoju.

Vedęs garsios vokiečių kilmės Pakruojo krašto baronų Grotusų giminės atstovę Pauliną fon Grotus, su žmona atsidūrė Palangoje. Čia 1864 m. kovo 9 d. jiedu susilaukė sūnaus Mečislovo Julijono, kurį kovo 22 d. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje pakrikštijo vikaras Leonas Narkevičius. Kūdikio krikštatėviais tapo artimas motinos giminaitis baronas Julijonas fon Grotusas ir Antanina Petkevičienė, o jų asistentais buvo bajoras krikštamotės vyras Julijonas Petkevičius su krikštatėvio žmona Marija fon Grotus.

Duomenų apie žmonos ir sūnaus likimą neturime, tik žinome, kad Paulina fon Grotus-Tiškevičienė anksti iškeliavo amžinybėn. O našliu likęs Mikalojus Tiškevičius užsitarnavo kolegijos sekretoriaus rangą ir persikėlė į Kretingą, kur įsidarbino grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių dvaro administracijos buhalteriu.

Kretingoje jis susipažino su tarnautoja Sofija Stefanija Šostak. Juos 1883 m. vasario 20 d. sutuokė bernardinų (pranciškonų observantų) bažnyčios kuratas Juozapas Laniauskis. Santuokos liudininkai buvo bajoras Liudvikas Dirmontas, kolegijos asesorius Stanislovas Girinas, grafo Juozapo Tiškevičiaus dvaro reikalų tvarkytojas Juozapas Vainora ir kiti kilmingi asmenys.


Kretingiškiai vaikinai pasirengę ledo žaidimui su kamuoliuku. 1923 m.

Jono Grudzinsko archyvas

Nuo senų laikų kretingiškiai suprato, kad sportas – ne tik sveikata, bet ir puikus būdas laisvalaikiui leisti. Mus pasiekusiose tarpukario nuotraukose jie džiaugiasi ne tik vasaros, bet ir žiemos sporto malonumais, ko mes šiandien jau beveik nebeturime.

1923 m. žiemą ant Pranciškonų vienuolyno tvenkinio ledo susirinkęs jaunimas avi ne tik tuo metu prabanga laikytas pačiūžas, bet ir rankose laiko niekur nematytas ilgas medines lazdas su jų gale pritvirtintu plokščiu skrituliu, kuriomis buvo gainiojamas kamuoliukas. Gali būti, kad iki Kretingos dar neatėjus XIX a. viduryje Kanadoje pradėtam žaisti ledo rituliui, kuris lakūno Stepono Dariaus iniciatyva Kaune pradėtas žaisti 1922 m., kretingiškiai mėgavosi savo pačių sugalvotu ar kažkur matytu žaidimu ant ledo, kai ilgomis medinėmis lazdomis dvi komandos stengėsi įmušti kamuoliuką į priešininko vartus. XX a. 4-ą deš. ant Pranciškonų vienuolyno tvenkinio ir Akmenos upės ledo jau buvo žaidžiamas ledo ritulys. Ir čia pasižymėjo Pranciškonų gimnazijos mokiniai, su didžiuliu azartu, nepaisydami spaudžiančio šaltuko ir nuo jūros pučiančio šalto vėjo, savo pačių iš medžio išdrožtomis lenktomis lazdomis ir pirktinėmis pačiūžomis gainioję guminį ritulį.


Olgos Ganočkaitės dienoraščio užrašas

Kiek yra žinoma, O. Ganočkaitė nemėgo fotografuotis ir jos nuotraukų nėra daug išlikę. Iki šių dienų išlikęs nuolatinis bilietas – kretingiškės Ritos Nagienės kolekcijos dalis.

Ne per seniausiai „Pajūrio naujienų“ laikraščio redakciją pasiekė uteniškio Edmundo Kutkos rašinys, kuriuo jo autorius panoro papasakoti apie Kretingos ligoninėje dirbusią gydytoją radiologę Olgą Ganočkaitę, kuri savo gyvenime turėjo sąsajų ir su Utena. Atrodytų, kas gali būti bendro tarp Kretingos ir Utenos? Viskas paprasta – bendravimo tiltus tarp miestų ir miestelių stato žmonės, kuriems svarbi bendrystė, kilnios idėjos, istorija ir joje įspausti žmonių pėdsakai.

Ėmėsi rašyti apie gydytojus

Utenoje gyvenantis Edmundas Kutka – senjoras, trisdešimt metų dirbęs Utenos trikotažo fabrike, o paskutinius 13 metų – tarnautoju Utenos ligoninėje. „Paskutinėje darbovietėje pamačiau medikų „virtuvę iš vidaus“. Visi dėkojame daktarams už sugrąžintą sveikatą, tik retai susimąstome, kiek kartų per dieną jie priima sudėtingus, rizikingus ir atsakingus sprendimus“, – pastebėjo E. Kutka.


Ana Kresck-Suchanek. Brolių Čižų fotoateljė. Vilnius, 1896 m.

Kretingos dvaro stalius ir orkestrantas Pranciškus Suchanekas. Fot. A. Bavarskis. Čekija, XIX a. II pusė

Kretingos dvare tarnavo nemažai dvariškių, atvykusių iš įvairių Europos kraštų. Vieni jų, atitarnavę sutartą laiką, netruko išvykti, kiti – pritapo šiame krašte ir liko jame iki gyvenimo pabaigos. Tarp Kretingos žemėje prigijusiųjų buvo iš Čekijos kilusi dvaro tarnautojų Suchanekų šeima.

Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) mėgo muziką, meilę kuriai dar vaikystėje išugdė jį mokęs kompozitorius, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, miesto teatro orkestro dirigentas Stanislovas Moniuška. Tarnaudamas Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantu ir 1-ojo Sumų husarų pulko karininku, iš jo apsaugos kuopoje tarnavusių kazokų Juozapas subūrė karinį orkestrą, kuris vasaromis grodavo dvaro parke grafui parvykus atostogų.

Išėjęs 1882 m. į atsargą, pulkininkas Juozapas Tiškevičius neteko karinio kazokų orkestro. Todėl jis sumanė suburti rūmų orkestrą, kurio branduoliu tapo profesionalių muzikantų įgūdžius turintys tarnautojai čekai, atvykę 1883 m. su šeimomis iš Austrijos–Vengrijos. Orkestras, kuriam vadovavo vilnietis smuikininkas Mikalojus Vaičekauskis, koncertuodavo Kretingos dvaro rūmuose ir parko rotondoje. Jo koncertų klausytis susirinkdavo Tiškevičių šeimyna, grafų svečiai, dvaro tarnautojai ir tarnai, valdžios įstaigų Kretingoje ir Palangoje valdininkai, valdinių mokyklų mokytojai, vasarotojai iš Palangos ir Juodkrantės. Orkestras taip pat koncertuodavo Palangos kurorte, artimiausiuose Kuršo gubernijos ir Rytų Prūsijos miestuose. Po poros metų orkestras iširo, o muzikantai išvyko į kitus dvarus arba sugrįžo į tėvynę. Kretingoje pasiliko tik čekas stalius Pranciškus Suchanekas su šeima.


Kretingos grafų Tiškevičių šeimos nariai ir dvariškiai Bajorų geležinkelio stotyje, išlydint į Prancūziją grafą Benediktą Henriką Tiškevičių. 1893 m.

B. H. Tiškevičiaus nuotr.

Kretinga ir Klaipėda – miestai kaimynai, kuriuos skiria tik 25 km, ilgą laiką priklausė skirtingoms valstybėms, ir tik po 1923 m. vasario mėnesio jie tapo vienos valstybės dalimi.

Iki 1892 m., kai buvo nutiestas Klaipėdos–Bajorų geležinkelis, bendravimas tarp kretingiškių ir klaipėdiečių vyko sausumos keliais, kertant valstybių sieną, kai vėliau keliaujantieji į Kretingą ir iš jos galėjo atvykti ir išvykti geležinkeliu, nes Bajorus ir Kretingą skyrė tik keli kilometrai. 1893 m. vasarą į savo giminaitės grafaitės Elenos Klotildos Marijos Ostrovskos vestuves iš Prancūzijos į Kretingos dvarą geležinkeliu atvykęs keliautojas ir fotografas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius savo gimines ir dvariškius įamžino prie naujai pastatytos Bajorų geležinkelio stoties, kuri buvo vadinama šiauriausia Prūsijos geležinkelio stotimi. Rytų Prūsijos valdžia, nutiesusi geležinkelį iki Bajorų, prie pat valstybinės sienos su Rusijos imperija, tikėjosi, kad Rusija atsakys tuo pačiu, ir kroviniai iš jos per Kretingą pasieks ir Klaipėdos uostą, bet ji nebuvo tuo suinteresuota, proteguodama savo Baltijos jūros uostus.

Tad pirmąjį geležinkelį Kretingoje 1915 m. teko nutiesti patiems vokiečiams, okupavusiems Lietuvą, karo su Rusija metu. Geležinkelis nuo Bajorų buvo pratęstas iki Priekulės miestelio Latvijoje, taip sujungiant Vokietijos Karaliaučiaus–Klaipėdos ir Rusijos Liepojos–Romnų geležinkelius. XIX a. pab.–XX a. pr. tarp Kretingos ir Klaipėdos arkliais traukiamais vežimais daugiausia keliaudavo prekyba besivertę Kretingos krašto žydai, sezoninio darbo ekonomiškai stipresnėje Vokietijoje ieškantys kretingiškiai ir į Klaipėdos turgus ir muges vykstantys valstiečiai.


Ir kas mūsų Žemė būtų be dorų žmonių

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2023-01-20

Miriama Rest-Lazarus

Kai praėjus savaitei po Vėlinių Kretingoje, senosiose kapinėse, vilnietis architektas Tauras Budzys atminimo ženklu, liudijančiu, kad čia amžino atilsio yra atgulusi Pasaulio tautų teisuolė, pažymėjo Marijos Savickienės kapą, o „Pajūrio naujienos“ apie tai parengė publikaciją (PN 2022 11 18), atsiliepė Kaune gyvenantis Chaimas Bargmanas, kuris neabejojo, kad ši istorija privalo turėti tęsinį.

Mergaitę grąžino tėvui

„Yra žinoma, kad Marija Savickienė išgelbėjo žydų mergaitę, tačiau pagal oficialiai pateikiamas žinias, turiu nuojautą, kad kažko trūksta, kad pasakojimą dar reikėtų papildyti“, – Ch. Bargmanas atskleidė, kad tai galima padaryti, suradus mokytoja ilgus metus dirbusios pačios Marijos Savickienės ir žurnalistės Janinos Semaškaitės 1991-aisiais metais išleistą knygelę „Marijos medelis Marijai“ – tokia ji yra išsaugota Kretingos viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kalniškių ir Kūlupėnų filialuose.

Šiame 1eidinyje ir yra papasakota istorija apie tai, ką M. Savickienė išgyveno, gelbėdama žydų vaikus, o moters gyvenimo peripetijas aprašiusi J. Semaškaitė daug dėmesio skyrė ir prisiminimams apie nacių žiaurumus ir beviltišką Kauno geto žydų padėtį.

Marija Savickienė

Ir išgelbėjo jų ne vieną, tai yra ne tik Miriamą Rest – vokiečių okupacijos metais mokytoja M. Savickienė yra išgelbėjusi iš Kauno geto 8 žydų vaikus, paslėpusi juos, parūpinusi jiems globėjus. Paskutiniąją išgelbėtą mergaitę – 1941 m. rugsėjo 3 d. Kauno gete kalinių Restų šeimoje gimusį vaiką (gete gimdyti buvo griežtai draudžiama, o jeigu taip nutikdavo – naciai kūdikius iškart atimdavo iš motinų, tačiau Restams pavyko kūdikį nuslėpti) – ji įsidukrino, tačiau vėliau atidavė tėvui, nors, pagal Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus projekto „Išsigelbėjęs vaikas“ medžiagą, Marija ir Jonas Savickai, netekę savo dvimečio sūnaus, norėjo įsivaikinti mažylį ir 1943-aisiais priglaudė Miriamą Rest su sąlyga, kad ji vaiko niekada nebeatiduosianti.

Savo įdukrai M. ir J. Savickai davė Nijolės vardą. Mergaitės motiną Dorą Rest ir vyresniąją seserį Henę nužudė vokiečiai. Tėvui Hileliui Restui pavyko pabėgti, kai jį vežė darbams į Vokietiją, o pasibaigus karui, mažylės tėvas parsirado gyvas ir sveikas. Nors ir labai skaudu buvo Marijai skirtis su mergaite, dukterį jam atidavė. „Kaip neatiduosi, – sakė ji žurnalistei. – Juk nieko gyvo iš jo artimųjų nebuvo likę. Tik vienintelė dukrelė...“

Knygos bendraautorė rašo: „Atsiklaupė tada Hilė Restas ant kelių prieš mokytoją, neatpažįstamai suvargęs po geto kančių ir pabėgėlio klajonių, ir nepajėgė žodžio pratarti. Tik bučiavo jos rankas... O šalia stovėjo penkiametė jo dukra, nepažįstanti savo tėvo. Juk ją dar mažytę, vos gyvą iš bado, mokytoja parsinešė paslėptą maišelyje. Ji stovėjo ir vis klausė: „Kodėl šitas dėdė klūpo? Kodėl verkia? Mama, pasakyk, kad neverktų...“

Kad mažajai nebūtų didesnės dvasinės traumos, mokytoja nieko neaiškino... Paslėpusi ašaras, palaimino dukrą ir, papuošusi gražiausiais drabužėliais, išruošė į ilgą nežinios kelią. Tai buvo pati sunkiausia diena mokytojos gyvenime: per keletą metų, kol Nijolė paaugo, mokytoja ją ne tik pamilo, ji nejautė, kad tai ne jos pačios gimdytas kūdikis. Su mažąja Nijole tarytum išvažiavo namų džiaugsmas ir viltis.“


Gyvenęs laisvos tėvynės dvasia

  • Mūsų žmonės
  • 2022-12-16

Jonas Grudzinskas su skauto uniforma.

Alfonso Survilos nuotr., 1926 m.

Ne vienas tarpukariu užaugęs ir meilės savo tėvynei dvasia gyvenęs jaunuolis priešinosi Lietuvos valstybės okupacijai, nepriklausomai nuo to, kokios spalvos ji buvo. Kretingiškis Jonas Grudzinskas (1912–1992) užaugo aktyvaus kretingiškio politiko ir visuomenininko, provizoriaus Vlado Grudzinsko (1868–1936) šeimoje, kuri šiaurinėje Viešosios aikštės dalyje nuo 1914 m. turėjo savo namą su jo pirmame aukšte veikusia vaistine.

J. Grudzinskas buvo antras vaikas šeimoje, nuo pat mažens pasireiškęs kaip aktyvus moksleivis. Būdamas paauglys jis priklausė skautų organizacijai, o sulaukęs pilnametystės 1930 m. tapo Šaulių sąjungos nariu, žengdamas savo tėvo, kuris buvo pirmasis šaulys Kretingoje, pėdomis. Šaulių sąjunga nepriklausomoje Lietuvoje atliko didžiulį darbą, mokant jaunimo ne tik pilietiškumo ir meilės tėvynei, bet ir jos gynimo nuo potencialių priešų įgūdžių. 1931 m. baigęs Klaipėdos lietuvių gimnaziją, J. Grudzinskas pasirinko inžinieriaus kelią, 1932 m. rudenį įstojęs į Kauno universiteto technikos fakultetą. Čia jis netrukus įsiliejo į studentų šaulių būrį, o 1933 m. tapo ir studentų korporacijos „Plienas“ nariu. 1936–1937 m. jis buvo jaunesniųjų narių vadas, kai 1939 m. buvo išrinktas ir visos studentų korporacijos, kurios siekis buvo savo narius išauklėti gerais inžinieriais ir dorais valstybės piliečiais, vadu. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai, šauliai, kariškiai buvo paskelbti sovietinio režimo priešais, kuriuos reikėjo izoliuoti nuo visuomenės, vėliau juos fiziškai sunaikinant sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas