|
|
|
Mūsų žmonėsPirmosios Lietuvos elektrinės statytojai
Šiemet sukanka 140 metų, kai grafo Juozapo Tiškevičiaus Kretingos dvare buvo pastatyta pirmoji Lietuvos vandens ir šiluminė elektrinė, nuo 1883 m. rudens tiekusi elektros šviesą dvaro parkui ir Žiemos sodui apšviesti. Restauruotas dvaro elektrinės pastatas išliko iki šių dienų. Jame veikia Kretingos muziejaus etnografinė ekspozicija „Saulės ratu“, o elektros stoties gamybinėse patalpose – saldainių dirbtuvės-kavinė „Dvaro saldaininė“. Iki šiol oficialiai buvo laikomasi nuomonės, kad pirmoji Lietuvos elektrinė atidaryta 1892 m. kunigaikščio Bogdano Oginskio Rietavo dvaro lentpjūvėje. Tačiau likus trejiems metams iki jos įkūrimo, 1889 m. Kaune išleistoje „Kauno gubernijos informacinėje knygoje 1890 metams“ jos sudarytojas Konstantinas Gukovskis rašė, kad Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus žiemos sode „vakare įsižiebia elektros lemputės.“ Abiejų dvarų didikai Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius ir Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis buvo geri bičiuliai, dideli naujovių mėgėjai, nuolat sekę naujausius mokslo ir technikos pasiekimus ir stengęsi juos pritaikyti savo dvaruose. Dar iki įkuriant pirmąją elektrinę jiedu 1882 m. nutiesė pirmąją Lietuvos telefono ryšio liniją, sujungusią Rietavo, Plungės, Salantų, Darbėnų, Grūšlaukės (Pesčių) ir Kretingos dvarus. XIX a. 8–9 deš. energetikos technikoje buvo padaryta labai svarbių išradimų, atvėrusių galimybę naujai energetikos rūšiai – elektros energetikai vystytis. Naujo tipo energijos gamybos mašina – elektros generatorius ir universalus šiluminis variklis – garo turbina buvo svarbiausi energetikos technikos pasiekimai, kurie sukėlė revoliuciją energetikos istorijoje. Sukūrus elektros srovės generatorių pavyko realizuoti elektros apšvietimo idėją. Pirmosios hidroelektrinės buvo pastatytos 1876–1881 m. Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o pirmoji elektrinė su garo mašinomis – 1882 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš pradžių elektros energija daugiausia naudota tik apšvietimui. Tuo metu elektra neturėjo strateginės reikšmės, todėl elektrifikacija rūpinosi ne valstybė, o pramonininkai ir didikai. Lietuvoje pirmasis tai padaryti sumanė vienas turtingiausių krašto didikų Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius, o planus jam įgyvendinti padėjo ištikima jo gyvenimo palydovė ir šeimos biudžeto tvarkytoja žmona Sofija Horvataitė-Tiškevičienė.
Architektas, atnešęs į Kretingą dalelę Krokuvos
Kad 1619 m. pastatyta Kretingos katalikų bažnyčia šiandieną yra trinavė, kurioje gali sutilpti ne tik parapijiečiai, bet ir visi norintieji, turime būti dėkingi jos 1908–1912 m. rekonstrukcijos organizatoriams, vykdytojams ir rėmėjams. Vienas jų – Krokuvoje gyvenęs lenkų architektas, restauratorius Slavomiras Odživolskis (Slawomir Odrzywolski, 1846–1933).
Gimęs kilmingoje bajorų šeimoje, 1860–1866 m. mokėsi Krokuvos technikos institute, jį baigęs 1866–1869 m. mokslus tęsė Berlyno Bauakademijoje, kurioje buvo rengiami aukštos kvalifikacijos statybos inžinieriai-architektai. Nuo 1878 m. apsigyvenęs Krokuvoje, 1878–1909 m. buvo Krokuvos technikos instituto profesorius, 1887–1913 m. – vienos Lenkijos pietinių sričių – Galicijos architektūros paminklų apsaugos architektas, įvairių architektūros, meno ir paminklų apsaugos draugijų narys. Iki šiol daugiausia Krokuvoje ir jos apylinkėse išlikę šio architekto projektuoti daugiabučiai gyvenamieji namai, bažnyčios, visuomeniniai pastatai. Jo žymiausias paminklų restauratoriaus darbas – 1885–1904 m. vykęs Vavelio katedros Krokuvoje vidaus ir išorės restauravimo projektas. Pagal jo projektus 1890 m. pagamintas poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) iš Paryžiaus parvežtiems palaikams skirtas sarkofagas, virš Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos (1260–1333) sarkofago rekonstruotas baldakimas, o 1895–1898 m. pagal jo projektą iškilo Žygimanto bokšto-varpinės viršutinė dalis, turinti savyje įvairių architektūros stilių elementų. Šioje stilingu, virš Krokuvos senamiesčio besistiebiančiu bokštu papuoštoje varpinėje skamba 5 varpai, iš kurių žymiausias – Žygimanto varpas. Šis beveik 13 tonų su jo elementais sveriantis varpas nulietas 1520 m.
Palanga kviečia į atsinaujinusį burmistro Jono Šliūpo muziejų
Palangoje, greta Birutės parko, Vytauto gatvės gilumoje, po kapitalinio remonto šį lapkritį duris lankytojams vėl atvėrė Jono Šliūpo muziejus, priklausantis Lietuvos nacionaliniam muziejui. Įsikūręs istorinėje medinėje kurorto viloje, pastatas vertingas ne tik kaip kultūros paveldas, bet ir vieta, skirta nušviesti ir įamžinti J. Šliūpo – įžymaus Lietuvos aušrininko, publicisto, gydytojo, humanitarinių ir teisės mokslų garbės daktaro, pirmojo Palangos miesto burmistro – šios pareigos prilygsta dabartinei mero pareigybei – gyvenimą ir veiklą.
Atkūrė bendromis pastangomis Ši dar XIX a. pabaigoje grafų Tiškevičių statyta medinė vila 1930–1944 metais tapo pagrindiniais daktaro J. Šliūpo, jo žmonos Grasildos bei judviejų sūnaus Vytauto namais. Vėliau pastato paskirtis keitėsi – pokariu čia veikė kultūros namai, vaikų darželis, švietimo įstaiga. Senoji pastato dalis išliko nepakitusi.
Pastato renovacija truko vienerius metus, kol sulaukta džiugaus momento – jo atidarymo iškilmių, į kurias perkirpti juostelę šio muziejaus vadovė Nijolė Laužikienė pakvietė Nacionalinio muziejaus generalinę direktorę Rūtą Kačkutę, Palangos miesto merą Šarūną Vaitkų ir kultūros ministrą Simoną Kairį. Meras Š. Vaitkus pasidžiaugė, kad atkurtoji J. Šliūpo vila priklauso XIX a. kurorto mediniam paveldui, kuris šiandieną išgyvena renesansą ir jį dar labiau praturtins greta jau atkurtų Kurhauzo, Anapilio pastatų. Ir išvien su R. Kačkute gyrė kokybišką šiuos objektus atkūrusių restauratorių – bendrovės „Pamario restauratorius“ – darbą. R. Kačkutė akcentavo, kad bendromis pastangomis, įskaitant Kultūros ministeriją ir Palangos miesto savivaldybę, pavyko atkurti istorinį pastatą, kur visuomenei atverta dar viena kultūrinė erdvė pažinimui ir bendrystei – galimybė lankytis parodose, renginiuose, pokalbiuose. Tam skiros edukacinės erdvės antrame pastato aukšte, į kurias naujai įrengtu liftu gali patekti ir neįgalūs žmonės.
Šv. Kazimieras – Kretingos globėjas
Šiemet sukako 565 metai, kai gimė šventasis Kazimieras – Lietuvos ir Lenkijos dangiškasis globėjas. Jis taip pat laikomas jaunimo, Maltos (Joanitų) ordino, viešajai tarnybai pasišventusių žmonių ir amatininkų, Vilniaus arkivyskupijos, Radomo ir Drohičino vyskupijų, Palermo (Italija), Ružanų (Baltarusija), Kvėdarnos, Nemunaičio ir Darsūniškio globėju, o Venesueloje jo garbei pavadintas San Kazimiro de Gviripos miestas. Nuo XVII a. vidurio iki XX a. 3 dešimtmečio šv. Kazimieras buvo ir Kretingos globėjas, o jo atvaizdas naudotas miesto antspaude ir herbe. Karalaitis Kazimieras į šį pasaulį atėjo 1458 m. spalio 3 d. Krokuvos karališkoje Vavelio pilyje, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir austrų princesės Elžbietos Habsburgaitės šeimoje. Iš pradžių jį auklėjo motina, išugdžiusi tvirtus dorybės, kuklumo, dievobaimingumo ir pamaldumo daigus. Nuo devynerių metų berniuką mokė ir auklėjo istorikas, Krokuvos kanauninkas Janas Dlugošas, italų humanistas, poetas Filipas Buonakorsi-Kalimachas.
Nuo vaikystės berniukas pagal motinos liniją buvo rengiamas tapti Vengrijos karaliumi. Todėl 1471 m. prasidėjus šioje šalyje politiniams neramumams, prieš karalių Matjašą I sukilę vengrų didikai pakvietė Kazimierą užimti sostą. Su samdinių kariuomene išžygiavęs sostinės Budos link, netrukus buvo priverstas grįžti atgal, nes vengrų didikai atsisakė palaikyti jo pretenzijas į sostą. Po šio žygio, per kurį trylikamečiui jaunuoliui teko patirti karo žiaurumus, jis tapo dar labiau pamaldesnis, o dvariškiai ne kartą ankstų rytą sutikdavo jį besimeldžiantį prie dar užrakintų bažnyčios durų. Pasinėręs į tikėjimą, jis pasižadėjo laikytis skaistybės, atsisakė vesti Vokietijos imperatoriaus Frydricho III dukterį. Paskatintas tėvo, 1475 m. įsitraukė į valstybės valdymą, o vyresniajam broliui Vladislovui tapus Bohemijos karaliumi, liko pagrindiniu Lenkijos karaliaus sosto įpėdiniu. Tėvui 1479 m. išvykus į Lietuvą, karalaitis nuo 1481 m. buvo karaliaus vietininkas Lenkijoje. 1483 m. tėvas jį pasikvietė į Vilnių, paskirdamas Lietuvos pakancleriu. Tačiau į Lietuvą jaunuolis atvyko jau sirgdamas klastinga džiova, dėl kurios, keliaudamas su tėvu į lenkų bajorijos suvažiavimą Liubline, buvo priverstas apsistoti Gardine. Jame 1484 m. kovo 4 d. 26-metis karalaitis iškeliavo amžinybėn. Jo kūnas buvo parvežtas į Vilnių ir palaidotas arkikatedros Švč. Dievo Motinos koplyčioje.
Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 100-mečiui
1923 m. rugsėjo 17–23 dienomis įvyko pirmasis visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. Kad suprastume mūsų šalies per 100-metį padarytą pažangą ir pokyčius, trumpai apžvelgsime šio surašymo rezultatus, didesnį dėmesį skiriant surašymo Kretingos apskrityje rezultatams. Visuotinio gyventojų surašymo būtinybė buvo jaučiama nuo pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., tačiau dėl įvairių priežasčių, ypač dėl valstybės sienos nepastovumo, anksčiau tai negalėjo būti įgyvendinta. 1922 m. spalio 11 d. einantis šalies prezidento pareigas Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis (1885–1969) ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas (1882–1967) pasirašė visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo įstatymą, numatantį šalies piliečių pareigas ir atsakomybę, kad surašymas praeitų sklandžiai ir per jį būtų pateikti teisingi duomenys. Už tai buvo numatyta griežta atsakomybė, nes atsisakiusieji pateikti duomenis ar suteikę galimai melagingas žinias galėjo būti baudžiami administracine pinigine bauda iki 100 litų arba areštu nuo 1 dienos iki 3 mėnesių. Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo komisijos pirmininku Ministrų Kabinetas paskyrė teisininką Antaną Merkį (1887–1955). Visa Lietuvos teritorija, išskyrus Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą ir neseniai prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą, buvo padalinta į 24 apygardas, ir kiekvienoje jų organizuota apygardos surašymo komisija. Apygardomis buvo laikoma 20 apskričių ir 4 miestai: Kaunas, Panevėžys, Šiauliai ir Vilkmergė (Ukmergė). Apygardos buvo skirstomos į rajonus, kuriuose darbą organizavo vedėjai, o rajonai – į apylinkes. Apygardų komisijų pirmininkais buvo skiriami apskričių viršininkai, kuriems talkino jų pavaduotojai ir 3 komisijos nariai, o 4 miestuose – jų burmistrai. Tautos šviesuolio Antano Patamsio odisėja jo anūko akimis
Savo senelio Antano Patamsio, garsaus prieškario Panevėžio fotografo, o emigracijoje JAV – tautos šviesuomenės elito ir nepriklausomybės siekio sambūrio atstovo, pranciškonų mecenato gyvenimą jo anūkas kretingiškis inžinierius, dailininkas, kraštotyrininkas Artūras Patamsis prilygina garsiojo Roberto Zemeckio filmo „Forestas Gampas“ pagrindiniam personažui. Nors jiedu – senelis ir anūkas – realiai niekada gyvenime nesusitiko, tačiau ne tik kraujo ryšys, bet ir likimo vingiai bei nuveikti darbai juos abu susiejo su Kretinga.
Prieškario Panevėžio ikonografas Savo tėvo Antano Patamsio, gimusio 1908 m. Ukmergės krašte, gyvenimą pagal jo paties magnetofono juostose paliktus gyvenimo įrašus, gerai pažino jo duktė Gražina, Artūro motina, dukart aplankiusi JAV gyvenusį ir 1996-aisiais autokatastrofoje žuvusį tėvą. Artūras nuodugniai išnagrinėjo savo senelio biografiją, lygino ir tikslino faktus muziejuose, o neseniai besilankant Panevėžio muziejuje, netikėtai tapo ir laidos „Daiktų istorijos“ herojumi. „Panevėžys įvertino mano senelio nuopelnus pagal tai, ką jis paliko savam miestui: jis buvo Karaliaus Mindaugo II pėstininkų pulko oficialus fotografas, net dukart įamžinęs Prezidento Antano Smetonos vizitą Panevėžyje. Aukštumų pasiekęs savamokslis fotografas, šio meno paslapčių išmokęs bajorų Montvilų, kurie buvo ne tik pažangūs ūkininkai, bet ir pramonininkai, kultūros puoselėtojai, dvare Troškūnuose. Jo tėvas, mano prosenelis Juozapas, tarnavo Troškūnų parapijoje maršalka. Beje, iš Troškūnų broliai pranciškonai 1939 m. persikėlė gyventi į Kretingos vienuolyną“, – pasakojimą pradėjo kretingiškis.
Muzikavimo tradicijos Kretingos dvare Tiškevičių laikais
Grafui Juozapui Tiškevičiui (1835–1891) Kretingos dvarą 1878–1883 m. pavertus šeimos rezidencija, dvaro rūmai tapo ne tik grafo valdų administraciniu centru, bet ir svarbiu reprezentaciniu objektu, kultūrinio šiaurės vakarų Žemaitijos regiono gyvenimo centru. Grafas didelį dėmesį skyrė muzikavimo tradicijoms puoselėti. Iš pradžių vasaromis dvaro parke grodavo karinis orkestras, vėliau muzikuodavo rūmų orkestras, o šiam išyrus koncertuodavo rūmų choras. Juozapas Tiškevičius nuo vaikystės mėgo muziką. Meilę jai išugdė grafaitį muzikos pagrindų mokęs kompozitorius, grafų Tiškevičių lankomos parapinės Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas Stanislovas Moniuška. Dar tarnaudamas Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantu, karininkas Juozapas Tiškevičius iš jam pavaldaus kazokų dalinio karių subūrė karinį orkestrą, kuris pasitikdavo grafo svečius Lentvario rezidencijoje. Šeimai apie 1878 m. persikėlus į Kretingos dvarą, parvykdamas atostogų grafas parsiveždavo ir karinį orkestrą, kuris, pasak dvariškio Vladislovo Suchaneko, „grodavo susėdęs po grybo pavidalo altana parke, jaunųjų liepų alėjų sankryžoje.“ Dėl sveikatos problemų pulkininkui Juozapui Tiškevičiui 1882 m. išėjus į atsargą, karinio kazokų orkestro neliko. Tuo metu Lietuvos ir Lenkijos dvaruose buvo madinga steigti orkestrus, kuriuose grodavo kviestiniai muzikantai, dažniausiai atvykę iš koncertinių orkestrų tradicijas puoselėjančios Austrijos-Vengrijos imperijos. Iš istorijos žinome, kad Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis į savo dvarą pasikvietė iš Berouno (netoli Prahos) kilusį Austrijos-Vengrijos kariuomenės orkestro muzikantą čeką Jozefą Eduardą Mašeką. Šis tapo Rietavo dvaro orkestro mokyklos vedėju, simfoninio ir pučiamųjų instrumentų orkestro dirigentu, o po kunigaikščio mirties tarnavo Salantų dvaro valdytoju.
Architektas, suprojektavęs išskirtinius senųjų kapinių vartus
Šiemet 110-ąjį jubiliejų švenčianti puošniausia Lietuvoje Kretingos II senųjų kapinių tvora su dviem aukščiausiais šalyje kapinių vartais iki šiol džiugina Vilniaus gatve einančius ar kapines lankančius žmones, ir tik retas žino, kad jų autorius – lenkų kilmės architektas statybos inžinierius ir pedagogas Juozapas Padlevskis (Jozef Padlewski, 1863–1943). Jis gimė 1863 m. Odesoje, lenkų kilmės dvarininkų šeimoje, kurios kelios kartos gyveno Ukrainoje. Į Odesą šeima persikėlė po to, kai jų dvarą netoli Berdičevo Ukrainoje už aktyvų tėvo brolio ir sūnėno dalyvavimą 1863 m. sukilime konfiskavo caro valdžia. Juozapas buvo trečias iš septynių caro armijos atsargos karininko šeimos vaikų. Įgijęs vidurinį išsilavinimą, J. Padlevskis 1885 m. mokslus tęsė Peterburgo civilinės inžinerijos institute, o 1891–1895 m. – Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje, kurią baigęs su pagyrimu buvo paskirtas į finansų ministerijos prekybos departamentą, kur jam teko projektuoti įvairios paskirties prekybinius pastatus. Nuo 1899 m. iki 1905 m. jis buvo autorių grupės, dirbusios statant didžiulį Peterburgo politechnikos instituto kompleksą, kuris ir šiandien yra didžiausias miesto architektūrinis ansamblis, narys. J. Padlevskis, kuris XX a. pirmą dešimtmetį vadovavo savo architektūros biurui Peterburge, dalyvavo daugelyje konkursų. Iki Pirmojo pasaulinio karo Rusijos architektūros spaudoje buvo paskelbta apie 13-a šio architekto cerkvių, katalikų bažnyčių, privačių namų, visuomeninių pastatų projektų.
Tremties dienoraščiai dar neužbaigti
Kokios spalvos rašalu į mūsų tautos istorinę praeitį reikėtų įrašyti tremties ir politinių kalinių patirtis? Sugriauti gyvenimai, išardytos šeimos, atimtos teisės sugrįžti į gimtąsias vietas, beprasmės žūtys... Kiek dar prireiks metų, kad tremties dienoraščiai pagaliau būtų užbaigti ir palikti ateities kartoms su palinkėjimu niekada to nepatirti. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Kretingos filialo vadovė Valerija Žalienė apgailestavo: „Buvusių tremtinių vis mažėja, ir mums, tremtinių, politkalinių vaikams, tenka didžiulė atsakomybė ne tik išsaugoti istorinį atminimą, bet ir pasistengti po kruopelę surinkti visus faktus, liudijančius apie neįtikėtino masto nusikaltimą žmonijai.“ Spalio 12 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos filialas paminės 35-erių metų įkūrimo ir veiklos sukaktį. Ji prisiminė, kad 1988 m. spalio 12 d. buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas. Steigiamasis susirinkimas įvyko Kretingos muziejuje, pirmieji šios visuomeninės organizacijos kūrėjai buvo Aldona Kruševičiūtė, Eugenijus Stoškus, Birutė Nedzinskienė ir kiti, tuomet vadovauti „Tremtinio“ klubui buvo išrinkta Aldona Kerpytė. Ji, taip pat A. Kruševičiūtė, E. Stoškus, Ignas Jablonskis, Danutė Krakauskienė buvo pirmieji klubo tarybos nariai, kurių rūpesčiu, anot V. Žalienės, LPKTS Kretingos filialas ir šiandien gali gyvuoti, vykdyti savo veiklą. Skyriui 9-erus metus vadovavo D. Krakauskienė, ją trumpam pakeitė Irena Milašienė, nuo 1998 m. iki šiol filialui vadovauja V. Žalienė. Ji, vardindama buvusius filialo narius, kurių dauguma jau išėję į nebūtį, teigė, kad šie žmonės, praėję Sibiro tremtį, lagerius, sugrąžino tą tautos istorijos dalį, kuri buvo ilgai slepiama, šalinama iš mūsų gyvenimo. „Prisimindami Sibire patirtas netektis, išėjusiuosius jau čia, Lietuvoje, skyriaus nariai istorinį teisingumą stengėsi atskleisti per dokumentiką, statė paminklus, iš užmaršties kėlė šeimų nuotraukas, rašė prisiminimus, leido poezijos knygas – taip kaupėme tremties archyvą ateities kartoms“, – V. Žalienė įsitikinusi, kad viešai skelbiama tremties istorija neleis užmiršti okupantų padarytų nusikaltimų mūsų tautai. Prieš pasitinkant LPKTS Kretingos filialo 35-erių metų sukaktį, savo išgyvenimais, patyrimais pasidalino būrelis buvusių tremtinių ar kitaip su skaudžiąja tautos istorija susijusių kretingiškių: be V. Žalienės, Regina Slušnienė, ilgametė Kretingos rajono kultūros centro buvusių tremtinių choro „Atminties versmė“ vadovė Rūta Jurgutienė, Zita Viluckienė, Algimantas Grigalauskas.
Drama prie Palangos krantų
XIX a. pabaigoje Palangą atradę Lenkijos dailininkai joje leisdavo vasaras, čia ilsėjosi ir kūrė, mums palikę įamžintus ne tik to meto Baltijos pajūrio vaizdus, bet ir realius įvykius. Vienas jų Stanislovas Vitkevičius (Stanislaw Witkiewicz, 1851–1915). Gimęs 1851 m. Kražių valsčiaus Pašiaušės kaime kilmingoje Žemaitijos bajorų šeimoje, čia gyveno iki 12 metų, gerai išmoko žemaitiškai, mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Už aktyvų tėvų dalyvavimą 1863 m. sukilime kartu su jais buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžo 1868 m. Netrukus įstojo į Sankt Peterburgo dailės akademiją, kur mokėsi iki 1871 m., vėliau dailės studijas tęsė Miuncheno dailės akademijoje, kurią baigęs 1875 m. apsigyveno Varšuvoje. 1884 m. vasarą į Palangą dailininkas atvyko kartu su žmona Marija ir iš karto buvo pakerėtas jos grožio. Jaunoji pora eidavo pasivaikščioti palei jūrą, pirko gintaro karolius, aplankė Tiškevičių rūmus Kretingoje, susitikdavo su pažįstamais, kurių nemažai taip pat poilsiavo Palangoje. Tapytojas ilsėdamasis neužmiršo ir darbo, sukūrė nemažai eskizų, kuriuos vėliau panaudojo kurdamas paveikslus. Jį žavėjo ne tik jūra, bet ir vietos žvejai, ypač žvejės. „Man be galo linksma, kad galiu kalbėti su jais žemaitiškai. Juos irgi linksmina tai, ką aš darau – stačiai raitosi iš juoko, kai pamato nupieštą ką nors iš savo tarpo arba kokį daiktą“, – savo laiške jis rašė tuo metu Saldutiškyje gyvenusioms savo motinai ir seseriai. Iš tik kelias savaites trukusios viešnagės Palangoje jis atsivežė keliasdešimt eskizų, iš kurių 1885–1892 m. aliejumi nutapė per 10 paveikslų, taip pat per 15 grafikos darbų.
|
|
