|
|
|
Mūsų žmonėsTrumpas atokvėpis nuo ledo ir smėlio
Labiau pasaulyje, negu Lietuvoje, žinomas ledo ir smėlio skulptūrų kūrėjas 39-erių Andrius Petkus šią vasarą ketina praleisti pajūryje: pasikvietęs grupę skulptorių iš užsienio, jis kurs parką šalia Antano Mončio muziejaus. Išvien su kolegomis iš Italijos, Olandijos ir Latvijos savo skulptūromis bei instaliacijomis jūros– laisvės–hipių tema jie žada paįvairinti Karklės muzikos festivalį.
Susiradęs mokytoją, atstatė prisiminimų tiltą
Mokyklose besibaigiant mokslo metams, 63-jų kretingiškis Virginijus Jagminas neslėpė jaudulio, po dešimtmečių vėl atgaivinęs ryšį su savo mylimu mokytoju Edmundu Bauža bei jo žmona Danute iš Kelmės, Notėnų kaimo, ir jaudindamasis rodė mokytojo nupieštą senąją mokyklą bei jam parašytą eilėraštį.
Darbėnų žydų istorija atgis užatlantėje
Medžiagą savo būsimai knygai apie Darbėnų miestelio žydus, jų istoriją ir likimus jau 10-metį renkąs Emory universiteto Atlantoje, JAV, hebrajų istorijos profesorius Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – mūsų krašte, savo žiniomis neseniai pasidalijo Darbėnų gimnazijos bendruomenės surengtoje konferencijoje „Darbėnų miestelis – 425: laikas, istorija, žmonės“.
Antano Mončio susirašinėjimai atgijo knygoje
Šį šeštadienį, gegužės 21-ąją, 19 val. Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje bus pristatyta naujai išleista dokumentinė knyga „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“.
Tris dienas trunkantis stebuklas
Skleidžiantis pirmiesiems pavasario žiedams ir atgimstant gamtai, Kretingos rajono kultūros centre aštuonioliktą kartą suskambėjo jūros ošimą primenančios fanfaros, pakilo tradicinė renginio vėliava ir beveik pusšimtis atžalyniečių paskelbė apie tarptautinio jaunimo teatrų festivalio-kūrybinės laboratorijos „Atžalyno scena 2016“ pradžią. Tris dienas gausus būrys teatralų pasklido po mūsų žalią miestą, jo gyventojams dovanojo savo kurtus spektaklius, bendravo vieni su kitais lietuvių, rusų, latvių, anglų bei flamandų kalbomis, dalinosi geromis emocijomis ir šiluma.
Prisiminimai gula į laiškus rašytojui
Kaune gyvenančiam rašytojui, knygos „Tremties vaikai“ autoriui Stanislovui Abromavičiui, nusprendusiam knygose įamžinti tautos kančias tremtyje, plaukia ir Palangoje gyvenančio tremtinio Petro Neverausko laiškai. Juose surašyti išgyvenimai, kuriuos jo šeima bei kiti tautiečiai patyrė būdami toli nuo Tėvynės.
Užgimusi lageryje, brandinta per visą gyvenimą
„Kai jaunos kaimynės, pamačiusios, kaip einam susikibę už rankų, ar pasikeliu nuo sofos, kur ilsinau galvą ant vyro kelių, pasako, kad ir jos taip darys, sulaukusios senatvės, aš jas raginu – darykit dabar, nelaukit, kol pasensit, iš pat pradžių būkit abudu kaip viena. Tarpusavy reikia pasiginčyti, bet nesipykti, o jei taip atsitiko, tuojau pat ir susitaikyti“, – kalbėjo 87-erių kretingiškė Stanislava Viskontienė, su savo dabar 89-erių vyru Bronislavu susipažinę Intos lageryje, o šiemet per Jonines švęsiantys darnaus santuokinio gyvenimo 60-metį. Valgė iš vienos lėkštės Abu šviesaus proto, kaip sakė, „prilaikantys“ humorą, kuris nuspalvina jų kasdienybę ir neleidžia įsiplieksti buitiniams konfliktams, sutuoktiniai nugrimzdo praeitin į atšiaurų Rusijos lagerių miestą Intą. Bendrą gyvenimą jiedu pradėję viename iš Intos rūsių, kur vietos buvę tik lovai ir mažai krosnelei. Valgę iš vienos lėkštės, gėrę iš vieno puodelio. „Ir vaikams gimus, iš įpročio mudu dar ilgai valgydavom iš tos pačios lėkštės“, – neslėpė sutuoktiniai. Intoj gulaguose tiesė kelius, kasė griovius, kirto mišką. Mieste buvo 5 vyrų lageriai ir 1 – moterų, kiekviename iš jų įkalinta po 5 tūkstančius kalinių. Ligi 1949-ųjų, kai ištrėmė Stanislavą, o Bronislovą – metais anksčiau, ten jau stovėjo rąstinių namų miestas, kurį buvo pastatę ankstesni belaisviai. Aplinkui miestą buvo išmėtyta ir daugiau lagerių. „Viename 15–20 kv. m ploto kambaryje gyvenom po 30 žmonių – miegodavom po 5–6 ant dviaukščių gultų palei sienas, apsisukti nelikdavo vietos. Ant kito šono naktimis visi versdavomės tuo pačiu metu. Kai išeidavom iš trobelės, pro vamzdį kildavo baltas garas – prikvėpuotas šiltas oras mums priminė tėviškės namus“, – pasakojo S. Viskontienė. Bronislovas papildė žmoną: „Skaudu būdavo išgirsti muziką – jaunystė gi, kojos kilnojasi, širdis daužosi, o tu – uždarytas, sargybinis su šautuvu varo į darbus“.
Prancūzai, nacistinės Vokietijos karo belaisviai, Klaipėdos krašte 1940–1945 metais
1939 metų rugsėjo 3 dieną prasidėjęs nacistinės Vokietijos ir Prancūzijos karas, ilgą laiką dėl armijų neveiklumo vadintas „Keistuoju karu“, 1940 m. gegužės 10 d. peraugo į „blickrigą“ – žaibišką ir galingą Vokietijos armijos puolimą, apeinant neįveikiama laikytą garsiąją prancūzų „Mažino“ gynybos liniją, pasibaigė kritus Paryžiui ir 1940 metų birželio 22 dieną pasirašius karo paliaubų aktą.
Nacionaliniam muziejui dovanojo giminės audeklus
Salantuose įsikūrę, bet didžiumą gyvenimo senovinėje sodyboje Jakštaičių kaime praleidę 80-metė Bronislava ir 86-erių Pranas Alonderiai maždaug prieš 100–150 metų giminės moterų išaustus paklotus padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Į šaukštą sutilpo statinė sriubos
Kiauleikiuose, tarp Kretingos ir Palangos, gyvenantis medžio skulptorius Virginijus Vaičiūnas šį pavasarį nustebino ne tik vilniečius, bet ir sostinės svečius, tradicinei Kaziuko mugei iš drebulės išskaptavęs didžiausią – 12 m – šaukštą, kaip tikino, ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse ir šiuo kūriniu pretenduojąs patekti į šalies rekordų knygą.
|
|
