|
|
|
Mūsų žmonėsAplodismentai Ramunei ir jos saksofonui
Sėkmingai baigusi Malmės (Švedija) muzikos akademiją, į Kretingą sugrįžo diplomuota saksofonininkė Ramunė Jašinskaitė. Kurti – įdomiau Tačiau gimtinėje per ilgai užsibūti muzikė neketina – įsikurs šalia esančiame gilias džiazo tradicijas turinčiame uostamiestyje, o kada nors galbūt ir sostinėje, kur taip pat nemažai bičiulių turi iš anksčiau. Merginos planuose – daugybė tarptautinių projektų, kuriuose dalyvauti kviesis senus pažįstamus iš Lietuvos, taip pat naujus draugus iš Skandinavijos šalių. „Man labai patinka ką nors sugalvoti naujo, kurti kompozicijas. Taip realizuoju save. Be to, esu iš tų menininkų, kurie visada groja tik savo sukurtus kūrinius, o ne tradicinius“, – atviravo R. Jašinskaitė. O ar daug laiko per dieną muzikei tenka praleisti prie natų ir mėgstamo instrumento? Pasirodo, – ne. Ji dirba, kada nori, ir tiek, kiek nori. „Būna dienų, kai negroju ir nerašau. Niekada nebaudžiu savęs. Juk mokytis, tobulėti galima lankantis ir kitų menininkų koncertuose, skaitant įdomią filosofinę literatūrą, semiantis įkvėpimo gamtoje“, – taip į šį klausimą atsakė Ramunė. Anot pašnekovės, šiuo metu jos muzikoje gausu improvizacijos, ji – įkvėpta skandinaviškojo džiazo stiliaus, kuris nuo amerikietiškojo skiriasi skambesiu, yra melodingesnis, labiau minimalistinis, sudėtingesnio ritmo. Didelės scenos baimės Ramunė niekada nejautė, bet lengvą jaudulį ir nerimą, kaip pasiseks, – visada. „Užlipus ant scenos, per pirmąsias kelias minutes mano pareiga akimis nuskenuoti publiką ir suprasti, kokia ji, ko jai reikia, ko čia susirinko. Būna koncertų, kai reikia kalbėti, bendrauti. O kartais publikai malonu vien tik klausytis muzikos“, – sakė ji. Bene nuoširdžiausia Ramunės kritikė ir vertintoja – mama, kurios gyvenimas taip pat susietas su muzika. Birutė Jašinskienė dabar yra Darbėnų gimnazijos muzikos mokytoja. „Kiekvienas, kad ir menkas, mano pasiekimas, mamą džiugina“, – šypsojosi pašnekovė.
„Klaipėdietis“ Polis Guifo. Ilgas kelias namo
1944 m. spalio 10 dieną sovietinei kariuomenei žiedu apsupus Klaipėdą į jos rankas pateko 250 nacistinės Vokietijos karo belaisvių (KB) prancūzų ir belgų, nespėjusių pasitraukti gilyn į Vokietiją ar sąmoningai pasilikusių pasitikti sovietinės kariuomenės – Prancūzijos sąjungininkų kovoje prieš nacistinę Vokietiją, su viltimi netolimoje ateityje įsilieti į generolo de Golio (de Gaulle) armijos gretas ir kovoti už Prancūzijos ir Europos išlaisvinimą nuo nacizmo.
Saulės laikrodžiui – naują gyvenimą
Šį birželį Kretingos muziejus, pasitelkęs tautodailininkus, suskubo renovuoti nuo laiko ir žmonių rankų apnykusį astronominį Saulės laikrodį, esantį Dvaro parko teritorijoje, greta ligoninės.
Trumpas atokvėpis nuo ledo ir smėlio
Labiau pasaulyje, negu Lietuvoje, žinomas ledo ir smėlio skulptūrų kūrėjas 39-erių Andrius Petkus šią vasarą ketina praleisti pajūryje: pasikvietęs grupę skulptorių iš užsienio, jis kurs parką šalia Antano Mončio muziejaus. Išvien su kolegomis iš Italijos, Olandijos ir Latvijos savo skulptūromis bei instaliacijomis jūros– laisvės–hipių tema jie žada paįvairinti Karklės muzikos festivalį.
Susiradęs mokytoją, atstatė prisiminimų tiltą
Mokyklose besibaigiant mokslo metams, 63-jų kretingiškis Virginijus Jagminas neslėpė jaudulio, po dešimtmečių vėl atgaivinęs ryšį su savo mylimu mokytoju Edmundu Bauža bei jo žmona Danute iš Kelmės, Notėnų kaimo, ir jaudindamasis rodė mokytojo nupieštą senąją mokyklą bei jam parašytą eilėraštį.
Darbėnų žydų istorija atgis užatlantėje
Medžiagą savo būsimai knygai apie Darbėnų miestelio žydus, jų istoriją ir likimus jau 10-metį renkąs Emory universiteto Atlantoje, JAV, hebrajų istorijos profesorius Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – mūsų krašte, savo žiniomis neseniai pasidalijo Darbėnų gimnazijos bendruomenės surengtoje konferencijoje „Darbėnų miestelis – 425: laikas, istorija, žmonės“.
Antano Mončio susirašinėjimai atgijo knygoje
Šį šeštadienį, gegužės 21-ąją, 19 val. Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje bus pristatyta naujai išleista dokumentinė knyga „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“.
Tris dienas trunkantis stebuklas
Skleidžiantis pirmiesiems pavasario žiedams ir atgimstant gamtai, Kretingos rajono kultūros centre aštuonioliktą kartą suskambėjo jūros ošimą primenančios fanfaros, pakilo tradicinė renginio vėliava ir beveik pusšimtis atžalyniečių paskelbė apie tarptautinio jaunimo teatrų festivalio-kūrybinės laboratorijos „Atžalyno scena 2016“ pradžią. Tris dienas gausus būrys teatralų pasklido po mūsų žalią miestą, jo gyventojams dovanojo savo kurtus spektaklius, bendravo vieni su kitais lietuvių, rusų, latvių, anglų bei flamandų kalbomis, dalinosi geromis emocijomis ir šiluma.
Prisiminimai gula į laiškus rašytojui
Kaune gyvenančiam rašytojui, knygos „Tremties vaikai“ autoriui Stanislovui Abromavičiui, nusprendusiam knygose įamžinti tautos kančias tremtyje, plaukia ir Palangoje gyvenančio tremtinio Petro Neverausko laiškai. Juose surašyti išgyvenimai, kuriuos jo šeima bei kiti tautiečiai patyrė būdami toli nuo Tėvynės.
Užgimusi lageryje, brandinta per visą gyvenimą
„Kai jaunos kaimynės, pamačiusios, kaip einam susikibę už rankų, ar pasikeliu nuo sofos, kur ilsinau galvą ant vyro kelių, pasako, kad ir jos taip darys, sulaukusios senatvės, aš jas raginu – darykit dabar, nelaukit, kol pasensit, iš pat pradžių būkit abudu kaip viena. Tarpusavy reikia pasiginčyti, bet nesipykti, o jei taip atsitiko, tuojau pat ir susitaikyti“, – kalbėjo 87-erių kretingiškė Stanislava Viskontienė, su savo dabar 89-erių vyru Bronislavu susipažinę Intos lageryje, o šiemet per Jonines švęsiantys darnaus santuokinio gyvenimo 60-metį. Valgė iš vienos lėkštės Abu šviesaus proto, kaip sakė, „prilaikantys“ humorą, kuris nuspalvina jų kasdienybę ir neleidžia įsiplieksti buitiniams konfliktams, sutuoktiniai nugrimzdo praeitin į atšiaurų Rusijos lagerių miestą Intą. Bendrą gyvenimą jiedu pradėję viename iš Intos rūsių, kur vietos buvę tik lovai ir mažai krosnelei. Valgę iš vienos lėkštės, gėrę iš vieno puodelio. „Ir vaikams gimus, iš įpročio mudu dar ilgai valgydavom iš tos pačios lėkštės“, – neslėpė sutuoktiniai. Intoj gulaguose tiesė kelius, kasė griovius, kirto mišką. Mieste buvo 5 vyrų lageriai ir 1 – moterų, kiekviename iš jų įkalinta po 5 tūkstančius kalinių. Ligi 1949-ųjų, kai ištrėmė Stanislavą, o Bronislovą – metais anksčiau, ten jau stovėjo rąstinių namų miestas, kurį buvo pastatę ankstesni belaisviai. Aplinkui miestą buvo išmėtyta ir daugiau lagerių. „Viename 15–20 kv. m ploto kambaryje gyvenom po 30 žmonių – miegodavom po 5–6 ant dviaukščių gultų palei sienas, apsisukti nelikdavo vietos. Ant kito šono naktimis visi versdavomės tuo pačiu metu. Kai išeidavom iš trobelės, pro vamzdį kildavo baltas garas – prikvėpuotas šiltas oras mums priminė tėviškės namus“, – pasakojo S. Viskontienė. Bronislovas papildė žmoną: „Skaudu būdavo išgirsti muziką – jaunystė gi, kojos kilnojasi, širdis daužosi, o tu – uždarytas, sargybinis su šautuvu varo į darbus“.
|
|
