|
|
|
Mūsų žmonėsAntano Mončio susirašinėjimai atgijo knygoje
Šį šeštadienį, gegužės 21-ąją, 19 val. Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje bus pristatyta naujai išleista dokumentinė knyga „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“.
Tris dienas trunkantis stebuklas
Skleidžiantis pirmiesiems pavasario žiedams ir atgimstant gamtai, Kretingos rajono kultūros centre aštuonioliktą kartą suskambėjo jūros ošimą primenančios fanfaros, pakilo tradicinė renginio vėliava ir beveik pusšimtis atžalyniečių paskelbė apie tarptautinio jaunimo teatrų festivalio-kūrybinės laboratorijos „Atžalyno scena 2016“ pradžią. Tris dienas gausus būrys teatralų pasklido po mūsų žalią miestą, jo gyventojams dovanojo savo kurtus spektaklius, bendravo vieni su kitais lietuvių, rusų, latvių, anglų bei flamandų kalbomis, dalinosi geromis emocijomis ir šiluma.
Prisiminimai gula į laiškus rašytojui
Kaune gyvenančiam rašytojui, knygos „Tremties vaikai“ autoriui Stanislovui Abromavičiui, nusprendusiam knygose įamžinti tautos kančias tremtyje, plaukia ir Palangoje gyvenančio tremtinio Petro Neverausko laiškai. Juose surašyti išgyvenimai, kuriuos jo šeima bei kiti tautiečiai patyrė būdami toli nuo Tėvynės.
Užgimusi lageryje, brandinta per visą gyvenimą
„Kai jaunos kaimynės, pamačiusios, kaip einam susikibę už rankų, ar pasikeliu nuo sofos, kur ilsinau galvą ant vyro kelių, pasako, kad ir jos taip darys, sulaukusios senatvės, aš jas raginu – darykit dabar, nelaukit, kol pasensit, iš pat pradžių būkit abudu kaip viena. Tarpusavy reikia pasiginčyti, bet nesipykti, o jei taip atsitiko, tuojau pat ir susitaikyti“, – kalbėjo 87-erių kretingiškė Stanislava Viskontienė, su savo dabar 89-erių vyru Bronislavu susipažinę Intos lageryje, o šiemet per Jonines švęsiantys darnaus santuokinio gyvenimo 60-metį. Valgė iš vienos lėkštės Abu šviesaus proto, kaip sakė, „prilaikantys“ humorą, kuris nuspalvina jų kasdienybę ir neleidžia įsiplieksti buitiniams konfliktams, sutuoktiniai nugrimzdo praeitin į atšiaurų Rusijos lagerių miestą Intą. Bendrą gyvenimą jiedu pradėję viename iš Intos rūsių, kur vietos buvę tik lovai ir mažai krosnelei. Valgę iš vienos lėkštės, gėrę iš vieno puodelio. „Ir vaikams gimus, iš įpročio mudu dar ilgai valgydavom iš tos pačios lėkštės“, – neslėpė sutuoktiniai. Intoj gulaguose tiesė kelius, kasė griovius, kirto mišką. Mieste buvo 5 vyrų lageriai ir 1 – moterų, kiekviename iš jų įkalinta po 5 tūkstančius kalinių. Ligi 1949-ųjų, kai ištrėmė Stanislavą, o Bronislovą – metais anksčiau, ten jau stovėjo rąstinių namų miestas, kurį buvo pastatę ankstesni belaisviai. Aplinkui miestą buvo išmėtyta ir daugiau lagerių. „Viename 15–20 kv. m ploto kambaryje gyvenom po 30 žmonių – miegodavom po 5–6 ant dviaukščių gultų palei sienas, apsisukti nelikdavo vietos. Ant kito šono naktimis visi versdavomės tuo pačiu metu. Kai išeidavom iš trobelės, pro vamzdį kildavo baltas garas – prikvėpuotas šiltas oras mums priminė tėviškės namus“, – pasakojo S. Viskontienė. Bronislovas papildė žmoną: „Skaudu būdavo išgirsti muziką – jaunystė gi, kojos kilnojasi, širdis daužosi, o tu – uždarytas, sargybinis su šautuvu varo į darbus“.
Prancūzai, nacistinės Vokietijos karo belaisviai, Klaipėdos krašte 1940–1945 metais
1939 metų rugsėjo 3 dieną prasidėjęs nacistinės Vokietijos ir Prancūzijos karas, ilgą laiką dėl armijų neveiklumo vadintas „Keistuoju karu“, 1940 m. gegužės 10 d. peraugo į „blickrigą“ – žaibišką ir galingą Vokietijos armijos puolimą, apeinant neįveikiama laikytą garsiąją prancūzų „Mažino“ gynybos liniją, pasibaigė kritus Paryžiui ir 1940 metų birželio 22 dieną pasirašius karo paliaubų aktą.
Nacionaliniam muziejui dovanojo giminės audeklus
Salantuose įsikūrę, bet didžiumą gyvenimo senovinėje sodyboje Jakštaičių kaime praleidę 80-metė Bronislava ir 86-erių Pranas Alonderiai maždaug prieš 100–150 metų giminės moterų išaustus paklotus padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Į šaukštą sutilpo statinė sriubos
Kiauleikiuose, tarp Kretingos ir Palangos, gyvenantis medžio skulptorius Virginijus Vaičiūnas šį pavasarį nustebino ne tik vilniečius, bet ir sostinės svečius, tradicinei Kaziuko mugei iš drebulės išskaptavęs didžiausią – 12 m – šaukštą, kaip tikino, ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse ir šiuo kūriniu pretenduojąs patekti į šalies rekordų knygą.
Kretingiškė pražydino prabangius margučius
Auksinių rankų kūrėja vadinama 76-erių kretingiškė Virginija Laučienė, neseniai savo siuvinėtomis vėliavomis bei herbais stebinusi šalies politikus bei užsienio svečius Lietuvos Respublikos Seime, artėjančioms Velykoms jau spėjo senovine faberžė technika sukurti 20 dekoratyvių valgomų kiaušinių kolekciją.
Miniatiūrines detales lipdo pirštais Iš konditerinės masės, naudojamos tortų puošybai, V. Laučienė nulipdo žąsies ar stručio dydžio kiauravidurius kiaušinius, kuriuos užpildo įvairiais skanėstais – karamelės, riešutų, sausainių, šokolado mase, o jų paviršių išpuošia savo pačios sukurtomis dekoratyvinėmis gėlėmis. Taip ant smaguriams skirtų jos nulipdytų kiaušinių pražysta įvairiaspalviai hiacintai, pakalnutės, bijūnai, rožės, našlaitės, – šių žiedų vienam kiaušiniui moteris nulipdo nuo kelių dešimčių ligi kelių šimtų. „Hiacintas sudarytas iš daugybės smulkių žiedelių, o ant kiaušinio sutelpa net keli stambūs žiedynai. Kiekvieną žiedelį nulipdau ir dantų krapštuku stumiu vieną prie kito, sutvirtindama kiaušinio baltymu. Labai smulkias detales formuoju iš miniatiūrinių rutuliukų, kuriuos rutulioju pirštais tarp dviejų celofano lakštų, tada supjaustau norimos formos žiedlapiais, ir jungiu tarpusavyje“,– kruopštų procesą apibūdino kūrėja. Gėlių žiedus ji lipdo iš lipios lyg molis konditerinės masės, kurios nusiperka specializuotose parduotuvėse arba pasigamina pati iš cukraus, želatinos ir vandens. Tik gėlių lapeliams, ji sakė, įsigijusi specialių formelių, – šie standartiniai, o ji dažniausiai naudojanti savų formų, todėl ir šiuos neretai nusilipdanti pati. „Gėlės myli mane, – aprodydama amarilių, orchidėjų žiedais apsipylusius namus, kalbėjo tautodailininkė. – Todėl ir man norisi jų grožį, kol gamtoje dar pilka, perteikti savo kūryboje“. Panaudoja senus daiktus Karoliukų ir kitokių blizgių puošmenų, V. Laučienė sakė, taip pat prisipirkusi jau paruoštų, tačiau vien šių jai neužtenka – moters fantazija iškeliauja už įprastos konditerinės puošybos, kokios pavyzdžių galima sočiai prisižiūrėti internete, ribų. Staiga ji prisimena išsaugojusi savo motinos segę, kurią šiai, kaip tarnaitei, jaunystėje padovanojusi prezidentienė Ona Stulginskienė – ir pritvirtinanti ją tarp karoliukų. Panaudojusi ir puošmenas iš anūkės plaukų segių bei namie surastus visokius niekučius. Pagrindui – tam, kad kiaušinis stovėtų, kūrėja taip pat sugalvoja panaudoti tai, ką randa savoje aplinkoje – užmaskuoja ir apipuošia nudaužtus puodukus, įskilusias vazeles, plastiko butelių dalis, senas žvakides. „Atrandu kažką įdomesnio ir tempiu namo, – vis ne taip, kaip kiti. Šiukšlių pas mane nėra, nors prikaupiu daug daiktų, gamtinės žaliavos, – viską sunaudoju, pritaikau, kas ir kur tinka“, – neslėpė kretingiškė, taip pat mėgstanti kurti įvairias dekoracijas, koliažus.
Nuo Kretingos iki Dodomos – jautraus meno tiltais
„Menas gali pakeisti pasaulį“, – įsitikinęs kretingiškis Rokas Balsys, balandžio 1 d. kraštiečius pakviesiantis patirti vienadienę įgarsintą dokumentinės fotografijos parodą „Gyvenimo vingiai“, kurtą kartu su kolega Šarūnu Raudoniu. Ir tai kur kas daugiau negu dviejų jaunų žmonių saviraiška, tai – kvietimas kurti geresnį gyvenimą Tanzanijos vaikams.
Gyvenimo laivui siūbuojant – susikibę drauge
Klaipėdos santuokų rūmuose surengtoje masinėje Auksinių vestuvių šventėje kretingiškiai 95-erių Stanislava ir 90-metis Antanas Jankauskai, santuokoje išgyvenę 67-erius metus, nustebino susirinkusiuosius: iš kone dvidešimties porų jiedu buvo patys vyriausi ne tik amžiumi, bet ir santuokos branda.
|
|
