|
|
|
Mūsų žmonėsLietuviams dovanojo 90 minučių neblėstančio įkvėpimo
Visą Lietuvą pravirkdęs, įkvėpęs ir meile sau bei kiekvienam žmogui spinduliavęs vyras be galūnių – Nikas Vujičičius – gal ir toliau būtų likęs tik tolima ekranų žvaigžde, jei ne kretingiškė Aistė Jonauskienė, trejus metus kartu su vyru Dariumi dirbusi tam, kad N. Vujičičių lietuviai vis dėlto išvystų Kauno „Žalgirio“ arenos scenoje.
Nepaliauja stebinti geros energijos užtaisu
Jubiliejinius, 35-uosius, gyvavimo metus švenčiantis Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus folkloro kolektyvas „Žemčiūga“ – gyvas laimės receptas: meile žemaitiškai dainai besidalinantys vydmantiškiai nestokoja nei entuziazmo, nei energijos.
Pažįstanti žirgų kūno ir sielos kalbą
Paramedikė ir studentė menininkė – būsimoji kultūros politikė. Fotografė ir žirgų mylėtoja, ne tik fotografuojanti šiuos gyvūnus, bet ir besidominti jų kūno kalba ir psichologija. Sukūrusi fotografijų ciklą „Kanados žirgai“ ir turinti nuosavą žirgą Relaksą, kuris jai tapęs kone šeimos nariu. Tokia oficiali 25-erių kretingiškės Viktorijos Puidokaitės dosjė. Susidomėjo paauglystėje Vilniaus dailės akademijoje kultūros vadybą ir politiką studijuojanti V. Puidokaitė pasakojo, jog žirgais susidomėjo dar vaikystėje: „Buvau trylikametė, kai draugė pasiūlė važinėti į Žibininkuose veikusį jodinėjimo klubą. Užsiėmimai buvo brangūs, bet mudviem pasisekė, – už tai, kad leido mokytis jodinėti, reikėdavo atsilyginti darbu: šukuodavom žirgus, kuopėm arklides“. Žirgai – privatūs, klubo nariai jais rūpindavosi. Ši veikla merginą taip įtraukė, kad visas laisvas laikas po pamokų, savaitgaliai ir šventės prabėgdavo klube. „Ten pat buvo virtuvė, dušas. O mes – smagi 10 jaunų žmonių komanda – žirgus laikėme savo draugais, jodinėdavome, rūpindavomės lyg savais“, – V. Puidokaitė pasakojo, kaip jos gyvenime atsirado žirgai. Netrukus septyniolikmetė mergina susidomėjo ir fotografija, – dalyvaudavo įvairiuose socialiniuose projektuose. Akį pro objektyvą vėlgi traukė žirgai, nes buvę labai ekspresyvūs ir fotogeniški. „Žirgai turi labai gilų žvilgsnį, spinduliuoja didelį gėrį ir išmintį. Labai gera būti šalia žirgo ir įdomu fiksuoti šį nuostabų gamtos kūrinį“, – kalbėjo žirgų mylėtoja.
Juozas Pabrėža – savanoris, kooperatininkas, kūrėjas
Vargu ar yra kretingiškių, niekada negirdėjusių Pabrėžos pavardės, nes Jurgį Pabrėžą (1771–1849 m.) – kunigą, pranciškoną, botaniką, vieną iškiliausių XIX amžiaus švietėjų, palaidotą senosiose Kretingos kapinėse – kretingiškiai žino ir gerbia nuo seno, jam Kretingoje pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta ir gatvė.
Tapytojas Marius Kavolis: „Kuriu įrankį fantazijai“
Vakar Modernaus meno centre Azerbaidžano sostinėje Baku atidaryta personalinė palangiškio tapytojo Mariaus Kavolio paroda, tačiau 29-erių menininkas šio fakto nesureikšmina ir, užuot mėgavęsis dėmesiu svečioje šalyje, ramiai tapo naujus spalvomis ir ekspresyvumu sužavinčius darbus.
Gyvenimą atidavusios globotiniams
Šiuolaikiniais po reorganizacijos tapę Padvarių globos namai neseniai atšventė savo gyvavimo 70-metį. Išaugęs iš vienuolių prieškariu įkurdinto lazareto, sovietmečiu Padvarių internatas gyveno vien iš natūrinio ūkio – ką pasėjo ir užaugino. Į tą laikmetį prisiminimais ir nuvedė ilgametės pensionato darbuotojos, praleidusios čia po 3–4 dešimtmečius: direktorė 75-erių Janina Budrienė, 76-erių vyriausioji buhalterė Angonita Narmontienė, 70-metė felčerė Regina Martinkienė, 79-erių dietistė Liuda Kasnauskienė bei 70-metė buities sektoriaus vadovė Stanislava Žilienė. Turėjo 150 ha žemės Anksčiausiai iš pašnekovių pensionate dirbti pradėjusi A. Narmontienė prisiminė šią globos įstaigą po karo buvus įkurdintą mediniame dviaukščiame vienuolyno pastate su mansarda, – čia gyveno 80 žmonių. Kitapus gatvės ligi šiol tebestovinčiame 4 aukštų, taip pat dar vienuolyno laikais statytame mūriniame name, kuriame vėliau buvo įkurdinti pensionato darbuotojai, būdavo laikomi arkliai. „Seserys pranciškonės gal žvelgė į perspektyvą – norėjo ten perkelti lazaretą, tačiau prasidėjęs karas jų planus sužlugdė“, – samprotavo A. Narmontienė. „Pensionatas turėjo pagalbinį ūkį, kuris mus maitino: laikėme iki 40 karvių, apie 100 kiaulių, pulką vištų, – turėjome savo melžėją, kiaulių šėrėją, sandėlininką. Visą produkciją pasigamindavome patys – dalį suvartodavome, o kitą dalį parduodavome, nes iš valstybės pinigų išlaikymui negaudavome“, – tęsė mintį A. Narmontienė. Pensionato žemės – per 150 ha – tęsėsi ligi dabartinės kaimo turizmo sodybos „Vienkiemis“. „Per vasarą ravėdavom laukus, eidavome į šienapjūtes, o rudenį – su dalgiais. Patys rugius rišdavome, rengdavome bulviakasius, ir niekas neklausė – gali, negali ar esi nėščia. Nes pagrindinis pensionato kontingentas – seni ir neįgalūs žmonės. Tebuvo gal koks 10–15 globotinių, kurie galėdavo mums talkinti“, – sunkią pokario tikrovę piešė S. Žilienė.
Gelbėjai žydus? Keliauk į Sibirą
1944 metų spalio 10 dieną į Lietuvos pajūrį įžengusi sovietinė kariuomenė atnešė palengvėjimą per karą išlikusiems Darbėnų miestelio žydams, kai prie jų gelbėjimo („P. n.“, 2016 04 15, „Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai – Darbėnų žydų paskutinė viltis“) prisidėjusios Katerinos ir Benedikto Bagdanavičių šeimos laukė nauji sunkūs likimo išbandymai.
Apie išėjimą iš pogrindžio ir išsaugotus abitus
Kretingoje įvykusioje Lietuvos pranciškoniškos giminės suvažiavimu pavadintoje Gailestingumo šventėje buvo nusikelta į patį Atgimimo priešaušrį, kada mūsų mieste nuaidėjo pirmieji iš pogrindžio išėjusių pranciškonų žingsniai, ir gatvėje praeiviai stebeilijosi į abitais apsivilkusius brolius. Į tas dienas prisiminimais sugrąžino brolis pranciškonas Astijus Kungys ir pasaulietis pranciškonas tretininkas Alvidas Remesa.
Rokas Balsys: „Afrika man dovanojo daugiau negu jai atidaviau“
Penkias savo gyvenimo savaites savanorystei Rytų Afrikoje, Tanzanijoje, paskyręs kretingiškis Rokas Balsys išvykdamas pažadėjo sugrįžti: „Pasakiau sau, kad dar daug ko čia nenuveikiau, daug liko pamatyti, išgyventi, padėti, ir buvau išgirstas – gavau kvietimą pasvarstyti apie vadovavimą naujai kelionei ir šiuo metu jau planuojame pirmąją lietuvių misiją į Tanzaniją 2018 metų vasarą.“ Gyvenimą pakeitusį mėnesį Dodomos mieste, dabartinėje Tanzanijos sostinėje, Rokas praleido kartu su bendraminčiais – dar trimis studentais iš Mančesterio universiteto, kuriame studijuoja, parapijos. „Šio projekto tęstinumas universiteto parapijoje – garantuotas. Bet iš Lietuvos didesnė grupė savanorių nėra vykusi į Afriką. Mane labai sužavėjo ši idėja. Ir nors kitais metais jau būsiu baigęs universitetą bei turėčiau pradėti žvalgytis karjeros galimybių, privalau grįžti. Po kelionės mes visi suvokėme, kad ne tiek mes padėjome jiems, kiek mums patiems ši kelionė padėjo augti dvasiškai – tiek buvome apdovanoti “, – sakė R. Balsys. Laimė – paprastume Rokas prisipažino, kad sugrįžimas į realybę nebuvo lengvas – keista praustis šiltame duše, turėti elektrą, internetą, o prekybos centre matyti penkiolikos rūšių dešras. „Tanzanijoje išmokome kitaip elgtis su daugeliu dalykų, pavyzdžiui, – maudytis po dušu ir kaupti nutekantį vandenį kibire, kad jį būtų galima panaudoti dar kažkam. Tas prabangos nebuvimas manyje iš naujo pažadino paprastumo sampratą. Aš ją jau ir iki tol buvau pajutęs, kadangi augau Pranciškonų parapijoje, o jiems paprastumas yra labai svarbus, tačiau Afrikoje tuo įsitikinau iš praktinės, gyvenimiškos pusės“, – sakė R. Balsys. Vaikinas įsitikinęs, kad būtent jame ir slypi laimė: „Vykdami į mokyklą, kurioje savanoriavome, dviračiais kasdien pravažiuodavome kaimus, kur žmonės gyvena molio ir šiaudų trobose. Kai pamatai, kad jie nuolat šypsosi, ir iš savo neturėjimo pasiruošę tau atiduoti paskutinį savo maistą, negali likti abejingas – keiti savo požiūrį radikaliai.“
„Mergaitės su vandens skėčiu“ vardas liko paslapty
„Tegul kalba darbai, ne skulptorius“, – pakviestas į Kretingos dvaro šventės „Vario dūdų ritmu“ sceną, kad būtų padabintas ąžuolo vainiku, žodžių šykštėjo fontano skulptūros „Mergaitė su vandens skėčiu“ autorius klaipėdietis restauratorius Vytautas Baranskas.
|
|
