|
|
|
Mūsų žmonėsKur menas ir gamta susilieja į vientisą harmoniją
Olandija – viena tankiausiai Europoje apgyvendintų šalių, ypač sauganti savo aplinką ir gyvenanti harmonijoje su gamta. Šalyje nemažai turtingų muziejų ne tik miestuose, bet ir provincijoje. Tarp jų išsiskiria vieno žmogaus Helene Kroller-Muller (1869–1939) visą gyvenimą kurtas šedevras – jos vardu pavadintas muziejus (KMM). Jis įkurtas prie Oterlo miestelio apie 80 km nuo Amsterdamo, kur H. Kroller-Muller šeima 1906 m. įsigijo apie 600 ha žemės, kuri 1935 m. tapo čia įkurto de Hoge Veluve nacionalinio parko dalimi. 1907 m. pradėjusi rinkti savo meno kolekciją, ji įsigijo per 11 tūkst. meno kūrinių, ir tai laikoma viena didžiausių XX a. privačių meno kolekcijų. Ji viena pirmųjų įvertino Vincento van Gogo (1853–1890) talentą, sukaupusi jo sukurtų 90 drobių ir per 180 piešinių, tad ši kūrinių kolekcija nusileidžia tik Vincento van Gogo muziejaus Amsterdame rinkiniui. Helene visą gyvenimą svajojo apie savo muziejų, kuris atvėrė duris tik 1938 m., likus vieneriems metams iki jos mirties. Koller-Muller šeima šią kolekciją padovanojo valstybei, kuri turėjo daugiau galimybių pasirūpinti jos saugumu ir pristatymu visuomenei. 1953 m. muziejus buvo praplėstas skulptūrų galerija, o 1961 m. prie muziejaus atidarytas skulptūrų parkas, vėliaus muziejus ne kartą buvo atnaujintas ir praplėstas. Nacionalinio parko, kurio plotas apie 55 kv. km, kraštovaizdis susiformavo per kelis šimtus metų žmonėms kertant miškus ir ganant avis, todėl čia vyrauja retomis pušimis apaugusios smėlio kopos, viržynai ir jau subrendę miškai. Čia galima sutikti ir laukinių elnių, stirnų, muflonų, kitų gyvūnų ir paukščių.
Berekas Joselevičius ir jį menančios vietos
Šiemet minime 230-ąsias Kosciuškos sukilimo metines. Šis nesėkme pasibaigęs patriotinių jėgų bandymas išvaduoti šalį nuo Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės bandymų galutinai likviduoti Abiejų Tautų Respubliką patenka ir į Kretingos istoriją, nes vienas šio pasipriešinimo didvyrių buvo kretingiškis Berekas Joselevičius, kurio gimimo 260-ąsias metines minėsime šį rudenį. Būsimasis didvyris gimė 1764 m. rugsėjo 17 d. Kretingos priemiesčio Žydų Naumiesčio verslininkų šeimoje. Pagal tradiciją jis gavo hebrajišką vardą Dov Ber ben Joseph, kuris lietuviškai reiškia – Dovas Beras Juozapo sūnus. Kasdienėje buityje žydai naudojo jidiš kalbą, kuria berniukas vadintas Bereku, o jo tėvas – Joseliu. Tuo metu žydų bendruomenėje dar nebuvo įvesta nuolatinių pavardžių sistema, o vietoje jų vartota slaviškoji tėvavardžių forma. Taip Dovas Beras ben Josefas oficialiai tapo Bereku Joselevičiumi (kai kuriuose šaltiniuose dar rašoma – Joselovičius). Berniukas mokėsi chedere – religinėje judėjų pradžios mokykloje, kurioje išmoko hebrajų kalba skaityti maldas, studijavo Torą ir Talmudą. Vėliau mokslus tęsė Telšiuose, iš kur sugrįžęs į Kretingą septyniolikmetis Berekas susilaukė Kretingos grafystės savininko, Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio pasiūlymo tapti jo prekybos reikalų patikėtiniu. Tai leido jam vyskupo pavedimu keliauti ne tik po Abiejų Tautų Respubliką, bet ir lankytis užsienio šalyse, užmegzti ryšius ir pažintis su įtakingais asmenimis.
Menininko Eugenijaus Kulviečio sugrįžimas-sugrąžinimas į Lietuvą
Vienas svariausių Kretingos miesto šventės meno projekto „Kretingos meno įvykis 2024 m.“ renginių – senajame Lietuvos banko pastate surengta garsaus tarpukario Lietuvos menininko, mokytojo, sodininko, poligloto Eugenijaus Kulviečio (1883–1959) paveikslų reprodukcijų paroda „Reminiscencijos“. Pažintis su šia Lietuvos istorijai svarbia asmenybe, jo kūryba įvyko Kretingoje apsigyvenusio ir senelio palikimo išsaugojimu besirūpinančio jo anūko tautodailininko Alekso Kulviečio bei jo šeimos iniciatyva. E. Kulvietis – tarsi žmogus-orkestras Parodoje, kurią praturtino istorinės Lietuvos banko erdvės su išsaugotu įžymaus tarpukario dailininko Petro Kalpoko drobių triptiku, eksponuojama ne itin gausiai E. Kulviečio paveikslų reprodukcijų, tarp jų – paties autoportretas bei jo kolumbietės žmonos Josepinos portretas. E. Kulviečio gyvenimas susiklostė taip, kad likimas jį dukart nubloškė už Atlanto – pirmąkart 1910–1914 m. į JAV, o 1944 m. su kitais pabėgėliais – į Vokietiją, iš ten 1948-aisiais – į Kolumbiją. Būtent, gyvendamas Pietų Amerikoje, jis ir nutapė pačius brandžiausius savo darbus, persmelktus tėviškės ilgesio, atmintyje išsaugoto jos gamtos grožio, senųjų kryžių ir koplytstulpių pakelėse vaizdų. Apie E. Kulvietį kaip asmenybę įprastai sakoma, kad tai žmogus-orkestras. Jis pasižymėjo kaip labai stipriai gyvenimą mylintis, įvairiais talentais apdovanotas itin aktyvus žmogus: jis buvo mokytojas, visuomenininkas, skautininkas, bitininkas, be galo gerbė ir tausojo gamtą, įveisė turtingą sodą ir amžininkų buvo vadinamas sodo alchemiku. Žmogus, ne tik savo būties epochoje, bet ir vidiniais virsmais stipriai išgyvenęs Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius, taip pat Rusijos–Japonijos karus, o ir pats kovojęs fronto linijose, 1919 m. dalyvavo savanoriu kovose su bolševikų Rusija. Žmogus apkeliavęs pasaulį nuo Lietuvos iki Tolimųjų Rytų ir kitapus Atlanto iki JAV ir Pietų Amerikos. Poliglotas, be gimtosios kalbos, laisvai dar kalbėjęs 6 kalbomis: rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, angliškai, ispaniškai, buvęs geras lotynų kalbos žinovas ir aktyvus esperantininkas.
Iš grafų Tiškevičių Palangos dvaro istorijos
Istoriniai duomenimis, 1892 m. mirus grafui Juozapui Tiškevičiui, jo sūnus Feliksas Vincentas paveldėjo Palangos dvarą. 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Sofiją Loncką ir visą savo gyvenimą paskyrė šeimai, jos gerovei. Savo šeimos rezidencija jaunieji grafai pasirinko Palangą. Arčiau jūros, pušyne netoli legendinio Birutės kalno, pagal vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno projektą 1895–1897 m. iškilo ištaigingi dviaukščiai dvaro rūmai. „Tie nuostabūs Birutės rūmai, kuriuos jie [Antanina ir Feliksas Tiškevičiai] nuolat puošė ir gražino, aplink kuriuos tarp miškų prie jūros driekėsi gražus neseniai įkurtas garsaus iš Prancūzijos pakviesto sodininko p. Andrė parkas, kėlė pasakišką įspūdį. Jie turėjo meilę, sveikatą, turtus, grožį ir, be to, didžiausią Dievo dovaną – ramybę“, – savo atsiminimuose rašė Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska, Felikso Tiškevičiaus sesuo. 2019 m. Aistė Bimbirytė -Mackevičienė savo daktaro disertacijoje „Vakarų Europos dailė Lietuvos kolekcijose XIX amžiuje ir grafas Vladislovas Tiškevičius“ rašė, kad „apie Aleksandro ir Felikso Tiškevičių kolekcijas žinoma mažiausiai. [...] Palangoje taip pat buvo Vakarų Europos dailininkų darbų, vertingų istorinių baldų, gintaro kolekcija, iš čia į Vilniaus mokslo ir meno muziejų 1908 m. atkeliavo 702 „senovinės graviūros“, tarp kurių buvo Diurerio „Ieva ir Adomas rojuje“, 100 „religinių raižinių“ bei vietinių dailininkų tapybos pavyzdžiai...“. Grafai Tiškevičiai Lietuvoje garsėjo kaip senienų ir meno kūrinių kolekcininkai, nes jų socialinis statusas ir turtai leido jiems sukaupti ypač vertingus meno rinkinius. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos dvarai virto klestinčiais ūkiais ir tai buvo paskutinis pakilimas, nes Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykusios įvairios permainos galutinai pakirto dvarus, išblaškė dvarininkus. Nors pirmoji sovietinė okupacija buvo trumpa, tačiau per ją buvo nacionalizuoti dvarai ir juose buvusios kultūrinės meninės ir istorinės vertybės. Dalį vertybių pavyko perduoti muziejams.
Judelis Taicas. Iš Darbėnų kilęs tarpukario Kretingos verslininkas
Darbėnų žydų bendruomenėje gimė ir užaugo ne vienas verslininkas, kurie, palikę gimtąjį miestelį, tapo garsiais Žemaitijos ar kitų šalių vietovių prekybininkais ir pramonininkais. Vienas jų buvo Judelis Taicas, tarpukariu Kretingoje įsteigęs stambiausias šiame mieste smulkiosios pramonės įmones, liejusias žvakes, svarsčiusias arbatžoles, presavusias sacharino tabletes, fasavusias augalinius taukus. Kretingos kraštotyros muziejaus direktoriaus Juozo Mickevičiaus surinktais duomenimis, Judelis Taicas gimė po 1880-ųjų metų Darbėnų miestelio žydų verslininkų šeimoje. Užaugęs vertėsi prekių ekspedijavimu: turėjo šešis arklius, kurių traukiamais vežimais iš Liepojos uosto ir Muravjovo (Mažeikių) geležinkelio stoties pats ir jo samdyti vežėjai vežiojo įvairias paklausias iš kitų kraštų atgabentas prekes, platino jas Darbėnų, Laukžemės, Salantų, Grūšlaukės ir Kretingos apylinkėse. Sukaupęs kapitalą, po Pirmojo karo persikėlė gyventi į Kretingą ir apsigyveno miesto centre, reprezentacinėje vietoje, Turgaus aikštės vakariniame pakraštyje įsigytame mediniame vieno aukšto name, stovėjusiame priešais dabartinį Kretingos vartotojų kooperatyvo parduotuvės „Senukai“ pastatą. Šis namas buvo medinis, statytas XIX a. antroje pusėje. Deja, istoriniai šaltiniai nutyli, kas buvo jo statytojas ir kam pastatas naudotas. Greičiausiai tai buvo vieno žydų kilmės Kretingos verslininkų pasistatytas gyvenamasis namas su prekybai ar aptarnavimui skirtomis komercinėmis patalpomis. Pats žemės sklypas priklausė Kretingos dvarui, todėl už jį namo savininkas privalėjo grafui Juozapui Tiškevičiui, o nuo 1891 m. – jo sūnui Aleksandrui Tiškevičiui, mokėti činšą – žemės rentos mokestį.
Projektas – bendruomenių kultūros poreikiams atpažinti
Ryšys su gamta – laimė daryti tai, kas teikia džiaugsmą
Kretingos krašte šaknis leidžianti kūrėja Modesta Genytė įsitikinusi, kad gamtos virsmai mums primena, jog gyvenimas yra nuolatinis kitimas. Gamta, filosofija, teosofija, alchemija, menai, mitai ir sakmės – tai tos pasąmonės dalys, kurios ją įkvepia, padėdamos susigyventi su realybe taikoje ir harmonijoje. Žolynų pasaulio tyrinėjimai, miškų paslaptys, šaltinių versmės, smilkalų, žvakių ir kvapų kūryba, kurią vienija pasirinktas pavadinimas „Laumės virsmas“, – tai gelmės, kūrėją pakvietusios per tai skleisti žinią pasauliui. Modestos kūrybinis Laumės vardas, tarsi palaiminimas iš vandenų ir miškų dievybių, jai, anot pačios kūrėjos, buvo perduotas Gamtos šnabždesiais, kuriuos išgirsti galima klausantis širdimi. „Šiuo metu esu susikūrusi tokį gyvenimą, kad būčiau kuo arčiau gamtos. Pasitelkdama gamtos galias, pamokas, augdama ir tobulėdama, noriu tas žinias perduoti kitiems“, – kalbėjo Modesta, pagalbą sau ir kitiems gamtoje surandanti kiekviename žingsnyje. Menininkė iš įvairiausių žolelių kuria smilkalus, gamina natūralią kosmetiką, lieja bičių vaško žvakes. Visa ši veikla prasidėjo moteriai iš naujo užmezgus ryšį su gamta. Nors vaikystėje Modesta daug laiko praleisdavo gamtoje, bet studijų metais nuo jos šiek tiek atitolo. Studijuodama ji gyveno Kaune, vėliau Alytuje, Vilniuje. Nors tuo metu Modesta dalyvaudavo įvairiuose žygiuose, mėgo daug vaikščioti, bet ryšys su gamta nebuvo toks stiprus. Gyvendama Kaune ji pradėjo jausti, kad pastatas, kuriame dirbo, ją slegia, ji dūsta, jai tarsi trūksta erdvės ir oro, todėl ėmė dažniau lankytis miške, kur rado atgaivą ir ramybę. Nutarusi, kad jos biuras bus gamta, Modesta ėmėsi organizuoti patyrimines keliones gamtoje – ši patirtis kažkiek panaši į šiuo metu populiarėjančias vadinamąsias miško maudynes.
Kretingiškių prieglauda
Nuo XVII a. pr. iki XX a. vidurio Kretingoje veikė prieglauda, kurioje prieglobstį rasdavo miesto ir parapijos vargdieniai – našlaičiai, našlės, beglobiai seneliai, paliegėliai, ligoniai, žmonės su negalia. Ši socialinės globos ir gydymo įstaiga, kretingiškių vadinta špitole, stovėjo Rotušės aikštės pakraštyje, Vilniaus ir Akmenės gatvių kampe, priešais J. K. Chodkevičiaus gatvės pradžią. Prieglaudos Lietuvoje pradėjo kurtis XVI a. 2-ame deš. Jos buvo skirtos ne tik savo kampo neturintiems vargingai gyvenantiems beglobiams, neįgaliesiems, našlaičiams, našlėms, seneliams, paliegėliams, padegėliams ir panašiai prisiglausti, bet ir ligoniams gydyti. Pirmąją prieglaudą didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1511 m. įsteigė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančiose Losicėse, o sostinėje pirmą šio tipo įstaigą 1518 m. pastatė Vilniaus katedros kanauninkas, medicinos mokslų daktaras Martynas Dušnickis. Daugėjant Lietuvoje savivaldą gavusių miestų ir plečiantis parapijų tinklui, XVII–XVIII a. prieglaudos plačiai išplito provincijose. Pirmoji šiaurės vakarų Lietuvoje 1609–1620 m. buvo įkurta Karolštato, arba Kretingos, miesto prieglauda. Jos įkūrėju tapo Kretingos valdų savininkas, Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. 1609 m. sausio 23 d. išduotoje Magdeburgo teisių suteikimo Kretingai privilegijoje jis nurodė magistratui (miesto tarybai) pastatyti prieglaudą „neturtingiems ir ligotiems bei luošiems, nelaimių ištiktiems našlaičiams ir kitiems vargšams, kurie savo darbu nepajėgia užsidirbti sau maisto nei drabužio, o gyvena iš išmaldos.“ Prieglaudos globotiniams išlaikyti Jonas Karolis Chodkevičius paskyrė pyliavą nuo valsčiaus – dalį kasmetinių dvaro pajamų: 4 statines miežių ir po 8 statines rugių bei avižų. Be to, tarp vienuolyno ir vaito žemių prieglaudai pamatavo 1 valako (21,38 ha) dydžio žemės sklypą, kuris nuo Akmenos upės ėjo tiesiai į rytus abipus Savanorių gatvės iki pat Melioratorių gatvės. Atskira privilegija steigėjas įpareigojo magistratą „rūpintis ta prieglauda, kad tik jis [magistratas] teisingai ir sąžiningai, prisibijodamas Dievo, skirstytų tas duokles ir pajamas, nieko nepasisavindamas sau privatiems reikalams nei valstybės naudai, o visa sunaudodamas vargšų ir reikalingų paramos reikalams.“
Štuthofo konclagerio kankinys, palikęs savo pėdsaką Kretingoje
1932 m. Kretingoje įkurta Pranciškonų ordino gimnazija turėjo tikslą ne tik ruošti pranciškonų pamainą – naujus pranciškonus misionierius ir kunigus, kurie savo misiją Lietuvoje ir svetur skelbtų žodžiu, bet ir gyvenimo misionierius, kurie, tapę gerais gydytojais, teisininkais, pedagogais, tarnautojais, kitų profesijų žmonėmis, savo sąžiningu darbu, atsidavimu Dievui, tėvynei ir artimui taptų doro gyvenimo pavyzdžiu kitiems. Per 4 mėnesius inžinieriui-rangovui Rapolui Žigui (1891–1942) vadovaujant, buvo pastatytas modernus, su erdviomis klasėmis ir kabinetais mokyklos pastatas, kuriame Lietuvos švietimo ministerija nuo 1932 m. spalio 1 d. leido steigti privačią gimnaziją su privalomu lotynų kalbos dėstymu, o 1933 m. jai buvo suteiktos valstybinės gimnazijos teisės ir ji buvo vadinama Pranciškonų ordino vyrų gimnazija. Čia kartu veikė ir Šv. Antano misijų kolegija, kurioje po pamokų mokėsi pranciškonų klierikai, kurie nuo kitų mokinių skyrėsi tuo, kad nešiojo vienuolišką apdarą. Šioje gimnazijoje buvo kviečiami dėstyti aukštąjį išsilavinimą turintys pedagogai praktikuojantys katalikai, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu ir dora galėtų skiepyti krikščioniškąsias vertybes ne tik savo auklėtiniams, bet ir jas skleisti visuomenėje, leidžiant katalikiškus leidinius ar skaitant paskaitas. Vienas jų buvo 1933–1936 m. lotynų kalbos mokytoju dirbęs Kazys Bauba (1908–1943). Jis gimė 1908 m. gruodžio 26 d. Naujojoje Vilnioje, Julijos ir Igno Baubų šeimoje. Tėvas dirbo geležinkelio tarnyboje revizoriumi. Šeimai apsigyvenus Suvalkijoje, jis mokėsi Pilviškių progimnazijoje, vėliau Vilkaviškio kunigų seminarijoje, kurios nebaigęs 1930 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune, teologijos ir filosofijos fakultete, pasirinkęs klasikinių kalbų – lotynų ir graikų studijas.
Kretingos teatro patriarchas – Egidijus Radžius
Egidijus Radžius. Prieš kelis dešimtmečius šis vardas tarp teatro žmonių buvo žinomas visoje Lietuvoje. E. Radžius Kretingoje subūrė tokį teatrą, apie kurį sklandė legendos, o žmonės veržte verždavosi į jo spektaklius. Režisierius visas gyveno teatre, tuo persiėmė ir jo aktoriai, kurie ir šiandien, minint šviesaus atminimo E. Radžiaus gimimo 95-ąsiais metines, už išgyventą ypatingą bendrystės laiką su meile lenkia galvą prieš jį. E. Radžiaus Kretinga neteko 2000-aisiais. Praėjus metams po jo mirties Egidijaus Radžiaus vardu buvo pavadintas Kretingos rajono kultūros centro suaugusiųjų teatro kolektyvas, kuriam vadovauti ėmėsi E. Radžiaus mokinys režisierius Nerijus Gedminas. Koks buvo Egidijus Radžius – asmenybė ir režisierius, koks išliko jo suburtų aktorių atmintyje ir ką jie išvien su prisiminimais išsinešė iš tuometinio teatro scenos ir užkulisių į savus gyvenimus, „Pajūrio naujienoms“ pavyko pakalbinti keletą kretingiškių, šio teatro senbuvių. Konstancija MACIENĖ, ilgametė Kretingos r. kultūros centro vadovė: – E. Radžius atvyko į Kretingą 1968 m. – tuomet aš dirbau rajono Kultūros skyriuje. Dramos studiją mūsų mieste jau buvo subūrusi Bronė Tautkutė, ji vėliau išvyko į Vilnių, kur dirbo „Panoramos“ režisiere. E. Radžius stojo į jos vietą, susirinko kolektyvą ir vadovavo Kretingos teatrui 32-jus metus, iki savo mirties. Per tą laiką sukūrė apie 50 premjerų, net – muzikinius spektaklius, nes vaidino dainuojantys aktoriai – labai gražiais balsais išsiskyrė Sigutė Lubienė, Birutė Krilovienė ir paties režisieriaus žmona Birutė Radžiuvienė. Pats teatro pakilimas buvo apie 1978–1980 metus: jame vaidino apie pusšimtis aktorių ir pakliūti į šį kolektyvą buvo didžiulis prestižas. Vaidinti kretingiškiai būdavo kviečiami po visą Lietuvą, jie buvo žinomi ir Kultūros ministerijoje, ir Nacionaliniame kultūros centre kaip geriausias mėgėjiškas teatras. Mūsiškių spektakliai būdavo rodomi per televiziją, kretingiškiai yra vaidinę net Nacionalinio dramos teatro scenoje. 1974 m. teatrui buvo suteiktas liaudies teatro, o 1977-aisiais ir liaudies muzikinio teatro vardas. Aš pati tevaidinau tik dviejose pjesėse: R. Skučaitės „...Ir teisė mylėti“ bei muzikinėje komedijoje „Svirplys“. E. Radžiaus vadovavimo metu teatras tapo Lietuvos klojimo teatrų krivūlės laureatu, – Lietuvos nacionalinis kultūros centras ligi šiol atsimena Radžių kaip teatro patriarchą. Jis labai mylėjo savo aktorius, rūpinosi jais. Buvo be galo darbštus – kiekvieną veiksmą atidirbdavo nuo A iki Z, savo reiklumu aktorius „vedė iš proto“. Anksti tapo našliu, iš esmės teatre užaugo ir jo duktė Jorūnė. Kai po E. Radžiaus mirties buvo pasiūlyta suteikti jam Kretingos rajono Garbės piliečio vardą, nors ligi tol, gyvam esant keliskart Savivaldybės tarybai teikiau jo kandidatūrą, bet politikai vis atmesdavo, tuomet pasiūliau jo vardu pavadinti Kultūros centro teatrą – nuo 2001-ųjų gegužės teatras taip ir vadinasi. Tai tarsi padėka E. Radžiui už jo triūsą, Kretingoje įspaustas jo pėdsakas labai ryškus. E. Radžius buvo ne tik puikus režisierius, bet ir be galo geras skaitovas, pasižymėjęs aksominiu balsu. Abu su šviesaus atminimo mokytoja Ligija Vaičiulėniene buvo nepamainomi mūsų krašto respublikinių Dainų švenčių dalyviai.
|
|
