|
|
|
Mūsų žmonėsSuraskime darbėniškių seserų Chaimaičių gelbėtojus
Lietuvos žydų tragiškas likimas nacių okupacijos 1941–1945 metais – skaudi, neužgyjanti žaizda tiek žydams, tiek ir patiems lietuviams. Nuo viduramžių čia gyvenusių žydų palikuonys, nors ir gyvendami toli nuo Lietuvos, ją tebelaiko savo gimtuoju kraštu, ne tik mintimis sugrįžtantys ten, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kuriems karo metais pavyko išlikti, ir kur jos miškuose ir laukuose amžiną poilsį rado jų giminės, kuriems nepavyko išvengti tragiško likimo. Kiekvieno išgelbėto žydo gelbėjimo istorija yra unikali, o jos herojai – beginkliai kovotojai prieš nusikalstamą nacių režimą – verti ypatingos pagarbos. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nusinešdamas į amžinybę ne tik šiuos herojus, bet ir tada dar vaikais buvusius gyvus šių įvykių liudininkus ir dalyvius, tad kasdien vis sunkiau atkurti tų dienų istoriją ir pagerbti savo ir savo šeimos narių gerove dėl kito niekuo nekalto žmogaus gyvybės išsaugojimo rizikavusius žmones, kuriuos šiandien jau vadiname ir rezistentais-kovotojais už Lietuvos laisvę.
Iš griuvėsių prikėlę Žiemos sodą
Kretingos muziejaus darbuotojų iniciatyva vakar, vykstant Dvaro menų festivaliui, buvo atidaryta paroda „Grafų Tiškevičių Žiemos sodo istorija“, skirta Žiemos sodo atkūrimo 30-mečiui. „Pajūrio naujienos“ ta proga pakalbino žmones, kurie prisimena kelių dešimtmečių istoriją, nes patys prisidėjo, atkuriant šį unikalų statinį bei augalų karalystę. Rūmai ir sodas priklausė mokyklai Vienas turtingiausių Europoje, privačioje valdoje įkurdintas grafų Tiškevičių Žiemos sodas per II Pasaulinį karą buvo paverstas arklidėmis. Nuniokotas sodas išvien su dvaro rūmais pokariu, pasitraukus paskutiniam dvaro paveldėtojui Aleksandrui Tiškevičiui, atiteko Kretingos žemės ūkio mokyklai, kuri nuo 1958 m. tapo technikumu, 1975 m. reorganizuota į tarybinį ūkį-technikumą, ir gerokai vėliau – nuo 1990-ųjų – į aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Technikumui vadovaujant Vytautui Zabulioniui, 1975-aisiais iš pamatų buvo atstatytas grafų Tiškevičių rūmų vakarinis fligelis, kuriame atidarytos auditorijos. O užduotis visiškai atkurti Žiemos sodą teko ilgamečiui ir paskutiniam šios mokyklos direktoriui Zigmui Vaičiūnui, kuris vadovavo jai nuo 1981-ųjų iki mokyklos panaikinimo 2006-aisias. „Kai iš Saugų tarybinio ūkio, kuris mano vadovavimo laikais pagal aplinkos tvarkymą pirmavo respublikoje, mane perkėlė čia, teko ir ūkį kelti, ir statybomis rūpintis“, – pasakojo 80-metis Z. Vaičiūnas. Buvo pradėta bendrauti su Paminklų konservavimo instituto specialistais, Žiemos sodo atkūrimo projektą parengė architektas Jonas Zibolis.
Ar taps Kazio Grižo kapavietė nacionaliniu paveldu
Kraštietis Romualdas Beniušis dar pernai ėmėsi iniciatyvos, kad artėjančiam Lietuvos 100-mečiui Lietuvos kariuomenės savanorio, Kretingos policijos nuovados viršininko Kazio Grižo antkapinis paminklas senosiose Kretingos miesto kapinėse būtų įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir saugomas kaip nacionalinė vertybė. Kapavietė sudarkyta J. Grižas žuvo tarnybos metu nuo žudikų kulkų, būdamas vos 25-erių, pilnas jėgų ir ryžto tarnauti Tėvynei. Kretingos policijos nuovadai jam likimo tebuvo skirta vadovauti 5 mėnesius – nuo 1927-ųjų gegužės 5-osios iki rugsėjo 10 dienos. Lietuvos karių savanorių sąjungos ir Kretingos šaulių kuopos iniciatyva, minint Lietuvos kariuomenės įkūrimo 10-metį, 1928 m. lapkričio 23 dieną ant jo kapo buvo pastatytas ir atidengtas rausvo granito obeliskas. Šį akmeninį paminklą iškalė Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai. J. Grižo kapas ir obeliskas netoli pagrindinio įėjimo į senąsias kapines, kurias ženklina grafų Tiškevičių koplyčia, buvo apjuosti 4 granitiniais stulpeliais su grandinėmis, kurie, deja, ligi šių dienų neišliko. Senoji kapavietė sovietmečiu buvo išdarkyta, nes prie pat K. Grižo kapo buvo palaidoti kiti žmonės.
Praėjusią vasarą R. Beniušis, gavęs K. Grižo anūko vilniečio archeologo Gyčio Grižo sutikimą, pats atnaujino obeliską – nugremžė apnašas, paryškino užrašus. Beje, G. Grižas taip pat yra pasitarnavęs mūsų kraštui – 2009-aisis šalia Nagarbos piliakalnio jis aptiko II-IV amžiaus Nagarbos kapinyną.
Kaip motyvuoti mokinius, patirties pasisėmė JAV
Kretingos Pranciškonų gimnazijos delegacija neseniai sugrįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur viešėjo privačioje Šv. Antano mokykloje. Ten puoselėjama mokinius motyvuojanti mokymo sistema, glaudus mokslo ir tiriamosios veiklos ryšys bei didelis dėmesys kūno kultūrai ir menams, kretingiškiams pedagogams paliko įspūdį – jie tikisi, kad kai kurias idėjas bus galima pritaikyti ir pas mus. Niujorko valstijoje įsikūrusioje Šv. Antano mokykloje kretingiškius šiltai priėmė jos direktorius brolis pranciškonas Gary Cregan, turintis lietuviškų šaknų – jo motina buvo lietuvė. „Šv. Antano mokykla yra įkurta Trečiojo ordino pranciškonų, ji yra privati ir didžiulė – mokosi daugiau negu 2 tūkst. mokinių, – teigė Pranciškonų gimnazijos direktorius brolis pranciškonas Alvydas Virbalis. – Amerikoje švietimo sistema yra visiškai kitokia, ten valstybė nesikiša į tvarką katalikiškose mokyklose ir jų nefinansuoja. Mūsų atveju – kartu su valstybinėmis mokyklose esame viena sistema, mums formuojamas vienas tikslas ir visiems skiriamas vienas finansavimas. Nesakau, kad ši sistema yra kažkuo geresnė ar blogesnė, nes Amerikoje privačios mokyklos susiduria su kitokiais iššūkiais.“ Aukštų rezultatų siekiama nuolat Pranciškonų gimnazijos direktorius A. Virbalis, o taip pat ir šios gimnazijos mokytojas Vilius Adomaitis pasakojo, kad vaikai veržiasi mokytis į šią privačią Šv. Antano mokyklą, nors ši galimybė kainuoja 10 tūkst. dolerių per metus. „Šioje mokykloje mokosi motyvuoti ir aukštus pasiekimus turintys moksleiviai, išlaikę stojamuosius egzaminus. Mokiniai turi tikslą pasiruošti stojimui į universitetus – ten mokslus tęsia net 98 proc. šios privačios mokyklos abiturientų, – pasakojo V.Adomaitis. – Teko stebėti ir pamokas – klasėse yra apie 40 mokinių, jų gali būti ir daugiau, taigi mokytojai labai nustebo, kad pas mus Lietuvoje vaikų limitas klasėje yra 32. Jei vyksta teorinė pamoka, tai mokytojas išdėsto medžiagą, o mokiniai – klauso ar užsirašinėja, be to, visą informaciją jie ras ir vadovėliuose, skaitmeninėse laikmenose. Po kurio laiko visi mokiniai laiko testą – pagal jų rezultatus semestro pabaigoje mokiniai grupuojami į klases pagal lygius. Tai priverčia mokinius nuosekliai mokytis ir siekti aukščiausių įvertinimų, kad patektų į geriausių mokinių klasę ir iš jos neiškristų.
Kada bus įvykdyta grafienės Antaninos Tiškevičienės valia?
Grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) šeimos rezidencijos įkūrimas Kretingos dvare 1875 metais turėjo didelę reikšmę ne tik Lietuvos pajūrio, bet ir visos Lietuvos ekonominei bei kultūrinei raidai, istorinio atminimo ir kultūros bei meno paveldo išsaugojimui. J. Tiškevičiaus ir jo žmonos Sofijos Horvat (1839–1919) šeimoje buvo vertinamos ir puoselėjamos ne tik bendražmogiškos vertybės, bet ir pagarba praeičiai, istorijai ir kultūrai, saugant išlikusias kultūros, istorijos ir meno vertybes. Gausioje 10 vaikų šeimoje užaugę grafų palikuonys tapo ne tik gerais specialistais, pramonininkais, kūrėjais, bet ir meno bei kultūros vertybių kolekcininkais, mecenatais, kuriems rūpėjo, kad jų krašto istorinės, kultūros ir meno vertybės būtų išsaugotos ateities kartoms bei taptų prieinamos visuomenei, rasdamos savo vietą ne tik privačiose kolekcijose, bet ir muziejuose. Kretingos dvare gimęs Vladislovas Tiškevičius (1865–1936) daug dėmesio ir jėgų skyrė kultūros ir meno vertybių apsaugai bei jų kolekcionavimui. Už pasisakymus prieš carinės valdžios vykdomus tautinių mažumų teisių ir laisvių suvaržymus, 1905 metais, ištremtas iš Rusijos, apsigyveno Italijoje, Milano mieste. Ten, įsteigęs antikvariatą, sukaupė didelę kultūros ir meno vertybių kolekciją, kurią 1906 metais grįždamas parsivežė į Lietuvą. Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, mokant ją globoti bei saugoti kultūrinį, istorinį palikimą, 1907 metais Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, kurios veikloje dalyvavo ir jo broliai Antanas (1866–1920) ir Juozapas (1890–1967). Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, dailės rinkiniai, kuriuos sudarė paties V. Tiškevičiaus surinkti bei šios draugijos steigėjų ir rėmėjų dovanoti eksponatai. Palangos dvaro paveldėtojas Feliksas Tiškevičius (1869–1933) priklausė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (VMBD), kurios vienas tikslų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir paveldo išsaugojimas, buvo jos rėmėjas ir mecenatas.
Rūdaičių kaimo istorijoje – ir Prezidento Smetonos pėdsakas
Matematika ar istorija – kuri jų arčiausiai širdies? Palangoje dabar gyvenanti 67-erių pedagogė Aniceta Skersytė prisipažino į šį klausimą ir šiandien tvirtai atsakyti negalinti. Skaičiai – jos pasirinkta specialybė, o kraštotyra – pomėgis, dėl kurio iki šiol negali nurimti. Lipdė kaip korį Keturiasdešimt metų Rūdaičių mokykloje vaikus mokiusi, po pamokų istorinę medžiagą apie šį kaimą bei apylinkes kaupusi, Kraštotyros būreliui vadovavusi, muziejų toje pačioje ugdymo įstaigoje įsteigusi A. Skersytė teigė labiausiai išgyvenanti, kad į popieriaus lakštus jos pačios suguldyti po kruopelę į vieną korį surinkti liudininkų pasakojimai nenueitų giliai užmarštin. „Tie žmonės, su kuriais likimas man leido susitikti, nebuvo išsimokslinę, neturėjo aukštųjų mokyklų diplomų, bet buvo išsilavinę, be galo nuoširdūs ir atviri, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo A. Skersytė. – Tarp šviesuolių – ir amžiną atilsį Jurgis Keras iš Žibininkų, ir prieš keletą metų Anapilin išėjusi Barbora Baltuonienė, ir daug kitų“. B. Baltuonienė ypač mylėjusi savo kaimą, vadinusi jį garbingu, nes nebuvo girtuoklių, gyveno daugiausia sumanūs ūkininkai, kurie patys nupirko ir pirmąjį mokyklos pastatą, kad tik turėtų, kur mokytis vaikai, ir nereikėtų mokyklai glaustis vietinių žmonių trobose. Senolės prisiminimuose – mokytojo Jono Folkmano, mokykloje dirbusio apie 1933-iuosius metus, paveikslas. Šis pedagogas buvo „Šaulių“ organizacijos narys, turėjo uniformą. Kartą mokiniams suorganizavo išvyką į Nidą. Iki Kretingos visi keliavo pėsčiomis, paskui dundėjo traukiniu. Jaunąją rūdaitiškių kartą mokytojas pakviesdavęs ir į kultūrinius renginius Kretingoje – mokiniai yra žiūrėję spektaklį „Trys mylimos“. Tačiau į šias malonias keliones ir renginius jis veždavosi tik geriausius mokinius. Kaime organizavo ir sporto varžybas, be to, mokytojo ir jo žmonos Zosės iniciatyva surengtuose kursuose vietinis jaunimas buvo mokomas megzti, siūti, kepti, tvarkyti mėsą, taip pat – medžio darbų ar net pasidirbti šepečius.
Pasauliui naujai atnešęs Kristų
„Mokyklose Martyną Liuterį mums pristatydavo kaip revoliucionierių, kovotoją prieš Bažnyčią. Bet, jei galvosime tik taip siaurai, niekuomet nesuprasime šios asmenybės vidinio pasaulio, jo mokymo esmės. Jis nesiekė skaldyti Bažnyčios, atvirkščiai – kvietė jos vadovus kalbėtis, naujai atrasti Dievo žodį ir tuo būdu pasauliui iš naujo atnešė Kristų“, – taip Reformacijos 500 metų jubiliejui skirtoje konferencijoje apie Reformacijos tėvą Martyną Liuterį kalbėjo Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Jonas Liorančas.
Kai siūlai suteka į audinio raštus
Moterys noriai atsiliepė į Kretingos muziejaus kvietimą išmokti austi rankinėmis staklėmis – per pirmąjį kursų užsiėmimą jos gerte gėrė 23 metų audėjos salantiškės Ingridos Šilgalytės žemaitišką pasakojimą, perpintą ne tik audimo amato paslapčių, bet ir mūsų krašto istorijos, pajautos, su kokiomis mintimis kuršės sėsdavo prie staklių dar prieš tūkstantį metų. Savo pamokas I. Šilgalytė praturtina ir žiniomis apie skandinavišką kultūrą, mat ji visai neseniai grįžo iš Norvegijos, kur 5 mėnesius gyvosios istorijos muziejuje lankytojus mokė audimo. „Niekas nebuvo daroma šiaip sau“, – per pirmąjį susitikimą su kursų dalyvėmis akcentavo tautodailininkė I. Šilgalytė, papasakojusi, kokių rūšių ir kokių raštų audiniai gali gimti, naudojant rankines stakles, kaip svarbu iš anksto numatyti audinio plotį, kad jis būtų taupiai sunaudojamas. I. Šilgalytė, vilkėdama rūbus, pasiūtus iš pačios austų medžiagų pagal IX a. kuršių moters kostiumą, dar vienais aprengė ir kursų dalyvę, paaiškindama, kokia buvusi rūbų konstrukcija, kaip jie buvo nešiojami, kad būtų patogu dirbti ūkio darbus ir tuo pačiu apsisaugojama nuo žvarbaus vėjo. „O reikėjo ne tik pačiam apsirengti, bet ir visą šeimyną aprūpinti. Tad pagalvokite, kiek visko iš tų siūlų reikėjo priausti: ir lininių rankšluosčių, ir vilnonių skarų, apklotų... Ir prie audimo staklių moterys sėsdavo tomis laisvomis minutėmis, kurių atlikdavo tarp ūkio ir buities darbų, juk šeimininkėms reikėjo spėti viską sužiūrėti. Tačiau turime suprasti: prieš tūkstantį metų ir laikas tekėjo kitokiu ritmu, negu dabar mes gyvename“, – kalbėjo I. Šilgalytė.
Stella Maris – gelbėjusi žmones ne tik jūroje
Stella Maris – Marija, Jūrų žvaigždė. Taip buvo pavadinta 1931 metais brolių Galdikų kunigo Jurgio (1883–1963) ir Lietuvos kariuomenės savanorio Valentino (1902–1966) lėšomis ir pastangomis Pašvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto, pastatyta medinė koplyčia. Šventosios, Būtingės ir jų apylinkių katalikai gyvenamoje teritorijoje savo bažnyčios neturėjo, todėl jiems melstis tekdavo vykti į Palangą, Laukžemę ar Darbėnus. J. Galdikas gimė 1883 metais Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, vidutinio ūkininko šeimoje, mokėsi Lazdininkų, Darbėnų pradžios mokyklose, Palangos progimnazijoje, kurią baigęs pasirinko dvasininko kelią, įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs ir 1907 metais įšventintas kunigu, vėliau teologijos mokslus tęsė Šveicarijoje, Belgijoje ir Austrijoje. 1911 metais apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą dirbo Šiaulių bažnyčios vikaru, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paskirtas jos klebonu, čia įsteigė gimnaziją ir jai vadovavo. 1916 m. kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia jį kartu su grupe kitų Lietuvos kunigų ištrėmė į Vokietiją, kur jis praleido 2 metus. Grįžęs į Lietuvą, 1919 metais buvo paskirtas atkurtos Kražių progimnazijos, nuo 1924 metų tapusios „Žiburio“ gimnazija, kurioje ugdymo pagrindu buvo dora ir moralė, direktoriumi. 1927 metais perkeltas į Telšius tapo Telšių kapitulos kanauninku, 1927–1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir inspektoriumi.
Kolekcionieriaus vizijoje – šunų muziejus
„Jeigu palangiškis dailininkas Vytautas Kusas kolekcionuoja šunų skulptūrėles, tai kodėl negaliu to daryti ir aš?“ – šmaikštavo Medvalakio sodininkų bendrijoje gyvenantis Kazimieras Karpas, rodydamas daugybę įvairaus dydžio savo keturkojų.
|
|
