|
|
|
Mūsų žmonėsLaukžemėje trumpam atgijo tarpukario gyvenimas
„Kas per Žolinę nesubėgs į didelį būrį, bus biedni visus metus“, – tarmiškai į publiką kreipėsi Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja ir bendruomenės pirmininkė Aida Mikutienė, pasveikindama visus gausiai susirinkusius į tradicinę vasaros šventę – Žolinę. Šventės rengėjams pavyko sukurti atmosferą, tarsi visi būtų atsidūrę Laukžemėje prieš 100 metų, kuomet čia buvęs valsčiaus centras – tai originali įžanga į Valstybės atkūrimo šimtmetį, kuris bus minimas kitąmet.
Šeimos relikvijas patikėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejui
Lietuvoje pirmą kartą viešintis iš Prancūzijos atvykęs Žakas Guifo (Jacques Guiffault) aplankė tas vietas, kuriose pėdsaką kadaise, Antrojo pasaulinio karo metais, paliko jo tėvas Polis Guifo (Paul Guiffault) – 1940–1944 m. Klaipėdoje gyvenęs ir dirbęs karo belaisvis.
Traukė kitoks Viliaus Orvido pasaulis
Orvidų sodyboje Gargždelės kaime gausus būrys giminių, draugų, bendraminčių buvo susirinkę pagerbti prieš 25-erius metus amžinybėn išėjusio šios sodybos įkūrėjo Viliaus Orvido atminimą. Rugpjūčio 16-ąją jam būtų sukakę 65-eri.
Argentinoje mokė lietuvių liaudies šokio paslapčių
Kretingiškė 21 metų Indrė Mockutė daugiau kaip 5 mėnesius praleido Argentinoje – čia ji ne tik atliko lituanistinę praktiką, bet ir vietinį jaunimą mokė lietuvių liaudies šokių, kuriuos pati pamilo dar vaikystėje. Savo svajonę – pabuvoti Pietų Amerikoje – įgyvendinusi mergina laiminga, kad galėjo pasinerti į tenykštę kultūrą ir užmegzti nuoširdžią draugystę su vietiniais žmonėmis.
Ragino nebijoti būti lietuviais Lietuvoje
„Nebijokite būti lietuviais Lietuvoje“, – ragino JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė Sigita Šimkuvienė-Rosen, šią vasarą su būriu išeivijos jaunimo viešėjusi Lietuvoje. S. Šimkuvienė-Rosen yra naujosios emigracijos bangos išeivė JAV. Už Atlanto ji gyvena jau šešiolika metų ir pusę to laiko vadovauja 65-erius metus veikiančiai JAV lietuvių bendruomenei.
Palikęs pėdsakus Kretingos katalikų bažnyčioje
Per savo garbingą 400 metų istoriją seniausia Žemaitijoje išlikusi Kretingos katalikų bažnyčia regėjo daug ją gražinusių ir puošusių kūrėjų bei menininkų. Vienas jų – XX amžiuje gyvenęs ir kūręs mosėdiškis dailininkas Alfonsas Baltinas.
Choreografė, kuriai šventės nesibaigia
Buvusios ilgametės Kretingos meno mokyklos choreografės bei vaikų liaudies šokių kolektyvo „Ratilėlis“ vadovės 51-erių Živilės Adomaitienės vardą žino ne vien mūsų krašto meno mylėtojai, bet ir visa šokanti Lietuva. Ji – daugkartinė Lietuvos dainų švenčių vyriausioji baletmeisterė bei Respublikinių moksleivių dainų švenčių meno vadovė. Nuo praėjusio rugpjūčio Ž. Adomaitienė vadovauja Lietuvos nacionalinio kultūros centro Choreografijos poskyriui.
Kretingiškė gimnazistė – respublikinio konkurso nugalėtoja
Žemės ūkio ministerijoje ją pasveikino ir planšetiniu kompiuteriu apdovanojo žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. „Kai mums paskambino ir pakvietė į Žemės ūkio ministeriją atsiimti apdovanojimo, ministerijos atstovų komentaras buvo trumpas – jog komisija už Gabijos sukurtą logotipą balsavo vienbalsiai“, – sėkme pasidžiaugė Gabijos sesuo Vydmantų gimnazijos dailės mokytoja Ramunė Grikštaitė. Nors ji sesers ir nemoko dailės, tačiau abi bendrauja ir bendradarbiauja kūrybinėje plotmėje. Žemės ūkio ministerijos, „Programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centro“ paskelbto konkurso Lietuvoje užauginto ir pagaminto žemės ūkio ir maisto produkto ženklo (logotipo) idėjai sukurti nugalėtoja tapo Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos trečiokė gimnazistė Gabija Grikštaitė.
Dovana Antano Mončio muziejui
Kraštiečio skulptoriaus Antano Mončio namai-muziejus Palangoje neseniai pasipildė itin vertinga dovana – jo vyriausias sūnus Žanas Kristofas padovanojo pirmąją tėvo sukurtą skulptūrą-grandinę „Pamatinė grandis“, davusią pradžią būsimai darbų serijai.
Ankstyvoji kurortų mada: kuo mažiau nuogos odos
Iki spalio mėnesio Palangos kurorto muziejuje karaliausianti teatro dailininko interjero dizainerio menotyrininko mados istoriko Aleksandro Vasiljevo paroda „Paplūdimio mada. 150 metų. Iš Alexandre Vassiliev kolekcijos“ – ne tik pasakojimas apie madą, bet ir gyva kelionė istorijos vingiais, įtaisytais suknelių siūlėse, korsetų raiščiuose ar skrybėlių smeigtukuose. Šį kartą – apie vasaros kostiumus ir gyvenimą iki Pirmojo pasaulinio karo. Nors, atrodytų, be saulės vonių ir maudynių neapsiėjo nė vienas laikmetis, pasak A. Vasiljevo, domėtis jūros voniomis Senojo žemyno gyventojai pradėjo tik XVIII a. antroje pusėje, o terapinė jūros maudyklių nauda atrasta XIX a. Palyginti neseniai, vos prieš 100 metų, Europoje ėmė plisti ir paplūdimio apranga, kurios išpopuliarėjimą neabejotinai paskatino kurortų atsiradimas. Pamažu žmonės pamėgo keliauti tam, kad paatostogautų, o atsiradus geležinkeliui kurortai tapo dar lengviau pasiekiami. Juostuoti ir uždari Tokie, A. Vasiljevo teigimu, ir buvo pirmieji maudymosi kostiumai, kasdieninėje aprangoje atsiradę XIX a. II pusėje. XX a. pradžioje išpopuliarėjusiais trikotažiniais maudymosi kostiumėlius iš vilnos apsirėdžiusios damos puikuojasi ir į Palangos kurorto muziejų atkeliavusios parodos afišoje, kuria tapo 1900 m. užfiksuota fotografija. Pasak A. Vasiljevo, joje plika akimi matyti senųjų maudymosi kostiumų bėdos: skurdus dizaino pasirinkimas, standartinė spalvų paletė ir raštas. „Visi maudymosi kostiumai buvo štai tokios formos, marginti horizontaliomis baltomis ir mėlynomis juostomis, pakankamai ilgi, todėl vizualiai stipriai trumpindavo moterų kojas, versdamos jas kostiumus raitotis“, – kalbėjo mados žinovas. Tuo pačiu XIX-XX a. pr. moterys labai gėdijosi savo nuogų kojų, todėl net ir pliaže vilkėjo šilkinėmis kojinėmis ir medvilniniais ar šilkiniais aukštakulniais batais, kuriuos pritaisydavo kaspinais, kad nepasimestų smėlyje.
|
|
