|
|
|
Mūsų žmonėsKaip motyvuoti mokinius, patirties pasisėmė JAV
Kretingos Pranciškonų gimnazijos delegacija neseniai sugrįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur viešėjo privačioje Šv. Antano mokykloje. Ten puoselėjama mokinius motyvuojanti mokymo sistema, glaudus mokslo ir tiriamosios veiklos ryšys bei didelis dėmesys kūno kultūrai ir menams, kretingiškiams pedagogams paliko įspūdį – jie tikisi, kad kai kurias idėjas bus galima pritaikyti ir pas mus. Niujorko valstijoje įsikūrusioje Šv. Antano mokykloje kretingiškius šiltai priėmė jos direktorius brolis pranciškonas Gary Cregan, turintis lietuviškų šaknų – jo motina buvo lietuvė. „Šv. Antano mokykla yra įkurta Trečiojo ordino pranciškonų, ji yra privati ir didžiulė – mokosi daugiau negu 2 tūkst. mokinių, – teigė Pranciškonų gimnazijos direktorius brolis pranciškonas Alvydas Virbalis. – Amerikoje švietimo sistema yra visiškai kitokia, ten valstybė nesikiša į tvarką katalikiškose mokyklose ir jų nefinansuoja. Mūsų atveju – kartu su valstybinėmis mokyklose esame viena sistema, mums formuojamas vienas tikslas ir visiems skiriamas vienas finansavimas. Nesakau, kad ši sistema yra kažkuo geresnė ar blogesnė, nes Amerikoje privačios mokyklos susiduria su kitokiais iššūkiais.“ Aukštų rezultatų siekiama nuolat Pranciškonų gimnazijos direktorius A. Virbalis, o taip pat ir šios gimnazijos mokytojas Vilius Adomaitis pasakojo, kad vaikai veržiasi mokytis į šią privačią Šv. Antano mokyklą, nors ši galimybė kainuoja 10 tūkst. dolerių per metus. „Šioje mokykloje mokosi motyvuoti ir aukštus pasiekimus turintys moksleiviai, išlaikę stojamuosius egzaminus. Mokiniai turi tikslą pasiruošti stojimui į universitetus – ten mokslus tęsia net 98 proc. šios privačios mokyklos abiturientų, – pasakojo V.Adomaitis. – Teko stebėti ir pamokas – klasėse yra apie 40 mokinių, jų gali būti ir daugiau, taigi mokytojai labai nustebo, kad pas mus Lietuvoje vaikų limitas klasėje yra 32. Jei vyksta teorinė pamoka, tai mokytojas išdėsto medžiagą, o mokiniai – klauso ar užsirašinėja, be to, visą informaciją jie ras ir vadovėliuose, skaitmeninėse laikmenose. Po kurio laiko visi mokiniai laiko testą – pagal jų rezultatus semestro pabaigoje mokiniai grupuojami į klases pagal lygius. Tai priverčia mokinius nuosekliai mokytis ir siekti aukščiausių įvertinimų, kad patektų į geriausių mokinių klasę ir iš jos neiškristų.
Kada bus įvykdyta grafienės Antaninos Tiškevičienės valia?
Grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) šeimos rezidencijos įkūrimas Kretingos dvare 1875 metais turėjo didelę reikšmę ne tik Lietuvos pajūrio, bet ir visos Lietuvos ekonominei bei kultūrinei raidai, istorinio atminimo ir kultūros bei meno paveldo išsaugojimui. J. Tiškevičiaus ir jo žmonos Sofijos Horvat (1839–1919) šeimoje buvo vertinamos ir puoselėjamos ne tik bendražmogiškos vertybės, bet ir pagarba praeičiai, istorijai ir kultūrai, saugant išlikusias kultūros, istorijos ir meno vertybes. Gausioje 10 vaikų šeimoje užaugę grafų palikuonys tapo ne tik gerais specialistais, pramonininkais, kūrėjais, bet ir meno bei kultūros vertybių kolekcininkais, mecenatais, kuriems rūpėjo, kad jų krašto istorinės, kultūros ir meno vertybės būtų išsaugotos ateities kartoms bei taptų prieinamos visuomenei, rasdamos savo vietą ne tik privačiose kolekcijose, bet ir muziejuose. Kretingos dvare gimęs Vladislovas Tiškevičius (1865–1936) daug dėmesio ir jėgų skyrė kultūros ir meno vertybių apsaugai bei jų kolekcionavimui. Už pasisakymus prieš carinės valdžios vykdomus tautinių mažumų teisių ir laisvių suvaržymus, 1905 metais, ištremtas iš Rusijos, apsigyveno Italijoje, Milano mieste. Ten, įsteigęs antikvariatą, sukaupė didelę kultūros ir meno vertybių kolekciją, kurią 1906 metais grįždamas parsivežė į Lietuvą. Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, mokant ją globoti bei saugoti kultūrinį, istorinį palikimą, 1907 metais Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, kurios veikloje dalyvavo ir jo broliai Antanas (1866–1920) ir Juozapas (1890–1967). Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, dailės rinkiniai, kuriuos sudarė paties V. Tiškevičiaus surinkti bei šios draugijos steigėjų ir rėmėjų dovanoti eksponatai. Palangos dvaro paveldėtojas Feliksas Tiškevičius (1869–1933) priklausė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (VMBD), kurios vienas tikslų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir paveldo išsaugojimas, buvo jos rėmėjas ir mecenatas.
Rūdaičių kaimo istorijoje – ir Prezidento Smetonos pėdsakas
Matematika ar istorija – kuri jų arčiausiai širdies? Palangoje dabar gyvenanti 67-erių pedagogė Aniceta Skersytė prisipažino į šį klausimą ir šiandien tvirtai atsakyti negalinti. Skaičiai – jos pasirinkta specialybė, o kraštotyra – pomėgis, dėl kurio iki šiol negali nurimti. Lipdė kaip korį Keturiasdešimt metų Rūdaičių mokykloje vaikus mokiusi, po pamokų istorinę medžiagą apie šį kaimą bei apylinkes kaupusi, Kraštotyros būreliui vadovavusi, muziejų toje pačioje ugdymo įstaigoje įsteigusi A. Skersytė teigė labiausiai išgyvenanti, kad į popieriaus lakštus jos pačios suguldyti po kruopelę į vieną korį surinkti liudininkų pasakojimai nenueitų giliai užmarštin. „Tie žmonės, su kuriais likimas man leido susitikti, nebuvo išsimokslinę, neturėjo aukštųjų mokyklų diplomų, bet buvo išsilavinę, be galo nuoširdūs ir atviri, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo A. Skersytė. – Tarp šviesuolių – ir amžiną atilsį Jurgis Keras iš Žibininkų, ir prieš keletą metų Anapilin išėjusi Barbora Baltuonienė, ir daug kitų“. B. Baltuonienė ypač mylėjusi savo kaimą, vadinusi jį garbingu, nes nebuvo girtuoklių, gyveno daugiausia sumanūs ūkininkai, kurie patys nupirko ir pirmąjį mokyklos pastatą, kad tik turėtų, kur mokytis vaikai, ir nereikėtų mokyklai glaustis vietinių žmonių trobose. Senolės prisiminimuose – mokytojo Jono Folkmano, mokykloje dirbusio apie 1933-iuosius metus, paveikslas. Šis pedagogas buvo „Šaulių“ organizacijos narys, turėjo uniformą. Kartą mokiniams suorganizavo išvyką į Nidą. Iki Kretingos visi keliavo pėsčiomis, paskui dundėjo traukiniu. Jaunąją rūdaitiškių kartą mokytojas pakviesdavęs ir į kultūrinius renginius Kretingoje – mokiniai yra žiūrėję spektaklį „Trys mylimos“. Tačiau į šias malonias keliones ir renginius jis veždavosi tik geriausius mokinius. Kaime organizavo ir sporto varžybas, be to, mokytojo ir jo žmonos Zosės iniciatyva surengtuose kursuose vietinis jaunimas buvo mokomas megzti, siūti, kepti, tvarkyti mėsą, taip pat – medžio darbų ar net pasidirbti šepečius.
Pasauliui naujai atnešęs Kristų
„Mokyklose Martyną Liuterį mums pristatydavo kaip revoliucionierių, kovotoją prieš Bažnyčią. Bet, jei galvosime tik taip siaurai, niekuomet nesuprasime šios asmenybės vidinio pasaulio, jo mokymo esmės. Jis nesiekė skaldyti Bažnyčios, atvirkščiai – kvietė jos vadovus kalbėtis, naujai atrasti Dievo žodį ir tuo būdu pasauliui iš naujo atnešė Kristų“, – taip Reformacijos 500 metų jubiliejui skirtoje konferencijoje apie Reformacijos tėvą Martyną Liuterį kalbėjo Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Jonas Liorančas.
Kai siūlai suteka į audinio raštus
Moterys noriai atsiliepė į Kretingos muziejaus kvietimą išmokti austi rankinėmis staklėmis – per pirmąjį kursų užsiėmimą jos gerte gėrė 23 metų audėjos salantiškės Ingridos Šilgalytės žemaitišką pasakojimą, perpintą ne tik audimo amato paslapčių, bet ir mūsų krašto istorijos, pajautos, su kokiomis mintimis kuršės sėsdavo prie staklių dar prieš tūkstantį metų. Savo pamokas I. Šilgalytė praturtina ir žiniomis apie skandinavišką kultūrą, mat ji visai neseniai grįžo iš Norvegijos, kur 5 mėnesius gyvosios istorijos muziejuje lankytojus mokė audimo. „Niekas nebuvo daroma šiaip sau“, – per pirmąjį susitikimą su kursų dalyvėmis akcentavo tautodailininkė I. Šilgalytė, papasakojusi, kokių rūšių ir kokių raštų audiniai gali gimti, naudojant rankines stakles, kaip svarbu iš anksto numatyti audinio plotį, kad jis būtų taupiai sunaudojamas. I. Šilgalytė, vilkėdama rūbus, pasiūtus iš pačios austų medžiagų pagal IX a. kuršių moters kostiumą, dar vienais aprengė ir kursų dalyvę, paaiškindama, kokia buvusi rūbų konstrukcija, kaip jie buvo nešiojami, kad būtų patogu dirbti ūkio darbus ir tuo pačiu apsisaugojama nuo žvarbaus vėjo. „O reikėjo ne tik pačiam apsirengti, bet ir visą šeimyną aprūpinti. Tad pagalvokite, kiek visko iš tų siūlų reikėjo priausti: ir lininių rankšluosčių, ir vilnonių skarų, apklotų... Ir prie audimo staklių moterys sėsdavo tomis laisvomis minutėmis, kurių atlikdavo tarp ūkio ir buities darbų, juk šeimininkėms reikėjo spėti viską sužiūrėti. Tačiau turime suprasti: prieš tūkstantį metų ir laikas tekėjo kitokiu ritmu, negu dabar mes gyvename“, – kalbėjo I. Šilgalytė.
Stella Maris – gelbėjusi žmones ne tik jūroje
Stella Maris – Marija, Jūrų žvaigždė. Taip buvo pavadinta 1931 metais brolių Galdikų kunigo Jurgio (1883–1963) ir Lietuvos kariuomenės savanorio Valentino (1902–1966) lėšomis ir pastangomis Pašvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto, pastatyta medinė koplyčia. Šventosios, Būtingės ir jų apylinkių katalikai gyvenamoje teritorijoje savo bažnyčios neturėjo, todėl jiems melstis tekdavo vykti į Palangą, Laukžemę ar Darbėnus. J. Galdikas gimė 1883 metais Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, vidutinio ūkininko šeimoje, mokėsi Lazdininkų, Darbėnų pradžios mokyklose, Palangos progimnazijoje, kurią baigęs pasirinko dvasininko kelią, įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs ir 1907 metais įšventintas kunigu, vėliau teologijos mokslus tęsė Šveicarijoje, Belgijoje ir Austrijoje. 1911 metais apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą dirbo Šiaulių bažnyčios vikaru, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paskirtas jos klebonu, čia įsteigė gimnaziją ir jai vadovavo. 1916 m. kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia jį kartu su grupe kitų Lietuvos kunigų ištrėmė į Vokietiją, kur jis praleido 2 metus. Grįžęs į Lietuvą, 1919 metais buvo paskirtas atkurtos Kražių progimnazijos, nuo 1924 metų tapusios „Žiburio“ gimnazija, kurioje ugdymo pagrindu buvo dora ir moralė, direktoriumi. 1927 metais perkeltas į Telšius tapo Telšių kapitulos kanauninku, 1927–1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir inspektoriumi.
Kolekcionieriaus vizijoje – šunų muziejus
„Jeigu palangiškis dailininkas Vytautas Kusas kolekcionuoja šunų skulptūrėles, tai kodėl negaliu to daryti ir aš?“ – šmaikštavo Medvalakio sodininkų bendrijoje gyvenantis Kazimieras Karpas, rodydamas daugybę įvairaus dydžio savo keturkojų.
Devynios puokštės – už meilę mokytojo darbui
„Kaip buvau išmokyta mokytojų seminarijoje, ant to paties laiptelio su mokiniu nestovėjau, vienu visada buvau aukščiau. Tos pačios klasės vaikų neskirsčiau į gabius ir negabius – dėmesio užteko visiems. Buvau pakankamai griežta, bet pedagogo darbą labai mylėjau“, – taip apie save kalbėjo 90-ąjį jubiliejų šį rugsėjį pasitikusi buvusi Rūdaičių mokyklos pradinių klasių mokytoja Angelė Razmienė.
Alkos kalne įpiltiškiai atkūrė koplyčią
Šis sekmadienis, rugsėjo 17-oji, Įpilties kaimo žmonėms bus ypatinga diena: 13 val. Telšių vyskupas koadjutorius Kęstutis Kėvalas Šventojo Kryžiaus išaukštinimo dienos proga aukos Šv. Mišias ant Alkos kalno – koplyčioje, kurią bendruomenė savo rūpesčiu, darbu ir lėšomis atkūrė šią vasarą. Istorija – iš statytojo anūko lūpų Trečiadienio vidurdienį Alkos kalno papėdėje triūsė šio kaimo tautodailininkas Edvardas Stalmokas – jis kalė turėklus palei taką, vedantį į viršukalnę, koplyčios link. O ten senojo kryžiaus pamatus tvirtino 77-erių Ignas Alonderis, su žmona Stanislava prižiūrintis ir aplinkui išlikusias senąsias koplyčias. „Dar nebuvau gimęs, kai 1924 m. mano senelis Klemensas Alonderis ant kalno pastatė šią koplyčią. Anksčiau čia buvo jo žemė. Koplyčią statė vienas pats, statyba truko 5-6-erius metus. Nueidavo kilometrus, kol pasikišęs po pažastimi atsinešdavo po lentą. Kaskart ir įkopti į kalno viršūnę su sunkiu nešuliu tekdavo“, – koplyčios statybos istoriją, perduotą giminėje, pasakojo I. Alonderis. Spėjama, kad ant Alkos kalno yra buvusi pagoniška šventvietė, mat, Įpilties kaimas yra supamas trijjų piliakalnių. Sovietmečiu žmonės pagal išgales patys prižiūrėdavo koplyčią, joje vykdavo gegužinės pamaldos, žmonės krikštydavo vaikus. „Amžinatilsį Steponas Viršilas pakeitė palanges, kai dirbau kolūkio agronomu, buvome pasikvietę ir statybininkus“, – kaip kaimas rūpinosi koplyčia, prisiminė E. Stalmokas. Prieš 10-metį, jo, buvusio ilgamečio Darbėnų seniūno rūpesčiu, skiedromis buvo perklotas stogas ir atnaujintas bokštas. „Tačiau medinė koplyčia, atlaikiusi šimtmetį, visiškai smego į žemę. Nuo gero vėjo būtų ir išvirtusi, nes neturėjo pamatų – meistras Klemensas klojo medines sijas ant akmenų ir ant jų surentė sienas. Sijos supuvo, koplyčia besilaikė tik ant apdailos lentų“, – teigė E. Stalmokas.
Ekspedicija baigėsi, misija prasideda
„Kai kas nors paklausia, ką įspūdingiausio patyriau ekspedicijoje, atsakau, jog įspūdingiausia buvo viskas – pradedant labai draugiška darnia komanda ir jos vadovu Arnoldu Foku, baigiant atradimo džiaugsmu ir tremtinių bei partizanų dainomis, kurias vakarais dainuodavom, pritariant keturstygei gitarai“, – teigė ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvis salantiškis Aurimas Rapalis.
|
|
