|
|
|
Mūsų žmonėsISTORIJOS POTĖPIAI: VAKAR IR ŠIANDIEN
Įžvelgė panašumą su Žiemos sodo koralais
Kretingiškis Antanas Miklovas, vaikštinėdamas Minijos pakrantėmis, aptiko, jo žodžiais, įdomios uolienos klodus, – jos gabalą parodė muziejininkui Juliui Kanarskui, taip pat atnešė ir į redakciją. Skaitytojo manymu, uoliena labai primena koralus, kuriais grafai Tiškevičiai buvo išpuošę Žiemos sodo sienas. Restauratoriams parodytų radimvietę „Mėgstu gamtą. Mūsų kraštas – labai įdomus: dažniausiai praeini prošal, nors galima aptikti įdomių dalykų, kaip ir tą akmenį. Pažįstamas žvejas pasakė, kad Minijos šlaite yra įdomi uoliena, keičianti spalvą: paviršiuje – ruda, o vandeny – žalia. Ištraukęs gabalą iš vandens, pirmiausia jį parodžiau broliui pranciškonui Evaldui Daruliui. Jis – gamtos žmogus, susidomėjo. O kai sužinojau apie Žiemos sodo koralus, šie man pasirodė esą „viens prie vieno“ kaip tie Minijos šlaite“, – pasakojo kretingiškis. Kai parodė savąjį akmenį muziejininkui J. Kanarskui, šis taip pat sutiko dėl panašumo su medžiaga, kuria dekoruotos Žiemos sodo sienos. „Restauruojant Žiemos sodą, vietoj tikrų koralų lyg ir naudojo smiltainį, atvežtą iš Estijos. Jeigu ir vėl panašios medžiagos prireiktų restauratoriams, galėčiau nuvežti ir parodyti, kur čia pat yra tokių geologinių nuogulų“, – tvirtino A. Miklovas, nepanoręs viešai įvardinti radimvietės
Pirmieji grafų Tiškevičių rūmai Palangoje – kurorto istorijos lopšys
Palanga, XIX a. pab. visame pasaulyje išgarsinta gausaus būrio grafų Tiškevičių draugų ir artimųjų, studentų ir inteligentijos, nuo seno apipinta legendomis.
Paniro į prosenelių skrynių lobių paieškas
Kretingos muziejaus Etnokultūros skyriaus vedėjos Ingos Jurginienės į edukacinį užsiėmimą sukviestos moterys mokėsi ne tik tradicinių pirštinių mezgimo ir puošybos – užsiėmimo viešnia edukatorė Klaipėdos etnokultūros centro etnokultūrinės veiklos koordinatorė Irena Armonienė pasidalino ir istorinėmis žiniomis apie šią aprangos detalę. I. Armonienė prisipažino daug laiko skirianti tradiciniams mezginiams, jų raštams, ir jos pastangos iš praeities naujam gyvenimui prikelti lietuvininkių pirštines, riešines buvo įvertintos tautinio paveldo produkto sertifikatu, o pačiais įvairiausiais raštais margintos pirštinėmis puošėsi ir šių metų dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijos modeliai. Rekonstruodama senuosius Mažosios Lietuvos aprangos aksesuarus I. Armonienė sake nesiekianti garbės: jai svarbu, kad šiuolaikinės moterys įvertintų tai, ką buvo sukaupusios mūsų prosenelės ir močiutės. Tie klodai – neišsemiami ir rodo rankdarbių svarbą mūsų protėvių gyvenime. „Pagal tai, kokiomis pirštinėmis – kokių spalvų, kokių raštų – į bažnyčią puošdavosi mergina, buvo sprendžiama apie jos gebėjimus, darbštumą“, – priminė I. Armonienė. Ji dažnai nusistebi, kad dabar mezgamos ir dažniausiai turguose parduodamos pirštinės – storų siūlų, neišraiškingų raštų, nemielos mūvėti. „Mūsų moterys praeityje megzdavo įvairias pirštines: storesnes, šiltesnes – darbui, raštuotas, plonų siūlų – išeigai ir dovanoms“, – teigė edukatorė.
Salantuose įmintos garsių litvakų pėdos
Kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas ir Plungės žydų bendruomenės vadovas Eugenijus Bunka, Žemaitijos nacionaliniame parke įkūręs Litvakų atminimo sodą, teigė, jog Salantuose savo pėdas yra įspaudęs ne vienas pasaulyje garsus litvakas – Lietuvos žyda Mokėsi pas Salantų rabinus „Svarbu, kad salantiškiai bent žinotų, kokie garsūs žmonės kažkada vaikščiojo jų žeme, čia dirbo, kūrė ir kokias darbais nusipelnė Salantų miestui, Lietuvai, pasauliui. Iš to žinojimo gal atsirastų geradarių, norinčių savo lėšomis prisidėti, įtvirtinant jų atminimą“, – samprotavo E. Bunka. Medžiagą apie I. Salanterį, arba Salantiškį, iš įvairių šaltinių kelerius metus rinkęs Salantų krašto istorijos žinovas kraštotyrininkas Paulius Vaniuchinas sakė, jog žinių ir apie pačią asmenybę, ir apie jo mokymą radęs įvairiuose šaltiniuose. Pasak P. Vaniuchino, nors I. Salanteris nėra kilęs iš Salantų, tačiau čia jis ilgai gyveno, todėl ir pasivadino pagal šio miesto pavadinimą. Tikroji jo pavardė buvo Lipkinas. Jis gimė 1810 m. Žagarėje, jo tėvas buvo Žagarės rabinas. Jau vaikystėje Izraelis išsiskyrė ypatingais gabumais – dešimtmetis miestelio sinagogoje skaitė pamokslą. Todėl tėvas ir išsiuntė sūnų mokytis į Salantus pas garsius rabinus Zundelį Salantą ir Cvi Hiršą Broidą, – pastarasis ilgus metus vadovavo Salantų rabinų teismui, o vėliau keletą dešimtmečių dirbo Jeruzalėje, ten ir palaidotas. I. Salanteris ilgainiui tapo vienu iškiliausių Salantų miesto Talmudo žinovų. Vedęs salantiškio Jankevo Aizenšteino dukterį Esterą, liko čia ilgam – apie du dešimtmečius.
Ruandoje stebėjosi titanišku kunigo darbu
Žurnalistė Aldona Karečkaitė, laisvalaikiu savanoriaujanti Kėkštų jaunimo sodyboje, pabuvojo tolimojoje Ruandoje, kur jau 40 metų misionieriumi dirba kraštietis kunigas Hermanas Šulcas. „Visąlaik svajojau pamatyti tikrąją Afriką, o ne vien jos uostus, – apie kelionės tikslą kalbėjo 22-jus metus laivuose dirbusi „jūros vilkė“. – Ruandoje labiausiai stebino ne skurdas, o titaniškas kunigo darbas jo įkurtoje Jaunimo sodyboje.“ Sodyba – oazė tarp skurdo Į nepažįstamą šalį A. Karečkaitė ryžosi leistis viena, pasitikėdama, kad ją pasitiks kunigo siųsti žmonės. Žinojo, jog Jaunimo sodyba įkurta maždaug už 60 km nuo Ruandos sostinės Kigalio, kur nusileido lėktuvas, atokioje kaimo vietovėje, į kurią vedė suplūktas duobėtas kelias. „Abipus išsibarsčiusios kaktusų tvorų apjuostos skurdžios drėbto molio trobos su durimis ir vienu-dviem mažais langais. Teko pabuvoti ir jų viduje, kur visas šeimos gyvenimas išsitenka tarp skudurų krūvos ir iš akmenų sudėlioto ugniakuro. Tarp kalvų įsiterpę dirbamos žemės lopinėliai, kuriuose žmonės sodina saldžiąsias bulves, arba batatus, svogūnus“, – įprastą Ruandos kaimo vaizdą piešė keliautoja. Tačiau Jaunimo sodyba, kurią išvydo siaubingai skurdžiame Afrikos fone, jai atrodė tarsi oazė dykumoje. Tai – šiuolaikiškai įrengta gyvenvietė su 40 pastatų, kuriuose glaudžiasi našlaičiais per genčių tarpusavio karus tapę, iš džiunglių surinkti vaikai, jau užaugę ligi jaunuolių, mokyklą bei gimnaziją lankantys turtingesnių ruandiečių vaikai, jų mokytojai bei vienuolės. Šiandieną sodybos dirbtuvėse jaunimas mokosi ir amatų, kad galėtų savarankiškai išgyventi: jie žiedžia iš molio, drožinėja, pina. A. Karečkaitei besisvečiuojant, sodyboje buvo atidaryta moderni kompiuterio klasė ir biblioteka, kurią įrengė geradariai iš JAV, taip pat nusamdę ir savo šalies mokytoją. Ir kai per pamaldas sodybos koplyčioje ji išgirdo kunigą vietine šneka kažką įtaigiai aiškinant jaunuoliams, vėliau jo paklausė, apie ką kalbėjo. Šis atsakė aiškinęs vaikams, kad geru mokymusi jie privalą pateisinti rėmėjų paramą.
„Pajūrio naujienos“ kviečia išrinkti Metų žmogų
Baigiantis 2017-iesiems, „Pajūrio naujienų“ laikraščio redakcija tradiciškai kviečia išrinkti Metų žmogų. Kas juo taps, nulems skaitytojų balsas. Per šiuos metus „Pajūrio naujienos“ sutiko daug žmonių, savo darbais garsinančių Kretingą, dirbančių, puoselėjančių savo kraštą, atsidavusių savo profesinei ir visuomeninei veiklai, neliekančių nuošaly problemų ar pasirengusių padėti kitiems – jų yra tiek daug, kad sunku visus išvardinti ir pasverti jų nuopelnus. Vis dėlto išdrįsome parengti kuklų „juodraštį“, pagal kurį galima balsuoti už mūsų pasiūlytą kandidatą. Tačiau yra ir kitas būdas išrinkti Metų žmogų: būtų labai šaunu, kad aktyviai rajone veikiančios bendruomenės, visuomeninės organizacijos, kolektyvai pasiūlytų ir savo kandidatą. Juk šalia jūsų tikrai yra žmonių, kurie tyliai ir kukliai daro gerus darbus, kuriuos pastebėti yra jūsų pilietinė pareiga. Balsų už pasirinktą arba pačių siūlomą kandidatą lauksime iki gruodžio 22 d. (imtinai) šiais tel.: (8 445) 77993 arba (8 445) 52382. Kad Jūsų skambutis būtų užregistruotas, prašysime pasisakyti savo vardą bei pavardę ir iš kur skambinama. Savo nuomonę galite išsakyti ir balsuodami internetu mūsų svetainėje www.pajurionaujienos.com
Suraskime darbėniškių seserų Chaimaičių gelbėtojus
Lietuvos žydų tragiškas likimas nacių okupacijos 1941–1945 metais – skaudi, neužgyjanti žaizda tiek žydams, tiek ir patiems lietuviams. Nuo viduramžių čia gyvenusių žydų palikuonys, nors ir gyvendami toli nuo Lietuvos, ją tebelaiko savo gimtuoju kraštu, ne tik mintimis sugrįžtantys ten, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kuriems karo metais pavyko išlikti, ir kur jos miškuose ir laukuose amžiną poilsį rado jų giminės, kuriems nepavyko išvengti tragiško likimo. Kiekvieno išgelbėto žydo gelbėjimo istorija yra unikali, o jos herojai – beginkliai kovotojai prieš nusikalstamą nacių režimą – verti ypatingos pagarbos. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nusinešdamas į amžinybę ne tik šiuos herojus, bet ir tada dar vaikais buvusius gyvus šių įvykių liudininkus ir dalyvius, tad kasdien vis sunkiau atkurti tų dienų istoriją ir pagerbti savo ir savo šeimos narių gerove dėl kito niekuo nekalto žmogaus gyvybės išsaugojimo rizikavusius žmones, kuriuos šiandien jau vadiname ir rezistentais-kovotojais už Lietuvos laisvę.
Iš griuvėsių prikėlę Žiemos sodą
Kretingos muziejaus darbuotojų iniciatyva vakar, vykstant Dvaro menų festivaliui, buvo atidaryta paroda „Grafų Tiškevičių Žiemos sodo istorija“, skirta Žiemos sodo atkūrimo 30-mečiui. „Pajūrio naujienos“ ta proga pakalbino žmones, kurie prisimena kelių dešimtmečių istoriją, nes patys prisidėjo, atkuriant šį unikalų statinį bei augalų karalystę. Rūmai ir sodas priklausė mokyklai Vienas turtingiausių Europoje, privačioje valdoje įkurdintas grafų Tiškevičių Žiemos sodas per II Pasaulinį karą buvo paverstas arklidėmis. Nuniokotas sodas išvien su dvaro rūmais pokariu, pasitraukus paskutiniam dvaro paveldėtojui Aleksandrui Tiškevičiui, atiteko Kretingos žemės ūkio mokyklai, kuri nuo 1958 m. tapo technikumu, 1975 m. reorganizuota į tarybinį ūkį-technikumą, ir gerokai vėliau – nuo 1990-ųjų – į aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Technikumui vadovaujant Vytautui Zabulioniui, 1975-aisiais iš pamatų buvo atstatytas grafų Tiškevičių rūmų vakarinis fligelis, kuriame atidarytos auditorijos. O užduotis visiškai atkurti Žiemos sodą teko ilgamečiui ir paskutiniam šios mokyklos direktoriui Zigmui Vaičiūnui, kuris vadovavo jai nuo 1981-ųjų iki mokyklos panaikinimo 2006-aisias. „Kai iš Saugų tarybinio ūkio, kuris mano vadovavimo laikais pagal aplinkos tvarkymą pirmavo respublikoje, mane perkėlė čia, teko ir ūkį kelti, ir statybomis rūpintis“, – pasakojo 80-metis Z. Vaičiūnas. Buvo pradėta bendrauti su Paminklų konservavimo instituto specialistais, Žiemos sodo atkūrimo projektą parengė architektas Jonas Zibolis.
Ar taps Kazio Grižo kapavietė nacionaliniu paveldu
Kraštietis Romualdas Beniušis dar pernai ėmėsi iniciatyvos, kad artėjančiam Lietuvos 100-mečiui Lietuvos kariuomenės savanorio, Kretingos policijos nuovados viršininko Kazio Grižo antkapinis paminklas senosiose Kretingos miesto kapinėse būtų įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir saugomas kaip nacionalinė vertybė. Kapavietė sudarkyta J. Grižas žuvo tarnybos metu nuo žudikų kulkų, būdamas vos 25-erių, pilnas jėgų ir ryžto tarnauti Tėvynei. Kretingos policijos nuovadai jam likimo tebuvo skirta vadovauti 5 mėnesius – nuo 1927-ųjų gegužės 5-osios iki rugsėjo 10 dienos. Lietuvos karių savanorių sąjungos ir Kretingos šaulių kuopos iniciatyva, minint Lietuvos kariuomenės įkūrimo 10-metį, 1928 m. lapkričio 23 dieną ant jo kapo buvo pastatytas ir atidengtas rausvo granito obeliskas. Šį akmeninį paminklą iškalė Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai. J. Grižo kapas ir obeliskas netoli pagrindinio įėjimo į senąsias kapines, kurias ženklina grafų Tiškevičių koplyčia, buvo apjuosti 4 granitiniais stulpeliais su grandinėmis, kurie, deja, ligi šių dienų neišliko. Senoji kapavietė sovietmečiu buvo išdarkyta, nes prie pat K. Grižo kapo buvo palaidoti kiti žmonės.
Praėjusią vasarą R. Beniušis, gavęs K. Grižo anūko vilniečio archeologo Gyčio Grižo sutikimą, pats atnaujino obeliską – nugremžė apnašas, paryškino užrašus. Beje, G. Grižas taip pat yra pasitarnavęs mūsų kraštui – 2009-aisis šalia Nagarbos piliakalnio jis aptiko II-IV amžiaus Nagarbos kapinyną.
|
|
