|
|
|
Mūsų žmonėsKo Kretinga nežino apie miesto įkūrėjus
Krašto istorija besidomintis 61-erių Juozas Pelionis sukaupė itin gausiai žinių apie Kretingos miesto įkūrėją Joną Karolį Chodkevičių: prieš dešimtmetį jis dviračiu leidosi į piligriminę kelionę Chodkevičių giminės pėdsakais iki Ukrainos, po to įniko tyrinėti dokumentus apie šią garsiąją Lietuvos didikų šeimą. Vadina mūsų Romeo ir Džuljeta „Šiąnakt beveik nemiegojau: studijavau 1627 m. gotišku šriftu senąja lenkų kalba išspausdintą dominikonų dvasininko Fabijano Birkovskio pamokslą, pasakytą laidojant Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių“, – susitikimo pradžioje prasitarė J. Pelionis. Medžiagos, jis sakė, randąs Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos muziejų ir bibliotekų suskaitmenintuose archyvuose. Kretingiškį ypač domina J. K. Chodkevičiaus ir jo pirmosios žmonos Sofijos Mieleckaitės asmenybės ir jų indėlis, kuriant Kretingos miestą, įtvirtinant jo gerovę, o taip pat – sutuoktinių tarpusavio santykiai. „Italų tauta turi savo Romeo ir Džiuljetą, o Kretingos miestui tokios įkvepiančios meilės liudininkai galėtų būti jo statytojai Jonas Karolis ir Sofija Chodkevičiai. Skaičiau jų laiškus: jie kupini meilės, švelnumo, yra netgi intymių užuominų. Jonas Karolis vadino savo žmoną Zosele, širdele, vienintele savo paguoda. Susirašinėdavo jiedu lenkiškai, tačiau intarpuose būdavo užkoduoto teksto, nes Jonas Karolis prašydavo, kad konfidencialią informaciją žmona užrašytų tik jiedviem žinomu šriftu. Ir ligi šiol tie tekstai tebėra neiššifruoti“, – kalbėjo J. Pelionis. Istorikų pastebėjimu, Sofija, kuri buvo Radvilos Juodojo anūkė, kaip ir dauguma to laikmečio didikių moterų, nebuvo labai raštinga, – ji darydavo daug gramatinių klaidų, o vyras užsimindavo, kad daugelio jo pavartotų lotyniškų posakių ji nesupras. Kreipsis dėl Garbės pilietės vardo Sofija buvo ne tik didžiojo Lietuvos etmono gyvenimo meilė, bet ir jo bendramintė: „Jiedu sykiu aptardavo statybų rėmimo, labdaros, vaikų auklėjimo klausimus. Ji dažnai lankydavosi vyro karo stovyklose, ligoninėse, kur buvo gydomi mūšiuose sužeisti kariai“, – tvirtino J. Pelionis. O Kretingos miestui, įsitikinęs jis, Sofija nusipelnė netgi daugiau, negu pats Jonas Karolis, stačia galva paniręs į karo reikalus. „Sofija rūpinosi švietimu, labdara, ji įsteigė pirmąją miesto špitolę, kuri, manoma, stovėjo dabartinės vietoje. Abu buvo labai pamaldūs: etmonas kas šeštadienį eidavo išpažinties, o prieš kiekvieną mūšį būdavo aukojamos šv. Mišios. Dalį savo asmeninių pajamų jiedu kasmet skirdavo išlaikyti pačių Kretingoje įkurtą pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią. Jiedu taip pat įsteigė Kražių jėzuitų bažnyčią ir kolegiją“, – pasakojo J. Pelionis. Pareigą tėvynei jiedu laikė būtinybe ir taip auklėjo sūnų Joną Jeronimą Krizostomą, kuris, beje, mirė labai jaunas, būdamas vos 14-kos. „Sofija rašė: sūnau, gerai mokykis, kad galėtum naudingai ir ištikimai tarnauti tėvynei. Kažin, ar daug motinų šiandien Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją taip kalbėjosi su savo vaikais“, – pasvarstė pašnekovas. Todėl dėl S. Mieleckaitės-Chodkevičienės nuopelnų, jis sakė, ketinąs kreiptis į rajono tarybą, kad ši moteris, kaip ir jos vyras, būtų įtraukta į Kretingos rajono Garbės piliečių sąrašą.
Atgimę pirmieji, šiandien nebeskamba
Kretingiškį 73-jų Povilą Šoblinską galėtume vadinti paskutiniuoju Kretingos bažnyčios varpų liejiku-mohikanu: jis mano belikęs vienintelis iš tos komandos, kuri kone prieš keturis dešimtmečius, vadovaujama klebono Broniaus Burneikio, Kadagynės kaime įsirengė fabriką ir vienintelė Sovietų Sąjungoje ryžosi lieti varpus Lietuvos bažnyčioms. Tačiau P. Šoblinskas apgailestauja, kad Kretingos bažnyčios varpai, kurie tarsi laisvės šaukliai buvo nulieti pirmieji, jų kūrėjams nebijant galimų represijų, šiandieną nebylūs. Jie nepateko tarp 100 Lietuvoje skambančių varpų į Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio proga kūrėjų komandos rengiamą projektą „Gloria Lietuvai“.
Svajonė – 6 tonų varpas Pirmuosius tris varpus, sveriančius 900 kg, pusantros ir dvi tonas, kretingiškiai išliejo savajai bažnyčiai. O per dešimtmetį – nuo 1982-ųjų iki 1991-ųjų – meistrai suspėjo iš viso nulieti apie 20 varpų, kurie buvo įkelti ne tik į Kretingos, bet ir į – Klaipėdos Marijos Taikos karalienės, Skuodo rajono Lenkimų, Raseinių raj. Nemakščių bei kitas bažnyčias. „Tose bažnyčiose ir šiandien tebeskambina mūsų varpais, išskyrus – Kretingos. Nuo svambalų dūžių neva įtrūkę du didieji varpai. Pranciškonai vietoj jų pasirinko elektroninius varpus, kurie dūzgia tarsi pravažiuojantys traukiniai“, – apmaudo dėl nebeskambančių varpų neslėpė P. Šoblinskas.
Ar turės Kretinga savo palaimintąjį?
Jurgis Ambraziejus Pabrėža – vienas iš trijų garsiausių XIX a. Žemaitijos šviesuolių, savo darbais ir veikla stovėjęs vienoje gretoje su istoriku rašytoju Simonu Daukantu (1793–1864 m.) ir vyskupu rašytoju bei blaivybės propaguotoju Motiejumi Valančiumi (1801–1875 m.). J. Pabrėža gimė 1771 metų sausio 15 d. Lenkimų parapijos Večių kaime, dabartiniame Skuodo rajone. Mokėsi Kretingoje, nuo 1792 m. studijavo Vilniaus universitete. M. Valančius apie šias studijas yra rašęs, kad J. Pabrėža, „nuvažiavęs į Vilniaus akademiją, mokėsi istorijos, anatomijos, botanikos, chemijos, chirurgijos, fizikos, prigimtų įstatymų, teologijos ir išguldymo Rašto švento.“ Kiti autoriai tvirtina, kad jis gamtos mokslus ir mediciną studijavęs ypač kruopščiai, nes norėjęs ir gamtos, ir medicinos mokslų įgytomis žiniomis patarnauti sveikiems ir sergantiems savo krašto žmonėms. Po 1794 m. Tado Kostiuškos vadovaujamo sukilimo prieš Rusijos imperijos įsigalėjimą pralaimėjimo, J. Pabrėža grįžo į Žemaitiją, rugpjūčio 1 d. įstojo į Varnių kunigų seminariją, kur 1796 metais, kaip pavyzdingas klierikas, anksčiau laiko buvo įšventintas kunigu, paskirtas Šiluvos vikaru, o nuo 1798 metų Raudėnų (dabartinis Šiaulių rajonas) bažnyčios administratoriumi, kur teko rūpintis ne tik dvasiniais, bet ir ūkiniais reikalais. 1800 m. perkeltas į Tverus vikaru čia išbuvo iki 1802 m., kai buvo paskirtas Plungės vikaru. Būdamas jau subrendęs kunigu ir jausdamas didelę atsakomybę už sielų išganymą, daug dirbo, garsėjo kaip uolus, išmintingas išpažinčių klausytojas, geras pamokslininkas. Iš Plungės laikotarpio (1802–1807 m.) yra daugiau išlikusių pamokslų, sielovadinių raštų ir pasiryžimų, atskleidžiančių jo apaštalavimą ir kunigišką asmenybę.
ISTORIJOS POTĖPIAI: VAKAR IR ŠIANDIEN
Nuo gaisro išgelbėtas albumas saugo tėvo atminimą
Kretingiškė tautodailininkė 97-erių Stanislava Jankauskienė dažnai pavarto seną savo šeimos albumą, kurį jai pavyko išsaugoti per įvairius laiko išbandymus ir kuris sugrąžina į tolimą vaikystę, kai ji, vos pustrečių metų likusi našlaitė, apie savo tėvą Vladislovą Songailą, Lietuvos kariuomenės savanorį, dalyvavusį kovose prieš bermontininkus, tepažino iš savo motinos Julijonos Songailienės pasakojimų. Tėvo nuotrauka, kurioje jis įsiamžinęs su Lietuvos policininko uniforma, S. Jankauskienei – viena brangiausių. Kai tarybiniais laikais ji nunešė perfotografuoti seną nuotrauką, fotografai pamanę, kad jis – miškininkas... „Pritariau. Niekas gi tada ir nebūtų išdrįsęs prisipažinti, kad esi Lietuvos kariuomenės savanorio ar policininko vaikas“, – kalbėjo S. Jankauskienė. Gimęs Raseinių apskrities Nemakščiūnų valsčiaus Gudų kaime V. Songaila augo 5 vaikų šeimoje. Motina, užauginta Balčios dvare ir ištekėjusi už pasiturinčio ūkininko, buvo mokyta, tad dviejų galų name įkūrė mokyklėlę, kurioje mokė ganiavą baigusius kaimo vaikus. „Mamos mokyklą“ baigė ir S. Jankauskienės tėvas. Motina anksti susirgo, suprato, jog vaikai liks našlaičiais. „Teta pasakojo, jog motina vis gododavusi „kur tas mano Vladelis dings, kaip gyvens...“. Tiek ji mylėjo savo vyresnėlį...“ – giminės prisiminimais dalijosi moteris.
Angelas, saugojęs Kretingos „raupsuotosios“ ramybę
Kretingiškiai, atsigręždami į savo praeitį, atranda vis naujus praėjusio laiko bei okupacijų ištrintus ir beveik pamirštus savo krašto istorijos puslapius. Grafų Tiškevičių buvimas Kretingoje įamžintas ne tik išlikusiais jų dvaro rūmais, parku, pastatais, kultūriniu bei istoriniu paveldu, bet ir Kretingos senosiomis II kapinėmis, kuriose nuo 1893 m. stovi ne tik pajūrio neogotikos perlas – Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus, bet ir šalia jos palaidoti dvaro aplinkoje gyvenę žmonės, turėję įdomias savo gyvenimo istorijas bei likimus. Viena jų – Kretingos miesto senbuvio Edmundo Giedrimo, kurio tėvas Pranas Giedrimas (gim. 1905 m.) ilgą laiką buvo grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864–1945 m.) asmeninio lengvojo automobilio vairuotojas, girdėta ir žurnalistės Vitalijos Vitkauskienės 2002 m. bei muziejininkės-kraštotyrininkės Jolantos Klietkutės 2015 m. pagarsinta istorija. Ne veltui sakoma, kad legendos gyvena tol, kol yra gyvi jas menantys žmonės. Būsimieji Kretingos dvaro (nuo 1875 m.) savininkai: Juozapas Tiškevičius (1835–1891 m.) ir jo žmona Sofija Horvataitė (1839–1919 m.), susituokę 1861 m., prieš pat 1863 metų sukilimą, vengdami suirutės ir carinės valdžios represijų, išvyko laikinai gyventi į Paryžių, kur 1864 m. jiems gimė sūnus Aleksandras. Galvodami apie jo ir būsimų jų šeimos narių auklėjimą bei išsilavinimą, jie susipažino su paryžiete guvernante Marie Fayard, kurią pakvietė atvykti į Lietuvą, nes nuo XVII a. Lenkijoje ir Rusijos imperijoje buvo susiklosčiusi tradicija samdyti guvernantes prancūzes mokyti kilmingųjų vaikus prancūzų kalbos ir gerų visuomenės manierų: teisingos šeimos sampratos, pasirengimo būsimų vaikų auklėjimui, paklusnumo tėvų valiai. Lavinant vaikus, išskirtinis dėmesys buvo skiriamas laiškų rašymo kultūrai.
Paminėti Vydūno metai
Daug žymių asmenybių, Lietuvos kultūros, meno ir mokslo veikėjų yra siejami su Mažąja Lietuva.
Kretingos draugijai „Bitė“ – amžiaus jubiliejus
Šie, 2018-ieji, metai – jubiliejiniai Kretingos bitininkų draugijai, kuri, prieš 100 metų įkurta brolio pranciškono Jeronimo Pečkaičio, buvo iki dabar veiklą tebevystančios Lietuvos bitininkų sąjungos užuomazga.
Kazio Grižo kapą saugos valstybė
Kretingą pasiekė gera žinia, jog, artėjant atkurtos Lietuvos 100-mečiui, Kultūros paveldo departamentas (KPD į vertybių registrą įtraukė Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, Kretingos apskrities viešosios policijos nuovados viršininko Kazio Grižo kapą, suteikdamas jam teisinę valstybės apsaugą.
„Salanto“ skautai garsina savąjį kraštą
Lietuvos skautijos „Salanto“ draugovė, laimėjusi regioninę atranką, rytoj išvyks į Vilniuje surengtą respublikinį skautų patriotinių dainų konkursą, skirtą šiemet išvien su Lietuvos atkūrimo 100-mečiu švenčiamam ir Lietuvos skautų judėjimo 100-mečiui. „Salanto“ draugovės įkūrėja ir vadovė Salantų gimnazijos kūno kultūros mokytoja Aušra Kundrotienė teigė, jog skautų dainų konkursai yra tradiciniai, vyksta kasmet, ir salantiškiai iš jo grįžta laimėję prizines vietas, o 2010-aisiais – prestižinį Didįjį prizą. Konkursai yra skirti anapilin iškeliavusiam garsiam Lietuvos vyriausiajam skautininkui Feliksui Šakaliui, kuris įdėjo daug pastangų, populiarinant lietuvių liaudies muziką, atminti. Todėl jo vaikai savo tėvo atminimui kone prieš du dešimtmečius ir įsteigė šį konkursą, skautai jį pamėgo ir šis tapo tradiciniu“, – teigė A. Kundrotienė. Jos žodžiais, tam, kad patektų į respublikinį konkursą, pirmiausiai tenka praeiti Klaipėdos regiono atranką, – šiemet ji įvyko Priekulėje. Salantiškiai laimėjo tarp 6 draugovių, o respublikiniame konkurse iš viso susirungs per 50 solistų bei ansamblių.
|
|
