|
|
|
Mūsų žmonėsŠeimos gyvenimą sutraiškė sovietų režimas
Buvusios ilgametės Salantų ligoninės felčerės 81-erių Marijos Riepšienės – Lietuvos kario savanorio Klemenso Alšausko dukters – šeimos gyvenimą, jos vaikystę negailestingai sutraiškė sovietinis režimas. Skaudžius išbandymus – motinos mirtį, tėvo netektį ir vaikystę Jakutsko vaiknamyje – išgyvenusi moteris šiandien itin brangina ramų gyvenimą laisvoje tėvynėje. Ištremta su svetimais vaikais Vartydama šeimos nuotraukas M. Riepšienė ramiai, be pykčio ir pagiežos, vien tramdydama ašaras, iš atminties traukė vaiko pasaulyje užstrigusius prisiminimus ir iš savo artimųjų pasakojimų dėliojo praeities paveikslą. Ji gimė Viliotų kaime, netoli Židikų, – jos tėvai Klemensas ir Bronislava Alšauskai susilaukė trijų vaikų – vyriausias buvo Juozas, po jo ėjo Antanas ir ji, jaunėlė Marija. Rodydama motinos laidotuvių nuotrauką, Marija atsidūsėjo: „Kai mirė mama, man tebuvo vos 9 mėnesiai.“ Jos tėvas vedė antrąkart – tai buvo Valerija Albinavičiūtė nuo Telšių ir su ja 1940-aisiais susilaukė vienintelio sūnaus Klemenso. Būtent ši moteris, M. Riepšienės žodžiais, buvo jai lyg tikroji motina, kuriai likimo buvo skirta vienai su svetimais vaikais išgyventi mirties ir kančių pragarą. „Tėvas buvo savanoris, tarnavęs Telšiuose, – rodydama K. Alšausko 1920 m. namiškiams siųstą nuotrauką, pasakojo salantiškė. – Užėjus sovietams, kaltė už jo veiklą, atkuriant Lietuvos valstybę, krito ant visos mūsų šeimos: mes patekome į pirmų tremiamųjų sąrašą. 1941-ųjų birželio 14-osios naktį saugumiečiai įvirto į mūsų namus: tėvo namie nebuvo, o brolis Antanas slapčia išspruko jį įspėti. Sovietai visvien pamotę su trimis vaikais – Klemensėliui tuomet tebuvo vos vieneri, įgrūdo į gyvulinį vagoną ir išvežė į Krasnojarsko kraštą.“
Apdovanojo gyvenimas ir Prezidentė
Vakar Bargalio kaime, Imbarės seniūnijoje, apsilankė LR Prezidentūros atstovai kancleris Giedrius Krasauskas ir personalo skyriaus vedėja Gražina Urbonienė, kurie 88-erių Anelei Gricienei, į gyvenimą išleidusiai 10 dorų vaikų, atvežė Motinos dienos proga skirtą apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Sveikatos ir ilgų gyvenimo metų, įsegdamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimą – medalį ir įteikdamas saldainių dėžutę, A. Gricienei linkėjo G. Krasauskas. Tuo pačiu garbiąją rajono motiną pasveikino Kretingos rajono vicemerė Danutė Skruibienė, Socialinių reikalų ir sveikatos skyriaus vedėja Danutė Blagnienė bei Imbarės seniūnijos atstovės Rima Vaičiulienė ir Dovilė Kiesienė. Gimdė vienuolika kartų O kol A. Gricienė su ja prižiūrinčia ir sykiu gyvenančia dukra Zenaida Brikmaniene laukė atvykstant svečių, senolė „Pajūrio naujienoms“ atsivėrė: „Vargsta Prezidentė su tais medaliais. Nebereikėjo – jau vieną turiu.“ Ir kaip įrodymą ištraukė iš stalčiaus dugno į ryšulėlį susuktą 1971 metais, gimus paskutiniajam – dešimtajam vaikui, įteiktą Motinos didvyrės medalį su autentišku numeriu, nukaldintą Maskvos monetų namuose. Senolė sakė, jog vaikai – didžiausias gyvenimo džiaugsmas, ir jai keista, kad šiandien moterys nebenori gimdyti: „Anūkės vos po vieną atžalą teturi, sakau, nors jau antro susilaukit. Kitaip visai išnyks Lietuva.“ Senolė pasidžiaugė, jog iš gausaus būrio jos vaikų tik 2 gyvena užsienyje: jaunėlis Arūnas – Anglijoje, o Kazys – jau 30 metų Tiumenėje, Rusijoje. Visi kiti čia pat: kas Plungėj, Klaipėdoj, o kas Kretingoj ir Vydmantuose. Ir nors atmintimi, pasak Zenaidos, mama nesiskundžia, bet paklausta, kiek gi anūkų ir proanūkių jai dovanojo gyvenimas, tik mostelėjo ranka – „daug, nebesuskaičiuoju“. O savo vaikus vardindama, pabandė prisiminti jų gimimo datas, nebūdama tikra, ar nesuklydo: Zenaida yra vyriausia – jai 68-eri, o jauniausias 47-erių Arūnas. Tarp jų pamečiui dar gimė Kostas ir Kazys, po trijų metų Anelė, vėliau Alfredas, Jadvyga, Jonas, Petras. Vieno sūnaus neteko anksti – motociklo avarijoje, vos sulaukęs 23-jų, žuvo Vidmantas. Gimdė ji vienuolika kartu – Steponėlis, sakė, miręs mažytis – vos 2 mėnesių amžiaus.
Išgelbėtieji Imbarėje: Rapolas Veržbolauskas
Sofija (1898–1972 m.) ir Pranas (1888–1969 m.) Kasperaičiai – tylieji Imbarės kaimo didvyriai, kuriems už jų herojišką veiklą nacistinės okupacijos 1941–1944 metais, gelbstint nuo genocido salantiškius Basią Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską, 1991 m. suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai, jų pavardės iškaltos Jeruzalėje ant Teisingumo sienos, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodintas medis, o Lietuvos valstybė šalies Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties). Kas jis, Rapolas Veržbolauskas, ir kodėl jį reikėjo gelbėti? R. Veržbolauskas gimė 1895 m. Naumiesčio miestelyje, įsikūrusiame Rytų Prūsijos pasienyje, Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Carinės Rusijos pasienio miestelis oficialiai tuo metu vadinosi Vladislavovu, nors tarp vietinių gyventojų ir jų kaimynų vokiečių šis pavadinimas neprigijo. Iš savo tėvo paveldėjęs gana retą pavardę, kuri kildinama iš kaimyninio miestelio Virbalio, kurį lenkai ir rusai vadino „Veržbolovo“, pavadinimo. Vietinių žydų trijų vaikų šeimoje gimęs Rapolas čia išėjo pradinius ir vidurinius mokslus. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip visateisis carinės Rusijos gyventojas, buvo įtrauktas į jos kariuomenės materialinio aprūpinimo tarnybos gretas, vykstant karo veiksmams Rytų Prūsijoje arkliais kinkytais vežimais vežiojo maisto produktus ir amuniciją. 1915 m., Rusijos kariuomenei traukiantis į šalies gilumą, ten atsidūrė ir jis. 1918 metų vasarą į jau atsikūrusią Lietuvos valstybę kartu su kitais į Rusijos gilumą pasitraukusiais lietuviais grįžęs R. Veržbolauskas apsigyveno gimtajame Naumiestyje. Čia 1919 m. vasarą, normalizuojantis šalies gyvenimui ir kuriantis nepriklausomos Lietuvos valstybinėms tarnyboms, prie sienos su Vokietijos Rytų Prūsijos provincija buvo įsteigta viena pirmųjų muitinių, taip pat pasienio apsaugos tarnyba. Pagyvėjus prekybai tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos, atsirado verslių žmonių, kurie, gerai mokėdami vokiškai, ten gabeno maisto produktus, į Lietuvą atveždami pramoninių, tada vadintų kolonialiomis, prekių. Vienas jų buvo R. Veržbolauskas, kuriam šis verslas sekėsi gerai, atsirado ir pagalbininkų, buvo nupirktas ir lengvasis automobilis. Praturtėjęs, pakankamai išsilavinęs, keliomis užsienio kalbomis kalbantis R. Veržbolauskas tapo miestelio inteligentijos dalimi, dalyvavo jo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jis kaip rangovas laimėjo ir naujos miestelio, kuriame 1923 m. gyveno 3 tūkst. 67 žmonės, iš jų 58,39 proc. lietuvių ir 32,31 proc. žydų, mokyklos statybos konkursą.
ISTORIJOS POTĖPIAI: VAKAR IR ŠIANDIEN
Lenkijos prezidentų šaknys – Žemaitijoje
Susipažinęs su Kretingos katalikų bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjo didiko Jono Karolio Chodkevičiaus gyvenimu Lenkijoje ir Ukrainoje, kretingiškis Juozas Pelionis taip pat atsekė daugybę lietuvių ir kaimyninių tautų istorijos sąsajų. Jį itin sudomino ir tai, kad dviejų garsių Lenkijos prezidentų Gabrieliaus Narutavičiaus ir Bronislavo Komorovskio kilmės šaknys siekia Žemaitiją. Du broliai – didžiavyriai J. Pelionio teigimu, Alsėdžiuose, Plungės r., gimė pirmasis atgimusios Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius ir jo brolis Stanislovas, kuris buvo 1918-ųjų vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, o, kai kurių istorikų manymu, – ir šio dokumento teksto autorius. „Aplankiau Stanislovo Narutavičiaus kapą Alsėdžiuose: jis – itin kuklus, niekuo neišsiskiriantis. Pagal specialybę teisininkas, 1932 m. jis nusišovė Kaune. O inžinierius Gabrielius Narutavičius 1922-ųjų gruodį krito nuo žudiko kulkos, išbuvęs Lenkijos prezidentu vos kelias dienas, ir buvo garbingai palaidotas Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje“, – apie garsius brolius žemaičius bajorus ir jų likimus pasakojo J. Pelionis. Abu broliai Narutavičiai augo Brėvikių ir Renavo dvare, prie Mažeikių. Jų mokytojas buvo garsus švietėjas Laurynas Ivinskis, tad jiedu anksti susidomėjo lietuvių tautosaka, platino lietuviškas knygas, dalyvavo visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Išvažiavęs gydytis į Šveicariją, G. Narutavičius baigė Ciuricho valstybinį institutą ir tapo žymiausiu šios šalies hidroelektrinių statybų vadovu, Šveicarijos elektrifikacijos pradininku ir jos ekspertu Europoje. Užmezgęs ryšius su lenkų atgimimo judėjimo atstovais, persiėmė maršalo Juzefo Pilsudskio idėjomis. G. Narutavičių ir J. Pilsudskį siejo ne vien draugystė, bet ir giminingas ryšys: manoma, kad Stanislovo Narutavičiaus žmona buvo J. Pilsudskio pusseserė. Beje, J. Pilsudskio šaknys – taip pat Žemaitijoje: 3 iš 4 jo senelių kilę iš Žemaitijos, motina Marija Pilsudska-Bilevičiūtė užaugo Adomavo dvare, Šilalės r., o tėvas, taip pat Juzefas, Repšių dvare, Mažeikių r.
Tarp įdomiausių eksponatų – ir grafaitės pasirašytas atvirukas
Palangos kurorto muziejui paskelbus įdomiausio eksponato konkursą „Palanga: istorijos atspindžiai“, tarp jų pateko ir autentiškas palangiškio fotografo Igno Stropaus 1927 m. išleistas atvirukas, kurio antrojoje pusėje – lenkų kalba grafaitės Marijos Tiškevičiūtės rašytas tekstas ir parašas. Šį eksponatą muziejui pateikė kretingiškė fotografė atvirukų kolekcionierė Rita Nagienė. Muziejus, įvertinęs krašto praeitimi besidominčių žmonių pastangas praturtinti Palangos kurorto muziejaus erdves, už Marijos Tiškevičiūtės atviruką R. Nagienei skyrė trečią vietą. Palangiškės Jolantos Liutikienės batsiuvio įrankių kolekcija įvertinta antrąja vieta, pirmąja – vilniečio Dainiaus Raupelio išsaugotas Palangoje dirbusios pirmosios Lietuvoje moters fotografės Paulinos Mongirdaitės pirmasis Palangos vaizdų albumas. Kad atvirukas su Palangos bažnyčios vaizdu yra tikrai pasirašytas grafaitės Marijos Tiškevičiūtės, įvertino Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, o muziejaus Archeologijos-istorijos skyriaus vedėja Jolanta Klietkutė išvertė grafaitės poniai Edmanovai rašytą laiškelį, kuriame išreiškiamas rūpestis ponios sveikata ir tuo, kad grafaitės nepasiekia iš jos jokia žinia. Dalies teksto įskaityti nepavyko. R. Nagienė atvirukus, senas fotografijas kolekcionuoja nuo 2006 m. ir turi jų sukaupusi apie 3 tūkst. Tačiau pomėgis kolekcionuoti atėjęs iš seniau – dar iš paauglystės, kai su drauge tėvų skirtus pinigus pietums išleisdavo Kretingos pašte – į automatą sumetus kapeikų, buvo galima gauti naujų atvirukų. „Nesvarbu, kad jų niekam neparašydavome. Tiesiog buvo malonu liesti, turėti naują atviruką“, – prisiminė pašnekovė. Kolekcijoje – atvirukai nuo praėjusio amžiaus 2-ojo dešimtmečio, I pasaulinio karo, tarpukario, II pasaulinio karo, pokario, nedidelė dalis – sovietinio laikotarpio atvirukai, išleisti įvairiomis progomis. „Sovietinio laikotarpio atvirukai turi mažesnę išliekamąją vertę, kadangi jų būdavo leidžiami dideli tiražai. Bet kadangi žmonės juos masiškai meta lauk, degina tuos atvirukus, ką gali žinoti, gal ateis laikas, ir jie įgis kitą vertę“, – pasvarstė R. Nagienė.
Budriškiai nusilenks broliams Mongirdams
Budrių kaimo bendruomenė gegužės 5 dieną Mišučių kaimo prieigose atidengs paminklą iš čia kilusiems bajorams, lietuvių tautinio atgimimo veikėjams broliams Mongirdams: gydytojui, Lietuvos kariuomenės kūrėjui savanoriui Vladui ir teisininkui Sibiro kankiniui Vytautui. Ieško bajorų šeimos palikuonių Budrių bendruomenės pirmininkė Janina Lukauskienė sakė, jog paminklui lėšų skyrė Kretingos rajono savivaldybė, Lietuvos valstybės 100-mečio proga siekdama įamžinti jos kūrėjų kraštiečių atminimą. Akmenį paminklui iš savo laukų skyrė ūkininkas Audrius Lukauskas, o paminklą iškalė budriškis skulptorius Juozas Paulauskas. „Norėtume pasikviesti Mongirdų giminaičių, – ieškome jų kontaktų. Buvusiame Mongirdų giminės Mišučių dvaro ūkiniame pastate dar gyveno Jadvyga Kuprelienė, bet senieji statiniai jau nugriauti, nebeliko ir Mongirdų tėviškės pėdsakų. Niekas iš senųjų bendruomenės žmonių nebeprisimena bajorų Mongirdų palikuonių, nes vedęs Vladas Mongirdas apsigyveno Aukštadvaryje ir jo ryšys su tėviške susilpnėjo, o Vytautą 1941 m. birželio 14-ąją suėmė Lukauskių dvare prie Budrių ir ištrėmė į lagerį, kur mirė išsekintas bado ir ligų“, – kalbėjo J. Lukauskienė. Kretingos muziejaus istorikė Jolanta Klietkutė „Pajūrio naujienoms“ pateikė žinių, jog Aukštadvaryje gyvena Vlado Mongirdo proanūkis Viktoras su žmona Gražina. „Gražina Mongirdienė labai noriai atsiliepia į kvietimus, susijusius su giminės atminimo įamžinimu“, – patikino muziejininkė. Jos žiniomis, brolių Mongirdų giminaičių taip pat esama ir Panevėžyje.
ISTORIJOS POTĖPIAI: VAKAR IR ŠIANDIEN
Gyvenę Kretingos Šv. Antano namelyje
Kretingoje 1933 m. Lietuvos pranciškonams įsteigus Pranciškonų ordino vyrų gimnaziją, jos vadovybė iš visos Lietuvos kvietėsi aukštos kvalifikacijos pedagogus, kurie, būdami katalikai, savo auklėtiniams turėjo diegti ne tik švietimo ir mokslo žinias, bet ir krikščioniškas vertybes. Vienas jų buvo žinomas Žemaitijos pedagogas Juozas Gedgaudas (1893–1949 m.). J. Gedgaudas gimė 1893 m. rugsėjo 24 d. Kuliuose, dabartiniame Plungės r., gausioje 14 vaikų staliaus šeimoje. Vaikystėje patyrė vargą ir nepriteklius. Pradžios mokslus išėjo Plungėje, o baigė Liepojoje, kur, ieškodami darbo, buvo įsikūrę vyresnieji broliai ir seserys. 1905 m. jį į Peterburgą pasiėmė dvi vyresnės seserys, čia tarnavusios virėjomis. Jų išlaikomas ir remiamas įstojo į Šv. Kotrynos gimnaziją, kurią 1912 m. baigė aukso medaliu. Gabus, prie meno linkęs jaunuolis, tuo pat metu 1909–1912 m. mokėsi ir Peterburgo dekoratyvinio meno mokykloje, kurią baigęs įgijo pastatų dekoratoriaus kvalifikaciją. Kaip aukso medalininkas lengvai įstojo į Peterburgo medicinos akademiją, kurią, kaip pats rašė, už kelių mėnesių paliko „nepakeldamas darbo prie lavonų.“ Tuo metu nuo šiltinės mirus broliui Povilui, skaudžiai išgyvendamas jo netektį, 1912 m. lapkritį J. Gedgaudas nusprendė žengti dvasininko keliu ir buvo priimtas į Kauno kunigų seminarijos II kursą. Bet ir dvasininko kelias netapo jo gyvenimo profesija, nes 1915 m. balandžio mėn., būdamas penktame kurse, dėl pašaukimo stokos iš jos buvo atleistas. Nusprendęs žengti pedagogo keliu ir dirbti dėl savo krašto, kuriam labai reikėjo išsilavinusių žmonių, persikėlė į Šiaulius, kur kartu su keletu lietuvių 1915 m. rugsėjo mėn. pradėjo darbą jų įkurtoje lietuviškoje progimnazijoje, kurią okupacinė kaizerinės Vokietijos valdžia po metų uždarė. Pradėjęs dirbti Šiaulių burmistro įstaigoje, 1917 m. rugsėjo 18–22 d., kaip Šiaulių apygardos atstovas, dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kuri numatė Lietuvos valstybės atkūrimą, steigiamojo Seimo sušaukimą bei įkūrė Lietuvos Tarybą. 1917 m. rudenį, vėl įsisteigus Šiaulių gimnazijai, čia pradėjo dirbti mokytoju, tais pačiais metais sukūrė šeimą su šiauliete Sofija Bielskyte (1893–1969 m.). 1918 m. vėl dirbo miesto valdyboje, kur 1919 m. rudenį buvo pakviestas steigti gimnaziją Plungėje, kuri buvo pavadinta „Saulės“ vardu. Jos direktoriumi išbuvo iki 1923 m., kai dėl nesutarimų su „Saulės“ draugijos skyriaus valdyba ją paliko ir tais pačiais metais pradėjo vadovauti Skuodo progimnazijai. Čia dirbo iki 1926 m. gruodžio mėn., kai išvyko į Joniškį ir iki pat 1936 m. tęsė pedagoginį darbą vietos progimnazijoje. 1936 m. vasarą pakviestas mokytojauti Kretingos pranciškonų gimnazijoje čia atvyko su šeima: žmona Sofija bei sūnumis Eugenijumi (gim. 1924 m.) ir Edmundu (gim. 1933 m.), kai vyresnieji vaikai Viktoras (gim. 1917 m.), Irena (gim. 1919 m.) ir Stefa (gim. 1920 m.) jau gyveno atskirai, mokėsi įvairiose šalies švietimo įstaigose.
„Žemaičių vyskupystei“ – 170 metų
Dar nebūdamas vyskupu Motiejus Valančius prieš 170 metų, 1848-aisiais, parašė ir Juozapo Zavadskio spaustuvėje 1,5 tūkst. egzempliorių tiražu išleido dviejų dalių istorinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Dvitomis šio svarbaus krašto kultūrai leidinio saugomas ir Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnuose. Muziejaus direktorės Violetos Čėsnienės teigimu, ši vyskupo knyga nepraranda aktualumo ir šiandien: ji parašyta ir išleista lietuviškai ir skirta tam tikrai bažnytinei teritorijai – Žemaičių vyskupijai – nagrinėti. „Lietuviškai parašytas mokslinis istorinis darbas daugiausia buvo skirtas besiformuojančiai lietuviškajai inteligentijai, o knygos tiražo skaičius parodo gan didelį apsišvietusių, lietuviškai skaitančių ir rašančių inteligentų skaičių“, – pastebėjo muziejaus direktorė. „Žemaičių vyskupystės“ I tomą 2012 m. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejui padovanojo mūsų kraštietė poetė Marija Meilė Kudarauskaitė. Iki tol muziejuje Nasrėnuose buvo eksponuojamas Kretingos muziejui priklausantis leidinio egzempliorius. Poetės dovanotąją knygą puošia paties autoriaus 1864 m. lotynų ir lenkų kalbomis užrašyti žodžiai, leidžiantys pasidžiaugti kaligrafine vyskupo rašysena. Pati poetė Marija Meilė Kudarauskaitė atsimena tokią knygos jų šeimoje atsiradimo istoriją: „1948 m. mūsų šeima gyveno Dusetose.
|
|
