|
|
|
Mūsų žmonėsMuzikinio projekto dalyvių telefonai kaista nuo sveikinimų
„No, Gedemina... Rek nabondyt, o novažiout, nogaliet ėr sogrįžt, ontrep atuostuogu nagausi“, – su sodriu žemaitišku humoru Kurmaičiuose esančios įmonės „Varkojis ir ko“ vadovas Pranas Varkojis išlydėjo galandinimo cecho darbininką Gedeminą Jepšą, kai šis pasiprašė poros laisvų dienų kartu su dukra Inga pabandyti laimę populiariajame televizijos muzikiniame projekte „Du balsai – viena širdis“. Ir šis vadovo linkėjimas, galima sakyti, išsipildė su kaupu – surinkę 166 žiūrovų ir komisijos balsus, I. ir G. Jepšai tarp 8 šeimyninių duetų užėmė garbingą antrąją vietą ir pateko į kitą projekto etapą. Pirmosios pamokos traktoriaus kabinoje „Dabar netyla telefonas – įsitaisiau sau bėdą, bet labai malonią“, – atviravo darbo vietoje „Pajūrio naujienų“ pakalbintas Gedeminas. Pasveikinti kone kasdien jam skambina pažįstami ir nepažįstami, bičiuliai ir jaunystės laikų draugai. Lendimų kaime gyvenančio G. Jepšo draugystė su muzika prasidėjo tuomet, kai su būriu jaunimo eidavo į šokius tai Laukžemėje, tai Darbėnuose. Mašinų beveik nebuvo, ilgus kilometrus tekdavo pėdinti pėsčiomis. „Turėjau gana balsingų pusbrolių, su kuriais nuobodu nebuvo – kad kelias neprailgtų, traukdavom dainą po dainos“, – prisiminimais dalijosi jis. Anot tokias garsenybes, kaip operos solistas Vaclovas Daunoras arba daugelyje pasaulio teatrų scenų dainavęs tenoras Virgilijus Noreika, mėgusio pašnekovo, jo paties balsas jaunystėje buvęs kitoks – kur kas švelnesnis ir menkesnis. Todėl šį gruodį 63-jų sulauksiantis vyras nė nesvarsto, kad būtų galėjęs savo gyvenimo kelią pasukti muzikos linkme. Kad gali dainuoti kitaip, suprato, kai, ūžiant traktoriaus, kuriuo arė tuometinio Piliakalnio kolūkio laukus, motorui, prisidengęs burną ranka, kad geriau girdėtų, pats sau iš visų jėgų po kelis kartus išvingiavo garsą „Oooooo...“. „Kur nors kitur taip šūkauti būtų buvę nepadoru“, – šypsojosi Gedeminas. Su žmona Petrute jie užaugino 4 muzikalius vaikus, buvo subūrę ir visame rajone skambėjusią savo šeimos liaudiškos muzikos kapelą.
Darbėnų metraštininkas Elijahu Bruckus
Senosios Lietuvos miestų ir miestelių fotografijos – unikali ir svarbi šalies istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Svarbų indėlį čia įnešė ir kuklūs provincijos fotografai, kurių biografijos mažai žinomos, o jų likimai dažnai tragiški. Vienas jų darbėniškis Elijahu Bruckus. Emory universiteto, įsikūrusio JAV Atlantos mieste, profesoriaus, Darbėnų istorijos tyrinėtojo Eriko Goldsteino, apie E. Bruckų ir jo šeimą suteikusio daug vertingos informacijos, žiniomis, jis gimė 1902 metais Leibos Bruckaus ir Šifros Švat šeimoje. Į Darbėnų miestelį L. Bruckus galėjo atvykti iš Palangos, kur gyveno plati žydų Bruckų giminė, davusi pasauliui istoriką ir politiką Julių Bruckų (1870–1951 m.), 1922 metais išrinktą pirmojo Lietuvos Seimo nariu, ir žinomą ekonomistą Borisą Bruckų (1874–1938 m.). L. Bruckus vertėsi mėsos prekyba, jo pavardė skelbiama 1931 metais išleistame leidinyje „Visa Lietuva“, Kretingos apskrities žydų verslininkų sąraše, gyveno Skuodo gatvėje, 25 numeriu pažymėtame name. Be E. Bruckaus, šeimoje augo 1904 metais gimęs brolis Motelis, miręs 1922 m., ir sesuo Ela, gimusi 1907 m. 1919 m. mirus jų motinai, tėvas L. Bruckus vedė antrą kartą ir dar susilaukė keleto vaikų. Iš Mažeikių į Darbėnus atvykęs Abrachamas Isakas Pekelis, čia vedęs E. Bruckaus mamos seserį Chaya, buvo pirmasis Darbėnų profesionalus fotografas, dirbęs nuo 1910 metų iki savo mirties 1921 metais. XIX–XX a. turtingesnieji darbėniškiai fotografuotis vykdavo į Klaipėdą ar Palangą, kur jau dirbo profesionalūs fotografai. E. Bruckus, būdamas paaugliu, daug laiko praleisdavo A. I. Pekelio fotosalone, stebėjo jo darbą, mokėsi fotografijos pagrindų. Lietuvai 1918 metais atgavus nepriklausomybę ir apgynus ją nuo svetimų kariuomenių invazijos, šalies vidaus gyvenimas normalizavosi, vystėsi ekonomika, žemės ūkis, kultūra ir švietimas, gerėjo žmonių gyvenimas. Fotografija tapo perspektyviu amatu, kurio galėjo mokytis kiekvienas kūrybingas, meninių sugebėjimų turintis ir už mokslą galintis susimokėti žmogus. Mažuose miesteliuose gyventojų skaičius negarantavo solidaus uždarbio, tad fotografams tekdavo vykti pagal iškvietimus į gretimus kaimus ar miestelius, o pasiekusieji profesinio meistriškumo tapdavo žinomais, kas garantuodavo ir stabilias pajamas.
Iš užmaršties prikelia Darbėnų žydų gyvenimą
Trejus metus Darbėnų miestelio žydų istorija besidominti ir tuo uždegusi dalį bendruomenės, Darbėnų gimnazijos pedagogė Edita Gliožerienė Lietuvos žydų genocido dienos proga vakar surengė istorinę pamoką „Apkabinti būtąjį kartinį“. Renginio metu E. Gliožerienė pristatė miestelio prieškario fotografą Elijahu Bruckų bei jo darbus, ir, pasidalindama įspūdžiais iš stažuotės Izraelye, darsyk priminė Holokausto istoriją.
Parodoje – fotografo palikimas
Jai taip pat pavyko į parodą pristatyti ir du senuosius E. Bruckaus fotoaparatus – plokštelinį ir dumplinį – kuriais atvirkštinius juodai baltus vaizdus fiksavo garsusis Darbėnų fotografas.
Šį spalį–lapkritį Kretingos rajono kultūros centro erdvėse vėl prasidės tradicinė Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro rengiama meno akcija „Kita erdvė. Vakarų krantas“. Šiemet ji bus ypatinga tuo, jog spektakliuose dalyvaus 4 atlikėjai – 2 šokėjai ir 2 aktoriai, – kurių vaidyba yra įvertinta aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Rytoj, rugsėjo 22-ąją, 11,14 ir 16 val. Jono Šliūpo sodyboje-muziejuje Palangoje, užbaigiant Lietuvos muziejų kelio renginius, bus pristatyta paroda „Vasario 16-osios signatarai – Palangos progimnazijos auklėtiniai“. Parodoje – Nacionalinio muziejaus surinkta medžiaga apie 4 nepriklausomos valstybės pamatus kūrusius veikėjus Kazimierą Steponą Šaulį, Jurgį Šaulį, Steponą Kairį ir prezidentą Antaną Smetoną, kurie mokėsi Palangos progimnazijoje.
Palangos progimnazijos reikšmė
J. Šliūpo sodybos-muziejaus muziejininkės Sigutės Bendikienės žodžiais, Palangos progimnazija XIX a. pabaigoje Lietuvos kaimo vaikams buvo itin svarbus švietimo židinys. Palanga priklausė Kuršo gubernijai, kur caro režimas buvo gerokai švelnesnis negu Vilniaus ar Kauno gubernijose. 1886 m. Kretingos ir Palangos dvarų savininkas grafas Juozapas Tiškevičius savo lėšomis įsteigė progimnaziją valdiškos mokyklos teisėmis.
Palangos progimnazijos pastatas neišliko, jis sudegė per 1938 metų didįjį Palangos gaisrą. Progimnazija stovėjo tarp bažnyčios ir pašto pastato, – tą vietą Palangos miesto savivaldybė ketina pavadinti Signatarų alėja ir papuošti skulptoriaus Arūno Sakalausko skulptūra, skirta buvusiems mokiniams-signatarams.
Palangos progimnazija iš kitų mokyklų išsiskyrė tuo, kad joje nebuvo amžiaus cenzo – įstodavo ir 9-mečiai, ir 20 metų perkopę jaunuoliai.
Palangos progimnazijoje vienu metu mokėsi nuo 100 iki 150 mokinių, daugiausiai lietuvių. Nors joje ir buvo mokoma rusų kalba, tačiau rusiška mokykla, signataro Stepono Kairio žodžiais, buvo savotiškas tiltas per Rubikoną, kurį privalėjo pereiti Lietuvos kaimo vaikas, siekęs mokslo ir geresnio gyvenimo. „Kodėl dauguma ūkininkų tuo metu bent po vieną sūnų stengėsi išleisti į dvasininkus? Ogi todėl, kad kaip disciplina buvo dėstoma lietuvių kalba, nes kunigai į žmones turėjo kreiptis lietuviškai“, – pabrėžė S. Bendikienė.
„Partizanai dažnai filmuose, knygose pateikiami romantizuotai, tarsi sudievinami. Iš tikrųjų į miškus išėjo ne dievai, o paprasti žmonės, kuriems teko visko patirti: vieną dieną esi vadas, bendražygių vertinamas už atsidavimą, kitą dieną, neatlaikęs okupantų kankinančio tardymo, gali tapti išdaviku. Kokią vidinę dramą turėjo išgyventi tie žmonės, žinodami, kad bet kokia jų padaryta klaida turės skaudžias ir neatitaisomas pasekmes“, – kalbėjo salantiškis Aurimas Rapalis, kuris domisi laisvės kovomis ir renka kraštotyrinę medžiagą apie tai.
Klausgalvų kaimo gyventojų Ainos ir Arvydo Zaleckių sodyba palei kelią Kūlupėnai–Salantai pakeleivio akį traukia originalumu – savitomis konstrukcijomis, medžio ir metalo kompozicijomis. Paukščius mylintis šeimininkas čia užklystantiems sparnuočiams įrengė įdomių formų peryklų, inkilų ir, negana to, – sodyboje įkurdino iš įvairiausių atliekų savo rankomis sukurtų metalinių paukščių.
Centrine okliuzija odontologai vadina natūralią komfortabilią žmogaus šypseną nerodant dantų. Būtent tokį pavadinimą – „Centrinė okliuzija“ – savo įkurtai roko grupei sugalvojo keletas Vilniuje muzikuojančių bendraminčių medikų, tarp kurių – ir klavišiniu instrumentu grojanti iš Palangos kilusi Ingrida Eglė Žičkienė.
Rytoj, rugpjūčio 18-ąją, 12 val. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrenuose, daržinėje, prasidės tradicinė Klojimo teatrų šventė.
Jis atvažiavo pusmečiui pasimokyti į Norvegiją iš Ispanijos. Ji atvažiavo pusmečiui pasimokyti į Norvegiją iš Lietuvos. Šiandien jie – abu Lietuvoje, iš Norvegijos parsivežę ne tik naujų žinių, bet ir užgimusią meilę.
|
|
