|
|
|
Mūsų žmonėsŠv. Kazimieras – Kretingos globėjas
Šiemet sukako 565 metai, kai gimė šventasis Kazimieras – Lietuvos ir Lenkijos dangiškasis globėjas. Jis taip pat laikomas jaunimo, Maltos (Joanitų) ordino, viešajai tarnybai pasišventusių žmonių ir amatininkų, Vilniaus arkivyskupijos, Radomo ir Drohičino vyskupijų, Palermo (Italija), Ružanų (Baltarusija), Kvėdarnos, Nemunaičio ir Darsūniškio globėju, o Venesueloje jo garbei pavadintas San Kazimiro de Gviripos miestas. Nuo XVII a. vidurio iki XX a. 3 dešimtmečio šv. Kazimieras buvo ir Kretingos globėjas, o jo atvaizdas naudotas miesto antspaude ir herbe. Karalaitis Kazimieras į šį pasaulį atėjo 1458 m. spalio 3 d. Krokuvos karališkoje Vavelio pilyje, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir austrų princesės Elžbietos Habsburgaitės šeimoje. Iš pradžių jį auklėjo motina, išugdžiusi tvirtus dorybės, kuklumo, dievobaimingumo ir pamaldumo daigus. Nuo devynerių metų berniuką mokė ir auklėjo istorikas, Krokuvos kanauninkas Janas Dlugošas, italų humanistas, poetas Filipas Buonakorsi-Kalimachas.
Nuo vaikystės berniukas pagal motinos liniją buvo rengiamas tapti Vengrijos karaliumi. Todėl 1471 m. prasidėjus šioje šalyje politiniams neramumams, prieš karalių Matjašą I sukilę vengrų didikai pakvietė Kazimierą užimti sostą. Su samdinių kariuomene išžygiavęs sostinės Budos link, netrukus buvo priverstas grįžti atgal, nes vengrų didikai atsisakė palaikyti jo pretenzijas į sostą. Po šio žygio, per kurį trylikamečiui jaunuoliui teko patirti karo žiaurumus, jis tapo dar labiau pamaldesnis, o dvariškiai ne kartą ankstų rytą sutikdavo jį besimeldžiantį prie dar užrakintų bažnyčios durų. Pasinėręs į tikėjimą, jis pasižadėjo laikytis skaistybės, atsisakė vesti Vokietijos imperatoriaus Frydricho III dukterį. Paskatintas tėvo, 1475 m. įsitraukė į valstybės valdymą, o vyresniajam broliui Vladislovui tapus Bohemijos karaliumi, liko pagrindiniu Lenkijos karaliaus sosto įpėdiniu. Tėvui 1479 m. išvykus į Lietuvą, karalaitis nuo 1481 m. buvo karaliaus vietininkas Lenkijoje. 1483 m. tėvas jį pasikvietė į Vilnių, paskirdamas Lietuvos pakancleriu. Tačiau į Lietuvą jaunuolis atvyko jau sirgdamas klastinga džiova, dėl kurios, keliaudamas su tėvu į lenkų bajorijos suvažiavimą Liubline, buvo priverstas apsistoti Gardine. Jame 1484 m. kovo 4 d. 26-metis karalaitis iškeliavo amžinybėn. Jo kūnas buvo parvežtas į Vilnių ir palaidotas arkikatedros Švč. Dievo Motinos koplyčioje.
Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 100-mečiui
1923 m. rugsėjo 17–23 dienomis įvyko pirmasis visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. Kad suprastume mūsų šalies per 100-metį padarytą pažangą ir pokyčius, trumpai apžvelgsime šio surašymo rezultatus, didesnį dėmesį skiriant surašymo Kretingos apskrityje rezultatams. Visuotinio gyventojų surašymo būtinybė buvo jaučiama nuo pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., tačiau dėl įvairių priežasčių, ypač dėl valstybės sienos nepastovumo, anksčiau tai negalėjo būti įgyvendinta. 1922 m. spalio 11 d. einantis šalies prezidento pareigas Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis (1885–1969) ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas (1882–1967) pasirašė visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo įstatymą, numatantį šalies piliečių pareigas ir atsakomybę, kad surašymas praeitų sklandžiai ir per jį būtų pateikti teisingi duomenys. Už tai buvo numatyta griežta atsakomybė, nes atsisakiusieji pateikti duomenis ar suteikę galimai melagingas žinias galėjo būti baudžiami administracine pinigine bauda iki 100 litų arba areštu nuo 1 dienos iki 3 mėnesių. Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo komisijos pirmininku Ministrų Kabinetas paskyrė teisininką Antaną Merkį (1887–1955). Visa Lietuvos teritorija, išskyrus Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą ir neseniai prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą, buvo padalinta į 24 apygardas, ir kiekvienoje jų organizuota apygardos surašymo komisija. Apygardomis buvo laikoma 20 apskričių ir 4 miestai: Kaunas, Panevėžys, Šiauliai ir Vilkmergė (Ukmergė). Apygardos buvo skirstomos į rajonus, kuriuose darbą organizavo vedėjai, o rajonai – į apylinkes. Apygardų komisijų pirmininkais buvo skiriami apskričių viršininkai, kuriems talkino jų pavaduotojai ir 3 komisijos nariai, o 4 miestuose – jų burmistrai. Tautos šviesuolio Antano Patamsio odisėja jo anūko akimis
Savo senelio Antano Patamsio, garsaus prieškario Panevėžio fotografo, o emigracijoje JAV – tautos šviesuomenės elito ir nepriklausomybės siekio sambūrio atstovo, pranciškonų mecenato gyvenimą jo anūkas kretingiškis inžinierius, dailininkas, kraštotyrininkas Artūras Patamsis prilygina garsiojo Roberto Zemeckio filmo „Forestas Gampas“ pagrindiniam personažui. Nors jiedu – senelis ir anūkas – realiai niekada gyvenime nesusitiko, tačiau ne tik kraujo ryšys, bet ir likimo vingiai bei nuveikti darbai juos abu susiejo su Kretinga.
Prieškario Panevėžio ikonografas Savo tėvo Antano Patamsio, gimusio 1908 m. Ukmergės krašte, gyvenimą pagal jo paties magnetofono juostose paliktus gyvenimo įrašus, gerai pažino jo duktė Gražina, Artūro motina, dukart aplankiusi JAV gyvenusį ir 1996-aisiais autokatastrofoje žuvusį tėvą. Artūras nuodugniai išnagrinėjo savo senelio biografiją, lygino ir tikslino faktus muziejuose, o neseniai besilankant Panevėžio muziejuje, netikėtai tapo ir laidos „Daiktų istorijos“ herojumi. „Panevėžys įvertino mano senelio nuopelnus pagal tai, ką jis paliko savam miestui: jis buvo Karaliaus Mindaugo II pėstininkų pulko oficialus fotografas, net dukart įamžinęs Prezidento Antano Smetonos vizitą Panevėžyje. Aukštumų pasiekęs savamokslis fotografas, šio meno paslapčių išmokęs bajorų Montvilų, kurie buvo ne tik pažangūs ūkininkai, bet ir pramonininkai, kultūros puoselėtojai, dvare Troškūnuose. Jo tėvas, mano prosenelis Juozapas, tarnavo Troškūnų parapijoje maršalka. Beje, iš Troškūnų broliai pranciškonai 1939 m. persikėlė gyventi į Kretingos vienuolyną“, – pasakojimą pradėjo kretingiškis.
Muzikavimo tradicijos Kretingos dvare Tiškevičių laikais
Grafui Juozapui Tiškevičiui (1835–1891) Kretingos dvarą 1878–1883 m. pavertus šeimos rezidencija, dvaro rūmai tapo ne tik grafo valdų administraciniu centru, bet ir svarbiu reprezentaciniu objektu, kultūrinio šiaurės vakarų Žemaitijos regiono gyvenimo centru. Grafas didelį dėmesį skyrė muzikavimo tradicijoms puoselėti. Iš pradžių vasaromis dvaro parke grodavo karinis orkestras, vėliau muzikuodavo rūmų orkestras, o šiam išyrus koncertuodavo rūmų choras. Juozapas Tiškevičius nuo vaikystės mėgo muziką. Meilę jai išugdė grafaitį muzikos pagrindų mokęs kompozitorius, grafų Tiškevičių lankomos parapinės Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas Stanislovas Moniuška. Dar tarnaudamas Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantu, karininkas Juozapas Tiškevičius iš jam pavaldaus kazokų dalinio karių subūrė karinį orkestrą, kuris pasitikdavo grafo svečius Lentvario rezidencijoje. Šeimai apie 1878 m. persikėlus į Kretingos dvarą, parvykdamas atostogų grafas parsiveždavo ir karinį orkestrą, kuris, pasak dvariškio Vladislovo Suchaneko, „grodavo susėdęs po grybo pavidalo altana parke, jaunųjų liepų alėjų sankryžoje.“ Dėl sveikatos problemų pulkininkui Juozapui Tiškevičiui 1882 m. išėjus į atsargą, karinio kazokų orkestro neliko. Tuo metu Lietuvos ir Lenkijos dvaruose buvo madinga steigti orkestrus, kuriuose grodavo kviestiniai muzikantai, dažniausiai atvykę iš koncertinių orkestrų tradicijas puoselėjančios Austrijos-Vengrijos imperijos. Iš istorijos žinome, kad Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis į savo dvarą pasikvietė iš Berouno (netoli Prahos) kilusį Austrijos-Vengrijos kariuomenės orkestro muzikantą čeką Jozefą Eduardą Mašeką. Šis tapo Rietavo dvaro orkestro mokyklos vedėju, simfoninio ir pučiamųjų instrumentų orkestro dirigentu, o po kunigaikščio mirties tarnavo Salantų dvaro valdytoju.
Architektas, suprojektavęs išskirtinius senųjų kapinių vartus
Šiemet 110-ąjį jubiliejų švenčianti puošniausia Lietuvoje Kretingos II senųjų kapinių tvora su dviem aukščiausiais šalyje kapinių vartais iki šiol džiugina Vilniaus gatve einančius ar kapines lankančius žmones, ir tik retas žino, kad jų autorius – lenkų kilmės architektas statybos inžinierius ir pedagogas Juozapas Padlevskis (Jozef Padlewski, 1863–1943). Jis gimė 1863 m. Odesoje, lenkų kilmės dvarininkų šeimoje, kurios kelios kartos gyveno Ukrainoje. Į Odesą šeima persikėlė po to, kai jų dvarą netoli Berdičevo Ukrainoje už aktyvų tėvo brolio ir sūnėno dalyvavimą 1863 m. sukilime konfiskavo caro valdžia. Juozapas buvo trečias iš septynių caro armijos atsargos karininko šeimos vaikų. Įgijęs vidurinį išsilavinimą, J. Padlevskis 1885 m. mokslus tęsė Peterburgo civilinės inžinerijos institute, o 1891–1895 m. – Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje, kurią baigęs su pagyrimu buvo paskirtas į finansų ministerijos prekybos departamentą, kur jam teko projektuoti įvairios paskirties prekybinius pastatus. Nuo 1899 m. iki 1905 m. jis buvo autorių grupės, dirbusios statant didžiulį Peterburgo politechnikos instituto kompleksą, kuris ir šiandien yra didžiausias miesto architektūrinis ansamblis, narys. J. Padlevskis, kuris XX a. pirmą dešimtmetį vadovavo savo architektūros biurui Peterburge, dalyvavo daugelyje konkursų. Iki Pirmojo pasaulinio karo Rusijos architektūros spaudoje buvo paskelbta apie 13-a šio architekto cerkvių, katalikų bažnyčių, privačių namų, visuomeninių pastatų projektų.
Tremties dienoraščiai dar neužbaigti
Kokios spalvos rašalu į mūsų tautos istorinę praeitį reikėtų įrašyti tremties ir politinių kalinių patirtis? Sugriauti gyvenimai, išardytos šeimos, atimtos teisės sugrįžti į gimtąsias vietas, beprasmės žūtys... Kiek dar prireiks metų, kad tremties dienoraščiai pagaliau būtų užbaigti ir palikti ateities kartoms su palinkėjimu niekada to nepatirti. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Kretingos filialo vadovė Valerija Žalienė apgailestavo: „Buvusių tremtinių vis mažėja, ir mums, tremtinių, politkalinių vaikams, tenka didžiulė atsakomybė ne tik išsaugoti istorinį atminimą, bet ir pasistengti po kruopelę surinkti visus faktus, liudijančius apie neįtikėtino masto nusikaltimą žmonijai.“ Spalio 12 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos filialas paminės 35-erių metų įkūrimo ir veiklos sukaktį. Ji prisiminė, kad 1988 m. spalio 12 d. buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas. Steigiamasis susirinkimas įvyko Kretingos muziejuje, pirmieji šios visuomeninės organizacijos kūrėjai buvo Aldona Kruševičiūtė, Eugenijus Stoškus, Birutė Nedzinskienė ir kiti, tuomet vadovauti „Tremtinio“ klubui buvo išrinkta Aldona Kerpytė. Ji, taip pat A. Kruševičiūtė, E. Stoškus, Ignas Jablonskis, Danutė Krakauskienė buvo pirmieji klubo tarybos nariai, kurių rūpesčiu, anot V. Žalienės, LPKTS Kretingos filialas ir šiandien gali gyvuoti, vykdyti savo veiklą. Skyriui 9-erus metus vadovavo D. Krakauskienė, ją trumpam pakeitė Irena Milašienė, nuo 1998 m. iki šiol filialui vadovauja V. Žalienė. Ji, vardindama buvusius filialo narius, kurių dauguma jau išėję į nebūtį, teigė, kad šie žmonės, praėję Sibiro tremtį, lagerius, sugrąžino tą tautos istorijos dalį, kuri buvo ilgai slepiama, šalinama iš mūsų gyvenimo. „Prisimindami Sibire patirtas netektis, išėjusiuosius jau čia, Lietuvoje, skyriaus nariai istorinį teisingumą stengėsi atskleisti per dokumentiką, statė paminklus, iš užmaršties kėlė šeimų nuotraukas, rašė prisiminimus, leido poezijos knygas – taip kaupėme tremties archyvą ateities kartoms“, – V. Žalienė įsitikinusi, kad viešai skelbiama tremties istorija neleis užmiršti okupantų padarytų nusikaltimų mūsų tautai. Prieš pasitinkant LPKTS Kretingos filialo 35-erių metų sukaktį, savo išgyvenimais, patyrimais pasidalino būrelis buvusių tremtinių ar kitaip su skaudžiąja tautos istorija susijusių kretingiškių: be V. Žalienės, Regina Slušnienė, ilgametė Kretingos rajono kultūros centro buvusių tremtinių choro „Atminties versmė“ vadovė Rūta Jurgutienė, Zita Viluckienė, Algimantas Grigalauskas.
Drama prie Palangos krantų
XIX a. pabaigoje Palangą atradę Lenkijos dailininkai joje leisdavo vasaras, čia ilsėjosi ir kūrė, mums palikę įamžintus ne tik to meto Baltijos pajūrio vaizdus, bet ir realius įvykius. Vienas jų Stanislovas Vitkevičius (Stanislaw Witkiewicz, 1851–1915). Gimęs 1851 m. Kražių valsčiaus Pašiaušės kaime kilmingoje Žemaitijos bajorų šeimoje, čia gyveno iki 12 metų, gerai išmoko žemaitiškai, mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Už aktyvų tėvų dalyvavimą 1863 m. sukilime kartu su jais buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžo 1868 m. Netrukus įstojo į Sankt Peterburgo dailės akademiją, kur mokėsi iki 1871 m., vėliau dailės studijas tęsė Miuncheno dailės akademijoje, kurią baigęs 1875 m. apsigyveno Varšuvoje. 1884 m. vasarą į Palangą dailininkas atvyko kartu su žmona Marija ir iš karto buvo pakerėtas jos grožio. Jaunoji pora eidavo pasivaikščioti palei jūrą, pirko gintaro karolius, aplankė Tiškevičių rūmus Kretingoje, susitikdavo su pažįstamais, kurių nemažai taip pat poilsiavo Palangoje. Tapytojas ilsėdamasis neužmiršo ir darbo, sukūrė nemažai eskizų, kuriuos vėliau panaudojo kurdamas paveikslus. Jį žavėjo ne tik jūra, bet ir vietos žvejai, ypač žvejės. „Man be galo linksma, kad galiu kalbėti su jais žemaitiškai. Juos irgi linksmina tai, ką aš darau – stačiai raitosi iš juoko, kai pamato nupieštą ką nors iš savo tarpo arba kokį daiktą“, – savo laiške jis rašė tuo metu Saldutiškyje gyvenusioms savo motinai ir seseriai. Iš tik kelias savaites trukusios viešnagės Palangoje jis atsivežė keliasdešimt eskizų, iš kurių 1885–1892 m. aliejumi nutapė per 10 paveikslų, taip pat per 15 grafikos darbų.
Palangos gintaro lobis – grafienės Antaninos Tiškevičienės dovana Kretingai
Liepos 5 d. į Kretingos muziejų sugrįžo unikalus senovės gintaro dirbinių rinkinys, archeologinėje literatūroje kitaip dar vadinamas Palangos gintaro lobiu. Tai palangiškės grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės dovana, įteikta muziejui prieš 87 metus, tačiau jame taip ir nebuvusi eksponuota. Antanina Sofija gimė 1870 m. sausio 27 d. Posadovo dvare (Didžiosios Lenkijos vaivadija), grafų Vladislovo Tomo Juozapo Lonckio ir Antaninos Skuževskos-Lonckos šeimoje. Tuo metu šios lenkiškos žemės priklausė vokiečių valdomai Prūsijos karalystei, o Antaninos tėvas buvo įtakingas Poznanės kunigaikštystės žemvaldys ir politinis veikėjas. Iš viso Vladislovas ir Antanina Lonckiai susilaukė 9 vaikų – 3 sūnų ir 6 dukterų, iš kurių Antanina buvo jauniausia. Seseriai Elenai 1883 m. ištekėjus už Biržų grafo Juozapo Tiškevičiaus (1851–1905), užsimezgė glaudūs grafų Lonckių ir Tiškevičių giminystės ryšiai. Elenai 1890 m. mirus, J. Tiškevičius 1883 m. liepos 15 d. vedė vyresniąją jos seserį Izabelę Emiliją Veroniką, o po mėnesio, 1883 m. rugpjūčio 15 d. už svainio pusbrolio, Kretingos grafo Felikso Vincento Tiškevičiaus (1869–1932) ištekėjo ir Antanina Sofija. Po šešuro, Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) mirties vyrui paveldėjus Palangos dvarą, šeima persikėlė į Palangą, kur šalia legendinio Birutės kalno netoli jūros pasistatė reprezentacinius neoklasicistinius rūmus, apjuosdama juos didžiuliu parku. Jaunieji grafai rūpinosi Juozapo Tiškevičiaus įsteigto kurorto plėtra, prie Birutės kalno įrengė lurdą, o vietoje senųjų maldos namų drauge su parapijiečiais pastatė didingą mūrinę neogotikinę bažnyčią.
Nepasiklydusi išbandymų kelyje
Birželio 28 d. Kauno arkikatedroje įvyko Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos diecezinės fazės užbaigiamasis posėdis, kuriam vadovavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Surinkti dokumentai buvo iškilmingai užantspauduoti ir išsiųsti į Vatikaną tolesnei beatifikacijos proceso eigai. A. Dirsytės beatifikacijos byla Kauno arkivyskupijoje yra pirmoji, kurios dokumentai jau išsiųsti į Vatikaną ir apskritai – pirmoji tokia byla Lietuvos istorijoje, nes didžioji dalis beatifikacijos bylų Lietuvoje užvestos vyskupams, kunigams ir tik kelioms moterims, tačiau jos nebaigtos. Adelė – pasaulietė mokytoja, savo pašaukimą išgyvenusi iki pat kankinystės. Kokia ji buvo asmenybė? Adelė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Šėtos parapijos Pramislavos kaime, gausioje Agotos ir Antano Dirsių šeimoje, buvo šeštasis vaikas. Po kelių dienų, balandžio 21d., pakrikštyta Šėtos Švč. Trejybės bažnyčioje. Adelė mokėsi Aukštųjų Kaplių pradžios mokykloje, vėliau – Šėtos progimnazijoje ir Kėdainių gimnazijoje. Dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje pradėjo dalyvauti ateitininkų veikloje. 1928 m. įstojo į Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitetą, Teologijos – filosofijos fakultetą, studijavo vokiečių kalbą, dalyvavo ateitininkų „Birutės“ draugovės veikloje. Deja, pasikeitus aplinkybėms, – mirė tėvas, studijas teko nutraukti, pačiai rūpintis pragyvenimu. Nuo 1939 m. vasario 26 d. A. Dirsytė pradėjo dirbti mokytoja Kauno Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų ruošos mokykloje, o 1940 m. birželio 4 d., gavusi universiteto baigimo diplomą, persikėlė į Vilnių ir dirbo mokytoja keliose sostinės mokyklose. A. Dirsytė bendradarbiavo su kunigu Alfonsu Lipniūnu, dalyvavo ir jam padėjo organizuoti „pogrindinę“ ateitininkų veiklą.
Vardiniai ženklai – ir kretingiškiams istorikams
Palangos gintaro muziejuje įvykusioje III tarptautinėje mokslinėje grafams Tiškevičiams skirtoje konferencijoje „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus skaitymai 2023“ Genealogijos, heraldikos ir veksikologijos instituto vardiniais ženklais „Už genealogijos, heraldikos ir veksikologijos mokslo tiriamuosius darbus“ apdovanoti ir Kretingos muziejaus istorikai Jolanta Klietkutė bei Julius Kanarskas. Grafą išryškino kaip rezidencijų puoselėtoją ir naujovių diegėją „Gavęs temą, kuria turėsiu kalbėti apie grafą Juozapą Tiškevičių kaip apie šeimos rezidencijų puoselėtoją ir naujovių diegėją, svarsčiau, ką gi pasakysiu naujo, kad nesikartočiau? Papasakojau, kas prieš kelerius metus atradimas buvo ir man pačiam, o konferencijos dalyviai išgirdo pirmąkart“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė J. Kanarskas. Vartydamas muziejuje saugomą Tiškevičių dvaro archyvą, nagrinėdamas dokumentus, kuriuos prieš 5-erius metus perėmė amžinybėn išėjus Donatui Butkui, jis aptiko, kad technines naujoves mėgęs grafas Juozapas Tiškevičius būtent Kretingoje, rekonstruotame dvaro vandens malūno pastate, 1883-aisiais pasistatė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę. Istorikas pakomentavo, ir kada ji pradėta statyti, ir kada pabaigta, išvardijo pavardes žmonių, kurie, statant elektrinę, dirbo, kiek kam už darbus buvo sumokėta. Elektros energija iš pradžių buvo tiekiama tik Žiemos sodui, o vėliau – rūmų patalpoms apšviesti.
J. Tiškevičius – vienas turtingiausių XIX a. Lietuvos didikų, valdė 27 dvarus su 437 tūkst. ha žemės ir turėjo tris šeimos rezidencijas. Anot J. Kanarsko, labiausiai akcentuojamos Lentvario ir Kretingos rezidencijos, tačiau dar viena buvusi Trakų gatvėje Vilniuje, kur yra įsikūrusi apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka.
Kretingoje rezidenciją grafas nusipirko iš didikų Zubovų. Kadangi ši rezidencija buvo skirta gyventi nuolat, ji ir turėjo būti moderni, įrengta pagal geriausius to meto Europos rezidencijų pavyzdžius. Naujoji šeimos rezidencija garsėjo mišraus stiliaus parku ir Europoje aukščiausiu stikliniu priestatu su jame įkurdintu Žiemos sodu, kuriame augo palmės ir daug kitų egzotiškų kraštų augalų, buvo įrengtas krioklys, fontanas, o sienas puošė koralai. Suderinus su Rusijos imperijos pašto ir telegrafo ryšių ministerija, Kretingos dvaro rūmuose grafas J. Tiškevičius atidarė ir pirmąjį Vakarų Žemaitijoje telegrafą – 1878-aisiais iš čia buvo išsiųsta telegrama. J. Kanarsko žodžiais, prašmatnumo Kretingos rezidencijai suteikė 1882 m. nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono ryšio linija, kai grafui atsirado galimybė telefonu susisiekti su Rietavo dvarais. Kadangi J. Tiškevičiui dėl ligos sunku buvo judėti, su savo dvaru, su palivarku patogiau susisiekdavo telefonu.
|
|
