|
|
|
Mūsų žmonėsKretingos erdvėse – 4 auksiniai scenos kryžiai
Šį spalį–lapkritį Kretingos rajono kultūros centro erdvėse vėl prasidės tradicinė Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro rengiama meno akcija „Kita erdvė. Vakarų krantas“. Šiemet ji bus ypatinga tuo, jog spektakliuose dalyvaus 4 atlikėjai – 2 šokėjai ir 2 aktoriai, – kurių vaidyba yra įvertinta aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Keturių signatarų pėdos – Palangoje
Rytoj, rugsėjo 22-ąją, 11,14 ir 16 val. Jono Šliūpo sodyboje-muziejuje Palangoje, užbaigiant Lietuvos muziejų kelio renginius, bus pristatyta paroda „Vasario 16-osios signatarai – Palangos progimnazijos auklėtiniai“. Parodoje – Nacionalinio muziejaus surinkta medžiaga apie 4 nepriklausomos valstybės pamatus kūrusius veikėjus Kazimierą Steponą Šaulį, Jurgį Šaulį, Steponą Kairį ir prezidentą Antaną Smetoną, kurie mokėsi Palangos progimnazijoje. Palangos progimnazijos reikšmė J. Šliūpo sodybos-muziejaus muziejininkės Sigutės Bendikienės žodžiais, Palangos progimnazija XIX a. pabaigoje Lietuvos kaimo vaikams buvo itin svarbus švietimo židinys. Palanga priklausė Kuršo gubernijai, kur caro režimas buvo gerokai švelnesnis negu Vilniaus ar Kauno gubernijose. 1886 m. Kretingos ir Palangos dvarų savininkas grafas Juozapas Tiškevičius savo lėšomis įsteigė progimnaziją valdiškos mokyklos teisėmis. Palangos progimnazijos pastatas neišliko, jis sudegė per 1938 metų didįjį Palangos gaisrą. Progimnazija stovėjo tarp bažnyčios ir pašto pastato, – tą vietą Palangos miesto savivaldybė ketina pavadinti Signatarų alėja ir papuošti skulptoriaus Arūno Sakalausko skulptūra, skirta buvusiems mokiniams-signatarams. Palangos progimnazija iš kitų mokyklų išsiskyrė tuo, kad joje nebuvo amžiaus cenzo – įstodavo ir 9-mečiai, ir 20 metų perkopę jaunuoliai. Palangos progimnazijoje vienu metu mokėsi nuo 100 iki 150 mokinių, daugiausiai lietuvių. Nors joje ir buvo mokoma rusų kalba, tačiau rusiška mokykla, signataro Stepono Kairio žodžiais, buvo savotiškas tiltas per Rubikoną, kurį privalėjo pereiti Lietuvos kaimo vaikas, siekęs mokslo ir geresnio gyvenimo. „Kodėl dauguma ūkininkų tuo metu bent po vieną sūnų stengėsi išleisti į dvasininkus? Ogi todėl, kad kaip disciplina buvo dėstoma lietuvių kalba, nes kunigai į žmones turėjo kreiptis lietuviškai“, – pabrėžė S. Bendikienė.
Kartenos partizanų pėdomis – į istorijos pažinimą
„Partizanai dažnai filmuose, knygose pateikiami romantizuotai, tarsi sudievinami. Iš tikrųjų į miškus išėjo ne dievai, o paprasti žmonės, kuriems teko visko patirti: vieną dieną esi vadas, bendražygių vertinamas už atsidavimą, kitą dieną, neatlaikęs okupantų kankinančio tardymo, gali tapti išdaviku. Kokią vidinę dramą turėjo išgyventi tie žmonės, žinodami, kad bet kokia jų padaryta klaida turės skaudžias ir neatitaisomas pasekmes“, – kalbėjo salantiškis Aurimas Rapalis, kuris domisi laisvės kovomis ir renka kraštotyrinę medžiagą apie tai.
Klausgalvuose nutūpė ir metaliniai paukščiai
Klausgalvų kaimo gyventojų Ainos ir Arvydo Zaleckių sodyba palei kelią Kūlupėnai–Salantai pakeleivio akį traukia originalumu – savitomis konstrukcijomis, medžio ir metalo kompozicijomis. Paukščius mylintis šeimininkas čia užklystantiems sparnuočiams įrengė įdomių formų peryklų, inkilų ir, negana to, – sodyboje įkurdino iš įvairiausių atliekų savo rankomis sukurtų metalinių paukščių.
Muzikuojančių odontologų grupėje – ir palangiškė
Centrine okliuzija odontologai vadina natūralią komfortabilią žmogaus šypseną nerodant dantų. Būtent tokį pavadinimą – „Centrinė okliuzija“ – savo įkurtai roko grupei sugalvojo keletas Vilniuje muzikuojančių bendraminčių medikų, tarp kurių – ir klavišiniu instrumentu grojanti iš Palangos kilusi Ingrida Eglė Žičkienė.
Klojimo teatrų šventė
Rytoj, rugpjūčio 18-ąją, 12 val. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrenuose, daržinėje, prasidės tradicinė Klojimo teatrų šventė.
Meilė užsieniečiui išsklaidė stereotipus
Jis atvažiavo pusmečiui pasimokyti į Norvegiją iš Ispanijos. Ji atvažiavo pusmečiui pasimokyti į Norvegiją iš Lietuvos. Šiandien jie – abu Lietuvoje, iš Norvegijos parsivežę ne tik naujų žinių, bet ir užgimusią meilę.
ISTORIJOS POTĖPIAI
Kretingos pranciškonų vienuolyno sodo paslaptys
Šiandien be pėdsakų išnykęs Kretingos pranciškonų vienuolyno sodas – legendinė miesto istorinė vieta, tarpukariu regėjusi daugybę to meto garsių asmenybių – dvasininkų ir pasauliečių bei jaunimo, vėliau Lietuvos ir užsienio lietuvių išeivijos veikloje palikusio didesnį ar mažesnį savo gyvenimo pėdsaką. Vienuolyno sodas buvo įkurtas pietinėje vienuolyno pusėje, jį nuo miesto centro skyrė aukšta akmenų mūro tvora. Jame vienuoliai vykdė ūkinę veiklą: augino daržoves, vaisius savo reikmėms, o garsus bitininkas tėvas Jeronimas Pečkaitis (1885–1925 m.) 1917 m. įkūrė ir bityną, kuris sėkmingai gyvavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Nuo miesto triukšmo tvora atskirtas sodas buvo ir vienuolių bei klierikų susitikimų vieta, čia būdavo priimami ir garsūs svečiai, vykdavo įvairūs renginiai, bažnytinių ir katalikiškų organizacijų sambūriai. Sode buvo įrengtas Saulės laikrodis, veikė nesudėtingas fontanas, o ketvirto dešimtmečio pradžioje ant kalvelės pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Ant neaukšto postamento įkurdinta baltos spalvos žiūrinti į miestą skulptūra vaizdavo Mariją visu ūgiu, vienplaukę, stovinčią ant pusrutulio, rankas sulenkusią per alkūnes ir delnais priglaudusią vieną šalia kitos prie krūtinės. Pilna dvasingumo skulptūra, žydintys ir kvepiantys vaismedžiai, rami aplinka sodo lankytojams teikdavo sielos ramybę, padėdavo palikti nuošalyje žemiškas problemas ir pailsėti po sunkių darbų. 1932 m. prie vienuolyno pastačius Šv. Antano kolegijos–pranciškonų gimnazijos pastatą, šį sodą pamėgo ir jos auklėtiniai – būsimieji klierikai – kunigai ir misionieriai bei pasauliečiai, čia mėgę fotografuotis su gimnazijos mokytojais ir savo dvasiniais globėjais.
Gilioje prisiminimų brydėje atgimsta praeitis
Bronislava gimė ir augo atokiame Peldžių kaime. Čia 1938 m. baigė pradinę mokyklą. Dirbo vedėja pieno supirkimo punkte, kuris dar tarpukario metais buvo įkurtas jos tėvų ūkyje. Tėvai – Ona ir Juozas Kniežos. Buvo dori, tvarkingi ir darbštūs ūkininkai. Valdė beveik 30 ha ariamos žemės. Be to, turėjo dar nemažai pievų, ganyklų, jų sodyboje stovėjo aštuoni pastatai. Ypač didelis buvo gyvenamasis namas. Neatsitiktinai jame 1927 m. buvo įsteigta pradinė mokykla, kurioje iš pradžių buvo tik trys skyriai. Vėliau, pagausėjus mokinių skaičiui, buvo atidarytas ir ketvirtas skyrius. Bronislava kilusi iš gausios šeimos – gimė dvylika vaikų. Užaugo dešimt: septynios seserys ir trys broliai. Bronislava – devintoji. Dvidešimt ketverių metų buvo areštuota kartu su mama Ona, broliu Feliksu ir jauniausia seserimi Birute. Tai buvo 1948 m. gegužės 22-oji diena. Ankstyvas šeštadienio rytas. Nubudusios pro aušrą, lakštingalos nedrąsiai virpino savo giesmes galingų, ką tik sulapojusių klevų viršūnėse. Prie senos kūdros, apsitraukusios maurais, žieduotas šakas svarino ievos. Į pavasarinį džiaugsmą skubinosi melsvažiedės alyvos. Deja, tą pasakišką grožį netikėtai užgožė baisūs trenksmai į duris ir langus. Pašokę iš miego, pro langus pamatė kieme šmėžuojančius ginkluotus stribus. Motinai atšovus durų skląstį, uniformuoti vyrai bemat suvirto į vidų.
|
|
