|
|
|
Mūsų žmonėsUžsieniečiai Kūčių tradicijas atranda Kretingoje
Kūčių vakarienė Kalėdų išvakarėse – subtili giminių, artimiausių draugų šventė. Mums, lietuviams, įprasta tą vakarą ragauti žuvies, grybų, riešutų, miltinių patiekalų, kūčiukų, aguonų pieno, kisieliaus – skaičiuojame, kad ant stalo būtinai būtų 12-a patiekalų, mat šis skaičius simbolizuoja 12 apaštalų, o pagal senovinį pagonišką aiškinimą – 12 mėnesių. Tačiau tik keliose pasaulio šalyse tradicijos yra panašios į mūsiškes. Pasidomėjome, kaip didžiąsias metų šventes švenčia Kretingoje gyvenančios tarptautinės šeimos. Prasmė – plotkelėje ir prakartėlėje Pusiau lietuviu, pusiau kolumbiečiu save laikantis 16 m. Kretingoje gyvenantis 41-erių Pranciškonų gimnazijoje bei Klaipėdos universitete ispanų kalbą dėstantis Aleksas Eugenijus Kulvietis teigė abiejų šalių tradicijas gerbiantis ir prie jų prisitaikantis, tačiau šmaikštavo per lietuviškas Kūčias beveik neturįs, ko valgyti. „Didžiuma patiekalų – iš žuvies, o aš jos nemėgstu, grybai, nors ir vertingiausiais laikomi baravykai būtų, taip pat kelia pasidygėjimą, tad man belieka kūčiukus užgerti aguonų pienu, kurį, gyvendamas Lietuvoje, pats išmokau gaminti, eiti miegoti ir laukti Kalėdų ryto, kai žmona ant stalo padės ypač gardžiai iškeptą antį“, – juokėsi jis. Kolumbijoje gruodžio 24-osios vakarą pagrindinis patiekalas yra mėsa, dažniausiai kiauliena. Anot Alekso, dar iš Alančių dvaro Vadoklių kaimo Panevėžio rajone kilęs jo lietuvis senelis iš mamos pusės, kurį mena tik iš nuotraukų, į Bogotą emigravęs per Antrąjį pasaulinį karą, kasmet specialiai šiai dienai nupenėdavęs po maždaug 140 kg sveriančią kiaulę. Paprašytas išvardinti daugiau skirtingų tradicijų, Aleksas teigė, jog Lietuvoje prakartėlę – Jėzaus gimimo gyvulių tvarte vaizdelį su Švč. Mergelės Marijos, šventojo Juozapo, ir paties kūdikėlio Jėzus Kristaus, taip pat Trijų Karalių figūrėlėmis galima pamatyti daugiausia bažnyčiose, o štai Lotynų Amerikoje, Kolumbijoje, – kone kiekvienoje šeimoje. Sūnus Gervydą ir Algirdą auginančioje Kristinos ir Alekso Kulviečių namuose Kretingoje puikuojasi jos trys. Pasak pašnekovo, pasidaryti prakartėlę – labai svarbu, mat 9-ias dienas iki Kalėdų, simbolizuojančias 9 mėnesius Jėzaus Kristaus gimimo laukimo, kas vakarą prie jų yra meldžiamasi, giedamos skirtingos giesmės, pasakojančios religinę Jėzaus Kristaus atėjimo istoriją. Šis laikotarpis iki Kalėdų vadinamas novena. „Kadangi Kretingoje daugiau kolumbiečių nėra, apsiribojame giesmėmis savo namuose, o Kolumbijoje per noveną, linksmai pritariant būgnams, fleitai ar gitarai, einama į svečius, giedama vis kito šeimos nario ar giminaičio namuose“, – sakė A. Kulvietis. Pašnekovo žodžiais, taip, kaip jo gimtojoje Kolumbijoje šeimas vienija prakartėlės, Lietuvoje – bažnyčioje pašventintų plotkelių laužymas ir dalijimasis tarpusavyje. Šis Kūčių vakaro momentas A. Kulviečiui – pats prasmingiausias.
Kaip mes eidavome į kiną
„Einame į kiną“, – šie ištarti žodžiai nuo pat kino gimimo pradžios, kai 1895 m. gruodžio 28 d. Paryžiuje buvo parodytas brolių Ogiusto ir Lui Liumjerų sukurtų trumpametražinių filmų pirmasis mokamas kino seansas, beveik šimtą metų priversdavo dažniau plakti ne vieno vaiko ar suaugusiojo širdį, nes kinas buvo tapęs svarbia jų gyvenimo dalimi. Pirmasis viešas kino seansas Lietuvoje įvyko 1897 m. O pirmieji kino teatrai atsirado 1905 m. Pirmasis kino teatras Kretingoje duris atvėrė 1934 m. lapkričio 18 d. statybos inžinieriaus ir rangovo Rapolo Žigo (1891–1943 m.) suprojektuotuose ir pastatytuose Šv. Antano rūmuose, Vilniaus g. Nr. 20, kur tuo metu moderniausios Lietuvoje senelių prieglaudos pastato I aukšte buvo įrengta salė, naudojama Pranciškonų gimnazijos moksleivių reikmėms, taip pat teatro spektakliams, dainininkų pasirodymams bei kino filmams demonstruoti. 1936 m. Kretingos telefonų knygoje jau minimas kino salės telefonas, turėjęs 76-ą numerį, kai 1939 m. ir 1940 m. telefonų knygose prie šio telefono numerio įrašyta statybos rangovo ir kino savininko Rapolo Žigo pavardė. Matyt, kad tais metais jis buvo atsakingas už kino filmų rodymą, šią salę išsinuomojęs iš šio pastato savininkų pranciškonų. Tarpukario metais kino teatruose vyravo atvežtinė kino produkcija iš Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kai nemenką repertuaro dalį sudarė Sovietų Sąjungoje pagaminta propagandinė kino produkcija, nepastebimai ruošusi Lietuvos žmones 1940 m. sovietinės kariuomenės invazijai. Kino filmų seansai sutraukdavo nemažai žiūrovų, tai buvo populiarus renginys ne tik tarp miesto inteligentijos, bet ir kitų visuomenės sluoksnių, taip pat vaikų ir jaunimo, nes bilietų kainos buvo palyginti neaukštos, ir prasidėdavo nuo vieno lito, priklausomai nuo vietos salėje. Kita vertus, kas galėjo nenorėti pamatyti garsių užsienio istorinių ir nuotykių kino filmų, pasijuokti iš žinomų komikų, išvysti meilės istorijas bei muzikinių filmų ir operų pastatymus su garsiais dainininkais, šokėjais ir aktoriais. Kino filmai tuo metu daugumai žmonių buvo bene vienintelis langas į pasaulį, o juose vaidinę aktoriai, jų elgesys, manieros ir apranga sulaukdavo žmonių dėmesio ir pamėgdžiojimo. Tarp kino žiūrovų buvo paplitęs kino aktorių fotografijų kolekcionavimas, kuriuo užsiimdavo ne tik vaikai ir jaunimas, bet ir solidžios damos bei ponai.
Neleidžia išnykti kalėdinio atviruko žanrui
Gražiausių metų švenčių laukimas didžiausiame Lietuvos kurorte jau nebeįsivaizduojamas ne tik be žibančios Kalėdų eglės, bet ir be tradicine tapusios parodos: šiemet Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkai su bičiuliais jau aštuonioliktą kartą pakvietė į Palangos viešojoje bibliotekoje įkurtoje galerijoje „Mostas“ eksponuojamą kalėdinių atvirukų parodą. Sveikindamas parodos autorius ir svečius „Mosto“ vadovas Juozas Griušys pasidžiaugė, kad tiek „Mosto“ kūrėjai, tiek kiti palangiškiai dailininkai neleidžia išnykti tikro, gyvo kalėdinio atviruko žanrui, gaivina jį ir puoselėja. Taip, kaip šią tradiciją puoselėja ir dailės salono „Mostas“ šeimininkė Nijolė Griušienė – būtent jai pasitinkant 2003-uosius ir kilo mintis surengti pirmąją kalėdinių atvirukų parodą, būtent ji iki pat šiol kasmet primena dailininkams apie artėjančias šventes ir paragina juos dalyvauti tradicinėje parodoje. Sukūrė per 140 atvirukų Per parodos atidarymą svečiai turėjo galimybę ne tik grožėtis atvirukais, bet ir dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. O prieš bandydami kurti patys galėjo įkvėpimo pasisemti iš atvirukų, sukurtų pačia įvairiausia technika: čia ir ranka pieštukais piešti, ir akvarele lieti, ir šilkografijos, ir aplikacijos bei koliažo technikomis sukurti darbai – nuo miniatiūrų iki tokių, kuriuos, pasak parodos lankytojų, galima įsirėminti kaip paveikslus. Šiemet kalėdinių atvirukų žanrą gaivino kartu su „Mosto“ dailininkais Gražina Oškinyte-Eimanavičiene, Rasa Užpelkyte, Egle Lipinskaite, Ieva Litvaityte, Gražina Eimanavičiūte ne pirmus metus tradicinėje parodoje dalyvaujantys Vytautas Kusas, Miglė Jonaitienė, Daiva Šimkevičienė, Roma Tumosaitė, Angelė Skurdauskienė, Lina Ulbienė bei pirmąkart savo sukurtus atvirukus į Palangą atvežę Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto studentai Aistija Sokolova ir Eimantas Budrys. Dailininkai aštuonioliktajai parodai sukūrė per 140 atvirukų. Pasak parodos lankytojų, jie – pačiam įvairiausiam skoniui: prabangūs ir kuklūs, turtingi ir subtilūs. Atviruko niekas nepakeis Marguose ir mažiau spalvinguose, pieštuose, tapytuose, iškarpytuose ar nėriniais padabintuose atvirukuose – angelai ir eglutės, snaigės ir seniai besmegeniai, žvakutės ir žaidžiantys rytietiško horoskopo motyvai. Ar nesunku kasmet ieškoti su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais susijusių temų, ar nesunku nuo didesnio formato kūrinių pereiti prie mažo atviruko ir, galų gale, ar šiais naujausių technologijų laikais ranka pieštas atvirukas nėra atgyvena? Nuo pat pirmosios parodos jose dalyvaujanti grafikė, Palangos herbo kūrėja ir miesto garbės pilietė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė sakė, kad jai kaip tik patinka, net įdomu kurti atvirukus Kalėdų tema. Ir, nors kasmet pagalvoja, ką čia dabar reikės ant nedidelio popieriaus lapelio perkelti, kasmet randanti temų ir motyvų, nes juk kažkas keičiasi aplinkoj, kažkas – pačiame žmoguje. Tuo ir dalijasi. „Būna, kad atvirukus bekurdama išrandu ką nors naujo, ką paskui panaudoju kituose darbuose. Būna, kad grįžtu prie senų dalykų – atvirukus piešiu ranka, pieštuku, tobulinu tekstilės ir lino medžiagos techniką, su kuria man patinka improvizuoti. O pats atvirukas – jokios technologijos nepakeis to, ką palietė du žmonės: dailininkas, jį kurdamas, ir savo ranką rašydamas sveikinimą siuntėjas“, – sakė dailininkė.
Žingsnis į 2020-uosius: tapti savo krašto istorijos dalimi
Artėjančių 2020-ųjų „Pajūrio naujienų“ kalendoriaus herojai trumpam galėjo pasinerti į saldžias vaikystės svajones – šią galimybę suteikė Kretingos muziejaus „Dvaro saldaininė“, kur ir įvyko naujo kalendoriaus fotosesija. Tačiau „Dvaro saldininėje“ vaikšto ne tik pagunda pasimėgauti skanėstais – čia tvyrote tvyro senoji dvaro aura, malonumas čia būti žinant, kad, mintimis nukeliavęs praeitin, šiandien ir pats tampi dalimi savo krašto, miesto ar bendruomenės istorijos. Ši nuotaika kalendoriaus herojus – brolį pranciškoną 55-erių Gediminą Numgaudį, Kretingos trečiojo amžiaus universiteto direktorę 70 m. Janiną Mikučionienę, „Salanto“ draugovės skautų vadovę Salantų gimnazijos pedagogę 51-erių Aušrą Kundrotienę ir skautes Salantų gimnazijos mokines 16 m. Robertą Diekontaitę ir 15 m. Vakarę Martišiūtę, Vydmantų bendruomenės pirmininką 37-erių Simą Končių, jauną šeimą 27-erių Indrę ir 29-erių Egidijų Juodeikius, Pranciškonų gimnazijos gimnazistą jaunąjį poetą 17 m. Liną Daugėlą – įkvėpė ne tik darbui prieš fotoobjektyvą, bet ir maloniam pašnekesiui, kokie gi kiekvienam jų buvo nueinantys 2019-ieji, ko jie norėtų palinkėti Kretingos krašto žmonėms ir „Pajūrio naujienų“ skaitytojams. Brolis Gediminas NUMGAUDIS: „Man reikėjo „numirti“ dėl Pakūtos, kuriai oficialiai atidaviau 18 savo gyvenimo metų ir dar 5 m. – neoficialiai. Iš mažos erdvės, kur vienas kitą matėme ir pažinojome, patekau į didelę bažnyčią, ir tai man naujas neįprastas santykis. Turiu viltį, kad pavyks atrasti būdą, kaip susišnekėti, susibendrauti – man norisi nuolatinio atsinaujinimo. Tradicijos yra gerai, bet gyvenimo iššūkiai reikalauja permainų, naujovių, kuriomis žmonės nepasitiki, jaučiasi nesaugūs – dėl to mūsų visuomenėje ir būna pykčio, nesusipratimų. Todėl, ko gero, mums visiems reikia įsiklausymo, kad galėtume švęsti bendrystę, kad nebūtume draskomi apkalbų, kad galėtume džiaugtis vieni kitais.“ Janina MIKUČIONIENĖ: „Man šie metai buvo turtingi įvykių – atšvenčiau asmeninį jubiliejų, patyriau, kiek turiu nuoširdžių draugų ir bičiulių, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro surengtuose „Kretingos krašto moters“ rinkimuose buvau išrinkta „Metų senjore“. Džiaugiuosi, kad mano pastangos suburti senjorus, neleisti jiems užsisėdėti buvo pastebėtos ir įvertintos. Apskritai, gyvenime vadovaujuosi principu jokiais būdais neužsidaryti tarp keturių sienų, veikti, organizuoti, nuolat būti tarp žmonių. Gal todėl mane taip traukia kelionės, man svarbu, kad ir kiti keliautų, vis kažką naujo pamatytų, šviestųsi. Ir kitiems linkėčiau būti atviresniems – esame per daug nutolę, kai, matau, žmonės nori vienas kito bendrystės.“
„Pajūrio naujienos“ kviečia išrinkti 2019-ųjų Metų žmogų
Kunigas, atstatęs sudegusią Darbėnų bažnyčią
Ugnis, būdama žmonijos šviesos ir šilumos simboliu, atneša ir daug nelaimių, neaplenkdama ir Dievo namų – bažnyčių. Reta Lietuvos bažnyčia per savo istoriją išvengė ugnies – dauguma jų patyrė vienokį ar kitokį gaisrą, apgadinusį ar visai sunaikinusį šventovių pastatus ir seniau, ir dabartiniais mokslo ir technikos išsivystymo laikais. Apie Darbėnų bažnyčios gaisrą 1935 m. lapkričio 3 d. rašė Telšiuose leistas savaitraštis „Žemaičių prietelius“ straipsnyje „Sudegė Darbėnų bažnyčia“: „Spalį iš 24 į 25-osios naktį, po 1 valandos, Darbėnų bažnyčios bokšte, apie 20 metrų nuo žemės aukštumoje prasidėjo gaisras. Pirmutiniai gaisrą pastebėjo žmonės, kurie per Darbėnus vyko į Kretingą. Ugnis pasirodė bažnyčios bokšte aukščiau varpų ir apėmusią bokšto smailumą. Mačiusieji pasakoja baimingą reginį, kuris sukėlė miestelyje ir apylinkėse paniką tarp gyventojų... Degant bažnyčios bokštui visame miestelyje buvo šviesu kaip dieną. Visų tikybų gyventojai skubėjo bažnyčios turtą gelbėti. Net žydai nešė iš bažnyčios stacijų atvaizdus ir kitus daiktus bei bažnyčios įtaisymus, kuriuos tik buvo galima paimti ir gelbėti... ...kai užsidegė bažnyčios vargonai, iš bažnyčios jau beveik visas turtas buvo išneštas. Nors atvyko iš Palangos ugniagesiai, bet joks gesinimo darbas nebuvo galimas. Tokiu būdu visas bažnyčios medžio įrengimas sudegė ir paliko tik akmens mūro sienos... Pagal klebono kun. Bardausko skaičiavimą, gaisras nuostolių padaręs apie 200 000 litų.“ Kas tas tuometinis Darbėnų klebonas, kuriam teko toks sunkus likimo išbandymas? Anupras Bardauskas gimė 1881 m. rugpjūčio 14 d. Viduklės valsčiuje Raseinių apskrityje, Barboros ir Antano Bardauskų šeimoje. Tėvų dėka įgijęs išsilavinimą ir svajodamas apie kunigo misionieriaus veiklą, 1889 m. įstojo į Petrapilio (Sankt Peterburgo) dvasinę seminariją, kurią baigęs 1905 m. spalio 20 d. buvo įšventintas kunigu. Kaip baigęs kunigų seminariją Mogiliovo arkivyskupijoje, kuri apėmė Latviją ir visos carinės Rusijos gubernijas iki pat Vladivostoko, buvo paskirtas vikaru Krasnojarske. Po poros metų darbo jis buvo paskirtas klebonu į Spasko miestelį Tomsko gubernijoje, dabartinėje Kemerovo srityje. Jo apylinkėse gyveno nemažai lietuvių: 1863 m. sukilimo dalyviai tremtiniai, pasilikę Sibire bei čia iš Lietuvos atvykę ir žemes gavę kolonistai, taip pat katalikai lenkai, latviai ir baltarusiai. Čia įsikūrę lietuviai net savo kaimus vadino lietuviškai – Šeduva, Baisogala. Gyvendamas Spaske A. Bardauskas rūpinosi sielovada, iš savo parapijos išskyrė 3 naujas parapijas, jose pastatė medinę bažnyčią, joms parūpino naujus kunigus. Pačiame Spasko mieste jis užbaigė savo pirmtako pradėtą statyti mūrinę bažnyčią, nupirko ir įrengė pastatą klebonijai. A. Bardauskas tarp savo tikinčiųjų pastoracinį darbą vedė keliomis kalbomis, buvo jų mylimas ir gerbiamas.
Ilgaamžiui architektui jubiliejai – nė motais
„Jeigu laukiat pono Mardoso, tai jo staliukas – ten, – vietą prie lango parodė Palangoje, tame pačiame pastate, kur ir biblioteka, įsikūrusios „Mūzos“ kavinės barmenė Rasa. Moteris teigė per 12-a darbo metų santūrų, galantišką buvusį miesto vyriausiąjį architektą spėjusi gerai įsidėmėti. „Jie, tie senieji Palangos inteligentai, pas mus čia dažnai ateina, užsisako espreso kavos, šnekučiuojasi, ką nors linksmo prisimena iš praeities“, – šypsojosi barmenė. Susibūrė į klubą Bet Leonas Laimutis Mardosas teigė turintis ir dar vieną mėgstamą „Mūzą“ – tų pačių savininkų, tik atokiau atidarytą kavinę. Kiekvieną antradienį 10 valandą būrelį bendraminčių, tarp kurių – buvęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Dainius Puodžius, iš Juknaičių į kurortą gyventi persikėlęs Zigmas Dokšas, architektės Rusnė Vaineikytė, Audronė Žukauskaitė, menininkė Palangos garbės pilietė Gražina Oškinytė ir daugelis kitų, susibūrusių į Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubą, susirenka ten. „Iš viso mūsų yra 18-a. Pirmininkas Dainius Puodžius siūlo, kad kiekvienas parašytume po savo minčių puslapį – tada išleistume knygą“, – juokėsi L. L. Mardosas. Jei tą savaitę išpuola kurio gimtadienis, klubo nariai sukaktuvininką būtinai pasveikina, palinki gero. Pats L. L. Mardosas neseniai atšventė 90-ies metų sukaktį, bet apie tai kalbėti nepageidavo. „Na, ir kas tas jubiliejus? Tai juk – ne mano nuopelnas“, – žodžių kišenėje neieškojo jis. Sekė pirmtakais Gimęs ir augęs Kaune, vaikystės dalį praleidęs motinos gimtinėje Zarasuose ir ten lankęs gimnaziją, dėl to, kad Geležinkelio valdyboje buhalteriu dirbęs tėvas už akių buvo nuteistas 8-eriems metams kalėti kaip politinis kalinys, sunkiai teko skintis kelią į aukštuosius mokslus. „Po gimnazijos trejus metus mokytojavau kaime, gavau gerą charakteristiką ir įstojau į Dailės institutą“, – pasakojo L. L. Mardosas. Pirmieji užsakymai, baigus institutą, kaip mokytojo duoną ragavusiam, buvo projektuoti mokyklas. Daug jų – 10 – suprojektavo, pirmąją – Elektrėnuose. Paklaustas, kokie vėjai prieš 43-us metus atnešė į Palangą, L. L. Mardosas nusišypsojo: protas turbūt buvo pasimaišęs. Žmogumi, kūrusiu Palangą, Leonas Laimutis nedvejodamas laiko ypač kūrybingą asmenybę architektą Alfredą Paulauską. Būtent jam kilusi mintis siauras miesto gatves išvaduoti nuo tvorų, atverti erdves, nudažyti nuspalvinti namus, suoliukus, elektros stulpus. Šio, kad ir neilgai, apie 6-erius metus, čia dirbusio architekto vizijoje Palanga turėjo būti miestas-parkas, su kuo daugiau žalumos. „Tos pačios pozicijos laikėsi ir Alfredą Paulauską pareigose pakeitęs Albinas Čepys, ir po jo atėjęs aš“, – sakė pašnekovas. Anot jo, Palangai pasisekė, ir kad Vykdomojo komiteto pirmininku dirbo D. Puodžius – Politechnikos institutą baigęs inžinierius-kelininkas, pirmasis taip rūpestingai ėmęsis tvarkyti vandentiekį ir kanalizaciją. „Iki tol gatvės kad buvo paasfaltuotos, bet inžineriniai tinklai – nepakloti“, – prisiminimais dalijosi L. L Mardosas.
Pasaulio lietuvių centrui vadovauja salantiškis
Didžiausio pasaulyje lietuvių išeivijos centro, įsikūrusio Čikagos priemiestyje Lemonte, administracijai jau 12 metų vadovauja iš Salantų kilęs Artūras Žilys. Šiais metais klestintis Pasaulio lietuvių centras (PLC) minėjo gyvavimo 30-metį, kai prieš dešimtmetį dėl prastos PLC finansinės būklės, prigesusios veiklos, šios pasaulio lietuvių salos perspektyva buvo niūroka. Buvo arti bankroto ribos ŠĮ PLC Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet aplanko per 200 tūkstančių žmonių, jo išlaikymas kainuoja apie 1 mln. dolerių per metus. A. Žilys prisiminė, kad prieš 10 metų PLC banko sąskaitose bebuvo 60 tūkst. dolerių, centrą slėgė 1 mln. 100 tūkst. dolerių paskolų bankams našta. Centro renginių tvarkaraštyje tuomet per 4 mėnesius buvo 3 renginiai, kai šiandieną kiekvieną savaitę jų vyksta po 4–5. Per dešimtmetį buvo investuota apie 1,4 mln. dolerių į centro atnaujinimą, naujos sporto salės statybą. Šiandieną centras bankuose turi apie 400 tūkst. dolerių nuosavų lėšų ir jo vadovams nebesopa galvos, kaip prieš dešimtmetį, – ar užteks pinigų darbuotojų atlyginimams. Centro administracijoje su A. Žiliu dirba 8 žmonės. Keturi iš jų valo, prižiūri pastatus, kiti keturi atlieka administracinį darbą, vienas – tik puse etato. Šį lapkritį, viešėdamas gimtinėje, A. Žilys susitiko ir su Kretingos rajono savivaldybės meru Antanu Kalniumi. „A. Kalnius už galvos susiėmė, kai papasakojau apie centro veiklos mastą ir darbuotojų skaičių, kurių Savivaldybė turi per porą šimtų“, – sakė A. Žilys. Prieš dešimtmetį ne tik centro finansinė situacija buvo prasta, skubiai reikėjo remontuoti apleistus statinius. PLC jokios paramos neteikia nei JAV, nei Lietuvos valstybės. Centras 70 proc. įplaukų gauna iš nuolatinės patalpų ir salių įvairiems renginiams nuomos, apie 20 proc. – iš tikslinio lėšų telkimo konkretiems projektams. Likusi centro metinio biudžeto dalis yra geranoriškos asmenų aukos. „Pradėjome nuo nedidelės paskolos – kreipėmės į PLC narius, prašydami paskolinti be procentų. Tą praktiką ir dabar taikome, o paskolinusieji gali nurašyti 10 proc. paskolos nuo savo metinių mokesčių. Žmonės tuomet suskolino centrui apie 60 tūkst. dolerių, už kuriuos galėjome pradėti būtiniausius remontus. Ant stalo pasitiesę PLC planą ieškojome galimybių, kaip išnaudoti kiekvieną centro kambarėlį, kampelį“, – sakė A. Žilys apie tai, kaip centras lipo iš finansinės duobės. PLC yra pelno nesiekianti organizacija, valdoma panašiai kaip akcinė bendrovė. „Esame normali JAV korporacija, tik pelno negalime išsimokėti, jį investuojame į centro plėtrą“, – sakė A. Žilys. PLC centro nariu tampama sumokėjus vienkartinį mokestį: sumokėjęs 200 dolerių gauni vieną balsą, 400 dolerių – du balsus. Nariai renka centro tarybą ir valdybą, valdyba paskiria administraciją ir jos vykdomąjį direktorių. Taryba rengia centro strategiją, veiklos kryptis. PLC turi apie 7 tūkst. narių, iš jų aktyvių – apie 915.
Švyturiai užvaldė palangiškio gyvenimą
Palangiškio dailininko kolekcionieriaus mokslininko-farologo 53-jų Aido Jurkšto gyvenimo aistra – švyturiai: jis juos piešia, kolekcionuoja modelius ir suvenyrus, kaupia literatūrą, rašo ir leidžia knygas, keliauja po pasaulį ir juos tyrinėja. Galop, ir žinomiausio šalyje farologo namų Palangoje nesupainiosi su kitais – savo rankomis jis pasistatė švyturį, o kieme trinkelėmis išklojo vėjų rožę. Šiuo metu A. Jurkštas ėmėsi įgyvendinti drąsų sumanymą – prikelti Šventosios švyturį ir įkurdinti jame Lietuvos švyturių muziejų. Pakvietęs į savo darbo vietą – bokštą namų švyturyje ir aprodydamas turtingas kolekcijas bei savo tapytus paveikslus, įkurdintus per tris aukštus, A. Jurkštas viso to nesureikšmina: per tris dešimtmečius, nuo tada, kai pradėjo domėtis, modelių, suvenyrų, monetų, pašto ženklų, atvirukų jau surinkęs kelis tūkstančius. Dabar kolekciją papildo tik išskirtiniais daiktais. Kolekcininkas atviravo – šiandien jam svarbiausia, kad jo rinkiniai taptų pirmaisiais būsimo Švyturių muziejaus, dėl kurio 10-metį mynė įvairių institucijų slenksčius, eksponatais. „Dabar tuo degu ir tam atiduodu visas jėgas“, – atviravo farologas. Ilgametis A. Jurkšto triūsas, kad Lietuvos teritorijoje esantys švyturiai, priklausę Saugios laivybos administracijai prie Susisiekimo ministerijos, o šią reorganizavus, būtų perduoti savivaldybėms, pagaliau davė rezultatą – prieš mėnesį Šventosios švyturys sugrąžintas Palangos miesto savivaldybei. „Tikiu, kad etapais išvien su Palangos savivaldybe pavyks sukurti modernų inovatyvų Švyturių muziejų Šventojoje, kuris taps unikaliu visame Baltijos regione. Mano vizija tokia: pirmiausiai atkurti ir sutvarkyti Šventosios švyturį, perdaryti laiptus ir įrengti liftą, kad ir neįgalūs ar senyvo amžiaus žmonės galėtų pakilti į 40 m aukštį ir pamatyti jūrą. Vaizdas – nepakartojamas. Viduje turėtų būti įkurdinta interaktyvi ir stacionari ekspozicija – viskas, kas susiję su švyturiais, jų istorija. Padovanočiau savo kolekciją. O apačioje, šalia švyturio, atsirastų miniatiūrų parkas: stovėtų maketai Lietuvos, vėliau ir kitų Baltijos šalių švyturių, taip pat ir tų, kurių jau nebėra“, – būsimo muziejaus viziją piešė farologas.
Kretingoje užgimusi meilė šachmatams
Po visą pasaulį išsibarstę kretingiškiai, dalindamiesi atsiminimais, išsaugotomis fotonuotraukomis ir dokumentais, padeda atskleisti mažai žinomus ir naujus Kretingos istorijos puslapius. Vienas jų – šiuo metu Vilniuje gyvenantis šachmatų žaidimo propaguotojas, knygų apie šachmatus sudarytojas ir autorius, Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) tarptautinės kategorijos teisėjas Henrikas Puskunigis. Jis gimė 1935 m. Šakių apskrities Lekėčių miestelyje žemaitės Valerijos Rupšytės ir zanavyko Česlovo Puskunigio šeimoje. Jo tėvas gimė 1910 m. vietinio ūkininko šeimoje, kurioje, be jo, augo dar 5 vaikai. Baigęs vietos pradinę mokyklą, toliau mokslus tęsė Vilkijos progimnazijoje, kurią baigęs grįžo į Lekėčius ir dirbo tėvų ūkyje, kur likimas jį suvedė su nuo Kelmės kilusia Valerija Rupšyte. Ji gimė 1904 m. Rygoje, kur gyveno čia XIX a. pabaigoje iš Lietuvos, ieškodami geresnio gyvenimo, atvykę jos tėvai. Darbšti šeima ilgainiui prasigyveno, visos 4 dukros baigė vienokius ar kitokius mokslus. Valerija buvo baigusi progimnaziją, mokėjo keletą užsienio kalbų. Mirus abiem tėvams, ji apie 1922 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kelmėje, netrukus pradėjo tarnauti pas dvarininkus, ruošdavo jų vaikus mokyklai. Po kelerių metų ištekėjo už malūno savininko Vytauto Matuliausko, jiems gimė du vaikai – Vytautas (1926 m.) ir Regina (1929 m.). Deja, per nelaimingą atsitikimą malūne žuvus vyrui, ji ketvirto dešimtmečio pradžioje su vaikais atsidūrė Lekėčiuose, kur likimas ją suvedė su Č. Puskunigiu. Gimus sūnui Henrikui, po poros metų jis nusprendė toliau mokytis ir įstojo į Kauno aukštesniąją komercijos mokyklą, kurioje 1919–1941 m. buhalterijos ir kooperacijos kursus vedė žinomas Lietuvos pedagogas, buhalterijos vadovėlių leidėjas, Sankt-Peterburgo komercijos instituto 1912 m. absolventas Jonas Ilgūnas (1881–1956 m.). 1938 m. po kursų baigimo jis su šeima išvyko į Žemaitijos Ylakių miestelį, kur pradėjo dirbti buhalteriu. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo ir jo vyresnis brolis Vincas Puskunigis (1901–1977 m.). Jis 1930 m. baigęs Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Statybos skyrių, 1937 m. apsigyveno Kretingoje, čia dirbo statybos inžinieriumi, projektavo ir statė gyvenamuosius namus, administracinius pastatus, tarp jų ir 1940 m. Vilniaus gatvėje pastatytą naują pradinę mokyklą, buvo Kretingos šaulių sąjungos vadas. Po kurio laiko Č. Puskunigis Skuode pradėjo dirbti revizoriumi, kartu su šeima apsigyveno name netoli generolui Povilui Plechavičiui (1890–1973 m.) priklausiusio malūno. Č. Puskunigis, kaip ir jo brolis, priklausė Šaulių sąjungai, buvo aktyvus jos narys. Sovietinei kariuomenei 1940 m. okupavus Lietuvą išvengė represijų, o 1941 m. birželio 22-ąją, prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, jam buvo sužeista galva nuo nacių lėktuvo ant Skuodo numestos bombos sprogimo smūgio bangos sugriuvus nameliui, kur keli vyrai slapčia klausėsi užsienio radijo stočių naujienų apie prasidėjusį karą.
|
|
