|
|
|
Mūsų žmonėsKretingos statytojas Rapolas Žigas
Retas kretingiškis šiandien yra girdėjęs, kad iki šiol jiems tarnaujančių XX a. 4-e dešimtmetyje statytų pastatų – Pranciškonų gimnazijos, Šv. Antano rūmų, lurdo grotos, buvusių parapijos namų- „špitolės“ – projektuotojas ir statytojas yra statybos inžinierius Rapolas Žigas (1891–1942), tapęs sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų auka. Jis gimė 1891 m. Kauno gubernijai priklausiusiuose Šiauliuose, čia baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją, kur mokslai vykdavo rusų kalba. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1915 m. Vokietijos kariuomenei įžengus į Lietuvą, R. Žigas kartu su šimtais tūkstančių lietuvių buvo priverstas trauktis nuo fronto ir taip atsidūrė Sankt-Peterburge. Jame įsikūręs Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti komitetas rūpinosi čia apsistojusiais tūkstančiais lietuvių karo pabėgėlių. Jie buvo registruojami, apgyvendinami laisvuose butuose ar tremtinių barakuose, gaudavo pinigines valdžios pašalpas. Kaip karo pabėgėlė į Peterburgą atvyko iš Kurtuvėnų kilusi 1893 m. gimusi Sofija Kazlauskaitė, 1915 m. rudenį tapusi R. Žigo žmona. Šiauliuose šiuo metu gyvenanti R. Žigo sūnaus Henriko (1916–1992) dukra Vida Žigaitė-Aleinikovienė (gim. 1945 m.) savo archyve saugo Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti 1915 m. rugsėjo 9 d. išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad 24 metų R. Žigas yra Romos katalikų tikėjimo ir nėra buvęs vedęs. Šis pažymėjimas buvo skirtas Šv. Kotrynos katalikų bažnyčios dvasininkams, kurie netrukus ir palaimino šių jaunų žmonių santuoką. Šioje bažnyčioje, buvusioje lietuvių inteligentijos ir šviesuomenės Peterburge centru, kur 1850 m. Žemaičių vyskupu buvo įšventintas Motiejus Valančius (1801–1875), kur šv. Mišias yra aukoję palaimintieji arkivyskupai Jurgis Matulaitis (1871–1927), Teofilius Matulionis (1873–1962) ir kiti lietuviai kunigai-misionieriai, buvo pakrikštytas ir 1916 m. liepos 15 d. gimęs jų pirmagimis Henrikas Žigas. Nors ir gyvendami toli nuo tėvynės lietuviai karo pabėgėliai rūpinosi švietimu, stengėsi tęsti karo nutrauktus mokslus, įsigyti profesiją, reikalingą būsimam darbui savame krašte. R. Žigas studijavo 1899 m. įkurtame Sankt-Peterburgo valstybiniame politechnikos universitete, kur baigė statybos inžinerinius mokslus. To meto statybos inžinierius buvo ir architektas, ir projektuotojas, ir statybų rangovas. Petrograde R. Žigo šeimą užklupo ir 1917 metų bolševikinis perversmas, čia 1918 m. gimė ir duktė Elena. Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, 1919 m. pradžioje į ją sugrįžo ir R. Žigo šeima, įsikūrusi Šiauliuose, dabartinės S. Nėries gatvės mediniame name. Kadangi atsikūrusiai jaunai valstybei reikėjo darbščių, gerų savo srities specialistų, visuomeninius ir gyvenamus mūrinius pastatus projektavusiam ir stačiusiam R. Žigui darbo netrūko. Gerai apmokamas darbas leido sukurti šeimos gerovę, išmokslinti vaikus. Jo žmona Sofija rūpinosi šeimos buitimi, garsėjo kaip gera šeimininkė. Grafai Tiškevičiai. Nuo Berdyčivo iki Kretingos
Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozas Tiškevičius, prieš 145 metų oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą. Šiuo straipsniu tęsiame pažintį su grafų Tiškevičių gimine, kilusia iš Ukrainos ir iš ten per Baltarusiją atsikėlusia į Lietuvą. Biržų linijos Tiškevičiai Tiškevičiams kuriantis etninėse Lietuvos žemėse, pagrindine jų valda virto Biržų (Astravo) dvaras, tapęs lietuviškos grafų Tiškevičių giminės II (Biržų) linijos branduoliu. Pirmasis į Biržų valdą įžengė Lahoisko linijos įkūrėjo Vasilio Tiškovičiaus (Bazilio Tiškevičiaus) VII kartos palikuonis, Kosino, Dubingių ir Valažino valdytojas, pulkininkas Juozapas Ignotas Tiškevičius (1724–1815). Jis nepilnamečio Biržų savininko kunigaikščio Domininko Jeronimo Radvilos globėjams paskolino nemažą pinigų sumą ir už tai kaip skolos garantą užstatu 1804 m. gavo valdyti Biržų dvarą, kurį galėjo išsipirkti paveldėjimo teise. Biržų dvarą išsipirkti Juozapas Ignotas 1811 m. leido sūnui Mykolui Juozapui Tiškevičiui (1761–1839), po tėvo mirties paveldėjusiam ir kitas valdas. Iš pradžių šis rezidavo Valažine, o vėliau savo šeimos rezidenciją perkėlė į Biržų valdos administracinį centrą – Astravo dvarą. Plėsdamas savo žemės valdas, Mykolas Juozapas pirmasis iš grafų Tiškevičių susidomėjo Lietuvos pajūriu: 1824 m. už 177 tūkst. 171,88 sidabro rublio iš lenkų generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio nupirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais, o 1828 m. iš rusų generolo Dmitrijaus Zubovo už 250 tūkst. sidabro rublių išsinuomojo 9 metams Kretingos valdą. Nuo to laiko grafai Tiškevičiai tapo pajūrio žemaičių žemėse plytėjusių dvarų savininkais. Atvykę į naująsias savo valdas dažniausiai apsistodavo Darbėnų dvare, kuris tuo metu buvo Palangos valdos administracinis centras. Po Mykolo Juozapo mirties Biržų dvaras atiteko vyriausiajam sūnui Jonui Konstantinui Tiškevičiui (1801–1862). Jis įsteigė dvare valstiečių vaikams lietuvišką mokyklą, 1857–1861 m. pastatė mūrinę Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Prie Biržų esantį Astravo dvarą pasirinko nuolatine savo rezidencija, ėmėsi statyti jame naują sodybą, 1862 m. įsteigė Biržų majoratą su 50 tūkst. ha žemės, tapo pirmuoju ordinatu ir grafų Tiškevičių II (Biržų) linijos įkūrėju.
Batsiuvys įkūrė pirmąją viešąją Kretingos biblioteką
Dupulčiuose gyvenanti buvusi ilgametė bibliotekininkė-bibliografė 78-erių Kleta Gindvilienė dabar užrašo prisiminimus apie savo tėvą Vladą Mačernį (1908–1978), šviesuolį batsiuvį, kuris siuvo avalynę ir prieškariu puošė Kretingos ponias, kaupė knygas ir pačiame miesto centre atidarė pirmąją viešąją biblioteką. Supleškėjo namas ir knygos K. Gindvilienė pasakojo, kad jos tėvų Jadvygos ir Vlado Mačernių namas su dirbtuvėmis ir biblioteka prieš karą stovėjo pačiame miesto centre – Katkaus g. Nr. 6, ten, kur dabartinėje J. K. Chodkevičiaus gatvėje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, ir, simboliška, – priešais naująją Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešąją biblioteką. „Tėvas namuose pats modeliuodavo ir siūdavo batus pagal ponių užsakymus ir pageidavimą. Ištaigingus vasarinius ir žieminius – dar atmenu man, seserims ir mamai buvo pasiuvęs šiltus, burkomis vadintus aulinukus. Tame pačiame name veikė ir turtinga nuosava biblioteka – tėvas buvo sukaupęs per 2 tūkst. įvairių knygų ir už simbolinį mokestį jas skolindavo kretingiškiams. Knygų jam paliko į Vokietiją emigravęs vienas kretingiškis, jų parsisiųsdavo iš „Spindulio“ spaustuvės Kaune“, – pasakojo kretingiškė. Jos tėvų bibliotekoje ypač mėgę lankytis gimnazistai, – tarp skaitytojų buvusi ir kretingiškė Janina Krisiūnienė, kuri pasakojusi, kad už 10 centų parsinešdavo namo skaityti tuomet populiarių rašytojų – Onorė Balzako, Ivano Turgenevo, Levo Tolstojaus knygų, lietuvių rašytojo Justo Pilyponio kūrinių. O šviesaus atminimo Kretingos muziejaus muziejininkas Donatas Butkus jos tėvo biblioteką pavadino pirmąja viešąja Kretingos miesto biblioteka. Deja, J. ir V. Mačernių namas 1941-ųjų birželį, mieste kilus gaisrui, sudegė ligi pamatų. Ugnis pasiglemžė ir biblioteką – išliko tik tos knygos, kurias buvo pasiėmę skaitytojai.
Bajorų kalėjimo kapeliono didžioji paslaptis
Kapelionas – tai dvasininkas, kuriam paskirta uždaros bendruomenės ar tam tikros tikinčiųjų grupės, neturinčios klebono, nuolatinė ganytojiška globa. Kapelionas būna pavaldus vyskupui ir skiriamas kariniams daliniams, policijai, kalėjimams, ligoninėms ir pan. Nuo 1933 m. gruodžio iki 1937 m. rugsėjo mėnesio Bajorų kalėjimo kapelionas buvo Augustinas Pronckietis (1886–1986), kunigas-misionierius, bolševikinės Rusijos kankinys, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) bičiulis ir bendražygis. Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugomoje kun. A. Pronckiečio asmens byloje rašoma, kad jis gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Šeduvos parapijos Žilionių kaime, kur gyveno jo tėvai. 1896–1905 m. mokėsi Peterburge (Petrapilyje), Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tuo metu šiame mieste gyveno per 20 tūkst. lietuvių, kurie dirbo fabrikuose, valdžios įstaigose, kontorose ar tarnavo pas vietos turtinguosius. Prie 1783 m. pastatytos Šv. Kotrynos katalikų bažnyčios, kurioje 1850 m. žemaičių vyskupu buvo įšventintas Motiejus Valančius (1801–1875), įkurtose mokyklose mokėsi apie 100 auklėtinių: mergaičių ir berniukų. Jie buvo išlaikomi 1892 m. čia gyvenusių inteligentų įkurtos Labdarių lietuvių draugijos. Mokykla buvo gerai žinoma Lietuvoje, į ją savo vaikus mokytis siuntė ne tik bajorai, dvarininkai, bet ir pasiturintys valstiečiai. Nors auklėjimas mokykloje buvo gana griežtas, jos auklėtiniai įgydavo gerą išsilavinimą, čia buvo dėstomos prancūzų ir vokiečių kalbos, nemažas dėmesys skiriamas ir bendros lenkų ir lietuvių valstybės Abiejų Tautų Respublikos (1569–1795), kurios paskutinis valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo palaidotas Šv. Kotrynos bažnyčioje, istorijai. Šioje bažnyčioje nuo 1892 m. buvo aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, pamokslus yra sakę kun. Maironis, kun. Jurgis Matulaitis ir kt., 1896–1916 m. čia vargonininku ir choro vadovu dirbo kompozitorius Česlovas Sasnauskas (1867–1916), dėstęs muziką ir Šv. Kotrynos gimnazijoje.
Grafai Tiškevičiai. Nuo Berdyčivo iki Kretingos
Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozapas Tiškevičius, prieš 145 metus oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą, kuriame įkūrė šeimos rezidenciją su nuostabiu Vasaros sodu, didžiausiu Europoje privačiu Žiemos sodu, pirmuoju Kretingoje telegrafu, pirmąja Lietuvoje telefono ryšio linija ir elektrine. Grafų Tiškevičių giminė kilo iš Ukrainos. Iš ten per Baltarusiją atsikėlė į Lietuvą. Apžvelgdami šios giminės istorinį kelią, susipažinsime su jos ištakomis, simboliais, ryškesnį pėdsaką istorijoje palikusiomis asmenybėmis. Giminės pradininkai Grafų Tiškevičių šaknys glūdi Berdyčive (Ukraina). Giminės pirmtakas buvo Kijevo kunigaikščio Švitrigailos Algirdaičio patarėjas bajoras Kalenikas Miškovičius, už ištikimą tarnybą 1437 m. gavęs nemažas valdas Voluinėje, Žytomyro ir Ovručo pavietuose. Tiškevičių pradininku laikomas Kaleniko Miškovičiaus sūnus Tiška (~1452–1501). Jo sūnūs rašytiniuose šaltiniuose vadinami Tiškovičiais, o vėliau, lenkų kalbos įtakoje – Tiškevičiais. Iš pradžių jie buvo stačiatikiai. Nuo XVII a. dauguma Tiškevičių priėmė katalikybę ir sulenkėjo. Giminės herbas ir devizas Grafai Tiškevičiai naudoja modifikuotą herbą „Leliwa“, kurio ištakos siekia XI amžių. Manoma, kad šis ženklas atsirado Artimuosiuose Rytuose, iš kurių į Europą per Kryžiaus karus atsivežė riteriai. Herbo pavadinimo etimologija ir simbolių reikšmė iki šiol neturi argumentuoto paaiškinimo, todėl jo išversti į kitas kalbas ir paaiškinti neįmanoma. Iš Lenkijos šlėktų herbą Horodlės unijos aktu 1413 m. pirmasis Lietuvoje priėmė Vilniaus vaivada Albertas Vaitiekus Manvydas. Vėliau šį herbą naudojo daugiau kaip 830 Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos bajorų giminių.
Atsekė giminės šaknis iki Antano Vienuolio
Atsekė 11 protėvių kartų Neseniai, dideliam savo džiaugsmui, kretingiškis atsekė tolimą giminystę su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku: jo proprosenelio Antano Patamsio motina Gertrūda Žukauskaitė buvo rašytojo senelio sesuo. Šį faktą raštu patvirtino Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininkas Remigijus Bimba. G. Žukauskaitės sūnaus Antano ir jo žmonos Anėlės šeimoje gimė 8 vaikai, tačiau išgyveno tik vienintelis – pasaulį išvydęs septintasis – Antanas, nuo jo ir išsišakojo genealoginis Patamsių medis. „Įdomu, kad bažnyčių knygose surašytos ir vaikų mirties priežastys – džiova, išsekimas, išgąstis, kosulys, auglys“, – stebėjosi kretingiškis. Per pastaruosius kelerius metus pagal metrikas A. Patamsis atsekė 11 giminės kartų pagal motinos tėvo liniją, pradedant nuo seniausiojo 1695-aisiais gimusio Jokūbo Patumsio – šis buvo 6-kart Artūro prosenelis – ligi savo anūkės 4-metės Patricijos. Anksčiau, ligi lietuvių kalbos reformos 1920-aisiais, įsitikino Artūras, visa jų giminė ir buvę Patumsiai. Jis pats sakė taip pat esąs įregistruotas motinos pavarde. Iš viso jo giminės medyje, ranka paties išbraižytame 4 m ilgio popieriaus lakšte, A. Patamsis tiksliai neskaičiavo, tačiau mano identifikavęs kelis šimtus asmenų. Vien Antakalnių kaime per 200 metų suskaičiavo gyvenus 197 Patamsius. Išblaškyti, lydimi netekčių Giliau domėtis protėviais A. Patamsis sakė pradėjęs neseniai: „Vis važiuodavome į giminės kapus Troškūnuose, 17 km nuo Anykščių, – ten palaidoti mano proproseneliai, proseneliai ir mano senelis – visi trys buvo Antanai Patamsiai. Gyvo senelio nesu nė matęs: po karo jis gyveno JAV, Floridos valstijos Fort Myas mieste. Po mirties – jis žuvo autokatastrofoje1996-aisiais – mano mama jo urną su palaikais parvežė į tėvynę. Nuvykusi į JAV, gavo pilietybę. Pasiliko ten, bet ilgėjosi Lietuvos ir 2007 m. sugrįžo.“ Jaunystėje motinos pasakojimai apie giminę jam, kaip ir daugumai jaunų žmonių, būdavę neįdomūs ir nuobodūs. „O kai sugrįžo iš JAV, sakiau – sėsk, rašyk, ką ir kiek prisimeni. Kompiuteriu ji parašė 100 psl. atsiminimų knygą, kuri pragulėjo kurį laiką, kol sulaukė dienos, kai ją atsiverčiau“, – atviravo pašnekovas. Pirmiausiai kretingiškį ir sudomino jo senelio gyvenimo istorija, – iš jos, tarsi iš kamuolio ir išsivyniojo ilga Patamsių giminės, išblaškytos po pasaulį, lydimos gausybės mirčių ir netekčių, linija. Ją Artūras ir pavaizdavo paties sukurtame giminės herbe: aukštyn apversta pasaga – sėkmės ženklas – simbolizuoja Patamsius buvus žemės žmones – ūkininkus, stilizuotas pranciškoniškas kryžius – giminės prieraišumą šiam ordinui. O Patamsį, kaip žodžio reikšmę, simbolizuoja šviesos spindulys po stogine.
Stasio Ušinsko vitražo Kretingoje paslaptys
Ne vienas Kretingos kultūros rūmuose nuo pat jų atidarymo 1972 m. balandžio 21 d. lankęsis kretingiškis ar svečias prisimena lipant laiptais matomą spalvingą vitražą, tapusį jo puošmena ir svarbia istorijos dalimi. Šis 2,74 m aukščio ir 2,20 m pločio vitražas vienos žymiausių ir unikaliausių lietuvių liaudies pasakų „Eglė žalčių karalienė“ tema priskiriamas garsiam Lietuvos menininkui dailininkui, vitražo mokyklos Lietuvoje pradininkui, scenografui, lėlininkui ir pedagogui Stasiui Ušinskui (1905–1974), bet informacijos apie jį publikacijose ir knygose apie šį kūrėją ir jo kūrybinį palikimą nerasite. Kas jis – S. Ušinskas, vienas brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos menininkų, stebinęs savo talento platumu, bet šiandien nepelnytai primirštas. S. Ušinskas gimė 1905 m. liepos 20 d. Pakruojyje, akmenskaldžio šeimoje, 1909–1918 m. kartu su šeima gyveno emigracijoje JAV. Grįžęs į Lietuvą baigė Šiaulių gimnaziją, 1925–1929 m. studijavo Kauno meno mokykloje tapybą. 1929 m. po mokinių streiko iš jos pašalintas savo iniciatyva ir be valstybės paramos išvyko studijuoti į Paryžių, kur įstojo į aukštąją taikomojo ir dekoratyvinio meno mokyklą, ten mokėsi vitražo ir dekoratyvinio meno, vėliau mokslus tęsė Moderno akademijoje, kur studijavo tapybą ir scenografiją. Negaunant valstybės stipendijos, S. Ušinskui teko dirbti įvairius darbus: pozuotoju, samdytu klakeriu teatre. (Klakeris – šiuo metu išnykusi profesija. Tai – renginio organizatorių ar spektaklių kūrėjų samdytas žiūrovas, plojantis ir giriantis spektaklį, koncertą ar aktorių.) Teatro aplinka, pažintis su žymia dailininke-moderniste ir scenografe Aleksandra Exter (1882–1949) turėjo didelę įtaką jo tolesnei kūrybai scenografijos ir marionečių teatro srityse. Grįžęs į Lietuvą 1931 m. rudenį jis Kaune surengė personalinę parodą, kuri turėjo didžiulį pasisekimą. Iki tol mažai žinomo dailininko parodoje buvo nupirkta net 15 iš 27 čia eksponuotų tapybos darbų.
Miestiečiams įrodė, ką gali biblioteka
Šį sausį suėjo vieneri metai, kai Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka veikia naujose patalpose J.K. Chodkevičiaus g.1A, ko gero, pačiame moderniausiame Kretingos miesto pastate. Per tą laiką garsas apie plačią ir įdomią bibliotekos veiklą pasklido ne tik po mūsų rajoną, bet ir – visą šalį. Apie tai, kaip pavyko sėkmingai įveiklinti biblioteką ir prisijaukinti įvairaus amžiaus lankytojus – nuo vaikų iki senjorų, su „Pajūrio naujienomis“ pasidalijo direktorė Birutė Karčauskienė, jos pavaduotoja Erika Kazlauskienė ir Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė. Pasekė Skandinavijos pavyzdžiu Pašnekovės neslėpė, kad biblioteka joms tapo savotišku gyvenimo būdu ir savo darbo valandų joje jos neskaičiuojančios. Ir pajuokavo, kad joms jau ir pasimiršo, kaip dirbo senojoje vietoje Vilniaus gatvėje: „Kai dabar taip aktyviai gyvename, atrodo, kad visa tai buvo prieš 10 metų.“ Bibliotekininkės tikino, kad joms labai norėjosi ir sau, ir skeptikams, kurie šaipėsi, kad 3,1 tūkst. kv. m ploto pastatas – per didelis, stovės tuščias, įrodyti, kad biblioteka yra gyva ir tarnauja bendruomenei. Šiuolaikinė biblioteka, jų žodžiais, nebėra vien knygų saugykla, jos kultūrinė veikla turi būti plati ir įvairi, žmonės turi ją matyti, joje dalyvauti. Dar tebestatant pastatą, darbuotojos lankydavosi naujausiose šalies bei užsienio bibliotekose, kur susipažindavo su erdvių išdėstymu ir, svarbiausia, – jų veiklomis. „Sekėme Skandinavijos šalių pavyzdžiu, kur šiuolaikinė biblioteka yra įveiklinta, o tai reiškia glaudų bendruomenės ir bibliotekos ryšį. Jų bibliotekos dažniausiai statomos miesto centre, greta prekybos centrų, stočių, kad kuo daugiau žmonių apsilankytų. Kai kuriose jų veikia netgi gydytojo kabinetas, kur suskaudus dantį, lankytojas gauna skubią pagalbą, ten pat galima pasimatuoti kraujo spaudimą. Įrengtos dirbtuvėlės, kur stovi siuvimo mašina: prireikus lankytojas gali ateiti susisiūti rūbą. Tokia paslauga sumanyta tam, kad žmogus namie neapsikrautų nereikalingais daiktais. Tad mes irgi dar turime daug pamąstymų“, – kalbėjo B. Karčauskienė ir E. Kazlauskienė, pastebėjusios, kad Lietuvos bibliotekos gerokai lenkia Pietų Europos šalis – Graikiją, Portugaliją, Ispaniją, kur bibliotekos tebetarnauja vien kaip knygų ir kitų spaudinių talpyklos.
Darbėnų metrika prabilo žemaitiškai
„Valstībėnis Darbienu dvars ėr kaims pėrma karta pamėnavuotė 1591 m.“, – į pravažiuojančius pro miestelį ir sustojančius jo centre pasidomėti, kas įrašyta iš metalo iškaldintu Darbėnų herbu vainikuotose akmeninėje piramidėje įmūrytose keturiose informacinėse lentose, žemaičių tarme prabyla Darbėnų metrika vadinamas atnaujintas paminklas. Apsisprendė atnaujinti Darbėnų metrika – iš lauko akmenų sumūrytas paminklas su keturiomis informacinėmis lentomis, kuriose išdėstyta miestelio ir bažnyčios parapijos istorija bei išvardinti anuometinio Darbėnų valsčiaus išnykę ir dabar Darbėnų seniūnijoje esantys kaimai,– buvo pastatyta apie 1992 metus. Buvęs Darbėnų seniūnas Edvardas Stalmokas prisimena, kad šio paminklo bei miestelio centre stovinčios taip pat herbu papuoštos iš medžio išdrožtos į keturias puses vedančius kelius bei artimiausius jais pasiekiamus kaimus žyminčios rodyklės atsiradimo iniciatorius – šviesaus atminimo Šventosios girininkas, tuo metu buvęs Darbėnų apylinkės pirmininkas Rimantas Kviklys. Jis, pritarus tuometiniam Darbėnų viršaičiui Petrui Kašėtai, kartu su Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto Vizualinių komunikacijų katedros docentu architektu Alfredu Gyčiu Tiškumi ir jo vadovaujamais studentais sukūrė ir pastatė šiuos du miestelio centrą papuošusius akcentus. „Jau kuris laikas mes galvojome, kaip derėtų atnaujinti Darbėnų metriką, nes paminklas buvo pavargęs, informacinių lentų užrašai nuo laiko nusitrynę ir sunkiai įskaitomi, – sakė Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys. – Svarstėm įvairias galimybes: gal dažais užrašus atnaujinti, gal metale lazeriu išpjauti, gal tekstą priklijuoti.“ Pasak seniūno, tartasi ir su specialistais: šie aiškinę, kad senose metalo plokštėse lazeriu išpjovus raides nebus gražu, nes senojo užrašo nepavyks visiškai panaikinti, o užklijavus tekstą jis gali greitai nusilaupyti. „Priimtiniausias pasirodė pasiūlymas pagaminti naujas plokštes su naujais užrašais – taip, pasitarę su bendruomene, ir apsisprendėme“,– pavasarį priimtą sprendimą paaiškino A. Poškys.
Lėlių karalystėje žaidžia vaikystė
Kretingiškės Vidos Saudargienės namuose apie 10 metų renkama lėlių kolekcija jau užpildė visą kambarį. Jį drąsiai būtų galima pavadinti lėlių karalyste, kurioje žaidžia vaikystė. O kolekcijos eksponatų gausa, ko gero, būtų rožinė ne vienos mergaitės svajonė... Lėlių kolekcijos pradžia – dvi lėlytės-graikės, kurios patraukė V. Saudargienės dėmesį sendaikčių turguje. „Jos pasirodė tokios gražios, naujos, negalėjau praeiti pro šalį“, – prisiminė moteris. Ji prisipažino – kiek kolekcijoje eksponatų, neskaičiavusi, tačiau laikas kolekcijos „revizijai“ jau atėjęs. „Manau, kad dviese su dukra Laura tą ir padarysime – pačioms bus įdomu patirti, kiek per kelerius metus tų eksponatų pavyko sukaupti“, – sakė V. Saudargienė. Savo lėlių kolekciją ji pildo pačiais įvairiausiais būdais: lėlę dovanų jai dovanoja šeimos nariai – vyras, sūnūs, duktė, draugai ir pažįstami parveža iš įvairių kelionių po kitas šalis, o ji pati eksponatų ieško sendaikčių parduotuvėse ir turguose. „Kartais randu tokias murzinas ir apiplyšusias, kad, atrodo, į rankas baisu paimti. Bet aš jas išprausiu, išplaunu ir išlyginu rūbus, jei reikia – juos pataisau, atnaujinu lėlių šukuosenas, ir jos – kaip naujos. Tiesa, darbo reikia įdėti nemažai, bet tai man – relaksacija, nusiraminimas ir savotiška kūryba“, – kalbėjo lėlių kolekcininkė. Kolekcijos lėlės – nuo miniatiūrinių, suimamų dviem pirštais, iki gero pusmetrio ir daugiau, pagamintos jos iš pačių įvairiausių medžiagų – medžio, siūlų, molio, plastiko, porceliano. Mieliausios ir įdomiausios V. Saudargienei – kolekcinės rankų darbo porcelianinės lėlės ir iš įvairių šalių į kolekciją atkeliavusios nacionalinį įvairių tautų savitumą atspindinčios lėlės. „Jos daug pasako, paskatina pasidomėti šalimis, įdomu panagrinėti jų nacionalinius kostiumus, – pripažino moteris. – O kolekcinės porceliano lėlės yra tiesiog labai gražios, puošnios, kokybiškai padarytos, jas malonu liesti ir tiesiog paprasčiausiai pasidžiaugti.“
|
|
