Pajūrio naujienos
Help
2021 Spalis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną10°C debesuotumas 4 %
Naktį9°C debesuotumas 36 %
Apklausa

Ar Kretinga turi politinį lyderį?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Než. dailininkas, XVII a. Jaroslavo muziejus Kamienica Orsettich, Lenkija

Kretingos dvarininkui, Žemaičių seniūnui, Livonijos valdytojui ir Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui (1560–1621) teko pagrindinis vaidmuo baigiamajame pirmojo Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos Karalystės karo etape, kilusiame dėl Livonijos žemių padalijimo ir trukusiame nuo 1600 m. iki 1611 m.

Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilio (Kircholmo) mūšyje sutriuškinus Švedijos karaliaus Karolio IX Vazos kariuomenę, Abiejų Tautų Respublikai pavyko išsaugoti savo įtakoje Uždauguvio kunigaikštystę ir pagrindinius šio regiono vartus į Baltijos jūrą – Rygos uostą. Tačiau Abiejų Tautų Respublika nepasinaudojo šia pergale, kad užimtų Švedijos valdomą šiaurinę Estiją, dėl kurios formaliai prasidėjo karas, ir išstumtų švedus iš visų Livonijos žemių. Taip atsitiko todėl, kad, šalies valdovui ir Seimui nesugebant rasti lėšų kariuomenei išlaikyti, nemaža dalis atlyginimo negavusių samdytų karių paliko Lietuvos kariuomenę. Be to, valstybėje kilo nesutarimai tarp valdovo Zigmanto Vazos šalininkų ir priešininkų. Todėl Abiejų Tautų Respublikai neliko nieko kito, kaip pradėti su Švedijos Karalyste taikos derybas, po kurių buvo sudarytos paliaubos iki 1608 m. spalio 31 d.

1606 m. šalyje prasidėjo Zigmanto Vazos valdymu nepatenkintų didikų maištas. Iš pradžių ginčas tarp abiejų priešininkų stovyklų vyko taikiai, stengiantis į savo pusę pritraukti kuo daugiau sąjungininkų. Galų gale jis išvirto į karinį konfliktą, kuriam išspręsti Zigmantas Vaza 1607 m. iš Uždauguvio kunigaikštystės atšaukė Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių su kariuomene. Prie jo prisijungus karūnos lauko etmono Stanislovo Žulkievskio lenkų kariams ir Jono Paco vadovaujamiems karaliaus šalininkų suburtiems savanoriams, jungtinės karinės pajėgos – 12,3 tūkst. karių, kartu su valdovu Zigmantu Vaza, patraukė į Mazoviją (Lenkija) maištininkų stovyklos, kurioje buvo 10,6 tūkst. karių, link. Prie Guzovo 1607 m. liepos 5 d. įsiplieskusį mūšį talentingų karvedžių J. K. Chodkevičiaus ir S. Žulkievskio vadovaujami kariai be didesnio vargo sutriuškino maištininkų kariuomenę, nutraukdami įsiplieskiantį pilietinį karą.


Legendinis „Minijos“ kapitonas

  • Mūsų žmonės
  • 2021-07-16
R.Trumpenskas su ,,Minijos” iškovota ,,Tiesos” taure 1964 m.

Sužibus vilčiai, kad Kretinga neužilgo gali turėti naujai rekonstruotą stadioną, prisiminkime tuos legendinės „Minijos“ futbolininkus, kurių žaidimas XX a. 7–8 dešimtmečiais į senąjį Kretingos stadioną sutraukdavo tūkstantines žmonių minias. Vienas jų – legendinis kapitonas puolėjas-snaiperis Ramutis Trumpenskas (1939–1993).

Gimęs 1939 metais dar nepriklausomoje Lietuvoje Pakruojo apskrities Linkuvos miestelyje Salomėjos ir Broniaus Trumpenskų šeimoje, kurioje, be jo, dar augo 2 seserys, mokslų siekė Linkuvos vidurinėje mokykloje. Guvus berniukas nuo pat mažens pamėgo ne tik gainioti su draugais futbolo kamuolį, bet mokykloje dalyvaudavo ir užklasinėje veikloje. Šiuo metu Kretingoje gyvenanti iš Linkuvos kilusi pedagogė Stasė Rutkevičiūtė Slušnienė (gim. 1940 m.) savo archyve saugo P. Maliarevskio pjesės „Ropelė“ knygelę, kurioje ranka rašalu įrašyta, kad apie 1952 m. šios mokykloje suvaidintos pjesės vieną herojų šunelį sargį įkūnijo VIb klasės mokinys R. Trumpenskas.

Kadangi miestelyje futbolo mokyklos nebuvo, jo vaikai kamuolį savarankiškai vaikydavo miestelio pakraštyje buvusiame kukliame stadione. Trumpenskų šeimos archyve saugomas Linkuvos rajono Žeimelio žemės ūkio mechanizatorių mokyklos baigimo atestatas Nr. 1170, kuriame rusų kalba parašyta, kad Ramutis Liudvikas Trumpenskas, Broniaus nuo 1957 m. vasario 28 d. iki 1958 m. sausio 14 d. mokėsi šioje mokykloje ir jam po jos baigimo suteikta trečios kategorijos šaltkalvio kvalifikacija.

Žeimelio miestelis iki karo Šiaurės Lietuvoje garsėjo savo futbolo tradicijomis, kurios buvo tęsiamos ir pokario metais, tad, besimokydamas šioje mokykloje, R. Trumpenskas po pamokų aktyviai žaidė futbolą, stebindamas aplinkinius greičiu ir mokėjimu mušti įvarčius.

Po mokyklos baigimo jis buvo paimtas į sovietinę armiją ir 3 metus praleido Uralo Nižnij Tagilo mieste įsikūrusiame tankų dalinyje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą ir kaip geriausias žaidėjas, teisingas ir turintis autoritetą buvo išrinktas komandos kapitonu.


Tėvo Jeronimo parašytai knygai „Bitininkas“ – 100 metų

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-07-16
Lietuvos bitininkų draugijos „Bitė“ valdyba su jos pirmininku t. Jeronimu Pečkaičiu draugijos pagrindiniame bityne, veikusiame Kretingos pranciškonų vienuolyno sode. 1919 m.

Šalia įsimintinų datų ir jubiliejų, kuriuos šiemet švenčia Lietuva ir Kretinga, esama dar vienos sukakties – prieš 100-ą metų, 1921-aisiais, brolis pranciškonas tėvas Jeronimas, arba Jonas Pečkaitis, tarnavęs Kretingos vienuolyne, parašė ir išleido knygą-vadovėlį „Bitininkas“, kuris aktualumo nepraranda iki šių dienų. Ir, nors tai nebuvo pirmoji Lietuvoje bitininkavimo patarimų knyga, ji turėjo didelę reikšmę bitininkystės pažangai. Tą įvardino ir pats autorius: „Lietuvos bitininkavimo pažangai ir rašau šį veikalą. Duok, Dieve, kad veikalas pasiektų jam skiriamą tikslą.“

Vaškas – šviesai, medus – gyvybei

Rašydamas autoriaus žodį, tėvas Jeronimas prisipažįsta: „Kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo užduotį sėkmingai atlikę, jaučiame nepaprastai malonaus įspūdžio. Ką gi bekalbėti, jei tas sąmoningai įvyksta pirmą kartą gyvenime! Aš tokių jausmų esu pilnas, užbaigęs šį pirmą mano gyvenime veikalą „Bitininkas“. O čia dar kaip tik šiandien Kretingoje švenčiama, Dievui dėkojama, kad Lietuva liko nepriklausoma valstybe pripažinta ir galiūnų anglų. O čia vėl sukaktuvės 34 metų amžiaus, čia dar vardo diena.“ (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – aut. past.)

Brolis pranciškonas prašo, kad Dievulis laimintų Lietuvos bitininkavimą, o savo knygą – pirmą plunksnos vaisių – įvardina kaip padėką pirmiesiems bitininkavimo mokytojams – savo tėvams: „Tebūna man šis veikalas atmintimi seniai paėjusių laimingiausių tėvelių globoj dienų, jiem gi – senatvėj – paguoda.“

Kreipdamasis į skaitytoją, bitininką, knygos autorius sako: „Gi Tau, garbus skaitytojau ir Tau stebėtinai atsikėlusi mūsų brangioji Lietuva, te „Bitininkas“ pagelbi, kad bitelės pažangiai tvarkomos pagamintų daug vaško – šviesai, daug medaus – gyvybei.“


Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Než. dailininkas. XVII a. Lvovo nacionalinė meno galerija

Kretingos dvaro parko parteryje muziejaus lankytojus pasitinka pagal ikonografinius šaltinius atkurta Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (1560–1621) palapinė, kurioje jis apsistodavo karo žygių metu. Tokioje palapinėje dydis karvedys sukūrė genialų ir pasaulinę šlovę jam atnešusio Salaspilio, arba Kircholmo, mūšio planą.

Įsiplieskus Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karui dėl Livonijos ordino žemių, Švedijos sosto regento, Siodermanlando kunigaikščio Karolio vadovaujama kariuomenė 1600–1601 m. užėmė didesniąją Abiejų Tautų Respublikai priklausančios Uždauguvio kunigaikštystės dalį. Tačiau Lietuvos karinės pajėgos 1601 m. birželio 23 d. Kuoknesės mūšyje sustabdė švedų puolimą, o netrukus nutraukė ir Rygos apgultį. Pralaimėjęs kunigaikštis Karolis grįžo į Švediją, kad pasiruoštų naujam karo žygiui. Tačiau pirmiausia jis nutarė užbaigti užsitęsusią politinę kovą dėl karaliaus sosto, nuo kurio 1599 m. jo iniciatyva buvo nuverstas brolėnas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Ją laimėti pavyko įtikinus atsisakyti pretenzijų į sostą kitą brolėną, Zigmanto Vazos jaunesnįjį brolį, 15-metį Esterjotlando kunigaikštį Joną. Tokiu būdu Siodermanlando kunigaikštis Karolis pasiekė savo tikslą ir 1604 m. kovo 22 d. tapo Švedijos karaliumi Karoliu IX Vaza.

Išsprendęs vidaus politines problemas, Karolis IX nutarė vėl kibti į atlapus brolėnui Zigmantui Vazai, siekdamas išstumti jo valdomą Abiejų Tautų Respubliką iš Baltijos jūros pakrančių ir paveržti iš jos Livonijos karo metu įsigytas Uždauguvio kunigaikštystės žemes su Rygos uostu. Jis subūrė didelę, apie 14 tūkst. karių (11 tūkst. pėstininkų, 3 tūkst. raitelių) kariuomenę, kurią sudarė ne tik švedai, bet ir samdiniai vokiečiai, danai, olandai, škotai, prancūzai. 1605 m. rugpjūčio pabaigoje ši kariuomenė su 11 artilerijos patrankų išsilaipino švedų kontroliuojamuose Livonijos uostuose, kur pasipildė vietiniais vokiečių riteriais ir jų pavaldiniais estų ir latvių kariais.

Pagrindiniu švedų taikiniu tapo Rygos uostas-tvirtovė, kurį užėmęs Švedijos karalius tikėjosi užvaldyti visą likusią Livoniją ir sumažinti Abiejų Tautų Respublikos įtaką Baltijos jūros regione. Pagal iš anksto parengtą planą, visi trys išsilaipinę kariuomenės korpusai turėjo susijungti prie Rygos, apgulti tvirtovę ir priversti jos įgulą kapituliuoti. Toliausiai, Taline, išsilaipinęs generolo Anderso Lenartsono korpusas su 5 tūkst. karių link pagrindinio tikslo patraukė per Livonijos gilumą, pridengdamas nuo galimų Lietuvos kariuomenės išpuolių karaliaus Karolio IX vadovaujamas karines pajėgas, kurios išsilaipino Pernu ir link Rygos žygiavo dengiamos karo laivyno artilerijos.


V. Rupšys Lietuvos kariuomenėje, XX a. 3-ias deš. Nuotr. iš Rupšių šeimos archyvo

Šiemet sukanka 80 metų nuo SSSR-Vokietijos karo pradžios 1941 m. birželio 22 dieną, žymėjusios ne tik žiauriausių Lietuvos istorijoje žydų žudynių – Holokausto, bet ir tūkstančių kitų šalies gyventojų, nužudytų kaip „komunistai“, pradžią.

Vieniems be kaltės kaltiems pasmerktiesiems likimui lėmus pavyko išlikti, kai kitų kūnus priglaudė Lietuvos žemė, ir jų kapai šiandien dažniausiai nežinomi. Tarp tų pasmerktųjų, kuriems pavyko išlikti, buvo ir darbėniškis auksinių rankų meistras Vytautas Rupšys (1907–1985).

Jis gimė XX a. pradžioje Darbėnuose, gausioje Kazimiero Rupšio ir Magdalenos Vinkaitės šeimoje, kurioje iš gimusių 12 vaikų užaugo 8. Ji gyveno gana kukliai, savo namų neturėjo, juos nuomodamasi pas žmones. Šeimos galva buvo geras mūrininkas, kurio paslaugos darbėniškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo labai reikalingos – sumūryti namą, ūkinį pastatą, krosnį su kaminu ir pan. reikėjo daugeliui. Gausią šeimą – joje užaugo 6 broliai ir 2 seserys – išmaitinti buvo nelengva, tad vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, stengėsi išmokti amato, nes siekti mokslo nebuvo lėšų. Vytautas, Darbėnuose baigęs pradinius mokslus, nuo paauglystės tapo savo tėvo padėjėju, stengėsi perimti jo profesinius įgūdžius ir tai jam gerai sekėsi.


Paneigė mitus lyg „šventas karves“

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-06-18
Nidos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Jonas Liorančas pasidalijo drąsiomis įžvalgomis apie lietuvių tautiškumo suvokimą, pabrėždamas svarų krikščionybės indėlį Lietuvos bei Kretingos miesto istorijoje.

Didiko Jono Karolio Chodkevičiaus 400-osioms mirties metinėms skirtoje konferencijoje, į kurią buvo pakviesti įvairių šalies meno mokyklų pedagogai, itin drąsiomis įžvalgomis pasidalijo pranešėjas Nidos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Jonas Liorančas.

Tautos progresą jis siejo su krikščionybės atėjimu iš Vakarų, o romantizuotą baltiškąją kultūrą ir jos aukštinimą jis vadino tiesiog „šventomis karvėmis“, arba mitais, kuriuos savo pamąstymuose argumentuotai paneigė.

Ar išsižadėtume Čiurlionio

J. Liorančo manymu, mūsų sąmonėje yra įsišaknijęs tautiškumo suvokimas pirmiausiai per kalbą: „Tai XIX a. lietuvių tautos žiedo, ypač – Jono Basanavičiaus sukurtas stereotipas, kad tikrasis lietuvis yra kaimo žmogus, kalbantis labai sena ir turtinga lietuvių kalba. Bet į tą jo apibrėžimą nepatenka nei miestiečiai, amatininkai, pirkliai, nei menininkai, mokslininkai, kurie lietuviškai nekalbėjo. Lietuva pagal šitą apibrėžimą tampa mažytė ir skurdi šalis.“

Kunigas drįso paneigti vieną lietuvių „šventą karvę“, kad tautiškumo lietuvių kalba neapibrėžia. J. K. Chodkevičiaus laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) vyravo visos slavų kalbos, ir tik nedidelė dalis kalbėjo lietuviškai, bet – ne didikai. Chodkevičių-Katkevičių-Katkų giminė buvo labai plati, kilusi iš rusėnų, todėl ją savinasi lenkai, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai.

„Mes visuomet galime savo Lietuvą matyti mažytę, bet galime – ir galingą, apimančią skirtingas kalbas ir tautas. Pripažinkime, kad Lietuva visuomet buvo Lenkijos įtakoje: LDK savo plotu buvo dvigubai didesnė už Lenkiją, bet gyventojų skaičiumi – dvigubai mažesnė, todėl lenkų kalba ir buvo gerokai įtakingesnė. Ir, kai šiandien vyksta diskusijos dėl lotyniškų raidžių vartojimo vardų rašyboje, laužomos ietys. Tačiau nesusimąstome, kad raidės š, ž, č yra čekiškos, jas įvedė Jonas Jablonskis, o mūsų rašyboje joms nėra nė 100 metų“, – pastebėjo J. Liorančas.

Tad, svarstė pašnekovas, jeigu mūsų kalba yra tokia „šventa karvė“, kurios negalima liesti, tad ar mažiau mums brangūs iškilūs žmonės, tokie, kaip J. K. Chodkevičius? Argi M. K. Čiurlionis mums mažiau vertingas ir brangus, ar išsižadėtume jo, nors jis visą gyvenimą kalbėjo lenkiškai?


Jūrų kapitonas Juozas Andžejauskas ir jo sūnus jūrų kadetas Vytautas. Nuotr. iš 1940 m. žurnalo „Mūsų jūra“ Nr. 2

Kai 1921 m. kovo 4 d. į Klaipėdos uostą įplaukė kapitono Juozo Andžejausko (1887–1938) vadovaujamas pirmasis laivas su Lietuvos vėliava – motorinis burlaivis „Jūratė“, kas šiandien laikoma mūsų šalies laivyno gimimo diena, jo sūnui Vytautui ėjo ketvirtieji gyvenimo metai. Jis gimė 1917 m. spalio 10 d. tada Rusijos imperijai priklausiusios Suomijos sostinėje Helsinkyje, tuo metu ten gyvenusių Anos ir Juozo Andžejauskų šeimoje. Jo tėvas buvo profesionalus jūrininkas-šturmanas, plaukiojęs įvairais carinės Rusijos laivais. XX a. pradžioje baigęs Rygos Magnushofo jūrininkų mokyklą ir ten įgijęs šturmano kvalifikaciją, savo tarnybą jūroje J. Andžejauskas pradėjo Rusijos karo laivyne, ją vėliau tęsė jos prekybiniuose laivuose. 1915 m. jis tapo transokeaninio garlaivio „Rossija“, kurio kapitonas buvo lietuvis Liudvikas Stulpinas (1871–1934), pirmuoju šturmanu. Atsikūrus Lietuvos valstybei, J. Andžejauskas su šeima 1919 m. grįžo į Lietuvą, įstojo savanoriu į kariuomenę, ten tarnavo karininku, kurių tuo metu labai trūko. Susikūrus Lietuvos laivynui, 1921 m. pradžioje jis, būdamas vyr. leitenantas, išėjo į atsargą, kad visas savo jėgas skirtų savo gyvenimo aistrai – jūreivystei. 1921 m. vasario 23 d. jis tapo pirmojo su Lietuvos vėliava plaukiojusio motorinio burlaivio „Jūratė“, registruoto Jurbarko upių uoste, nes Klaipėda tuo metu Lietuvai nepriklausė, kapitonu, o nuo 1924 m. pradėjo dirbti Klaipėdos uosto tarnyboje, kur ėjo įvairių jos laivų kapitono ir locmano pareigas, kol 1931 m. birželio 1 d. buvo paskirtas uosto ledlaužio „Perkūnas“ kapitonu. Be savo tiesioginių pareigų, jis užsiėmė ir aktyvia visuomenine veikla: buvo vienas pirmųjų Lietuvos jūrininkų sąjungos narių-steigėjų, atsargos karininkų ir savanorių kūrėjų sąjungų narys, priklausė ne vienai Klaipėdos lietuvių visuomeninei organizacijai. J. Andžejauskas savo patirtimi mielai dalijosi su jūrininko kelią pasirinkusiais jaunuoliais, juos visokeriopai rėmė, skatino mokytis buriavimo. Jo sūnus Vytautas nuo pat mažens sekė savo tėvo pėdomis, buriavimo pradmenis ir pagrindus įgijęs buriuodamas Kuršių mariose dar būdamas paaugliu ir besimokydamas lietuvių gimnazijoje Klaipėdoje, kuriai 1930 m. buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Įgijęs patirties ir suvyriškėjęs, nuo 1935 m. vasaros V. Andžejauskas tapo nuolatiniu Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, poeto Salio Šemerio (1898–1981) jūrinės jachtos „Tegu“ įgulos nariu, dažnai su juo ir kitais buriuotojais plaukiodavo Kuršių mariose, o 1937 m. dalyvavo ir jachtos „Tegu“ kelionėje Baltijos jūra į Gotlando salos sostinę Vizbį, Stokholmą, Helsinkį, Taliną, Rygą.


Kauno aukštesniosios technikos mokyklos auklėtinis I. Jablonskis. 1936 m.

Gegužės 26 dieną sukanka 110 metų, kai gimė žymus Lietuvos pajūrio krašto tyrinėtojas, Lietuvos garbės kraštotyrininkas, Kretingos rajono garbės pilietis, inžinierius Ignas Jablonskis (1911–1991). Tai buvo universalus tyrinėtojas, besidomėjęs daugeliu paveldo sričių. Archeologijos puoselėtojas Didžiausią dėmesį Ignas Jablonskis skyrė archeologiniam paveldui. „Susidomėti archeologine savo gimtojo krašto senove paskatino mano tėvas, ėmęs pasakoti senų žmonių padavimus apie piliakalnį, apie protėvių kovas su kryžiuočiais, – prisiminė jis viename savo interviu. – Šešiolikos metų būdamas, ariamame lauke radau akmeninį kirvelį. Tai buvo konkretus susidūrimas su gilia praeitimi“.

Šiuos praeities paminklus jam tyrinėti padėjo inžinerinis išsilavinimas, įgytas Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Pirmuosius archeologinių objektų tyrimus atliko 1938 m., atostogų metu apmatavęs šalia gimtinės esančius Puodkalių piliakalnį ir Tauzų akmenų krūsnis, o aprašymus ir planus išsiuntęs Vytauto Didžiojo kultūros muziejui.

1939 m. apsigyvenęs Kretingoje, I. Jablonskis darbo metu ir laisvalaikiu rinko duomenis apie plėšininėse žemėse aptinkamus archeologijos paminklus. Jo pranešimai paskatino Vytauto Didžiojo kultūros muziejų komandiruoti į apskritį savo darbuotoją Praną Baleniūną, kuris ėmėsi tyrinėti naujai aptiktus objektus.

Archeologija sudominti bandė ir šeimos narius. Ruošdamasis išvykai, anot sūnaus Vaidoto, „atsikeldavo anksti, nusiprausdavo, išeidavo į kiemą pasižiūrėti, koks bus oras, parėjęs paklausdavo, ar bus norinčių kartu važiuoti. Jei norinčių neatsirasdavo, vykdavo vienas“. Vyresniesiems sūnums užaugus, vėliau kasinėti dažniausiai važiuodavo su žmona Brone, dukromis Milda ir Žibute, sūnumi Aiškūnu. Platesnio masto tyrimams susitardavo su kolūkio vadovybe ar artimiausia mokykla, kad atsiųstų pagalbininkų. Tačiau lankantis jo kasinėjimuose man teko įsitikinti, kad dažniausiai dirbo vienas: pats kasdavo, fotografuodavo, braižydavo. Pasak sūnaus Vaidoto, po išvykų „tėvas užsidarydavo savo kambary ir visą dieną braižydavo brėžinius.“

Remdamasis savo tyrinėjimais ir rašytiniais šaltiniais, ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio jis 1972 m. lokalizavo XIII amžiaus Kretingos pilį. Žvalgydamas Tenžės pakrantes, ties Kvecių kaimu rado seniausią Kretingos rajone archeologijos dirbinį – strėlės antgalį, datuojamą mezolitu.

I. Jablonskis pirmasis iš Lietuvos archeologų susidomėjo akmenų krūsnimis ir pylimais bei gruntinėmis užtvankomis. Iš pradžių akmenų krūsnis jis laikė akmeniniais pilkapių sampilais, tačiau tyrinėdamas priėjo išvados, kad jos ženklina senovės žemdirbystės laukus.


Išsaugojo Prezidento Aleksandro Stulginskio baldus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-05-21
Jokūbaviškės Elvyros Šimkutės (nuotr.) giminaitei prezidento duktė Aldona perdavė saugoti baldus, kurie po restauravimo perduoti mokyklos kraštotyros muziejui.

Jokūbaviškių Elvyros Šimkutės ir Felicijos Stramilaitės – Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro kraštotyros muziejaus įkūrėjos – pastangomis buvo rasti, identifikuoti ir atkurti prezidento Aleksandro Stulginskio dvare prieškariu stovėję baldai – stalas, krėslas ir kėdė. Prezidento anūko Jono Lino Juozevičiaus rūpesčiu, Kaune šie baldai buvo restauruoti ir prieš pandemiją padovanoti mokyklos muziejui.

Atidavė saugoti tarnaitei

Prabangiu mėlynu gobelenu aptraukti, art deco stiliumi sukurti minimalistiniai baldai, jokūbaviškių manymu, galėjo puošti prezidento dvaro rūmų, stovėjusių dabartinio skvero, priešais skulptoriaus Motiejaus Narbuto iškaltą paminklą A. Stulginskiui, verandą arba darbo kambarį.

Šių baldų sugrįžimo istorija susijusi su dvare tarnavusiais žmonėmis, jų palikuonimis. „Mano tėvo Stasio Šimkaus teta Domicelė Gailiutė tarnavo pas Stulginskius. Prezidentas su žmona Ona buvo ištremti užėjus sovietams, o jų duktė Aldona tuomet mokėsi Kaune ir išvengė tremties. Ji grįžo į Jokūbavą ir čia kurį laiką gyveno, tvarkė tėvų ūkį. Bet čia jai buvo nesaugu, ir pasitraukdama ji paprašė Domicelės pasaugoti baldus, kol sugrįšią. Mūsų visa šeima gyveno viename name, ir iš vaikystės gerai prisimenu tuos badus stovėjus prigrūstame mažame Domicelės kambarėlyje, – ji laukė sugrįžtant Stulginskių“, – pasakojo 69-erių E. Šimkutė.

O kai suprato, kad šie nebegrįš, baldus iškėlė į kitus kambarius. „Krėsle, atsimenu, tėvas sėdėdavo, kėdė ir stalas – verandoj, mama apkraudavo jį pelargonijomis“, – prisiminė pašnekovė. Ji atviravo, kad vaikystėje nelabai tesupratusi, nei kas tas prezidentas – mokykloje nemokė, o ir žmonės nelabai atvirai tekalbėdavę. Antra vertus, vaikui nelabai tokie dalykai ir rūpėję.


  • Mūsų žmonės
  • 2021-04-16
Tartu miesto-tvirtovės panorama 1553 m. Iš Wikimedia Commons

Į 1600 m. prasidėjusį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą dėl ginčytinų Livonijos žemių aktyviai įsijungė ir Kretingos dvarininkas – Žemaičių seniūnas, Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, netrukus tapęs jungtinių lietuvių ir lenkų karinių pajėgų vadu ir Livonijos valdytoju.

Konfederacinę Livonijos valstybę XIII a. įkūrė vokiečių riteriai ir dvasininkai, kryžiaus žygių metu užkariavę šalia Lietuvos buvusias kuršių, žemgalių, sėlių, latgalių, lyvių ir estų žemes. Prasidėjus protestantiškajai reformacijai, šioje šalyje kilo susiskaldymas, į kurį įsikišo ir užsienio jėgos: Lietuvos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos, Švedijos ir Danijos karalystės. Taip 1558 m. prasidėjo Livonijos karas, pasibaigęs Livonijos konfederacijos žlugimu.

Karo nugalėtojams pasidalinus Livoniją, didžiausią jos dalį 1561 m. gavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šioje teritorijoje buvo įkurtos Dauguvos upės atskirtos dvi vasalinės kunigaikštystės: kairiajame krante – Kuršo, o dešiniajame – Livonijos, arba Uždauguvio. Pagrindinį vaidmenį užkariaujant Livoniją suvaidino Lietuvos stalininkas Jonas Chodkevičius (Jono Karolio tėvas), kurį didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo paskyręs vyriausiuoju kariuomenės vadu Livonijoje. Įkūrus 1566 m. Livonijos kunigaikštystę, jos herbu tapo vienas iš grafų Chodkevičių giminės herbo ženklų – grifas su kalaviju, o Jonas Chodkevičius buvo paskirtas Livonijos valdytoju.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas