|
|
|
Mūsų žmonės„Atžalyno“ festivalis ir vienintelis Lietuvoje šešėlių teatras
Ateinantį savaitgalį, rugsėjo 25–27 dienomis, Kretingoje įvyks jubiliejinė – XX-oji – tarptautinė vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinė laboratorija–festivalis „Atžalyno scena“, tęsianti ilgametes miesto kultūrines tradicijas. Todėl labai simboliška, kad festivalį savo naujausiu novatorišku šešėlių spektakliu „Kretingos istorija vaikų pasakose“ pradės Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“ Šešlių teatro užuomazgos Pasak šio festivalio organizatorės Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentės ir „Atžalyno“ vyriausiosios režisierės Auksės Antulienės, šiai šventei, įprastai vykstančiai gegužę, buvo pasiruošta dar pavasarį, bet planus sujaukė kilusi pandemija. „Tačiau tai nė kiek neužgesino vaikų, ypač – atžalyniečių, entuziazmo belaukiant šventės. Dar pernai sukūrėme šešėlių spektaklį ir labai norėjome jį parodyti kitiems: turėjome vykti į Estiją ir į Italiją, bet sutrukdė karantinas. Tai – labai smagus spektaklis, kuriame vaikai šmaikščiai be žodžių, vien kūno kalba pasakoja savojo miesto istoriją“, – kalbėjo A. Antulienė, patikindama, kad Lietuvoje jie yra pirmieji, sukūrę ne rankų, o kūno šešėlių teatrą. Naujausią savo kolektyvo darbą A. Antulienė pristatė rugpjūtį Latvijoje, Koknesėje, įvykusiame Baltijos šalių režisierių seminare „Kitoks teatras“, kur jos pranešimu susidomėjo kolegos ir jau sulaukta įvairių pakvietimų. Atžalyniečiai jį taip pat parodė pernai per festivalį „Baltijos rampa“. Miesto istorija – kūno kalba Kurdami spektaklį su atžalyniečiais sumanę žiūrovus nukelti į Kretingos praeitį: „Betgi iš praeities likę tik šešėliai, todėl ir metėme sau iššūkį – vaidinti šešėliais. Tai visiškai nauja patirtis: žaidimas kūnu, kai ekrane pakinta kūno proporcijos – matosi net plaukų linijos, pirštų galiukai. Nėra nei balso, nei veido, bet 2–3 aktoriai gali sukurti įvairių gyvūnų, augalų figūrų ar vaizdų. Taip pat teko išmokti, kaip įvaldyti fizikinius ir optinius procesus, – scenoje be ekrano tas pats spektaklis atrodytų visiškai kitaip, nes projekcijos iškreipia vaizdą“, – spektaklio kūrimo subtilybes atskleidė A. Antulienė. Dabar gi, vykdant Vilniaus gatvės archeologinius kasinėjimus, aptikta įvairių radinių – atsivėrė senoji Kretinga. Todėl, prasitarė režisierė, jiems kilęs sumanymas papildyti spektaklį novatoriškais intarpais.
Kai begalinis noras gyventi buvo stipresnis už mirtį
Feigė – hebrajiškas vardas Cipora – Zimanaitė – viena iš nedaugelio Darbėnų žydų bendruomenės narių, kuriai begalinis noras gyventi, padedant ne vienam geros valios žmogui, padėjo išlikti žiauriais nacių okupacijos metais. Visos per Holokaustą išsigelbėjusios darbėniškės buvo jaunos merginos ir jos nenorėjo susitaikyti su tuo, jog kažkas nusprendė, kad joms nėra vietos šioje žemėje, nors jų gyvenimas buvo tik prasidėjęs. Pagal Darbėnų žydų bendruomenės istorijos tyrinėtojo ir žinovo Eric Goldstein (Erikas Goldšteinas) pasidalintą informaciją, C. Zimanaitė gimė 1923 m. Darbėnuose iš Plungės kilusios Saros (gim. 1889 m.) ir darbėniškio Bunimo (gim. 1883 m.) Zimanų šeimoje. Jos tėvas buvo sėkmingas Darbėnų verslininkas, prekiavęs geležimi ir jos gaminiais, žemės ūkyje naudojama technika ir padargais, taip pat miestelio centre jis turėjo restoraną. Jį Darbėnų apylinkės ūkininkai ir kaimo žmonės gerbė kaip sąžiningą verslininką ir dorą žmogų. 1918 m. po Lietuvos valstybės atkūrimo pradėjus kurtis vietos savivaldos komitetams, jis tapo Darbėnų komiteto nariu, o 1940 m. Lietuvą okupavus sovietinei armijai B. Zimanas buvo vienintelis darbėniškis, kurio turtą nacionalizavo sovietinė valdžia. Zimanų šeimoje augo 4 vaikai: trys berniukai ir viena mergaitė, ir jie nuo pat mažens buvo lavinami, juos ruošiant tolesniam gyvenimui. C. Zimanaitė, baigusi mokslus Darbėnuose, vėliau juos tęsė Telšiuose veikusioje žydų „Javne“ mergaičių gimnazijoje.
Dienoraštyje – dešimtmečių datos ir išgyvenimai
Kretingiškė buvusi ilgametė pedagogė ir bibliotekininkė 78-erių Zita Paulienė visą gyvenimą praleido tarp knygų ir medikų – prieš 8-erius metus anapilin iškeliavęs jos vyras Augustinas buvo gydytojas, medicinos specialybę pasirinko ir 4 jų vaikai, žentas, marti bei 3 anūkai. Kelis dešimtmečius moteris kasdien rašo dienoraštį, kuriame fiksuoja svarbiausius savo šeimos, Kretingos bei šalies įvykius. Tarsi vakaro malda Z. Paulienė sakė, kad pirmąjį savo dienoraščio lapą atvertė prieš 25-erius metus. Dabar jis, per tiek metų surašytas į atskiras knygas, vos betelpa į didžiulę dėžę. Moteris kaskart pagal nuotaiką išsitraukia tam tikrą praėjusių metų knygą: kai nori palyginti, koks tą pačią dieną buvo oras, kas įvyko mieste, šalyje ar pasaulyje. Tik jai pačiai įdomūs ir prabėgę asmeniniai išgyvenimai, nuotaikos, pajautimai, kuriuos patikėdavo dienoraščiui. O kiekvienų metų dienoraščio paskutiniame lape moteris surašo svarbiausias asmenines ir įžymias šalies datas, todėl gerai žino, kada kieno jubiliejus, kas ir kada paliko šį pasaulį. Tik 2012-ųjų dienoraščio nevarto – pernelyg skaudūs išgyvenimai, netekus savo mylimo žmogaus. Kartais atviravimas dienoraščiui, sakė ji, prilygsta vakaro maldai. „Kas ir kodėl paskatino rašyti dienoraštį, šiandien negalėčiau atsakyti. Gal susiję su tuo, kad iš namų išėjo paskutinis vaikas – jaunėlis sūnus Mindaugas, kuris pagal moksleivių mainų programą išvyko į JAV užbaigti vidurinę mokyklą. Dabar jam jau 42-ji, – atviravo Z. Paulienė. Jos džiaugsmui, šiandien visi vaikai įsikūrę Lietuvoje: vyriausiajai ir vienintelei dukrai pediatrei Jolantai dabar 56-eri, į farmaciją pasukusiam Gvidui – 53-ji, Kęstučiui – 45-eri. „Daktarauja“ ir pati „Natūralu, kad ir šiandien visos šnekos mūsų šeimoje sukasi apie ligas, sveikatą. Per tiek metų jau „daktarauju“ ir aš. Visai nesijaučiu balta varna – ir ligas išmanau, ir lotyniškus terminus žinau, – juokavo pašnekovė. – Per tiek gyvenimo – su vyru kartu praleidome 48-erius metus, šnekos kur buvę, kur nebuvę, grįždavo prie ligų. Padėdavau jam ir epikrizes kompiuteriu perrašyt.“ Moteris ir šiandieną – smalsi gyvenimo naujovėms: skaito naujausias, ypač – lietuvių autorių knygas, išmokusi naudotis kompiuteriu, vis tobulina galimybes. Savo anūkės Augustės 15-ojo gimtadienio proga visą praėjusią žiemą rengė jai skirtą koliažą. Z. Paulienės kompiuteryje atskirais albumais saugomos nuotraukos, – ji sakė labai mėgstanti ir fotografuoti. Ir popierinių albumų – visa šūsnis. „Per „koronę“ paskambino vaikai ir klausia – ką veikiu, o aš atsakau – buvau iškeliavusi. Kur? – nustebo. Sakau – į Tunisą“, – moteris vieną po kito kilnojo senuosius nuotraukų albumus, kur aprašyta kiekviena nuotrauka, taip pat – istoriniai ir geografiniai šalių, miestų įvykiai, aprašymai, svarbios datos.
Besikeičiantys Blua miesto laiptai
Šiandien pasaulyje siaučiant COVID-19 virusui, prisiminkime aplankytas pasaulio vietas, kuriose pabuvoti šiuo metu turime gerokai mažiau galimybių.
Didžiajam karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui – 460 metų
Šiemet minime 460-ąsias žymiausio Lietuvos karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus gimimo metines. Šis asmuo XVI a. pradžioje ryžtingai kita linkme pasuko Kretingos istoriją, įkurdamas čia bernardinų (pranciškonų) vienuolyną ir bažnyčią, paversdamas Kretingą prekybos ir amatų centru.
Vargonų gausmo Darbėnuose dar teks palaukti
Prieš 15 metų pradėti restauruoti Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vargonai gerą dešimtmetį stovi pusiau išardyti. Užpernai paveldosaugininkai užfiksavo situaciją, šiemet gi, kartu su klebono pageidavimu nustatyti visos bažnyčios vertingąsias savybes, prašoma specialistų įvertinti ir vargonus. Tikimasi, kad procedūros bus baigtos dar šiemet, tad yra vilties, kad kitąmet restauracija pajudės iš mirties taško.
Tarp Salantų kalvų gimė meilė gyvenimui
Iš Salantų kilęs kraštietis, pedagogas, aktorius ir režisierius Žilvinas Beniušis, trumpam sugrįžęs į gimtinę, su salantiškiais pasidalino patirtimi ir prisiminimais apie Salantus, Lietuvą, teatrą, tikėjimą, gyvenimą, futbolą ir kultūrą.
Lentvario paveldėtojas, Vilniaus mokslo ir meno muziejaus įkūrėjas Vladislovas Tiškevičius
Prieš 155 metus gimė visuomenės veikėjas, teisininkas, odontologas, kolekcininkas, muziejininkas Vladislovas Tiškevičius, puoselėjęs ir išgarsinęs netoli Vilniaus esantį Lentvarį. Manoma, kad Vladislovas gimė 1865 m. birželio 26 d. Kretingoje, tėvams Juozapui ir Sofijai Tiškevičiams įsikūrus iš grafų Zubovų išsinuomotame dvare. Sesuo Elena Klotilda prisimena, kad brolis nuo mažens buvo labai draugiškas, lengvabūdiškai elgėsi su pinigais, greitai juos išleisdavo. Sykį Vilniuje, išėjęs su motina pasivaikščioti, pirmam pasitaikiusiam elgetai išbėrė į kepurę visus piniginėje turėtus pinigus. Pasak sesers, jis nuolat turėjo skolų. Ūgtelėjusį sūnų tėvas išvežė mokytis į vieną Sankt Peterburge veikusių uždarų gimnazijų, skirtų dvarininkų ir karininkų vaikams. Po vidurinės mokyklos jaunuolis pasirinko teisininko kelią ir 1886 m. pabaigė studijas Sankt Peterburgo teisės mokykloje. Profesinę karjerą pradėjo Rusijos imperijos teisingumo ministerijoje stažuotoju, o vėliau dirbo Rygos taikos teisėju. Vasaras mėgo leisti tėvų dvare Palangoje. Čia jis buvo pagrindinis visų kurorto kultūrinių renginių ir vaidinimų organizatorius, režisierius ir scenografas, o nuo 1886 m. redagavo litografiniu būdu prancūzų kalba leistą pirmąjį humoristinį laikraštį „La Limande“ („Plekšnė“). Susidraugavęs su bendraamžiu kunigaikščiu Konstantinu Liubomirskiu, pas jį išvydo žavios merginos nuotrauką. Iš pirmo žvilgsnio mergina kritusi jam giliai į širdį, todėl jaunuolis nutarė siekti, kad gražuolė taptų jo žmona. Sužinojęs, kad tai esanti draugo sesuo Kristina Marija Aleksandra, pirmai pradžiai paprašė merginos nuotraukos. Jai užsakė specialų rėmelį su šilkine užuolaidėle, kuri slėpė išrinktosios atvaizdą nuo pašalinių akių. Vėliau su draugu nuvyko į kunigaikščių Liubomirskių rezidenciją Krušynoje (Lenkija) prašyti merginos rankos. Teigiamo atsakymo teko laukti ilgokai: įsimylėjėlis nuolatos lankėsi pas kunigaikščius kas mėnesį, vis pasipiršdamas Kristinai Marijai. Taip pamažu jis užkariavo tėvų simpatijas, o po ketverių metų – ir merginos širdį. 1891 metais per šv. Kalėdas įvyko sužadėtuvės, o 1892 m. balandžio 25 d. buvo atšvęstos vestuvės. Po vedybų Vladislovas atsisakė valdžios tarnybos ir su žmona įsikūrė iš tėvo paveldėtame Lentvario dvare. 1893 m. vasario 7 d. jaunoji pora dalyvavo Varšuvoje surengtame naujametiniame karnavaliniame pokylyje. Jame Kristina Marija vaidino Napoleono Bonaparto pirmąją žmoną imperatorę Žozefiną, o Vladislovas – vengrų kunigaikštį. Kristina savo elegancija sužavėjo visus karnavalo dalyvius, tačiau, prasidėjus sąrėmiams, jaunoji pora buvo priversta pokylį palikti, o netrukus jau džiaugėsi pirmagime dukrele Sofija Rozalija Marija. Varšuvoje gimė ir kiti trys vaikai – dukra Rozalija Natalija Marija, sūnūs Steponas Eugenijus Marija ir Eugenijus Stanislovas Marija. Tėvai daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui. Prieš miegą vaikai užeidavo į tėvų kambarį palinkėti jiems labos nakties, o prieš vaikams užmiegant tėvas aplankydavo juos ir peržegnodavo.
Parodoje – skudurinės Onutės istorija
Būrys kūrėjų, dauguma jų – iš Kretingos krašto, Kretingos muziejaus Vandens malūne surengtoje parodoje „Skudurinės Onutės pasakojimai“ pristatė savo sukurtas lėles. Šios parodos tikslas, pasak jos sumanytojos ir organizatorės muziejininkės Nijolės Vasiliauskienės, – parodyti tradicinės skudurinės Onutės istoriją, kūrybinį jos raidos kelią. Iš lino skiautės ir šiaudų „Lėlė yra seniausias žmogaus įvaizdį atkartojantis žaislas. Ji – tarsi mažas žmogaus modelis, kuris atspindi meistro gebėjimus ir tam tikro laikotarpio estetinę kultūrą, madą. Lėlė nuo mažens supažindina vaiką su tam tikrais jo gyvenamojo laikotarpio socialiniais vaidmenimis, profesijomis. Specialistai įžvelgia ir terapinį lėlės vaidmenį: vaikui žaidžiant su lėle, ji tampa draugu, pokalbio partneriu. Per tūkstantmečius pasaulyje kito lėlės forma, jos suvokimas, Lietuvoje – taip pat. Todėl parodoje norėjosi parodyti, kokias lėles siuvo mūsų motinos ir senelės, kaip jas puošė“, – apie lėlininkystės tradicijų reikšmę kalbėjo muziejininkė N. Vasiliauskienė. Mūsų prosenelės lėlę susukdavo gana greitai iš po ranka pasitaikiusios lino drobės skiautės, nosinės ar kitokios atlikusios atraižos. Kitų lėlių kūnai būdavo prikišami šiaudų ar linų pluošto, veidukai išpaišomi angliukais ar išsiuvinėjami. Tai ir buvo paprastos liaudiškos lėlės, kurias imta vadinti skudurinėmis Onutėmis. Turtingų šeimų mergaičių lėlės atrodė prabangiau, nes buvo siuvamos iš geresnių audinių. N. Vasiliauskienės žodžiais, saugoti ir puoselėti lėlininkystės tradiciją kaip atskirą tautodailės ir amatų sritį yra svarbu. „Atkuriami senieji amatai, ši tendencija būdinga ir Kretingos muziejui. Labai norėjosi, kad mūsų krašto lėlininkės parodytų, kaip jos puoselėja skudurinės Onutės tradiciją: kaip šiandien suvokia liaudišką lėlę, kokią ją sukuria, kad ši būtų patraukli, kai parduotuvės lūžta nuo gausybės įvairiausių modelių lėlių pasiūlos“, – kalbėjo muziejininkė. Kretingos krašto lėlininkės Skirtingu stiliumi sukurtas lėles parodoje pristatė Kretingos krašto kūrėjos Ramunė Martinėnienė, Rūta Grigaitienė, Ieva Merkelienė, Valdonija Karaliūnienė, Jadvyga Razgauskienė, iš Budrių kilusi klaipėdietė Salomėja Jonkuvienė, iš Barzdžių – klaipėdietė Laura Paulauskienė, taip pat viešnios – šiuo metu Norvegijoje gyvenanti klaipėdietė Lina Prončatovaitė bei uteniškė Ona Petrėnienė. Tautodailininkės žaislų kūrėjos R. Martinėnienės kolekcijos žaislai siūti iš spalvinto lino, kimšti natūralia vilna. Ji yra sukūrusi ir lėlių, vaizduojančių istorines asmenybes, tarp jų – ir grafų Tiškevičių šeimos atstovus. R. Grigaitienė – žinoma Kretingos krašto lėlių-raganaičių kūrėja. V. Karaliūnienės lėlės – itin stilingos ir išraiškingos. I. Merkelienė lėles siuva nuo vaikystės: pirmąją sau iš suplyšusios motinos kojinės pasisiuvo būdama 5-erių. Moteris pasakojo ir šiandien kurianti įvairias lėles, jomis puošia Raguviškių, kur gyvena, kultūros namus, daro dekoracijas spektakliams. Veltais papuošalais papuošusi ne vieną moterį, S. Jonkuvienė susidomėjo ir lėlių kūryba: lankė specialius mokymus ir dabar laisvalaikį paįvairina, panirdama į skudurinės Onutės pasaulį. L. Paulauskienė – savamokslė, lėlių gamyba susidomėjusi per internetą. Visą gyvenimą mezganti J. Razgauskienė sakė žaislus, tarp jų – ir lėles, megzti ėmėsi vos prieš metus. Idėjų semiasi iš kasdienės aplinkos, vaikiškų filmų.
Kuršių rūbai – kasdienio identiteto dalis
Kuršių genties rekonstruktorių klubas „Pilsots“, įsteigtas prieš penkerius metus, atkuria IX–XII amžiais gyvenusios kuršių genties kostiumus, ginklus ir buitį. Remdamiesi visa šiandien prieinama moksline informacija ir kapinynų tyrimais, „Pilsots“ nariai jau atkūrė ne vieną kostiumų komplektą ir teigė, kad artimiausiu metu bus pristatyti keli nauji rekonstruoti darbai. Pasak kuršių genties rekonstruktorių klubo įkūrėjo Beno Šimkaus, siekdami supažindinti visuomenę su kuršių genties kasdieniu gyvenimu, klubo nariai rengia daugybę veiklų – kraštotyrinio pobūdžio žygius, įvairius sportinius užsiėmimus, pavyzdžiui, istorines kovas, taip pat organizuojami istoriniai renginiai arba juose dalyvaujama. „Pilsots“ nariai nuolatos gilina istorines žinias, domisi religijotyra, amatais, kulinarija, kolekcionuoja įvairius artefaktus, atlieka eksperimentus, remdamiesi istorine arba archeologine informacija. B. Šimkus prisiminė, kad istorinė rekonstrukcija patraukė jo dėmesį ėmus tyrinėti savo krašto praeitį, senąją religiją ir tradicijas. „Tai tarsi savotiška patriotizmo išraiška ir tuo pačiu tiriamoji, edukacinė veikla. Panašia veikla užsiimančių žmonių yra visoje Lietuvoje, o Vakarų Europos šalyse tai ypač populiaru. Kadangi esame šio krašto žmonės, pasirinkome atkurti Kuršo krašto žmonių išvaizdą ir aprangos detales“, – tikino vyras. Anot jo, atkurti kuršių genties gyvenimo būdą pasirinkta neatsitiktinai: „Lietuvoje vyrauja tradicija, kad gyvosios istorijos veikla užsiimantys rekonstruktoriai stengiasi atkurti savo krašto, iš kurio jie save kildina, genties atstovus.“ Dėl šios priežasties yra atkurti žemgalių, jotvingių, lietuvių genčių rūbai, dauguma rekonstrukcijos entuziastų gyvena Vilniuje, Alytuje, Joniškyje ir pan. S. Šimkus, laikydamasis tokios tradicijos, pasirinko savo gimtinės – Kuršo – rekonstrukciją. „Gyvenant Vilniuje visąlaik ilgėjausi tėviškės, negalėjau gyventi be pajūrio ir žemaičių tarmės, kuri man labai graži, kiekviena laisva proga stengdavausi grįžti į Žemaitiją, vežiojau iš Aukštaitijos kilusią žmoną po savo vaikystės vietas, pasakojau apie mūsų krašto įdomybes. Ilgainiui meile šitam kraštui užsikrėtė ir ji, todėl 2007 metais persikėlėme į Klaipėdą“, – tikino pašnekovas.
|
|
