|
|
|
Mūsų žmonėsApie krepšinį ir gyvenimą jam pašventusią asmenybę
Šiandien Kretingos rajono kultūros centre surengta Stasio Ruzgailos 100-osioms gimimo metinėms skirta konferencija „Krepšiniui pašvęstas gyvenimas“, o Kretingos muziejaus, kaip patys darbuotojai vadina, „salėje po veranda“ eksponuojamos nuotraukos ir apdovanojimai, pasakojantys apie šią neeilinę asmenybę. Rytoj kartu bus paminėtas dar ir Lietuvos krepšinio 100-metis – visą dieną mieste šurmuliuos sportininkai, vyks įvairios krepšinio varžybos. Toks jis ugdytinių prisiminimuose „Ir nesu tikras, kas nusipelniusį trenerį džiugintų labiau – paroda, konferencija ar diena, pilna sporto? Man atrodo, kad būtent ji“, – juokėsi nuo sausio eksponatus parodai kruopščiai rinkęs, ne vieno S. Ruzgailos buvusio ugdytinio ar kolegos prisiminimus užrašęs ir šias impresijas visuomenei paviešinęs muziejaus istorikas Tadas Šaulys. „Jį ir dabar matau taip, kaip tada matydavau. Toks žmogus – neeilinis. Punktualus. Nepamenu, kad kada nors būtų neatėjęs į treniruotę. Turėjo drobinį maišą ir tuos kamuolius nešdavosi ant nugaros kaip koks Kalėdų Senis“, – pasakojo Barselonos olimpinių žaidynių bronzos laimėtojas Romanas Brazdauskis. „Visų pirma, tai buvo Kretingos legenda. Vaikščiojanti enciklopedija. Nėra atsakęs vaikui, kad „Tu negali dabar eiti į salę“. Pabelsdavau į duris, sakydavo: „Vieną minutėlę“... Ar tu būsi vienas, ar dviese, – treneris visada skirs dėmesį“, – sakė kūno kultūros mokytojas Rolandas Žiubrys. „1966 metais gavau paskyrimą į Kretingą. Be galo šiltai sutiko mokykloje. Aukšto ūgio, vyriškų pečių Stasys man visada padėdavo – būdavo, salėje išrikiuoji kokius 30 mokinių ratu, užmeti akį į balkoną, kuriame Stasys yra, ir supranti, kad viskas gerai. Nebuvo jokio pavydo tarp mūsų. Nikolajus Gnedojus – pirmasis mokinys, patekęs į respublikos rinktinę. Stasys man pasiūlė jį treniruoti“, – prisiminimais dalijosi buvusi kūno kultūros mokytoja Irena Augutienė. „Antroj klasėj pakvietė mane į treniruotes ir taip sudomino, „užkabino“, kad jau tada žinojau: ir aš būsiu treneris. Kad taip atsitiko, – Stasio Ruzgailos nuopelnas. Jeigu tik norėdavai sportuoti, jis visuomet rasdavo laiko su tavimi pabūti salėje. Vaikams tokie dalykai yra neįkainojami“, – atviravo krepšinio treneris Regimantas Juška.
Gyvenimą nuspalvino triguba savanoryste
Yra žmonių, kurių geri darbai, metams bėgant, nenublanksta. Viena tokių – 78-erių Vanda Šimkuvienė iš Lazdininkų. Moteris, kuri savo gyvenimą nuspalvino triguba savanoryste: 12 metų ji vadovavo savojo kaimo bendruomenei, būdama felčerė, gerai pažinojo kaimo žmones, suprato varguolių rūpesčius, rinko ir dalijo jiems maistą. O kai lazdininkiečiai savo iniciatyva pasistatė kaime koplyčią, V. Šimkuvienė ilgus metus buvo jos prižiūrėtoja – vadinamoji pročkelė. Po gaisro kilo koplyčios idėja V. Šimkuvienės namuose kabo du Popiežiaus Pranciškaus 2015-aisiais pasirašyti įrėminti palaiminimai: jos pačios 70-mečio ir į amžinybę prieš trejus metus iškeliavusio jos vyro, ilgamečio Darbėnų kolūkio pirmininko, koplyčios idėjos sumanytojo ir jos statytojo Albino Šimkaus 80-mečio progomis. Tuos garbingus apdovanojimus už įdėtas pastangas statant koplyčią jiems iš Šventojo Tėvo parvežė klaipėdiečiai kunigai. Lazdininkų koplyčios statyba buvo pradėta dar sovietmečiu, o užbaigta ir pašventinta 2010-aisiais. Ji iškilo toje vietoje, kur kažkada buvo kaimo kultūros namai. Idėja statyti koplyčią kilusi po gaisro, kai sudegė senieji kultūros namai ir ugnyje žuvo vaikinas. Kaimo žmonės ėmė šnekėti, kaip reikėtų jį atminti, taip ir kilęs sumanymas toje vietoje statyti nedidelę bažnytėlę. „Drąsus žmogus buvo Albinas: pradėti bažnyčios statybą sovietmečiu nebuvo paprasta – toks žmogus buvo po valdžios didinamuoju stiklu. Širdyje jis buvo tikintis, jo sumanymą ir ryžtą palaikė kaimo žmonės: sudarė statybos komitetą, patys rinko lėšas. Albinas turėjo daug pažįstamų: jam aukodavo įstaigos, pavieniai geradariai – ne vieną kartą pinigų pervedė „Autoratas“, „Kretingos vandenys“, kitos įmonės. Per patį nepriklausomybės „ciongą“, kai keitėsi valdžios, statyba sustojo, ją atnaujino susikūrusi Lazdininkų bendruomenė“, – pasakojo V. Šimkuvienė.
Kretingos kunigaikščiai Sapiegos
Prieš 400 metų Kretingos dvaro valdos su miestu atiteko kunigaikščių Sapiegų giminei, kuri čia šeimininkavo iki 1745 metų. Šią įtakingą XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminę mūsų mieste nuo 2021 m. mena Sapiegų gatvė, jungianti Vilniaus gatvę su Darbėnų plentu. Kretingos savininkui Jonui Karoliui Chodkevičiui 1621 m. mirus, jo valdų paveldėtoja tapo 17-metė dukra Ona Scholastika Sapiegienė. Nepaisydama pamotės Onos Aloizės Chodkevičienės ir dėdės Trakų vaivados Aleksandro Chodkevičiaus nepritarimo, visą paveldėtą turtą 1622 m. gegužės 2 d. ji užrašė vyrui, Lietuvos didžiajam maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Dėdė ir antros eilės pusbrolis Kristupas Chodkevičius bandė valdas išsaugoti Chodkevičių giminei ir šį veiksmą užprotestavo. Tačiau 1625 m. vasario 18 d. Varšuvoje posėdžiavęs seimas pripažino, kad valdos užrašytos nepažeidžiant įstatymų. Taip Kretingos dvaras atiteko kunigaikščių Sapiegų giminei. Sapiegos kildina save iš Gedimino sūnaus Narimanto. Tačiau rašytiniai šaltiniai liudija, kad giminė XV a. viduryje kilo iš Smolensko žemės rusų bajoro, didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio raštininko Semeno Sopihos. Didžiausią galybę Sapiegos įgavo XVII a., kai lietuvių ir rusėnų žemėse valdė daugybę dvarų ir miestų, formavo ir vykdė Lietuvos užsienio ir vidaus politiką. Giminės simboliu tapo iš lenkų bajorų atkeliavusio Lapino herbo atmaina. Didįjį Sapiegų herbą sudarė mantijos su kunigaikščio karūna fone esantis raudonas skydas, kurio apatinę dalį užėmė Vytis. O viršutinė dalis buvusi padalinta į tris laukus: viduriniame vaizduojama strėlė su dvigubu kryžiumi (Lapino herbo ženklas), dešiniajame – strėlės peršauta šarvuota ranka, kairiajame – trys lelijos. Virš skydo kilo šalmas su karūna ir lapino pusfigūre.
Kaip mes ėjome į Kretingos pradinę mokyklą
1939 m. Vilniaus gatvės ir Šaulių (Žemaitės) alėjos kampe pastatyta nauja pradinė mokykla tūkstančiams kretingiškių tapo jų pirmąja mokykla, suteikusia galimybę įgyti pradinį išsilavinimą, kurio reikia tolesniam asmenybės ugdymui. Mūriniai rūmai buvo pastatyti už valstybės lėšas pagal Kretingoje dirbusio statybos inžinieriaus Vinco Puskunigio (1901–1977) projektą ir kainavo apie 250 tūkst. litų. Zanavykų krašte, prie Šakių, gimęs V. Puskunigis 1930 m. baigė Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir Šakių apskrityje pradėjo dirbti statybos techniku, čia 1931–1932 m. suprojektavo Šakių ligoninę. 1932 m., sukūręs šeimą, atvyko gyventi į Kretingą. Išsilavinęs, ne vieną užsienio kalbą mokėjęs V. Puskunigis Kretingos apskrityje ne tik projektavo ir statė administracinius pastatus, gyvenamuosius namus, tiltus, bet aktyviai reiškėsi ir visuomeninėje veikloje, vadovavo vietos šauliams. 1941–1945 m. jis buvo atsakingas už Kretingos apskrities tiltų priežiūrą ir kelius. 1945 m. vasario mėnesį sovietinės valdžios suimtas ir kartu su kitais Kretingos inteligentais išvežtas į filtracijos stovyklą Karelijoje, kur praleido 17 mėnesių, kirto mišką, kasė Belomoro kanalą. Paleistas į laisvę, visiškai išsekęs grįžo į Kretingą, čia toliau dirbo statybos inžinieriumi. Išėjęs į pensiją, apsigyveno Kulautuvoje, kur 1977 m. mirė. Šiai statybai vadovavęs Kretingos Pranciškonų gimnazijos ir Šv. Antano rūmų statytojas statybos inžinierius ir rangovas Rapolas Žigas (1891–1942) taip pat patyrė sovietinio režimo represijas.
Robertas Petrauskas: „Be Ukrainos Rusija yra tik Azija“
Istorikas, knygų serijos apie II pasaulinį karą autorius Robertas Petrauskas ėmėsi kito laikotarpio – Šiaurės karo, kurio kulminacija – 1709-aisiais įvykęs Poltavos mūšis. Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje pristatydamas savo naujausią knygą „Poltava“, R. Petrauskas supažindino klausytojus su Europa šio karo išvakarėse, kai dominavo ryškiausios istorinės figūros – Rusijos caras Petras I, Švedijos karalius Karolis XII ir Abiejų tautų Respublikos valdovas Augustas II. Publikai rašytojas labiausiai siekė atskleisti istorinį kontekstą, leidžiantį geriau suprasti šiandieninį Rusijos ir Ukrainos karą. Domėtis paskatino Nacionalinė ekspedicija Iš Gargždų kilęs ir vaikystėje vasaras pas senelius Salantuose leisdavęs rašytojas ir populiarus TV laidų vedėjas R. Petrauskas prisipažino, kad panirti į 300 metų senumo, o ir dar senesnius įvykius Europoje jį paskatino 2018 m. surengta Nacionalinė ekspediciją į Ukrainą, kurioje jis dalyvavo. „Ligi tol galvojau, kad ukrainiečiai – tai viena slavų tautų, bet ekspedicijoje pakeičiau nuomonę ir iš jos grįžau su Ukraina širdyje. Įsitikinau, kad mes su ukrainiečiais esame labiau broliai ir seserys negu apie tai žinome“, – akcentavo istorikas. O pradėti rašyti knygą, kurią ketina tęsti, jį paskatino Rusijos imperijos ministro pirmininko Piotro Stolypino frazė: „Pas mus, Rusijoje, per 20 metų pasikeičia viskas, bet per 200 metų – niekas“. Todėl, pasak autoriaus, reikia sugrįžti į Rusijos istoriją kas 20 metų, kad šiandien suprastum tos tautos dvasią. „Petras I pastatė Sankt Peterburgą, pavadinęs jį ne savo – caro ir imperatoriaus – bet šventojo Petro vardu. Šiame mieste gimė Putinas. Putinas manipuliuoja iškreiptais faktais, todėl istoriją privalome žinoti. Jis pats to nė nesuvokdamas mums tapo geru istorijos mokytoju. Rusija nebuvo tokia, kokia yra dabar, nes ji užkariauta. Taikliai pastebėta, kad Rusija, pačių rusų žargonu šnekant, baigiasi ten, kur gauna į snukį. Tik ten ji sustoja“, – akcentavo rašytojas. Pasak R. Petrausko, iš Lenkijos kilęs diplomatijos patriarchas, JAV prezidentų Džono F. Kenedžio ir Lindono B. Džonsono patarėjas Zbygnevas Bžezinskis dar 1992 m. paaiškino: kai Petras I laimėjo Poltavos mūšį, jis uzurpavo Ukrainą, Baltarusiją ir Eurazijos kraštą pavertė Europa. Rusija tapo jėga, ir su ta jėga Europa privalėjo skaitytis. Be Ukrainos Rusija yra tik Azija. Be Ukrainos Rusija nustoja būti imperija, o su ja susigrąžina imperiją. Tai ir vyksta šiomis dienomis.
Jaučiasi pagerbta ne tik Prezidento, bet – visos Lietuvos
Gegužę, per Motinos dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentas tradiciškai jau 20 metų ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanoja šalies motinas, kurios pagimdė ir dorai užaugino 5 ir daugiau vaikų. Šiemet iš Kretingos rajono tokiam apdovanojimui buvo pristatyta 94-erių Jacenta Ubienė iš Kretingsodžio, užauginusi ir į gyvenimą išleidusi 7 vaikus – 4 dukteris ir 3 sūnus. Itin brangina apdovanojimą Vakar „Pajūrio naujienas“ J. Ubienė pasitiko švytinti plačia šypsena ir gera nuotaika, garbingoje vietoje savo poilsio kambaryje pasidėjusi ordiną ir padėkos raštą. „Niekad gyvenime nesijaučiau taip pagerbta. Su vilnietėmis dukromis Vida ir Jadvyga vykome į Prezidentūrą, viskas vyko labai iškilmingai. Ranką spaudė pats Prezidentas – gražus žmogus, toks, kaip ir per televiziją matom“, – nuoširdžiai įspūdžiais pasidalijo garbaus amžiaus senolė. Moteris neslėpė – nors sovietmečiu taip pat už gausų būrį vaikų buvo apdovanota ordinu, bet šio taip nevertina. Tik į užtarnautą poilsį išėjusi 5-eriais metais anksčiau, negu kitos moterys – 50-ties. O ir požiūris į daugiavaikes šeimas tuokart buvęs atsainus: „Sakydavo, koks čia nuopelnas, tas pats – septynis ar tris vaikus užauginti. Gal ir tas pats, jei gyvenimas būtų buvęs viskuo aprūpintas, bet teko nemažai vargti – ir mums, tėvams, o ir mūsų vaikams“, – neslėpė J. Ubienė. Moteris dėkinga, kad Dievas davė gerus vaikus – visais septyniais ji tebesidžiaugia ligi šiol: vyriausia yra 72-jų Vida, po jos kas dvejus metus gimė Aloyzas – jam dabar 70, Jadvyga – jai 68-eri, Vilius – 66-eri, Raimondas – 64-eri. Tik jaunėlės, dabar 60-metė Sigita ir 56-erių Rita, gimė kas ketverius metus. „Kitos moterys pensijoje jau ilsėjosi, o man dar teko mažaisiais vaikais rūpintis. Dori vaikai augo, ir patys viens kitu pasirūpindavo, o vyresnėlė Vida jiems kaip antroji mama buvo. Aišku, vaikai yra vaikai: ir tarpusavy pasipešdavo, būdavo, kad ir su kaimynų vaikais susikibdavo“, – juokėsi prisiminusi pašnekovė.
Salantų žydų bendruomenės praeities skraistę praskleidus
Salantų centre – prie Turgaus aikštės ir į ją subėgančių gatvių – gausu pastatų, menančių iki paskutiniojo karo čia gyvenusią žydų bendruomenę. Prekyba ir tarpininkavimu besiverčiantys žydai Salantuose pirmąkart paminėti 1668 m. Per Salantus tuo metu ėjo du svarbūs prekybos traktai, kurių vienas jungė Platelius su Šventosios uostu, o kitas siejo Kuršą su Prūsija. Todėl miestelis netruko tapti svarbiu šio regiono prekybiniu centru. Kita žydų kėlimosi banga prasidėjo XVIII a. Siekdami kompensuoti per Šiaurės karą ir Didįjį marą patirtą žalą ir nuostolius, Salantų dvarininkai 1746 m. išrūpino miesteliui prekymečių privilegiją, kuri turėjo ne tik pagyvinti prekybos verslą, bet ir atnešti dvaro iždui naujų pajamų. Tokiu būdu greta vokiečių prekybininkų miestelyje ėmė kurtis žydų pirkliai, prekybos tarpininkai, palūkininkai, amatininkai. Jie netrukus sudarė Salantų žydų bendruomenę, kuriai 1765 m. priklausė jau 279 mokesčių mokėtojai, o iš viso gyveno apie 400 žydų tautybės asmenų. Laikui bėgant žydų bendruomenė nuolat augo ir ėmė dominuoti miestelio etnodemografijoje. 1844 m. joje buvo 465 prievolininkai, 1847 m. – 990 žmonių, t. y. apie 75 proc. visų miestelio gyventojų, o 1880 m. bendruomenei priklausė 300 šeimų, valdžiusių per 60 namų. Žydai aplinkui turgaus aikštę, prie pagrindinių gatvių gyveno atskirai nuo kitų miestelėnų, sudarydami izoliuotą bendruomenę su savo gyvenimo būdu ir kultūra. Buityje tarpusavy jie bendravo jidiš kalba, kilusia tarp Vokietijos žydų. Religijoje, švietime ir moksle naudojo hebrajų kalbą, kurios vaikai mokėsi religinėse mokyklose. Su kitų etninių ir konfesinių bendruomenių nariais juos siejo verslas, kurį plėtodami su interesantais bendravo žemaitiškai, lenkiškai, vokiškai, rusiškai. Pačią gyvenamąją vietovę jidiš kalba vadino štetl Salant – Salanto miesteliu.
Kretinga, Viešoji aikštė 16
Kiekvienas per didįjį Kretingos gaisrą 1941 m. birželio 26 d. sudegęs namas turėjo savo ir čia gyvenusių žmonių istoriją ir tik nedaugelį jų pavyko išsaugoti. Vienas jų – šiaurinėje centrinės miesto aikštės dalyje stovėjęs dviaukštis raudonų plytų namas, kuriame nuo 1914 m. pradžios gyveno provizoriaus Vlado Grudzinsko (1868–1936) šeima, čia buvo jo vaistinė bei pusrūsyje įsikūrusi maitinimo įstaiga – valgykla ar arbatinė. V. Grudzinskas – vienas iškiliausių tarpukario kretingiškių, į Kretingą atsikėlė iš Peterburgo, šį namą įsigijęs iš latvių tautybės provizoriaus Augusto Splito. 4-asis nuo Vakarų šiaurinės aikštės pusės namas buvo pastatytas XIX a. antroje pusėje ir iš kitų aplinkinių namų išsiskyrė savo raudonų plytų mūro spalva, segmentinėmis langų ir durų angomis, figūriniais karnizais ir skarda dengtu stogu. Virš kairiajame fasado krašte įrengto pagrindinio įėjimo kilo balkonas, po juo buvo įrengti betoniniai laiptai.
Senųjų pajūrio žvejų vardu palikta žinia dabarčiai ir ateičiai
Besidomintys Lietuvos pajūrio gyvenimu, norintys kuo daugiau sužinoti apie pačius įvairiausius jūros žvejų verslo, buities ir kultūros reiškinius jau turi galimybę tai padaryti: Lietuvos jūrų muziejus išleido amžininkų ir tyrėjų tekstų antologiją „Jūros skonis: žūklė Lietuvos priekrantėje 1900–1944 m.“
Skola „jūros žmonėms“ Pristatydamas naująją knygą leidinio rengėjas istorikas Dainius Elertas sakė, kad tokiu būdu atiduoda skolą „jūros žmonėms“. „Lietuvos kultūros istorijoje vyrauja žemdirbiškas pradas. Tai rodo ir jūrinius dalykus apibūdinantis bendrinės kalbos žodynas: jame laivai, kaip valstiečio jaučiai, „vagoja“ vandenynus arba plaukia, lyg plukdomi sieliai. Dainose jūra painiojama su mariomis ir atvirkščiai, o apdainuoti laiveliai neturi jūrinių atributų. O juk dar visai neseniai Lietuvos pajūrio ruože gyventa tikrų „jūros žmonių“ ir būta savitos pajūrio žvejų kultūros. Tad šia knyga ir joje sudėtais tekstais visų senųjų pajūrio žvejų vardu paliekame žinią dabarčiai ir ateičiai“, – beveik 600 puslapių antologiją, gausiai iliustruotą iš muziejų ir privačių kolekcininkų archyvų surinktomis ir iki šiol beveik niekur nepublikuotomis nuotraukomis, pristatė istorikas. D. Elertas prisipažino, kad imtis šios antologijos rengimo darbų paskatino noras publikuoti Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniuose saugomus buvusio muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio ir Edmundo Mačiulaičio etnografinių ekspedicijų Šventosios apylinkėse užrašus, kuriuose užfiksuoti pasakojimai apie XIX a. pabaigos–XX a. pradžios pirmosios pusės žvejų kasdienybę. Beje, A. Každailis paliko ir pašnekesių su senaisiais žvejais garso įrašus, iš kurių taip pat pasisemta nemažai informacijos, nuspalvintos Šventosios gyventojų kuršininkų ypatinga šnekta. O pradėjus studijuoti užrašus, įrašus, pamažėl ėmė dėliotis ir knygos „rėmai“, kurie, renkant medžiagą, vis platėjo, kol nuspręsta apsiriboti 1900–1940 metais.
Kretingos provizorius Vladas Grudzinskas
Provizorius ir vaistinės savininkas Vladas Grudzinskas (1868–1936) – viena iškiliausių tarpukario Kretingos asmenybių, jos politinis ir visuomeninis veikėjas. Gimęs po 1863 m. Lietuvos-Lenkijos sukilimo prieš carinę priespaudą numalšinimo ir lietuviškos spaudos, mokyklų uždraudimo Gintališkės kaime, netoli Platelių, bajorų kilmės dvaro ūkvedžio Kajetono Grudzinsko šeimoje, kurioje augo 6 vaikai, mokslo turėjo siekti svetur. Vienas lengvesnių kelių išsilavinimui įgyti tuo metu buvo vaistinės mokinio praktika. Norint juo tapti pakakdavo baigti 4-ias gimnazijos klases. Mokiniai už savo darbą vaistinėse gaudavo išlaikymą, butą ir dar šiek tiek algos. Atlikę trejų metų praktiką vaistinėje, prie universiteto baigę kelių mėnesių kursus ir išlaikę egzaminus, gaudavo vaistininko padėjėjo pažymėjimą ir tapdavo farmacininkais. O po trejų metų darbo didesnėje vaistinėje, prižiūrint provizoriui, jau buvo galima stoti į universitetą ir ten dvejus metus studijuoti farmaciją. Išlaikius baigiamuosius egzaminus ir baigus universitetą buvo išduodamas provizoriaus diplomas. Tokiu būdu farmacija Lietuvos gyventojams padėjo siekti geresnio išsilavinimo ir taip gausinti šviesuomenės gretas, nors dirbti dažniausiai tekdavo Rusijoje, nes gauti darbą Lietuvoje buvo nelengva.
|
|
