|
|
|
Mūsų žmonėsKaip mes važiavome dviračiais
Pirmieji dviračiai Lietuvoje atsirado XIX a. pabaigoje. Žinoma, kad 1892 m. dviračių mėgėjai Vilniuje susibūrė į dviratininkų klubą, o analogiškas klubas Klaipėdoje minimas nuo 1885 m. XX a. 2–3 deš. Lietuvoje atsirado dviračių parduotuvės, kuriose buvo galima įsigyti iš Vokietijos, Anglijos ar Prancūzijos importuotų dviračių. Tuo metu jie dar buvo prabangos prekė ir kainavo nuo 300 iki 400 litų, kai už tokią kainą buvo galima įsigyti kelias melžiamas karves. Pirkėjų patogumui dviračiai buvo parduodami ir išsimokėtinai, juos išsiperkant per metus, kiekvieną mėnesį sumokant po 25–30 litų. Vėliau Lietuvoje dviračiai atpigo, 1928 m. juos pradėjus surinkinėti JAV lietuvių kapitalo akcinei bendrovei „Amlit“, kuri per metus iš atvežtinių detalių Kaune surinkdavo apie 2 tūkst. vietinei rinkai skirtų dviračių, kuriems buvo suteikiama iki 3 metų garantija. Tarpukario Lietuvoje dviratis tapo svarbia susisiekimo priemone, ką rodo ir 1939 m. į šalį įvežtų 35 tūkst. dviračių kiekis. Naujiems dviračiams atpigus iki 170–200 litų ir išaugus pigesnių naudotų dviračių pasiūlai, vidurinė gyventojų klasė galėjo lengviau juos įsigyti, o turtingieji persėdo ant motociklų ir į lengvuosius automobilius. Tobulinti dviračius, juos pritaikant blogiems keliams, buvo visų dviračių gamintojų rūpestis, gaminant balnelius su dvigubomis spyruoklėmis, o priešakines dviračio šakes – su amortizatoriais. Jaunam vyrui turėti dviratį buvo ir prestižo reikalas, tad per vasarą dirbusieji pas ūkininkus savo uždirbtus pinigus pirmiausia investuodavo į dviratį.
Kūręs nepailstamai gyvą, mylinčią ir viltį skleidžiančią Bažnyčią
Kai laikas tarsi nerimastingas potvynių vanduo mus tolina nuo praeityje buvusių įvykių, nuo žmonių – artimų, tolimų, brangių, seniai amžinybėn išėjusių, – lieka atsiminimai. Bet ir jie ilgainiui trūkinėja kaip polaidžio ledas, keičia savo formą. Įsisupę į padūmavusių metų kokoną, tampa vizijų ar sapnų fragmentu. Bet brangios tos vizijos ir sapnai, ir regėjimai. Jie kiekvieno mūsų kažkada, prieš daugelį metų, išgyventi, suvilgyti jausmų medumi. Grįžta buvusios bičiulystės, bendrystės artumas. Vien tik jausmas, verčiantis atsiminimų knygos lapus, įpučia jiems gyvybės ugnį. Tai kelias, kuriuo grįžta dalis mūsų… Šie, 2026-ieji, – ypatingi, gausūs jubiliejų. Telšių vyskupija visus šiuos metus minės įsteigimo šimtmetį. Kiekvienam parapijiečiui svarbu patirti per tuos dešimtmečius išaugintą tikėjimą, pasidžiaugti tarnystės ir liudijimo vaisiais. Renginių gausa, skirta Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus – XIX a. švietėjo, rašytojo, blaivybės sąjūdžio įkūrėjo ir puoselėtojo, ištikimo ganytojo, kuriam rūpėjo kiekvienas – ir mažas, ir senas, – atvėrė visų metų, Lietuvos Vyriausybės paskelbtų šiai asmenybei įprasminti, vartus. 225-asis iškilios asmenybės gimimo metinių minėjimas, prasidėjęs Varniuose, pasiekė ir gimtąjį Motiejaus Valančiaus kraštą, kuris išaugino, subrandino ir išleido į kelią, įdėdamas patį brangiausią – pagarbą ir meilę savo tėviškei, gimtajai žemaičių tarmei, laisvės troškulį ir tikėjimą – nepajudinamą žmogaus dvasinės stiprybės atsparą. Tarp šių minimų jubiliejinių datų kaip jungiamoji grandis yra žmogaus, vieno tikėjimo brandintojų ir augintojų, 30 metų Telšių vyskupijai vadovavusio Antano Vaičiaus (1926–2008) jubiliejus: balandžio 5 d. sukanka 100 metų nuo šio Žemaitijos dvasinio ganytojo gimimo. Nepailstamai kūręs gyvą, mylinčią ir viltį skleidžiančią Bažnyčią vyskupas išlieka vienas tvirčiausių tiltų, sujungusių Žemaitijos istoriją su jos žmonių likimais. Visi A. Vaičiaus kunigystės metai prabėgo Žemaitijoje ar būnant netoli jos: Plungė, Klaipėda, Žygaičiai, Salantai… Yra prisipažinęs, kad per visus apaštalavimo dešimtmečius niekada nesuabejojęs savo pašaukimu. Su meilės ir ilgesio gaidele pasakodavo apie savo tėvų namus Geidučių kaime, netoli Šačių. „Nuo pat mažų dienų troškau tapti kunigu, – yra pasakojęs vyskupas. – Kasryt bėgdavau į Mosėdžio bažnyčią, kur patarnaudavau Mišioms.“
Tekančios Saulės šalis – trečią knygą išleidusio palangiškio akimis
Renginių salė Palangos miesto viešojoje bibliotekoje buvo sausakimša – tiek daug vietinių, o ir iš svetur atvykusiųjų susirinko į naujausios Andriaus Kleivos knygos „Kas vyksta Japonijoje“ pristatymą. Ši leidykloje „Tyto alba“ išleista knyga, pasakojanti apie tolimos šalies socialinius reiškinius, politiką ir žmonių gyvenseną, – jau trečia 30-mečio palangiškio gyvenime. Kaip „laikinai“ tapo „ilgam“ Kokie keliai lietuvį nudangino už maždaug 8 tūkstančių kilometrų? Kuo jis ten užsiima? Kaip pavyko prisitaikyti, tiksliau, – kaip išmokti europiečiui neįprastos gyvensenos? Ar neketina į Lietuvą grįžti visam? Baigęs Palangos senąją gimnaziją, viename Prancūzijos universitetų Andrius studijavo politikos mokslus. Kadangi tuo pačiu mokėsi ir japonų kalbos, o trečiaisiais studijų metais turėjo rinktis kurią nors kryptį, natūralu, kad pasirinko Japoniją. „Galvojau, kas tie vieneri metai – eis ir praeis, o bus nuotykis. Jeigu nepatiks, – išvažiuosiu“, – kalbėjo Andrius. O užsibuvo, mat, bėgant laikui, sakė, užsimezgė draugystės, susiformavo darbo santykiai. Nuo 9-os ryto iki 6-os vakaro jis sėdi biure viename dangoraižių, yra sunkvežimius gaminančios kompanijos komunikacijos specialistas. „Tai, žinoma, nesusiję su knygų rašymu anksti rytais arba ką veikiu vėlyvais vakarais, kai Lietuvoje dar tik pietūs“, – pajuokavo Andrius. Pasakojo, jog, atvykęs į Japoniją, pradžioje kalbėjęs nerišliais sakiniais, bet prisivertė neužsisklęsti tarp užsieniečių, o kaip tik kuo daugiau būti su japonais, sakyti frazes, mėginti komunikuoti. „Nuolatinis buvimas tarp tos šalies žmonių, mokymasis, kaip valgyti, ką valgyti, pastangos, kaip geriau suprasti tai, ką norima pasakyti, man labai daug padėjo“, – atviravo palangiškis.
Įdomu, ką gi japonai žino apie mus? Andriaus žodžiais, Lietuva – nebe ta šalis, apie kurią būtų svarstoma, kur ji yra geografiškai. Daugelis pažįsta iš atvykusių žmonių pasakojimų, parduotuvėse galima nusipirkti ir kai kurių lietuviškų produktų, pavyzdžiui, šokoladu glaistytų varškės sūrelių, virtų burokėlių, košių arba sriubų. O pačiame Tokijo centre esančioje krautuvėlėje „Labdien“ dirba pardavėja Masako Yokogawa, kuri kasmet aplanko Kaziuko muges Vilniuje, bendrauja su menininkais, iš jų perka ir grįžusi tautiečiams parduoda gražius dirbinius. Andriaus namai nuo dangoraižių šiek tiek atokiau, keliaudamas traukiniu, užtrunka apie 15–20 min. „Namas – trijų aukštų, aš gyvenu pirmame. Aplinka – erdvi, rami. Tikriausiai daugeliui sunku įsivaizduoti, kad kone Tokijo centre galiu būti tokioj tyloj, kad, išėjęs į lauką apie dvyliktą ar pirmą nakties, negirdžiu nei mašinos, nei žmogaus, tik kartais pro atidarytą langą spragteli tosteris – tada suprantu, kad kažkas pasiskrudino vakarinį skrebutį“, – pasakojo palangiškis. Ar grįš kada nors gyventi į Lietuvą? Gal, tokių planų, prisipažino, yra... Į kurį miestą? „Turėčiau sakyti, kad į gimtąją Palangą“, – nusišypsojo.
Kolekcija, kalbanti ne apie agresiją, o gynybą
Kretingos muziejuje, greta istorinės salės, pasakojančios apie iškiliojo tautos karvedžio ir miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus žygdarbius, atidaryta artimų sąsajų su mūsų kraštu turinčio generolo leitenanto, buvusio Lietuvos kariuomenės vado, dabartinio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario Arvydo Pociaus asmeninės šaltųjų ginklų kolekcijos paroda „Niekada nepasiduok“. Kretingoje – šeimos šaknys Parodoje eksponuojama keliasdešimt šaltųjų ginklų, atkeliavusių iš viso pasaulio – peilių, kardų, puskardžių, durklų, durtuvų, kalavijų, dovanotų ar asmeniškai įsigytų, paimtų kaip trofėjai iš mūšio lauko, atkurtų kaip įvairių istorinių epochų karybos artefaktai. Taip pat pristatyti ir garbingi A. Pociaus, kaip 2009–2014 m. Lietuvos kariuomenės vado, užtarnauti apdovanojimai. Atidarant parodą gausiam būriui susirinkusių kretingiškių generolas A. Pocius pirmiausiai prisipažino, kad Kretinga jam – ypač brangus ir artimas kraštas: „Nors esu gimęs Klaipėdoje, mano tėvų šaknys – Kretingoje: mama Bronislava yra kilusi iš Rubulių, ten dar gyvena keli mano pusbroliai. Tėvo šeima iš Mosėdžio apylinkių persikraustė į Salantus, apsigyveno netoli Orvidų sodybos, vaikystėje kartu su Viliumi lankstydavome po akmenų krūvas. Ligi šiol ten tebeturime gabalą žemės. Seneliai iš tėvo Alfonso pusės yra palaidoti Salantuose. Vaikystėje pas juos daug laiko praleisdavau, ir dabar čia miela sugrįžti, nes aplink Salantus dar turiu giminių.“ Bičiuliškai A. Pocius ranką spaudė buvusiam Kretingos rajono merui Juozui Mažeikai, mat, jiedu pažįstami nuo seno: J. Mažeikos kaimynystėje gyvena A. Pociaus pusseserė ir krikšto mama Petrutė Maksvytienė, per jos šeimą užsimezgė bendrystė. Kiekvieno indėlis laisvei Parodą, sakė svečias, jis parengęs prieš dvejus metus, minint įstojimo į NATO 20-metį: pirmiausia kolekcija buvo eksponuota Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, vėliau Vytauto Didžiojo karo muziejuje, kuris, beje, įkurtas taip pat mūsų kraštiečio generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus. Šiemet Sausio 15-isos – Klaipėdos krašto dienos – proga kolekcija atgabenta į Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, o iš jo, Kretingos muziejaus vadovo ir šaulių kuopos vado Romando Žiubrio iniciatyva, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, atkeliavo į Kretingą. Ši stotelė, neslėpė A. Pocius, jam ypatinga ne vien dėl šaknų Kretingos krašte, o – ir istorinio palikimo: tarp jo artimų giminių yra žuvusių partizanų, buvusių politinių kalinių ir tremtinių, iš šių dar vaikystėje tekę girdėti apie laisvės troškimą, kovas už ją ir valstybingumą. „Dėdė dar sovietmečiu sakydavo, pamatysi – Lietuva bus laisva. Ir kai atėjome į Sąjūdį, pirmieji trispalves iškėlė politiniai kaliniai ir tremtiniai – jie buvo drąsiausi, jau praėję savo lagerius ir nieko nebebijantys. Todėl ir mano rodoma kolekcija yra ne vien apie ginklus, bet ir tai, kas stovi už jų, apie diplomatiją, primenanti, kad laisvė – trapi ir ją privalome ginti“, – akcentavo aukšto rango kariškis. Jis tęsė mintį: „Kovoti už laisvę reikia būti pasirengus visada, nesiklaupti ant kelių, bet ginti tai, ką iškovojo mūsų tėvai, seneliai ir mes patys. Tai ypač aktualu dabar, kai vyksta karai, ir kiekvienas turime žinoti savo vietą ir pareigą prisidėti prie valstybės išsaugojimo.“
Bibliotekoje – iškalbingi kaklaraiščiai
Kretingos M. Valančiaus viešosios bibliotekos antrame aukšte atidaryta žurnalisto Lietuvos radijo diktoriaus spaudos apžvalgininko ir fotografo Juozo Šalkausko kolekcionuojamų kaklaraiščių paroda. Turi per 2 tūkst., kodėl atvežė mažiau Ekspozicijoje – 48 kaklaraiščiai, atspindintys 18-a temų: vieni – patriotiniai, su Vyčio ženklu, kiti su kaktusų, kuriuos kolekcionierius ypač mėgstantis, taip pat su knygų ir laikrodžių atvaizdais, treti skirti Kalėdoms, Velykoms, keturi – M. K. Čiurlionio metams. „Žinau, kad Čiurlioniui iš viso yra pagaminti penki kaklaraiščiai, tad pasižadėjau kada nors atrasti ir tą penktąjį“, – šypsojosi J. Šalkauskas. Keli kaklaraiščiai – olimpinėms žaidynėms, pasaulyje garsioms personalijoms, vienas primena Niujorko Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius, į kuriuos 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją rėžėsi teroristinės organizacijos užgrobti du lėktuvai, pražudydami beveik 3 tūkst. žmonių. O kadangi J. Šalkauskas daug metų radijuje apžvelgdavo spaudą, dalis kaklaraiščių yra ir su laikraščiais bei žurnalais. Tarp eksponatų – ir su įvairių valstybių simbolika, ir du Prezidento Valdo Adamkaus padovanoti klasikiniai, ir toks pat kaklaraištis, kokį dabar nešioja Amerikos prezidentas Donaldas Trampas. J. Šalkauskas kai kuriuos kaklaraiščius sukurti yra inicijavęs ir pats. Tarp tokių – Lietuvos vardo 1000-mečiui, Lietuvos radijo 90-mečiui, Aušros gimnazijos 100-mečiui ir kt. Nors iš viso sukaupė per 2 tūkst. 200 eksponatų, į Kretingą kolekcionierius atvežė 48. „Numačiau pagal skirtą erdvę. Nenorėjau labai sugrūsti, stengiausi, kad priėję žmonės laisvai pamatytų“, – paaiškino J. Šalkauskas. O kur tiek kaklaraiščių sutalpinta namuose? Pašnekovas juokavo: esą geriau neklausti. Pasidžiaugė, kad jo pomėgį šeima gerbia, juolab kad lituanistė žmona ir pati kolekcionuoja senoviškus atvirukus – daugiausia turi religinio pobūdžio, – o sūnus Žygimantas – viską, kas susiję su alaus reklama. J. Šalkausko kaklaraiščių parodas šiuo metu galima aplankyti ir dar dviejose Lietuvos vietose – Klaipėdos sportininkų namuose-muziejuje nuo 2024-ųjų lapkričio pabaigos tebeeksponuojama 100 Lietuvos olimpinio judėjimo 100-mečiui skirtų kaklaraiščių, o Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje – 102, skirti šios ugdymo įstaigos 102-ajam gimtadieniui.
Aleksas Kulvietis: „Stipresnio simbolio už kryžių nėra“
„Mokiniai netrukdo, bet užima daug laiko. O kūrybinių idėjų – pilna galva“, – prisipažino prieš 20 metų į Lietuvą iš Kolumbijos atvykęs Kretingoje gyvenantis ispanų kalbos pedagogas Aleksas Kulvietis, Kretingos rajono švietimo centre gausiai rajono ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojų auditorijai pristatęs savo sukurtus kryžius. Iš pusantro šimto autoriaus sukurtų kryžių parodoje jų eksponuojama 45. Parodos atidarymą lydėjęs autoriaus parengtas pranešimas „Kryždirbystės tradicijos išlaikymas ir perdavimas šeimoje“ atskleidė, kad A. Kulviečio kūrybinis kelias yra glaudžiai susijęs su jo seneliu Eugenijumi Kulviečiu ir pasirinkimu gyventi Lietuvoje. Visi A. Kulviečio kryžiai yra sukurti iš tropiniuose miškuose augančių medžių medienos. „Man būtų per sunku lietuvių kalba ištarti jų pavadinimus, – teigė jis. – Gyvendamas Lietuvoje ir jau darydamas ne miniatiūrinius, o tikrus, sodybas, kapines ar atmintinas vietas puošiančius kryžius prisiliečiau prie lietuvių taip pamėgto ąžuolo. Jis mano rankose tampa tarsi tiltu tarp dangaus ir žemės – tarp praeities, tikėjimo, laisvės ir mūsų tautinės tapatybės.“ Mažųjų kryžių kolekciją A. Kulvietis sukūrė gyvendamas Kolumbijoje, kur ir yra gimęs, augęs. Į Lietuvą ji lagaminuose atkeliavo 2002-aisiais metais ir per daugiau kaip 20 metų buvo eksponuojama visoje Lietuvoje. „Mano kryžiai nepabuvojo tik Alytuje ir Ignalinoje“, – A. Kulvietis paatviravo, kad šiuo metu mažųjų kryžių jis nekuria, o kūrybinės idėjos nugula popieriuje, laukdamos tinkamo momento. Šiuo metu visą laiką A. Kulvietis atiduoda pedagoginei veiklai: dėstytojauja ir ispanų kalbos moko Klaipėdos universitete, keliose Klaipėdos gimnazijose, taip pat – Pranciškonų gimnazijoje Kretingoje.
Pradingusios Aniceto Puškoriaus šventųjų skulptūros
Bernardas Aleknavičius (1930–2020) – unikali, 1963-iaisiais į Klaipėdą iš zanavykų krašto atvykusi asmenybė, tris dešimtmečius čia dirbęs Lietuvos naujienų agentūros (ELTA) korespondentu Žemaitijoje ir, be oficialios žurnalistinės veiklos, nuveikęs didžiulį darbą įamžindamas šio krašto savamokslius kūrėjus, kuriuos jis vadino Rūpintojėliais, ir jų kūrybą. Vienas jų – kretingiškis skulptorius Anicetas Puškorius (1911–1994). A. Puškorius gimė 1911 m. Skaudalių kaime Salantų valsčiuje, mažažemių 8 ha valdžiusių Pilypo Puškoriaus ir Magdalenos Gervinskaitės šeimoje, kurioje, be jo, augo 3 seserys. Šeima gyveno vargingai, motina ir vaikai tarnaudavo pas ūkininkus už maistą ir drabužį. Vyresniųjų seserų iš mokyklos parnešta knygelė „Vaikų pradžiamokslis“ su spalvotais gyvulių ir žvėrelių paveikslėliais tik 7-erių sulaukusį Anicetą įkvėpė drožybai, iš ko gimė pirmieji drožiniai: gandrai, ežiai, varlės, driežai, karvės, ožkos... 1922–1924 m. Anicetas lankė Klausgalvų pradinę mokyklą, į kurią pradžioje ėjo labai nedrąsiai, su baime, ir tai buvo jo vieninteliai mokslai. Kai jam sukako 12 metų, nuvykęs į Salantų turgų ten pamatė pilną vienkinkį vežimą meniškai išdrožtų ir spalvotai nudažytų šventųjų skulptūrėlių. Prie vežimo stovėjo gerokai pražilęs padžiūvęs vyras. Vėliau Anicetas sužinojo, kad tai žinomas medžio drožėjas iš Grūšlaukės Juozapas Paulauskas (1860–1945), kurio skulptūros jam padarė didžiulį įspūdį. 1928 m. Kretingoje surengtoje žemės ūkio ir pramonės pasiekimų parodoje jaunasis Anicetas dalyvavo pirmą kartą ir joje pristatė savo išdrožtus darbus: lietuvišką Vytį, raitelį su ietimi, karvę, liūtą. Už tuos darbus jis gavo III laipsnio pagyrimo raštą ir 30 litų premiją, kas dar labiau paskatino jį drožti. Anicetas išaugo giliai tikintis, nuolat lankė Kalnalio bažnyčią, turėdamas gražų balsą giedojo jos chore, o XX a. 4-e deš. pradėjo drožti šventųjų skulptūras, kurias užsakydavo tikintieji ar parapijos kunigai, kad pastatytų sodybų, pakelių ar kapinių koplytėlėse.
Įžengė į Antano Mončio atmintinus metus
Kretingos rajono savivaldybė šiuos, 2026-uosius, paskelbė atmintinais Antano Mončio metais Kretingos rajono savivaldybėje. Pagerbti ir paminėti mūsų kraštiečio iš Mončių kaimo kilusio įžymaus skulptoriaus modernisto 105-ąsias gimimo metines inicijavo Darbėnų gimnazija, kurios direktorė Sonata Litvinienė teigė, kad mokykla jau įžengė į Antano Mončio metus ir su nekantrumu laukia Lietuvos kultūros tarybos sprendimo dėl pateiktos paraiškos finansavimo. Lietuvos kultūros tarybai Darbėnų gimnazija kartu su partneriais pateikė projekto „Antano Mončio pėdomis: Darbėnų kultūrinio identiteto stiprinimas“ paraišką finansavimui gauti. Šio projekto tikslas – stiprinti Darbėnų miestelio kultūrinį identitetą ir telkti bendruomenę, kuriant šiuolaikinę lauko meno erdvę, įprasminančią iš šio krašto kilusio garsaus skulptoriaus karo metais į Vakarus pasitraukusio Antano Mončio kūrybos palikimą. Paskelbus 2026-uosius metus Antano Mončio metais Kretingos rajono savivaldybėje, planuojama parengti ir įgyvendinti A. Mončio metų minėjimo programą, kuri projekto finansavimo atveju atlieps šio projekto tikslus ir uždavinius. Bendra Lietuvos kultūros tarybai pateikto projekto vertė – per 48 tūkst. Eur, kofinansavimo suma – 19 tūkst. Eur. „Ar mūsų prašymas bus patenkintas ir kiek, paaiškės vasario 27 dieną. Labai laukiame paraiškos patvirtinimo. Tačiau esame numatę veiklas ir tuo atveju, jeigu finansavimo negautume arba jis būtų gerokai mažesnis. Taigi galima sakyti, kad projektas, tegu ir mažesne apimtimi, tikrai bus vykdomas“, – kalbėjo S. Litvinienė, akcentuodama, kad gimnazijos bibliotekininkės ir technologijų mokytojai pristatė atvirą pamoką Užgavėnių kaukių tema – mokiniai analizavo A. Mončio ir Užgavėnių kaukių panašumus ir skirtumus, įkvėpti tautodailininko iš tų pačių vietų, kaip ir A. Mončys, kilusio Adolfo Viluckio kaukių parodos patys gamino kaukes, jų žiūrėti vyko ir į Antano Mončio meno muziejų Palangoje. Anot gimnazijos direktorės, mokinių dar laukia tikybos pamoka su A. Mončio stacijų interpretacijomis, dailės pleneras gamtoje, muzikos užsiėmimai su A. Mončio švilpių išgaunamais garsais ir panašiai. Anot S. Litvinienės, gimnazijos parengto projekto tikslas – ne tik įprasminti A. Mončio kūrybinį palikimą, bet ir atskleisti autentišką vietos identitetą, puoselėti kultūrinį paveldą, skatinti bendruomenę pažinti meną, kūrybą. „Siekiame sustiprinti ir Darbėnų bendruomenės tapatumo jausmą, ugdyti prasmingas kultūrines tradicijas, kad Darbėnus paverstume kultūriškai patraukliu regionu, kuriame profesionalus menas taptų nuolatine vietos gyvenimo dalimi“, – atskleidė gimnazijos vadovė.
Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos antkapinės koplyčios menininkai: broliai Benediktas ir Pranas Zacharkos
Kretingos parapijos senosiose kapinėse iš tolo akį traukia pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos antkapinė koplyčia, kurios pietvakarinėje sienoje, smailiaarkėje nišoje ant sienos nutapyta freska „Švč. M. Marija Nuolatinė Gelbėtoja“, vaizduojanti Dievo Motiną su vaikeliu Jėzumi ant rankų; iš abiejų pusių pavaizduoti Arkangelai, laikantys Kristaus kančios įrankius. Viršuje užrašytas atvaizdo titulas „Dievo Motina Neperstojančios pagalbos“. 1936 m. Kretingos parapijos leidinyje ne tik freska, bet visa koplytėlė pavadinta „Neperstojančios pagelbos“. Šis atvaizdas išreiškia dvi esmines teologines tiesas: Marija – motina ir užtarėja žmogaus varguose ir kančiose; Kristus – Išganymo šaltinis, į kurį Marija rodo tikintiesiems ir prie kurio veda savo globėjiška ranka. Įdomi šio atvaizdo istorija – tai yra Romos Šv. Afonso Liguori bažnyčioje esančios XV a. ikonos kopija. Iš pirmo žvilgsnio sakytume, kad tai autentiška stačiatikių ikona. Tačiau būtent šis ikonografinis tipas gimė ne Bizantijoje, o Vakarų Bažnyčioje. Gali būti, kad tam įtakos turėjo 1423 m. įsteigta „Dievo Motinos Sopulingosios“ minėjimo diena. 1876 m. popiežius Pijus IX liturgine švente oficialiai paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos (angl. Our Lady of Perpetual Help) šventę birželio 27 d. Matome, kad šiame atvaizde Marija ir vaikelis Jėzus papuošti brangakmeniais nusagstytomis karūnomis. Bizantinė tradicija apskritai nekarūnuoja ikonų, o karališkumą perteikia aureole ir spalvomis. Katalikiškame pasaulyje pirmasis Nepaliaujamos Pagalbos Motinos atvaizdo karūnavimas įvyko 1867 m., kai popiežius Pijus IX įsakė iškilmingai karūnuoti šią ikoną Romoje, Šv. Alfonso Liguori bažnyčioje. Senieji kretingiškiai papasakojo, kad koplytėlės sienoje t. Augustinas Dirvelė įstatęs paties J. Pabrėžos tapytą paveikslą. Keistai skamba tas kretingiškių pasakojimas – juk Mergelės Marijos freska yra tapyta ant sienos – jos neįmanoma atsinešti ir įstatyti. Tačiau žinant, kad 1932 m. birželio 12 d. Augustinas Dirvelė pašventino dar nepabaigtą koplytėlę, kyla mintis, kad ir freska tuomet dar nebuvo nutapyta. Gali būti, kad tuščia anga buvo uždengta J. Pabrėžos tapyta bažnytine vėliava, kuri tuo metu buvo saugoma pranciškonų vienuolyne.
Antanas Mončys – antkapinių paminklų iškiliems lietuviams kūrėjas
Apie skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) kūrybą žinome nemažai, mažiau skelbta apie antkapinių paminklų iškiliems užsienyje palaidotiems lietuviams kūrimą, tarp jų – vienam žymiausių Lietuvos valstybės vyrų Ernestui Galvanauskui (1882–1967). Kasmet sausio 15 d. minėdami Klaipėdos ,,sukilimo“ metines, prisimename ir šios unikalios karinės operacijos vadovą ir įkvėpėją E. Galvanauską. Jo vaidmuo prijungiant prie Lietuvos Klaipėdos kraštą yra didžiulis. 1922–1924 m. vadovaudamas Lietuvos vyriausybei ir dirbdamas užsienio reikalų ministru jis ne tik ryžtingai rėmė šio krašto užėmimo karine jėga idėją, koordinavo šios operacijos rengimo ir įgyvendinimo tikslus, bet ir telkė diplomatines jėgas pasiektiems tikslams tarptautinėje arenoje įteisinti. Jo geras prancūzų kalbos mokėjimas, diplomatinis lankstumas ir mokėjimas laviruoti po 1923 m. sausio 15 d. turėjo lemiamą įtaką, kad Lietuvai pavyko įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių. 1924–1927 m. dirbdamas Lietuvos atstovu Londone jis rūpinosi ne tik Lietuvos politiniais, bet ir ekonominiais reikalais. 1927 m. balandžio mėn. po atšaukimo iš tarnybos Londone Biržų krašte gimęs E. Galvanauskas grįžo į jam brangiu tapusį Klaipėdos kraštą, jį paskyrus vyriausybės atstovu Klaipėdos uosto direkcijoje. 1928 m. iš šių pareigų atleistas E. Galvanauskas liko gyventi Klaipėdoje, naudodamasis neeiliniais ekonomisto, finansininko ir verslininko sugebėjimais, čia kūrė lietuvišką verslą ir kultūros salas. Jis suprato, kaip svarbu Lietuvai ekonomiškai ir kultūriškai būti šiame politinę autonomiją turėjusiame krašte. 1934 m. jis kartu su broliu Gediminu įsteigė Prekybos institutą, buvo jo rektorius, daug prisidėjo, kad į Klaipėdą atvykę lietuviai darbininkai būtų aprūpinti butais, 1938 m. jo iniciatyva buvo pastatyti Amatų mokyklos rūmai ir kt. 1939–1940 m. E. Galvanauskas sutiko tapti finansų ministru, o turėdamas vilties sustabdyti sovietinės okupacinės valdžios vykdytą Lietuvos finansinės sistemos žlugdymą, jis dalyvavo ir marionetinėje vadinamojoje 1940 m. liaudies vyriausybėje. 1940 m. liepos 5 d. po atleidimo iš pareigų ir jaučiant grėsmę gyvybei jam pavyko pasitraukti per sieną į Klaipėdą, o vėliau į Vokietiją, kur karo metais jis gyveno prižiūrimas Vokietijos policijos.
|
|
