|
|
|
Mūsų žmonėsKarinio laivo „Prezidentas Smetona“ pėdsakai Šventojoje
Minėdami Lietuvos karinio laivyno įkūrimo 90-metį, prisiminkime pirmojo mokomojo karo laivo „Prezidentas Smetona“ 1939–1940 m. buvimą Šventosios uoste ir čia jo paliktus pėdsakus. 1935 m. rugpjūčio 1 d. kariuomenės vado pulkininko Stasio Raštikio (1896–1985) įsakymu buvo įsteigtas Lietuvos karinis laivynas, kurio pirmuoju laivu tapo „Prezidentas Smetona“. 1927 m. liepos mėn. už 289 tūkst. litų Vokietijoje nupirktas buvęs minų gaudytojas buvo pastatytas 1917 m., jo vandens talpa 525 t, ilgis 60 m, dvi po 1 tūkst. AJ galingumo garo mašinos buvo kūrenamos akmens anglimi, kuro atsargos 120 t. Didžiausias išvystomas greitis siekė 17 jūrmylių per valandą, laivo grimzlė iki 2,5 m, įgulą sudarė apie 70 jūreivių. Po remonto ir išbandymų laivas buvo perduotas pakrančių apsaugai, ne kartą dalyvavo pavojingose Lietuvos teritorinius vandenis pamėgusių kontrabandininkų sulaikymo operacijose. Dėl brangaus išlaikymo ir jo garo mašinų leidžiamų juodų dūmų ir garso, kas leisdavo kontrabandininkams iš toli jūroje pastebėti ar išgirsti laivą ir pabėgti, 1932 m. pasienio policijai įsigijus naujus modernius katerius, jis buvo perkeltas į rezervą. Po atliktų remonto darbų 1935 m. spalio 26 d. laivo bandomasis reisas į jūrą tapo istoriniu, nes ant jo stiebo pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos karinio laivyno vėliava. Jos pagrindu buvo paimta tautinė vėliava, kurios viduryje raudonas skydas su aukso spalvos Vyčio kryžiumi. Laivo vadu buvo paskirtas majoras Antanas Kaškelis (1879–1944), iki tol buvęs ir jo vadas (1927–1932), ir jo prižiūrėtojas (1932–1935). Patyręs, dar carinės Rusijos laivyne tarnavęs ir ten patirties įgijęs, savo vešlia barzda išsiskyręs jūrininkas, buvo visų gerbiamas ir vertinamas.
Suskaitmenino kone 500 metų Lietuvos pranciškonų istoriją
Klaipėdietis istorikas humanitarinių mokslų daktaras 67-erių Vacys Vaivada ėmėsi didžiulio darbo – per dvejus metus jis suskaitmenino milžiniškos apimties užatlantės pranciškonų kunigo Viktoro Vinco Gidžiūno (1912–1984) Krokuvoje surinktą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pranciškonų kone 500 metų – nuo XV iki XIX a. – istorijos archyvą ir skaitmeną perdavė Kretingos pranciškonų vienuolynui. „Tai, ką šiandieną turi Kretinga, yra istorinė brangenybė“, – akcentavo profesorius V. Vaivada. Atliko titaniškus darbus Klaipėdos universiteto afilijuotas (priklausantis mokslo įstaigai, – red. pastaba) profesorius V. Vaivada gavo Kretingos pranciškonų parapijos klebono Pauliaus Sauliaus Bytauto rūpesčiu išvien su kitais broliais iš JAV į Lietuvą pargabentą medžiagą – kunigo V. V. Gidžiūno nufotografuotą ir ant plono popieriaus išleistų 15,5 tūkst. tekstų nuotraukų. Šią itin gausią archyvų medžiagą V. Vaivada suskaitmenino galingu Klaipėdos universiteto skeneriu ir atliko tai dviem režimais: vieną – paprastesnį, o kitą techniškai pajėgesnį – 600 taškų, kad prireikus galima būtų atkurti „išplaukusias“ fotografijų vietas. Viena skaitmena liko Klaipėdos universitete, jeigu, pasak V. Vaivados, studentai norėtų tęsti LDK bernardinų istorijos tyrinėjimą, o kita elektroniniu pavidalu grįžo pas brolius pranciškonus. Kretingos parapijos klebono P. S. Bytauto žodžiais, V. Vaivada atliko ne tik Lietuvos pranciškonų, bet ir visos Lietuvos istorijai itin svarbų darbą, – beje, dirbdamas savanoriškai, be jokio atlygio. Tačiau profesorius gana kukliai tevertino savo indėlį, jis sakė, kad patį juodžiausią darbą atliko nežinomu išlikęs šviesuolis archyvaras, kuris Krokuvoje kruopščiai atrinko ir kunigui V. V. Gidžiūnui pateikė susistemintą didžiulę teritoriją apimančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pranciškonų brolijos medžiagą. V. Gidžiūnas ją nufotografavo į 400 juostelių. „Įsivaizduokit, koks tai turėjo būti ilgas ir kruopštus darbas, naršant po milžiniškus archyvus ir atrenkant tai, kas esminga. Manau, kad tai turėjo trukti kelerius metus“, – pasvarstė pašnekovas.
Laukžemės Madona pristatyta visuomenei
Kazio Varnelio namai-muziejus Vilniuje suteikė neeilinę progą pamatyti išskirtinį gotikos kūrinį – Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje visuomenei pristatyta gotikinė Laukžemės Madona – seniausia Žemaitijoje išlikusi medinė skulptūra, menanti XV a. pradžią. Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios prieangyje, sieninio laikrodžio spintoje, 1990 m. dailėtyrininkė Marija Matušakaitė (1924–2016) aptiko gausiai papuoštą Dievo Motinos su kūdikiu skulptūrą ir atpažino gotikinį kūrinį. Skulptūra, pavadinta Laukžemės Madona, sukurta Vidurio Europoje ir datuojama apie 1420 m., yra viena ankstyviausių iš Lietuvoje itin retų gotikinių skulptūrų. Be to, tai seniausia išlikusi medinė skulptūra Žemaitijoje. Per 600 metų Laukžemės Madona buvo daugybę kartų „patobulinta“ – perdažyta visa arba dalimis, o skulptūrą dengiantys dažų sluoksniai paslėpė drožybos elementus ir gotikinę polichromiją. Užtruko 10 metų, kol milimetras po milimetro pašalinti perdažymo sluoksniai ir atidengta subtili gotikinė drožyba ir gerai išlikusi polichromija. Skulptūros atsiradimo istoriją Laukžemės Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčioje gaubia paslaptis. Nežinia, kada ir iš kurios Europos šalies ji galėjo būti atvežta. Tikėtina, kad anuomet Madona atkeliavusi iš kaimyninių katalikiškų kraštų – Livonijos, Prūsijos, Lenkijos, Čekijos ar šiaurinių vokiečių kunigaikštysčių, kuriose klestėjo medinė gotikinė skulptūra. Taigi parodos lankytojai ne tik pamatys pačią Laukžemės Madoną, bei ir galės sužinoti intriguojančią skulptūros atradimo istoriją, išmokti atpažinti gotikinę skulptūrą, įsijausti į dailės istoriko ir restauratoriaus darbo specifiką. Paroda „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“ veiks iki 2026 m. vasario 22 d. Parodos kuratorės – menotyrininkė dr. Lijana Birškytė-Klimienė, LNM Restauravimo centro restauratorė Vita Blažiūnienė, parodos architektas ir vizualinio identiteto autorius – Justinas Dadonas. Vienas parodos partnerių – Kretingos muziejus.
„P. n.“ informacija
Per ekspediciją ištyrinėjo Montvidinės partizanų bunkerį
Praeinančios vasaros ir šio rudens sandūroje grupė salantiškių entuziastų ir jų bendraminčių po kelerių metų pertraukos vėl ėmėsi tyrinėti partizanų bunkerį Montvidinės miške netoli Platelių. Archeologinė ekspedicija truko 8 dienas, per ją atkastos bunkerio liekanos, surinkti keli šimtai radinių – daugiausiai skeveldrų ir gilzių. Apie ekspediciją ir ten kovojusių bei žuvusių partizanų istorijos bus pasakojamos rugsėjo 22-ąją Partizanų troboje Salantuose surengtoje Europos kultūros paveldo dienų popietėje. Detaliai ištirta per 10 bunkerių Šios ekspedicijos organizatorius – Salantų kultūros centro vadovas Aurimas Rapalis atviravo, kad po Salantų miesto šventės ir bemiegio savaitgalio nėrė į kitą sritį, kaip pajuokavo, į savo „širdies festivalį“ – Kardo rinktinės partizanų istorijos paieškas, konkrečiai – į tolimesnius Montvidinės bunkerio tyrinėjimus. Tam savanoriškai be jokio atlygio savo laiką aukojo ir žiniomis dalijosi tyrimams vadovavę vilniečiai archeologai Arijana Kotova, Divonis Piličiauskas, talkinat būriui šiai veiklai prijaučiančių savanorių iš Kretingos ir Plungės rajonų bei šauliai. A. Rapalio žodžiais, tokio masto partizanų bunkerio detalių archeologinių tyrimų ligi šiol nebuvo atlikta nei Kretingos, Plungės ar Skuodo rajonuose. O ir Lietuvoje detaliai tėra ištirta per 10 partizanų bunkerių. Tyrinėjant vietovę, buvo rasta keli šimtai radinių – daugiausia skeveldros, gilzės ir kiti keturių partizanų, slapyvardžiais Auklėtinis, Pelėda, Audra ir Ąžuolas, paskutinio mūšio prieš okupantus liudijimai. Po archeologų apžiūros, manoma, radiniai iškeliaus į Kretingos muziejų.
Kretingos vardo garsintojai Judelis Taicas ir Enikas Šeras
Besidomintieji savo krašto istorija unikalių eksponatų gali atrasti ne tik didžiuosiuose, bet ir kukliuose muziejuose ar privačiose kolekcijose. Neseniai keliuose medinio namo kambariuose įsikūrusį Gargždų krašto muziejų aplankęs šių eilučių autorius čia netikėtai atrado porcelianinę cukrinę su tarpukariu Kretingoje veikusios Judelio Taico ir Eniko Šero arbatos svarstymo bendrovės „Virdulys“ ženklu.
Ilgo gyvenimo paslaptis – gyventi taikoje su visais
Apsupta draugų ir bendraminčių Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Kretingos brolijos sesuo kretingiškė Aleksandra Kleinauskienė OFS (Ordo Franciscanus Sacularis) atšventė 100 metų sukaktį. Ta proga rugpjūčio 5-ąją – tikrąją jubiliatės gimimo dieną – Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje buvo aukojamas šv. Mišios. Brolijos nariai, sveikindami ir laimindami A. Kleinauskienę, dėkojo Viešpačiui už šios moters gyvenimo ir pašaukimo liudijimą. Kai Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, įteikęs puokštę gėlių, paklausė, kur ilgo gyvenimo paslaptis, ji atsakė: „Nebūkit pikti, gyvenkite taikoje su visais.“
Emigracija Artūro Žilio neatitolino nuo Lietuvos, tik surišo dar stipresniais saitais
Liepos 8 d. Vilniuje, iškart po Palangoje įvykusių Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, 122 išeivijos atstovai iš 35 pasaulio šalių susirinko į Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XVIII Seimo pirmąją sesiją. Seimas išrinko prezidiumą, o prezidiumo pirmininku tapo 2003 m. į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) emigravęs salantiškis Artūras Žilys. Trečdalis – apie 1,3 mln. – lietuvių šiandieną gyvena užsienyje. PLB – lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija, jungianti 55 pasaulio šalyse veikiančias lietuvių bendruomenes. PLB Seimas yra aukščiausias Pasaulio lietuvių bendruomenės valdymo organas.
Į Pasaulio lietuvių žaidynes kraštietis atvežė ir savo treniruojamą „Lituanicą“
Buvęs Kretingos sporto mokyklos krepšinio treneris Stepas Žilys, jau 25-erius metus gyvenantis ir dirbantis JAV, Ilinojaus valstijoje, Lemonto mieste, treniruoja krepšinio klubo „Lituanica“ vaikus. Būrį jaunųjų krepšininkų vyriausiuoju klubo treneriu dirbantis S. Žilys buvo atsivežęs į Palangoje įvykusias Pasaulio lietuvių žaidynes. Šioms pasibaigus, liepos 21–26 dienomis S. Žilys dar yra pakviestas padirbėti garsių šalies krepšininkų Ronaldo Seibučio ir Rimanto Kaukėno organizuotoje stovykloje „Krepšinio laboratorija“. Į Lietuvą – su džiaugsmu Kone kasmet atostogų į Lietuvą sugrįžtantis 59-erių S. Žilys pasakojo, kad į Pasaulio lietuvių žaidynes, kurios labiau orientuotos į suaugusiųjų sportą, jis atsivežęs dešimt savo treniruojamų dvylikamečių, – komanda pasivadino „Lituanica U-12“. Kadangi žaidynėse nebuvo numatyta panašaus amžiaus komandų, jis sutarė su senų laikų bičiuliais – Palangos sporto centro treneriu Regimantu Juška ir krepšininku R. Seibučiu, kad bus suburtos panašaus amžiaus komandos. Turnyre „Lituanica“ varžėsi su komandomis iš Klaipėdos, Plungės ir dviem iš Palangos, užėmė III vietą.
Palangos grafų Tiškevičių paveikslų klajonės ir jų istorijos
Šiuo metu Kretingos muziejuje vykstančios parodos / sugrįžimo „Neatpažinta grafų Tiškevičių meno kolekcija“ lankytojai gali susipažinti su Antaninos ir Felikso Tiškevičių rūmuose Palangoje buvusių beveik 40 meno kūrinių, 1940 m. sovietinės valdžios nusavintų ir patekusių į Kretingos ir Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų.
Sugrįžusi didikų meno kolekcija dar paliko neįmintų paslapčių
Kretingos muziejuje iki kitų metų rugpjūčio pabaigos bus eksponuojama paroda „Neatpažinta grafų Tiškevičių meno kolekcija“, simboliškai įvardinta dar kaip ir sugrįžimas – į Kretingos muziejų atkeliavo ir pirmą kartą apskritai eksponuojami kažkuriuo laikotarpiu Tiškevičių dvarą Palangoje puošę meno kūriniai, dalis kurių 1940 m. buvo perduoti Kretingos muziejui. „Tai – didelis ir svarbus įvykis, kokio mūsų muziejus nėra regėjęs. Vienoje vietoje išvysti net ir XVII a. dailininkų kūrinius yra didelė vertybė – ji kilstelėjo tiek, kad galime pasijausti kaip tikrame dvare“, – įsitikinusi parodos kuratorė ilgametė muziejininkė Danutė Šorienė.
|
|
