|
|
|
Vakarų LietuvaGrafų Tiškevičių keliu – su žygeivio pasu
Kretingos rajono švietimo centro Turizmo informacijos centras šiemet kretingiškiams, miesto ir rajono svečiams iš Lietuvos, užsienio valstybių siūlo 39 maršrutus, tarp kurių – ir naujas parengtas maršrutas „Grafų Tiškevičių kelias“. „Šis maršrutas skirtas mėgstantiems keliauti labiau savarankiškai, o didžiausia naujiena – kad vaikščioti ir domėtis Kretingos istorija bus galima su žygeivio pasu“, – teigė Kretingos rajono švietimo centro direktoriaus pavaduotoja turizmui Valdonė Žiobakienė. „Žygeivio pasas – tarsi suvenyras, liksiantis apsilankius Kretingoje ir praėjus „Grafų Tiškevičių keliu“. Maršruto pradžioje Kretingos muziejuje Žygeivio pase bus uždėtas pirmasis spaudas, baigus maršrutą Turizmo informacijos centre – antrasis. Jais patvirtintas dokumentas įprasmins tai, kad Kretingos miesto svečias praėjo „Gratų Tiškeivčių keliu“ ir aplankė visus jo istorinio-kultūrinio paveldo objektus“, – paaiškino maršruto idėjos autorius kraštietis kraštotyrininkas mėgėjas „Pajūrio naujienų“ bendraautoris Vilniuje gyvenantis Romualdas Beniušis. Jo pastebėjimu, tokio kelio Lietuvoje niekur kitur nėra: turistas gali keliauti savarankiškai, jam nereikia didelio fizinio pasirengimo, keliautojas pats planuoja savo laiką. „Šis maršrutas unikalus tuo, kad istorinį-kultūrinį kelią pažinti užtenka kelių valandų, ir visa tai galima padaryti einant viena gatve“, – maršruto išskirtinumą akcentavo idėjos ir leidinio „Grafų Tiškevičių kelias“-žygeivio paso tekstų autorius, o logotipą maršrutui ir spaudą sukūrė jo duktė architektė Rūta Beniušytė. Leidiniui iliustruoti panaudotos kretingiškių fotografų Karolio Bakūno, Gvido Taurinsko, Jolantos Klietkutės nuotraukos.
Negrynieji pinigai – kova su šešėliu ar parama bankams?
LR Darbo kodeksas nustato, kad darbo užmokestis privalo būti išmokamas bankiniu pavedimu, tad kiekvienas Lietuvos pilietis, norėdamas įsidarbinti, privalo turėti aktyvią banko sąskaitą. Taip buvo ne visuomet – situacija pasikeitė 2022 m. pradžioje įsigaliojus šio teisės akto pataisai. Buvo priversti tapti bankų klientais Susekti grynuosius pinigus ir patikrinti, ar atlyginimas nėra mokamas vadinamuosiuose vokeliuose, išvengiant valstybei priklausančių mokesčių mokėjimo, nėra šimtu procentų efektyvių būdų. Valstybei kovojant su šešėline ekonomika, darbdaviai buvo įpareigoti naudotis bankais. Prieš dvejus metus priimtas Darbo kodekso 139 straipsnio pakeitimas numato, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami darbdaviui pinigus pervedant į darbuotojo nurodytą banko sąskaitą. Taip pat mūsų šalyje maždaug 624 tūkst. žmonių senatvės pensijos yra išmokamos į asmeninę sąskaitą. Tik asmenys, atitinkantys specialias sąlygas, pensijas gali atsiimti pašto skyriuje arba jos pristatomos į namus. Vadinasi, darbinio ir pensinio amžiaus žmonės – net tie, kurie iki tol nesinaudojo banko paslaugomis, – buvo priversti tapti bankų klientais. Siekė sustabdyti šešėlinę ekonomiką Labiausiai šie pokyčiai paveikė mažus ir labai mažus verslus, kuriems už parduotą prekę ar paslaugą klientai atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, kurie būdavo kaupiami kasose, ir jais išmokėdavo darbo užmokestį – darbuotojui į rankas. Dabar jie privalo grynaisiais gautas pajamas įnešti į banką ir darbo užmokestį išmokėti bankiniu pavedimu. Vilniaus universiteto (VU) profesorius emeritas Romas Lazutka įvardijo pokyčių priežastis: „Niekas negali patikrinti ir įrodyti, kiek pinigų buvo sumokėta, apie tai žino tik darbuotojas ir įmonės savininkas. Darbuotojas negali išduoti savo atlyginimo, kadangi tai yra konfidenciali informacija, o už sutarties nesilaikymą jis gali būti atleistas iš darbo. Taip susidaro puikios sąlygos šešėlinei ekonomikai.“ Profesorius akcentavo, kad nuo 2017–2018 metų vidutinis atlyginimas kasmet auga 1–12 proc. Manoma, kad šiam teigiamam pokyčiui įtaką darė ne tik minimalios algos didinimas, prievolė nuo jos mokėti įmokas „Sodrai“, jei dirbama ne visu etatu, reikalavimas viešinti algas, bet ir privalomas algų mokėjimas per bankus. Dėl pastarosios priežasties gali būti, kad dalis algų buvo ištraukta iš „vokelių“, t. y. legalizuota. Tai svarbu surenkant mokesčius. „Smulkūs verslininkai piktinosi ir protestavo, kad už puse etato dirbantį žmogų „Sodrai“ reikėdavo mokėti mokestį, lygų tam, koks buvo mokamas už visu etatu dirbantį asmenį. Šios ir kitos priemonės yra sveikintinos, nes jos tikrai prisideda prie šešėlio mažinimo ir verslo skaidrumo“, – kalbėjo R. Lazutka. Ekonomistas pastebėjo, kad mažoms įmonėms turi būti suteikiama galimybė prašyti valstybės finansavimo įsigyjant reikiamą įrangą dirbti su negrynaisiais pinigais ir jį gauti, tuomet bent dalis smulkiųjų verslininkų patiriamų išlaidų būtų kompensuojamos. Banko sąskaitų atidarymas trečiųjų šalių verslui taip pat galėtų būti lengvinamas.
Vietos savivaldos džiazas: vienas įstatymas – 60 interpretacijų. Kas toliau?
Prieš metus priimto naujo savivaldos modelio vertinimas gali persikelti į Konstitucinį Teismą. Apie tai gegužės pradžioje įvykusioje diskusijoje prabilo Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Ričardas Juška. Praėjusių metų balandį įsigaliojo naujas savivaldos modelis su tiesiogiai renkamu meru, kuris dabar yra savivaldybės vykdomosios institucijos, visos savivaldybės vadovas, savivaldybės tarybos posėdžių organizatoriaus. Tokia tvarka sulaukė pasipriešinimo: merų spaudžiami, Seimo nariai ėmė siūlyti grįžti prie buvusio modelio, kad tiesiogiai renkami merai būtų savivaldybės tarybos nariai, tarybos pirmininkai su balso teise, savivaldybių vadovai, turintys vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Merai atsako už visus, bet smulkius darbus Įsigaliojus naujoms Vietos savivaldos įstatymo pataisoms, savivaldybių merai tapo vykdomosios valdžios atstovais, perėmė kai kurias buvusias administracijos direktorių funkcijas. Tokia tvarka įnešė sumaišties. „Šiandien meras iš esmės yra atsakingas už viską – net leidimą nukirsti medį turi pasirašyti jis, tačiau, pavyzdžiui, mobilizacijos klausimai skirti administracijos direktoriui. Rajono vadovas, net ir turėdamas teisę dirbti su slapta informacija, dalyvauti susitikimuose mobilizacijos klausimais gali tik tuo atveju, jei šią teisę suteikia administracijos direktorius savo įsakymu. Taip pat ir su biudžeto vykdymu susijusiais įsakymais – juos pasirašo administracijos direktorius, bet visa atsakomybė tenka merui“, – sakė Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus. Skuodo rajono savivaldybės meras Stasys Gutauskas šias pareigas eina pirmą kartą – nors negali palyginti buvusio modelio su naujuoju, sakė pastebintis procedūrinių spragų. „Meras lyg ir atsako už viską, kas vyksta savivaldybėje, turi vykdyti konkrečius darbus, tačiau darbuotojai tiesiogiai pavaldūs ne jam, o Savivaldybės administracijos direktoriui. Taip gaištamas laikas: užduotys nukreipiamos direktoriui ir tik tada jos perduodamos tiems, kas jas turi įvykdyti. Tokie sisteminiai, teisiniai niuansai lėtina darbų tempą, – pastebėjo S. Gutauskas. – Meras tvirtina viso rajono mastu mažiau reikšmingus dokumentus, o direktorius pasirašo dokumentus dėl stambių projektų, kuriuose numatomos didelės lėšos.“
Dalyvavo tarptautiniame renginyje „Gyvųjų maršas“
Palangos žydų bendruomenė, Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos pedagogai, Kretingos rajono Darbėnų gimnazijos gimnazistai ir pedagogai kartu su delegacija iš įvairių Lietuvos miestų ir su Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atstovais, su tūkstantine minia iš viso pasaulio dalyvavo tarptautiniame renginyje „International March of the Living 2024“ („Gyvųjų maršas“) Aušvice Lenkijoje – ėjo 3,2 km nuo Aušvico iki Birkenau, taip pagerbdami Holokausto aukų atminimą. „Šis žygis sukrėtė iki sielos gelmių. Vieta, persmelkta skausmo ir praradimo, privertė dar ir dar susimąstyti apie milijonų nekaltų žmonių žūtį ir tuo pačiu prisiminti savo šeimos patirtį ir išgyvenimus Kauno gete, įsivaizduoti jų baimę ir neviltį, džiaugsmą pabėgus ir baimę vėl būti sugautam. Tai vieta, kur patiriamos įvairių emocijų bangos: liūdesys, pyktis, baimė, neapykanta, viltis“, – prisipažino Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas.
Klaipėdos universiteto ligoninė diegia unikalų šalyje valdymo modelį
Klaipėdos universiteto ligoninėje (KUL) diegiama analogų Lietuvoje neturinti vadybos sistema, kuri įsigalios nuo šių metų rugsėjo mėnesio. Neliks skyrių, bus klinikos, centrai Naują KUL valdymo struktūrą šių metų balandžio 30 d. patvirtino ligoninės dalininkų susirinkimas, ligoninės dalininkai yra Sveikatos apsaugos ministerija ir Klaipėdos universitetas. Nuo 2023 m. sausio 1 d., kai sujungus tris ligonines – Klaipėdos universitetinę, Klaipėdos jūrininkų ir Palangos reabilitacinę, buvo įsteigta Klaipėdos universiteto ligoninė – iki šiol ji sudaryta iš 3-jų buvusių ligoninių filialų. Naujo įstaigos valdymo modelio iniciatorius – jos generalinis direktorius Audrius Šimaitis – šiose pareigose dirba nuo 2023 m. spalio. Vadovauti ligoninei, kurioje pradėjo ir savąją gydytojo kardiologo karjerą, sugrįžo iš užsienio, iš ten parsivežė ir pažangios gydymo įstaigų vadybos patirties. „Kelias iki naujo modelio sukūrimo buvo ilgas, asmeniškai susipažinau su visais 80 ligoninės skyriais – neįmanoma daryti pokyčių nepažįstant kolektyvų, neišklausant darbuotojų lūkesčių. Po keliskart per dieną vyko pasitarimai administracijoje. Visi trys filialai turėjo savo nusistovėjusią darbo kultūrą, įpročius, uždavinys buvo sujungti tai į vieną darinį“, – teigė A. Šimatis. Nuo šių metų rugsėjo 10 d. KUL turėtų funkcionuoti be filialų. Panaikinus dabartinius 80 skyrių, pagal naują modelį numatyta įsteigti 18 klinikų, kelis centrus.
Vienas strateginių tikslų yra sustiprinti slaugytojų vaidmenį, siekiant to ligoninės vadovybėje steigiamas naujas direktoriaus slaugai etatas ir slaugytojų koordinacinė taryba, tai atsispindės ir klinikų viduje. Vakaruose tai įprasta, Lietuvoje – naujovė. Kiekvienoje klinikoje atsiras nauja vadybininko pareigybė. Klinikos vadovas, vyriausiasis slaugytojas ir vadybininkas vadovaus klinikai lygiaverčių partnerių principu, taip išnykti turėtų viršininko – skyriaus vedėjo – vaidmuo. KUL diegiama klinikinio valdymo koncepcija irgi nauja Lietuvoje.
„Norime tapti organizacija, kuri nuolatos ir sistemiškai mokosi, iš savęs taip pat“, – sakė A. Šimaitis, akcentavęs, kad nuolatos bus analizuojama ligoninės veikla įvairiais jos pjūviais – ekonominiu, klinikiniu. „Bus vertinamos visos mirtys, sunkūs atvejai, pacientų nusiskundimai, taip pat sėkmingi atvejai – tai bus auditas mokymosi prasme.
KUL įkurtas rezidentūros komitetas siekiant ligoninei tapti savarankišku Gydytojų rengimo centru Vakarų Lietuvoje. Rezidentūros komitetui vadovauja mamologė dr. Agnė Čižauskaitė, įsteigtam dar vienam – Mokslo komitetui – genetikė, dr. Jūratė Gruodė.
Ligoninė iki šiol neturėjo strateginio veiklos plano, jį rengti pradės ateinantį rudenį, kai turės klinikų administracijas, dalyvausiančias šio plano rengime.
Gegužės vakarais prie koplytėlės susirinkę juodupėniškiai gieda giesmes, meldžiasi ir bendrauja.
Gegužinės pamaldos arba, kaip jas vadina vietiniai, Majai – tai ne vieną šimtmetį puoselėjama Salantų krašto Kretingos rajone tradicija, kuomet vakarop, prie koplytėlės ar koplytstulpio susirinkę vietos giedotojai gieda giesmes, kalba litaniją ir meldžiasi Švenčiausiai Mergelei Marijai.
Daugybę metų Juodupėnų kaimo kasmetinėse gegužinių pamaldose dalyvaujantis Stasys Gricius prisiminė, kaip į jas jį vesdavosi jo tėvai: „Abu tėvai buvo tikintys, eidavome kartu nuo pat vaikystės, man tai – įprotis. Visą gegužės mėnesį susirinkdavome ir dabar susirenkame pagiedoti, nuo senų laikų tai vadinasi majinės pamaldos.“
„Čia tėvų, senelių tradicija, gal net prie prosenelių jau buvo tos gegužinės pamaldos, – pasakojo Pranas Maksvytis, pridurdamas, kad Stasys Gricius yra jo buvęs mokytojas. – Susirenkame kaimo žmonės ir giedame. Juk nuo maldos niekada blogiau nebūna. Gegužė – Marijos mėnuo, taip pat Motinos diena, todėl ir gegužinės pamaldos. Birželis – Kristaus mėnuo, bet mes birželį jau nebesirenkame, prasideda pats darbymetis. Nors ir gegužės mėnesį tų darbų yra, bet žmonės susispaudžia, prisiverčia ir ateina. Būdavo, anksčiau daug daugiau žmonių susirinkdavo, visi senieji juodupėniškai ateidavo. Vienas pats gali ir namuose melstis, bet visiems susirinkus prie koplytėlės tuo pačiu ir pabendraujame vienas su kitu.“
Susirinkę giedotojai vienas per kitą tikino, kad jiems tai – ne vien tikėjimas, bet ir pasibuvimas kartu, bendravimas, ypač dabar, kai kaime nelabai kur susitiksi. Nors sekmadieniais dauguma eina į bažnyčią, bet čia lauke, prie koplytėlės, susitikus, visus vienija gyvas bendravimas, litanija ir bendra malda.
„Mūsų giedotojai šią gegužę renkasi tik ketvirtadieniais, kadangi dauguma dirbantys žmonės, tai darbai, tai sėja. Žmonių susirenka įvairiai, nuo 10 iki 20 ir daugiau, – sakė Rožė Žvinklienė, Laivių bendruomenės pirmininkė. – Turime dvi koplytėles.
Sosnovskio barščiai – įspūdingai atrodantys augalai, bet ne mažiau įspūdinga ir jų daroma žala.
Lietuvoje šiuo metu skaičiuojama apie 550 svetimžemių augalų rūšių, 45 jų yra invazinės, dar apie 60 – potencialiai invazinės, ateityje galinčios kelti rimtų ekologinių problemų. Šalies pavojingiausių invazinių augalų sąrašo vedlys – Sosnovskio barštis. Invazinės rūšys kenkia ne tik gamtai, bet ir mūsų sveikatai, žemės ūkiui, kitoms ekonomikos šakoms. Europoje yra įvertinta tik 10 proc. invazinių rūšių daromos žalos, kuri kasmet siekia apie 12 milijardų eurų nuostolių.
Gražus, bet labai piktas
Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėja Gitana Sidabrienė patarė apsidairyti, ar aplinkui nėra Sosnovskio barščių, nes gegužė dar labai tinkamas metas kuo skubiau ir atkakliau naikinti šį įsibrovėlį, o kova gali užtrukti ir kelerius metus.
Kas bent kartą nukentėjo nuo Sosnovskio barščio, ilgai prisimins ne tik jo įspūdingą išvaizdą, bet ir ne mažiau įspūdingą žalą sveikatai – baisius, ilgai ir sunkiai gyjančius odos nudeginimus. Jautresniems asmenims ar mažiems vaikams šie pakenkimai gali būti net mirtini, nes visas augalas kaupia ypač stiprų alergeną furanokumariną. Augalo sultyse esančios medžiagos saulėje įjautrina odą ir sukelia I–III laipsnio nudegimus. Susidariusios vandeningos pūslės plyšta, sunkiai gyja arba atsiranda rudų, ilgai išsilaikančių pigmentinių dėmių. Gyvūnų šio augalo sultys taip nenudegina, nes jų odą saugo plaukai.
Atkeliavo ir „pamiršo“ išeiti
Siekdama pagerinti apsirūpinimą maistu, tuometinė Sovietų Sąjungos vyriausybė įsakė mokslininkams sukurti metodiką, kaip šį daug žaliosios masės užauginantį augalą panaudoti ūkinių gyvūnų pašarų gamybai. Tuo tikslu nuo praėjusio šimtmečio vidurio Sosnovskio barščiai pradėti auginti Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse.
Lietuvoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje tokie bandymai atlikti Kauno, Švenčionių ir Vilniaus rajonų ūkiuose.
Tačiau Sosnovskio barščių pašarais šeriamų gyvulių mėsa ir pienas įgijo labai nemalonų skonį, todėl tolesnis šio augalo pritaikymas žemės ūkio reikmėms visoje buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje tapo bevertis.
Bet dėl savo impozantiškos išvaizdos barščiai greitai išpopuliarėjo tarp sodininkų ir bitininkų, kurie manė augalą esant labai medingą, tik, pasirodo, ir bitėms augalas nuodingas. Deja, Sosnovskio barštis „pergudravo“ visus savo patronus ir po poros dešimtmečių sparčiai ir nevaldomai išplito.
Savaime Sosnovskio baršc?iai veši Šiaurės Kaukaze ir Vakarų Užkaukazėje. Šis salierinių šeimos augalas nereiklus dirvožemiui, auga įvairiuose dirvonuose, pievose, pamiškėse, vandens telkinių pakrantėse, krūmynuose, šaltiniuotuose šlaituose, kartais net pelkėse. Palankiomis sąlygomis gali užaugti iki kelių metrų aukščio.
Jurgita ir Mindaugas Bružai savo gyvenimą ir verslą kuria Lazdininkų kaime Kretingos rajone.
Nedideliais, tačiau tvirtais žingsniais, viską gerai apgalvodami, 35-erių metų Jurgita ir 41-erių Mindaugas Bružai savo išsvajotus namus, tuo pačiu – ir verslą, kuria Lazdininkų kaime Kretingos rajone. „Taip jau nutiko, kad Bružai įsigijo seną Bružų sodybą“, – sutapimą paminėjusi Jurga teigė, kad jie su vyru gyvenimo kaime nebijo.
Ji tęsė mintį: „Vyras iš Telšių, nuo mažens išmokytas dirbti įvairius darbus, visada mamai, mano anytai Aleksandrai Bružienei padėdavęs dirbti žemės darbus, aš – iš ūkininkų šeimos, dar ir dabar mano tėvai Irena ir Jurgis Petkai Lenkimuose Skuodo rajone vysto pieno ūkį. Lazdininkai mums bus jau treti namai, ir čia mus atvedė platesnių erdvių ir gamtos, gryno oro poreikis.“
Įsigijusi sodybą Lazdininkuose jauna šeima, auginanti 7-erių Motiejų ir 5-erių Uršulę, per pastaruosius kelerius metus nuveikė tikrai daug: lauko akmenimis, kurių prireikė dešimtimis tūkstančių tonų, išgrindė grindinį, surentė pirtį, kuri, sakė, skirta tik šeimos ir artimų žmonių, draugų poreikiams. Iškasė du tvenkinius, didesniajame, 13 arų ploto, įveisė žuvies, kitas, mažėlesnis, gelbsti sausinant sodybą. Sutvarkė aplinką ir laukia sužaliuojant dukrai pasodintos liepos, o sūnui – ąžuolo, pirmuosius žiedus išskleidė kuriama sakurų alėja, sukurta vaikų žaidimo erdvė.
Demografiniai rodikliai rodo, kad esame viena labiausiai senstančių šalių Europoje. Lietuvoje bene penktadalis gyventojų – 65-erių metų amžiaus ir vyresni, o 2050 metais, spėjama, net trečdalis visuomenės bus senyvo amžiaus žmonės. Senėjimo tendencija kelia nemažai iššūkių. Vienas jų – iki šiol vis dar neišspręsta senelių globos namų trūkumo problema. Tikėtasi, kad eiles į senelių globos namus padės sutrumpinti pradėtos teikti socialinės paslaugos į namus, tačiau dabar specialistai vienbalsiai patvirtina, jog problema niekur nedingo.
Situacija negerėja
Senstant visuomenei vis daugiau asmenų tampa reikalingi pagalbos kasdieniame gyvenime. Neišvengiamai kiekviena šeima anksčiau ar vėliau susiduria su klausimu, kaip tinkamai pasirūpinti vyriausiuoju nariu, kuriam dėl sumažėjusių gebėjimų ar sveikatos sutrikimų prireikia kompleksinių slaugos ir socialinių paslaugų.
Šiuo metu tokiems asmenims siūlomos kompleksinės paslaugos namuose, tačiau jas teikiančios įstaigos taip pat susiduria su nemenkais iššūkiais: trūksta socialinių darbuotojų, slaugytojų ir jų padėjėjų, taip pat – transporto ir kitų resursų, kad būtų galima reguliariai lankyti kiekvieną šios paslaugos reikalingą senolį, gyvenantį kad ir atokiausiame rajono pakraštyje.
Savivaldybės dabar vienbalsiai sutinka, kad integralios pagalbos namuose paslauga neišsprendė problemos, kaip to tikėtasi iš pradžių: ne visus senolius įmanoma lankyti reguliariai, be to, silpstant sveikatai dažnam jų prireikia nuolatinės globos ir priežiūros 24 valandas per parą.
Akivaizdu, kad šeimos nariai paprastai negali kiaurą parą rūpintis senyvo amžiaus šeimos nariais, todėl vis dažniau tokiose situacijose jau ir lietuvių akys krypsta į senelių globos namus. Paradoksas: kažkada tokios įstaigos vertintos neigiamai, o dabar jos nebesutalpina visų norinčiųjų. Pasidomėjome, kokia situacija skirtingose Vakarų Lietuvos regiono savivaldybėse.
Vilima MEŠKAUSKIENĖ
„Telšių ŽINIOS“
Europos Sąjunga vienija 27 šalių įvairovę, kurios dalimi nuo 2004-ųjų gegužės 1 dienos esame ir mes, lietuviai. Kartu siekiame taikos ir gerovės, turtiname vieni kitus kultūrų, tradicijų bei kalbų gausa. Specialus interviu su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje laikinąja vadove Agne Kazlauskaite.
– Lietuva ES valstybė narė nuo 2004 m. gegužės 1 d. Gal galite prisiminti svarbiausius akcentus, emocijas, dėl ko lietuviams tai buvo svarbus, bet kartu ir daug diskusijų kėlęs žingsnis. Jūsų nuomone, ar gyventojų lūkesčiai patenkinti? Kas džiugina, dėl ko nerimauta? Ar lengvu keliu žengia Lietuva?
– Lietuviai, ruošdamiesi stojimui į ES ir NATO, suprato, kad narystė abiejose organizacijose – mūsų skydas nuo negandų ir netikrumo. Žinoma, būta ir diskusinių klausimų. Labiausiai visuomenėje ir žiniasklaidoje diskutuota apie žemės ūkį ir energetiką, konkrečiai Ignalinos atominės elektrinės uždarymą. Tos temos išlieka aktualios ir šiandien, tik jau kitoje plotmėje, esant naujai geopolitinei situacijai. Neseniai per Europą nusiritusi ūkininkų protestų banga, prie kurios prisidėjo ir Lietuvos ūkininkai, įrodė, kad yra daug bendrų spręstinų problemų, ir reikia tartis, kaip atliepti visų lūkesčius.
2004 m. dar niekas neįsivaizdavo, kad Lietuva visiškai atsisakys naftos ir dujų importo iš Rusijos. Geopolitiniai pokyčiai privertė spręsti greitai ir efektyviai. Šiandien Lietuva daro didelius žingsnius, kad visiškai užsitikrintų energetinę nepriklausomybę, statydama saulės elektrinių parkus ir plėtodama kitus energijos gamybos būdus.
Negalima nepastebėti tiek šių sričių, tiek visos visuomenės pokyčių, ir juos darė visa Lietuva, mokydamasi veikti naujomis sąlygomis, ieškodama naujų galimybių savo idėjoms, naujų rinkų produktams. Tai rodo statistika, dominuojančios eksporto kryptys į Europos Sąjungos valstybes.
2007 m. Lietuva prisijungė prie Šengeno erdvės, 2013 m. pirmininkavo ES Tarybai, 2015 m. įsivedė eurą. Daug ES investicijų per dvidešimtmetį skirta inovacijoms ir mokslui, šalies mokiniai, studentai, mokytojai ir dėstytojai per „Erasmus+“ programą sėmėsi patirties ir įgūdžių įvairiose šalyse. Būti atviriems, pasiimti, kas geriausia, ir pritaikyti sau – tokia yra modernios visuomenės kūrimo ir tobulėjimo sąlyga. Ir Lietuva tai puikiai daro 20 metų būdama Europos Sąjungoje.
Be to, mūsų pasiekimai yra įkvėpimas mūsų kaimynams, kurie šiandien krauju kovoja už savo ir Europos laisvę.
|
|
