|
|
|
Vakarų LietuvaVerslas po atviru dangumi
Prieš septynerius metus įsigiję pirmąsias keturias karves Monika ir Raimondas Pareigiai iš Genčų Medsėdžių kaimo Kretingos rajone greičiausiai nė nesitikėjo, kad gana greitai jie valdys nemenką galvijų bandą ir taps „MR. Ūkio“ įkūrėjais. Gyvuliai į ūkį įnešė stabilumo „Buvome visiški maksimalistai, – pradėjo pokalbį Monika, pati kilusi nuo Švėkšnos Klaipėdos rajone. – Per karantiną, kai visi išėjo neplanuotų atostogų, kartu su vyru ir įkūrėme „Misterį Ūkį“, kuriame iš esmės dirbame dviese, retsykiais į pagalbą pasikviesdami Raimondo tėvą.“ Idėja užsiimti gyvulininkyste kilo abiem suvokus, kad ūkis turi būti mišrus, tuomet jis yra ir stabilesnis, ir daugiau naudos nešantis. „Tiesioginė produkcija klientui turi būti kiekvieno ūkio siekiamybė“, – į pokalbį įsitraukė ir Raimondas, pridurdamas, kad jie augina ne tik jaučius, bet ir grūdines kultūras, kas yra ypač svarbu, žinant, kokie nenuspėjami gali būti metai. Vienais metais – sausros, kitais – liūtys, ir metai tampa nuostolingi grūdus auginantiems ūkininkams. Anot pašnekovo, gyvuliai, įnešdami stabilumo, kažkiek amortizuoja patirtus nuostolius. Durpynai, visai netikę augalininkystei, puikiai tiko pievoms, tad pradėję nuo keturių karvių, jaunieji ūkininkai labai greitai suprato, kad ten, kur keturios, visai neblogai bus ir keturiasdešimčiai, o po to, žiūrėk, jau ir visas šimtas ganosi. Kokybiškai mėsai paruošti reikia trijų aspektų Pradėję mąstyti, kad pomėgis sparčiai pereina į verslą, Monika ir Raimondas suprato, kad augindami mėsinius galvijus jų mėsą gali tiesiogiai parduoti žmonėms. Pirmąją partiją mėsos pardavę supirkėjams ir paklausę kur ji nukeliaus, sutuoktiniai išgirdo, kad tokios geros kokybės mėsa keliauja į užsienį, nes lietuviai čia jos neperka arba neįperka. Pasidomėję, kokios kokybės jautiena yra prekybos centruose, „MR. Ūkio“ įkūrėjai suprato, kad būtent kokybiškos mėsos ten labai sunku rasti. „Palaipsniui žmonės jau pradeda suprasti, kas yra geros kokybės jautiena, išmoksta ją paruošti ir po truputį mokosi ją valgyti“, – pastebėjo Raimondas. Tik pradėję ūkininkauti, apie gyvulininkystę pora nelabai ką žinojo, tiesa, Monikos tėvai augino gyvulių, bet jiedviem tikrų, gilių žinių labai trūko. „Nežinojome, kaip tais gyvuliais rūpintis, kaip karvės veršiuojasi – vis eidavome ir eidavome žiūrėti, – prisiminimais dalinosi Monika, pridūrusi, kad dabar yra įrengtos vaizdo kameros, per kurias neišeidami iš namų jie gali stebėti, kas vyksta ūkyje. Porai labai svarbi ne tik kiekvieno gyvulio fizinė sveikata, bet ir psichologinė būsena: „Kaip tu prižiūri gyvulį, tokią grąžą ir gauni. Reikia ir vaistų, ir geros priežiūros, ir kokybiško pašaro. Savo gyvulių sveikatą perprantame iš elgsenos, jau atpažįstame, kada kuriam kažkas blogai.“ Anot pašnekovų, kokybiškai mėsai paruošti reikia trijų aspektų: gerai užauginti, gerai išpjaustyti ir gerai iškepti. Nors vieną iš šių aspektų sugadinus – kokybiško produkto nebus.
„Erasmus+“ projektai užaugina sparnus
Skuodo amatų ir paslaugų mokykla kasmet dalyvauja „Erasmus+“ projektuose ir semiasi profesinės patirties įvairiose Europos šalyse. Šiais metais dešimt būsimų apdailininkų visą mėnesį stažavosi Graikijos sostinėje Atėnuose. Į Atėnus darbo stebėjimo vizito ir pasisemti patirties taip pat savaitei buvo išvykę šeši mokytojai. Neįkainojama patirtis ir savarankiškumo mokykla Būsimieji apdailininkai – Kamilė Sabakonytė, Rimvydas Poškys, Karolis Venskus, Artūras Viršilas, Valentas Gricius, Danielius Rubys, Enrikas Banys, Monika Uznytė, Justinas Jakumas, Deimantė Pauliukėnaitė – profesinę praktiką atliko vienoje Atėnų statybų įmonių, kur kasdien, penkias dienas per savaitę, ardė sienas, tinkavo, špakliavo bei darė įvairius kitus su apdaila susijusius darbus. Ne tik profesinio tobulėjimo ir darbinės patirties sėmėsi, bet, pasak mokyklos direktorės Egidos Skurdauskienės, „Erasmus+“ projektai suteikia mokiniams kelionės patirties, galimybę pažinti kitų šalių kultūrą, kalbą, istorines vietoves, mokiniai gauna dienpinigius. Savaitgaliais jie apsilankė Atėnų istorinėse vietose, muziejuose, atrakcionų parkuose bei susipažino su vietos gyventojais ir jų kultūra. Mokyklos vadovė akcentavo, kad tokių užsienio šalyse atliekamų praktikų metu mokiniai ugdosi savarankiškumo įgūdžius, nes lydintysis mokytojas kartu būna tik vieną savaitę, o likusias tris jie ten gyvena ir grįžta namo vieni – įgyja labai svarbios keliavimo patirties, išmoksta orientuotis dideliame mieste, naudotis metro, nuvykti iš taško A į tašką B, patobulina anglų kalbos įgūdžius. Direktorė E. Skurdauskienė teigė, kad pastaruosius dvejus metus tokioms mokinių stažuotėms daromos atrankos, nes norinčių vykti yra daugiau negu galimų vietų skaičius, tad mokiniai atrenkami pagal mokymosi rezultatus, anglų kalbos mokėjimo lygį. Pasak vadovės, patys mokiniai, sugrįžę dalydamiesi savo įspūdžiais, sakę, kad tai buvusi nuostabi patirtis, suteikusi didelį motyvacinį postūmį toliau siekti savo tikslų pasirinktos profesijos srityje.
„Dalis pacienčių atsiveria tik prisipažinus, jog kare netekau vyro“
, psichologai, esame pažeidžiami lygiai taip pat, kaip ir visi žmonės – kai žuvo sutuoktinis, aš išgyvenau depresiją, pusę metų duše bei darbe žliumbiau, ir tik namie prieš vaikus vaidinau stiprią“ , – atviravo 33 metų Jevgenija Čistikova. Psichologė su vyru Igoriu, aštuonerių metų sūnumi ir trylikos metų dukra gyveno naujame devynaukščiame name arčiausiai Rusijos pasienio esančiame Saltovokos mikrorajone. Jį okupantai apšaudyti ėmė jau pirmą karo dieną, todėl dauguma kaimynų skubiai išsibėgo. Tačiau kai kurie nusprendė rūsyje pralaukti, nes nenorėjo palikti be priežiūros naujai įrengtus butus. Jevgenijos vyras Igoris mirė jos akivaizdoje, po to, kai trys bombos skeveldros pataikė į širdį, plaučius ir galvą. Tragedija nutiko aštuntąją karo dieną Charkive, kai Igoris su kaimynų grupe pakilo iš rūsio pažiūrėti, ar nedega jų namas po galingo raketų apšaudymo, kai tinkas ant galvų biro net rūsyje. Vos vyriškiai išėjo iš rūsio, vėl pasigirdo bombų sprogimai, ir skeveldros suvarpė šešis iš jų – du mirtinai. „Po sprogimo Igoriui negrįžtant,išbėgau į viršų žiūrėti kas atsitiko. Lauke buvo pilna dūmų, priešais esantis namas degė, o mūsiškiame nebebuvo langų. Pamačiau ant žemės gulintį Igorį, suklupau prie jo. Sutuoktinio akys buvo atmerktos, jis alsavo, tačiau nereagavo į klausimus, o palei ranką sruveno kraujas. Klykiau pagalbos, bet niekas neatbėgo. Išgyvenau šoką, nes greta gulėjo pusę galvos netekęs, prasivėrusiais smegenimis kaimynas, kuris dar judėjo ir prašė padėti, o palei namo sieną klykė vyriškis, kuris nebuvo sužeistas, bet viskas įvyko jo akyse ir šį ištiko isterija“, – pasakojo Jevgenija. Moteris atsitokėjo tik tada, kai iš rūsio pakilęs kaimynas priminė, kad apačioje jos laukia du pasimetę vaikai, ir paragino susiimti, pažadėjo iškviesti greitąją pagalbą. Tačiau medikai pasakė, kad greit neatvyks, nes keliai yra užversti medžiais, cemento nuolaužomis, šiukšlių konteineriais. Kaimynai išnešė vaistinėles, tvarstė sužeistuosius. Po kiek laiko vėl pasigirdo apšaudymas, ir vyrai visiems nurodė grįžti į rūsį bei dėl saugumo uždraudė eiti į lauką. Po kelių valandų atvykusi greitoji sužeistus žmones išvežė, o mirusieji liko kieme gulėti dvi savaites, nes morgai buvo perpildyti, o artimieji neturėjo galimybės atvykti jų pasiimti. Apie tai, kada ir kaip buvo palaidotas Igoris, psichologė sužinojo iš jo brolių, jau būdama Bulgarijos mieste Plovdive.
Ukrainoje sužeisti penki lietuviai teigė pajutę mirties alsavimą
„Sveikas. Patekom Pokrovske į apšaudymą, visi gyvi, tik aš praradau koją, iki, nebegaliu kalbėti, seselė liepia atiduoti telefoną“. Tokį sakinį telefono ragelyje išgirdęs apmiriau ir puoliau skambinti kitiems keturiems lietuviams savanoriams, su kuriais dieną anksčiau mačiausi Charkive. Nervinausi, nes jų telefonai tylėjo. Po kiek laiko visgi vienam pavyko prisiskambinti. Šis paprašė apie juos ištikusį įvykį informacijos neviešinti nei socialiniuose tinkluose, nei žiniasklaidai, nes tai esą gali pakenkti artimųjų sveikatai. Tuo pačiu patvirtino, kad vienam jų skubiai buvo operuojama koja, antram skeveldra nesunkiai sužeidė delną, kiti yra apsvaigę bei apkurtę nuo sprogimo, nesijaučia gerai. „Mirties šmėkla aplenkė mane, praėjus vos trims dienoms nuo gimtadienio, o taip jau sutapo, kad paskutinius tris gimtadienius sutikau Ukrainoje“, – pasakė vienas iš penkių lietuvių savanorių, gulinčių Dnipro ligoninėje. Rusams apšaudžius Pokrovsko miestą Donecko regione, žuvo penki civiliai, o tarp jų iš 60 sužeistųjų buvo penki mūsų tautiečiai. Nelaimę atnešė dvi galingos „Iskander“ raketos. Per antrą sprogimą nukentėjo vien lietuviai, tuo metu nuošalioje vietoje iškrovę vaistus bei kitus daiktus, atvežtus kariškiams. Pirmas sprogimas įvyko pusvalandžiu anksčiau ir arčiau gyvenamų namų, todėl pasėjo daugybę aukų. „Iš mūsų nieko nebūtų likę, jei ne mūrinė siena, už kurios bomba ir sprogo. Kai išgirdome siaubingą griausmą, akimirksniu visi kritome ant žemės, nuo krūmų šakų susibraižydami veidus ir rankas. Ausyse spengė, jaučiausi apkurtęs, aplink tiršti juodi dūmai. Apsigraibiau savo kūną – sveikas, tik ant rankos keli kraujo lašeliai. Ėmėme šaukti vienas kito vardus, visi atsiliepė, o kai išgirdome balsą „koja, mano koja“ supuolėm gelbėti jį“, – tęsė pasakojimą bičiulis. Jam skeveldra pataikė į delną, tačiau laimingai – nepažeidė sausgyslių ir po operacijos veiks kaip veikusi. Kitam bendram bičiuliui užtat nepasisekė – skeveldra taip sužalojo koją, jog ją teko amputuoti.
Ir Kretingoje yra kur skaniai pavalgyti
Vasaros pradžioje Lietuvoje pirmąkart lijo Michelin žvaigždėmis, po Michelin žvaigždę gavo net 4 restoranai ir visi jie yra sostinėje Vilniuje. Tačiau ir provincijos miestai, miesteliai turi kavines, kuriose noriai lankosi vietiniai, kurias rekomenduoja svečiams. Viena tokių kavinių jau tris dešimtmečius veikia įstabioje Kretingos vietoje, grafų Tiškevičių rūmų Žiemos sode – tai kavinė „Pas grafą“. „Produktų kokybė, iš jų gaminamų patiekalų skonis, geras aptarnavimas, ir būtina augti kartu su klientu“, – vardijo kavinės „Pas grafą“ virtuvės šefė Violeta Lazauskienė, paklausta, ko reikia viešojo maitinimo įmonės geram vardui užsitarnauti ir jį išlaikyti. Šį verslą prieš tris dešimtmečius įsuko Violetos brolis Rimantas Valentukonis. Atvertusi storą klientų atsiliepimų knygą, Violeta tvirtino, kad klientai yra svarbiausi jos ir komandos darbo vertintojai. Tiesa, šiandieną užuot rašę atsiliepimus, žmonės už gerą maistą, aptarnavimą dažniau dėkoja elektroninėmis, telefono žinutėmis ar paskambindami. „Nesiekiame gaminti įmantrių patiekalų, svarbiausia, kad būtų skanu, sveika, sotu, o kainos „nesusipykusios su protu“ ir paviešėjus norėtųsi vėl grįžti“, – apie iškeltus tikslus kalbėjo Violeta, akcentavusi, kad dauguma svečių net neatvertę valgiaraščio žino ką valgys. Štai tokie klientų pamėgti patiekalai, kaip grafienės Sofijos salotos, grafienės vištienos krūtinėlės kepsnys populiarumo nepraranda metų metais. Kretingos dvarą valdęs grafas Juozapas Tiškevičius buvo aistringas medžiotojas, mėgo patiekalus iš žvėrienos, grafui atminti kavinės meniu yra ir jo kepsnys, šiandieną dažniausiai ruošiamas iš elnienos, kartais – šernienos. Kavinė „Pas grafą“ savo valgiaraštį iš esmės atnaujino po karantino, tai sutapo su Žiemos sodo-oranžerijos renovacijos pabaigtuvėmis. „Valgiaraštyje yra otas, anties krūtinėlė su bruknių padažu ir juodųjų alyvuogių plutele“, – sakė Violeta apie tai, ką renkasi išrankesni klientai.
Valstybinių miškų urėdija – akcinė bendrovė. Keisis tik statusas ar ir pats ūkininkavimo miškuose būdas?
Valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (VMU) pertvarkoma į akcinę bendrovę. Šis teisinio statuso keitimas numatytas šiemet gruodžio 31 dieną. Pasak Valstybinių miškų urėdijos generalinio direktoriaus Valdo Kaubrės, tai – nuoseklaus valstybės valdomų įmonių pertvarkymo proceso dalis. Pakeitus teisinį statusą, miškai išliks valstybės nuosavybė. Vis dėlto ir miškininkų, ir visuomenės nerimas nėra atsitiktinis – kokia ateitis po dar vienos reformos laukia Lietuvos miškų ir miškininkų? Ar keisis tik statusas, ar ir pats ūkininkavimo miškuose būdas? Primiršta, bet buvusi nebaigta reforma Prieš septynerius metus skubiai parengta „miškų reforma“ praūžė lyg viesulas. Tik vietoje medžių išretino miškininkų gretas, o visuomenėje sukėlė cunamio dydžio nepasitenkinimą, įsikūrė judėjimai ir įvairios visuomeninės miškų gynimo organizacijos. Tuomet daugelis šalies miškininkų vietoje padėkos sulaukė priekaištų, ne vienam teko palikti darbą, o kodėl staiga prireikė tokios reformos ir kokia bus valstybinių Lietuvos miškų ateitis, visuomenei tiksliai nebuvo paaiškinta. Beje, kaip ir dabartinis teisinio statuso keitimas, kam jis reikalingas ir naudingas. Dar kurį laiką visuomenė piktinosi naujai brėžiama miškų valdymo ir naudojimo reforma. Kilo daugybė įtarimų, kas slypi po jos vykdymu. Ilgainiui ši reforma prisimiršo, aistros nurimo. Pernai miškų ateičiai neabejingus žmones vėl sujudino Aplinkos ministerijos parengtas valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų metinių normų planas, numatantis kitus penkerius metus dar labiau didinti miško kirtimo normas, nes, anot ministerijos, metinis medienos prieaugis viršija iškertamos kiekį. Tačiau, sutikusi didžiulį pasipriešinimą, Aplinkos ministerija po ilgų debatų nusileido ir kitiems penkeriems metams leistinų kirtimo normų nepadidino. Medienos poreikis auga greičiau už mišką
Medienos poreikio augimą skatina ir pati Aplinkos ministerija, be kitų dalykų, nurodydama naujose statybose vietoje betono ir metalo naudoti daugiau medžio konstrukcijų.
Visa su vienokiu ar kitokiu medienos naudojimu susijusi pramonė taip pat reikalauja vis daugiau žaliavos. Jos reikia ir užsienio pramonei. Ne paslaptis, kad ne viena miškinga šalis savo miškus mieliau pataupo, o trūkstamą medienos kiekį įsiveža iš eksportuoti šią produkciją siūlančių šalių.
Regioniniam verslui tenka svarbus vaidmuo vietos ekonomikoje. Rajonuose veikiančios įmonės yra pagrindinės darbo vietų kūrėjos, didinančios įvairių paslaugų ir prekių prieinamumą vietinėje rinkoje, prisideda prie regioninės infrastruktūros plėtros, investicijų pritraukimo. Praktika parodė, kad atskirai veikiantys verslai patirtų daugiau iššūkių, todėl dažniau veikia išvien ir laimi – lengviau adaptuojasi įvairiose situacijose ir dėl to optimistiškiau žiūri į ateitį. Išskirtinis interviu „Vakarų Lietuvai“ su Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų (PPAR) prezidentu Vyčiu Lembučiu.
– Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – plati verslo atstovų bendruomenė. Jūsų misija – ją telkti, jai padėti, atstovauti. Ar verslas noriai priima pagalbą?
– Nariai yra didžiausia mūsų vertybė, o nuolat augantis narių skaičius rodo verslo bendrystės svarbą ir poreikį dalytis patirtimi ir tobulėti. Bendravimas, rūpimų klausimų sprendimas ir pagalba verslo organizacijoms augti yra kertinis mūsų organizacijos tikslas, tačiau sprendimas tapti nariu neturi ir negali būti spontaniškas, reikia laiko pajusti poreikį ir norą būti bendruomenės dalimi. Todėl, skirtingai negu kitose šalyse, niekada nesiekėme, kad narystė būtų privaloma, savanorystę visada laikėme didžiausia vertybe ir aukščiausiu prioritetu.
– Atstovaujate narių interesams įvairiose institucijose. Tikėtina, kad verslininkų interesai yra skirtingi. Kaip pavyksta juos derinti? Kaip tai vyksta?
– Regioninė partnerystė su verslo, mokslo, valdžios ir visuomeninėmis organizacijomis bei verslo atstovavimas ir jų interesų gynimas regionuose – svarbi Šiaulių PPAR tvarios plėtros kryptis, todėl daug dėmesio skiriame atstovybės ir filialų veiklos plėtojimui. Taip stengiamės būti arčiau savo narių ir vietos verslo. Telšių filialas, įkurtas 2019 m., kasmet gerokai ūgteli ir nuosekliai stiprina savo autoritetą vietos valdžios institucijose. Nariai nuolat susitinka ir kalbasi, ieško sąlyčio taškų ir sprendžia ne tik vietos verslui, bet ir bendruomenei aktualius klausimus. Veikiant individualiai, atrodo, jog asmeninės problemos labai didelės ir sunkiai įveikiamos, bet, veikiant kartu, nemažai tokių sunkumų galima išspręsti, nes jie įgauna bendrumo pagrindą. Pastarąjį laikmetį bendrų klausimų buvo ypač daug – savivaldos lygmens sprendimai, verslo teritorijų plėtra, elektros kainų svyravimai, mokesčių reforma ir gynybos finansavimo didinimas, įsitraukimas į pramoninį bendradarbiavimą. Teikiame pasiūlymus savivaldoms ir Vyriausybei, kaip tą būtų galima padaryti efektyviau ir tikslingiau iš verslo perspektyvų. Be abejo, organizuojame bendrus renginius, seminarus, verslo misijas į užsienį, kurios reikalingos ir aktualiausios šiandien.
Kretingos muziejaus direktorius Romandas Žiubrys pasvarstė apie galimybę senuosius paveikslus pasitelkti įdomiai edukacijai.
Paveikslą porininką šalia turimo to paties dailininko darbo Baltojoje Kretingos muziejaus salėje kabinti pagelbėjo muziejininkai (iš kairės) Tadas Šaulys, Rokas Venckus ir muziejaus vadovas Romandas Žiubrys.
Tai, kad iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus rinkinio į Kretingos muziejaus ekspoziciją atkeliavo flamandų dailininko Giacomo Legi (Liegi, 1600–1640) XVII a. I pusėje tapytas paveikslas „Vyras su omaru“ ir buvo pakabintas šalia to paties dailininko paveikslo „Liutnininkas“, Kretingos muziejaus muziejininkė-istorikė Danutė Šorienė pavadino istoriniu įvykiu – muziejuje susitiko du šio menininko šedevrai paveikslai-porininkai, kažkada buvę vienos grafų Tiškevičių meno kolekcijos, sukauptos Palangos dvare, dalimi.
„Pagaliau išsipildė didelė buvusio šviesaus atminimo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Osvaldo Daugelio svajonė, kad muziejų lankytojai šiuos du paveikslus pamatytų kartu. Jis, pamatęs mūsų muziejuje saugomą paveikslą „Liutnininkas“, pirmasis pastebėjo, kad šis panašus į paveikslą „Vyras su omaru“, saugomą Čiurlionio muziejuje. Jie – tarsi paveikslai porininkai. Į M. K. Čiurlionio muziejų paveikslas pateko kaip Franso Snyderso (1579–1657) Flandrijos mokyklos kūrinys, o Kretingos muziejuje paveikslas buvo saugomas kaip nežinomo flamandų dailininko“, – apie užsimezgusį detektyvą kalbėjo D. Šorienė.
Grafai Tiškevičiai Lietuvoje garsėjo kaip senienų ir meno kūrinių kolekcininkai – sukaupti vertingus meno rinkinius leido jų socialinis statusas. Ir, nors pirmoji sovietinė okupacija buvo trumpa, tačiau per ją buvo nacionalizuoti dvarai, juose buvusios kultūrinės meninės, istorinės vertybės. Dalį vertybių pavyko perduoti muziejams. Į Kretingos muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinį pateko keli įdomūs XVI–XVII a. tapybos kūriniai. Tai grafams Antaninai ir Feliksui Tiškevičiams priklausę, Palangos dvare iki 1940 metų buvę paveikslai. Muziejuje saugomos dvi Palangos dvaro vertybių perdavimo aktų kopijos, sudarytos 1940 m. rugpjūčio pradžioje, į Kretingos muziejų Palangos dvaro paveikslai pateko beveik be metrikų.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys
Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys liepos mėnesį baigs savo kadenciją. Apie visuotinės gynybos nuostatas dabartinėje geopolitinėje situacijoje kariuomenės vadas kalbėjosi su visuomene Klaipėdos universiteto auditorijoje, atsakė ir į „Vakarų Lietuvos“ klausimus.
Atsakas būtų vieningas
– Visuomenėje pastaraisiais metais vyrauja nerimo nuotaikos, jos lyg ir atslūgsta, jei Ukrainai sekasi atremti agresorės Rusijos atakas, tačiau vėl sustiprėja, jei okupantai eina į priekį ir Putinas aštrina retoriką Baltijos šalių atžvilgiu.
– Būna taip, kad mes kartais lakstome apie medį, bet nematome miško. Pirmiausia mums reikia kalbėti apie strategiją, o ji labai paprasta: mes pasirinkome kolektyvinę gynybą.
Atkreipsiu dėmesį, kad dabar NATO principas yra toks: turime suprasti grėsmę visuotinai. Reiškia, kad visi – ir 32 valstybės, ir pagrindiniai strateginiai kariniai štabai – supranta ir vertina tą grėsmę vienodai. Dar noriu priminti, kas mums visiems labai svarbu: prieš kurį laiką NATO regioniniai gynybos planai buvo parengti reaguojant į padidėjusią Rusijos grėsmę, šiai užpuolus Ukrainą. Jie apima ir Baltijos šalis bei Lenkiją, o mums verta įsidėmėti, kad tie atnaujinti planai iš esmės numato gynybą nuo pirmųjų galimo konflikto dienų. Tai atspindi besikeičiančią NATO strategiją. Anksčiau Aljanse laikytasi požiūrio, kad karinio konflikto atveju Baltijos šalys iš pradžių pačios turėtų atlaikyti puolimą, kol sąjungininkai atvyktų į pagalbą.
Pradėjusi kepti duoną Jolanta Skurdauskienė pajuto pilnatvę ir vidinę ramybę.
Salantuose Kretingos rajone gimusi ir augusi Jolanta Skurdauskienė nė neįtarė, kad tarsi netyčia pirmasis jos iškeptas duonos kepaliukas joje taip išjudins kepėjos talentą, kad neilgai trukus ji pradės verslą, sukurs savo vardu pavadintą prekinį ženklą ir į krautuvėlę Vydmantuose ims tiekti pačios keptą duoną.
Kaip kilo idėja kepti duoną, Jolanta ir pati dar iki galo nesuprato. Regis, gyveno sau ramiai, kaip visi žmonės, nei pyragų kepėja buvo, nei tortus gamino. Didžiąją savo gyvenimo dalį, prekiaudama turguje, ji dirbo sau, bet užklupus krizėmis paženklintam laikmečiui, nusprendė kreiptis į Užimtumo tarnybą, kur jai buvo pasiūlyti virėjų kursai. Baigusi kursus ir vasarą išvažiavusi dirbti į Palangą, Jolanta pajuto šio darbo, kuris ir patiko, ir užaugino storą odą, tikrąjį skonį. Vasaros sostinėje Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje esančiame restorane, ji praėjo gana atšiaurią gyvenimo mokyklą. Pirmi metai buvo sunkūs, užmokestis menkas, gyvenimo sąlygos nelabai draugiškos, bet pats darbas Jolantai patiko. Tik vėliau, padariusi išvadą, kad vien vasaromis dirbti nelabai apsimoka, o kitur eiti nesinori, Jolanta atsisveikino su darbu. Nors buvo kavinių, kurios dirba visus metus, bet pašnekovei, gyvenančiai Skuode, ne visi darbdaviai suteikdavo gyvenamąjį plotą. Tuo metu Jolanta išgyveno skyrybas, vėliau, į jos gyvenimą atėjus kitam žmogui, ji, kaip meilės emigrantė, atsidūrė Kretingoje. Nors, pasak pašnekovės, čia ji turi daugybę pažįstamų, jai reikia gerai pagalvoti, iš kur ji pati esanti. Gimusi ir augusi Salantuose, daugiau nei dvidešimt metų pragyvenusi Skuode, dabar šaknis leidžianti Kretingoje, Jolanta visur jaučiasi vietinė, tikra, iki pat pirštų galiukų žemaitė. Pas mylimą žmogų atsikrausčius į Kretingą prasidėjo ir labai džiugus laikotarpis, ir užklupo įvairios ligos. Nors nėra sirgusi gripu, Jolantą ėmė kankinti įvairios sveikatos bėdos, teko ne sykį gulėti ligoninėje, iškęsti ne vieną operaciją. Bet būdama nepataisoma optimistė, moteris iškėlusi galvą priėmė visus likimo siųstus iššūkius. Artėjant penkiasdešimtmečiui ji ėmė galvoti, kaip galėtų save realizuoti – skaitė darbo skelbimus, eidavo į darbo pokalbius, bet niekur savęs nematė, neatėjo jokia mintis, neaplankė jokia vizija.
|
|
