|
|
|
Vakarų LietuvaUkrainoje okupantai žudo net dvasininkus
„Visi mano parapijiečiais yra rusakalbiai, tad, jei imčiau mišias laikyti ukrainietiškai, dauguma išsilakstytų, be to, Maskva į mūsų darbą nesikiša ir apie politiką bažnyčioje nekalbame“, – taip Charkive aiškino 58 metų stačiatikių vienuolis, archimandritas Nikodimas Sylko.
„Daug ką turime, tik jūros – ne“
Taip apie teikiamų reabilitacijos paslaugų spektrą ir galimybes viešojoje įstaigoje Plungės ligoninė sakė direktoriaus pavaduotoja, gydytoja reabilitologė, Fizinės medicinos ir reabilitacijos poskyrio vedėja Danguolė Luotienė. Gydytojos teigimu, reabilitacijai jokių eilių nėra, ir, jei potencialiam pacientui reikėtų vienokios ar kitokios pagalbos, ji galėtų būti suteikta jau kitą dieną.
Viskas tobulėja?
Dar 1845 m. Peterburge žymus lietuvių rašytojas, istorikas, švietėjas Simonas Daukantas išleido savo istorinį veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kuriame aprašė lietuvių tautos charakterį, materialinį ir dvasinį žmonių gyvenimą, visuomeninę santvarką, papročius ir kita. Manau, kad svarbiausia veikale padaryta išvada buvo ta, kad tiek žemaičiai, tiek aukštaičiai, tiek kiti baltai priklausė vienai tautai. Tai – tarsi vienybės deklaracija ir pirmas rimtas požiūris į savo tėvynainius.
„Lietuvišku“ vadinamame Ukrainos kaime – ir pyktis Maskvai, ir penkiakampės žvaigždės
Vykdamas į lietuvišku vadinamą Sursko Lytovskės kaimą vyliausi, kad išgirsiu gimtą šneką, tačiau paaiškėjo, kad lietuviais buvo praminti čia prieš 230 metų prievarta atkelti baltarusiai. Ši žinia vis dėlto ne tiek nuvylė, kiek priminė, kad LDK ribos buvo nepalyginti didesnės negu dabartinės Lietuvos ir kad mes dar daug ko nežinome apie savo šalies praeitį. Sursko Lytovskė yra nutolusi vos 20 km nuo milijoninio Dnipro miesto ir yra įsiskūrusi abipus kelio, einančio į Zaporižę. Pro kaimą teka upelis Drėgnasis Surskas, taip pramintas todėl, kad šis 134 km Dnipro upės intakas daug kur teka per pievas ir yra labai negilus – vos keliolikos centimetrų gylio. Pagal senas vietos tradicijas prie upelio įsisteigusioms gyvenvietėms prilipdavo pavadinimai iš dviejų žodžių, kurių pirmasis buvo upės vardas. Todėl Rusijos carienės Jekaterinos II įsakymu prieš 230 metų įkurtai gyvenvietei irgi pritapo dvigubas pavadinimas – Sursko Lytovskė. Painiavą dėl kaimo sąsajų su Lietuva pasėjo ne tik jo pavadinime esantis žodis „Litovsk“, bet ir klaidingi Rusijos istorikų teiginiai. 1981 m. Maskvoje „Mokslo“ leidyklos išleistoje knygoje „Pietų Ukraina Feodalizmo krizės laikmečiu 1825–1860 metais“ rašoma, kad carienė Jekaterina II nurodė apgyvendinti „laukines“ Pietų Ukrainos stepes, todėl į vieną naujai kuriamų gyvenviečių buvo perkelti žmonės iš Lietuvos ir Baltarusijos kaimų.
Seniūnijos – stipri vietos savivalda
Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija (LSSA) – organizacija, vienijanti 493 seniūnijas visoje Lietuvoje. Naujai – jau trečiajai – kadencijai iš eilės išrinktas LSSA prezidentas, Telšių rajono Varnių seniūnijos seniūnas Rolandas Bružas akcentavo, kad gyvybiškai svarbu išlaikyti ryšį tarp seniūnijų ir savivaldybių, aktyviai atstovauti seniūnų interesams. „Vakarų Lietuva“ pasidomėjo, su kokiais iššūkiais susiduria LSSA ir seniūnijos, kokie LSSA prioritetai numatomi artimiausiems metams.
Civilinės saugos stiprinimui reikia ne tik valios, bet ir resursų
Per 34-erius atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuva svajojo tik apie laimingą ir taikų gyvenimą. Vietoj slėptuvių daugiabučių rūsiuose kūrėsi privačios kirpyklos ar kavinės, perspėjimo apie pavojų garsiakalbiuose lizdus sukosi varnos. Kol nenugriaudėjo agresorės Rusijos karas Ukrainoje, tol Lietuvoje civilinės saugos reikalai buvo podukros vietoje.
Antano Mončio muziejui pakeitus pavadinimą koncepcija išliko nepakitus
„Mūsų muziejus pakeitė pavadinimą ir nuo šių metų vadinasi nebe Antano Mončio namai-muziejus, o Antano Mončio meno muziejus, tačiau pati jo koncepcija išliko nepakitusi“, – paaiškinusi, kad tiesiog atėjęs laikas pakeisti 1999 liepos 10 d. Palangoje atidaryto muziejus pavadinimą patikino jo direktorė Loreta Birutė Turauskaitė. Namai-muziejus tapo meno muziejumi L. B. Turauskaitė priminė, kad Mončių kaime Kretingos rajone gimęs, 1944 m. į Vakarus pasitraukęs Freiburge ir Paryžiuje skulptūrą studijavęs vėliau Prancūzijos sostinėję gyvenęs ir kūręs garsusis skulptorius Antanas Mončys (1921–1993) 1989 metais viešėdamas Palangoje būtent šiam Lietuvos miestui nusprendė padovanoti savo kūrinių kolekciją. 1998-aisiais, kai buvo priimtas sprendimas Palangoje atidaryti muziejų, jam buvo suteiktas Antano Mončio namų-muziejaus pavadinimas. „Tuo metu viešųjų įstaigų, kuriose būtų kūrėjų dovanotos kolekcijos, Lietuvoje buvo vienetai. Ir tada buvo nuspręsta, kad ši įstaiga neturėtų būti vien muziejus, į kurį žmogus atėjo ir, apėjęs ekspoziciją, išėjo. Norėjosi, kad čia nuolat būtų veiksmas, kad vyktų judėjimas ir gyvenimas kaip namuose. Šitą sumanymą mes įgyvendinome ir pavadinimą pateisinome. Bet pastaruoju metu atėję lankytojai vis dažniau klausdavo: o ar čia Mončys ir gyveno? Ar čia Mončio gimtieji namai? O kai perskaitėme svečių iš Rusijos atsiliepimus, kurie muziejuje neva matė netgi lovą, kurioje buvo pradėtas Mončys, supratome, kad senasis muziejaus pavadinimas jau nebeatitinka realybės ir veiklos. Nes čia visų pirma yra pristatomas menas – ir ne tik A. Mončio menas, jo kūryba, visas jo kūrinių rinkinys, bet ir kitų menininkių sukurtas įvairus menas. Todėl visuotiniame dalininkų susirinkime nuspręsta, kad pats geriausias pavadinimas būtų Antano Mončio meno muziejus“,– akcentavusi, kad dabar niekam jokių klausimų nebekyla, sakė muziejaus direktorė.
Stebuklingų akimirkų smulkmenos
Darbėnų gimnazijoje Ikimokyklinio ugdymo skyriuje mokytoja dirbanti, Kurmaičiuose Kretingos rajone gimusi, augusi ir čia gyvenanti Daiva Katkutė savo kasdienybės neįsivaizduoja be gamtos, fotografijos ir kelionių. Vienoje išvykoje telpa kelios kelionės „Keliauju tiek, kiek leidžia mano galimybės, ir esu jau labai nemažai pamačiusi“, – sakė Daiva, kurios kelionių kraitelėje puikuojasi Slovakija, Kroatija, Austrija, Sakartvelas, Škotija, Omanas, Marokas, Lenkija, Ispanija. Renkantis pažintinių kelionių maršrutą svarbiausias kriterijus – kalnai. Planuodama keliones, pašnekovė taip susidėlioja maršrutą, kad vienoje jos suplanuotoje išvykoje tilptų kelių kelionių įspūdžiai. Keliaudama D. Katkutė daug fotografuoja, išryškindama net menkiausias smulkmenas, kurios telpa sustabdytoje akimirkoje: „Vaizdas, kurį pamatau, nėra vien vaizdas – tai mažos detalės, kurias aš parsivežu namo. Ir žmogus iš gyvenimo pasiima tik smulkmenas. Regis, koks smulkus ir juokingas tas žodis – smulkmena, bet juk iš jų viskas ir susideda“, – pasakojo Daiva ir prisipažino suvokusi, kad tokia smulkmena, kaip priešoperacinė narkozė jos organizmui buvo sunkiai pakeliama. Vieną po kitos patyrusi dvi operacijas ji galvojo, kad daugiau nebepamatys dukters ir pasaulio. Sunkiai atsigavusi po paskutinės operacijos ir išvydusi vaiskiai žydrą rugpjūčio dangų, ji iškėlė rankas į viršų ir už gyvenimą padėkojo Kūrėjui. Grįžusi namo, prisirinko kraitelę obuolių ir supratusi, kad jos nepakels, tiesiog sode, ant žolės iš raudonskruosčių vaisių pamėgino išdėlioti žodį gyvenimas. Regis, smulkmena, bet sudėlioti tokio ilgo žodžio nepavyko. Sudėjusi anglišką žodį LIVE, Daiva pajuto, kad kas benutiktų, ji turi gyventi, turi eiti, pamatyti, keliauti. „Tik labai artimas ratas žmonių žino, kokia tikroji, ne finansinė, mano kelionių kaina, kiek iššūkių tuo metu patiria mano organizmas, – atviravo pašnekovė ir pridūrė, kad ir kaip tai skausminga jos kūnui, ji renkasi gyventi. – Kelionės – tai ne tik kalnai, tai gamta, sutikti žmonės, bendravimas, kurio daug net nereikia, užtenka trumpos pažinties ir užsimezgusio trapaus tos akimirkos ryšio.“
Laukia pokyčiai pensijų kaupime: ko tikėtis?
Konstitucinis Teismas (KT)paskelbė, kad Pensijų kaupimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai ir dėl svarbių priežasčių žmonėms turi būti numatyta galimybė pasitraukti iš II pakopos pensijų kaupimo. Šiuo metu rengiamos pataisos, kuriomis bus nustatyta, kokios priežastys laikomos svarbiomis, numatytos palankesnės įtraukimo į pensijų kaupimą sąlygos. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) susilaikė nuo išsamesnių komentarų apie vykstančius pokyčius, kadangi teisės aktų projektai dar derinami tarpinstituciniu lygiu. Pensijų kaupimo pokyčius pakomentavo Seimo narė Laima Nagienė ir Socialinės politikos ir viešojo sektoriaus ekonomikos dėstytojas, profesorius Romas Lazutka. Inicijavo reikšmingus pokyčius L. Nagienė akcentavo, kad senatvės pensijų ir pensijų kaupimo klausimas yra be galo sudėtingas, nes turi sąsajų su visa daugiasluoksne šalies socialinio draudimo sistema. „Nuo II pakopos pensijų kaupimo sistemos sukūrimo pradžios, dar 2004 metais įžvelgdama daugybę šios sistemos trūkumų, buvau itin skeptiška, vienareikšmiai neigiamai nusiteikusi visos šios sistemos atžvilgiu ir išskirtinai tam tikrų šios sistemos aspektų atžvilgiu. Gavusi žmonių pasitikėjimą ir tapusi Seimo nare, tuo pačiu gavau ir galimybę aktyviau spręsti II pakopos pensijų kaupimo teisinio reguliavimo sistemos problemas“, – akcentavo opozicinės Seimo Demokratų „Vardan Lietuvos“ frakcijos narė, kuri kartu su kitais parlamento nariais kreipėsi į KT dėl esamos tvarkos II pensijų kaupimo pakopoje. Mažeikiškė Seimo narė pridūrė, kad KT nutarimas yra išties reikšmingas dėl to, kad jis tapo naujos diskusijos parlamente pagrindu: „Šiuo atveju paminėtas nutarimas sudarė galimybę inicijuoti Pensijų kaupimo įstatymo pataisas.“
Teisė moralės nereguliuoja
Visuomenė nepaliauja domėtis vadinamuoju čekiukų skandalu ir laukia jo baigties. Dalis atomazgos – Seimo gana spėriai įtvirtinta apmokėjimo savivaldybių tarybų nariams už jų darbą tvarka. Kas toliau? Ar vietos politikai, piktnaudžiavę rinkėjų pasitikėjimu ir mokesčių mokėtojų pinigais, sulauks atpildo, o gal viskas jiems – kaip vanduo nuo žąsies? Įžvalgomis apie „čekiukų“ skandalą ir politikų atsakomybę su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais pasidalino advokatas dr. Algimantas Šindeikis. – Kaip apskritai vertinate visuomeninę iniciatyvą imtis tirti, kaip panaudojamos savivaldybių tarybų narių veiklai skirtos lėšos. Ar tai reiškia, kad valstybinės institucijos nebuvo pajėgios to padaryti? Ir kokia būtų buvusi neteisėto lėšų panaudojimo baigtis, jeigu ne ši visuomeninė iniciatyva? – „Vakarų Lietuva“ paklausė A. Šindeikio. – Tai, kad piktnaudžiavimą valstybės ir biudžeto lėšomis ištyrė ir paviešino visuomenininkas Andrius Tapinas, o ne, pavyzdžiui, Valstybės kontrolė ar savivaldybių vidiniai auditoriai, rodo, kad politikų finansinės veiklos kontrolė nėra nei pakankama, nei efektyvi. Bet reikia džiaugtis tuo, kad šią spragą užpildė visuomenininkas. – Ar įžvelgiate įstatyminių spragų, kai kalbama apie „čekiukų“ skandalą. Kas buvo ne taip iš pat pradžių, ar įstatymai tiesiog „suklupo“ prieš savivaldybių politikų nesąžiningumą? – Politikai patys susikuria žaidimo taisykles, t. y. biudžeto lėšų naudojimo ir atsiskaitymo mechanizmus. Tie mechanizmai leido šį neteisėtą, kaip paaiškėjo po teismų nuosprendžių, – ir nusikalstama lėšų naudojimą, ilgai nuslėpti. Tai pavyko tol, kol visuomenininkas Andrius Tapinas blaiviu žvilgsniu pažvelgė į tai, kaip ir kam tos lėšos yra faktiškai naudojamos. Ir paaiškėjo, kad jos naudojamos ne taip ir ne tam, kam jos skirtos, o pateikiamos ataskaitos ir atsiskaitymo dokumentai yra klastojami.
|
|
