Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar žinote, kas sieks mero pozicijos Kretingos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Apklausa

Balsuokite už „Pajūrio naujienų“ 2022-ųjų Metų žmogų!

Paulius VAINEIKIS
Gabrielė STONKUTĖ
Eldoradas BUTRIMAS
Vytautas GRYKŠAS
Brigita BARKAUSKAITĖ
Jonas DRUNGILAS
Aida MIKUTIENĖ
Šarūnas KASMAUSKAS
Birutė VISKONTIENĖ
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Tai, kokią Ukrainos sostinę Kijevą regėjau pirmą karo mėnesį ir sugrįžęs čia penktą karo mėnesį, skiriasi kaip diena nuo nakties.


Parapsichologė, būrėja, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, dailininkė. Taip save apibūdino iš Kauno kilusi, Palangoje su vyru dailininku Gediminu Bytautu gyvenanti, vasaras jo senelio sodyboje Klibių kaime Kretingos rajone leidžianti Odilė Norvilaitė-Bytautienė. Aktyviai įvairiuose renginiuose kartu su sutuoktiniu dalyvaujanti Odilė sakė dažnai susidurianti su pastaba ar prašymu nesisakyti, kad yra būrėja – neva tai šokiruoja aplinkinius.


Senolė Nina prie sugriautų pastatų

91-erių Nina Sokolova prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar dvejus, tačiau visam gyvenimui jai labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų su seseria bėgo slėptis į miškelį. Mergaitei tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmenomis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, motinos išgyvenimus.

„Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau, negu regėjau vaikystėje“, – sakė Irpinio centre gyvenanti senolė. Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą, kurį visiškai sugriovė.

Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo ir N. Sokolovos namas – suskilinėjo sienos, išdužo langai, įlūžo stogas.

Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tiesų norėjau pašnekinti gretimo namo, apgriauto, tačiau su ant stogo plevėsuojančia Ukrainos vėliava, šeimininką. Niekam durų neatidarius užsukau į kaimyninį namą ir čia užtikau dvi moteris.

Pasirodo, pas N. Sokolovą jau tris mėnesius svečiuojasi jos velionės sesers dukra Svetlana Zereben. Ši 65 metų moteris, neseniai į pensiją išėjusi vieno mokslinio instituto direktoriaus sekretorė, per rusų bombardavimus prarado viską – sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais jos asmeniniais daiktais.

„Maniau, kad pensijoje vargti neteks, nes planavau likti gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse kalbėjo S. Zereben. Moteris prieš kelerius metus palaidojo vyrą, dar anksčiau – sūnų, o dabar gavo prisiglausti pas tetą ir baiminasi būsimų žiemos šalčių.

„Langų rėmus apkaliau plėvele, ir kas savaitę einu į meriją prašyti pagalbos dėl remonto, tačiau jos nesulaukiame, nes tokių kaip mes Irpinyje yra tūkstančiai“, – apgailestavo S. Zereben.


Gustomelio sugriovimai

Po to, kai Bučoje buvo surasti masiniai nukankintų civilių kapai, šis Ukrainos sostinės Kijevo priemiestis tapo Kremliaus karių sadistiškumo simboliu.

Oficialiai skelbiama, kad nuo Kijevo iki Bučos yra 24 km, tačiau realiai nuo kraštinių Kijevo daugiaaukščių iki Bučos pradžios atstumas yra beveik per pusę trumpesnis.

Važiuojant į Bučą pasimatė į pakeles nustumtos barikados, o pušynuose daugybė iškastų apkasų ir specialių įtvirtinimų, kuriais buvo ruošiamasi ginti sostinę. Pavažiavus dar 5 km pasimatė užrašas, kad čia baigiasi Kijevas. Už jo stovi kita lentelė, skelbianti, kad prasideda Gustomelio gyvenvietė.

Netrukus pasimatė ir palei pakelę suręsti privatūs namai. Už kelių šimtų metrų – ir griuvėsiai, į kuriuos pavirto sodybų pastatai.

Kai aplink pamačiau vien griuvėsius, nusprendžiu išlipti iš mikroautobuso, kelionę į Bučą atidėdamas vėlesniam laikui. Už pasiaukojimą nepraleidžiant priešo į Kijevą Gustomeliui taip, kaip ir Bučai bei Irpiniui, prezidento sprendimu, buvo suteiktas miesto didvyrio vardas.

Šios trys gyvenvietės yra neperskiriamai susijusios, nes pasibaigus vienai iš karto prasideda kita. Kažkada tai buvo nedideli kaimeliai, tačiau juose esantys pušynai, ežeriukai ir tekantis Irpinio upelis šias priemiesčio gyvenvietes išpopuliarino, jos ėmė plėstis.


Tėvo Antano Mončio skulptūrą „Šv. Pranciškus“ jo sūnus apžiūrėjo Kretingos pranciškonų gimnazijoje – mokykloje, kurioje mokėsi būsimasis menininkas.

„Rašydamas prisiminimus apie tėvą norėjau tiesiog užfiksuoti tai, ką apie tėvą prisimenu nuo pat vaikystės. Iš atminties kertelių ištrauktus prisiminimus juodu pieštuku surašiau 5 sąsiuviniuose ir net negalvojau, kad įvyks stebuklas, ir visa tai bus išspausdinta“, – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje pristatydamas knygą „Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ prisipažino skulptoriaus sūnus Jean-Christophe Mončys.

Leidyklos ,,Aukso žuvys“ šiemet išleistą dizainerės Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintą knygą, kurioje gausu šeimos archyvo nuotraukų, A. Mončio sukurtų skulptūrų fotografijų, žinomų ir dar niekur nepublikuotų piešinių bei kitų kūrinių reprodukcijų Paryžiuje gyvenančiam aktoriui, teatro pedagogui, oratorinio meno mokytojui J. Ch. Mončiui pristatyti padėjo su Mončių šeima Prancūzijoje draugavusi lietuvių kilmės aktorė Karolina Masiulytė-Paliulienė ir skulptoriaus kūrybos žinovė menotyrininkė Mathilde Desvages.

Pasakodamas apie tai, kas sudėta knygon, dalindamasis prisiminimais apie tėvą J. Ch. Mončys pacitavo giliai atmintin įstrigusį jo posakį: „Be poezijos gyvenimas nieko nevertas, bet būtų dar geriau, jei gyvenimas taptų poezija“. Ir sakė, kad A. Mončys rasdavo poezijos visur, nesvarbu, kas tai būtų – voras, dilgėlė ar gumbuota bulvė. Jis akcentavo, kad tėvas per visą gyvenimą išlaikė ne tik lietuviškumą – jis taip ir nepaprašė Prancūzijos pilietybės, – bet ir tikrą žemaitišką užsispyrimą. Į vaikus jis visada kreipdavosi žemaitiškai „vaka“. Iš vaikystės prisiminimų ryškiausi – viešnagės tėvo bičiulių sodybose, kur jis vaikus ragindavo rinkti dilgėles, o paskui virdavo žemaitišką dilgėlių sriubą, ir tai, kaip tėvas, bičiuliams nematant, jų sklypuose prismaigstydavo krienų, o paskui juos išsikasdavo ir pats darydavo aštrų aitrų padažą.


Septyni menininkai pagražino Jokūbavą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-07-12
Dailininkai (iš kairės) Rimvydas Daužvardis, Vidmantas Jažauskas, Voldemaras Barakauskas, Jolanta Abelė ir Virginijus Sutkus teigė, kad kūrybai juos įkvėpė Jokūbavo apylinkių vaizdai ir kaimo istorija.

du ramiai gyventi?“ – išgirdęs komplimentą, kad yra vienas aktyviausių bendruomenės narių, juokėsi buvęs Kretingos rajono švietimo skyriaus vedėjas jokūbaviškis Antanas Sungaila. Jam norisi, kad iniciatyvos suktųsi kaip galima greičiau, todėl ir pats aktyviai prisidėjo apšviečiant bažnyčią, tvarkant kapinių tvorą ar savo technika šienaujant viešąsias erdves, o dabar dar – ir pirmąkart rengiant skulptorių ir dailininkų plenerą, kuris pasibaigė penktadienį.

Kūryba liejosi ir parke, ir mokykloje

Anot pašnekovo, kaimo bendruomenė gyventojams neleidžia nuobodžiauti, nuolat kviečia į įvairius renginius. „Na, padainuojam, pašokam, pasiklausom – viskas puiku! Bet o kur išliekamoji vertė?“ – retoriškai klausė jis.

Dar dirbdamas Kaltinėnų mokyklos Šilalės rajone direktoriumi buvo suorganizavęs ne vieną plenerą, kurių metu Šiaulių universiteto studentai sukūrė ir ugdymo įstaigai padovanojo daug gražių darbų. Tad pagalvojo – o kodėl koks nors menininkų – dailininkų, medžio drožėjų, „akmenorių“– pleneras negalėtų įvykti Jokūbave, sename gražiame Aleksandro Stulginskio parke? Ir „užvedė“ bendruomenę. Bet, norint suorganizuoti, savaime suprantama, reikėjo pinigų. Todėl aktyviausi žmonės ėmė veikti – parašė 20 tūkst. eurų vertės projektą, vienos jų autorių Felicijos Stramilaitės siūlymu, pavadintą „Metų laikai prezidento Aleksandro Stulginskio dvare“. Projektas iš pradžių buvo pateiktas vertinti Kultūros tarybai Klaipėdoje. Bet nepavyko. Iš 41 projekto finansavo 11, jokūbaviškiai liko 37. Netrukus su tuo pačiu projektu pasiryžo kreiptis į Kretingos rajono savivaldybės Kultūros skyrių.


„Medis“ baldų gamybos nesumažino

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-07-12
Sėkmingą verslą užauginę sutuoktiniai Dalia ir Petras Kurmiai.

Baldų gamybos verslą Kretingoje 1986-aisiais pradėję sutuoktiniai Dalia ir Petras Kurmiai jį užaugino iki beveik 2,7 mln. eurų pardavimo pajamas 2021 m. pasiekusią įmonę „Medis“, sugebėjusią ir per dvejus pandeminius metus nesumažinti gamybos apimčių, neprarasti eksporto rinkų – per 80 proc. produkcijos „Medis“ parduoda užsienin.

Pandemija kirto trumpam

„Korona“ kaip ranka užsakymus nukirto, bet neilgam“, – COVID-19 pandemijos pradžią prisiminė P. Kurmis. Sumažėjus užsakymų kolektyvas be darbo nebuvo – ėmėsi tvarkyti, atnaujinti įmonės patalpas, kam iki tol trūko laiko ir darbo rankų. Įrengė posėdžių salę, papildomų sanitarinių mazgų, atnaujino poilsio zonas, įdiegė modernią įmonės apsaugos sistemą. „Mėnesį gal šioks toks „šokelis“ buvo, po to viskas vėl atsigavo“, – tarė verslininkas, pasidžiaugęs darbuotojų sąmoningumu, susiklausymu kovoje su koronaviruso liga. „Rajone organizuotai patys pirmieji pasiskiepijome. Norėjome medikus pasikviesti į įmonę, kad čia pat paskiepytų, paaiškėjus, kad tai neįmanoma, skiepytis vykome pagal sąrašą grupėmis. Sunkiai sergančių koronavirusu neturėjome“, – pasakojo P. Kurmis.

Dėl koronaviruso pandemijos, karantinų šiai užkrečiamai ligai suvaldyti darbuotojų skaičius „Medyje“ nesumažėjo – šiandieną įmonėje dirba 62 žmonės, nemažai jų bendrovėje triūsia nuo pat jos įsteigimo – 1991-ųjų.


Šiame humanitarinės pagalbos centre Zaporižėje yra aptarnaujami vien pabėgėliai iš Melitopolio, o pabėgėlių vaikai skatinami piešti, tikintis, kad taip jie užsimirš patirtus sukrėtimus.

„Kai girdžiu, jog okupuotame Chersone ir Melitopolyje ūkininkai iš nevilties naikina braškių, trešnių, pomidorų ir agurkų derlių, man tiesiog kumščiai spaudžiasi iš pykčio“, – pasakė tokias gėrybes Zaporižės centre pardavinėjantis Sergejus Nikiforovas.

Dvidešimt metų šiuo verslu užsiimantis S. Nikiforovas teigė nepamenantis tokių didelių kainų, kokiomis dabar tenka parduoti daržoves ir vaisius. Mat anksčiau viskas buvo vežama iš dabar Rusijos okupuotų teritorijų, nuo seno garsėjusių sodininkyste.

„Dėl iš ten atvežamo pigaus ir kokybiško derliaus Zaporižėje neapsimokėdavo ūkininkauti, o dabar, Maskvai uždraudus iš okupuotų teritorijų išvežti derlių, pas mus kainos rekordiškai pakilo, ir žmonės pikti, ne visi gali įpirkti“, – kalbėjo vyras.

Jo teigimu, vasaros pradžioje Chersono ir Melitopolio apylinkių ūkininkai už kyšį sugebėdavo pravežti derlių, tačiau vėliau tai buvo griežtai uždrausta, ir iš sunkvežimių teko trešnes, braškes pilti į griovius.

Keliose vietose stebėjausi, kodėl čia braškės ir trešnės kainuoja po 3–3,5 euro, kai sostinėje Kijeve galima nusipirkti po 1–1,5 Eur.

Šviežių vaisių ir daržovių kainų brangumą Zaporižėje pastebėjo ir Melitopolio merijos darbuotoja Svetlana Ustimenko. Šalia Juodosios jūros esantis Melitopolis yra vadinamas „vartais į Krymą“, ir šį miestą Rusijos kariai okupavo jau pirmą karo dieną.

Svetlana su dauguma merijos darbuotojų iš Maskvos okupuoto Melitopolio pabėgo į regiono sostinę Zaporižę ir dabar dirba humanitarinės pagalbos melitopoliečiams centre.

„Zaporižėje agurkų kilogramas kainuoja 1,6–1,8 euro, o Melitopolyje jie parduodami po 25–30 centų, nes jų pilna, o išvežti parduoti ūkininkams neleidžiama“, – piktinosi S. Ustimenko. Užtat visos kitos maisto prekės yra du-tris kartus brangesnės nei Zaporižėje, nes okupantai neleidžia jų įvežti iš Ukrainos teritorijos.


Kas geriau – išpuoselėta veja ar natūrali pieva

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-07-05
Lietuvoje mažėjant natūralių pievų, kyla visuomenės poreikis išsaugoti ar atkurti jas ten, kur dažniausiai esame, tai yra miestuose ir jų prieigose.

Šalies sostinės sprendimas įvesti naujas vejų priežiūros taisykles, pagal kurias mieste turėtų vyrauti pievos ir savaime želiantys augalai, sukėlė ir diskusijų, ir įvairių svarstymų. Šiandien dar niekas negali pasakyti, ar natūralių pievų mieste koncepcija pasieks ir rajonų centrus, miestelius. „Tačiau kai Vilniuje pradėjo kelią skintis ši naujovė, pasvarstėme, o gal tikrai verta mažinti šienavimo apimtis mieste ir jo prieigose“, – pripažino Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė.

Keisti taisykles ir požiūrį

Tačiau tam, kad būtų atsisakyta šienavimo ten, kur jis nėra būtinas, reikėtų keisti miesto tvarkymo taisykles, ką gali padaryti tik rajono Savivaldybės taryba.

„Mes jau dabar nešienaujame Jauryklos parko, kurį taip pamėgo miestelėnai – žolė pjaunama tik palei takus, vaikų žaidimo aikštelėje. Bet toks ir buvo pradinis sumanymas, kai iš europinės paramos buvo kuriamas parkas, – palikti kuo daugiau natūralios gamtos. Tačiau kas nutiktų, jeigu nešienautume Pastauninko parko, kuris yra vos ne miesto centre, tikrai negalėčiau pasakyti – manau, kad sulauktume labai daug priekaištų iš miesto gyventojų, liktume nesuprasti“, – teigė Kretingos miesto seniūnė.

Asmeniškai ji sakė nematanti jokios problemos, jeigu nebūtų šienaujami Pastauninko parko šlaitai ar tos vietos, kur žmogui nė nepatogu vaikščioti. „Mes prižiūrime ir valstybinius žemės plotus, įspėjame gyventojus, kad jie iki liepos 1 dienos nušienautų savo turimus sklypus. Žmonės jau pripratę prie tokios tvarkos, ir, jeigu kas gyvenamųjų namų kvartale nenusišienauja, seniūnija iškart sulaukia skundų: žmonės nenori, kad į jų sklypus skristų piktžolių sėklos, baiminamasi erkių“, – kalbėjo G. Liobikienė.


Gerą žinią Kretingai perdavė kraštietis Vilniuje gyvenantis ir krašto istorija nuosekliai besidomintis Romualdas Beniušis: jis pasirūpino, kad išskirtiniai Kretingos turizmo objektai būtų įtraukti į Lietuvos rekordų knygą. Pirmasis objektas, užfiksuotas kaip rekordas, – Kretingos katalikų bažnyčios durys.

„Kretingoje turime išskirtinių istorinių, architektūrinių ir sakralinių turizmo objektų, kurie nėra tinkamai išskiriami iš visumos, nors Lietuvoje yra tokie vieninteliai ir unikalūs“, – R. Beniušis teigė, kad, norėdamas nors kiek prisidėti prie jų žinomumo Lietuvoje sklaidos, ne per seniausiai kreipėsi į agentūrą „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo, kad tie objektai – be bažnyčios durų, seniausi Lietuvoje vargonai ir seniausias Saulės laikrodis, aukščiausias medinis altorius, aukščiausi kapinių vartai – būtų įregistruoti kaip išskirtiniai ir įtraukti į Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą, kuri anksčiau buvo vadinama Lietuvos rekordų knyga.

Kad šie objektai būtų paskelbti išskirtiniais, reikėjo nuotraukų, filmuotos medžiagos, jų aprašymų. „Šiuo metu tai ir daroma, derinant su agentūra „Factum“ ir jos vadovu Vytautu Navaičiu“, – R. Beniušis pasidžiaugė, kad šiame darbe jam talkina Kretingos muziejaus muziejininkė Jolanta Klietkutė, kurios rūpestis – fotografijos ir filmuota medžiaga.

Manoma, kad Kretingos bažnyčios durys sukurtos vietinių meistrų po 1621 m. Jos sukaltos iš storų dvigubų lentų, dvivėrės – 2,8 m pločio ir 4,1 m aukščio, įstatytos Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje tarp prieangio ir vidurinės bažnyčios erdvės. Iš visų Lietuvos bažnyčių šios durys išsiskiria gausia erdvine-skulptūrine medžio drožinių puošyba.

Nors bažnyčia ne kartą degė, tačiau durys išliko, ir 2003 m. įrašytos į Kultūros paveldo registrą, 2008 m. paskelbtos valstybės saugomu kultūros paminklu. 2007 m. vilnietis restauratorius Alfonsas Šaulys padailino bažnyčios duris, atkūrė sutrūnijusias vietas.

„Pajūrio naujienų“ informacija


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas