Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate naujų rajono Savivaldybės projektų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Per gaisrą nukentėjusioms šeimoms teikia paramą

  • Edita KALNIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-06-06
Po gaisro Kretingoje be namų liko 5 šeimos. Šiandien jos, prašydamos visuomenės ir Savivaldybės pagalbos, savo jėgomis bando atstatyti prarastus namus.

Po Kretingoje neseniai įvykusio gaisro be namų liko daugiabučiame pastate gyvenusios penkios šeimos. Šiandien socialiniuose tinkluose dalinamasi jų įrašais su prašymu vienaip ar kitaip prisidėti, padedant atstatyti prarastus namus. Savivaldybė taip pat turi numačiusi įrankius, kaip pagelbėti rajono žmonėms, įvykus tokioms nelaimėms.

Tvarkosi namus

Pagalbą nuo gaisro nukentėjusiems gyventojams teikia ir Savivaldybė. Šiuo atveju į įvykio vietą buvo nuvykęs ir Kretingos miesto seniūnijos atstovas, kuris gyventojus informavo apie galimą pagalbą. „Daugiausia nerimo buvo, kur apgyvendinti be namų likusius žmones, tačiau, jau mums nuvykus, jie tikino, kad nakvynę susirado“, – situaciją prisiminė Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė.

Seniūnija savo ruožtu nukentėjusiems asmenims pasiūlė rūbų, su gyventojais taip pat susisiekė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. „Turėjome rūbų, likusių iš paramos Ukrainai, bet nukentėjusieji kol kas tikino, kad nieko panašaus nereikia, tvarkosi patys. Kiek žinau, jie kreipėsi ir į Savivaldybės administracijos direktorių“, – sakė G. Liobikienė.

Nuo didelio gaisro Kretingoje nukentėję žmonės šiai dienai prašo gyventojų prisidėti įvairiomis statybinėmis medžiagomis, renka pinigines aukas, kad galėtų atstatyti stipriai sudegusį namą. Daugiabutis gyvenamasis namas buvo medinis, per gaisrą kilo stiprus vėjas, todėl gesinti buvo sudėtingiau – pastatas degė atvira liepsna. Visiškai nudegė namo stogas ir antras jo aukštas, pirmasis buvo sulietas vandeniu, todėl pastatas tapo nebetinkamu gyventi.

Savaitgalį pačių nukentėjusiųjų iniciatyva buvo surinkta grupė žmonių, kurie padėjo tvarkyti nuodėgulius. Seniūnija gyventojams pristatė atliekų konteinerį, kurį išveš savo lėšomis. „Deriname ir su „Kretingos komunalininku“, kad šie nuvežtų gyventojams konteinerį atliekoms“, – tikino G. Liobikienė.


Kretingoje atnaujino ūkininkavimo mokymo tradicijas

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-05-30
Žemės ūkio srities programas pristačius: (iš dešinės) Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas, Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė dr. Dalia Martišauskienė ir Kretingos filialo direktorė Jurgita Petraitienė.

Gerų žinių Vakarų Lietuvos regiono ūkininkams turi Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras – nuo naujųjų mokslo metų centro Kretingos filiale bus galima mokytis žemės ūkio darbuotojo profesijos: įgyti ūkininkavimui reikalingų kompetencijų galės jaunuoliai, bendrojo lavinimo mokyklose baigę 10 arba 12-a klasių, ir suaugusieji, jau turintys kvalifikaciją.

„Mintis plėtoti naujas žemės ūkio srities profesinio mokymo programas kilo iškart, kai sužinojome, jog prie Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro bus prijungta Kretingos technologijos ir verslo mokykla. Sudarydami galimybę įgyti ūkininkavimo kompetencijų, atnaujinome mūsų krašte puoselėtas žemdirbiškų profesijų mokymo tradicijas: juk seniau Kretingoje veikė žemės ūkio technikumas, profesinė mokykla, ir šios mokymo įstaigos rengė pačius įvairiausius žemės ūkio specialistus – nuo agronomų iki kvalifikuotų traktorininkų“, – kalbėjo Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė dr. Dalia Martišauskienė.

Ji akcentavo, kad, prieš nusprendžiant diegti žemės ūkio srities profesinio mokymo programas, buvo atsižvelgta ir į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Ūkininkų sąjungos rekomendacijas, sulaukta jų pritarimo. Atkurti žemdirbių mokymą pageidavo ir Kretingos rajono savivaldybė, taip pat atsižvelgta į darbo rinkos poreikius – ūkininkai, žemės ūkio bendrovės pageidauja kvalifikuotų, ūkininkavimo žinių turinčių, šiuolaikines technologijas išmanančių darbuotojų, kurių šiuo metu surasti nėra taip lengva.

„Aš manau, kad ūkininkai tikrai įvertins šias profesinio mokymo centro pastangas, o ir jauni žmonės rinksis mokytis ūkininkavimo kompetencijų. Kas įgiję žinių sugrįš į savo tėvų ūkius, gal kas nors kursis ir naujai, o gal tiesiog suras pašaukimą dirbti žemės ūkio darbus“, – vylėsi Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas, kurio pastebėjimu, ne tik Kretingos, bet ir aplinkiniai Skuodo, Plungės, Klaipėdos ir kitų rajonų ūkininkai yra potencialūs būsimų profesinio mokymo centro Kretingos filialo absolventų darbdaviai.

Tęsdama R. Pauliko mintį, dr. D. Martišauskienė teigė, kad, siekiant įdiegti žemdirbiškų profesijų mokymą, Ūkininkų sąjunga buvo ir tebėra viena pagrindinių partnerių, paskatinusių plėtoti šį procesą. „Manau, kad ir ateityje kartu tarsimės, spręsime, ko iš tiesų reikia, norint dirbti šiuolaikiniuose ūkininkų ūkiuose, tad ūkininkai, Ūkininkų sąjunga mums svarbūs savo patarimais ir įžvalgomis“, – sakė ji.


Palanga pradeda vasarą: bus brangiau, bet ypatingiau

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-05-23
Palanga gyvena pasiruošimo naujam kurortiniam sezonui nuotaikomis.

Fotografuojami įvažiuojantys automobiliai, atnaujinta paplūdimių infrastruktūra, pasodinta naujų želdinių, maitinimo paslaugos ir pramogos orientuotos į vaikus auginančias šeimas, kova su triukšmu – tai naujovės, su kuriomis vasaros sezoną pasitinka 770-ąjį gimtadienį švenčianti Palanga.

Fotografuos kiekvieną mašiną

Vaizdo stebėjimo kameros sumontuotos pagrindiniame įvažiavimo į kurortą kelyje nuo Kretingos, prie oro uosto, prie miesto ribos Nemirsetos kelyje, Liepojos plento transporto žiede ties posūkiu aplinkkelio link. Kaip sakė miesto meras Šarūnas Vaitkus, nuo kovo automobiliai fotografuojami siekiant suskaičiuoti, kiek jų apytiksliai įvažiuoja į Palangą. Remiantis statistika, paprasčiau bus organizuoti policijos, gelbėtojų pajėgas, be to, atsižvelgus į kelerių metų duomenis, Palangos prieigose ruošiamasi statyti automobilių stovėjimo aikšteles. Čia palikę automobilius, žmonės miestą nemokamai galės pasiekti autobusais, kurie kursuos kas 15 minučių.

Pasak Š. Vaitkaus, vienas pagrindinių dalykų, skatinančių riboti srautus, yra ekologija. Miestas – nedidelis, galima daugiau pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. Praėjusiais metais buvo pasiektas atostogautojų pikas – Statistikos departamento duomenimis, užregistruota 1 mln. 250 tūkst. nakvynių. Bet šiuos duomenis pateikė tik tie, kurie privalo deklaruoti, tai yra juridiniai asmenys: viešbučiai, sanatorijos, poilsio namai. Nuo 2013-ųjų fiksuota daugiausiai per dešimtmetį – 12 mln. – turistų. Turint omenyje, kad didžiąją apgyvendinimo sektoriaus dalį – 40 proc. – sudaro privatus sektorius, atostogautojų galėjo būti ir gerokai daugiau.

Per pastarąjį ilgąjį savaitgalį – nuo balandžio 28 iki gegužės 1 d. vidurnakčio – į Palangą įvažiavo 42 tūkst. 573 automobiliai. „Gerai, kad turime aplinkkelį, be jo srautai būtų nepalyginamai didesni – suskaičiuota, kad per metus aplinkkeliu pravažiavo apie 3 milijonai mašinų“, – sakė Š. Vaitkus. Dėl automobilių parkavimo – Palanga esanti vienintelis miestas Lietuvoje, automobilių stovėjimą apmokestinanti ne ištisus metus, o 4 mėnesius. Šiemet įrengti du papildomi parkomatai – Prieplaukos g. ir Gubojų g., ties „Medūza“.


Fermeris Oleksandras Novikovas išgyvena dėl sugriautų fermų, žuvusių karvių ir dėl to, kad užminuoti laukai liko neapsėti.

„Žiūriu į žvejus, ir pykina pagalvojus, kad jie visi netrukus puls gaudyti vėžių, nors šie yra prisikirtę žmogienos. Per okupaciją ledu bėgdami įlūžo ir nuskendo grupė buriatų, kurie dėl sunkių rūbų į viršų neiškilo ir niekas jų neieškojo“, – sakė Olia Myščenko.

Ši 53 metų moteris buvo viena iš keliolikos Vilhivkos gyventojų, kurie per du mėnesius užsitęsusią okupaciją liko kaime, nes kiti du tūkstančiai gyventojų išbėgo į saugesnes vietoves.

Vilhivkos gyventojai kasdien pina tinklus kariuomenei.

Lygiai prieš metus Vilhivkoje apsilankiau sužinojęs, kad vietos mokinių teatrui vadovauja lietuvių kilmės mokytoja pensininkė Viktoria Aleksenko. Mokytoja su tėvais į Ukrainą persikėlė vaikystėje, tačiau visada domėjosi Lietuva, rengė mokinių ekskursijas į Vilnių, dėl to mokiniai ją vadino „lietuve“. V. Aleksenkos sutikti nebeteko, nes 86 metų pedagogė per okupaciją mirė dėl širdies nepakankamumo. Mirė per savo gimtadienį – kovo 8 d. Prieš metus nuvykus į Vilhivką sukrėtė pamatytas „lietuvės“ kapas, nes, okupantams uždraudus eiti į kapines, mokytoja buvo užkasta pakrūmėje senose nebenaudojamose kapinėse.

Ten ją slapta, griaudint sprogimams, karučiu nuvežė ir paskubomis palaidojo keli buvę mokiniai. Priekaištauti dėl nenuravėto kapo nedrįsau, mat sugriauto kaimo žmones slėgė gerokai didesnės problemos.

Dabar į Vilhivką vykau norėdamas pažiūrėti, kokie čia įvyko pasikeitimai. Gyvenvietė nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkovo yra nutolusi dvidešimt, o nuo Rusijos sienos keturiasdešimt kilometrų. Todėl okupantai į kaimą įžengė pirmą karo dieną.


Buvęs Arvydo Sabonio varžovas Kijevo „Budivelnik“ krepšininkas Jevgenijus Dolgovas nepakeitė nuo skeveldrų skylėtos restorano iškabos.

„Už ką jus, Arvydo Sabonio konkurentą krepšininką, Maskva norėjo diskvalifikuoti visam gyvenimui ir kodėl prieš metus, Rusijai užpuolus Ukrainą, nebėgote, o vykote gelbėti civilių ir net ėjote derėtis su Bučos žudynių organizatoriumi?“ – paklausiau 59 metų Jevgenijaus Dolgovo.

Su šiuo Kijevo priemiestyje, kurortiniame Vorzelio kaimelyje, gyvenančiu verslininku mane supažindino lietuvių kilmės kazachas Konstantinas Gudauskas. Iš diktatoriško Kazachstano priverstas bėgti dėl grasinimų nužudyti už protesto demonstracijų organizavimą, K. Gudauskas, kilus karui Ukrainoje, pademonstravo išskirtinę drąsą.

Vildamasis, kad jo, turinčio Rusijai draugiško Kazachstano pasą okupantai nelies, lietuvis mašina į Bučą ir Vorzelį gabeno vaistus ir maistą, o iš ten į Kijevą – vaikus, ligonius ir visus, kas nespėjo pabėgti. Lietuvio mašina ne kartą buvo apšaudyta, suvarpyta skeveldrų, per sprogimą jis buvo kontūzytas, tačiau liko gyvas ir išgelbėjo per 200 žmonių. Ukrainiečiai K. Gudauską praminė „Bučos angelu gelbėtoju“, o pagal jo istoriją kuriamas meninis filmas, kuris rudenį turi pasirodyti kino ekranuose. „J. Dolgovas su žmona Sofija buvo vieni vos iš kelių mano pagalbininkų, nepabijojusių rizikuoti gyvybe ir gelbėti Bučos žmones, jie rizikavo, nors galėjo išvykti į užsienį, kaip kad dauguma turtingų žmonių“, – pasakė K. Gudauskas. Tai mane suintrigavo, todėl verslininkų paklausiau, kodėl jie nespruko iš šalies. „Mes netikėjome, kad bus puolamas Kijevas, ir netikėjome, kad okupantai elgsis taip žiauriai ir žudys civilius, todėl pirmas dienas neišvykome iš Vorzelio“, – pasakojo krepšininkas.


Vaikystėje patyręs tėvų girtuoklystes, iš esmės gyvenęs landynėje kretingiškis 48-erių Vaidas Kazlauskas viso to išsižadėjo, neapkentė savo gimdytojų ir nė nenumanė, kad kažkada pats pasirinks panašų kelią. „Turėjau vienintelę svajonę – sukurti gražią šeimą. Kai tai padariau, nusukau tuo keliu, kuriuo ėjo ir mano tėvai – tapau priklausomas nuo alkoholio“, – apie gyvenimo paradoksą kalbėjo jau 18 metų su priklausomybe kovojantis vyras.

Persekiojanti vaikystės patirtis

Nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų Vaidas gyveno šeimoje, kurioje alkoholis buvo vartojamas kone kasdien. Tai darė tiek motina, tiek tėvas. Jo gyvenamojoje aplinkoje netrūko ir smurto. „Tarybiniais laikais alkoholikų ir smurto artimoje aplinkoje tariamai nebuvo. Aplinkiniai, draugai nė neįtarė, kokioje aplinkoje augau, nes tai slėpdavo mano apsimestinė šypsena, pokštai. Visada vaikščiodavau užsidėjęs kaukę. Nenorėjau, kad kas nors sužinotų, kaip gyvenu“, – pasakojo kretingiškis. Prieš vaikus – šeimoje, be Vaido, dar augo ir 8-eriais metais jaunesnė sesuo – nukreipto smurto nebuvo, tačiau jie neretai papuldavo į per išgertuves įvykstančias muštynes. „Nors pats buvau vaikas, slėpdavau seserį po stalu, kad jai nekliūtų“, – prisiminė jis.

Negana to, vyrui teko patirti ir badą. „Buvau išmokęs nevalgyti po 3 paras, tačiau ketvirtąją jau labai norėdavau valgyti“, – sakė jis.

Dėl to jaunuolis pradėjo vogti – eidavo į rūsius, kuriuose ieškodavo bulvių, konservuotų daržovių, taukų ir kitų maisto produktų. „Parsinešdavau namo ir gamindavausi valgyti, – pasakojo Vaidas. – Iš pradžių vogiau tik maisto produktus, vėliau pradėjau galvoti, kodėl kiti turi dviračius, o aš ne. Pavogdavau ir jį. Vėliau ir motociklą. Už tai buvau teisiamas, tačiau į įkalinimo įstaigą nepakliuvau, bet daugiau nebevogiau.“ Visa tai vyko iki jam paliekant Telšius, o tai vyras padarė būdamas 15-os, su savimi pasiėmęs lėkštę ir šaukštą.


Finansų ministerija pateikė savivaldybių gyvenimo kokybės indekso (GKI), papildyto 2021 m. duomenimis, rodiklius. GKI parodė, kad pagal bendrą gyvenimo kokybę Vilnius toliau stabiliai užima pirmą vietą.

TOP 5 savivaldybės pagal GKI

2021 m. pirmoje GKI vietoje buvo Vilniaus m. savivaldybė, palyginus su 2020 m., TOP 5 išliko tos pačios savivaldybės, tik Kauno r. savivaldybė GKI reitinge pasikeitė pozicijomis su Klaipėdos m. savivaldybe: II v. – Kauno m. savivaldybė, III v. – Kauno r., IV v. – Klaipėdos m., V v. – Neringos.

Iš šių 5-ių savivaldybių 2013–2021 m. didžiausią pažangą padarė Kauno rajono savivaldybė, kuri iš XII pozicijos 2013 m. pakilo į III poziciją 2021 m. Nors Vilniaus miestas bendrai GKI pirmauja, tačiau vertinant atskiras sritis arba rodiklius jis ne visur užėmė aukščiausią vietą. Pavyzdžiui, sveikatos paslaugų srityje 2021 m. lyderės buvo Palangos, Kauno m. ir Šiaulių m. savivaldybės, o Vilniaus m. savivaldybė užėmė V indekso poziciją. Analogiškai aukštesnė švietimo paslaugų indekso reikšmė buvo nustatyta Kauno m., o Vilniaus m. savivaldybė buvo II v., III v. – Raseinių r., toliau – Zarasų r. ir Molėtų r. savivaldybės. Žemiausia – VII pozicija – Vilniaus m. savivaldybei buvo nustatyta vertinant viešąją infrastruktūrą. Šioje srityje 2021 m. pirmavo Neringos, Druskininkų ir Ignalinos r. savivaldybės.

Vertinant atskirus rodiklius, pavyzdžiui, nusikaltimų skaičių, tarp TOP 5 2021 m. savivaldybių geriausia situacija Neringos savivaldybėje – 1 tūkst. 76 nusikaltimai, tenkantys 100 tūkst. gyventojų, daugiausia nusikaltimų užfiksuota Vilniaus m. ir Kauno m. savivaldybėse – atitinkamai 1 tūkst. 830 ir 1 tūkst. 671.


Šventikas Josifas džiaugėsi, kad Lvovo regione nebeliko Maskvą palaikančių cerkvių.

Dauguma ukrainiečių lanko graikų katalikų arba pravoslavų tikėjimo bažnyčias, todėl oficiali šv. Velykų šventė čia yra minima savaite vėliau negu Lietuvoje.

Taip sutapo, kad tiek pernai, tiek šiemet tokiu metu atsidūriau Vakarų Ukrainoje – religingiausiame šalies regione. Lvove pernai šv. Velykų dieną lankiausi pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, skanavau po pamaldų tikintiesiems surengtas vaišes, o dieną anksčiau stebėjau, kaip parapijos žmonės bandė pralinksminti iš fronto zonos atvykusių pabėgėlių vaikus, kurių dalis, su tėvais patyrusių pirmų karo savaičių baisumus, vis dėlto neįstengė nei šypsotis, piešti. „Patirti sukrėtimai per giliai vaikams įsirėžė į atmintį ir jie dar yra šviežūs“, – tada pasakė vienuolis Sebastjanas.

Jis vadovauja prie bažnyčios kuriamam metropolito Andrzejaus Szeptyckio muziejui, į kurį suvežė dar sovietmečiu paties pradėtas rinkti ikonas. Kelios ikonos buvo suvarpytos kulkų, nes bažnyčias griovę kariškiai šaudė į jas ir šaipėsi iš tikinčiųjų. Tačiau žmonės ikonas slapta naktimis iš sugriautų bažnyčių nešėsi namo, slėpė jas, tikėdami, kad ateis geresni laikai ir jomis vėl bus galima viešai gėrėtis. Tokie laikai atėjo, tačiau pernai šalį ištiko kita didžiulė nelaimė – kraštą užpuolė Kremliaus kraugeriai.

„Ar šiemet geresnėmis nuotaikomis negu pernai lvoviečiai pasitinka Velykas?“ – paklausiau Uspenijos cerkvės šventiko Josifo. Prieš keturis šimtus metų pastatyta Uspenijos cerkvė yra pati svarbiausia Lvovo pravoslavams.

„Pernai per Velykas buvome persigandę, nežinojome, ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę, ar priešas neužims visos šalies“, – kalbėjo 51-erių Josifas. Šventikas beveik tris dešimtmečius dirba šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje kunigų seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus.


Šventojiškio medalių meno kūrėjo reveransas Vilniui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-04-04
Kol sėda prie darbo stalo, medalių kūrėjas Petras Baronas jau būna išbraidžiojęs istorijos vingius, studijuodamas tam tikrą laikmetį ir jo ryškiausias asmenybes.

Meno srityje kaip žmogus-orkestras žinomas Šventosios menininkas Petras Baronas – jis skulptorius ir dailininkas, bareljefų ir dekoracijų kūrėjas, plenerų organizatorius – pastarąjį dešimtmetį labiausiai paniręs į medalių kūrybą. Šiemet 70-metį švęsiančio menininko kūrybos kraitėje – gerokai per 100 medalių, kuriais įamžino garsias Lietuvos istorines asmenybes, tarp jų – Palangos kurorto kūrėjus ir Kretingos dvarininkų Tiškevičių giminę. Pastaruoju metu P. Baronas kuria medalius, skirtus šiemet švenčiamam Vilniaus 700 metų jubiliejui.

Išskirtinumas – smulkios detalės

Naujųjų medalių idėja siekia Vilniaus miesto įkūrėjo kunigaikščio Gedimino epochą: viename medalių, jo averse – pagrindinėje pusėje – P. Baronas iškalė fragmentą iš Gedimino laiškų, o kitoje pusėje – reverse – pavaizduotas to meto žemėlapis su miestais, upėmis, svarbiomis vietomis. Kitas medalis skitas Gedimino dukteriai Lenkijos karalienei Aldonai, kuri, menininko žodžiais, jį sudominusi tuo, kad buvusi garsi to meto menų mecenatė – į karališkąją aplinką ji įvedė muziką ir šokius.

Vilniui menininkas dedikuos ir dabar kuriamą medalį, skirtą Barborai Radvilaitei: averse išgraviruos jos atvaizdą, o reverse perteiks stilizuotus Valdovų ir Radvilų rūmus su tuneliu po jais, kuriuo slapčia vaikščiojo ir susitikinėjo įsimylėjėliai valdovas Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė.

P. Baronas, meno žinovų vertinamas kaip vienas garsiausių šalies medalininkų, įvaldęs išskirtinį savitą žemo reljefo su itin smulkiu vaizdu, kuriame matosi netgi smulkiausios personažų kūno ir veido detalės, braižą. Jo medaliuose dominuoja įvairiausi simboliai, netikėtos linijos ir jų sankirtos, kuriančios savitus, tik šiam menininkui būdingus, paveikslus.

Pristato Lietuvą Lietuvai ir pasauliui

Be šių, sostinės jubiliejui skirtų, darbų, P. Baronas, būdamas tarptautinės medalių kūrėjų organizacijos (FIDEMA) narys, jau rengiasi ir rudenį Florencijoje Italijoje įvyksiančiai tarptautinei medalininkų parodai, į kurią taip pat pateiks Barborai Radvilaitei skirtą kūrinį.

P. Baronas 2020-aisiais dalyvavo FIDEMA parodoje Lenkijoje, skirtoje pirmojo lietuviško medalio 500 metų jubiliejui – pirmasis medalis buvo sukurtas 1520 m. Lietuvos valdovui Žygimantui Augustui. Šiai parodai, kuri pirmiausia buvo eksponuota Lietuvoje, šventojiškis savąjį medalį ir paskyrė iš Italijos kilusiai Bonai Sforcai ir jos sutuoktiniui Žygimantui Senajam.

Menininko dirbtuvėse ant lentynų – anksčiau sukurtas Šventajai ir Palangai skirtų medalių ciklas, o jame – kurorto arba su juos susijusios įžymybės: menininkas Antanas Mončys, aviatorius Bronius Oškinis, Palangą eilėmis apdainavęs Maironis, Adomas Mickevičius ir kt.

Jį traukia ir Lietuvos istorijai svarbios datos: P. Baronas yra sukūręs medalių, skirtų Durbės ir Žalgirio mūšių, Palangos krašto prijungimo prie Lietuvos metinėms pažymėti.


Žaidimas skirtas suaugusiųjų švietėjams, dėstytojams, mokytojams, studentams ir visiems kitiems, kurie domisi netradiciniais mokymo ir mokymosi metodais. Žaidžiant skatinama spręsti problemas, bendradarbiauti, ugdyti kūrybiškumą ir komandinio darbo įgūdžius.

Klaipėdos valstybinės kolegijos nuotr.

Atsižvelgusios į mokslinio tyrimo duomenis, Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytojos kartu su partneriais iš Lietuvos, Latvijos ir Švedijos sukūrė stalo žaidimą, kurį žaidžiant sprendžiamos skirtingų kartų komunikacijos problemos.

Šis žaidimas – tai vienas mokslinio tyrimo „Skirtingų kartų komunikacijos problemos turizmo organizacijose“, vykdyto pagal NordTournet-3 projektą „Solving Communication Problems of Different Generations in Tourism companies“, rezultatų.

Tyrimą su parneriais iš Latvijos ir Švedijos viešosios įstaigos „Švietimo, tyrimų ir konsultacijų centras“ direktorės Julijos Šešeikos užsakymu atliko Klaipėdos valstybinės kolegijos docentė dr. Gita Šakytė-Statnickė ir lektorė Laurencija Budrytė-Ausiejienė. Sukurtas žaidimas turi populiariausių pasaulio žaidimų „Monopolis“ ir „Dixit“ bruožų.

„Praktinė žaidimo nauda yra skatinimas spręsti problemas, kilusias dėl skirtingo amžiaus ir skirtingų įpročių. Tai yra būdas padėti žmonėms susikalbėti. Žaidžiant skatinamas kūrybiškumas, komandinis darbas, nes geriausi sprendimai gimsta ne pačiam vienam, o suvienijus jaunesnių ir vyresnių kartų gerąsias savybes, įgūdžius, žinias, potencialą“, – tvirtino viena žaidimo autorių L. Budrytė-Ausiejienė.

Stalo žaidimo koncepcijai kurti kolegijos docentė dr. Gita Šakytė-Statnickė pasitelkė savo disertacijoje sukauptus duomenis apie kartų klasifikavimą ir kartų kertinius skirtumus. Pagal Kartų teoriją, išskirtos 4 šiuo metu darbo rinkoje veikiančios kartos: Kūdikių bumo karta (gimusieji 1943–1960 m.), X karta (gimusieji 1961–1981 m.), Y karta (gimusieji 1982–2000 m.) ir Z karta (gimusieji po 2000 m.). Kartos klasifikuojamos pagal gimimo metus, nustatant kartos formavimuisi įtakos turėjusius reikšmingus socialinius, ekonominius, politinius, kultūrinius ir kitokius pokyčius.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas