|
|
|
Vakarų LietuvaVyrų krepšinio rinktinė „Kretinga“ – jaunuolių ateičiai
Šiais metais Kretingos vyrų krepšinio rinktinė „Kretinga“, treniruojama Arimanto Mikaločiaus ir žaidžianti Regionų krepšinio lygos A divizione, paminės savo komandos įkūrimo 20-metį – rudenį komanda pradės savo 20-ąjį sezoną, kuriam rengtis pradėjo jau dabar. Ir to priežastis – Kretingoje statomas naujas sporto kompleksas. „Turėsime sporto areną, vadinasi, krepšinio aistruolius galėsime pakviesti ne tik į rungtynes, bet ir į pramogų nestokojantį renginį“, – vylėsi vyriausiasis „Kretingos“ treneris. Šiuo metu Regiono krepšinio lygos A divizione „Kretinga“ tarp 16-komandų užima V–VI vietas. Ar kretingiškius tenkina tokia pozicija? „Prieš sezoną gal ir būtų tenkinę, bet dabar jau matau, kad tų pralaimėjimų, kuriuos patyrėme, galėjo ir nebūti – tuos susitikimus galėjome ir laimėti, tada ir aukštesnėje vietoje būtume atsidūrę, – kalbėjo treneris. – Tačiau galimybių „įšokti“ į stipriausiųjų ketvertą dar turime – reguliariajame sezone liko sužaisti 10 rungtynių, tad laiko pasitempti yra.“ „Kretingos“ komandą Regionų krepšinio lygoje galima pavadinti išskirtine komanda – tarp 15 jos narių 9 yra Kretingos sporto mokyklos auklėtiniai nuo 16 iki 18 metų. A. Mikaločiaus teigimu, komanda ir jos vadovai išlaiko prieš kiekvieną sezoną duodamą pažadą, kad rajono rinktinė ir yra tam, kad joje jauni krepšininkai turėtų galimybę pradėti savo sportinę karjerą ir kad joje žais būtent vietos jaunimas. „Iš esmės tuos žmones rengiame jų pačių ateičiai. Jaunuoliai, baigę ne tik sporto, bet ir bendrojo lavinimo mokyklas, išvyksta studijuoti – tokių komandoje yra visi 99 proc. – į Vilnių, Kauną, nes jų netraukia uostamiesčio mokymo įstaigos. Tuo pačiu jie turi galimybę patekti į aukštesnes krepšinio lygas ir tęsti sportinę karjerą“, – A. Mikaločius pripažino, jog jam šiek tiek gaila, kad vietos komanda praranda čia išugdytus krepšininkus, bet – toks gyvenimas, kuris lemia ir tai, kad komanda jau kurį laiką neturi vyresnio amžiaus krepšinio žaidėjų – juos įpareigoja atsakomybė šeimai, darbas, kai kuriems dėl to tenka ir emigruoti.
Gyvenimo namuose – gyvenimas be kaukių
Iš Kretingos kilęs ir pranciškono pašaukimą gimtajame mieste pajutęs, bet broliu netapęs, šiandieną 4 vaikų tėvas 47-erių Rimantas Ramonas vadovauja prie Vilniaus, Čekoniškių kaime, įkurtai „Betzatos bendruomenei“, kur veikia Gyvenimo namai bei Lobių dirbtuvės – čia žmonės su intelekto negalia atranda savo namus ir mėgstamą veiklą. R. Ramono vykdomus misionieriškus darbus įvertino ir LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė – 2017 m. jis buvo apdovanotas ordinu už nuopelnus Lietuvai. Apsikeičia vertybėmis R. Ramono žodžiais, pernai „Betzatos bendruomenė“ tapo tarptautinės „Arkos“ bendruomenės, kurios įkūrėjas Žanas Vanjė iš Prancūzijos lankėsi ir pas juos, tikraisiais nariais ir įgyvendina misiją – kurti bendrystės santykį su proto negalią turinčiais asmenimis, mažinti jų šeimų kančią bei socialinę atskirtį. „Mūsų bendruomenės prioritetas – bendrystė su tais negalią turinčiais asmenimis, kurie likę be tėvų ir neturi, kur gyventi, arba tie, kurių tėvai – jau senyvo amžiaus ir nebepajėgūs rūpintis savo suaugusiais vaikais. Dauguma žmonių su negalia – taip pat jau brandaus amžiaus, jiems po 40–50 metų, tačiau savarankiškai gyventi jie negali. Todėl pas mus jie atranda namus, kur po vienu stogu su jais gyvena asistentai, o Lobių dirbtuvėse jie suranda įdomių veiklų“, – „Betzatos bendruomenę“ apibūdino R. Ramonas. Jis tikino, jog bendruomenės namuose vieni su kitais apsikeičia vertybėmis: čia dirbantys ir savanoriaujantys žmonės iš neįgaliųjų išmoksta nuoširdumo, tikrumo, tačiau sulaukia ir manipuliacijų, nes žmogus su negalia turi visą paletę tų pačių jausmų. „Jo jausmai yra tikri: šviesa-tamsa, šiluma-šaltis, bet santykyje nėra kaukių, – pabrėžė pašnekovas. – Antra vertus, tie žmonės taip pat yra Dievo apdovanoti: per juos galime giliau pamatyti ir pažinti save, kartais net – padėti sau sveikti.“
Pajūry gyva muzikinė Eduardo Balsio dvasia
„Dėkoju Klaipėdai: Balsys čia ne sugrįžo, – jis iš čia nė nebuvo išėjęs. Pajūrio kraštas visuomet buvo artimas mano tėčiui“, – iš Vilniaus atskubėjusi į savo tėvo kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-mečio renginių ciklo pradžiai Klaipėdos muzikinio teatro skirtą konferenciją sakė jo duktė pianistė profesorė Dalia Balsytė. Atkūrė pradingusią smuiko partiją Kompozitoriaus duktė dėkojo Klaipėdos muzikinio teatrui, kuris šiuos metus paskelbė E. Balsio metais, bei organizaciniam komitetui, tėvo mokiniams, E. Balsio menų gimnazijai už tai, kad ėmėsi iniciatyvos paminėti 100-ąjį gimimo jubiliejų ir ta proga atgaivinti kūrinius, kurių dauguma beskambėjo prieš kelis dešimtmečius, jos tėvui dar gyvam esant. Vienas tokių – iškilmingas koncertas, kuriame nuskambės 1954 m. E. Balsio parašytas Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui, – juo sausio 15-ąją Žvejų kultūros rūmuose ir prasidės jubiliejinių metų minėjimas. Šį kūrinį atliks jauna, Austrijoje studijas baigusi klaipėdietė smuikininkė Lina Marija Songailė bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio. Konferencijoje abi muzikantės – D. Balsytė ir L. M. Songailė – atviravo, jog noras atgaivinti šį kūrinį prilygo didelei avantiūrai, mat, per laiką buvo visiškai susidėvėjusi smuiko partitūra. Tačiau didžiulėmis pačios D. Balsytės pastangomis smuiko partija buvo surasta ir atkurta. Prioritetų viršūnėje – šeima D. Balsytė pabrėžė, jog marinistinis aspektas dominavo jos tėvo kūryboje. Tačiau jūrą jis traktavo ne kaip gamtos jausmą, stichiją, – ji jam asocijavosi su amžinybe ir laiku. „Pažiūrėkit: mūsų nebuvo – ji buvo, mūsų nebus – ji bus. Jūra, o ne kosmosas, jam buvo amžinybė“, – kalbėjo ji. Profesorės žodžiais, jau 35-eri metai, kai jos tėvo nebėra: per tą laiką išsigrynina mintys, išnyksta smulkmenos, lieka tik esmė. „Galvoju, kad per gyvenimą mano tėvą vedė 4 esminiai dalykai: principingumas, atsakingumas, profesionalumas ir darbštumas. Pagrindinė jo gyvenimo pozicija buvo nukreipta ne į darbą ir kūrybą, – prioritetų skalės viršuje jam buvo šeima“, – pabrėžė D. Balsytė. Ji prisiminė savo tėvą buvus mažakalbį. „Jis visuomet mums, vaikams, sakydavo – nepadarykit gėdos šeimai. Šeima jam – ne tik žmona ir vaikai, bet ir tėvai, seneliai – visas giminės medis, iš kurio išaugome. Anksti netekęs tėvų, pradėjo ieškoti draugų, kuriuos vadino gimine, susiskaldžiusius Kompozitorių sąjungos narius siekė suburti į šeimą. Šeimos autoritetu jis rėmėsi ir tuomet, kai jam siūlė stoti į partiją, – bet jis nebuvo komunistas, ir tai retas reiškinys, užimant vadovaujančias pareigas. Sakė – mūsų šeimoje nebuvo politikų, jei aš negaliu vadovauti, būdamas nepartinis, man šios pareigos nereikalingos“, – tėvo principingumą pabrėžė kompozitoriaus duktė.
Ar tėvai smurtavo prieš vaikus, spręs teismas
Dar neįsigaliojus vaiko teisių reformai, iš kretingiškių šeimos praėjusių metų lapkritį buvo paimti abu vaikai. Vyresnysis sūnus iš mokyklos paimtas ir į vaikų globos namus išvežtas praėjusių metų lapkričio 10 d., kuomet mokytojai pasakė, kad prieš jį buvo smurtauta. Po dviejų savaičių, taip pat be jokių perspėjimų, buvo paimtas ir antrasis sūnus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, tuo metu buvęs Kretingos savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrius priėmė sprendimą paimti vaikus iš šeimos 2017 m. lapkritį dėl galimo smurto artimoje aplinkoje. Tada vyresnysis sūnus specialistams pasisakė, kad tėvai jį mušė laistymo žarna, kabeliu ir laidais. Tačiau pastarieji tikino, kad laistymo žarnos net neturėjo, o išvakarėse jokio konflikto su vaiku neįvyko.
Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos plėtra Klaipėdos universitetinėje ligoninėje
Kitais metais Klaipėdos universitetinės ligoninės Dienos, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius, vadovaujamas gydytojo Gintaro Gelžinio, paminės 15 metų veiklos sukaktį. Per tą laiką skyrius tapo ne tik neabejotinu šios medicinos srities lyderiu Vakarų Lietuvos regione – svarbiausia, kad skyriaus medikų teikiamos gydymo paslaugos, pasitelkiant naujausias žinias ir technologijas, savo kokybe prilygsta Vakarų šalyse teikiamoms paslaugoms, o šios ligoninės plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojai siekia maksimaliai estetiško rezultato, kuris lemia ne tik fizinę, bet ir psichologinę paciento sveikatą. Kokybę patvirtina skaičiai Dienos, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius turi dar ir sporto traumų poskyrį bei krūties chirurgijos sektorių. Per metus skyriaus medikai atlieka beveik 5 tūkst. operacijų, iš kurių sporto traumų – 1,5 tūkst., krūtų chirurginių operacijų – 900, estetinių, arba grožio, operacijų – per 100. Be krūtų ir sporto traumų, estetinių chirurginių operacijų, skyriuje atliekamos odos, paodžio ir minkštųjų audinių operacijos, operuojami visi odos piktybiniai susirgimai, dideli apgamai, melanoma – skyriuje per metus odos vėžio operacijų atliekama iki 300, melanomos – apie 60. Plastinės chirurgijos specialistų pagalbos prireikia ir tuomet, kai, po nudegimų atsiradus įvairioms kontraktūroms, suaugimams, kurie trukdo judesio funkcijai, būtina gydyti randus ar randėjimo procesus. Kokia tvarka galioja, norint patekti pas Klaipėdos universitetinės ligoninės Dienos, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistus? Visų pirma, šeimos gydytojui įtarus piktybinį naviką, būtinas siuntimas ambulatorinei konsultacijai. Abejojant dėl darinio gerybiškumo-piktybiškumo, dažnai prireikia ir odos gydytojo konsultacijos – atlikus dermatoskopinį tyrimą, odos gydytojui priėmus sprendimą, operuoti ar ne, pacientas toliau nukreipiamas į skyrių, kur jam bus suteiktos visos su nustatytos diagnozės gydymu susijusios paslaugos. Pacientai, pageidaujantys estetinės chirurginės operacijos, taip pat gali kreiptis į Klaipėdos universitetinės ligoninės ambulatorinį-konsultacinį skyrių, tačiau ir už operaciją jis turės susimokėti pats – teritorinės ligonių kasos estetinės, arba grožio, operacijos kaštų nekompensuoja. „Yra viena išimtis – jeigu vokas dengia daugiau kaip pusę akies vyzdžio, tokia operacija pripažįstama kaip medicininė regėjimą gerinanti, ir už ją pacientui mokėti nereikia“, – paaiškino skyriaus vedėjas plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas G. Gelžinis.
Kretingos kryžkelėje – šviečiantis kryžius
Kretingos miesto prieigose prie naujai statomo turbo žiedo į 12 m aukštį kyla šviečiantis kryžius, kuris turėtų būti pašventintas šioms Kalėdoms. Taip Kretingos pranciškonai nusprendė įamžinti savo veiklos šiame mieste, o kartu ir bažnyčios bei vienuolyno statybos 400 metų jubiliejų. Analogų Lietuvoje nėra Kryžius, pagal telšiškio architekto Algirdo Žebrausko sumanymą, stovi kelio Palanga–Šiauliai ir Vilniaus gatvės kryžkelėje, itin judrioje vietoje, tam, kad iš tolo, pagal lietuvišką tradiciją, pasitiktų ir išlydėtų keliaujančius. Kryžiaus viduje bus įrengtas LED apšvietimas, – sutemus visa konstrukcija švies iš vidaus, skleisdama tą šviesą ir į aplinką. Kryžiaus statytojai tikina, jog analogų Lietuvoje šiam kryžiui kol kas nesą. Nors žiedinėje sankryžoje dar tebevyksta darbai, tačiau kryžiaus konstrukcija jau sumontuota – ant metalo vamzdžio pritvirtintas grūdintą matinį stiklą laikantis cinkuoto metalo rėmas. Šią savaitę specialistai iš Vilniaus pažadėjo pradėti ir apšvietimo įrengimo darbus. Sumontavus LED apšvietimą, bus galima tvirtinti ir stiklo konstrukcijas. „Labai norisi tikėtis, kad šioms Kalėdoms kryžius apšvies Kretingą“, – patikino kryžiaus statybos darbus atliekančios Kretingos statybų bendrovės „Ringesta“ vadovas Almantas Skruibys. Jo žodžiais, itin kruopščiai bendrovės vyrai statė kryžiaus pamatą, kuris sumontuotas iš 3 dalių: pirmiausiai į 7 m gylį buvo įkalti 9 poliai, ant jų užklota 5 m diametro betono plokštė, o ant šios – dar kita. Viršutinė dalis bus apklijuota granito plokštėmis.
Pasaulyje išgarsėjo pasakomis iš ledo ir smėlio
Iš Darbėnų miestelio Kretingos rajone kilusio ir Vilniuje šaknis įleidusio 42-jų skulptoriaus Andriaus Petkaus vardas labiau žinomas ne gimtinėje, o užsienyje – ypač tose šalyse, kur populiarūs ledo bei smėlio festivaliai. Šį rudenį menininkas, dukart dalyvavęs didžiausiuose pasaulio smėlio skulptūrų čempionatuose JAV, iš jų abu kartus sugrįžo nugalėtoju. Idėjos atkeliauja iš knygų
Konkursuose Norfolke, kuris įsikūręs prie Atlanto vandenyno, A. Petkus dalyvavo 6, o Siesta Key – net 8 kartus. Menininkas sakė kaskart laimėdavęs vis aukštesnes vietas, o šįkart abiejuose miestuose jam atiteko aukščiausias ir publikos, ir skulptorių komisijos įvertinimas.
Norfolko čempionate iš smėlio lietuvis sukūrė 5 m aukščio skulptūrą „Meditacija“, vaizduojančią, kaip iš moters figūros išlenda 6 kaukės, o Siesta Key išvien su kolege iš Kanados Melineige Bouregard išskaptavo kompoziciją „Alisa pro laiko skylę“. Tai – 3,5 m aukščio skulptūrinė kompozicija, vaizduojanti, kaip Alisa iš stebuklų šalies bando išlįsti per knygos puslapius į kitą jos pusę ir patenka į elektroninį knygos pasaulį. Šalia stovintis Triušis reguliuoja laiko mechanizmą.
„Pasaulis be pasakų man nebūtų toks įdomus, koks yra šiandien. Daug skaitau nuo pat vaikystės, ir tai šiandien man labai praverčia kūryboje“, – knygų svarbą, iš jų gausiai pasisemiant kūrybinių idėjų, pabrėžė menininkas.
P. Vileišio gatvės Kretingoje gyventoja pasakojo, jog ją papiktino po sodybas vaikščiojusios dvi Jehovos liudytojos, su kuriomis susižodžiavus, šios neva ėmusios gąsdinti šeimininkus Dievo bausmėmis. „Ar gali Jehovos liudytojai lankytis privačiose valdose arba, reklamuodami savo bendruomenę, stovėti viešose vietose“, – klausė skaitytoja.
Privati erdvė gerbiama
„Pas mus atėjo 2 moterys, pasisveikino, bet neprisistatė ir paklausė, ar domina Biblija. Pamačiusi brošiūras, supratau, kad jos yra jehovistės. Atsakiau, kad domina, bet, kai man reikia, aš žinau, ką daryti, kur eiti. Susižodžiavome, o jos kad pradės piktai gąsdinti – mus sutrauks, nubaus Dievas. Sakau – negąsdinkit, kad pačioms tai nesugrįžtų“, – redakcijai išsiliejo kretingiškė Adelė, pageidavusi neviešinti pavardės.
Šiuo metu D. Rudytė ir G. Rudnev yra Peru, prie Titikakos ežero, ir šiomis dienomis turėtų kirsti Bolivijos sieną. „Jaučiame, kad kelionė tik prasidėjo, nors keliaujame jau du mėnesius. Tikimės sugrįžti į Lietuvą vasaros pradžioje arba viduryje“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė D. Rudytė ir G. Rudnev.
Pora mielai savo įspūdžiais dalijasi socialiniame tinklapyje „Facebook“, specialiai šiai kelionei sukūrę puslapį „The Trail Ahead“.
„Iš aplankytų vietų Peru didžiausią įspūdį paliko 9 dienų žygis Andų kalnuose – Uaiuaš (Huayhuash circuit), nutolęs Kotauasi kanjonas, bei kopimas į Čačanio (Chachani) ugnikalnio viršūnę netoli Arekipos miesto. Huayhuash kalnų bei Kotauasi kanjono grožis tiesiog stulbina, o užkopus į 6 tūkst. metrų ugnikalnį apima neapsakomas jausmas, na ir vaizdas yra nepakartojamas, – pasakojo keliautojai. – Pats Maču Pikču (Machu Picchu) griuvėsių kompleksas irgi palieka didelį įspūdį, tačiau tas paveiksliukas, kurį matome taip dažnai medijoje, sumenkina nuostabą, patiriamą ten patekus.“
Liaudie yr sakuoma: jegu mama mažam vakou nedainiava luopšėnės, ta ons ožaugs kėitašėrdis, bus najautros. Tū pati galieto patvėrtintė ėr Kretinguos moziejaus Etnuokultūras skyriaus vediejė Nijuolė Vasiliauskienė, katra papasakuojė ne tik apie Žemaitėjuo puopoliarės luopšėnės, bet ėr apie maža vaka gyvenėma tamė kraštė nu pat gėmėma.
Luopši nanukabindava ėlga
Senas laikas, sakė Nijuolė, kuožnuo šeimuo bova tėik vaku, kėik Dėivs davė. Na kap dabar ka jaunims planou, kėik vakuteliu augint. Kūdikelios seniau priiminiejė tik pribuviejės, bet, atruoda, ėr dabar tas pats i mada paren. Pribovieje ož darba būtėna reikiejė atsidiekavuotė. Je šeima naturiejė pinigu, idoudava audekla gabala arba iš maista ku nuors – kiaušiu, svėista, smetuonas. Tik gėmusi vaka tujau nuprausdava geldelie ėr doudava mama pamaitintė, bet priš tai paržegnuodava. Pirmiausia kūdiki paruodydava tievou, paskiau – ėr kitims šeimuos nariams, ypač vakams, je naujagimis tuo šeimuo bova ne pėrms.
„Kretinguos rajuona Bodriu apylinkies par ekspedicijės esam ožrašė, kap pri kūdiki kvėisdava. Sakydava: „Atekėt paveiziet, ku gondrus pru kamėna imetės“, – pasakuojė N. Vasiliauskienė.
Luopšys būdava pri tievu luovas vėsa laika, nes vaku atsėrasdava tonke – je ne vėins, ta kėts būdava golduoms i tu luopsi ėr sopams.
Siedninkielis (čiužinielis) – šiaudėnis. Bet ėr dabar daugelis čiūžinius ded šiaudėnius diel tuo, ka yr sveikiausia. O puodėškelė būdava ėš plunksnu, nadėdėlė, bet nabova tep, kap dabar, ka daug kas vėsai anuos naded. I drobolė vaka vystė dėdėle stėpre, kad, kap muoterėškas sakė, tas vaks „ni krust“: kuojės tėise toriejė būt ėlga. Nu, gal ne lig metu, bet lig posės ta tėkra. Galva, kap ėr dabar, apmaudava kepurelė, plėkuos nikumet nalaikydava. O tūte (čiolptoka) būdava ėš noskosta ėr ėšdžiuovinta avėkaili. Dar tonke vakou doudava skodoreli, i anu idiejė dounas, pamėrkytas i cokru – ka vaks mažiau kaukto, ramesnis būtu. Prikėš, būdava, pri bornelės, ėr tas vaks skane čiolps. Dabar dažna mamas ar teče čiut prakotosi vaka jau neš pri veidruodi, ka ons savė pamatyto. O seniau tuo nalesdava, sakydava narek. Dar iduome, ka plaukeliu ėr nageliu nakėrpdava ligi metu. O tošti luopši nagaliejė soptė diel tuo, ka pėkta dvasė napakėnktu. Ka jau vaks nuoriedava pradiet vakštiuot, liob ponti, katru tieva toriejė ūkie gyvuliams pontiuotė, parpjautė – sakydava, ka vaka kuojės nabūto „sorėštas“, gera vakštiuoto.
|
|
