|
|
|
Vakarų LietuvaSalantiškės piešinys tapo pasaulinio konkurso kelrodžiu
Kretingos rajono Salantų meno mokyklos Dailės skyriaus mokinė 14-metė Fausta Kelpšaitė išgarsino Lietuvos vardą meno pasaulyje: Japonijos IE-NO-HIKARI asociacijos organizuojamame tarptautiniame vaikų piešinių konkurse „World Children`s Picture“ („Pasaulio vaikų piešiniai“) tarp kone 19 tūkst. jo dalyvių iš 73 pasaulio šalių jos darbas pelnė aukso medalį. Piešinys tapo kvietimu ir į kitų metų konkursą. Įvertino dailės žinovai F. Kelpšaitę ugdančios Salantų meno mokyklos dailės mokytojos Ingridos Taujanskienės žodžiais, kone tris dešimtmečius – nuo 1993-ųjų – rengiamas Tarptautinis vaikų piešinių konkursas „World Children`s Picture“ yra rimtas vaikų kūrybinių gebėjimų įvertinimas: „Įvairaus amžiaus vaikų – nuo mažiausiųjų ligi pilnametystės – darbus vertina ne vienas ar keli asmenys, o kompetentinga dailės žinovų komisija, sudaryta iš 11–15 asmenų.“ Pedagogės žiniomis, į šiųmetinį konkursą iš viso buvo atsiųsti 18 tūkst. 593 pasaulio vaikų piešiniai, – konkurse dalyvavo 131 vaikas ir iš Lietuvos. Iš viso aukso medaliais pagal skirtingas darbų kategorijas buvo apdovanota 20 konkurso dalyvių, – Fausta buvo vienintelė lietuvaitė. „Kodėl buvo išskirtas ir kuo komisiją sužavėjo mūsų mokinės darbas, negalėčiau atsakyti, nes nežinau komisijos požiūrio ir vertinimo kriterijų. Bet, manau, kad išsiskyrė iš daugumos pateiktų darbų savita gratažo technika, kai imituojami medžio raižiniai“, – kalbėjo I. Taujanskienė, džiaugdamasi savo ugdytinės darbo įvertinimu, Salantų meno mokyklą pasiekusiu per karantiną. I. Taujanskienė sakė neseniai antrąkart sulaukę staigmenos – kvietimo į kitų metų konkursą, – ant jos, išsiuntinėto po visą pasaulį, vėlgi buvo panaudotas F. Kelpšaitės darbas. Pati kūrė spalvas Merginos darbas vaizduoja Salantų apylinkes, konkrečiai – netoliese esantį Kalnalio kaimą su jo trobesiais. „Dailės mokykloje mokausi vos pirmus metus, ir kai mokytoja I. Taujanskienė paskatino dalyvauti konkurse, mintyse iškart iškilo Kalnalis. Man šis kaimas ant kalvos – labai gražus, ten gyvena giminės, susiję labai šilti prisiminimai. Ir Lietuvos istorijai jis svarbus: ten buvo pakrikštytas vyskupas Motiejus Valančius, išliko medinė šio kaimo bažnytėlė“, – savo piešinį, tapytą guašu gratažo technika, apibūdino Fausta. Paklausta, kaip ji pati mano, kodėl jos piešinys buvo atrinktas iš keliolikos tūkstančių konkurso darbų, atsakė: „Manau, kad patiko ryškios spalvos ir struktūra: reikėjo maišyti labai daug spalvų, kad išgautum norimus atspalvius. Be to, tapiau ne teptuku, spalvos buvo stumdomos plastiko juostele, todėl ryškūs linijų perėjimai.“ Mergina sakė dėl šios džiaugsmingos žinios esanti labai dėkinga savo mokytojai I. Taujanskienei, kad ši, ligi tol ugdžiusi jos sesę Šarūnę, pastebėjo ir jos gebėjimus, ir labai skatino mokytis dailės.
Darbas teismuose nesustojo
Per karantiną Plungės apylinkės teismo darbas nėra sustabdytas, taip pat – ir Kretingos rūmuose. Vis dėlto yra numatyti tam tikri pokyčiai, kurie užtikrintų karantino sąlygų laikymąsi. Plungės apylinkės teismo pirmininkas Erikas Jurgutis dėl darbo organizavimo yra priėmęs įsakymą, pagal kurį karantino laikotarpiu buvo atidėti visi žodinio proceso tvarka paskirti teismo posėdžiai, išskyrus suėmimo skyrimo ar pratęsimo, vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos ir panašius atvejus. „Tokio pobūdžio bylos sprendžiamos nuotoliniu būdu, o esant būtinumui, teismo posėdyje žodine tvarka“, – įvardijo E. Jurgutis. Karantino laikotarpiu įleisti ar įsivesti į teismo patalpas pašalinius asmenis yra draudžiama, išskyrus proceso dalyvius, atvykusius į neatidėliotina tvarka vykstančius teismo posėdžius. „Tokiais atvejais posėdžių sekretorius privalo užtikrinti, kad posėdyje dalyvautų tik būtini asmenys, tarp asmenų išlaikomas ne mažesnis kaip 2 metrų atstumas, būtų reguliariai vėdinamos teismo posėdžių salės, daromos ne trumpesnės kaip 15 minučių posėdžio pertraukos, ne rečiau kaip kas valandą“, – sakė teismo pirmininkas. Siekiant užtikrinti teisėjų, teismo posėdžių sekretorių ir kitų proceso dalyvių sveikatos apsaugą, nagrinėjant bylas privaloma dėvėti vienkartines veido kaukes arba kitas veidą dengiančias apsaugos priemones, taip pat ir vienkartines pirštines. „Rašytinio proceso tvarka nagrinėjamos bylos vyksta įprasta tvarka“, – teigė E. Jurgutis. Baudžiamosios bylos, kurios turi būti nagrinėjamos žodine tvarka ir kuriose kaltinamieji yra nesuimti, yra atidedamos iki karantino pabaigos. Bylos, kuriose kaltinamieji yra suimti, nagrinėjamos nuotoliniu būdu, gavus saugų prisijungimą iš laisvės atėmimo vietos ar tardymo izoliatoriaus. „Proceso dalyviai, nukentėjusieji, liudytojai ir kiti, į teismo posėdžio salę įleidžiami, o teismo posėdis organizuojamas laikantis įsakymu patvirtintos tvarkos“, – tikino E. Jurgutis. Visą karantino laikotarpį teisme asmenys tiesiogiai neaptarnaujami, o gyventojų patekimas į teismo patalpas yra ribojamas. „Informacija gyventojams, norintiems kreiptis į teismą, suteikiama telefonu arba elektroniniu paštu, – paaiškino teismo pirmininkas, įvardinęs, kad ir per karantiną gyventojai į teismą kreipiasi įvairiais klausimais. – Sulaukiame besikreipiančiųjų į teismą, nes teismo darbas nesustojo.“ Procesinius dokumentus galima teikti internetiniame portale www.e.teismas.lt, siunčiant registruotu laišku arba naudojantis www.epristatymas.post.lt/.
Dienos veiklos centras perorientavo užimtumą
Kretingoje kone du dešimtmečius veikiantis Dienos veiklos centras, kuriame darbuotojų prižiūrimi ir skatinami, laiką turiningai leidžia sunkias negalias turintys žmonės, karantino laikotarpiu laikinai nutraukė užimtumą centre, o veiklas perkėlė į virtualią erdvę. Pastaruoju metu Kretingos dienos veiklos centrą lankė 43 intelekto sutrikimų ir kompleksinę negalią turintys Kretingos rajono asmenys nuo 18 metų amžiaus ir neribotai – ligi tol, kol tų paslaugų jiems reikia. Šio centro vadovės Birutės Viskontienės teigimu, nuo karantino pradžios buvo gautas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nurodymas laikinai sustabdyti dienos paslaugas. Pasak B. Viskontienės, neįgalių žmonių globą ir priežiūrą perėmė jų artimieji arba giminaičiai. „Namiškiai suprato padėties sudėtingumą, kai kurie ir patys laikosi karantino ir dirba iš namų. Todėl mums neiškilo jokių problemų dėl neįgaliųjų priežiūros“, – kalbėjo B. Viskontienė, patikindama, jog ministerija buvo numačiusi ir išlygas, kad, esant būtinybei, tektų organizuoti priežiūrą nedidelei žmonių grupei. Vadovė tikino, kad apie pasikeitusią padėtį dėl karantino suvokia ir jų centro lankytojai: „Dar prieš įvedant ribojimus, mokėme juos higienos – plauti ir dezinfekuoti rankas, laikytis privalomos distancijos. Namiškiai sako, kad šios tvarkos jie laikosi ir namie.“ „Mūsų socialiniai darbuotojai su neįgaliaisiais palaiko ryšius nuotoliniu būdu – skambina, teiraujasi, kaip jiems sekasi, ką veikia, moko rankdarbių. Įkūrė ir specialią grupę mesendžeryje, kad vieni su kitais galėtų susisiekti, bendrauti tarpusavyje. Tačiau toks intensyvus nuotolinis ryšys, koks dabar vyrauja tarp mokytojų ir mokinių, tarp mūsų darbuotojų ir klientų yra neįmanomas, nes pastarųjų intelektas yra ribotas. Ne kiekvienas sunkią negalią turintis žmogus moka arba nė negali naudotis kompiuteriu ar internetu“, – apie karantino ribojamą veiklą kalbėjo B. Viskontienė. Šio centro padalinyje Salantuose, kurį lanko 15 asmenų, dar yra teikiamos ir trumpalaikės globos paslaugos – kada asmuo gali būti centre apgyvendintas iki pusės metų. Trumpalaikės globos tarnyboje šiuo metu gyvena tik 3 asmenys, – tie žmonės čia apsigyveno dar ligi karantino. Nauji asmenys dėl užkrato pavojaus laikinai nepriimami. „Trumpalaikės globos paslaugos dažniausiai yra teikiamos senyvo amžiaus žmonėms, kurie savarankiškai negali gyventi. Tiek jie, tiek centro darbuotojai laikosi tvarkos – bendraudami dėvi kaukes, pirštines. Giminių lankymasis centre šiuo metu yra apribotas“, – teigė B. Viskontienė, karantino metu, beje, įsitraukusi į savanorišką veiklą – išvien su kitais iniciatyviais kretingiškiais ji pagelbsti tiems žmonėms, kuriems reikalinga įvairiapusė pagalba.
Treniruotes veda internetu
Dėl karantino Lietuvoje uždraudus sporto klubų veiklą, išeitį rado 7-erius metus Kretingoje veikiančio sporto klubo „Startas“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Andriukaitis: treniruotes jis nutarė vesti nuotoliniu būdu. Buvimo kartu jausmas – svarbu „Anksčiau apie tai vis pagalvodavau, o dabar esu priverstas“, – juokavo pašnekovas. Apie šį sumanymą pasiskelbęs socialiniuose tinkluose, nemažą patirtį turintis treneris teigė jau pirmomis dienomis sulaukęs 100, o gal ir dar daugiau norinčiųjų atsiliepimų. Užsiėmimai prasidės šią savaitę. Anot T. Andriukaičio, pasportavus žmogui išsiskiria laimės hormonas endorfinas, pakyla ūpas gyventi, stiprėja savivertė – visa tai labai gerai, bet nemažiau svarbu yra ir buvimo kartu jausmas, tos pačios valandos, kada prasidės treniruotė, laukimas, moralinis vieni kitų palaikymas. „Aš turiu sporto klubą ir išskirtines sąlygas sportuoti savo salėje, tačiau net ir treneriui praverčia treneris, iš šalies matantis ir kritiškai vertinantis“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo T. Andriukaitis. Jo žodžiais, treneris būna tarsi vedlys, pavargusius pristabdantis arba neleidžiantis pratimus daryti bet kaip, klaidingai, sprendžiantis, ar mažinti, ar didinti krūvį, o gal apskritai pasiūlantis šią treniruotę praleisti. Namuose netaisyklingai atliekami pratimai gali būti ne tik neefektyvūs, bet pakenkti raumenims, sąnariams, kaulų sistemai. Beje, vieni žmonės į sporto klubus ir ateina pajutę tokius negalavimus, norėdami pasveikti, atsikratyti dažniausiai dėl sėdimo darbo atsiradusių nugaros skausmų, o kiti siekia numesti svorio, pasidailinti figūrą. Keičia likimus „Galima sakyti, kad mes keičiam žmonių likimus: juk pasikeičia išvaizda – pasikeičia ir žmogaus vidinė būsena, jis tampa daug labiau pasitikintis savimi sprendžiant kad ir verslo ar kitus darbo reikalus, yra geresnės nuotaikos, žvalesnis, laimingesnis, tuo pačiu geresnis aplinkiniams“, – įsitikinęs treneris. Pavyzdžiui, lankantieji fitneso treniruotės, siekia atitikti varžybų dalyviams keliamus griežtus kriterijus, sunkioji atletika taip pat reikalauja paisyti tam tikrų taisyklių, o didžioji „Starto“ sporto klubo lankytojų dalis, čia dirbančių trenerių padedami, rūpinasi savo kūno fiziniu parengimu, siekia būti gražesni ir sveikesni. Paklaustas, ką patartų niekada nesportavusiems kretingiškiams, T. Andriukaitis nedvejodamas rekomendavo pradėti sportuoti. Jis pats sportu susidomėjo būdamas 13-os. Dabar treneriui – 40 metų, ir patirtis – didelė. „Nuolat domiuosi naujovėmis, daug skaitau specialiosios literatūros, kai tik yra galimybė, žinių semiuosi įvairiuose kursuose“, – sakė T. Andriukaitis.
Šventosios uostą atkurs nuo infrastruktūros žvejams
Priedangos, slipas su gerve laiveliams iškelti, angaras, 67 metrų krantinė, žuvų turgelis ir promenados – tokį Šventosios uostą turėtume išvysti po poros metų. Į šį projektą, apimsiantį ne tik žvejų uostelį, bet ir privažiavimo prie jo kelius ir kitą būtiną infrastruktūrą, numatyta investuoti apie 2,5 mln. eurų, – darbai turėtų prasidėti jau šiais metais. Pradžią davė Šventosios ŽRVVG „Pirmieji žingsniai link Šventosios uosto atkūrimo buvo žengti 2017-aisiais, kai buvo įkurtas naujas Lietuvos žuvininkystės regionų vietos veiklos grupių tinklas (LŽRVVGT), vienijantis 14 organizacijų, – apie pradžią prakalbo Šventosios žuvininkystės regiono vietos veiklos grupei (ŽRVVG) atstovaujantis Palangos miesto savivaldybės tarybos narys Vaidas Šimaitis, tais pačiais 2017 metais tapęs LŽRVVGT valdybos pirmininku. – Tada, susipažinę su Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) planais, pamatėme, jog ketinama skirti 1 mln. 700 tūkst. eurų žvejams infrastruktūrai gerinti – būtent nuo to prasidėjo mūsų kelias“. Pasak V. Šimaičio, 2017 m. buvo dėliojami planai, kaip šias lėšas panaudoti būtent Šventosios uoste, parengti projektiniai pasiūlymai būtiniausiems žvejų uostelio atstatymo darbams. 2018 m. pradžioje vizija, pageidavimai bei projektiniai pasiūlymai buvo pristatyti ŽŪM. Po susitikimų su ministru, viceministrais bei Žuvininkystės departamento vadovais ir specialistais Šventosios ŽRVVG buvo duota laiko išspręsti klausimą, kas taps uosto valdytojais. „Kalbėjomės su Palangos miesto meru Šarūnu Vaitkumi, savivaldybės administracijos direktore Akvile Kilijoniene, savivaldybės tarybos nariais ir kitais atsakingais specialistais ir tarėmės dėl didžiulio žingsnio ir labai atsakingo sprendimo: perimti Šventosios jūrų uostą į Palangos savivaldybės rankas“, – prisiminė V. Šimaitis. Įkūrė uosto direkciją, gavo lėšų „Tai buvo didžiulis iššūkis ir didžiulė atsakomybė. Tad galiu tik pasidžiaugti visų, palaikiusių mūsų pasiūlymus, ryžtu, ir tuo, kad šiai dienai jau turime 2018 m. lapkritį įkurtą savivaldybės įmonę Šventosios jūrų uosto direkciją, o 2019 m. spalio pabaigoje Palangos miesto savivaldybės administracija pasirašė sutartį su Nacionaline mokėjimo agentūra dėl Šventosios uosto antro etapo darbų finansavimo. Sutarties vertė – 1,7 mln. eurų,“ – sakė V. Šimaitis, pridūręs, jog be šių ES lėšų finansavimą skirs ir Susisiekimo ministerija bei Savivaldybė. Lėšų skirs ir Šventosios ŽRVVG: ji yra gavusi apie 0,5 mln. eurų, kurie skiriami iki 2023 m. numatomiems įgyvendinti projektams, susijusiems su žvejų uostelio atkūrimu. Dalis šių lėšų bus panaudojama pagal jungtinės veiklos sutartį, dalis bus skirta vadinamajam žvejų turgeliui įrengti, kuriame turėtų atsirasti ir parduotuvė, ir žuvies rūkyklos, kuriose žuvis būtų rūkoma pagal senuosius, kulinariniam paveldui priskiriamus receptus.
Palangiškis populiarina švyturius
Palangiškis dailininkas kolekcionierius farologas (švyturių tyrinėtojas) 54-ių Aidas Jurkštas, Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje pristatęs naujai išleistą paties redaguotą lenkų rašytojo Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus knygą „Jūros švyturio sargas“, ja pradėjo kelionę po Žemaitiją, kurios siekis – supažindinti visuomenę su švyturių svarba tautų istorijoje ir kultūroje. Dovana Lietuvos visuomenei Pristatydamas nedidelės apimties – vos 48 psl. novelę, kurią papildė vaizdais ekrane, A. Jurkštas pasakojo, kad ši knygelė išskirtinė tuo, nes išleista Lenkijoje šios šalies Nacionalinio jūrų muziejaus bičiulių draugijos, besirūpinančios Gdansko pakrantės švyturių turizmu, iniciatyva bei už jos lėšas. „Lenkijoje švyturių turizmas yra labai populiarus. Ši visuomeninė draugija siekia padėti jį populiarinti ir kaimyninėje Lietuvoje. Ji įsteigė švyturių mėgėjų apdovanojimą „Bliza“, kuriuo siekiama skatinti turistus lankyti savo ir kitų šalių švyturius. Švyturiai apipinti mįslingomis istorijomis, jie žavi ne tik nepakartojamais jūros vaizdais, bet ir atveda laivus į uostą. Todėl jie taip traukia viso pasaulio turistus“, – kalbėjo pirmąjį Lietuvoje, Šventojoje, švyturių muziejų siekiąs įkurti A. Jurkštas. Skatinant susidomėjimą švyturiais, ir buvo išleista Lietuvos visuomenei skirta H. Senkevičiaus novelė, parašyta 1884 m., Lietuvoje pirmąsyk išleista 1908 m. Šios novelės bei populiarių kūrinių „Quo vadis“, „Tvanas“, „Be dogmos“ autorius buvo daug po pasaulį keliavęs žurnalistas. Jis pabuvojo ir novelėje aprašomoje Panamoje, kai tuo metu buvo statomas garsusis kanalas, sujungęs Rytų ir Vakarų Amerikos krantus.
Buriasi kitokius vaikus auginantys tėvai
Kretingiškė Rima, kartu su kitomis Aspergerio sindromą turinčių vaikų šeimomis, kviečia burtis tėvus į savitarpio pagalbos ir paramos grupę, kad kartu lengviau būtų įveikti iškylančius sunkumus bei iššūkius. Pirmasis grupės susitikimas įvyks šį šeštadienį, vasario 29-ąją, 16 val. Kretingos šv. Antano dienos centre, J. Pabrėžos g. 4. Vienas mūšio lauke – ne karys Pasak 14-metį paauglį auginančios Rimos, iniciatyvos suburti tėvus, auginančius vaikus su Aspergerio sindromu, ji ėmėsi todėl, kad nei mokyklos, nei psichologinės tarnybos, nei sveikatos priežiūros centrai Lietuvoje šiandien negali jiems suteikti nuoseklios kompleksinės ir ilgalaikės pagalbos. „Trūksta informacijos, nėra specialistų, o – ir aiškios, laiko patikrintos ir veiksmingos programos. Todėl tėvai šiame kelyje dažniausiai lieka vieniši. Dėl visuomenėje vis dar gajaus mitais apipinto požiūrio į autizmą daugelis tėvų vengia arba nesutinka pripažinti, kad neįprastai besielgiantis ir bendravimo sunkumų turintis vaikas yra kitoks“, – kalbėjo savipagalbos grupės iniciatorė. Rima pripažino, kad kitokius, – bet tai nereiškia, kad blogesnius, – vaikus auginantys tėvai iš tiesų gali jaustis labai vieniši, iš aplinkinių institucijų pagalbos sulaukę nedaug arba visai nesulaukę, todėl būna akimirkų, kai vienatvė ir bejėgiškumo jausmas smogia visu smarkumu. Tad, jos žodžiais, kuo sindromas anksčiau diagnozuojamas, tuo lengviau pasiekti darnaus, ramaus autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų bei visos šeimos gyvenimo.
Laikas išbandė šeimos verslą
Viena pirmųjų Kretingos mieste įsikūrusių privačių bendrovių „Kretingos santechnika“ kone žengia koja kojon su atkurta nepriklausomybe ir tapo Rumbučių šeimos verslu – ilgametis jos vadovas Aloyzas Rumbutis prieš metus įmonės vairą perdavė savo sūnui 41-erių Evaldui Rumbučiui. „Tėtis sovietmečiu buvo vienas „Remonto ir techninio aptarnavimo įmonės“ vadovų, po privatizavimo jos bazėje įkūręs ir savo bendrovę. Dar vaikas būdamas nueidavau į tėčio darbovietę, stebėdavau, kaip vyksta darbai dirbtuvėse, – įmonė tuo metu aptarnaudavo visus rajono ūkius. Mane, 13-kos metų paauglį, per vasarą įdarbino sandėlyje. Vėliau, baigęs inžinerijos mokslus, sugrįžau į Kretingą ir panirau į šeimos verslą – buvau paskirtas cecho vadovu. O pernai, sulaukęs 70-ojo jubiliejaus tėtis nusprendė, kad jau turiu perimti ir vadovavimą bendrovei. Tačiau kasdien domisi, kaip einasi, pataria ir palaiko mane“ – apie savo kelią į verslą pasakojo E. Rumbutis. Sunkiausias laikas naujai įmonei, jo žodžiais, buvęs išsyk po įsikūrimo, kai, užėjus sovietų blokadai, sustojo statybos, sunkmečiu žmonėms ne remonto darbai buvę galvoje. „Tačiau per ekonominę krizę, nors darbų sumažėjo, tačiau ypatingo nuosmukio nepajutome. Mūsų įmonė niekad nebuvo didelė, neturėjome įsipareigojimų bankams“, – kalbėjo verslininkas. Šiandieną bendrovėje „Kretingos santechnika“ dirba 20 darbuotojų. Vadovo žodžiais, per dešimtmečius, keičiantis gyvenimo lygiui, kito ir paslaugų poreikis: iš pradžių įmonė vertėsi santechnikos darbų ir metalo gaminių – kuro katilų, metalo konstrukcijų – gamyba, dabar labiau – dujotiekių įrengimo darbais, pradedant nuo projektavimo, santechnikos įrenginių iki dujų katilų montavimo ir aptarnavimo. „Dirbame rengiant ar renovuojant privačius namus, taip pat – įstaigas, įmones. Kai imamės darbų, pradedame ir užbaigiame ligi galo. Tuo įmonės darbas ir yra pranašesnis už pavienių santechnikų“, – akcentavo pašnekovas. Atlikti visus santechnikos darbus naujame individualios statybos name brigada užtrunka nuo 1,5 iki 3 mėn. Daugiausiai laiko, tikino verslininkas, atima dokumentų sutvarkymas. Šiuo laikmečiu, sakė jis, padaugėjo ir kondicionierių bei vėdinimo sistemos įrengimo darbų: „Vasaros karštėja, žmonės gyvena vis geriau – nori komforto ir įstaigose, ir namuose“, – naujausių darbų tendencijas apibūdino E. Rumbutis. Jis pasidžiaugė, kad jų įmonės kolektyvas – gana jaunas, įsidarbina kai kurie net iš užsienio sugrįžę kretingiškiai. Paklaustas, ar pamąsto, kas ateityje galėtų perimti jų šeimos verslą, sakė apie tai dar negalvojąs: „Sūnui Linui tik 12-ka, jis stebi, domisi įmonės veikla. Tačiau pats tegul renkasi savąjį kelią“, – tikino verslininkas.
Save atradęs dziudo tapo džiu-džitsu čempionu
Portugalijoje įvykusiame atvirame Europos brazilų džiu-džitsu čempionate aukso medalį savo svorio kategorijoje mėlynų diržų grupėje iškovojo Mažučių kaime Kretingoje gyvenantis 48-erių Žydrūnas Drazdas. Tai – ne vienintelis sportininko laimėjimas. Pradėjo nuo dziudo Ž. Drazdas savo, kaip sportininko, karjerą pradėjo nuo dziudo. Šia sporto šaka susidomėjo dar vaikystėje. „Mano gimtajame mieste Utenoje beveik visi lankė dziudo. Ten šis sportas tuo metu buvo labai populiarus“, – prisiminė Europos čempionas. Dziudo vyras sportavo maždaug dešimt metų, vėliau dėl asmeninių priežasčių, emigracijos aktyvų sportą šiek tiek apleido. Tačiau į jį sugrįžo prieš maždaug penkerius metus ir dabar demonstruoja puikius rezultatus. Nuo 2015 metų Žydrūnas pradėjo treniruotis Palangoje pas tuometinį „Roger Gracie“ akademijos įkūrėją Palangoje ir Kretingoje Darių Rudzevičių. „Draugai pasakė, kad akademijoje yra užsiimama brazilų džiu-džitsu, nusprendžiau išbandyti tai“, – pradžią džiu-džitsu sporto šakoje prisiminė Ž. Drazdas. Nuo 2017 metų treneris Erikas Cchovrebovas įsteigė du klubus Palangoje ir Kretingoje – kovos menų klubą „Ardonas“, kuriame vyksta dziudo, brazilų džiu-džitsu ir bokso treniruotės. Tais pačiais metais D. Rudzevičius klubui perdavė „Roger Gracie“ akademijos vėliavą – taip Žydrūnas treniruotis pradėjo kovos menų klube „Ardonas“, kuriame praktikavo tiek dziudo, tiek brazilų džiu-džitsu. „Norintys išbandyti šį sportą gali drąsiai dalyvauti šio klubo veikloje ir iš arčiau susipažinti, ką reiškia užsiimti viena šių sporto šakų“, – tikino Ž. Drazdas. Vaikystėje vyras dalyvavo ne vieneriose varžybose. Sugrįžęs į sportą Žydrūnas taip pat siekė tam tikrų rezultatų. 2016 metais jis dalyvavo Europos čempionate, kuriame baltų diržų, tai yra pradedančiųjų, grupėje iškovojo I vietą. „Lietuvoje esu dalyvavęs įvairiose turnyruose, kuriuose pagal amžių sportininkai nėra skirstomi. Ten esu tapęs prizininku“, – įvardijo Ž. Drazdas. 2019 metais Žydrūnas dziudo veteranų čempionate Lietuvoje tapo I vietos laimėtoju. Šiais metais daugiau kaip 15 metų Kretingos rajone gyvenantis sportininkas vėl tapo Europos čempionu brazilų džiu-džitsu čempionate Portugalijoje, Lisabonoje. Vyras varžėsi savo amžiaus veteranų iki 50 metų grupėje ir svorio per 100 kg mėlynų diržų kategorijoje bei savo amžiaus grupėje visų svorio kategorijoje. Pastarojoje užėmė II vietą.
Kretingiškei pokštus krečia šeškas
Klaipėdoje gyvenanti kretingiškė 29-erių Vaida Jankauskaitė savo namuose augina ne tik du Šarpėjaus veislės šunis, bet ir naminį šešką. Šeimininkės teigimu, šis augintinis savo charakteriu niekuo nesiskiria nei nuo katės, nei nuo šuns. Auginti šešką Vaidai buvo smalsu, todėl nusprendė jį įsigyti ir dėl šio savo sprendimo šiandien nesigaili: „Tikriausiai tai linksmiausias ir įdomiausias augintinis.“ Specialiai vardo augintiniui nerinko, jį vadina šeške arba ,,čežke“. Įsigyti šešką pašnekovei nebuvo taip paprasta. Pirmiausia kretingiškė daug laiko skyrė domėjimuisi apie šių gyvūnų auginimą. „Tokį augintinį rinktis reikia atsakingai. Žvėrelio psichika gali būti pažeista, dėl ko jis gali kąsti ir labai skaudžiai, net iki kraujo. Šeškai būna agresyvūs ar laukiniai, todėl svarbu išsirinkti sveiką augintinį“, – atkreipė dėmesį V. Jankauskaitė. Renkantis šešką Lietuvoje susiduriama ir su sunkumais. Pagrindinis jų – šalyje nėra oficialiai šeškus veisiančių augintojų. „Šešką galima įsigyti ,,iš rankų į rankas“, pagal skelbimus internete. Vieni pažįstami augino šešką, kurio be pirštinių niekas negalėjo paimti į rankas, – patirtimi dalijosi Vaida, pasidžiaugusi, kad jų augintinis tokių problemų neturi. – Problemų dėl agresijos nėra. Priešingai, jis labai meilus gyvūnas, kuris guli šalia, žiovauja ir laižo veidą, kaip šuo.“ Anot kretingiškės šeškas turi ir katės, ir šuns bruožų, todėl turėtų patikti ir jų mėgėjams. „Šeškas gaudo kamuoliuką, gamtinius reikalus atlieka dėžutėje, „prisiriša“ prie šeimininko, pašaukus atbėga. Jiems dažniausiai tinka tas pats maistas, kuris duodamas mažiems kačiukams“, – vardino ji.
|
|
